Kas tai yra baimė? Emocija kylanti biologiniam ar socialiniam individo gyvavimui pavojingose situacijose, susijusi su tikru ar įsivaizduojamu pavojaus šaltiniu. Nuo skausmo ir kitų kančių, kurias sukelia realus gyvavimui pavojingų veiksnių poveikis, skiriasi tuo, kad atsiranda juos nujaučiant, jų tikintis. Išgyvenimo stiprumas ir specifika priklauso nuo pavojaus pobūdžio ir yra įvairaus diapazono ( baiminimasis, būgštavimas, išgąstis, siaubas ). Būsena, kylanti, kai pavojaus šaltinis yra neaiškus arba nesuprantamas, vadinama nerimu. Perspėja subjektą apie gresiantį pavojų, leidžia sutelkti dėmesį į jo šaltinį, skatina ieškoti būdų pavojui išvengti. Kai išauga iki efekto, ji gali nulemti elgesio stereotipą ( sprukimas, apstulbimas, apsauginė agresija ). Socialinėje žmogaus raidoje reiškiasi kaip viena auklėjimo priemonių, pvz. Būti pasmerktam yra elgesio reguliavimo veiksnys. Kai visuomenėje individą gina teisė ir kiti socialiniai institutai, per didelis žmogaus polinkis bijoti praranda prisitaikymo reikšmę ir tradiciškai vertinamas neigiamai. Susidūrusios reakcijos yra palyginti pastovios ir gali ištikti netgi suvokiant jų beprasmiškumą. Todėl paprastai stengiamasi išugdyti žmogaus sugebėjimą tvardytis, apėmus, o ne apsaugoti žmogų nuo jos. Neadekvačių reakcijų kyla sergant įvairiomis psichinėmis ligomis ( Fobijos ).
Baimė kartais pasireiškia nerimu Nerimas – tai vienas iš nemaloniausių emocijų. Kartais ją dar vadina baime arba nervingumu. Žodis ,,nerimas’’ apima daugelį sutrikimų, pavyzdžiui, fobijas ( tam tikrų dalykų ar situacijų, pavyzdžiui, aukščio, liftų, vabzdžių, skridimo lėktuvu, baimė ), panikos priepuolis ( stiprus nerimo jutimas, kurio apimtiems žmonėms atrodo, kad tuoj mirs ar išprotės ), potrauminius stresinius sutrikimus ( vis apimantys didžiulės kančios lydimi baisių traumų prisiminimai ), obsesinius – kompulsinius sutrikimus arba įkyrias būsenas ( galvojimas apie tą patį arba tų pačių veiksmų kartojimas ) ir bendrąjį nerimastingumą ( didžiumą laiko juntamų rūpesčių ir nerimo simptomų mišinys ). Žodžiu ,,nerimas’’ taip pat apibūdiname trumpus nervingumo ar baimės laikotarpius, kuriuos išgyvename susidūrę su sunkiais gyvenimo išbandymais.
Dauguma nerimastingų žmonių puikiai pažįsta fizinius nerimo simptomus – tai susierzinimas, įtampa, prakaituoti delnai, galvos svaigimas, kvėpavimo sutrikimas, dažnesnis širdies plakimas, įraudę skruostai. Nerimas tuo panašus į depresiją.NERIMO POBŪDIS
Fizinės reakcijos Mintys Prakaituoja delnai Pavojaus pervertinimas Įsitempia raumenys Nepakankamas sugebėjimo įveikti vertinimas Greitai plaka širdis Nepakankamas pagalbos įmanomumo vertinimas Įrausta skruostai Nerimas ir katastrofiškos mintys Svaigsta galva
Elgesys Nuotaikos Vengimas su nerimu susijusių situacijų Nervinga Pasitraukimas, vos tik ima rastis nerimas Irzli Stengimasis viską padaryti tobulai arba Nerimastinga mėginimas kontroliuoti įvykius, siekiant Paniška išvengti pavojaus
BAIMĖS VISUOMENĖ
Bausmėmis paremta visuomenė – baimės visuomenė. Tokioje visuomenėje savigarba ir savęs vertinimas – pagrįsti žinojimu, kad kažką gali pagąsdinti. Kuo daugiau žmones ir kuo stipriau galiu pagąsdinti, tuo geriau jaučiuosi ir tuo labiau save vertinu. Tuo pačiu paremta ir pagarba – žmogus tuo gerbiamesnis , kuo didesnis jo ,, gąsdinimo potencialas‘‘. Pagarba suprantama, kaip paklusimas. Pats gąsdinimas, žinoma, paremtas galia. Baimės visuomenėje niekas nėra saugus ir galia tampa pagrindine vertybe. Nes valdžia reiškia, kad turiu daugiau jėgos už kitus, jie negali man nieko padaryti, manęs pagąsdinti, o aš galiu bet ką pagąsdinti ir bet ką sunaikinti. Tačiau net ir turėdamas visą valdžią, aš nesu laisvas nuo baimės. Aš bijau prarasti valdžią. Kiti bijo manęs ir jausis saugūs, tik iš manęs atėmę valdžią. Mūsų visų baimė pagrįsta. Ratas įsisuka. Sambūvį apibūdina ,,vištidės principas“: ,,užkapoti šalia tupintį ir apteršti žemiau tupintį‘‘. Baimės visuomenė atkuria pati save. Baimėje užaugę žmonės baimėje augina savo vaikus. Nes tai vienintelis auklėjimo būdas, kurį jie žino. Baimės visuomenė yra stipri, nes joje gyventi tam tikra prasme lengviau. Lengviau yra priversti ir paklusti, nei susitarti. Lengviau yra paklusti, nei pasirinkti ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą.
Baimės visuomenė yra stipri, nes baimė yra stiprus jausmas ir stipri motyvuojanti jėga. Baimę visuomenėje nugalėti yra sunku. Tačiau įmanoma ir verta. Nes baimės nugalėjimas yra vienas didžiausių visuomenės potencialų ir vystymosi resursų. Baimė glaudžiai susijusi su konkurencija. Kuo daugiau baimės, tuo daugiau konkurencijos, kuo stipresnė konkurencija, tuo daugiau baimės. Visa tai gesina bendradarbiavimą. Bendradarbiaujant nenaudojami resursai kovai, vadinasi, daugiau jų galima panaudoti naudos / gerovės / produkto kūrimui. Nesant kovos / grėsmės / baimės sumažėja stresas, vadinasi, sustiprėja imuninė sistema, pagerėja sveikata ir pailgėja gyvenimas, nes didelė ligų dalis, kurios mūsų laikas nusineša daugiausiai, gyvybių, yra glaudžiai susijusios su stresu ( pvz. vėžys, širdies ligos ). Galiausiai nugalėję baimę, mes gyventume daug geresniame / mielesniame / malonesniame pasaulyje. Pasaulyje, kuriame vertikalią struktūrą pakeistų horizontali struktūra, ribas – bendravimas, konkurenciją – bendradarbiavimas, prievartą – susitarimas, baimę – ramybė.GALIMOS BAIMĖS PASEKMĖS
1. Panika – tai didžiausio intensyvumo nerimas ar baimė. Panikos priepuolį sudaro tam tikras emocijų ir fizinių siutimų derinys. Dažnai panikos priepuoliai būdingi kūno ar psichinių pojūč2. ių pokyč3. iai, pavyzdžiui, ima greitai plakti širdis, muša prakaitas, darosi sunku kvėpuoti, atsiranda springimą ar dusima primenantys pojūč4. iai, kreč5. ia šaltis, sunku orientuotis.Nors daugelis žmonių panikos priepuolį išgyvena bent vieną kartą gyvenime, kai kuriems atsiranda panikos sukeltas sutrikimas. Juos dažnai kamuoja panikos priepuoliai. Kiekvieno priepuolio metu jiems atrodo, kad tuoj mirs. Šio panikos sukelto sutrikimo kamuojamų žmonių pagrindinės mintys – tai katastrofiškas ir neteisingas fizinių ar psichinių pojūčių interpretavimas. Pavyzdžiui, greitą širdies plakimą kartais neteisingai interpretuoja kaip širdies priepuolį, trumpai trunkantį orientacijos praradimą – kaip ėjimą iš proto. Neretai pasitaiko, kad panikos sukelto sutrikimo kamuojami žmonės keliauja į ligonines priimamąjį, kur sužino, kad yra sveiki ir kad jiems niekas negresia.
Panikos sukeltu sutrikimu sergantys žmonės pakliūva į u-burtą ratą. Jame fiziniai simptomai, emocijos ir mintys veikia vienas kitą, jų intensyvumas greitai didėja. Pavyzdžiui, jeigu į panikos priepuolius linkusi moteris pastebi, kad širdis ima plakti greičiau negu paprastai, jai į galvą gali ateiti mintis: ,, O gal man širdies priepuolis? ‘‘ Ši mintis sukelia baimę ir nerimą, skatina adrenalino išsiskyrimą. Išsiskyręs adrenalinas savo ruožtu spartina širdies ritmą, o tai įtikina ją, kad prasidėjo širdies priepuolis. Mintys apie fizinius pojūčius gali iš tikrųjų tuos pojūčius suintensyvinti. Katastrofiškos mintys ir dėl to atsirandančios intensyvesnės fizinės bei emocinės reakcijos skatina vengti tokių veiklos rūšių ir situacijų, kuriose anksčiau apimdavo panikos priepuoliai.6. Depresija. Tarp svarbiausių depresijos simptomų paminėtini neviltis ir abejingumas. Žmogus jauč7. iasi tušč8. ias, tarsi suakmenėjęs; jis nepajėgia net liūdėti – nesisieloja netgi tuomet, kai šeimą ištinka nelaimė. Blokuojami ne tik jausmai, bet ir stimulai ( apatija ). Nebelieka iniciatyvos, polėkio ar įkvėpimo, viskas krinta iš rankų, bet koks darbinis nerimas, pasireiškiantis neproduktyviais karštligiškais judesiais, beprasmiu blaškymusi ( nerimu, arba ažituota, depresija ). Intelektas ir sąmonė nesutrikę. Mąstymas neproduktyvus, galvojama tik apie tam tikrus dalykus. Žmogus jauč9. iasi kaltas, niekam tikęs, bijo susirgti, prarasti tai, ką turi, bijo, kad kažkas nepavyks. Kamuoja nuovargis, mieguistumas, slegia krūtinę, gumulas gerklėje, sunki galva, nėra apetito, užkietėja viduriai.Dažniausiai depresijos simptomas – miego sutrikimai: EEG rodo, kad nebėra giliojo miego fazės. Sutrinka vegetacinių funkcijų paros ritmas. Depresijos simptomai ryškesni rytais, po pietų ir vakare susilpnėja. Kartais žmogus skundžiasi vien pablogėjusia savijauta – tai slaptoji depresija. Ja sergantis žmogus jaučia somatinius negalavimus; neperpratus tikrosios ligos, jis imamas gydyti ir operuoti, neretai tokio gydymo padariniai pacientui būna labai skaudūs, ir tik poto, kai tyrimai nieko nerodo, neurologai pagal kitus simptomus diagnozuoja depresiją. Dažniausiai depresija serga dvidešimties – keturiasdešimties metų žmonės, iš dešimties sergančiųjų septynios moterys. Vaikai depresija suserga itin retai depresyvios vaikų nuotaikos paprastai būna neurotinės prigimties.
Neurozė.Neurotiku laikomas žmogus, kuris negalėjo išspręsti savo vidinių konfliktų. Pati krizinė situacija dar nėra neurozė,tačiau žmones kamuoja neurotiniai simptomai – kompulsijos, baimės, persekiojimo kledesiai, tariami organiniai sutrikimai, su kuriais susijusi ir aplinka, todėl visuomenė jau seniai suinteresuota tokių sutrikimų terapija.
Stresas.Hansas Selye stresu vadina tam tikras organizmo reakcijas. džiaugsmas, liūdesys, šokis, akordinis darbas- viskas yra stresas. Selye kiekvieną nespecifinę kūno reakciją į jam iškeltą užduotį laiko stresu. Šią būseną sukeliančius veiksnius jis vadina stresoriais. Selye neskirsto stresų pagal tai, kas juos sukėlė, jis skiria tik teigiamai veikiantį stresą,kuris stimuliuoja ir skatina siekti geresnių rezultatų, ir kenksmingą distresą, kuris gniuždo ir sekina. Baimė paprastai slopina ir lėtina mąstymą,jausmus,silpnina,netgi sekina psichikos veiklą. Kai šios savybės dar labiau įsišaknija, žmogus ima nuogąstauti be jokios priežasties,darosi įtarus. Jis baiminasi visko,kas nemalonu,neaišku, bijosi ateities, nes joje slypi daug neaiškumų,o gal ir ne-malonumų. Sunerimęs,įsibaiminęs žmogus visus numatomus bei galimus ateities nemalonumus nenoromis sutirština (įtarumas). Pasaulis ir ateitis atrodo niūrūs, linkstama į blogą nuotaiką. Būgštaujanti, nepasitikinti asmenybė veikia neryžtingai, yra nereikli sau, ji nekelia pasitikėjimo kitiems žmonėms, su kuriais jai kaip tik reikėtų nuolat bendrauti. Todėl neretai ją ištinka nesėkmės,dar labiau izoliuojančios nuo kitų žmonių. Kasdieniniame gyvenime ir kalbėdamiesi žmonės paprastai neskiria drovumo, varžymosi nuo bailumo. Net šiaip drovūs žmonės linkę save laikyti bailiais. Tiesa, bailumas gali išaugti iš šių savybių, bet nera joms tapatus, o neretai yra net priešingas. Bailumą, atsižvelgiant į jo dydį, galima apibūdinti kaip drovumą, polinkį nuogąstauti, įtarumą, tik dar lydimą ryškaus egoizmo, egoistiškai nuspalvintą. Bailys pirmiausia dreba dėl savo kailio,jam pirmiausia rūpi, kaip pačiam išsigelbėti nuo pavojaus. Dėl to bailus žmogus labai skiriasi nuo šiaip drovuolio. Bailio horizontas kur kas siauresnis. Drovus žmogus dažnai jaudinasi dėl aplinkinio, stengiasi nepadaryti kam nors nemalonumo, rūpinasi,kad kiti apie jš blogai nepagalvotų, o save nustumia į antrąjį planą. Taigi drovus,kuklus žmogus,peržengęs savo asmeninių interesų ribą, suranda atramą kitur,ne savyje, ir turi galimybių nugalėti savo baimę ir nuolatinį drovumą. Bailiui neturinčiam tokios atramos,susikoncentravusiam tik savyje,kur kas sunkiau. Jo perspektyvos įveikti baimę yra kur kas mažesnės. Bailumas- netikęs žmogiškų silpnybių derinys. Ir dėl to,kad pagrindiniai jo elementai-polinkis baimintis ir egoizmas-stiprina vienas antrą. Baimės palaiko egoizmą, o egoizmas-bailumą.
Beje, visuomenė bailumą laiko viena iš labiausiai smerktinų silpnybių. Ne baikštumą ir ne įtarumą,o būtent bailumą. Taip yra dėl to,kad žmonės jaučia, kokia gaji ir atgrasi ši silpnybė, mintanti baime ir egoizmu, koks nepatikimas yra bailus individas ir kaip bailumas varžo jo galimybes, nors jis būtų apdovanotas visokiomis dorybėmis ir talentais. Stengiantis įveikti šią atkaklią silpnybę,pirmiausia reikia ugdyti savigarbą, šalinti egoizmą, puoselėti jausmus, kurie įkvėptų drąsos, padėtų užgniaužti baimę. Žingsnį į priekį žengsime ir įveikę uždarumą bei silpną valią.Baimė gali būti bjauri emocija. Ji gali kankinti, sutrukdyti miegą ir užvaldyti mūsų mintis. Žmonės gali būti iš tiesų mirtinai išgąsdinti. Baimė taip pat gali būti užkrečianti. Dažniau baimė yra prisitaikymo prie aplinkos reakcija. Ji parengia kūną gelbėtis nuo pavojaus. Baimindamiesi tikrų ar įsivaizduojamų priešų, žmonės buriasi į šeimas, gentis, tautas. Baimė sužeisti saugo mus nuo susižalojimų. Bijodami bausmės ar keršto, stengiamės nepakenkti vienas kitam. Ralphas Waldo Emersonas teigia, jog žmonės gali bijoti beveik visko- ,,bijoti tiesos, bijoti likimo, bijoti mirties, vienas kito”. Kodėl mes taip visko bijomės? Psichologai pastebi, jog mes išmokstame beveik visko bijoti. Šunys išmoksta bijoti neutralių dirgiklių,susijusių su smūgiu,kūdikiai pradeda bijoti kailinių daiktų, jei jie susiję su gąsdinančiais garsais, ir suaugusiems kelia siaubą atsitiktiniai dirgikliai, jei jie susiję su traumuojančiu prievartavimo išgyvenimu. Be to,gali būti, kad mes biologiškai esame pasirengę bijoti kai kurių dalykų greičiau nei kiti gyvūnai. Mes greit išmokstame bijoti gyvačių, vorų, stačių skardžių- šios baimės galbūt ir padėjo mūsų protėviams išlikti. Mes mažiau linkę bijoti automobilių, elektros, bombų ir klimato atšilimo, kurie gerokai pavojingesni šiuolaikinei visuomenei. Perėmę akmens amžiaus baimes, mes esame nepasirengę tobulos technikos keliamiems pavojams.
Kai kurioms biologiškai sąlygotoms baimėms kilti patirtis turi labai mažą įtaką arba visai jos neturi.