Baimė ir nerimas

PLANAS

Arne Ohman. Baimė ir nerimas: raidos, kognityvinės ir klinikinės perspektyvos

I. Emociniai baimės bei nerimo fenomenai: klinikinė perspektyvaa. Pagrindiniai nerimo ir baimės komponentaib. Baimės ir nerimo atskyrimasc. Baimės ir nerimo rūšysII. Situacinis baimės ir nerimo kontekstas:a. Traumuojančios situacijosb. Situacijos, kuriose paprastai bijoma ir kurios yra potencialiai keliančios fobijąc. Paniką keliantys stimulaiIII. Teoretinė perspektyva: nesąmoningų procesų reikšmė nerimo ir baimės procesuose (Teoretinės struktūros, reikalingos nerimo fenomenui suprasti)a. Funkcinė nerimo perspektyvab. Automatinė informacijos apdorojimo grėsmei atrasti tvarkac. Eksperimentinis modelio tikrinimas: nesąmoninga fobijų aktyvacijad. Informacijos apdorojimo tendencijos nerimo proceseIV. Teoretinė integracijaa. Požymių detektoriaib. Reikšmingumo įvertinimo sistemac. Sužadinimo sistemad. Lūkesčių sistemae. Suvokta grėsmė ir įveikaV. Baigiamasis aptarimas

Colin MacLeod. Nerimas ir nerimo sutrikimai

I. ĮvadasII. Dėmesio tendencijos nerimo proceseIII. Tendencinga nuomonė ir interpretacija nerimo atvejuIV. Atminties tendencijos nerimo proceseV. Aiškinant pastebėtus ryšius tarp selektyvaus informacijos apdorojimo ir nerimo pažeidžiamumo

Arne Ohman. Baimė ir nerimas: raidos, kognityvinės ir klinikinės perspektyvos

NERIMO IR BAIMĖS FENOMENAI: klinikinė perspektyvaPagrindiniai nerimo ir baimės komponentaiŽvelgiant iš klinikinės perspektyvos, baimės/nerimo emocija aprašoma kaip “neišreiškiamas ir nemalonus nuojautos jutimas”; ji susijusi su kūniškais pakitimais, įskaitant ir somatines, ir autonomines jų apraiškas. Susiję elgesio aspektai yra pabėgimas, išvengimas ir šalinimasis. Šie trys baimės ir nerimo aspektai – subjektyvi patirtis, atspindėta verbaliniuose duomenyse, fiziologinės reakcijos ir vengimo elgesys – turėtų būti laikomi dalomais, atskiriamais ir laisvai susiejamais nerimo reakcijų komponentais. Baimės ir nerimo atskyrimasPagal Diagnostinio ir Statistinio Protinių Sutrikimų Žodyno ketvirtą leidimą (DSM-IV; APA, 1994) terminas ‘nerimas’ reiškia “baimingą ateities pavojų laukimą arba nesėkmę, lydimą disforijos jutimo ar somatinių įtampos simptomų ” (p.764). Baimė skiriasi nuo nerimo pirmiausia tuo, kad turi atpažįstamą ją sukeliantį stimulą. Svarbus skirtumas tarp šių dviejų sąvokų yra tai, kad nerimas dažnai yra “prestimulas” (t.y., numatomi (daugiau ar mažiau realūs) grėsmingi stimulai), tuo tarpu baimė yra “poststimulas” (t.y., sukelta apibrėžto baimės stimulo). Kaip tvirtino Epstein (1972), išoriniai stimulai yra nepakankami baimei nuo nerimo atskirti. Jis teigė, kad baimė susijusi su įveikos (coping) elgesiu, ypač su vengimu bei šalinimusi. Kai pastangos įveikti baimę žlunga (pvz., todėl, kad situacija yra nekontroliuojama), baimė virsta nerimu.

Baimės ir nerimo rūšysBaimė ir nerimas gal būti sutelkti į išorinius šaltinius, kaip yra fobijų atveju, arba baimė ir nerimas gali būti situaciškai nesutelkti, kaip kad sklandančio (free-floating) nerimo atveju. Baimė ir nerimas gali būti laikomi emocinėmis būsenomis, sukeltomis tam tikrame kontekste ir turinčiomis ribotą trukmę. Jie taip pat gali būti traktuojami kaip asmenybės bruožai, charakterizuojantys individualybę laike ir situacijose. Klinikiniai bei normalūs baimė ir nerimas skiriasi tuo, kad pirmuoju atveju baimė ir nerimas yra labiau pasikartojantys ir pastovūs, jų intensyvumas yra nepagrįstai didelis atsižvelgiant į objektyvų pavojų ar grėsmę.SITUACINIS BAIMĖS IR NERIMO KONTEKSTASTraumuojančios situacijosKraštutiniai pavojai, keliantys pavojų žmogaus gyvybei (arba artimųjų gyvybėms), sukelia didžiulį išgąstį ir gali turėti ilgalaikes pasekmes potrauminio streso sutrikimo forma. Jei po traumos susergama potrauminio streso sutrikimu, traumuojantis įvykis yra pastoviai vėl ir vėl išgyvenamas; vengiama stimulų ar įvykių, kurie asocijuojasi su trauma. Kai kurie įvykiai, tokie kaip kankinimas, dažniausiai vėliau sukelia potrauminio streso sutrikimą, tuo tarpu kiti, pvz., natūralios nelaimės ar automobilio avarijos, šį sutrikimą sukelia tik retkarčiais. Situacijos, kuriose paprastai yra bijoma ir kurios yra potencialiai keliančios fobijąIšlikimo aplinkybės, žvelgiant iš laiko ar evoliucijos perspektyvų, yra svarbios kalbant apie daugumą situacinių žmogaus baimių aspektų. Arrindell, Pickersgill, Merckelbach, Ardon, ir Cornet (1991) pateikė plačią apžvalgą duomenų, gautų tiriant paties žmogaus apibūdinamas baimes faktorių analizuojančiu klausimynu. Jie atrado, kad 194 faktoriai ir komponentai, identifikuoti šiuose tyrimuose, gali būti suklasifikuoti išskiriant keturis faktorius. Pirmasis faktorius buvo “tarpasmeninių, visuomeninių įvykių ir situacijų baimės”. Jis apėmė kritikos ir socialinės sąveikos, atmetimo, konfliktų ir įvertinimo baimes. Antrasis faktorius buvo “baimės, susijusios su mirtimi, sužeidimais, ligomis, krauju ir chirurginėmis procedūromis”. Trečiasis faktorius, “gyvūnų baimės”, apėmė įprastų naminių gyvūnų baimes; kitų mažų, dažnai nekenksmingų, gyvūnų baimes ir šliaužiančių, knibždančių gyvūnų, tokių kaip vabzdžiai bei reptilijos, baimes. Ketvirtasis faktorius buvo “agarofobinės baimės”. Jis apėmė viešų vietų baimes, minios baimę, taip pat uždarų vietų (tokių kaip liftai, tuneliai, teatrai ir bažnyčios) baimę.
Šie keturi faktoriai reprezentuoja žmogaus evoliucijai svarbias situacijas. Pvz., žmonių istorija pilna pavyzdžių, kaip socialiniai konfliktai, kurių nevaldomai daugėjo, sukelia potencialiai mirtiną pavojų, nekalbant apie socialinę grėsmę pralaimėjimo ir pažeminimo aspektais. Taigi nenuostabu, kad kartais bijoma socialinės sąveikos. Arrindell et al. (1991) išskirti faktoriai atitinka keturis aiškius fobijų tipus: socialinę fobiją, kraujo fobiją, gyvūnų fobiją ir agarofobiją. Žmonės turi polinkį asocijuoti baimę su situacijomis, kurios kėlė grėsmę jų protėvių išlikimui. Šis polinkis turi būti užkoduotas genuose ir galima tikėtis genetika paremtos variacijos atskirais fobijų atvejais. Tai patvirtina elgesio genetikos duomenys, kurie rodo, jog gyvūnų baimės yra sąveikos tarp genetinio elemento, bendro visoms fobijoms, ir specinių aplinkos poveikių rezultatas. Taigi, nors žmonės paprastai linkę tam tikras baimes įgyti lengvai (pvz., gyvačių baimę), kai kurie žmonės ypač linkę įgyti tokias baimes. Tai, ar išsivysto fobija, ar ne, priklauso nuo aplinkos. Paniką keliantys stimulaiPaniką sukeliantys stimulai pradžioje gali būti vidiniai, pvz., širdies plakimo pakitimai ar kiti somatiniai simptomai. Panikos sutrikimu sergantys asmenys yra jautresni tokiems stimulams ir vertina juos kaip pavojingesnius nei šiuos sutikimu nesergantys žmonės. Vis tik somatinių stimulų nepakanka panikai sukelti. Pagal Clark (1986, 1988), panika sukeliama tik kai somatinė stimuliacija sujungiama su katastrofine kognityvine interpretacija. TEORETINĖ PERSPEKTYVA: NESĄMONINGŲ PROCESŲ REIKŠMĖ NERIMO IR BAIMĖS PROCESUOSEFunkcinė nerimo perspektyvaKad gynybinės reakcijos galėtų funkcionuoti adekvačiai, joms reikia percepcinės sistemos, kuri galėtų efektyviai lokalizuoti grėsmę. Pagal evoliucinę perspektyvą tikėtina, kad percepcinės sistemos remiasi grėsmės atradimu. Taigi, tai suteikia evoliucinę priežastį, dėl kurios atsiranda nerimo sutrikimai. Siekdama garantuoti efektyvią gynybą kai gyvybė yra pavojuje percepcinė sistema kartais sukelia gynybą situacijose, kurios nebūtinai grėsmingos.
Efektyvi gynyba turi būti greitai aktyvuota. Taigi grėsmės aptikimas geriau paremtas greita, paviršine potencialios grėsmės stimulo analize nei detaliu ir išbaigtu tam tikro stimulo reikšmės išskyrimu. Automatinė informacijos apdorojimo grėsmei atrasti tvarkaDaug percepcinių kanalų gali automatiškai ir simultaniškai tikrinti potencialią grėsmę. Kai stimulinis įvykis yra grėsmingas ir jis aptinkamas automatinės sistemos, dėmesys nukreipiamas į stimulą, nors kontrolė tolesnei jo analizei yra perkeliama į strateginį informacijos apdorojimo lygmenį. Automatiniai sensoriniai kontroliuojantys procesai gali turėti daug kanalų, iš kurių tik vienas gali būti atrinktas strateginiam apdorojimui. Nerimas ir baimė gali būti aktyvuoti kaip koreliatai gynybinių reakcijų sustiprinimui po nesąmoningos stimulų analizės. Kaip šios analizės rezultatas, grėsmingi stimulai atrenkami tolesniam sąmoningam, kontroliuojamam apdorojimui. Kadangi jie aptinkami automatinių percepcinių mechanizmų, asmuo nebūtinai žino apie reakcijas sukeliantį stimulą, kuris gali sukelti nerimo epizodus. Tai, kas atrodo esą “spontaniški” nerimo epizodai išties gali būti nesąmoningos stimuliacijos rezultatas. Eksperimentinis modelio tikrinimas: nesąmoninga fobijų aktyvacijaNesąmoningos fobinės reakcijosOhman su kolegomis atliko tyrimą, kuriuo parodė, kad fobinės reakcijos yra ne tik sąmoningos, bet ir nesąmoningos. Šiame tyrime dalyvavo trys tiriamųjų grupės. Pirmoje žmonės, turintys fobiją gyvatėms, bet nebijantys vorų, antroje grupėje buvo žmonės, bijantys vorų, bet nebijantys gyvačių, o trečioji grupė buvo kontrolinė, nebijanti nė vieno iš šių stimulų. Visoms grupėms buvo pateikiamos nuotraukos, vaizduojančios gyvates, vorus, gėles arba grybus. Pirmoje tyrimo dalyje šios nuotraukos buvo pateikiamos labai užmaskuotai, šios nuotraukos buvo panašios į tikrąjį stimulą spalvomis ir tekstūra, tačiau neturėjo atpažįstamo centrinio objekto. Antroje dalyje pateiktos paprastos tikrosios nuotraukos. Tyrėjai matavo odos laidumo reakcijas. Gauta, kad abiem atvejais – kai nuotraukos maskuotos ir kai ne – tiriamųjų reakcijos buvo beveik identiškos – turintys fobiją gyvatėms, labai reagavo ir į maskuotas, ir į nemaskuotas gyvačių nuotraukas, atitinkamai ir turintys fobiją vorams. Kontrolinės grupės tiriamieji panašiai ir nestipriai reagavo į visas nuotraukas abiejose eksperimento dalyse. Autoriai daro išvadą, kad tokių rezultatų negalima paaiškinti tik sąmoningu suvokimu, taigi fobinės reakcijos gali būti nesąmoningos.
Nesąmoningų efektų sąlygojimasRemdamasis jau atliktų tyrimų rezultatais, Ohman teigia, kad emocinės reakcijos gali būti ne tik sukeliamos pateikiant maskuotą stimulą, tai yra jos ne tik gali būti nesąmoningos, bet jų galima ir išmokti. Žmogus gali išmokti reaguoti baimingai į tokius stimulus, kurie buvo evoliuciškai reikšmingi ir keliantys baimę. Informacijos apdorojimo tendencijos nerimo proceseYra daug literatūros kognityvinės nerimo funkcijos tema, kuri rodo, kad nerimas susijęs su dėmesio tendencijomis susikoncentruojant į grėsmingą informaciją aplinkoje. Kaip teigė Mathews (1990), “nerimas ir pergyvenimas susiję su automatinėmis informacijos apdorojimo tendencijomis, pirmiausia inicijuojamomis žinojimo, nukreipiančiomis dėmesį į grėsmingas aplinkos užuominas, taigi palengvinančiomis grėsmingos informacijos perpratimą” (p. 462). Lūkesčių ir kontroliuojamo apdorojimo vaidmuo nerimo proceseLig šiol aptariant nerimo mechanizmus viskas aiškinta ankstyvuoju, automatiniu ir iki-dėmesingu apdorojimu. Tačiau šie mechanizmai nepakankami nerimui įvertinti, nors pakankami įvertinti kitiems emociniams reiškiniams. Norint pilnai ištirti į mechanizmą orientuotą nerimo prasmę, būtina atsižvelgti į kontroliuojamą ir strateginį informacijos apdorojimą. Simptomų paaiškinimas leidžia išvengti panikos priepuoliųRapee (1986) pateikti duomenys iliustruoja pažinimo reikšmę panikos procese. Nors 80 procentų pacientų, sergančių panikos sutrikimu, pažymėjo panašumą tarp panikos ir simptomų, patirtų po hiper-ventiliacijos, nė vienas iš jų nepanikavo. Paklausus, jie panikos priepuolių nebuvimą priskyrė faktui, kad jie žinojo, kas sukėlė simptomus ir kad jie buvo saugioje vietoje. Rapee, Mattick ir Murrell (1986) formaliai tikrino hipotezę, kad galimas paaiškinimas apsaugotų tokius pacientus nuo panikos priepuolių. Rezultatai parodė, kad paaiškinimai gali nutraukti panikos priepuolius. TEORETINĖ INTEGRACIJAKaip jau minėta, nerimo ištakos glūdi biologiškai išsivysčiusiose gynybos sistemose. Šios gynybos susijusios su informacijos apdorojimo mechanizmais, kurie pirmiausia skirti grėsmei nustatyti ir veikia keliuose informacijos apdorojimo lygmenyse. Šiame skyrelyje pristatoma tam tikra spekuliatyvi informacijos apdorojimo mechanizmų integracija.

Požymių detektoriaiStimulo informacija (1) pasiekia požymių detektorius, kur atliekamas pirminis stimulo išskyrimas prieš informacijai pasiekiant reikšmingumo įvertinimo sistemą. Svarbus šios sistemos aspektas nerimui/baimei yra tas, kad kai kurie stimulo požymiai gali būti tiesiogiai sujungiami su sužadinimo sistema. Taigi nerimo reakcija gali kilti iškart, kai tik suvokimo sistema susiduria su išlikimui relevantišku stimulu. Ši sistema gali atrasti grėsmę aplinkoje atrimkdama biologiškai svarbius stimulus. Tokie stimulai vėliau tiesiogiai aktyvuoja sužadinimo sistemą (3) ir yra pažymimi preferenciniam apdorojimui reikšmingumo nustatymo sistemoje (2), kuri perduoda informaciją tiesiai į sąmoningo suvokimo sistemą (6). Yra duomenų, leidžiančių manyti, kad tiesioginis ryšys tarp požymių ir automatinės reakcijos veikia fobijų procesuose ir kad jis gali būti sąlygojimo rezultatas. Galbūt šis mechanizmas susijęs ir su panikos priepuoliais. Reikšmingumo įvertinimo sistemaReikšmingumo įvertinimo sistema automatiškai įvertina stimulo relevantiškumą. Ši sistema suskirsto, suklasifikuoja stimulus. Ji yra lyg verčiama lūkesčių sistemos (5) ieškoti tam tikos kategorijos įeinančios informacijos. Reikšmingumo įvertinimo sistemos veikimas pagrįstas pilna stimulų analize. Tai vieta, kur yra tendencijos atrasti grėsmę didelio nerimastingumo žmonių atveju. Šiai sistemai reikia kognityvinių žinių, taigi ji yra bent iš dalies kontroliuojama sistema. Be to, jai nebūtinas sąmoningumas. Reikšmingumo įvertinimo sistema gali būti laikoma centrine sukeliant reakciją. Kai ši sistema aktyvuoja sąmoningo suvokimo kanalą (6) ir sukeliantis stimulas yra sąmoningai suvokiamas, reakcija sukeliama aktyvuojant sužadinimo sistemą (8). Sužadinimo sistemaNors reikšmingumo įvertinimo sistema neturi arba turi labai mažą poveikį sužadinimo sistemai, ši sistema gali “suderinti” reikšmingumo įvertinimo sistemą (4). Padidėjęs sužadinimas gali padidinti reikšmingumo įvertinimo sistemos tendencijas, galbūt analogišku būdu kaip ir didėjantis ryšys tarp paskatos (drive) ir įpročio Hull`o teorijoje. Tai paaiškina būsenos nerimo poveikį dėmesio nukrypimams.

Sužadinimo sistema taip pat susijusi su sąmoningo suvokimo sistema, ir šis ryšys gali būti laikomas skiriamuoju emocinio patyrimo požymiu. Šis ryšys yra abipusis. Lūkesčių sistemaLūkesčių sistema priklauso nuo emocijų ir atminties organizacijos. Kai ji aktyvuota, veikia kaip nukreipianti reikšmingumo įvertinimo sistemą reaguoti į informaciją atsižvelgiant į aktyvius atminties taškus (5). Tuo pačiu teikiama informacija sąmoningo suvokimo sistemai, kuri palaiko atmintį toliau aktyvuotą. Reikšmingumo įvertinimo sistemos nukreipimas vyksta nesąmoningame informacijos apdorojimo lygmenyje.Sąmoningo suvokimo sistemoje vykstanti informacijos iš reikšmingumo įvertinimo sistemos (5) ir sužadinimo sistemos (8) interpretacija nuolat sąveikauja su lūkesčių sistema ir yra susijusi su atmintimi. Suvokta grėsmė ir įveikaSąmoningo suvokimo sistema turi dvi pagrindines funkcijas: 1. integruoti informaciją, ateinančią iš sužadinimo sistemos, reikšmingumo įvertinimo sistemos ir lūkesčių sistemos, 2. atrinkti veiksmus suvoktos grėsmės įveikai. Remiantis Epstein (1972) skyrimu tarp baimės ir nerimo, jei suvoktos grėsmės prigimtis tokia, kad ji sėkmingai įveikiama išvengiant ar pabėgant, išsigelbėjant, šios suvoktos grėsmės rezultatas yra baimė. Jei tokios galimybės nėra, šios grėsmės rezultatas yra nerimas. BAIGIAMASIS APTARIMASAutorius teigia, kad baimės bei nerimo reakcijos kilusios iš apie pavojų signalizuojančios sistemos, kuri suformuota evoliucijos ir skirta apsaugoti gyvybę nuo gręsiančio pavojaus. Ši sistema nukreipta į grėsmės aptikimą ir sukelia reakcijas, palaikančias potencialų bėgimą arba kovą.

Colin MacLeod. Nerimas ir nerimo sutrikimaiĮVADASKognityvinio nerimastingų žmonių funkcionavimo tyrimai eksperimentinėje psichologijoje atliekami jau seniai. Dabar jau žinoma, pvz., kad nerimastingi žmonės sunkiau samprotauja induktyviai, turi ilgesnį sprendimo latentinį periodą, paviršutiniškiau apdoroja informaciją ir jų atminties trukmė sumažėjusi. DĖMESIO TENDENCIJOS NERIMO PROCESETyrėjai dažnai taikydavo interferencijų/trukdžių paradigmas tirdami dėmesio tendencijų, esančių klinikinių nerimastingų pacientų atveju, modelius. Tokiame tyrime dalyviams pateikiama tam tikra centrinė užduotis, kurią atlikti reikia esant išblaškančiai informacijai. Interferencinės užduotys, kuriose yra emocišką valentingumą turinčių trikdančių stimulų dažnai priversdavo nerimastingus žmones parodyti nepaprastai didelius interferencinius efektus, kuriuos kėlė su grėsme susiję trukdžiai. Tai leidžia manyti, kad tokie žmonės turi tendencijas kreipti dėmesį į grėsmingus stimulus.

Daug tyrėjų mano, kad interferenciniai efektai, atsirandantys klinikinių nerimo sutrikimais sergančių pacientų atveju, maksimaliai skiriasi nuo kontrolinės grupės esant tiems specifiniams grėsmingiems žodžiams, kurie yra reikšmingiausi tam tikros grupės pacientams. Pvz., generalizuoto nerimo sutrikimu (GAD) sergantys pacientai, kurie labiausiai nerimauja dėl fizinių dalykų, patiria didžiausią interferencinį efektą esant grėsmingiems žodžiams, kurie susiję su fiziniais pavojais, tuo tarpu labiausiai nerimaujantys dėl socialinės grėsmės didžiausius interferencinius efektus patiria esant socialinę grėsmę reiškiantiems žodžiams ir t.t.Kai kurie tyrėjai prieštarauja pačiai prielaidai, kad padidėjusi interferencija įvardinant grėsmingo žodžio spalvą rodo padidėjusi dėmesį žodžio turiniui, nes tendencija nukreipti dėmesį nuo žodžių, turinčių tam tikrą turinį, taip pat galėtų sutrukdyti spalvos įvardijimą. Kai kurie tyrėjai iškėlė klausimą, ar pastebėti efektai reprezentuoja nenormalias dėmesio tendencijas nerimastingų žmonių atveju. Yra du alternatyvūs požiūriai šiuo klausimu. Pagal pirmąjį, šie eksperimentiniai atradimai atspindi bendras visiems žmonėms tendencijas kreipti dėmesį į informaciją, kuri jiems svarbi. Pagal kitą požiūrį, nerimas susijęs su nenormaliomis dėmesio tendencijomis. Pasak šio požiūrio šalininkų, nerimastingi žmonės gali selektyviai reaguoti į bet kokį emocinį stimulą, nesvarbu, ar jo emocinis valentiškumas teigiamas, ar neigiamas. TENDENCINGA NUOMONĖ IR INTERPRETACIJA NERIMO ATVEJUParodyta, kad nerimastingi žmonės turi tam tikras tendencijas atlikdami įvairias nuomonės užduotis. Pvz., paprašius įvertinti specifinių įvykių kategorijų ateityje galimybę, klinikiniai nerimastingi pacientai, kitaip nei kontrolinė normalių žmonių grupė, padidina rizikos galimybę grėsmingesnių įvykių grupių atvejais. Tirti interpretacijų modeliai, kuriuos nerimastingi pacientai taiko dviprasmiškiems stimulams, kurie gali turėti alternatyvias interpretacijas, besiskiriančias lygiu, kuriuo jie kelia pasibjaurėjimą. Tokiu atveju klinikiniai nerimastingi pacientai linkę pateikti labiau keliančias pasibjaurėjimą interpretacijas. Tai patvirtino keletas tyrėjų skirtingais eksperimentais.
ATMINTIES TENDENCIJOS NERIMO PROCESEPriešingai duomenims, atrastiems tiriant dėmesio ir interpretacijų tendencijas nerimo procese, tiriant su nerimu susijusias atminties tendencijas negauta tokių aiškių įrodymų. Rasta, kad GAD pacientai, kitaip nei kontrolinė grupė, prisimena daugiau neigiamų autobiografinių duomenų reaguodami į užuominas reiškiančius žodžius; tačiau tai nerodo tendencingo atminties funkcionavimo. PAAIŠKINANT PASTEBĖTUS RYŠIUS TARP SELEKTYVAUS INFORMACIJOS APDOROJIMO IR NERIMO PAŽEIDŽIAMUMONerimas susijęs su tendencingu emocinės informacijos apdorojimu, tačiau šių tendencijų atsiradimas nėra ekvivalentus visose kognityvinėse operacijose. Taigi toliau autorius siekia apžvelgti, tai gali būti paaiškinta.Williams et al. požiūris remiasi skyrimu tarp “integracijos” ir “išplėtojimo (elaboration)” procesų, kurie veikia skirtingais būdais. Pirmasis yra automatinis procesas, kuris sustiprina vidinę mentalinės reprezentacijos organizaciją. Labiau integruotos reprezentacijos lengviau pasiekia sąmonę, kai dar tik keletas iš jos požymių išskirta iš aplinkos. Išplėtojimas, priešingai, yra strateginis procesas, kurio metu naujos asociacijos formuojamos tarp mentalinių reprezentacijų kognityvinėje sistemoje; dėl to sukuriami tvirtesni ryšiai, jungiantys tokias reprezentacijas. Nerimo pažeidžiamumas specifiškai susijęs su padidėjusiu integruotu grėsmės reprezentacijų apdorojimu, tačiau tokių reprezentacijų išplėtojantis apdorojimas nepadidėja. Kadangi labai integruotos reprezentacijos bus prieinamos nepaprastai lengvai, kai iš aplinkos išskiriami minimalūs jų požymiai, galima tikėtis, kad stimulai, turintys tokius požymius selektyviai patrauks dėmesį. Taip pat jei žmonės, labai pažeidžiami nerimo linkę turėti labai integruotas grėsmės reprezentacijas, grėsmingai interpretuoti dviprasmišką informaciją bus ypač būdinga jiems. Taip pat jie bus labiau linkę prisiminti grėsmingą informaciją.

Naudota literatūra:I. Handbook of emotions, Ed. Lewis M., Haviland – Jones J., (2nd ed.). New York: Guilford Press, 2000 (573-90)

II. Handbook of cognition and emotion, Ed. Dalgeish T., Power M. Chichester, UK: John Willey & Sons, 1999 (447-71)