Panevėžio pavadinimas atsirado nuo Nevėžio upės, o Nevėžio vardas kilęs iš indoeuropiečių žodžio vaagh, kuris reiškia rėkti, triukšmauti, ošti. Kadangi Nevėžis prasideda neiginiu,tai reiškia netriukšmingą, neošiančią upę. Nevėžio upės baseinas yra grynai lietuviškas,tiek jis pats,tiek intakai iš svetur negauna nė lašo vandens ir svetimiems jo neduoda. Nevėžis įteka į Nemuną ties Raudondvariu viduryje Lietuvos, o prasideda 7 km piečiau Troškūnų. Štai kaip aprašo Nevėžio pradžią senieji raštai: “ Netoli Raguvos miestelio, į pietus nuo Troškūnų, paniurusio miško paunksnyje tūno klapios, švendrais tirštai užaugusios pelkės. Aklą ir klaikią gūdumą retkarčiais sudrumsčia baugus apuoko ūkavimas ar šnypštimas šlykščių šliužų, kurie šliaužioja šen ir ten per kyšančius iš balų kupstus. Ši vieta niekada nemato keliautojo, net iš smalsumo niekas čia nekiša nosies, ir ką jis čia rastų matytino, nebent vaiduoklius, kurie vaidenasi panašiose baisiose vietose. Iš tokio tad užkampio teka Nevėžis, laikomas viena žymiausių žemaičių upių: ją dėl plukdymų ne kartą mini Seimų įstatymai“…Nevėžis aukštupyje gana vingiuotas, jis blaškosi, atkakliai laikydamasis šiaurės vakarų krypties, kol ties Velžiu įtekėjus Juodai, keletą kilometrų teka tiesiai į šiaurę. Prie Pajuostės įtekėjus Juostai, Nevėžis pasisuka į vakarus, bet miesto ribose daro didelį vingį ir ties Senamiesčiu pasisuka į pietus.Prie Žagienio upė daro vingį į vakarus, o ties Kranto gatve – šiaurę, bet atsimušusi į aukštą krantą, vėl pasuka į vakarus ir taip teka iki Sanžylos žiočių ties Berčiūnais.Į Nevėžį įteka 70 didesnių ir mažesnių upeliukų, o 41 – Panevėžio apskrities ribose. Jo ilgis 218,7 km, vagos plotis nuo 30 iki 100 metrų, gylis 0,3 – 3 m, žemiau Babtų 7 – 8 metrai.
Pavasariais Lėvuo apsemdavo šimtus hektarų pievų ir dirbamos žemės, verždavosi į Nevėžį, pridarydavo ūkininkams daug nuostolių, todel 1930 m. Buvo pradėtas kasti Sanžylos kanalas. Jo kasimas kainavo 250000 litų. Iš Sanžylos per sekundę Nevėžis gauna 200 – 300 litrų vandens. Šiemet dėl sausros Nevėžį mažai begelbėjo jo intakai. Panevėžio regiono aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, birželio 30-ąją iš Sanžylos Nevėžis begavo 120 litrų per sekundę, o atlikus matavimus ties Jackagaliu nustatyta, kad iš Juodos į Nevėžį per sekundę įsilieja vos 60 – 70 litrų. Toks lėtas ir nevandeningas Nevėžis šiemet būtų miręs, jei ne Kavarsko siurblinė, pastatyta 1963 – 1964 metais ir papildanti Nevėžį Šventosios vandeniu. Ties Panevėžiu Nevėžio debitas turi būti 4 kub. Metrai per sekundę, kad upė pajėgtų apsivalyti nuo biogeninių teršalų.Kavarsko siurblinę finansuoja Panevėžio ir Kėdainių miestai. 54 proc. išlaidų moka Panevėžys, 46 proc. – Kėdainiai. Per birželio mėnesį iš Panevėžio miesto biudžeto teko sumokėti net 700000 rublių! Šios išlaidos, matyt, dar didės, kadangi elektros energija nepaliaujamai brangsta, o Kavarsko siurblinė, šiemet suremontavusi vieną siurblį, pumpuoja iš Šventosios 3,9 – 3,7 kub. m vandens. Šios siurblinės vyr. Elektrikas Jonas Dilys sakė, jog liepos mėnesį siurblinė sunaudojo daugiau kaip 1 mln. kilovatvalandžių eletros energijos. Gaila, kad ne visas vanduo pasiekia Panevėžį. Panevėžio regiono aplinkos apsaugos agentūros darbuotojo Antano Kontrimavičiaus duomenimis, prie Berčiūnų Nevėžio debitas 3,4 – 3,5 kub. m per sekundę, vadinasi, kažkur prapuola ne tik visas Nevėžio nuotėkis, bet ir dalis Šventosios vandens. Kur jis dingsta, kol kas neaišku, tačiau dalis, matyt, išgaruoja, filtruojasi.Epizodiniai tyrimai rodo, kad Kavarsko siurblinė reikalinga, norint išsaugoti Nevėžio, Nemuno, Kuršių marių ir Baltijos jūros ekosistemą. Dar 1989 metais buvo nustatyta, kad Nevėžis ir Šventoji nuplukdo į Kuršių marias nuo kelių šimtų iki tūkstančių tonų sunkiųjų metalų ir cheminių junginių. Atlikus matavimus prie Velžio ir prieš Naujamiestį, prieš Kėdainius, žemiau jų, žiotyse ir, apibendrinus duomenis, matyti kad Nevėžio vandenis teršia visi gyventojai, gyvenantys jo baseine ir besiverčiantys pramone ir žemės ūkiu.Kėdainiečiai pareiškė, kad nebefinansuos Kavarsko siurblinės, nieko nemoka ir tie kas gyvena prie Nevėžio ir savo ūkine veikla jį teršia.Didieji miestai turi valymo įrenginius, todel Nevėžį teršia mažiau negu kaimas. Lietus plauna iš laukų trąšas, grioviais ir upeliais į jį patenka srutos. Kalio, azoto, chloridų, fosfatų, detergentų, sulfatų, nitratų iš Panevėžio baseino į Nevėžį patenka mažiau, negu kituose jo baseino rajonuose.Ukmergiškiai ir anykštėnai, kurių žemėmis teka Šventoji, skundžiasi, kad Kavarsko siurblinė skriaudžia Šventąją, atimdama jos vandenis. Girdi, Panevėžys kaltas, kas Šventosios per daug vandens.Dar Antano Smetonos vyriausybė suprato, kad Nevėyje per maža vandens. Jo stigo ne tik Panevėžiui, kur trečiajame dešimtmetyje gyveno apie 22 tūkstančius gyventojų. Nepakako vandens Krekenavai ir Kėdainiams, todėl inžinieriai pasiūlė Nevėžį papildyti Lėvens vandeniu.Taip buvo iškastas Sanžylos kanalas. Akivaizdu, kad nei Panevėžys, nei Kėdainiai, įsikūrę prie Nevėžio, neturėjo taip išsiplėsti, upė jiems dabar per maža ir per lėta. Panevėžio pramonė per sekundę iš Nevėžio paima 150 litrų vandens ir čia pat jį sugražina. “Ekranas“ ir Stiklo fabrikas naudoja jį aušinimui, o organiniais teršalais daugiausia užteršia Cukraus fabrikas, Spirito ir mielių gamybos įmonės, turinčios galvaninkos cechus, iš jų patenka sunkieji metalai. Didžioji dalis, beveik 90 proc., sulaikoma valymo įrenginiuose, patenka į Nemuną ir Kuršių marias.Iki pat Kėdainių Nevėžis nepajėgia apsivalyti, gavęs Kedainių teršalų dozę, taip ir neapsivalęs įteka į Nemuną, o Kaunas, kaip žinome, vis dar neturi valymo įrenginių.Šiemet Nevėžis yra švaresnis, nes laukuose ir kaimuose dėl sausros nenuplauti teršalai. Žvejai šiemet nepastebėjo kritusios žuvies. Ją dažniausiai pribaigdavo iš fermų nuleistos srutos ir lėktuvai, barstantys trąšas ne tik ant laukų, bet ir griovių ir upelių. Žuvies Nevėžyje yra, kas turi kantrybės sugauna, tačiau ar sveika ją valgyti, niekas nesiryžta atsakyti.Matyt, ne visada Nevėžis buvo toks seklus. Pasakojama, jog į Upytę Nevėžiu atplaukdavę pirkliai, jog 1812 metais Nevėžiu mėgino plukdyti kariuomenę Napoleono karvedžiai, tačiau nesėkmingai. Panevėžio apskrityje buvo nepaprastai daug slėnių, balų, pelkių, samanynų, raistų, liūnų ir durpynų. Nebe visi upeliukai, maitinę Nevėžį, turėję gražius lietuviškus vardus šiandien gyvi: Traupė, Pienė, Lepeika, Juostynėlis, Lendrupis, Prūdas, Lankstupis, Inčys, Dekuška, Vaideginė,Ringužis, Rūdupis, Alupis, Aulamėlis, Opstaina, Alanta, Juoda, Aulamas, Juosta, Žagiena, Šarmutas, Vinupė, Molaina, Sanžyla, Uostrautas, Alkupys, Graužuoja, Sudramala, Varkalis, Rūdupėlis, Kiršinas, Plėnupis, Lieluvis, Laužupis, Svirnupis, Vadaktis, Šventupis, Diablonis, Upytė, Linkuvė… Kai kurie iš jų pasidarbavus melioratoriams, paversti grioviais ar išdžiūvo patys, kai kurie buvo sugrūsti į vamzdžius, ir tik seni apylinkių žmonės pamena jų vardus. Panevėžio rajone melioratorių darbus žymi net trys paminklai – milijoniniam, dumilijoniniam numalioruotam hektarui, paskutinei į gyvenvietę atkeltai sodybai. Aukštesniuosius kalnelius jau graužia dirvos erozija, vėjas pavasarį pusto dirvą kaip Vidurinės Azijos smėlynuose.