PANEVĖŽIO KOLEGIJA
VADYBOS IR VERSLO KATEDRA
AUKŠTESNIEJI JAUSMAI
Referatas
Buhalterinės apskaitos BA-15 kurso studentė Ugnė Tvarijonaitė
Darbo vadovas
Laimutis Vasilevičius
Panevėžys, 2015
TURINYS
ĮVADAS…………………………………………………………………………3
MORALINIAI JAUSMAI…………………………………………………4
Religinė moralės kilmės teorija………………………………………………5
Socialinė ir gamtamokslinė moralės kilmės teorija…………………………..6
Kaltė ir meilė…………………………………………………………………7
INTELEKTINIAI JAUSMAI……………………………………………..8
ESTETINIAI JAUSMAI…………………………………………………..9
Estetinis auklėjimas…………………………………………………………10
RELIGINIAI JAUSMAI…………………………………………………..11
PRAKTINIAI JAUSMAI………………………………………………….12
IŠVADOS……………………………………………………………………….13
LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………………………………..14
Įvadas
Jausmai – žmogaus santykių su tikrovės daiktais ir reiškiniais išgyvenimas. Jausmais žmogus iš aplinkos išskiria tuos reiškinius ir dalykus, kurie jam ypač svarbūs. Jausmų objektai pirmiausia yra tie reiškiniai ir tos sąlygos, nuo kurių priklauso asmenybei reikšmingų įvykių raida. Atsiradę kaip emocinio patyrimo apibendrinimo rezultatas, susiformavę jausmai tampa žmogaus emocijų pamatu. Nuo jų priklauso, kaip vystosi mūsų emocijos bei kinta jų turinys. Asmenybei vystantis susidaro jausmų hierarchiška sistema – joje vieni jausmai vyrauja, kiti potencialūs, nerealizuoti… Jausmai skirstomi į dvi rūšis : žemesniuosius ir aukštesniuosius jausmus.
Žemesnieji jausmai yra paprasčiausių situacijų išgyvenimai susiję su organinių poreikių patenkinimu arba nepatenkinimu.
Aukštesnieji jausmai, tai socialinių sąlygų nulemti ir asmenybės vystymosi eigoje atsirandantys jausmai. Aukštesnieji jausmai yra pastovesni ir susiję su žmogaus aukštesniųjų poreikių – socialinių, kognityvinių (pažinimo), kultūrinių, dvasinių- patenkinimu. Šie jausmai skirstomi į rūšis pagal juos sukėlusių objektų ypatumus. Tai doroviniai, intelektiniai, estetiniai, religiniai.
Aukštesnieji jausmai skirstomi į tokias rūšis: intelektiniai, moraliniai, estetiniai, religiniai.
MORALINIAI JAUSMAI
Šie jausmai atspindi žmogaus santykius su kitais ir su savimi. Tai meilė, kaltė, sąžinę, pavydas, pareiga…
Moralė pirmiausia yra įvairūs moraliniai vertinimai bei normos, suprantamos kaip įsisąmoninti faktai – faktai iš žmogaus sąmonės srities. Moraliniais vertinimais mes kvalifikuojame žmogaus poelgius, jų akstinus ir tikslus kaip girtinus, gerus, kilnius arba kaip peiktinus, blogus, niekšiškus. Savo ruožtu moralės normos, susitelkdamos apie žmonių poelgius, nesitenkina jų moraliniu kvalifikavimu, bet rekomenduoja arba draudžia tam tikrus poelgius, padaro juos moralinės pareigos arba draudimo dalyku.
Moralinis vertinimas. Mes vertiname kitų žmonių poelgius, pačius asmenis (blogas, geras), socialinius darinius (bloga, neteisinga vyriausybė). Vertinimas vyksta per žmogiškąją prizmę – yra labai subjektyvus; vienas žmogus vertina vienaip, kitas – kitaip.
Moralės funkcijos:
Vertinamoji
Pažintinė
Pasaulėžiūrinė
Auklėjamoji
Reguliatyvinė
Vertinamoji f-ja: moralinis vertinimas per ypatingą moralės sąvokų prizmę (gėrį, blogį, teisingumą), bei per savanoriškus individo moralinius įsitikinimus
Pažintinė f-ja: kiekvienas individas stebi kito žm. poelgius; mes mokomės iš kitų klaidų.
Pasaulėžiūrinė f-ja: kiekvienas turi savo nuomonę apie tai, iš kur žmogus atsirado ir kas bus po mirties. Nuo šitos nuomones priklauso, kaip žmogus elgsis su aplinkiniais. Auklėjamoji f-ja: vyksta nuolatinis visuomenės susipažindinimas su moralės standartais ir jų laikymusi. Moralinių normų laikymasis daro visuomenę mažiau agresyvesne. Reguliatyvinė f-ja: visų aukščiau minėtų funkcijų sintezė, nes galiausia moralės funkcija – reguliuoti žmogaus veiksmus.
Religinė moralės kilmės teorija Žmogus yra Dievo kūrinys. Sukūręs įdėjo mums į širdį moralės nustatymus. Turime ir išorinį įstatymą – 10 Dievo įsakymų. Religinė moralės kilmės teorija gali būti ginama ir socialiniais argumentais: a) žmogus sau tokių aukštų reikalavimų, kurių įgyvendinti negali, nesukurtų. b) moralės įstatymas yra ne auklėjimo, o žmogaus prigimties rezultatas. Teorijos privalumai: 1) ji apeliuoja į žmonių jausmus, sąžinę. 2) religinis požiūris apsaugo nuo supaprastinto utilitarinio moralės supratimo. Žmogus negali susikurti tos moralės, kuri jam būtų patogi. 3) Dievo įstatymai liečia visus vienodai, nepriklausomai nuo socialinio statuso.
Kritiniai trūkumai: 1) šis požiūris sumenkina žmogaus vaidmenį moraliniuose apsisprendimuose. Žmogus elgiasi taip, nes taip reikia, taip privalo. 2) nerekomenduoja kelti įtartinus klausimus, kurie liečia pačius Dievo duotus moralės principus.
Socialinė moralės kilmės teorija Moralė sietina su visuomenės poreikiais. Moralės reikalavimus nustato visuomenė valstybė. Valstybė nustato moralės normas, kurių reikia siekt visuomenės nariams. Valstybė geriausiai žino, kas žmogui reikalinga, ji turi padėti žmogui susiorientuoti moralės normose. Tokiu būdu moralė tampa prievarta. Jos normos nustatomos atsižvelgiant į tai ar jos reikalingos valstybei. Valstybė tas normas gali keisti jei jos jau neatitinka valstybės reikalavimų, pvz., fašizmas, komunizmas. Kiekviena tauta turi savo moralę, savo vertybių skalę. Nėra universalių moralės normų. Tačiau visgi egzistuoja tam tikri pastovūs moralės standartai, kurie kiekvienoje šalyje turi kitokį atspalvį. Moraliniai principai savo šaknimis siekia gilią senovę. Normos kiekvienoje šalyje skiriasi. Papročiai labai skiriasi kiekvienoje šalyje ir epochoje. Papročiai – pati plačiausia erdvė. Dabar įsigali vis nauji papročiai, kurie gerokai skiriasi nuo senųjų. Bet jie kuriami senųjų pagrindu.
Gamtamokslinė moralės kilmės teorija
Sieja moralės atsiradimą su žmogaus išsivystymo ir gyvūnijos pasaulio. Darvinas manė, kad moralinis pradas žmoguje yra instinkto išsivystymas. Mes negalime suprasti žemiau mūsų esančių gyvūnų, žiūrime žmogaus akimis; matome tai, ką norime matyti. Bet visur mus jungia vienas dalykas – instinktas. 90% žmonių ir gyvūnų genų sutampa, o kiti 10% – kultūra ir pan. Genuose užkoduoti tam tikri elgesio stereotipai. Sumažėja skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno ta prasme, kad gyvūnai darosi altruistais, o žmogus darosi žiauresnis, agresyvesnis. Kritikai sako, kad negalima lyginti žmogaus elgesio su gyvūnų elgesiu. Jie sako, kad gyvūnų pasaulyje paplitę veiksniai, kurie žmogaus pasaulyje vertinami neigiamai, pvz., silpnesnio naikinimas.
Kaltė
Tyrinėtojai teigia, kad viena pagrindinių sąžinės priežasčių yra kaltės jausmas. Jis apima žmogų, įvertinus savo poelgius ir nusprendus, kad jie yra negeri, neatitinka žmoniškųjų vertybių.
Kaltės jausmas – tai būtinas sveikos asmenybės elementas, padedantis suvokti tarp to kas esi ir kas turi būti.
Kaltė skirstoma į tris grupes:
Reali kaltė, tokia kaltę sukelia realus prasižengimas.
Neurotinė kaltė, tokia kaltė kyla dėl įsivaizduojamo prasižengimo.
Egzistencinė kaltė, tai kaltė, kuri kyla dėl ryšio praradimo su artimu žmogumi, gamta.
Meilė
Meilė, tai aukštas teigiamos emocijos požiūrio lygis į objektą, išsiskiriantis ir pakeliantis jį į subjekto poreikių ir interesų centrą.
Meilė priešingos lyties žmogui yra įtemptas intensyvus sąlyginai pastovus jausmas, fiziologiškai nulemtas seksualinio poreikio ir pasireiškiantis socialiai suformuotu siekimu būti maksimaliai įtrauktu į kito žmogaus gyvenimą.
Meilės stiliai:
Eros, tai aistringa meilė, siekianti fizinio užkariavimo.
Liudus, tai meilės žaidimai be gilaus jausmo
Storge, tai rami, šilta, patikima meilė, daugelio šeimų pagrindas.
Pragma, tai meilė iš išskaičiavimo, protingai, sąmoningai kontroliuojami jausmai.
Manija, tai meilės apsėdimas, kuriam būdingas nepasitikėjimas, priklausomybė
Agape, tai atsidavusimeilė.
INTELEKTINIAI JAUSMAI
Intelektiniai jausmai, tai jausmai kylantys pažintinėje veikloje, sukeliami minties darbo, jo sėkmingumo bei vaisingumo. Nuo to priklauso jų ženklai teigiami arba neigiami. Tai nustebimas, apstulbimas, smalsumas, abejonė, žinių troškimas, atradimo džiaugsmas, komiškumo, tragiškumo jausmas.
Abejonė – būsena tarp tikėjimo ir netikėjimo, apima neapibrėžtumą arba nepasitikėjimą, faktų, motyvų ar sprendimo užtikrintumo trūkumą. Dėl abejonės atmetami arba atideda tam tikri veiksmai, kurie manoma, gali būti klaidingi ar sukelti nepageidaujamas rezultatus. Abejonė taip pat gali būti apibrėžta, kaip neapsisprendimas tarp dviejų ar daugiau pasirinkimų, kuris iš jų geriausias.
Žinių troškimas
Laisvalaikis sukelia intelektinius troškimus, nuovargis juos išvaro.
Jau gimėme su intelektiniais troškimais, bet laikui bėgant su jais ryšį praradome. Gal jie deformavosi vaikystėje, tačiau intelektinis troškimas visiems žmonėms yra natūralus.
Intelektinis troškimas geriausiai suprantamas, pasitelkus vaiko pavyzdį. Vaikas yra smalsus, todėl jam būdingas nuostabos jausmas. Ko vaikai nuolat klausia? Kodėl? Jų prigimtis smalsi. Nuo to momento, kai jie pradeda galvoti ir logiškai kalbėti, ima dominuoti vienas klausimas — tiek jų mąstysenoje, t. y. vidiniame dialoge, tiek pokalbiuose — išoriniame dialoge. Jų klausimas — Kodėl? Jie yra natūraliai smalsūs, geidžia suprasti ir trokšta žinių.
Intelektinis troškimas yra vienas iš didžiųjų žmonijos gyvybingumo ženklų. Ar tu klesti, ar tik vegetuoji?
Jei nesuvoki intelektinių savo troškimų, kas atsitiko? Gal vaikystėje tau tėvai neleisdavo klausinėti, ant tavęs šaukdami? Galbūt visada norėjai išmokti skambinti pianinu, o draugas pasityčiojo, kad pianinas — tik išlepėliams. Mažiausias dalykėlis gali priversti mus susigūžti ir sulįsti į žemę. Kai klasėje garsiai paklausei, visi vaikai prapliupo juoktis, ir sumišimas palaidojo tą natūralų troškimą. Gyvenimas nė vieno nesaugo nuo panašių bei šiurkštesnių patirčių. Turime susiimti ir žengti pirmyn. Tai reiškia vėl naujai atrasti intelektinius troškimus.
ESTETINIAI JAUSMAI
Estetiniai jausmai – emocijos, kurias mums sukelia realūs ir idealūs (vaizduotės sukurti) daiktai.
Objektų, dydžių ir erdvės santykių, figūrų, spalvų derinių žadinamas pasitenkinimas gali svyruoti nuo tiesioginio malonumo iki intelektualaus supratimo, kuris daugiau atspindi meno kūrinio prasmės pajautimą.
Estetinius vertinimus labai veikia laikas – tai, kas prieš 80 metų buvo laikomi bjauriais dalykais, šiandien daugelis patiria kaip gražius. Beje, dauguma žmonių savo vertinimus konformistiškai derina prie populiarių vertinimų. Daugelis tokių vertinimų byloja apie tikrų estetinių įspūdžių išsižadėjimą. Daug lemia įpročiai, pvz., dažnai klausantis neįprasto muzikinio kūrinio, jo struktūros lengviau atpažįstamos, geriau suprantamos ir galų gale patiriamos kaip malonios.
Tai gerėjimąsis, grožio pajautimas, kilnumo, didingumo jausmai.
Estetika – filosofinė disciplina, kurios tyrimo objektas yra grožis ir menas.
Estetinė kalba – daiktų, procesų bei ženklų visuma, žadinanti ir skatinanti įvairias pajautas – subtilų grožio suvokimą, gilius, intensyvius išgyvenimus.
Estetinis skonis – išugdytas ar įgimtas gebėjimas suprasti, vertinti grožį ir meną, gėrėtis jais ir nepainioti jų su kitomis vertybėmis.
Estetizmas – daugiaprasmis terminas, reiškiantis ir žmogaus pažiūras, pervertinančias grožį bei estetines vertybes, ir modernistinio meno srovę, suabsoliutinusią meno kūrinio autonomiškumą, atskyrusią jo estetinį vertingumą nuo dorovinio turinio.
Didingumo jausmas, tai kai pats jautiesi didingas arba esi didingumo šešėlyje. Tokį jausmą sukelia įžymūs, žmogaus suvokimą pralenkiantys reiškiniai, kai žmogus, sulyginęs save su reiškiniu, jaučia savo menkumą. Tą galime pajusti kalnuose ar šventyklose.
Estetinis auklėjimas
Istorinėje žmogaus raidoje laipsniškai formavosi įvairios žmogaus savybės. Tarp šitų savybių formavosi ir poreikis matyti ir išgyventi grožį aplink save. Žmogus pradėjo kitaip suvokti gamtą, bendravimą. Žmogus pradėjo kurti gražius daiktus pasigerėjimui. Taip atsirado menas. Susiformavo patirtis, kuri vėliau buvo pavadinta estetine. Kuo visuomenė yra pažangesnė, tuo labiau ji stengiasi perteikti tą patirtį kuo didesnei visuomenės daliai. Taip formuojasi estetinė kultūra, o vienas pagrindinių jos formų yra estetinis auklėjimas.
Estetinis auklėjimas – tai tikslingas ir nuoseklus vaiko įtraukimas į estetinį tautos gyvenimą, organizuojant gyvenamosios aplinkos ir meno estetinius išgyvenimus bei vaikui prieinamą įvairią meninę veiklą.
Estetinio auklėjimo paskirtis – perteikti naujai kartai visuomeninės estetinės patirties pagrindus. Užsiimdamas estetine veikla žmogus į jį supantį pasaulį žvelgia kitaip, suvokia jį ir pagal galimybes, kuria gražesnę, nekasdienišką aplinką, darbo įrankius, tobulina tarpusavio bendravimą.
Labai svarbus klausimas yra vaikų estetinio santykio su dvasinės kultūros vertybėmis (menu, gamta, bendravimu, darbu) ugdymas. Estetinis auklėjimas turi remtis vaiko fizinio ir psichinio vystimosi ypatumais. Vaikas turi būti estetiškai auklėjamas šeimoje, ikimokyklinėje įstaigoje ir visuomeninėse kultūrinėse įstaigose.
Ikimokyklinių įstaigų pareiga – apibendrinti ir tobulinti šeimoje vykstantį estetinį auklėjimą, išlyginti pasitaikančias spragas, užtikrinti estetinių išgyvenimų ritmą, sudaryti palankias sąlygas įvairiai meninei veiklai.
Estetiniu vaikų auklėjimu būtina susirūpinti jau kūdikystėje. Taip teigia auklėjimo menu šalininkai. Prie vaiko lovytės patariama kabinti tik aukšto meninio lygio dailės kūrinius (estetiniam skoniui formuoti), organizuoti linksmą, spalvingą aplinką (dainuoti, žaidinti, kalbinti), kai vaikas paauga pratinti prie konkrečios įvairios (vizualinės, verbalinės, muzikinės, gestų) meninės veiklos.
RELIGINIAI JAUSMAI
Religiniai jausmai perduodami tradiciškai, formuojasi jau vaikystėje, atspindi žmogaus dvasinę būseną. Religiniams jausmams būdingas tikėjimas,viltis..
Religija – savita istoriškai susiformavusi konkrečios socialinės grupės išpažįstamų ontologinių etinių pažiūrų ir su jomis susijusių ritualų sistema, kuriai paprastai būdingas tikėjimas anapusine realybe, pomirtiniu gyvenimu, antgamtinėmis jėgomis ir antgamtinėmis būtybėmis bei tokio pobūdžio tikėjimų suponuojamas antgamtinių jėgų, antgamtinių būtybių, vad. šventųjų asmenybių, šventųjų vietų garbinimas.
Beveik visoms religijoms būdingi trys skiriamieji bruožai:
tikėjimas antgamtinėmis būtybėmis,
amžinojo gyvenimo viltis,
tikėjimas pasaulio pabaiga.
Tikėjimas, tai psichikos būsena, susijusi su pilnu informacijos, įvykių ir reiškinių priėmimu. Tai sudaro žmogaus vertybių pagrindą. Religinis tikėjimas yra susijęs su nematerialiuoju pasauliu.
Viltis, tai emocinis išgyvenimas, kylantis laukiant norimo įvykio. Viltis gali kilti ir dėl praeities patyrimo
Dvasingumas – tokia asmenybės būsena, kai pasaulis, gyvenimas ir žmonės, darbai, santykiai ir pareigos vertinami aukščiausiais vidiniais matais. Kartu tai yra vertybinės sąmonės pirmumas prieš biologinius ir materialiuosius poreikius. Dvasingumas tai dvasios apraiška žmoguje ir pasaulyje.
PRAKTINIAI JAUSMAI
Praktiniai jausmai, tai jausmai, atspindintys žmogaus veiklą ir santykį su ja. Tai pareiga, sėkmės troškimas, nesėkmės vengimas.
Veikla yra sąmoninga elgsena, intelektinės pastangos tam tikra kryptimi. Žmogaus veiklą apsprendžia tikslai, motyvai, valia, sprendimai, abejonės, mintys, viltys, baimės, troškimai (norai) bei aplinkybės.
Pagal veiklos sritį išskiriama politinė, kultūrinė, visuomeninė veikla.
Pareiga – pageidaujamas ir laikomas doru bei teisingu individo santykis su visuomene (šeima, darbo kolektyvu, kitais žmonėmis, tėvyne ir kt.). Šis santykis turi du aspektus: objektyvų ir subjektyvų.
Objektyvumo požiūriu, pareiga yra visuomenės reikalavimas individo elgesiui, reiškiamas dorovės, teisės normomis.
Subjektyvumo požiūriu, pareiga yra individo vidinė paskata, pareigos jausmas.
Pareigos suvokimas ir vykdymas yra asmenybės dorumo, socialinio aktyvumo, atsakingumo rodiklis. Pareigos reikšmė labai didelė. Joje ryškiai atsispindi žmogaus visuomeniškumas, jo dorovinis vertingumas.
Pareigos išgyvenimas susijęs su moralinio pobūdžio ketinimais, su jautria sąžine, prisiimama kalte ir atsakomybe. Tas išgyvenimas yra savitas dar ir tuo, kad nėra įprasta nei priimta juo dalytis su kitais. Dėl galimo papildomo savo vertės pakėlimo demonstravimo, tai reikštų vidinį vertingumą menkinti. Kas savo pareigą reklamuoja, tas kitų akyse griauna pagarbą ir pasitikėjimą.
Šeimoje vaikai tėvo ar motinos „negiria” už atliktą pareigą, bet jiems tiesiog reiškia meilę ir dėkingumą. Tėvai savo ruožtu išoriškos padėkos ir nereikalauja.
IŠVADOS
Aukštesnieji jausmai, tai socialinių sąlygų nulemti ir asmenybės vystimosi eigoje atsirandantys jausmai. Šie jausmai skiriasi nuo žemesniųjų istorine kilme ir reikšmingumu žmogaus asmenybei. Jie atsirado žmogaus, visuomenės evoliucijoje. Aukštesnieji jausmai susiję su dvasiniais ir kultūriniais poreikiais, būdingais tai visuomenei, kuriai priklauso jausmus išgyvenanti asmenybė.
Jau nuo pat mažumės tėvai stengias išukdyti savo vaikams tokius jausmus kaip sąžinė, pagarba,draugiškumas…
Šie visi jausmai apibūdina ne tik žmogaus charakterį, bet atskleidžia ir gilias jo sielos gelmes. Kitap nei žemesnieji jausmai, šie jausmai paremti ne organinių poreikių, o dvasiniu nematerialiuoju patenkinimu.
LITERATŪROS SĄRAŠAS:
„Psichologija studentui“ 2000 KTU
Www.visokybes.com
Www.wikipedija.org
Www.ualgiman.dtiltas.lt
Www.scribd.com
Www.straipsniai.lt
Www.asirpsichologija.lt
Www.mintys.lt