Auklėjimo šeimoje stiliaus įtaka paauglių akcentuacijų vystimuisi

Įvadas

Kiekvienas žmogus turi daug asmenybės bruožų, kurie yra būdingi ne tik jam vienam. Šie bruožai gali būti labai įvairūs: darbštumas, drąsa, gerumas ir kt. Vienų labiau išryškėja vienas bruožas ar ypatybė, kitų – kitas. Keli individualūs, ryškūs charakterio bruožai leidžia apibūdinti žmogų kaip asmenybę, suprasti koks jis yra. Pvz.: labai geras, jautrus arba piktas, principingas. Dažnai būna tokių atvejų, kad kuris nors charakterio bruožas būna nepakankamai ar per stipriai išreikštas tokiu laipsiu, kad žmogui kyla įvairių psichologinių ir socializacijos sunkumų. Toks žmmogus turi charakterio akcentuaciją.

Kas yra akcentuacija?

Nukrypimų turinčioms asmenybėms įvardinti buvo siūlyta nemažai terminų. Jau seniai iškilo problema, kaip atskirti psichologinių anomalių psichopatijas nuo kraštutinių elgesio normos variantų. Dar 1886m. V. M. Bechternas kalbėjo apie pereinamuosius laipsnius tarp psichopatijos ir normos, apie tai, kad psichopatiškumas gali būti tokio nedidelio laipsnio, jog natūraliomis sąlygomis nepasireiškia. 1894m. belgų psichiatras Dalmanas šalia neturincio pusiasvyros išskyrė greitai prarandantį pusiausvyrą tipą. Pedagoginėje ir psichopedagoginėje literatūroje paprastai išsamiau aptariami charakterio sutrikimai, pasireiškiantys valios ir jausmų srityje. 1968m. vookiečių psichiatras K. Leonhardas įvedė akcentuacijos ternminą.
Akcentuacija – tai toks kraštutinis charakterio ar temperamento nukrypimo nuo normos variantas, kai vienas ar keli bruožai nepakankamai ar per stipriai išreikšti tokiu laipsiu, kad žmogui kyla įvairių psichologinių ar socializacijos sunkumų. Laikui bėgant ak

kcentuacija gali pereiti į psichopatiją.
Psichopatija – jau gana didelis charakterio sutrikimas, kuriam būtina nuolatinė medikų priežiūra ir kišimas dekompensacijų metu.
Sąlygiškai galima skirti charakterio ir temperamento akcentuacijas. Charakterio bruožai čia suprantami kaip vaiko interesų ir reakcijos tempas ir gilumas. Tačiau kalbamu atvėju ryškios ribos tarp temperamento ir charakterio akcentuacijų nėra. Įvairūs stebėjimai paskatino išskirti 2 akcentuacijų laipsnius:
1. ryški akcentuacija, kuri priskirtina prie pačių kraštutinių normos variantų ir išryškėja ypač greitai, bet be akivaizdžių priežasčių.
2. latentinė akcentuacija, kuri pasireiškia ganėtinai silpnai ar net visai nepastebima ir išryškėja esant tam tikrai situacijai ar psichiniai traumai, kai pasipriešinimas didesnis nei paprastai.

Akcentuacijų tipai

Demonstratyvusis tipas

Pagrindiniai šio tipo paauglių bruožai – tai neribotas egocentrizmas, nuolatinis noras būti dėmesio centre, atkreipti į save kitų dėmesį. Jie nori kad jais žavėtųsi, stebėtųsi jų suugebėjimais, juos gerbtų, užjaustų. Norėdamas atkreipti dėmesį, gali ir girtis, ir demonstruoti savižudybę, ir įnirtingai ginčytis su artimaisiais, vyresniais, taip pat efektingai kalbėti ir elgtis.
K. Leonhardas pagrindiniu šio tipo bruožu laiko sugebėjimą efektyviai išstumti, pašalinti iš sąmonės nepageidaujamus, nemalonius faktus, jausmus, mintis.
Demonstratyvių paauglių gebėjimas išstumti gana didelis – jie gali visiškai pamiršti tai, ko nenori žinoti arba pradeda meluoti visai nemanydami, jog tai yra melas. Šio tipo paauglių melas ir fantazavimas nukreipti į savo gyvenimo ir asmenybės pagražinimą, jie meluoja jeigu ji

iems tai būdinga. Meluodami jie taip įsijaučia, jog pradeda manyti, kad jie kalba tiesą.
Demenstratyvaus tipo bruožai dažnai pasireiškia jau vaikystėje. Tokie vaikai, norėdami būti dėmesio centre, drąsiai deklamuoja, šoka, pasakoja įvairias istorijas nepažįstamiesiems. Tokiems vaikams nepatinka, kai jų akivaizdoje giria kitus, skiria kitiems daugiau dėmesio. Demonstratyvūs vaikai visokiais būdais siekia būti pripažinti, todėl tėvai savo atžalas tiesiog dievina dėl “gerųjų” savybių. Tačiau šis gerumas labai pavojingas savo bendraamžiu grupėje. Su tuo susijusi dar viena šių vaikų savybė – elgsenos suteiktų padarinių neįvertinimas. Daugelis demonstratyvių paauglių prieštaringai auklėti. Pradžioje juos labai lepino, rūpinosi, o vėliau dėl kokių nors priežaščių visa tai nutrūkdavo. Mokykloje demonstratyvūs paaugliai taip pat nori atkreipti dėmesį į save, savo elgesį. Atsiranda įvairūs prieštaravimai konfliktai.
Silpnoji demonstratyvios asmenybės vieta – nesugebėjimas susitaikyti su aplinkinių dėmesio stoka. Su tuo gali būti susijęs ir demonstratyvus bėgimas iš namų, kuriuo dažniausiai siekiama vėl patirti dėmesį.

Padantinis tipas

Šio tipo pagrindiniai bruožai ankstyvoje vaikystėje labai žymiai nepasireiškia. Vaikai dažniausiai būna drovūs, nekalbūs, baigštūs, turintys polinkį mąstyti, svarstyti, dvejoti. Dažnai bijo nepažįstamų žmonių, naujų daiktų, tamsos, pasilikti vieni ir pan.
Paauglystėje didelių pakitimų nepastebima. Šiems paaugliams labai sunku priimti savarankiškus sprendimus. Gyvena ramų, be didesnių pokyčių gyvenimą. Neryžtingi, prieš ką nors pradėdami ilgai apmąsto. Neišnyksta baimė, greitai atsiranda įkyrių mi

inčių, vaizdinių, prisigalvoja nelaimių, bėdų. Nuolat baiminasi, kad neatsitiktų kas nors blogo su jais pačiais, jų artimaisiais. Susikuria įvairius ritualus, ypatingus veiksmus, vaiždinius, kuriuos atlieka galvodami išvengti įvairių nelaimių. Nuolat galvoja apie savo poelgius, jausmus, poelgius. Gali dažnai tikrinti savo veiksmus, pvz. ar užsuko vandenį, ar išjungė šviesą ir pan. Dažnai pernelyg kruopščiai ima rūpintis savo sveikata. Prieš ką nors pradėdami, jie nori įsitikinti ar neras geresnio sprendimo, ar nėra kitų variantų. Ilgi ir bevaisiai pedantinio tipo asmenybių svyravimai gali peraugti į panišką baimę.
Teigiami pedantinio tipo bruožai yra tie, kad šie žmonės yra sąžiningi, viską atlieka kruopščiai, tvarkingai, mėgsta savo darbą.

Užstrigusio afekto tipas

Užstrigusio afekto tipo pagrindas yra patologinis afekto pastovumas. Veiksmo afektas dingsta labai lėtai, šios akcentuacijos bruožai pasireiškia ne tik tada, kai įvyksta kas nors negero, bet ir prėjus kuriam laikui, tereikia prisiminti tai, kas įvyko ir vėl atgyja neigiamos emocijos. Šio tipo asmenybės pyktis dažnai nuslūgsta, jeigu galima nubausti tą, kuris jį supykdė. Kartais būna, kad pyktis pasireiškia po kiek laiko. Afektas išsilaiko labai ilgai, net ir neskatinamas. Šio tipo paaugliai niekeda neužmiršta įžeidimų, nors tie įžeidimai ir minimalūs, tai kerštingos ir egoistiškos asmenybės.
Įžeidimai pirmiausia siejami su savimeile, savigarba. Dažnai aplinkinių sukeltas neteisybės afektas yra silpnesnis, nei tas, ku

uris sukeltas egoistiniu pagrindu. Liguista savimeilė dažniausiai siejasi su dideliu pasitikėjimu savimi, todėl tokiems paaugliams paskatinimų visada mažai. Kovodami už tiesą, jie kovoja už save, apibendrinimu jie tiesiog labiau aktualizuoja asmenines pretenzijas. Užstrigusio afekto paaugliams būdingas ambicingumas ir garbės troškimas, taip pat įtarumas ir didelis jautrumas. Juos dažnai vadina užsispyrėliais, uždarais ir kerštingais. Dažnai skundžiasi, kad su jais blogai elgiamasi, nepasitiki kitais žmonėmis. Taip pat atsiranda galimybė jausti nuolatinę baimę.

Epileptoidinis tipas

Pagrindiniai šio tipo bruožai – nesusivaldymas, impulsyvumas, siekimas palaikyti nustatytą tvarką, konservatyvumas (nepriima to, kas nepripažinta kitų), psichikos inertiškumas, agresyvumas. Vaikystėje epileptoidai būna kaprizingi ir pikti, gali ištisas valandas verkti dėl neaiškių priežasčių, jų neįmanoma nuraminti, nei sudrausminti.
Paauglystėje patrauklūs charakterio bruožai yra kruopštumas, stropumas, patikimumas (visada ištesės savo pažadą), punktualumas (kad nepavėluotų nusistatys du žadintuvus ir paprašys, kad jį pažadintų), dėmesys savo sveikatai. Turi nemažai atstumenčių charakterio bruožų: žiaurumas, nejautrumas kitų nelaimei, besaikis veiklumas, agresyvumas. Vienintelis geras žmogus epileptoidui yra jis pats. Jis nepakenčia, kai jam nepaklūsta ir labai pyksta, kai pažeidžiami jo interesai. Epileptoidas lengvai įsiunta. Pyktį gali sukelti bet kokia smulkmena, į viską reaguoja įniršio protrūkiu. Gali sužaloti silpnesnį už save, padaryti įvairių žiaurių nusižengimų. Šio tipo paaugliai labai greitai užsidega, tačiau nelinkę ilgai konfliktuoti. Linkę lėtai mąstyti, net į paprasčiausius klausimus ilgai reikia laukti atsakymo. Jeigu tenka kalbėti, didelį dėmesį kreipia į smulkmenas, nevisada atskleidžia dalyko esmę. Asmeniniame gyvenime laikosi tam tikrų nusistatytų taisyklių, kurios apsaugo nuo netikėtumų, suteikia gyvenimui vienodumo.
Jie neužmezga atsitiktinų pažinčių, jeigu paauglys kurį nors laiko savo draugu, jis vykdo visus tikrojo draugo įsipareigojimus. Neištikimam draugui jis niekada neatleis.
Epileptoidiška asmenybė pasižymi didele fizine jėga, kuri afekto metu gali virsti “žvėriška”. A.E.Ličko teigia, kad šis tipas yra sunkiausias socialinei adaptacijai.

Hipertiminis tipas

Pagrindiniai bruožai, kuriais pasižymi šio tipo paaugliai,- optimizmas, pakili nuotaika, atvirumas bendraujant su žmonėmis, energija, kurios būna net perdaug. Šios energijos perteklius dažnai trukdo jam prisitaikyti, o visada džiaugsminga, judri nuotaika neleidžia deramai įvertinti pavojų ir aplinkybių, nebaigti pradėto darbo iki galo.
Šiems paaugliams nėra sunku gyvenime, savo didelio veiklumo dėka daug ko gali pasiekti. Tačiau jie yra tingūs ir lengvabūdžiai, negali susitelkti prie vieno dalyko, ypač jeigu tam reikia daug pastangų. Hipertimikai įdomūs pašnekovai, visuomenėje esantys dėmesio centre, linksmi, mėgsta būti kompanijoje. Gali užsiimti bet kokia veikla, tačiau ji turi būti nemonotoniška. Jeigu veikla jam neįdomi, jis yra linkęs ją mesti ir pereiti prie ko nors kito. Esant ryškiai akcentuacijai, nuolat pažeidinėjamos etinės normos, rimtis, netinkamai išsišokama, nesirūpinama savo autorotetu. Dažnai imasi labai daug ir nieko neatlieka iki galo.
Mokykloje šio tipo paaugliai galėtų pasiekti gerų rezultatų, tačiau jie lengvabūdžiai, negali susikaupti prie vieno dalyko, jiems gerai sekasi visi mokomieji dalykai, tačiau žinios būna paviršutiniškos, dažnai nesistemingos. Šiems paaugliams reikėtų sukurti sąlygas, kad išryškėtų jų lyderiavimas ir energija, suteikti galimybių jam įdomiai ir laisvai bendrauti, surasti tinkamą darbą, užsiėmimą, kuris jį sudomintų (sportas, turizmas ir t.t.).

Distiminis tipas

Tai dipertiminio tipo priešingybė. Distimikai labai rimti ir dažnai įžiūrintys blogąsias gyvenimo puses. Giliai juos sukrėtę įvykiai, pesimistiškai nusiteikusiems paaugliams gali sukelti sukelti depresiją. Jiems būdingas lėtas mąstymas, pasyvumas. Retai dalyvauja kokioje nors veikloje, diskusijoje beveik nepareiškia savo nuomonės. Jie rimtai žiūri į savo pareigas, darbą. Paaugliai yra taktiški ir sąžiningi, tačiau aktyvumo stoka jiems neleidžia pasireikšti daugiau. Būdami socialinėje grupėje, dismikai būna drovūs, nedrąsūs, pasyvūs.

Afektyviai labilusis tipas

Pagrindinis šio tipo bruožas – kraštutinė nuotaikų kaita. K.Leonhardo aprašytam afektyviai labiliam tipui būdinga hipertiminio ir distiminio tipo kaita. Aktyviau pasireiškia tai vieno, tai kito tipo bruožų kaita. Dažniausiai tai priklauso nuo kokių nors konkrečių įvykių arba dėl neaiškių priežasčių. Šio tipo paaugliai labai greitai dėl ko nors apsidžiaugia, taip pat labai greitai gali dėl ko nors nuliūsti. Kai kurie afektyviai labiliojo tipo paaugliai turi polinkį į neurotines reakcijas. Labai prisiriša prie žmonių, draugų. Kuriuos renkasi tokius, kurie galėtų užjausti, suprasti, padėti sunkią minutę. Patys labai pergyvena dėl draugų nesėkmių. Labai jautriai reaguoja į pagyrimus, dėkingumą. Tai jiems suteikia džiugesį, o papeikimas ir patyčios – skausmą, gilų išgyvenimą. Labai pergyvena dėl sergančių, nelaimingų žmonių, gyvūnų, gali net pereiti į depresiją. Šiam tipui būdinga meilė muzikai, menui, religijai, sportui, gamtai ir pan. Afektyviai labilusis tipas labai dažnas menininkų tarpe.

Sensityvusis tipas

Nuo pat vaikystės šio tipo asmenybės bijo vienumos, tamsos, gyvūnų, triukšmingų bendraamžių, nejaukiai jaučiasi tarp svetimų žmonių, pasimeta naujoje aplinkoje. Labai prisirišę prie giminių ir artimųjų, stengiasi kuo mažiau eiti iš namų. Iš jų dažnai tyčiojasi bendraamžiai, tai tai vadinami “atpirkimo ožiai”. Paauglystėje jie nėra visiškai atsiriboję nuo aplinkinių ir nebendraujantys. Su sau artimais žmonėmis, prie kurių jie yra labai prisirišę, jie bendrauja labai gerai. Šio tipo paaugliai dažnai linkę bendrauti su už save jaunesniais, jie jaučiasi saugesni ir ramesni.
Jie mato daugybę savo trūkumų, ypač moralinių, etinių ir valios. Sensityvai nepakenčia aplinkinių įtarumo, šaipymosi iš jo poelgių, negeranoriško dėmesio, viešų kaltinimų. Jie vengia bendrauti su pernelyg gyvais, nerimstančiais žmonėmis. Mokykloje jie stengiasi mokytis, tačiau bijo kontrolinių, egzaminų, varžosi atsakinėti prie lentos, juos gąsdina triukšmas per pertraukas. Pripratę prie klasės, jie labai kenčia, jegu reikia pereiti į kitą mokyklą. Su sensityviais paaugliais nelengva užmegzti ryšius, tačiau jų poreikis dalytis savo slaptais išgyvenimais būna pakankamai stiprus. Todėl su jais reikia dažniau kalbėti, analizuoti, nagrinėti situacijų detales. Tai padėtų jiems pamažu imti vertinti save, įveikti savo menkavertiškumo jausmą.

Emocionalusis tipas

Šio tipo paaugliams būdinga jautrumas, gilūs jausmai. Dažnai juos vadina minkštaširdžiais. Jie labai prisirišę prie savo artimųjų, juos lengva sugraudinti. Sunkiai išgyvena išdavystę, išsiskyrimą. Įvairūs sukrėtimai palieka gilų pėdsaką jų širdyse, gali pereiti net į depresiją. Emociški paaugliai geraširdžiai ir humaniški, išsiskiria dvasingumu. Mėgsta būti gamtoje, žavisi meno kūriniais. Gali susijaudinti net ir dėl mažiausių nesėkmių. Dažnai pergyvena, verkia dėl blogo pažymio, liūdnai pasibaigusio filmo. Bet kokį įvykį priima labai rimtai. Dažnai būna baikštūs.

Šizoidinis tipas

Šizoidinio tipo asmenybėms būdingas uždarumas, nenoras bendrauti su kitais žmonėmis, šaltumas. Jiems būdinga priešingų asmenybės ir elgesio bruožų susiliejimas, tai užsispyrimas ir nuolaidumas, šaltumas ir jautrumas, didelis pririšimas ir antipatija, racionalus mąstymas ir nelogiški poelgiai. Šizoidai mėgsta būti vieni, vengia triukšmo, daugiau bendrauja su vyresniais negu su bendraamžiais. Jie atsiskyrę, nemoka užjausti. Sunkiausias perijodas – paauglystė, nes šiuo laikotarpiu visi jų charakterio bruožai ypač išryškėja. Jie gyvena užsidarę, nekreipia dėmesio į kitus, nereiškia emocijų, nesidomi tuo, kas aktualu jo bendraamžiams. Tačiau jie dėl to pergyvena, kenčia nuo vienatvės, draugų nebuvimo, kartais gali pasitenkinti bendravimu su pačiu savimi ar vienu žmogumi. Tačiau jeigu jie pradeda laikyti ką nors savo draugu, reikalauja įpatingo dėmesio sau, tampa labai įkyrūs. Gali būti labai gabūs ir talentingi, su jais reikia daug dirbti individualiai. Būdingas intuicijos trūkumas, nemoka įtikinti kitų žmonių, taip pat įspėt jų norus, suprast kada reikia išklausyti, kada pasitraukti.

Silpnavališkasis tipas

Nuo pat vaikystės pasireiškia nepaklusnumu, valios stoka, pasidavimu svetimai įtakai, nuotykių ieškojimui. Nuo kitų skiriasi neramumu ir nepaklusnumu. Siekia pripažinimo ir sėkmės, tačiau tai reikalauja pastangų, kurių jie neturi. Visur bando lįsti, tačiau yra bailūs, labai bijo bausmių. Labai lengvai pasiduoda svetimų įtakai, būna jiems paklusnūs. Paauglystėje sunkiai priima net elementarias elgesio taisykles. Jeigu jų nekontroliuoji, pradeda blogai mokytis, elgtis ir pan. Tačiau jie įvairiais būdais siekia pažeisti ir susilpninti išorinę kontrolę. Jeigu kontrolė susilpnėja, silpnavalis pradedaieškoti pramogų ir malonumų. Prasideda bendravimas su gatvės kompanijomis, vagystės ir t.t. Dažnai be leidžia laiką, laukdami gal kas nors atsitiks įdomaus, žaidžia azartinius žaidimus. Tačiau tikrų draugų jie neturi.
Silpnavaliai dažniausiai būna neagresyvūs, nekerštingi, dažnai nors ir neverčiami lengvai pripažįsta savo kaltę. Jiems nerūpi jų ateitis, joks darbas, neturi konkrečių pomėgių, nori viską pasiekti lengviausiu keliu, be jokių pastangų. Gyvena šia diena.

Akcentuacijų kilmė ir priežastys

Norint padėti ryškias akcentuacijas turinčiam paaugliui, reikia tiksliai nustatyti jų kilmę ir priežastis. Akcentuacijos gali būti įgimtos ir įgytos.
Olandų psichiatras D.N.Ondshaoornas išskyrė keletą temperamentą lemenčių priežasčių. Tai:
1) pre-, peri-, postnataliniai veiksniai:
-etninė tėvų priklausomybė;
-socialinis ekonominis tėvų statusas;
-motinos amžius;
-kelintas vaikas šeimoje yra tiriamasis;
-fizinė motinos būklė;
-motinos mityba nėštumo metu;
-rūkymas ir alkoholio vartojimas nėštumo metu
-vidinė hipoksija (t.y. deguonies trūkumas vidiniuose audiniuose);
-pre- ir posnatalinė centrinės nervų sistemos infekcija;
-mažas tiriamojo svoris gimus;
-psichinė motinos būklė,
2) smegenų augimo skirtumai (dėl kaukolės proporcijų individualumo galima kalbėti apie skirtingą smegenų posistemių augimą. Taigi individualaus elgesio formavimasis taip pat įmanomas, tik po to negalima išmatuoti, išskyrus ekstremalius atvejus),
3) lytis. Hutt (1974m) paminėjo tris vyriškosios lyties charakteristikas (lyginama su moteriškąja):
-didesnis pažeidžiamumas ir imlumas sutrikimams. Daugiau peri- ir postnatalinių sutrikimų, psichozių galimybė darželiniame amžiuje, įvairios problemos, susijusios su mokymusi, lėtesnis kalbos vystymasis, elgesio pažeidimai;
-didesnė fenotipinė įvairovė;
-ką tik gimusios mergaitės vystymusi aplenkia berniukus keletu savaičių (didžiausią vaidmenį čia atlieka lytiniai hormonai),
4) paveldimumo veiksnys,
5) organiniai veiksniai (didelė tikimybė, jog vaikas, kurio smegenys organiškai pažeistos, turi elgesio ir psichikos sutrikimų).
Be to reikėtų skirti ir tokius veiksnius, kaip:

-alteracija ir infantilizmas;

-emancipacija;

-draugų poveikis;

-įvairių pomėgių įtaka;

-netinkamas auklėjimas šeimoje.

Šeimos įtaka paauglio charakterio vystymuisi

Vystytis vaiko asmenybei, formuotis jo charakteriui, didžiulę įtaką turi šeima, jos tarpusavio santykiai. Ten, kur vyrauja pagarba, savitarpio supratimas, pasireiškia teigiamos charakterio savybės. Šeimose, kuriose klesti nesantaika, nepagarba, vaikai neprižiūrimi, formuojasi neigiami charakterio bruožai. Netinkamas auklėjimas šeimoje, tėvų ir vaikų santykių pažeidimas, labai dažnai gali būti charakterio akcentuacijų kilmės priežastimi.

Sutrikusi šeima

Sutrikusi šeima yra vienas iš pagrindinių veiksnių, žalojančių paauglio asmenybę. Sutrikęs šeimos gyvenimas labai apriboja jos gebėjimą atlikti auklėjimo funkcijas. Tokiose šeimose dažniausiai vyrauja nuolatiniai konfliktai, neapykanta, barniai, tėvų dėmesys sutelktas į jų tarpusavio santykius, vaikams nėra laiko, neatliekamos auklėjimo funkcijos, nepatenkinami vaikų poreikiai. Yrančiose šeimose augantys vaikai dažnai būna nervingi, irzlūs, pikti. Bendras jų bruožas – prasta nuotaika, nepasitikėjimas savimi. Jie turi daug psichikos ir charakterio sutrikimų, nemoka valdytis, būna agresyvūs. Dažnai prastai mokosi, nemoka bendrauti. Būna tokių atvejų, kad vienas iš besiskiriančių tėvų visą meilę skiria vaikui, tenkina visus jo norus. Tokiu atveju skatinamas vaiko egoizmas, kas labai nepageidaujama demonstratyviai, užstrigusio afekto epileptoidinei akcentuacijau.

Šeimyninių santykių įtaka, auklėjant vaikus

Vaikams didžiausią įtaką turi tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai. Nuo tarpusavio santykių priklauso asmenybės vystymasis, charakterio formavimas.
Tarpusavio santykiai laikomi nenormalūs, kai: tėvai perdaug vadovauja (neugdomas savarankiškumas); nekritiškai žiūrima į vaiką (vaikas pernelyg globojamas); kai vaikas menkai arba visiškai neprižiūrimas; kai vaikas tėvų niekinamas; kai jam keliami pernelyg dideli reikalavimai ir kt.
Tėvai turėtų suprasti savo vaiko asmenybę, individualius charakterio bruožus. Auklėjimas turi atitikti charakterį, nes vieniems vaikams reikia daugiau drausmės, kitiems – mažiau, vieniems – kontroliuoti, kitiems – ne. Kuo labiau tėvai supranta vaikus, tuo lengviau jiems juos auklėti. Jeigu tėvai nesugeba suprasti savo vaikų, jų auklėjimas dažnai būna netinkamas. Kai santykiai su tėvais prasti, vaikas nebūna atviras, jis jaučia, kad jo nesupranta, nesugeba jam padėti. Kiekvienoje šeimoje tėvų ir vaikų santykiai neturi priklausyti nei nuo nuotaikos, nei nuo materialinių sąlygų, nei nuo jokių kitų permainų. Visa tai neturi paveikti tėvų ir vaikų santykių. Tėvų charakteris taip pat turi įtaką tėvų ir vaikų santykiams. Kartais tėvų charakteriai gali turėti nukrypimų. Tokie tėvai negali palaikyti gerų santykių ne tik su vaikais, bet ir su kitais žmonėmis. Tokie tėvai savo vaiką laiko blogesniu negu jis yra, jam priekaištauja, reikalauja paklusnumo, net ir tada, kai patys neteisūs. Tai ypač kenkia pedantiškajai, distiminiai, emociniai, sensityviai, užstrigusio afekto akcentuacijai.
A.E.Ličko taip pat išskiria auklėjimo šeimoje sutrikimus.
Hiperprotekcija. Tai globos ir kontrolės trūkumas, kraštutiniu atveju pasireiškia visišku neprižiūrėjimu. Paslėpta hiperprotekcija, kai paauglio kontrolė labai formali. Paauglys pradeda jausti, kad juo rūpinamasi tik esant reikalui, vyrauja šalti emociniai santykiai. Paauglys išsisuka iš formalios kontrolės, pradeda gyventi savo gyvenimą. Hiperprotekcija labai pavojinga sipnavaliam ir konforminiam tipams, nes šio tipo paaugliai lengvai gali atsidurti asocialiose grypėse. Toks auklėjimas taip pat pavojingas hipertiminės, epileiptoidinės, afektyviai labilios, šizoidinės akcentuacijų paaugliams.
Dominuojanti hiperprojekcija. Per didelė priežiūra, labai didelis kontroliavimas perauga į nuolatinį draudimą. Paaugliui viskas nuolat draudžiama, negali priimti savo sprendimų, jam atsiranda įspūdis, kad kitiems viskas leidžiama, o jam ne. Nuo mažų dienų netenkama laisvės, savarankiškumo, atsakingumo. Paaugliui susidaro įspūdis, kad jis už nieką neatsakingas, kažkas už jį viską nusprendžia, jam nurodinėja. Hipertipinio charakterio tipo paaugliams hiperprotekcija sukelia emancipacinių reakcijų sustiprėjimą. Tėvai reikalauja paklusnumo, griežtai baudžia, kontroliuoja, stengiasi izoliuoti nuo bendraamžių, visa tai tik labiau stiprina emancipacines reakcijas. Kuo labiau paauglys stengiasi nuo tėvų atitrūkti, tuo daugiau jie jam draudžia. Ateina laikas, kai paaugliai nekreipia dėmesio į visus tėvų draudimus ir dėl to dažnai patenka į asocialias grupes.
Paaugliams turintiems psichosteninę, sensityvinę ir neurastenišką akcentuacijas, dominuojanti hiperprojekcija pasireiškia kitaip: nepasitikėjimas savo jėgomis, sustiprėja nesavarankiškumas, neryžtingumas, nesugebėjimas kovoti už save.
Pataikaujanti hiperprojekcija. Šiam auklėjimo tipui būdinga nuolatinė globa, siekimas, kad tas kuo rūpinamasi būtų aprūpintas, išlaisvintas nuo mažiausių sunkumų, nemalonumų pareigų. Jau nuo vaikystės vaikas auga nuolat apsuptas susižavėjimu jo talentais, sugebėjimais. Vaikui atsiranda noras būti dėmesio centre, viską gauti be didelio vargo, jau vaikystėja atsiranda noras lyderiauti. Kai paaugliui visada nuolaidžiaujama, tai trugdo išmokti sistemingas dirbti, siekti užsibrėžto tikslo. Paauglys nemoka kovoti už save, vadovauti kitiems. Isteroidinės akcentuacijos paaugliams nuolaidžiaujanti hiperprojekcija gali sukelti psichopatiją, o hipertiniškiems, labiliems, kartais epileptoidams ir šizoidams išryškėja isteroidiniai bruožai.
Emocinis atstūmimas. Vaikas jaučiasi atstumtas, kad jis yra našta tėvams, kad be jo būtų geriau ir laisviau gyventi. Jeigu vaikas turi netikrų brolių ar sesrų, kurie kartu gyvena ir tėvai juos labiau myli, istorija dar labiau komplikuojasi. Slaptas emocinis atstūmimas, kai tėvai patrys sau nepripažįsta, kad vaikas jiems našta, gena nuo savęs tokias mintis, nepripažįsta, kai kiti tai pasako. Kai tėvai nuslopina šį jausmą ir pradeda perdėtai rūpintis savo vaiku, vaikai jaučia tokį dirbtinį dėmesį ir rūpinimąsi jais, jaučia emocinės šilumos trūkumą. Hipertiniškiems ir epileptoidiniams paaugliams toks auklėjimas sukelia emancipacines reakcijas. Hipertiniškai pradeda kovoti už savarankiškumą, o epileptoidai – už lygias teisias. Isteroitai nusivylę bandymais atkreipti dėmesį į save pradeda gyventi fantazijų pasaulyje, ieško dėmesio kitur. Šizoidai užsisklendžia savyje, atsiriboja nuo šeimos, kuri jo nemyli. Silpnavaliai nelabai jaudinasi, nes jiems svarbiau draugai. Labai pavaeikia sensityvus, labiliuosius.
Padidėjęs moralinis atsakingumas. Tėvai iš vaiko per daug tikisi: jo pasiekimų, sugebėjimų, talentų. Nori, kad vaikas gyvenime pasiektų tai, ko jie nepasiekė patys. Paauglys pradeda jausti, kad iš jo per daug tikimasi. Silpnavalis nepaisys tėvų norų, hipertinikui ir epilepdui sustiprės lyderio bruožai, noras valdyti. Labilusis stegsis visko išvengti, nes slėgs didelis atsakingumas. Sensityvui per didelis atsakingumas gali peraugti į psichopatiją.
Žiaurūs tarpusavio santykiai. Kraštutinis emocinio atstūmimo laipsnis. Šiose šeimose griežtai baudžiama už kiekvieną nusižengimą, pyktis kitiems išliejamas ant vaiko. Visiškas kitų šeimos narių interesų niekinimas, kiekvienas rūpinasi tik savimi, vieni kietiems dvasiškai abejingi. Jokios pagalbos nei palaikymo iš kitų, kiekvienas rūpinasi pačiu savimi. Visa tai gali be barnių ir skandalų, tačiau viskas atsispindi žmoguje, kuris augo tokioje šeimoje. Pavojingiausia epileptoidinio tipo paaugliams, nes gali išsivystyti epileptoidinio tipo psichopatijos.
Išvados

Žmonės skiriasi vieni nuo kitų ne tik įgimtais individualiais bruožais, bet ir išsivystymo ypatumais. Jo elgiasį lemia daug veiksnių: kokioje šeimoje užaugo, kokioje mokykloje mokėsi, kokia jo profesija, kokia aplinka jį supa.
Dažnai būna tokių atvejų, kad kuris nors charanterio bruožas būna nepakankamai ar per stipriai išreikšti tokiu laipsiu, kad žmogui kyla įvairių psichologinių ir socializacijos problemų. Toks žmogus turi charakterio akcentuaciją. Pirmieji akcentuacijų bruožai pasireiškia labai anksti, kurie paauglystėje ypaš išryškėja.
Paaugliams, turintiems charakterio akcentuacijas adaptuotis mokykloje ir visuomenėje būna labai sunku, jie nesugeba realizuoti teigiamo potencealo, nesuvokia savo gebėjimų, pakankamai saves neįvertina, nemoka išreikšti jausmų, norų. Tai juos priverčia elgtis nekonstruktyviai. Todėl laiku reikia pastebėti ir koreguoti, sustabdyti charakterio nuktypimus. Akcentuacijos pasireiškia individualiai, todėl būtinas individualus požiūris į paauglį. Bendraudami su akcentuotu paaugliu, pirmiausiai turime žinoti, kad akcentuacija yra ne liga, kurią galima išgydyti ar šiaip kokia yda, su kuria galima susidoroti, o paauglio problema, kurią aplinkiniai turi įsisąmoninti ir padėti jam ją išgyventi.

Vilniaus Pedagoginis Universitetas
Pedagokikos ir Psichologijos fakultetas
Psichologinės didaktikos katedros
I Magistrantūros kurso studentės
Laurynos Paulauskaitės

REFERATAS

AUKLĖJIMO ŠEIMOJE STILIAUS ĮTAKA PAAUGLIŲ AKCENTUACIJŲ VYSTYMUISI

Dėst: doc. A. Petrulytė

Vilnius 2002
Naudota literatūra

Justickis V. Nepilnamečių teisės pažeidėjų charakterio nukrypimai. K., 1984.
Ignatova A. Mokykla Nr. 4, 5, 6, 7, 1998.
Navaitis G. Psichologinė parama vaikui. V., 1997.
Psichologijos žodynas. V., 1993.
Леонгард. К. Акцентуированные личности .
Личко А. Е. Подростковая психиятрия. 1979.

Leave a Comment