…………………………………..10
Įvadas
Asmenybės esmė – tai kiekvienam būdinga savita mąstysena, jausena, veiksena.
Asmenybės psichologija stengiasi tirti žmogų visais šiais aspektais.
Asmenybės tyrėjai šį darbą dažnai pradeda nuo siekimo suprasti save, nuo to kas jiems aktualu, įdomu, skaudu. Pradėję nuo aktualių problemų, tyrėjai vėliau ieškojo universalumo, tikrina faktus, bet kiekviena teorija atspindi tik kurį nors vieną asmenybės aspektą ir neišsemia viso jo turtingumo. Kita vertus, kiekviena mus ko nors moko ir padeda suprasti save ir kitus žmones.
Aš pamėginsiu aprašyti Z.Froido asmenybės teoriją. Supažindinsiu su psichoanalitinės krypties aspektais ir stengsiuosi juos išaiškinti.
PSICHOLOGIJOS RAIDA
Psichologija kaip atskiras mokslas atsirado XIX a antroje pusėje
Vokietijoje. Tuometinė psichologija buvo artimesnė gamtos mokslams, fiziologijai, pagrindinis naudojamas tyrimo objektas – eksperimentas.
Formaliu psichologijos kaip mokslo įkūrėju yra vadinamas Wilhelm’as
Wundt’as (1832-1920), kuris 1879 metais Leipcige įkūrė pirmąją pasaulyje eksperimentinės psichologijos laboratoriją, o 1889 buvo pradėtas leisti pirmasis psichologijos žurnalas “Filosofinės studijos”.
Asmenybė
Nors žodis asmenybė yra vienas iš dažniausiai naudojamų psichologijos terminų, tai yra per daug sudėtingas darinys, kad jį būtų galima vienareikšmiškai apibrėžti. Priskaičiuojama apie 80 asmenybės apibrėžimų ir tarp jų nėra nei vieno, kurį būtų galima visiškai paneigti. Bene plačiausiai vartojamas G.Allport’o (1961) pasiūlytas asmenybės apibrėžimas:
asmenybė yra dinaminė žmogaus psichofizinių sistemų organizacija, sukurianti tam tikras, konkrečiam žmogui būdingas elgesio, mąstymo ir jausmų tendencijas.
Šis apibrėžimas išskiria keletą svarbių asmenybės sampratos aspektų:
1. Asmenybė yra tam tikra organizacija, o ne chaotiškas psichologinių savybių rinkinys;
2. Asmenybė yra dinamiškas procesas, o ne statiškas organas;
3. Nors asmenybė yra psichologijos sąvoka, ji neatsiejamai susijusi su fiziniu kūnu;
4. Asmenybė pasireiškia daugiau ar mažiau pastoviomis tendencijomis;
5. Tos tendencijos stebimos daugelyje žmogaus būties aspektų – elgesyje, mąstyme, jausmuose;
6. Asmenybė yra priežastinė jėga, sukurianti žmogaus santykio su pasauliu tendencijas;
Taigi, asmenybė apibrėžiama kaip nuolat kintanti, tampanti, tačiau vieninga ir darni psichinių procesų ir būsenų visuma. Iš kitos pusės, daugelis asmenybės charakteristikų yra santykinai pastovios. Tyrimai dalinai patvirtina, kad asmenybė yra santykinai pastovi: įvairios asmenybės savybės (socialumas, emocionalumas, temperamentas) gana stipriai įtakotos genetikos ir gyvenimo bėgyje mažai kinta. Įvairiose asmenybės teorijose pagrindiniais asmenybės stabilumo šaltiniais laikomi genetinis paveldas ir patirties, ypač ankstyvosios įtaka. Taigi galima teigti, kad asmenybė yra įgimtų savybių ir patirties sąveikos rezultatas.
Kadangi sunku vienareikšmiškai apibūdinti asmenybę yra daug asmenybės teorijų, ir kiekviena iš jų vis kitais aspektais bando paaiškinti, kas yra asmenybė ir kaip ji funkcionuoja. Nepaisant prieštarų, daugelis teorijų yra dalinai teisingos ir egzistuoja kartu, viena kitą papildydamos. Kiekviena teorija bando pateikti asmenybės modelį, kuris paaiškintų asmenybės struktūrą, varomąsias jėgas, skatinančias asmenybę veikti ir vystytis, numato asmenybės pažinimo būdus, bando paaiškinti, kas yra brandi, kas sutrikusi asmenybė ir numato pagalbos būdus. Be to kiekviena teorija remiasi filosofinėmis prielaidomis, kurios dažniausiai atspindi to laikotarpio požiūrį į asmenybę.
Psichoanalitinė kryptis
Šiai krypčiai atstovaujantys autoriai teigia, kad asmenybės jausmus, mąstymą ir veiklą sąlygoja vidiniai veiksniai, vidinių jėgų sąveika , t.y.
sąveika tarp sąmonės ir pasąmonės, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas pasąmonės įtakai.
Ši kryptis vadinama psichoanalitine, nes nagrinėja asmenybės raidą ilgesnį laiko tarpą – nuo asmenybės gimimo iki tikėtinos tapsmo brandžia asmenybe.
Sigmund Freud (1856-1939) buvo pirmasis šios pakraipos asmenybės teorijos autorius. Jis manė, kad žmogaus elgesiui didelę įtaką daro biologiniai instinktai ir ypač pabrėžė seksualinių potraukių vaidmenį normaliai ir pataloginei asmenybės raidai. Jis paskelbė asmenybės teoriją, paremtą stebėjimų rezultatais su tam laikmečiui itin neįprastomis idėjomis.
Pagrindinė šios teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio
Sigmund Freud (1856-1939). Baigęs medicinos mokyklą, Freudas ėmėsi privačios praktikos ir specializavosi nervinių sutrikimų srityje. Tačiau greitai jis susidūrė su pacientais, kurių sutrikimų nebuvo galima paaiškinti neurologiškai. Pvz.: pacientė, kurios ranka tapo nejautri –
tačiau nėra tokio nervo, kurį pažeidus, nejautri taptų tik viena ranka ir niekas daugiau. Tai paskatino Freudą spėlioti, kad gal tokių sutrikimų priežastis yra psichologinė, o ne fiziologinė.
Norėdamas tyrinėti galimas psichologines nervinių sutrikimų priežastis, Freudas keletą mėnesių praleido Paryžiuje, mokydamasis pas prancūzų neurologą Jean’ą Charcot, kuris tokių sutrikimų šalinimui taikė hipnozę.
Grįžęs į Vieną Freudas pradėjo hipnotizuoti savo pacientus, skatindamas hipnozės metu pasakoti apie sutrikimo atsiradimo aplinkybes ir save. Kadangi ne visi žmonės yra vienodai jautrūs hipnozei, Freudas pradėjo taikyti laisvų asociacijų metodą: pacientų prašydavo atsipalaiduoti ir kalbėti visa, kas šauna į galvą, net ir trikdančius ar nemalonius dalykus.
Freudas manė, kad laisvų asociacijų, kaip ir hipnozės dėka, susidariusi minčių grandinė veda į paciento pasąmonę, atgaivinami pasąmonėje glūdintys skausmingi, dažnai vaikystę siekiantys prisiminimai ir nuo jų atsipalaiduojama. Šį procesą
Freudas pavadino psichoanalize.
Savo pažiūras, kurios išsirutuliojo jam gydant ligonius ir analizuojant save, Freudas išdėstė 24 tomuose, kurie buvo išleisti nuo 1988
iki 1939 m.
Asmenybės struktūra
Freudo psichoanalitinė asmenybės teorija grindžiama įsitikinimu, kad žmogaus psichika yra tarytum ledkalnis, kurio didžioji dalis nematoma:
• Sąmonė – (nedidelė psichikos dalis, kurią žmogus gali kontroliuoti). Tai tarsi matoma ledkalnio dalis. Ji susideda iš pojūčių ir išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru metu. Ši sritis prieinama savistabai.
• Priešsąmonė – (joje yra informacija, kurią pastangų dėka galima perkelti į sąmonės lygį). Susideda iš patirties, kuri tam tikru metu nesuvokiama, bet gali lengvai grįžti į sąmonę spontaniškai ar valingai. Tai lyg tarpininkas tarp sąmonės ir pasąmonės.
• Pasąmonė – (pati reikšmingiausia dalis, primenanti neribotos apimties saugyklą, į kurią patenka visa, kada nors gauta informacija, į kurią išstumiami visi nemalonūs prisiminimai, kuriuos žmogus manas užmiršęs). Tai didžioji ledkalnio dalis, slypinti po vandeniu – sąmoningai savistabai sunkiai prieinama psichikos dalis. Į pasąmonę patenka sąmonei nereikalingas patyrimas (automatiniai veiksmai) arba per daug nemalonus, skausmingas patyrimas ( skaudūs veikystės prisiminimai, nepadorūs troškimai).
Freudo nuomone, tokį skausmingą patyrimą mes išstumiame arba neįsileidžiame į sąmonę. Nors sąmoningai nežinome, kad turime tokių nerimą keliančių jausmų ir minčių, jie smarkiai mus veikia. Freudas manė, kad mūsų nepripažinti impulsai pasireiškia užslėptu pavidalu
– mūsų pasirenkamu darbu, įsitikinimais, įpročiais, simptomais, sapnais, apsirikimais kalbant ir rašant. Jis tikėjo, kad niekas nevyksta atsitiktinai: kiekviena klaida ar šiaip poelgis turi vidinę priežastį.
Pasąmonę Freudas laikė “bendrąja psichinio gyvenimo baze”, iš kurios išsirutuliojo kitos sistemos. Pagrindiniai pasąmonę sudarantys elementai yra instinktai. Juose glūdi laisvas energijos potencialas, poreikis, verčiantis individą siekti tikslo. Freudas manė, kad yra du vienas kitam priešingi baziniai instinktai: gyvybės instinktas Eros, kuris lemia malonumo siekimą, gyvybės palaikymą ir naujos gyvybės kūrimą, ir mirties instinktas Tanatos, kuris verčia mus elgtis destruktyviai ir agresyviai.
Ryškiausia gyvybės instinkto apraiška yra seksualumas. Seksualinių instinktų energija buvo pavadinta libido (lot. norėti).
1920 m. Freudas pasiūlė naują topografinį asmenybės modelį, kurį sudaro trys dariniai: Id, Ego ir Superego.
Topografinis asmenybės modelis
• Id (lot. – tai). – seniausias, didžiausią reikšmę turintis asmenybės sluoksnis, kuris yra pasąmonės energijos šaltinis, teikiantis ją asmenybei iš įgimtų instinktų maistui, orui, giminės pratęsimui, agresijai Šis darinys maždaug atitinka pasąmonę. Id apima įgimtus ir paveldėtus psichikos bruožus, tai tarsi instinktų energijos rezervuaras, iš kurio aprūpinamos kitos sritys. Pasak
Freudo, Id neturi vidinės struktūros, yra chaotiškas ir veikia iracionaliai. Čia kyla pirminiai motyvai arba impulsai, daugiausia agresyvūs ir lytiniai. Jie veržiasi į išorę ir nori būti patenkinti tučtuojau ir visiškai, nesvarbu, kokios bus to pasekmės.
Taigi, Id veikia pagal malonumo principą, energija stengiasi išsikrauti čia ir dabar, nepaisant aplinkos sąlygų ir saugumo. Dėl savo antivisuomeniškos prigimties, Id glūdi pasąmonėje. Šią primityvią biologinę asmenybės pusę žmogus turi nuo gimimo.
Tik gimęs kūdikis turi vien Id, tačiau ilgainiui jis ima suprasti, kad kartais poreikių patenkinti tuoj pat negalima, kad reikia palaukti momento arba pačiam kurti tam tikras sąlygas. Kai imama suvokti realybė, ima formuotis kita struktūrinė asmenybės dalis – ego.
• Ego (lot. – aš). – sąmoningoji asmenybės dalis, besivadovaujanti realybės principu. Jos dėka žmogus gali suderinti savo poreikius su visuomenės normomis, bendrauti su aplinka. Tai psichikos dalis, atsakinga už sprendimų priėmimą. Ego stengiasi patenkinti Id norus, atsižvelgiant į išorinio pasaulio apribojimus ir visuomenės reikalavimus. Ego veikia pagal realybės principą, kurio tikslas –
organizmo išsaugojimas, atidedant poreikių patenkinimą iki momento, kai bus rasta galimybė juos patenkinti, t.y. prisiderinant prie socialinių apribojimų ir sąžinės. Ego remiasi loginiu mąstymu ir įgūdžiais. Didžioji ego dalis yra sąmonėje.
Jei žmogus elgiasi pagal Id principus (stengiasi patenkinti instinktus čia ir dabar), jis susiduria su trukdymais ir pavojais, nes toks elgesys yra nepriimtinas kitiems žmonėms, neatsižvelgiama į fizinės aplinkos apribojimus. Kad visuomenė galėtų normaliai funkcionuoti, ji turi kontroliuoti savo narių biologinių instinktų pasireiškimą. Taigi yra kuriamos normos, kurių vaikai per bausmes ir pagyrimus yra mokomi nuo pat mažų dienų. Vaikas ima suprasti, kas yra gerai, kas yra blogai. Pradžioje vaikas elgiasi tinkamai tik tam, kad išvengtų bausmės, tačiau ilgainiui normos interiorizuojamos (priimamos kaip savos) ir tampa trečiosios asmenybės struktūros – Superego – turiniu.
• Superego (lot. – aukštesnysis aš) – viršutinis asmenybės sluoksnis, suformuotas visuomenės normų ir taisyklių, kurį žmogus įgyja patirties ir auklėjimo dėka. Tai pati nepastoviausia asmenybės dalis, nes normos tarsi primetamos iš šalies, ir geriausiu atveju žmogus jas internalizuoja, t.y. įsisavina ir ima jomis vadovautis kaip savomis. Gali būti situacijų kai žmogus lengvai atsisako šių taisyklių ir ima vadovautis instinktais.
Tai internalizuotos tradicinės vertybės, idealai, kuriuos vaikui perduoda tėvai. Tai tarsi visuomenės sukurta atsvara id. Už blogus, amoralius veiksmus superego baudžia (sąžinės graužatis), už moralius – skatina (pasididžiavimas). Didžioji superego dalis yra pasąmonėje, nors dalis yra ir sąmonėje.
Superego yra kardinali priešprieša id, todėl ego tenka sunkus vaidmuo suderinti savanaudiškus id impulsus, aplinkos reikalavimus ir moralinius superego priekaištus. Asmenybė vystosi įgydama vis didesnius gebėjimus suderinti visus tris veiksnius.
Apjungus abu Freudo asmenybės modelius, asmenybės struktūra galėtų būti pavaizduota taip:
Kai ego bijo nebesuvaldyti vidinio karo tarp id ir superego, kyla nerimas, kuris kaip sakė Freudas, yra užmokestis civilizacijai. Tam, kad apsiginti nuo pastovios įtampos, ego naudoja gynybos mechanizmus. Gynybos mechanizmų pagalba nerimas sumažinamas arba nukreipiamas kitur, tačiau iškreipiama ir tikrovė. Pavyzdžiui:
Išstūmimas. Kankinančių minčių ir jausmų pašalinimas iš sąmonės. Po išstūmimo asmuo nesuvokia jo nerimą sukeliančių konfliktų, neatsimena traumuojančių įvykių. Tačiau išstumtos mintys nepraranda savo aktyvumo pasąmonėje ir kartais prasiveržia per sapnus, juokelius, apsirikimus.
Projekcija. Savo negatyvių, nepriimtinų minčių, jausmų ir elgesio priskyrimas kitiems žmonėms ar aplinkai. Pvz.: patarlė: “Kuo pats kvepia, tuo kitus tepa”.
Perkėlimas. Neigiamų jausmų, kurių nėra galimybės išreikšti jas sukėlusiam objektui, nukreipimas į kitą, mažiau pavojingą objektą: žmogų, daiktą ar save. Pvz.: išsiliejimas ant šeimos narių po nesėkmingos darbo dienos.
Sublimacija. Id impulsų pakeitimas taip, kad juos būtų galima patenkinti socialiai priimtinu būdu. Freudas manė, kad seksualinė energija yra sublimuojama kūryboje, darbe.
Asmenybės dalys nuolat konfliktuoja tarpusavyje, dažni ir asmenybės konfliktai su aplinka dėl poreikių patenkinimo. To pasekoje žmogus nuolat gyvena įtampoje, veikiamas vidinių ir išorinių konfliktų. Asmenybė gali sėkmingai funkcionuoti, tik išsprendusi savo vidinius ir išorinius konfliktus. Į pasąmonę perėję konfliktai trukdo žmogui gerai jaustis, todėl tokiais atvejais reikalinga terapija. Jeigu asmenybė išsprendžia savo vidinius konfliktus, ji tampa psichiškai sveika ir brandžia. Pagal Froidą brandi asmenybė yra asmuo, sugebantis palaikyti gilius, ilgalaikius ryšius su savo artimaisiais ir atliekantis visuomenei reikalingą darbą.
Išvados
Freudo teorija buvo pirmoji nuosekli asmenybės teorija. Ji atkreipė dėmesį į vaikystės patyrimo ir pasąmonės svarbą ir iškėlė klausimą dėl žmogaus motyvacijos kilmės. Freudo darbai įrodė, kad daugelio psichinių sutrikimų priežastys yra psichologinės, tad žmogui galima padėti taikant psichologinius metodus. Be to, ji davė pradžią daugeliui kitų asmenybės teorijų.
Naudota literatūra
1. Furst, M. (2000). Psichologija. Vilnius: Lumen.
2. Myers, D.G. (2000). Psichologija. Kaunas: poligrafija ir informatika.
3. Bieliauskaitė, R. (1993). Asmenybės psichologija. Kaunas: Šviesa
Ego
Superego
Id
Sąmonė
Priešsąmonė
Pasąmonė