TurinysĮvadas…………………………………………………………….……………………………………………………………..3
PSICHOLOGIJOSRAIDA……………………………………………………………..…………………………………4
ASMENYBĖ…………………………………………………………..…………………………………………………………4
Psichoanalitinėkryptis……………………………………………………………………………………….5
Asmenybėsstruktūra………………………………………………………….…………………………………6
Topografinis asmenybėsmodelis……………………………………………………………………..7
IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………………….9
NAUDOTALITERATŪRA……………………………………………………………………………………………..10
Įvadas
Asmenybės esmė – tai kiekvienam būdinga savita mąstysena, jausena,veiksena. Asmenybės psichologija stengiasi tirti žmogų visais šiais aspektais.Asmenybės tyrėjai šį darbą dažnai pradeda nuo siekimo suprasti save, nuo tokas jiems aktualu, įdomu, skaudu. Pradėję nuo aktualių problemų, tyrėjaivėliau ieškojo universalumo, tikrina faktus, bet kiekviena teorija atspinditik kurį nors vieną asmenybės aspektą ir neišsemia viso jo turtingumo. Kitavertus, kiekviena mus ko nors moko ir padeda suprasti save ir kitus žmones.
Aš pamėginsiu aprašyti Z.Froido asmenybės teoriją. Supažindinsiu supsichoanalitinės krypties aspektais ir stengsiuosi juos išaiškinti.
PSICHOLOGIJOS RAIDA
Psichologija kaip atskiras mokslas atsirado XIX a antroje pusėjeVokietijoje. Tuometinė psichologija buvo artimesnė gamtos mokslams,fiziologijai, pagrindinis naudojamas tyrimo objektas – eksperimentas.Formaliu psichologijos kaip mokslo įkūrėju yra vadinamas Wilhelm’asWundt’as (1832-1920), kuris 1879 metais Leipcige įkūrė pirmąją pasaulyjeeksperimentinės psichologijos laboratoriją, o 1889 buvo pradėtas leistipirmasis psichologijos žurnalas “Filosofinės studijos”.
ASMENYBĖ
Nors žodis asmenybė yra vienas iš dažniausiai naudojamų psichologijosterminų, tai yra per daug sudėtingas darinys, kad jį būtų galimavienareikšmiškai apibrėžti. Priskaičiuojama apie 80 asmenybės apibrėžimų irtarp jų nėra nei vieno, kurį būtų galima visiškai paneigti. Beneplačiausiai vartojamas G.Allport’o (1961) pasiūlytas asmenybės apibrėžimas:asmenybė yra dinaminė žmogaus psichofizinių sistemų organizacija,sukurianti tam tikras, konkrečiam žmogui būdingas elgesio, mąstymo irjausmų tendencijas.
Šis apibrėžimas išskiria keletą svarbių asmenybės sampratos aspektų:
1. Asmenybė yra tam tikra organizacija, o ne chaotiškas psichologinių savybių rinkinys;
2. Asmenybė yra dinamiškas procesas, o ne statiškas organas;
3. Nors asmenybė yra psichologijos sąvoka, ji neatsiejamai susijusi su fiziniu kūnu;
4. Asmenybė pasireiškia daugiau ar mažiau pastoviomis tendencijomis;
5. Tos tendencijos stebimos daugelyje žmogaus būties aspektų – elgesyje, mąstyme, jausmuose;
6. Asmenybė yra priežastinė jėga, sukurianti žmogaus santykio su pasauliu tendencijas;
Taigi, asmenybė apibrėžiama kaip nuolat kintanti, tampanti, tačiauvieninga ir darni psichinių procesų ir būsenų visuma. Iš kitos pusės,daugelis asmenybės charakteristikų yra santykinai pastovios. Tyrimaidalinai patvirtina, kad asmenybė yra santykinai pastovi: įvairios asmenybėssavybės (socialumas, emocionalumas, temperamentas) gana stipriai įtakotosgenetikos ir gyvenimo bėgyje mažai kinta. Įvairiose asmenybės teorijosepagrindiniais asmenybės stabilumo šaltiniais laikomi genetinis paveldas irpatirties, ypač ankstyvosios įtaka. Taigi galima teigti, kad asmenybė yraįgimtų savybių ir patirties sąveikos rezultatas.
Kadangi sunku vienareikšmiškai apibūdinti asmenybę yra daug asmenybėsteorijų, ir kiekviena iš jų vis kitais aspektais bando paaiškinti, kas yraasmenybė ir kaip ji funkcionuoja. Nepaisant prieštarų, daugelis teorijų yradalinai teisingos ir egzistuoja kartu, viena kitą papildydamos. Kiekvienateorija bando pateikti asmenybės modelį, kuris paaiškintų asmenybėsstruktūrą, varomąsias jėgas, skatinančias asmenybę veikti ir vystytis,numato asmenybės pažinimo būdus, bando paaiškinti, kas yra brandi, kassutrikusi asmenybė ir numato pagalbos būdus. Be to kiekviena teorijaremiasi filosofinėmis prielaidomis, kurios dažniausiai atspindi tolaikotarpio požiūrį į asmenybę.
Psichoanalitinė kryptis
Šiai krypčiai atstovaujantys autoriai teigia, kad asmenybės jausmus,mąstymą ir veiklą sąlygoja vidiniai veiksniai, vidinių jėgų sąveika , t.y.sąveika tarp sąmonės ir pasąmonės, tačiau ypatingas dėmesys skiriamaspasąmonės įtakai. Ši kryptis vadinama psichoanalitine, nes nagrinėja asmenybės raidąilgesnį laiko tarpą – nuo asmenybės gimimo iki tikėtinos tapsmo brandžia
asmenybe.Sigmund Freud (1856-1939) buvo pirmasis šios pakraipos asmenybės teorijosautorius. Jis manė, kad žmogaus elgesiui didelę įtaką daro biologiniaiinstinktai ir ypač pabrėžė seksualinių potraukių vaidmenį normaliai irpataloginei asmenybės raidai. Jis paskelbė asmenybės teoriją, paremtąstebėjimų rezultatais su tam laikmečiui itin neįprastomis idėjomis.Pagrindinė šios teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė,kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio Sigmund Freud (1856-1939). Baigęs medicinos mokyklą, Freudas ėmėsiprivačios praktikos ir specializavosi nervinių sutrikimų srityje. Tačiaugreitai jis susidūrė su pacientais, kurių sutrikimų nebuvo galimapaaiškinti neurologiškai. Pvz.: pacientė, kurios ranka tapo nejautri –tačiau nėra tokio nervo, kurį pažeidus, nejautri taptų tik viena ranka irniekas daugiau. Tai paskatino Freudą spėlioti, kad gal tokių sutrikimųpriežastis yra psichologinė, o ne fiziologinė. Norėdamas tyrinėti galimaspsichologines nervinių sutrikimų priežastis, Freudas keletą mėnesiųpraleido Paryžiuje, mokydamasis pas prancūzų neurologą Jean’ą Charcot,kuris tokių sutrikimų šalinimui taikė hipnozę. Grįžęs į Vieną Freudaspradėjo hipnotizuoti savo pacientus, skatindamas hipnozės metu pasakotiapie sutrikimo atsiradimo aplinkybes ir save. Kadangi ne visi žmonės yravienodai jautrūs hipnozei, Freudas pradėjo taikyti laisvų asociacijųmetodą: pacientų prašydavo atsipalaiduoti ir kalbėti visa, kas šauna įgalvą, net ir trikdančius ar nemalonius dalykus. Freudas manė, kad laisvųasociacijų, kaip ir hipnozės dėka, susidariusi minčių grandinė veda įpaciento pasąmonę, atgaivinami pasąmonėje glūdintys skausmingi, dažnaivaikystę siekiantys prisiminimai ir nuo jų atsipalaiduojama. Šį procesąFreudas pavadino psichoanalize.Savo pažiūras, kurios išsirutuliojo jam gydant ligonius iranalizuojant save, Freudas išdėstė 24 tomuose, kurie buvo išleisti nuo 1988iki 1939 m.
Asmenybės struktūra.
Freudo psichoanalitinė asmenybės teorija grindžiama įsitikinimu, kadžmogaus psichika yra tarytum ledkalnis, kurio didžioji dalis nematoma:
• Sąmonė – (nedidelė psichikos dalis, kurią žmogus gali kontroliuoti). Tai tarsi matoma ledkalnio dalis. Ji susideda iš pojūčių ir išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru metu. Ši sritis prieinama savistabai.
• Priešsąmonė – (joje yra informacija, kurią pastangų dėka galima perkelti į sąmonės lygį). Susideda iš patirties, kuri tam tikru metu nesuvokiama, bet gali lengvai grįžti į sąmonę spontaniškai ar valingai. Tai lyg tarpininkas tarp sąmonės ir pasąmonės.
• Pasąmonė – (pati reikšmingiausia dalis, primenanti neribotos apimties saugyklą, į kurią patenka visa, kada nors gauta informacija, į kurią išstumiami visi nemalonūs prisiminimai, kuriuos žmogus manas užmiršęs). Tai didžioji ledkalnio dalis, slypinti po vandeniu – sąmoningai savistabai sunkiai prieinama psichikos dalis. Į pasąmonę patenka sąmonei nereikalingas patyrimas (automatiniai veiksmai) arba per daug nemalonus, skausmingas patyrimas ( skaudūs veikystės prisiminimai, nepadorūs troškimai). Freudo nuomone, tokį skausmingą patyrimą mes išstumiame arba neįsileidžiame į sąmonę. Nors sąmoningai nežinome, kad turime tokių nerimą keliančių jausmų ir minčių, jie smarkiai mus veikia. Freudas manė, kad mūsų nepripažinti impulsai pasireiškia užslėptu pavidalu – mūsų pasirenkamu darbu, įsitikinimais, įpročiais, simptomais, sapnais, apsirikimais kalbant ir rašant. Jis tikėjo, kad niekas nevyksta atsitiktinai: kiekviena klaida ar šiaip poelgis turi vidinę priežastį.
Pasąmonę Freudas laikė “bendrąja psichinio gyvenimo baze”, iš kuriosišsirutuliojo kitos sistemos. Pagrindiniai pasąmonę sudarantys elementaiyra instinktai. Juose glūdi laisvas energijos potencialas, poreikis,verčiantis individą siekti tikslo. Freudas manė, kad yra du vienas kitampriešingi baziniai instinktai: gyvybės instinktas Eros, kuris lemiamalonumo siekimą, gyvybės palaikymą ir naujos gyvybės kūrimą, ir mirties
instinktas Tanatos, kuris verčia mus elgtis destruktyviai ir agresyviai.Ryškiausia gyvybės instinkto apraiška yra seksualumas. Seksualiniųinstinktų energija buvo pavadinta libido (lot. norėti).1920 m. Freudas pasiūlė naują topografinį asmenybės modelį, kurįsudaro trys dariniai: Id, Ego ir Superego.
Topografinis asmenybės modelis
• Id (lot. – tai). – seniausias, didžiausią reikšmę turintis asmenybės sluoksnis, kuris yra pasąmonės energijos šaltinis, teikiantis ją asmenybei iš įgimtų instinktų maistui, orui, giminės pratęsimui, agresijai Šis darinys maždaug atitinka pasąmonę. Id apima įgimtus ir paveldėtus psichikos bruožus, tai tarsi instinktų energijos rezervuaras, iš kurio aprūpinamos kitos sritys. Pasak Freudo, Id neturi vidinės struktūros, yra chaotiškas ir veikia iracionaliai. Čia kyla pirminiai motyvai arba impulsai, daugiausia agresyvūs ir lytiniai. Jie veržiasi į išorę ir nori būti patenkinti tučtuojau ir visiškai, nesvarbu, kokios bus to pasekmės. Taigi, Id veikia pagal malonumo principą, energija stengiasi išsikrauti čia ir dabar, nepaisant aplinkos sąlygų ir saugumo. Dėl savo antivisuomeniškos prigimties, Id glūdi pasąmonėje. Šią primityvią biologinę asmenybės pusę žmogus turi nuo gimimo. Tik gimęs kūdikis turi vien Id, tačiau ilgainiui jis ima suprasti, kad kartais poreikių patenkinti tuoj pat negalima, kad reikia palaukti momento arba pačiam kurti tam tikras sąlygas. Kai imama suvokti realybė, ima formuotis kita struktūrinė asmenybės dalis – ego.
• Ego (lot. – aš). – sąmoningoji asmenybės dalis, besivadovaujanti realybės principu. Jos dėka žmogus gali suderinti savo poreikius su visuomenės normomis, bendrauti su aplinka. Tai psichikos dalis, atsakinga už sprendimų priėmimą. Ego stengiasi patenkinti Id norus, atsižvelgiant į išorinio pasaulio apribojimus ir visuomenės reikalavimus. Ego veikia pagal realybės principą, kurio tikslas – organizmo išsaugojimas, atidedant poreikių patenkinimą iki momento,
kai bus rasta galimybė juos patenkinti, t.y. prisiderinant prie socialinių apribojimų ir sąžinės. Ego remiasi loginiu mąstymu ir įgūdžiais. Didžioji ego dalis yra sąmonėje.Jei žmogus elgiasi pagal Id principus (stengiasi patenkinti instinktusčia ir dabar), jis susiduria su trukdymais ir pavojais, nes toks elgesysyra nepriimtinas kitiems žmonėms, neatsižvelgiama į fizinės aplinkosapribojimus. Kad visuomenė galėtų normaliai funkcionuoti, ji turikontroliuoti savo narių biologinių instinktų pasireiškimą. Taigi yrakuriamos normos, kurių vaikai per bausmes ir pagyrimus yra mokomi nuo patmažų dienų. Vaikas ima suprasti, kas yra gerai, kas yra blogai. Pradžiojevaikas elgiasi tinkamai tik tam, kad išvengtų bausmės, tačiau ilgainiuinormos interiorizuojamos (priimamos kaip savos) ir tampa trečiosiosasmenybės struktūros – Superego – turiniu.
• Superego (lot. – aukštesnysis aš) – viršutinis asmenybės sluoksnis, suformuotas visuomenės normų ir taisyklių, kurį žmogus įgyja patirties ir auklėjimo dėka. Tai pati nepastoviausia asmenybės dalis, nes normos tarsi primetamos iš šalies, ir geriausiu atveju žmogus jas internalizuoja, t.y. įsisavina ir ima jomis vadovautis kaip savomis. Gali būti situacijų kai žmogus lengvai atsisako šių taisyklių ir ima vadovautis instinktais. Tai internalizuotos tradicinės vertybės, idealai, kuriuos vaikui perduoda tėvai. Tai tarsi visuomenės sukurta atsvara id. Už blogus, amoralius veiksmus superego baudžia (sąžinės graužatis), už moralius – skatina (pasididžiavimas). Didžioji superego dalis yra pasąmonėje, nors dalis yra ir sąmonėje. Superego yra kardinali priešprieša id, todėl ego tenka sunkus vaidmuo suderinti savanaudiškus id impulsus, aplinkos reikalavimus ir moralinius superego priekaištus. Asmenybė vystosi įgydama vis didesnius gebėjimus suderinti visus tris veiksnius.
Apjungus abu Freudo asmenybės modelius, asmenybės struktūra galėtųbūti pavaizduota taip:
Kai ego bijo nebesuvaldyti vidinio karo tarp id ir superego, kylanerimas, kuris kaip sakė Freudas, yra užmokestis civilizacijai. Tam, kadapsiginti nuo pastovios įtampos, ego naudoja gynybos mechanizmus. Gynybosmechanizmų pagalba nerimas sumažinamas arba nukreipiamas kitur, tačiauiškreipiama ir tikrovė. Pavyzdžiui:
Išstūmimas. Kankinančių minčių ir jausmų pašalinimas iš sąmonės. Poišstūmimo asmuo nesuvokia jo nerimą sukeliančių konfliktų, neatsimenatraumuojančių įvykių. Tačiau išstumtos mintys nepraranda savo aktyvumopasąmonėje ir kartais prasiveržia per sapnus, juokelius, apsirikimus.
Projekcija. Savo negatyvių, nepriimtinų minčių, jausmų ir elgesiopriskyrimas kitiems žmonėms ar aplinkai. Pvz.: patarlė: “Kuo pats kvepia,tuo kitus tepa”.
Perkėlimas. Neigiamų jausmų, kurių nėra galimybės išreikšti jassukėlusiam objektui, nukreipimas į kitą, mažiau pavojingą objektą: žmogų,daiktą ar save. Pvz.: išsiliejimas ant šeimos narių po nesėkmingos darbodienos.
Sublimacija. Id impulsų pakeitimas taip, kad juos būtų galimapatenkinti socialiai priimtinu būdu. Freudas manė, kad seksualinė energijayra sublimuojama kūryboje, darbe.
Asmenybės dalys nuolat konfliktuoja tarpusavyje, dažni ir asmenybėskonfliktai su aplinka dėl poreikių patenkinimo. To pasekoje žmogus nuolatgyvena įtampoje, veikiamas vidinių ir išorinių konfliktų. Asmenybė galisėkmingai funkcionuoti, tik išsprendusi savo vidinius ir išoriniuskonfliktus. Į pasąmonę perėję konfliktai trukdo žmogui gerai jaustis, todėltokiais atvejais reikalinga terapija. Jeigu asmenybė išsprendžia savovidinius konfliktus, ji tampa psichiškai sveika ir brandžia. Pagal Froidąbrandi asmenybė yra asmuo, sugebantis palaikyti gilius, ilgalaikius ryšiussu savo artimaisiais ir atliekantis visuomenei reikalingą darbą.
IŠVADOS
Freudo teorija buvo pirmoji nuosekli asmenybės teorija. Ji atkreipėdėmesį į vaikystės patyrimo ir pasąmonės svarbą ir iškėlė klausimą dėl
žmogaus motyvacijos kilmės. Freudo darbai įrodė, kad daugelio psichiniųsutrikimų priežastys yra psichologinės, tad žmogui galima padėti taikantpsichologinius metodus. Be to, ji davė pradžią daugeliui kitų asmenybėsteorijų.Naudota literatūra
1. Furst, M. (2000). Psichologija. Vilnius: Lumen. 2. Myers, D.G. (2000). Psichologija. Kaunas: poligrafija ir informatika. 3. Bieliauskaitė, R. (1993). Asmenybės psichologija. Kaunas: Šviesa
———————–
Ego
Superego
Id
Sąmonė
Priešsąmonė
Pasąmonė