Turinys:
Įvadas…………………………………………………………….…………………………………………………………………..3Jutimai………………………………………………………………………………………………………………………………..4Absoliutusslenkstis………………………………………………………….………………………………………………….4Skirtumoslenkstis………………………………………………………….…………………………………………………….5
Rega…………………………………………………………………………………………………………………………………..6
Klausa…………………………………………………………….………………………………………………………………….9Lytėjimas………………………………………………………….………………………………………………………………10Skonis…………………………………………………………….………………………………………………………………..10
Uoslė……………………………………………………………..…………………………………………………………………11Naudotaliteratūra………………………………………………………………………………………………………………12
Įvadas Pojūtis – svarbiausias aspektas, norint gyventi pilnavertį gyvenimą.
Jutimo organų paslaptis. Kaip smegenys atskiria garsą ir šviesą? Arinformacija koduojama skirtingai, ar tai priklauso nuo receptorių tipo. Nesviskas yra perduodama tais pačiais nerviniais impulsais.
Būtent tai ir stengsiuosi išdėstyti bei paaiškinti šiuo referatu.
JUTIMAI
Jutimas yra fiziologinis procesas, kai jutimo organus tiesiogiaiveikia dirgikliai, atspindintys atskiras objekto ar reiškinio savybes.Jutimo rezultatas vadinamas pojūčiu. Suvokimas – tai psichinis šios(jutiminės) informacijos tvarkymas ir įprasminimas. Jutimai pateikianeapdorotą informaciją, kurią suvokimas sutvarko, paverčia įsisąmonintaispotyriais. T.y. jutimas ir suvokimas iš esmės yra vienas, nepertraukimaspasaulio pažinimo procesas.
Jutimų sistemos dėka organizmas gauna informaciją, kuri yra būtinanorint išlikti ir veikti. Gamta kiekvieną organizmą apdovanoja tokiaisjutimais, kurie atitinka jo poreikius. Kiekviena jutiminė sistema yrasudaryta iš specializuotų ląstelių, vadinamų receptoriais. Receptoriai,kurie atsakingi už dirgiklių priėmimą, gali būti suskirstyti į tris grupes:
1. Receptoriai, kurie išsidėstę vidaus organų sienelėse (skrandyje, širdies sienelėje) – per juos gauname tokius pojūčius kaip diskomfortas, alkis, troškulys, pykinimas.
2. Receptoriai, kurie išsidėstę raumenyse, sąnariuose, sausgyslėse – jie teikia informaciją apie kūno padėtį erdvėje, kūno dalių judėjimą.
3. Receptoriai, kurie išsidėstę kūno paviršiuje. Šie receptoriai skirstomi į kontaktinius ir distancinius. Kontaktiniai pojūčiai yra tokie, kai dirgiklis tiesiogiai dirgina receptorių (lytėjimas, vibracija, skausmas). Distanciniai pojūčiai yra tokie, kai tikrasis dirgiklis yra tam tikrame nuotolyje nuo receptoriaus, o receptorių dirgina kitas fizinis veiksnys, kurio savybės pojūčiuose neatsispindi (rega, klausa, uoslė). Pvz.: tinklainę dirgina šviesos bangos atsispindinčios nuo daiktų, bet mes suvokiame ne bangas, o spalvotus daiktus.
Visiems jutimams būdingi tam tikri bendri dėsniai.
Absoliutus slenkstis – tai mažiausias dirginimas, kurio reikiakonkrečiam dirgikliui (šviesai, garsui, spaudimui, kvapui, skoniui)aptikti. Absoliučiu slenksčiu laikomas toks dirginimo stiprumas, kai žmogusdirginimą aptinka 50% atvejų. Kai kurių dirgiklių rūšims esame labaijautrūs. Pvz.: giedrą naktį stovėdami ant kalno, galime pamatyti žvakėsliepsną ant kito kalno, esančio už 48 km. Tačiau dirgiklio aptikimaspriklauso ne tik nuo jo stiprumo, bet ir nuo psichinės būsenos – patyrimo,lūkesčių, motyvacijos, nuovargio. Tie patys žmonės skirtingai reaguoja į tąpatį dirgiklį pasikeitus aplinkybėms.
Jei teigiame, kad dirginimą pradedame justi tik tada, kai jis pasiekiatam tikrą intensyvumą, natūraliai kyla klausimas, kaip mus veikiaikislenkstiniai dirgikliai, t.y. tokie, kurių mes sąmoningai darnesuvokiam. 1956 m. viename iš JAV kino teatrų prieš filmą žiūrovams buvolabai trumpą laiką rodomas užrašas “Gerkite koka-kolą ir valgykite kukurūzųdribsnius”. Užrašas buvo rodomas taip trumpai, kad žiūrovai spėdavopamatyti tik blykstelėjimą. Buvo manoma, kad tokie ikislenkstiniaidirgikliai nesąmoningai vis tiek yra juntami ir turi nepaprastą įtaigosgalią. Tačiau naujesni tyrimai rodo, kad manipuliuoti žmogumi tokiaisikislenkstiniais dirginimais praktiškai nėra įmanoma, nes silpnas dirgiklissukelia daug silpnesnį atsaką.
Gyvenime mums reikia ne tik pajusti dirgiklius, bet ir įvertintinedidelius skirtumus tarp jų. Pvz.: derinant muzikos instrumentą.Mažiausias dirgiklių skirtumas, kurį žmogus gali aptikti, vadinamasskirtumo slenksčiu. Kaip ir absoliutus slenkstis, skirtumo slenksčiulaikomas toks dirgiklių skirtumas, kurį žmogus aptinka 50% atvejų. Skirtumoslenkstis didėja stiprėjant dirgikliui. Jei 30g pridėsime prie 300gsvarsčio, skirtumą pajusime, bet jei tuos pačius 30g pridėsime prie 5 kgsvarsčio, skirtumo jau nebejausime. Tai vadinamasis Vėberio dėsnis(skirtumo slenkstis yra ne pastovus kiekis, bet tam tikras pastovus
dirgiklių santykis). Pvz.: tam, kad pajustume šviesos pasikeitimą, josstiprumas turi pasikeisti 8%, svoriai – 2%, dviejų garsų dažnis – 0,3%.Visiems jutimams būdingas reiškinys, vadinamas adaptacija – taimažėjantis jautrumas nekintantiems dirgikliams. Pvz.: jei išeidami įuniversitetą pamiršote namie atidaryti langą, tai grįžę namo užuositespecifinį namų kvapą, bet praėjus vos keletui minučių šio kvaponebejausite. Šis reiškinys paaiškinamas tuo, kad kai dirginimas nuolatinis,nervinės ląstelės pradeda reaguoti rečiau.
Nors jutimų adaptacija mažina mūsų jautrumą, bet ji labai naudinga.Jos dėka mes galime sutelkti savo dėmesį į svarbius aplinkos pasikeitimusir nereaguoti į neinformatyvius dirgiklius – drabužius, kvapus, gatvėstriukšmą. T.y. mes suvokiam pasaulį ne tokį, koks jis yra, bet tokį, kokįmums naudinga suvokti.
Visiems jutimams būdinga ir pojūčių sąveika – tai vienų pojūčiųjautrumo padidėjimas ar sumažėjimas dėl kitų tuo pačiu metu gaunamų pojūčiųįtakos. Pvz.: kvapas sumažina regėjimo jautrumą, nes jis praneša organizmuiapie arti esančius objektus, kuriems regėjimas nėra reikšmingas. Nustatyta,kad vienos rūšies pojūčiai gali sukelti kitos rūšies pojūčius. Toksreiškinys vadinamas sinestezija. Garsai gali sukelti spalvos, temperatūros,skonio ir kitus pojūčius.
Žmonės ne vienodai junta gaunamą informaciją. Individualūs jutimoskirtumai atsiranda dėl įgimtų fiziologinių jutimo organų savybių, dėlgyvenimo sąlygų įtakos (profesijos, gyvenimo būdo), dėl kurių norssutrikusių pojūčių kompensacijos (akliems ir kurtiems žmonėms labaiišlavėja uoslė – tampa priemone žmonėms ir daiktams per atstumą atskirti).Įgimtos pojūčių savybės gali būti tobulinamos specialių pratybų pagalba(muzika, piešimas).
Standartiškai skiriami penki jutimai (kitaip – jutimo modalumai) –rega, klausa, skonis, uoslė, lytėjimas. Yra ir kitų jutimų, suteikiančių
informacijos apie kūno judėjimą ir padėtį erdvėje bei kūno dalių tarpusaviopadėtį. Aptarsime visus jutimus, tačiau didžiausias dėmesys bus skiriamasregai ir klausai, nes šiais jutimais mes gauname daugiau nei 90 %informacijos, iš kurių didžioji dalis tenka regai.Rega
Mūsų akis veikia elektromagnetinės bangos, kurias mes patiriame kaipspalvas. Mūsų regima šviesa yra tik siaura viso elektromagnetinių bangųspektro dalis. Regos jutimus padeda apibūdinti du fiziniai šviesospožymiai: šviesos bangos ilgis, t.y atstumas nuo vienos bangos iškylos ikikitos, ir šviesos stipris, arba šviesos bangos energijos kiekis, nusakomasamplitude. Šviesos bangos ilgis lemia spalvą, kurią mes matome. Kai dažnisdidesnis, matysime melsvas spalvas, kai dažnis mažas – rausvas. Šviesosbangos amplitudė lemia spalvos ryškumą. Kai amplitudė maža, matysimeblankias spalvas, kai didelė – ryškias. Trečia svarbi šviesos savybė yrajos grynumas (ar ji sudaryta tik iš vieno ilgio bangų – gryna spalva, ar iškeleto ilgių bangų – negryna, maišyta spalva). Dauguma mūsų matomos šviesosyra atspindima šviesa. Mes matome objektus tam tikros spalvos, nes jieatspindi tam tikro ilgio bangas ir sugeria kitų ilgių bangas. Jei objektasatspindi visų ilgių bangas, mes matome baltą, jei jis sugeria visų ilgiųbangas, mes matome juodą.
Akies sandara
Šviesa į akį patenka pro mažą angą – vyzdį. Jo dydį, o kartu ir šviesos,kuri patenka į akį kiekį reguliuoja rainelė – spalvotas raumuo, kurissiaurina, arba plečia vyzdį. Ateinančius spindulius fokusuoja lęšiukas,kuris gali keisti savo išlinkimą. Šis procesas vadinamas akomodacija.Lęšiukas sufokusuoja apverstą vaizdą į tinklainę (šviesai jautrų paviršių).Tinklainės receptoriai paverčia šviesos energiją nerviniais impulsais,kurie siunčiami į smegenis. Tinklainėje yra išsidėstę recepcinės ląstelės –lazdelės ir kolbelės. Kolbelės ir lazdelės perduoda nervinius impulsus į
bipolines ląsteles, o šios į ganglines, kurių ataugos suformuoja regos(optinį) nervą, kuriuo perduodama informacija iš tinklainės į regos centrąsmegenyse. Ten, kur regos nervas išeina iš akies yra akloji dėmė – vietakur nėra receptorių. Daugiausia kolbelių yra susikaupę apie centrinęduobutę (geltonąją dėmę). Ši akies dalis padeda aptikti smulkias detales,nes joje projektuojamas vaizdas yra ryškiausias (centrinis vaizdas). Kitosetinklainės vietose receptorinių ląstelių yra mažiau, todėl joseprojektuojamas vaizdas yra mažiau ryškus (periferinis vaizdas).Kolbelių dėka yra matomos spalvos. Kolbelės greičiau prisitaikokintant apšvietimui, tačiau lazdelės lieka jautrios net tada, kai šviesoslabai mažai, tuo tarpu kolbelės tuomet nebereaguoja. Dėl to prieblandojenematome spalvų. Kai patenkame į pritemdytą patalpą, mūsų vyzdžiaiišsiplečia, kad daugiau šviesos pasiektų tinklainės periferijoje esančiaslazdeles. Akys visiškai prisitaiko maždaug per 20 min.
Dalis priimamos informacijos yra apdorojama jau pačioje tinklainėje.Manoma, kad tinklainė yra galvos smegenų dalis, persikėlusi į periferiją,ankstyvuoju gemalo raidos periodu. Pvz.: ganglinės tinklainės ląstelėsreaguoja į šviesos ir tamsos kontrastus. Tai smegenims padeda aptiktiribas, vertinti gylį, atstumą. Pagrindinė informacija yra apdorojama galvossmegenų žievės regos srityje. Manoma, kad smegenų žievėje yra specializuotineuronai, atsakingi už atskirų vaizdo požymių atpažinimą (pvz.:vertikalios, horizontalios linijos, briaunos). Taigi sudėtingi suvokiniaiyra daugelio neuronų, kurių kiekvienas atlieka paprastas funkcijas veiklosrezultatas. Tokia specializacija leidžia labai pagreitinti vaizdoapdorojimą, nes informacija tvarkoma lygiagrečiai, įvairiuose lygmenysevienu metu.
Vienas iš pačių nuostabiausių pojūčių yra tai, kad mes matome spalvas.Išorinis pasaulis realiai yra bespalvė materija ir energija. Bet jis galisugerti elektromagnetines bangas. Kiek šviesos sugeriama, priklauso nuomolekulinės kūno sandaros. Vienos šviesos bangos sugeriamos, kitos
atspindimos. Taigi spalva egzistuoja tik kaip ją matančio pojūtis.Žmogus spalvų skyrimo slenkstis yra labai mažas, ir mes galimeatskirti apie 7 mln. skirtingų atspalvių.
Spalvų matymas yra aiškinamas dviem teoriniais modeliais. Youngo irHelmholtzo trijų spalvų teorija teigia, kad tinklainėje yra trijų rūšiųreceptoriai, jautrūs tam tikrai spalvai: raudonai, žaliai arba mėlynai.Dirginat įvairius šių receptorių derinius, regime kitas spalvas. Pvz.:dirginant raudonus ir žalius kūgelius, regime geltoną spalvą, dirginantvisus tris rceptorius – baltą. Ši trichromatinė teorija neblogai paaiškinaspalvų matymo sutrikimus. Monochromazai neturi 2 rūšių kolbelių, todėlvisas gautas šviesos bangas smegenyse vertina kaip vienodas, ir žmogus matotik įvairius pilkos spalvos atspalvius. Dichromazai neturi vienos kuriosnors rūšies kolbelių. Jei trūksta mėlynai spalvai skirtų kolbelių, žmogusskiria raudoną nuo žalios, bet neskiria mėlynos nuo geltonos. Tačiau šiteorija nepaaiškina, kodėl mes negalime matyti rausvai žalios ar melsvaigelsvos spalvos. Taip atsirado Heringo oponentinių procesų teorija.Heringas manė, kad kolbelės yra porose. Mėlynai spalvai matyti skirtoskolbelės yra porose su kirtomis matyti geltonai spalvai, o raudonai spalvaiskirtos kolbelės yra porose su skirtomis matyti žaliai spalvai. Kiekvienaporos kolbelė reaguoja į atitinkamą bangos ilgį, ir sureagavusi slopinaporinę kolbelę. Jei abi spalvos sužadinamos vienodai, tada spalvos nematome– matome pilką. Vėliau buvo išsiaiškinta, kad tinklainėje kolbelėsnesuporuotos, bet DeValois ir Jacobsas atrado, kad Heringo apibūdintuprincipu į spalvas reaguojančios ląstelės yra smegenų gumbure. Heringoteorija paaiškina spalvų povaizdžius. Spalvos sudaro tam tikras poras.Pavyzdžiui, jei ilgą laiką žiūrėsite į žalią kvadratą, o paskui greitaiperkelsite žvilgsnį į baltą lapą, jame kurį laiką matysite raudonąkvadratą, t.y. žalios spalvos oponentę. Informacija smegenyse analizuojamaremiantis priešingomis spalvomis: žalia-raudona, geltona-mėlyna, ir juoda-
balta. Manoma, kad tokia analizė vyksta gumburo neuronuose, kurie “įjungia”vienos iš priešingų spalvų matymą. Taigi, jei vienas tinklainės taškasaptinka vien spalvą, tai tuo pat metu tame taške negali aptikti priešingosspalvos.Paveikslėlyje, žiūrint į juodus kvadratus, po kurio laiko baltuoseploteliuose pradeda matytis pilki taškai.
Bandymas sujungti šias abi teorijas yra Jamesonas ir Hurvichius dviejųlygių teorija. Jie pritaria, kad yra trijų rūšių kolbelės, iš kuriųperduodami impulsai keliauja į oponentinių spalvų ląsteles smegenyse.Mėlynai-geltonai spalvoms skirta oponentinė ląstelė gauna sužadinimą išorientuotų į trumpas bangas (mėlyna spalva) kolbelių, ir slopinimą išorientuotų į ilgesnes bangas (žalia ir raudona) kolbelių (sumaišius žaliąir ruadoną, gaunama geltona). Jei yra daugiau sužadinimo nei slopinimo –matoma mėlyna spalva, jei daugiau slopinimo nei sužadinimo – geltona. Jeisužadinimas ir slopinimas yra lygūs – nei vienos iš spalvų nematome.Analogiškas procesas vyksta ir raudonai-žaliai spalvoms skirtoje ląstelėje.
Natūraliai mes kalbame apie daiktus taip, lyg jie turėtų spalvą. Bet jeižinome, kad spalvą sukuria mūsų regėjimas, tai ar galima sakyti, kadpomidoras yra raudonas, jei jo niekas nemato? Didele dalimi mūsų matomasspalvas lemia mūsų turima patirtis ir suvokimo kontekstas. Pvz.: jei jumsbūtų rodomas pomidoras pro siaurą plyšį taip, kad jūs negalėtumėtesuprasti, kad tai pomidoras, tai keičiantis apšvietimui, jo spalva smarkiaikistų. Tačiau jei jums būtų rodomas visas pomidoras, tai keičiantisapšvietimui jo spalva beveik nesikeis. Šis reiškinys vadinamas spalvospastovumu. Taip yra dėl to, kad mūsų smegenys apskaičiuoja kiekvienoobjekto atspindėtą šviesą jį supančių daiktų atžvilgiu. Tokį spalvospastovumo pavyzdį matote žemiau esančiame paveikslėlyje. Šachmatų lentą messuvokiame kaip sudarytą šviesesnių ir tamsesnių langelių, nors realus
atspindimos šviesos kiekis A ir B langeliuose yra vienodas. Kokią spalvąmatysime, priklauso ir nuo to, kokios spalvos yra šalia. Ta pati spalvapakeitus kontekstą bus matoma kitaip.Klausa
Žmogaus klausa yra labai adaptyvi, tačiau geriausiai mes girdimetokius garsus, kurie atitinka žmogaus balso ribas. Taip mes labai jautrūssilpniems garsams ir garsų skirtumams – tai padeda mums atpažintitūkstančius balsų. Klausos dirgiklio energija yra garso bangos. Kaip irregos atveju klausai svarbu garso bangos grynumas, ilgis ir amplitudė.Garso banga vaizduojama sinusoidės forma, rodančia oro spaudimopriklausomybę nuo laiko. Sinusoidės formos grafiką atitinkantis garsasvadinamas grynuoju. Iš grynų garsų susidaro sudėtiniai garsai. Garso bangosilgį apibūdina svyravimų skaičius per sekundę – herzas. Bangos ilgis lemiagarso aukštį: kuo didesnis svyravimų skaičius, tuo garsas bus aukštesnis.Amplitudė lemia garso stiprumą (matuojamą decibelais): kuo didesnėamplitudė, tuo garsas bus stipresnis.
Ausis
Tai, kad mūsų ausys yra skirtingose galvos pusėse, sudaro sąlygasstereofoninei (trimatei) klausai. Jei garsas sklinda iš dešinės, dešinęausį jis pasiekia šiek tiek anksčiau. Ir nors šis skirtumas yra tik0,000027 sekundės, mūsų klausos sistema pajėgi šį skirtumą pastebėti.
Kaip mes girdime skirtingo aukščio garsus? Helmholtzas pasiūlė vietosteoriją. Jis teigia, kad girdimo garso aukštumas priklauso nuo to, kuribazinės membranos dalis labiau virpa. Aukštesnių dažnių atveju labiau virpaartimesnės sraigės langeliui bazinės membranos dalys, o žemesnių dažniųatveju – tolimesnės. Priklausomai nuo labiausia virpančios bazinėsmembranos vietos, aktyvuojami skirtingi nerviniai pluoštai, ir tai lemiaskirtingą girdimą garso aukštumą. Tačiau easnt 50 Hz dažniui, visa bazinėmembrana virpa panašiai, todėl mes neturėtume girdėti žemesnių nei 50 Hzgarsų, tačiau gordime iki 20 Hz. Žemų dažnių garsų girdėjimą geriau
paaiškina Rutherfordo dažnio teorija. Jo teigimu, girdime garsąpriklausomai nuo to, kaip greitai vibruoja bazinė membrana. Vienas virpesyspriverčia vieną kartą sureaguoti neuronus. Per sekundę neuronai galisureaguoti tik iki 1000 kartų, bet mes girdime ir aukštesnius nei 1000 Hzgarsus. Manoma, kad tuomet neuronai reaguoja „grupelėmis“. Aukštesnio nei1000 Hz garso atveju viena grupė neuronų sureaguoja 1000 kartų, iškart poto reaguoja kita, trečia ir t.t. grupė neuronų. Grupių impulsas sumuojasiir taip perduodamas aukštesnis nei 1000 Hz garsas. Ši teorija tinkapaaiškinti garsams iki 4000 Hz. Aukštesnių garsų girdėjimą gali paaiškintitik „vietos teorija“.Lytėjimas
Nuo pat gyvenimo pradžios lytėjimas yra nepaprastai svarbus žmogausraidai. Glostomi, masažuojami kūdikiai greičiau vystosi, geriau priaugasvorio. Vėliau per lytėjimą vyksta svarbus pasaulio pažinimas – vaikasviską nori paliesti, įsidėti į burną. Be to lietimas dažnai reiškia iremocinį saugumą, palaikymą.
Lytėjimo pojūtis yra skirstomas į tris skirtingus odos jutimus –spaudimą, temperatūrą (šilumą-šaltį) ir skausmą. Toks skyrimas yra dėl to,kad visi trys jutimai yra sukeliami skirtingo tipo stimulų, skiria įvairiusjuos sukeliančius stimulus, turi skirtingus receptorius ir yra skirtingaisuvokiami.
Spaudimo jutimas yra sukeliamas fizinio spaudimo. Kūno dalys skiriasisavo jautrumu spaudimui ir šie skirtumai priklauso nuo spaudimo receptoriųskaičiaus odos plote. Jautriausios vietos yra lūpos, skruostai ir nosis.
Temperatūros jutimas yra sukeliamas odos temperatūros. Temperatūrosreceptoriai yra neuronai, turintys atviras galūnes, pasibaigiančias tuoj pooda. Skirtingi receptoriai jaučia šaltį ir šilumą. Tačiau esant pakankamaiaukštoms temperatūroms, reaguoja abiejų rūšių receptoriai, ie sukeliakarščio jutimą.
Skausmo jutimas atsiranda organizmą paveikus bet kokiam stimului,kuris yra pakankamai stiprus, kad pažeistų audinius. Skausmo receptoriainėra galutinai aiškūs. Viena nuomonė – visi receptoriai gali perduoti
skausmo signalus, jei yra pakankamai stipriai stimuliuojami. Kita nuomonė –yra specifiniai receptoriai-neuronai, o skausmo jutimą sukelia jų laisvaipasibaigiančių galūnių dirginimas. Skausmas yra vienas iš nedaugeliojutimų, kuriam nėra adaptacijos.Skonis
Skonis apima keturis pagrindinius pojūčius – saldu, rūgštu, kartu ir sūru.Kol kas nėra atrasta specialių nervinių skaidulų kiekvienam skoniopojūčiui, tačiau nustatytos liežuvio vietos, pasižyminčios padidintujautrumu specifiniam pojūčiui.
Skonis yra cheminis jutimas. Mažuose liežuvio speneliuose yra skoniosvogūnėliai. Kiekvienas iš jų turi angą, pro kurią patenka maisto cheminėsmedžiagos. Čia į maisto molekules sureaguoja skonio receptoriai. Skonįpajuntame per 1/10 sekundės. Tačiau tam, kad pajustume skonį, vien skoniosvogūnėlių nepakanka, labai svarbus yra maisto kvapas. Pvz.: sergant slogamaisto skonį jaučiame blogiau. Tai vadinama pojūčių sąveika. Skoniopajutimui ne mažiau svarbus yra ir estetinis maisto vaizdas. Geriausiaiskonis juntamas jauname amžiuje, vėliau skonio pajutimas silpnėja. Skoniopojūčiai silpnėja rūkant, vartojant alkoholį. Skonio suvokimas (skanu-neskanu) priklauso nuo genų ir patyrimo. Aiškiausiai tai galima patirtivalgant kitų kultūrų valgius.
Uoslė
Uoslė žmogui iš tikro yra svarbesnė, nei galėtų atrodyti. Tik gimęskūdikis savo mamą, o vėliau ir kitus artimiausius šeimos narius atpažįstaiš kvapo. Kvapų patyrimas yra labai asmeniškas. Tam, kad užuostume kitąžmogų, mes turime kažką iš jo įkvėpti. Mes užuodžiame oru sklindančiasmedžiagos molekules, kurios sudirgina mūsų nosies ertmėje esantį receptoriųtelkinį. Kol kas nėra žinoma, kaip tiksliai uoslės receptoriai veikia.Kvapai negali būti suskaidyti į kokias sudedamąsias dalis, kaip sakysim,šviesa. Taigi uoslės receptoriai turėtų atpažinti kiekvieną konkretų kvapąatskirai. Geriausiai kvapus atpažįsta jauni žmonės, vėliau šis sugebėjimas
silpsta. Bendrai žmogus užuodžia nuo 10.000-40.000 (paprastai) iki 100.000(profesionalūs uostytojai) kvapų. Per kvapus gyvūnai (ir žmogus) gaunanemažai svarbios informacijos – apie gyvybei pavojingas situacijas (pvz.:gaisras), maisto būklę, poravimosi galimybes. Gyvūnai (panašu, kad iržmogus) išskiria chemines kvapiąsias medžiagas, vadinamas feromonais,kurios yra skirtos kitos lyties individams pritraukti ir pažadinaporavimosi instinktą.Kvapai gali sukelti prisiminimus ir jausmus. Pvz.: jei mokydamiesiegzaminui šalia laikysite garuojantį puoduką su kava, o egzamino metu irgiužuosite kavos kvapą, tai turėtų palengvinti išmoktos medžiagos atsiminimą.Tam tikri kvapai gali didinti darbingumą, padėti atsipalaiduoti, žadintiaistrą, netgi padėti laikytis dietos.
Naudota literatūra:
1. Myers G. Psichologija. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000 2. Legkauskas V. Psichologijos įvadas. – Kaunas: VDU, 2001 3. Navickas, V. (1990). Pažinimo psichologija. Kaunas: Šviesa