Jutimai. Pojūtis – mažiausia psichinė konstanta

Turinys:

Įvadas........................
..........................
.3
Jutimai.......................
..........................
.4
Absoliutus
slenkstis.......................
....................4
Skirtumo
slenkstis.......................
.....................5

Rega........................
..........................
.6

Klausa........................
..........................
9
Lytėjimas.......................
........................10
Skonis........................
..........................10

Uoslė.........................
.........................1
1
Naudota
literatūra......................
....................12

Įvadas

Pojūtis – svarbiausias aspektas, norint gyventi pilnavertį gyvenimą.

Jutimo organų paslaptis. Kaip smegenys atskiria garsą ir šviesą? Ar
informacija koduojama skirtingai, ar tai priklauso nuo receptorių tipo. Nes
viskas yra perduodama tais pačiais nerviniais impulsais.

Būtent tai ir stengsiuosi išdėstyti bei paaiškinti šiuo referatu.

JUTIMAI

Jutimas yra fiziologinis procesas, kai jutimo organus tiesiogiai
veikia dirgikliai, atspindintys atskiras objekto ar reiškinio savybes.
Jutimo rezultatas vadinamas pojūčiu. Suvokimas – tai psichinis šios
(jutiminės) informacijos tvarkymas ir įprasminimas. Jutimai pateikia
neapdorotą informaciją, kurią suvokimas sutvarko, paverčia įsisąmonintais
potyriais. T.y. jutimas ir suvokimas iš esmės yra vienas, nnepertraukimas
pasaulio pažinimo procesas.

Jutimų sistemos dėka organizmas gauna informaciją, kuri yra būtina
norint išlikti ir veikti. Gamta kiekvieną organizmą apdovanoja tokiais
jutimais, kurie atitinka jo poreikius. Kiekviena jutiminė sistema yra
sudaryta iš specializuotų ląstelių, vadinamų receptoriais. Receptoriai,
kurie atsakingi už dirgiklių priėmimą, gali būti suskirstyti į tris grupes:

1. Receptoriai, kurie išsidėstę vidaus organų sienelėse (skrandyje,

širdies sienelėje) – per juos gauname tokius pojūčius kaip

diskomfortas, alkis, troškulys, pykinimas.

2. Receptoriai, kurie išsidėstę raumenyse, sąnariuose, sausgyslėse – jie

teikia informaciją apie kūno padėtį erdvėje, kūno dalių judėjimą.

3. Receptoriai, kurie išsidėstę kūno paviršiuje. Šie receptoriai

skirstomi į kontaktinius ir diistancinius. Kontaktiniai pojūčiai yra

tokie, kai dirgiklis tiesiogiai dirgina receptorių (lytėjimas,

vibracija, skausmas). Distanciniai pojūčiai yra tokie, kai tikrasis

dirgiklis yra tam tikrame nuotolyje nuo receptoriaus, o receptorių

dirgina kitas fizinis veiksnys, kurio savybės pojūčiuose neatsispindi

(rega, klausa, uoslė). Pvz.: tinklainę dirgina šviesos bangos

atsispindinčios nuo da

aiktų, bet mes suvokiame ne bangas, o spalvotus

daiktus.

Visiems jutimams būdingi tam tikri bendri dėsniai.

Absoliutus slenkstis – tai mažiausias dirginimas, kurio reikia
konkrečiam dirgikliui (šviesai, garsui, spaudimui, kvapui, skoniui)
aptikti. Absoliučiu slenksčiu laikomas toks dirginimo stiprumas, kai žmogus
dirginimą aptinka 50% atvejų. Kai kurių dirgiklių rūšims esame labai
jautrūs. Pvz.: giedrą naktį stovėdami ant kalno, galime pamatyti žvakės
liepsną ant kito kalno, esančio už 48 km. Tačiau dirgiklio aptikimas
priklauso ne tik nuo jo stiprumo, bet ir nuo psichinės būsenos – patyrimo,
lūkesčių, motyvacijos, nuovargio. Tie patys žmonės skirtingai reaguoja į tą
patį dirgiklį pasikeitus aplinkybėms.

Jei teigiame, kad dirginimą pradedame justi tik tada, kai jis pasiekia
tam tikrą intensyvumą, natūraliai kyla klausimas, kaip mus veikia
ikislenkstiniai dirgikliai, t.y. tokie, kurių mes sąmoningai dar
nesuvokiam. 1956 m. viename iš JAV kino teatrų prieš filmą žiūrovams buvo
labai trumpą laiką rodomas užžrašas “Gerkite koka-kolą ir valgykite kukurūzų
dribsnius”. Užrašas buvo rodomas taip trumpai, kad žiūrovai spėdavo
pamatyti tik blykstelėjimą. Buvo manoma, kad tokie ikislenkstiniai
dirgikliai nesąmoningai vis tiek yra juntami ir turi nepaprastą įtaigos
galią. Tačiau naujesni tyrimai rodo, kad manipuliuoti žmogumi tokiais
ikislenkstiniais dirginimais praktiškai nėra įmanoma, nes silpnas dirgiklis
sukelia daug silpnesnį atsaką.

Gyvenime mums reikia ne tik pajusti dirgiklius, bet ir įvertinti
nedidelius skirtumus tarp jų. Pvz.: derinant muzikos instrumentą.
Mažiausias dirgiklių skirtumas, kurį žmogus gali aptikti, vadinamas
skirtumo slenksčiu. Kaip ir absoliutus slenkstis, skirtumo slenksčiu
laikomas toks dirgiklių sk

kirtumas, kurį žmogus aptinka 50% atvejų. Skirtumo
slenkstis didėja stiprėjant dirgikliui. Jei 30g pridėsime prie 300g
svarsčio, skirtumą pajusime, bet jei tuos pačius 30g pridėsime prie 5 kg
svarsčio, skirtumo jau nebejausime. Tai vadinamasis Vėberio dėsnis
(skirtumo slenkstis yra ne pastovus kiekis, bet tam tikras pastovus
dirgiklių santykis). Pvz.: tam, kad pajustume šviesos pasikeitimą, jos
stiprumas turi pasikeisti 8%, svoriai – 2%, dviejų garsų dažnis – 0,3%.

Visiems jutimams būdingas reiškinys, vadinamas adaptacija – tai
mažėjantis jautrumas nekintantiems dirgikliams. Pvz.: jei išeidami į
universitetą pamiršote namie atidaryti langą, tai grįžę namo užuosite
specifinį namų kvapą, bet praėjus vos keletui minučių šio kvapo
nebejausite. Šis reiškinys paaiškinamas tuo, kad kai dirginimas nuolatinis,
nervinės ląstelės pradeda reaguoti rečiau.

Nors jutimų adaptacija mažina mūsų jautrumą, bet ji labai naudinga.
Jos dėka mes galime sutelkti savo dėmesį į svarbius aplinkos pasikeitimus
ir nereaguoti į neinformatyvius dirgiklius – drabužius, kvapus, gatvės
triukšmą. T.y. mes suvokiam pasaulį ne tokį, koks jis yra, bet tokį, kokį
mums naudinga suvokti.

Visiems jutimams būdinga ir pojūčių sąveika – tai vienų pojūčių
jautrumo padidėjimas ar sumažėjimas dėl kitų tuo pačiu metu gaunamų pojūčių
įtakos. Pvz.: kvapas sumažina regėjimo jautrumą, nes jis praneša organizmui
apie arti esančius objektus, kuriems regėjimas nėra reikšmingas. Nustatyta,
kad vienos rūšies pojūčiai gali sukelti kitos rūšies pojūčius. Toks
reiškinys vadinamas sinestezija. Garsai gali sukelti spalvos, temperatūros,
skonio ir kitus pojūčius.

Žmonės ne vienodai junta gaunamą informaciją. Individualūs jutimo
skirtumai atsiranda dėl įgimtų fiziologinių j

jutimo organų savybių, dėl
gyvenimo sąlygų įtakos (profesijos, gyvenimo būdo), dėl kurių nors
sutrikusių pojūčių kompensacijos (akliems ir kurtiems žmonėms labai
išlavėja uoslė – tampa priemone žmonėms ir daiktams per atstumą atskirti).
Įgimtos pojūčių savybės gali būti tobulinamos specialių pratybų pagalba
(muzika, piešimas).

Standartiškai skiriami penki jutimai (kitaip – jutimo modalumai) –
rega, klausa, skonis, uoslė, lytėjimas. Yra ir kitų jutimų, suteikiančių
informacijos apie kūno judėjimą ir padėtį erdvėje bei kūno dalių tarpusavio
padėtį. Aptarsime visus jutimus, tačiau didžiausias dėmesys bus skiriamas
regai ir klausai, nes šiais jutimais mes gauname daugiau nei 90 %
informacijos, iš kurių didžioji dalis tenka regai.

Rega

Mūsų akis veikia elektromagnetinės bangos, kurias mes patiriame kaip
spalvas. Mūsų regima šviesa yra tik siaura viso elektromagnetinių bangų
spektro dalis. Regos jutimus padeda apibūdinti du fiziniai šviesos
požymiai: šviesos bangos ilgis, t.y atstumas nuo vienos bangos iškylos iki
kitos, ir šviesos stipris, arba šviesos bangos energijos kiekis, nusakomas
amplitude. Šviesos bangos ilgis lemia spalvą, kurią mes matome. Kai dažnis
didesnis, matysime melsvas spalvas, kai dažnis mažas – rausvas. Šviesos
bangos amplitudė lemia spalvos ryškumą. Kai amplitudė maža, matysime
blankias spalvas, kai didelė – ryškias. Trečia svarbi šviesos savybė yra
jos grynumas (ar ji sudaryta tik iš vieno ilgio bangų – gryna spalva, ar iš
keleto ilgių bangų – negryna, maišyta spalva). Dauguma mūsų matomos šviesos
yra atspindima šviesa. Mes matome objektus tam tikros spalvos, nes jie
atspindi tam tikro il

lgio bangas ir sugeria kitų ilgių bangas. Jei objektas
atspindi visų ilgių bangas, mes matome baltą, jei jis sugeria visų ilgių
bangas, mes matome juodą.

Akies sandara

Šviesa į akį patenka pro mažą angą – vyzdį. Jo dydį, o kartu ir šviesos,
kuri patenka į akį kiekį reguliuoja rainelė – spalvotas raumuo, kuris
siaurina, arba plečia vyzdį. Ateinančius spindulius fokusuoja lęšiukas,
kuris gali keisti savo išlinkimą. Šis procesas vadinamas akomodacija.
Lęšiukas sufokusuoja apverstą vaizdą į tinklainę (šviesai jautrų paviršių).
Tinklainės receptoriai paverčia šviesos energiją nerviniais impulsais,
kurie siunčiami į smegenis. Tinklainėje yra išsidėstę recepcinės ląstelės –
lazdelės ir kolbelės. Kolbelės ir lazdelės perduoda nervinius impulsus į
bipolines ląsteles, o šios į ganglines, kurių ataugos suformuoja regos
(optinį) nervą, kuriuo perduodama informacija iš tinklainės į regos centrą
smegenyse. Ten, kur regos nervas išeina iš akies yra akloji dėmė – vieta
kur nėra receptorių. Daugiausia kolbelių yra susikaupę apie centrinę
duobutę (geltonąją dėmę). Ši akies dalis padeda aptikti smulkias detales,
nes joje projektuojamas vaizdas yra ryškiausias (centrinis vaizdas). Kitose
tinklainės vietose receptorinių ląstelių yra mažiau, todėl jose
projektuojamas vaizdas yra mažiau ryškus (periferinis vaizdas).

Kolbelių dėka yra matomos spalvos. Kolbelės greičiau prisitaiko
kintant apšvietimui, tačiau lazdelės lieka jautrios net tada, kai šviesos
labai mažai, tuo tarpu kolbelės tuomet nebereaguoja. Dėl to prieblandoje
nematome spalvų. Kai patenkame į pritemdytą patalpą, mūsų vyzdžiai
išsiplečia, kad daugiau šviesos pasiektų tinklainės periferijoje esančias
lazdeles. Akys visiškai prisitaiko maždaug per 20 min.

Dalis priimamos informacijos yra apdorojama jau pačioje tinklainėje.
Manoma, kad tinklainė yra galvos smegenų dalis, persikėlusi į periferiją,
ankstyvuoju gemalo raidos periodu. Pvz.: ganglinės tinklainės ląstelės
reaguoja į šviesos ir tamsos kontrastus. Tai smegenims padeda aptikti
ribas, vertinti gylį, atstumą. Pagrindinė informacija yra apdorojama galvos
smegenų žievės regos srityje. Manoma, kad smegenų žievėje yra specializuoti
neuronai, atsakingi už atskirų vaizdo požymių atpažinimą (pvz.:
vertikalios, horizontalios linijos, briaunos). Taigi sudėtingi suvokiniai
yra daugelio neuronų, kurių kiekvienas atlieka paprastas funkcijas veiklos
rezultatas. Tokia specializacija leidžia labai pagreitinti vaizdo
apdorojimą, nes informacija tvarkoma lygiagrečiai, įvairiuose lygmenyse
vienu metu.

Vienas iš pačių nuostabiausių pojūčių yra tai, kad mes matome spalvas.
Išorinis pasaulis realiai yra bespalvė materija ir energija. Bet jis gali
sugerti elektromagnetines bangas. Kiek šviesos sugeriama, priklauso nuo
molekulinės kūno sandaros. Vienos šviesos bangos sugeriamos, kitos
atspindimos. Taigi spalva egzistuoja tik kaip ją matančio pojūtis.

Žmogus spalvų skyrimo slenkstis yra labai mažas, ir mes galime
atskirti apie 7 mln. skirtingų atspalvių.

Spalvų matymas yra aiškinamas dviem teoriniais modeliais. Youngo ir
Helmholtzo trijų spalvų teorija teigia, kad tinklainėje yra trijų rūšių
receptoriai, jautrūs tam tikrai spalvai: raudonai, žaliai arba mėlynai.
Dirginat įvairius šių receptorių derinius, regime kitas spalvas. Pvz.:
dirginant raudonus ir žalius kūgelius, regime geltoną spalvą, dirginant
visus tris rceptorius – baltą. Ši trichromatinė teorija neblogai paaiškina
spalvų matymo sutrikimus. Monochromazai neturi 2 rūšių kolbelių, todėl
visas gautas šviesos bangas smegenyse vertina kaip vienodas, ir žmogus mato
tik įvairius pilkos spalvos atspalvius. Dichromazai neturi vienos kurios
nors rūšies kolbelių. Jei trūksta mėlynai spalvai skirtų kolbelių, žmogus
skiria raudoną nuo žalios, bet neskiria mėlynos nuo geltonos. Tačiau ši
teorija nepaaiškina, kodėl mes negalime matyti rausvai žalios ar melsvai
gelsvos spalvos. Taip atsirado Heringo oponentinių procesų teorija.
Heringas manė, kad kolbelės yra porose. Mėlynai spalvai matyti skirtos
kolbelės yra porose su kirtomis matyti geltonai spalvai, o raudonai spalvai
skirtos kolbelės yra porose su skirtomis matyti žaliai spalvai. Kiekviena
poros kolbelė reaguoja į atitinkamą bangos ilgį, ir sureagavusi slopina
porinę kolbelę. Jei abi spalvos sužadinamos vienodai, tada spalvos nematome
– matome pilką. Vėliau buvo išsiaiškinta, kad tinklainėje kolbelės
nesuporuotos, bet DeValois ir Jacobsas atrado, kad Heringo apibūdintu
principu į spalvas reaguojančios ląstelės yra smegenų gumbure. Heringo
teorija paaiškina spalvų povaizdžius. Spalvos sudaro tam tikras poras.
Pavyzdžiui, jei ilgą laiką žiūrėsite į žalią kvadratą, o paskui greitai
perkelsite žvilgsnį į baltą lapą, jame kurį laiką matysite raudoną
kvadratą, t.y. žalios spalvos oponentę. Informacija smegenyse analizuojama
remiantis priešingomis spalvomis: žalia-raudona, geltona-mėlyna, ir juoda-
balta. Manoma, kad tokia analizė vyksta gumburo neuronuose, kurie “įjungia”
vienos iš priešingų spalvų matymą. Taigi, jei vienas tinklainės taškas
aptinka vien spalvą, tai tuo pat metu tame taške negali aptikti priešingos
spalvos.

Paveikslėlyje, žiūrint į juodus kvadratus, po kurio laiko baltuose
ploteliuose pradeda matytis pilki taškai.

Bandymas sujungti šias abi teorijas yra Jamesonas ir Hurvichius dviejų
lygių teorija. Jie pritaria, kad yra trijų rūšių kolbelės, iš kurių
perduodami impulsai keliauja į oponentinių spalvų ląsteles smegenyse.
Mėlynai-geltonai spalvoms skirta oponentinė ląstelė gauna sužadinimą iš
orientuotų į trumpas bangas (mėlyna spalva) kolbelių, ir slopinimą iš
orientuotų į ilgesnes bangas (žalia ir raudona) kolbelių (sumaišius žalią
ir ruadoną, gaunama geltona). Jei yra daugiau sužadinimo nei slopinimo –
matoma mėlyna spalva, jei daugiau slopinimo nei sužadinimo – geltona. Jei
sužadinimas ir slopinimas yra lygūs – nei vienos iš spalvų nematome.
Analogiškas procesas vyksta ir raudonai-žaliai spalvoms skirtoje ląstelėje.

Natūraliai mes kalbame apie daiktus taip, lyg jie turėtų spalvą. Bet jei
žinome, kad spalvą sukuria mūsų regėjimas, tai ar galima sakyti, kad
pomidoras yra raudonas, jei jo niekas nemato? Didele dalimi mūsų matomas
spalvas lemia mūsų turima patirtis ir suvokimo kontekstas. Pvz.: jei jums
būtų rodomas pomidoras pro siaurą plyšį taip, kad jūs negalėtumėte
suprasti, kad tai pomidoras, tai keičiantis apšvietimui, jo spalva smarkiai
kistų. Tačiau jei jums būtų rodomas visas pomidoras, tai keičiantis
apšvietimui jo spalva beveik nesikeis. Šis reiškinys vadinamas spalvos
pastovumu. Taip yra dėl to, kad mūsų smegenys apskaičiuoja kiekvieno
objekto atspindėtą šviesą jį supančių daiktų atžvilgiu. Tokį spalvos
pastovumo pavyzdį matote žemiau esančiame paveikslėlyje. Šachmatų lentą mes
suvokiame kaip sudarytą šviesesnių ir tamsesnių langelių, nors realus
atspindimos šviesos kiekis A ir B langeliuose yra vienodas. Kokią spalvą
matysime, priklauso ir nuo to, kokios spalvos yra šalia. Ta pati spalva
pakeitus kontekstą bus matoma kitaip.

Klausa

Žmogaus klausa yra labai adaptyvi, tačiau geriausiai mes girdime
tokius garsus, kurie atitinka žmogaus balso ribas. Taip mes labai jautrūs
silpniems garsams ir garsų skirtumams – tai padeda mums atpažinti
tūkstančius balsų. Klausos dirgiklio energija yra garso bangos. Kaip ir
regos atveju klausai svarbu garso bangos grynumas, ilgis ir amplitudė.
Garso banga vaizduojama sinusoidės forma, rodančia oro spaudimo
priklausomybę nuo laiko. Sinusoidės formos grafiką atitinkantis garsas
vadinamas grynuoju. Iš grynų garsų susidaro sudėtiniai garsai. Garso bangos
ilgį apibūdina svyravimų skaičius per sekundę – herzas. Bangos ilgis lemia
garso aukštį: kuo didesnis svyravimų skaičius, tuo garsas bus aukštesnis.
Amplitudė lemia garso stiprumą (matuojamą decibelais): kuo didesnė
amplitudė, tuo garsas bus stipresnis.

Ausis

Tai, kad mūsų ausys yra skirtingose galvos pusėse, sudaro sąlygas
stereofoninei (trimatei) klausai. Jei garsas sklinda iš dešinės, dešinę
ausį jis pasiekia šiek tiek anksčiau. Ir nors šis skirtumas yra tik
0,000027 sekundės, mūsų klausos sistema pajėgi šį skirtumą pastebėti.

Kaip mes girdime skirtingo aukščio garsus? Helmholtzas pasiūlė vietos
teoriją. Jis teigia, kad girdimo garso aukštumas priklauso nuo to, kuri
bazinės membranos dalis labiau virpa. Aukštesnių dažnių atveju labiau virpa
artimesnės sraigės langeliui bazinės membranos dalys, o žemesnių dažnių
atveju – tolimesnės. Priklausomai nuo labiausia virpančios bazinės
membranos vietos, aktyvuojami skirtingi nerviniai pluoštai, ir tai lemia
skirtingą girdimą garso aukštumą. Tačiau easnt 50 Hz dažniui, visa bazinė
membrana virpa panašiai, todėl mes neturėtume girdėti žemesnių nei 50 Hz
garsų, tačiau gordime iki 20 Hz. Žemų dažnių garsų girdėjimą geriau
paaiškina Rutherfordo dažnio teorija. Jo teigimu, girdime garsą
priklausomai nuo to, kaip greitai vibruoja bazinė membrana. Vienas virpesys
priverčia vieną kartą sureaguoti neuronus. Per sekundę neuronai gali
sureaguoti tik iki 1000 kartų, bet mes girdime ir aukštesnius nei 1000 Hz
garsus. Manoma, kad tuomet neuronai reaguoja „grupelėmis“. Aukštesnio nei
1000 Hz garso atveju viena grupė neuronų sureaguoja 1000 kartų, iškart po
to reaguoja kita, trečia ir t.t. grupė neuronų. Grupių impulsas sumuojasi
ir taip perduodamas aukštesnis nei 1000 Hz garsas. Ši teorija tinka
paaiškinti garsams iki 4000 Hz. Aukštesnių garsų girdėjimą gali paaiškinti
tik „vietos teorija“.

Lytėjimas

Nuo pat gyvenimo pradžios lytėjimas yra nepaprastai svarbus žmogaus
raidai. Glostomi, masažuojami kūdikiai greičiau vystosi, geriau priauga
svorio. Vėliau per lytėjimą vyksta svarbus pasaulio pažinimas – vaikas
viską nori paliesti, įsidėti į burną. Be to lietimas dažnai reiškia ir
emocinį saugumą, palaikymą.

Lytėjimo pojūtis yra skirstomas į tris skirtingus odos jutimus –
spaudimą, temperatūrą (šilumą-šaltį) ir skausmą. Toks skyrimas yra dėl to,
kad visi trys jutimai yra sukeliami skirtingo tipo stimulų, skiria įvairius
juos sukeliančius stimulus, turi skirtingus receptorius ir yra skirtingai
suvokiami.

Spaudimo jutimas yra sukeliamas fizinio spaudimo. Kūno dalys skiriasi
savo jautrumu spaudimui ir šie skirtumai priklauso nuo spaudimo receptorių
skaičiaus odos plote. Jautriausios vietos yra lūpos, skruostai ir nosis.

Temperatūros jutimas yra sukeliamas odos temperatūros. Temperatūros
receptoriai yra neuronai, turintys atviras galūnes, pasibaigiančias tuoj po
oda. Skirtingi receptoriai jaučia šaltį ir šilumą. Tačiau esant pakankamai
aukštoms temperatūroms, reaguoja abiejų rūšių receptoriai, ie sukelia
karščio jutimą.

Skausmo jutimas atsiranda organizmą paveikus bet kokiam stimului,
kuris yra pakankamai stiprus, kad pažeistų audinius. Skausmo receptoriai
nėra galutinai aiškūs. Viena nuomonė – visi receptoriai gali perduoti
skausmo signalus, jei yra pakankamai stipriai stimuliuojami. Kita nuomonė –
yra specifiniai receptoriai-neuronai, o skausmo jutimą sukelia jų laisvai
pasibaigiančių galūnių dirginimas. Skausmas yra vienas iš nedaugelio
jutimų, kuriam nėra adaptacijos.

Skonis

Skonis apima keturis pagrindinius pojūčius – saldu, rūgštu, kartu ir sūru.
Kol kas nėra atrasta specialių nervinių skaidulų kiekvienam skonio
pojūčiui, tačiau nustatytos liežuvio vietos, pasižyminčios padidintu
jautrumu specifiniam pojūčiui.

Skonis yra cheminis jutimas. Mažuose liežuvio speneliuose yra skonio
svogūnėliai. Kiekvienas iš jų turi angą, pro kurią patenka maisto cheminės
medžiagos. Čia į maisto molekules sureaguoja skonio receptoriai. Skonį
pajuntame per 1/10 sekundės. Tačiau tam, kad pajustume skonį, vien skonio
svogūnėlių nepakanka, labai svarbus yra maisto kvapas. Pvz.: sergant sloga
maisto skonį jaučiame blogiau. Tai vadinama pojūčių sąveika. Skonio
pajutimui ne mažiau svarbus yra ir estetinis maisto vaizdas. Geriausiai
skonis juntamas jauname amžiuje, vėliau skonio pajutimas silpnėja. Skonio
pojūčiai silpnėja rūkant, vartojant alkoholį. Skonio suvokimas (skanu-
neskanu) priklauso nuo genų ir patyrimo. Aiškiausiai tai galima patirti
valgant kitų kultūrų valgius.

Uoslė

Uoslė žmogui iš tikro yra svarbesnė, nei galėtų atrodyti. Tik gimęs
kūdikis savo mamą, o vėliau ir kitus artimiausius šeimos narius atpažįsta
iš kvapo. Kvapų patyrimas yra labai asmeniškas. Tam, kad užuostume kitą
žmogų, mes turime kažką iš jo įkvėpti. Mes užuodžiame oru sklindančias
medžiagos molekules, kurios sudirgina mūsų nosies ertmėje esantį receptorių
telkinį. Kol kas nėra žinoma, kaip tiksliai uoslės receptoriai veikia.
Kvapai negali būti suskaidyti į kokias sudedamąsias dalis, kaip sakysim,
šviesa. Taigi uoslės receptoriai turėtų atpažinti kiekvieną konkretų kvapą
atskirai. Geriausiai kvapus atpažįsta jauni žmonės, vėliau šis sugebėjimas
silpsta. Bendrai žmogus užuodžia nuo 10.000-40.000 (paprastai) iki 100.000
(profesionalūs uostytojai) kvapų. Per kvapus gyvūnai (ir žmogus) gauna
nemažai svarbios informacijos – apie gyvybei pavojingas situacijas (pvz.:
gaisras), maisto būklę, poravimosi galimybes. Gyvūnai (panašu, kad ir
žmogus) išskiria chemines kvapiąsias medžiagas, vadinamas feromonais,
kurios yra skirtos kitos lyties individams pritraukti ir pažadina
poravimosi instinktą.

Kvapai gali sukelti prisiminimus ir jausmus. Pvz.: jei mokydamiesi
egzaminui šalia laikysite garuojantį puoduką su kava, o egzamino metu irgi
užuosite kavos kvapą, tai turėtų palengvinti išmoktos medžiagos atsiminimą.
Tam tikri kvapai gali didinti darbingumą, padėti atsipalaiduoti, žadinti
aistrą, netgi padėti laikytis dietos.

Naudota literatūra:

1. Myers G. Psichologija. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000

2. Legkauskas V. Psichologijos įvadas. – Kaunas: VDU, 2001

3. Navickas, V. (1990). Pažinimo psichologija. Kaunas: Šviesa

Leave a Comment