……………………………………………………12
Įvadas
Pojūtis – svarbiausias aspektas, norint gyventi pilnavertį gyvenimą.
Jutimo organų paslaptis. Kaip smegenys atskiria garsą ir šviesą? Ar informacija koduojama skirtingai, ar tai priklauso nuo receptorių tipo. Nes viskas yra perduodama tais pačiais nerviniais impulsais.
Būtent tai ir stengsiuosi išdėstyti bei paaiškinti šiuo referatu.
Jutimai
Jutimas yra fiziologinis procesas, kai jutimo organus tiesiogiai veikia dirgikliai, atspindintys atskiras objekto ar reiškinio savybes.
Jutimo rezultatas vadinamas pojūčiu. Suvokimas – tai psichinis šios (jutiminės) informacijos tvarkymas ir įprasminimas. Jutimai pateikia neapdorotą informaciją, kurią suvokimas sutvarko, paverčia įsisąmonintais potyriais. T.y. jutimas ir suvokimas iš esmės yra vienas, nepertraukimas pasaulio pažinimo procesas.
Jutimų sistemos dėka organizmas gauna informaciją, kuri yra būtina norint išlikti ir veikti. Gamta kiekvieną organizmą apdovanoja tokiais jutimais, kurie atitinka jo poreikius. Kiekviena jutiminė sistema yra sudaryta iš specializuotų ląstelių, vadinamų receptoriais. Receptoriai, kurie atsakingi už dirgiklių priėmimą, gali būti suskirstyti į tris grupes:
1. Receptoriai, kurie išsidėstę vidaus organų sienelėse (skrandyje, širdies sienelėje) – per juos gauname tokius pojūčius kaip diskomfortas, alkis, troškulys, pykinimas.
2. Receptoriai, kurie išsidėstę raumenyse, sąnariuose, sausgyslėse – jie teikia informaciją apie kūno padėtį erdvėje, kūno dalių judėjimą.
3. Receptoriai, kurie išsidėstę kūno paviršiuje. Šie receptoriai skirstomi į kontaktinius ir distancinius. Kontaktiniai pojūčiai yra tokie, kai dirgiklis tiesiogiai dirgina receptorių (lytėjimas, vibracija, skausmas). Distanciniai pojūčiai yra tokie, kai tikrasis dirgiklis yra tam tikrame nuotolyje nuo receptoriaus, o receptorių dirgina kitas fizinis veiksnys, kurio savybės pojūčiuose neatsispindi (rega, klausa, uoslė). Pvz.: tinklainę dirgina šviesos bangos atsispindinčios nuo daiktų, bet mes suvokiame ne bangas, o spalvotus daiktus.
Visiems jutimams būdingi tam tikri bendri dėsniai.
Absoliutus slenkstis – tai mažiausias dirginimas, kurio reikia konkrečiam dirgikliui (šviesai, garsui, spaudimui, kvapui, skoniui)
aptikti. Absoliučiu slenksčiu laikomas toks dirginimo stiprumas, kai žmogus dirginimą aptinka 50% atvejų. Kai kurių dirgiklių rūšims esame labai jautrūs. Pvz.: giedrą naktį stovėdami ant kalno, galime pamatyti žvakės liepsną ant kito kalno, esančio už 48 km. Tačiau dirgiklio aptikimas priklauso ne tik nuo jo stiprumo, bet ir nuo psichinės būsenos – patyrimo, lūkesčių, motyvacijos, nuovargio. Tie patys žmonės skirtingai reaguoja į tą patį dirgiklį pasikeitus aplinkybėms.
Jei teigiame, kad dirginimą pradedame justi tik tada, kai jis pasiekia tam tikrą intensyvumą, natūraliai kyla klausimas, kaip mus veikia ikislenkstiniai dirgikliai, t.y. tokie, kurių mes sąmoningai dar nesuvokiam. 1956 m. viename iš JAV kino teatrų prieš filmą žiūrovams buvo labai trumpą laiką rodomas užrašas “Gerkite koka-kolą ir valgykite kukurūzų dribsnius”. Užrašas buvo rodomas taip trumpai, kad žiūrovai spėdavo pamatyti tik blykstelėjimą. Buvo manoma, kad tokie ikislenkstiniai dirgikliai nesąmoningai vis tiek yra juntami ir turi nepaprastą įtaigos galią. Tačiau naujesni tyrimai rodo, kad manipuliuoti žmogumi tokiais ikislenkstiniais dirginimais praktiškai nėra įmanoma, nes silpnas dirgiklis sukelia daug silpnesnį atsaką.
Gyvenime mums reikia ne tik pajusti dirgiklius, bet ir įvertinti nedidelius skirtumus tarp jų. Pvz.: derinant muzikos instrumentą.
Mažiausias dirgiklių skirtumas, kurį žmogus gali aptikti, vadinamas skirtumo slenksčiu. Kaip ir absoliutus slenkstis, skirtumo slenksčiu laikomas toks dirgiklių skirtumas, kurį žmogus aptinka 50% atvejų. Skirtumo slenkstis didėja stiprėjant dirgikliui. Jei 30g pridėsime prie 300g svarsčio, skirtumą pajusime, bet jei tuos pačius 30g pridėsime prie 5 kg svarsčio, skirtumo jau nebejausime. Tai vadinamasis Vėberio dėsnis (skirtumo slenkstis yra ne pastovus kiekis, bet tam tikras pastovus dirgiklių santykis). Pvz.: tam, kad pajustume šviesos pasikeitimą, jos stiprumas turi pasikeisti 8%, svoriai – 2%, dviejų garsų dažnis – 0,3%.
Visiems jutimams būdingas reiškinys, vadinamas adaptacija – tai mažėjantis jautrumas nekintantiems dirgikliams. Pvz.: jei išeidami į universitetą pamiršote namie atidaryti langą, tai grįžę namo užuosite specifinį namų kvapą, bet praėjus vos keletui minučių šio kvapo nebejausite. Šis reiškinys paaiškinamas tuo, kad kai dirginimas nuolatinis, nervinės ląstelės pradeda reaguoti rečiau.
Nors jutimų adaptacija mažina mūsų jautrumą, bet ji labai naudinga.
Jos dėka mes galime sutelkti savo dėmesį į svarbius aplinkos pasikeitimus ir nereaguoti į neinformatyvius dirgiklius – drabužius, kvapus, gatvės triukšmą. T.y. mes suvokiam pasaulį ne tokį, koks jis yra, bet tokį, kokį mums naudinga suvokti.
Visiems jutimams būdinga ir pojūčių sąveika – tai vienų pojūčių jautrumo padidėjimas ar sumažėjimas dėl kitų tuo pačiu metu gaunamų pojūčių įtakos. Pvz.: kvapas sumažina regėjimo jautrumą, nes jis praneša organizmui apie arti esančius objektus, kuriems regėjimas nėra reikšmingas. Nustatyta, kad vienos rūšies pojūčiai gali sukelti kitos rūšies pojūčius. Toks reiškinys vadinamas sinestezija. Garsai gali sukelti spalvos, temperatūros, skonio ir kitus pojūčius.
Žmonės ne vienodai junta gaunamą informaciją. Individualūs jutimo skirtumai atsiranda dėl įgimtų fiziologinių jutimo organų savybių, dėl gyvenimo sąlygų įtakos (profesijos, gyvenimo būdo), dėl kurių nors sutrikusių pojūčių kompensacijos (akliems ir kurtiems žmonėms labai išlavėja uoslė – tampa priemone žmonėms ir daiktams per atstumą atskirti).
Įgimtos pojūčių savybės gali būti tobulinamos specialių pratybų pagalba (muzika, piešimas).
Standartiškai skiriami penki jutimai (kitaip – jutimo modalumai) –
rega, klausa, skonis, uoslė, lytėjimas. Yra ir kitų jutimų, suteikiančių informacijos apie kūno judėjimą ir padėtį erdvėje bei kūno dalių tarpusavio padėtį. Aptarsime visus jutimus, tačiau didžiausias dėmesys bus skiriamas regai ir klausai, nes šiais jutimais mes gauname daugiau nei 90 %
informacijos, iš kurių didžioji dalis tenka regai.
Rega
Mūsų akis veikia elektromagnetinės bangos, kurias mes patiriame kaip spalvas. Mūsų regima šviesa yra tik siaura viso elektromagnetinių bangų spektro dalis.
Regos jutimus padeda apibūdinti du fiziniai šviesos požymiai: šviesos bangos ilgis, t.y atstumas nuo vienos bangos iškylos iki kitos, ir šviesos stipris, arba šviesos bangos energijos kiekis, nusakomas amplitude. Šviesos bangos ilgis lemia spalvą, kurią mes matome. Kai dažnis didesnis, matysime melsvas spalvas, kai dažnis mažas – rausvas.
Šviesos bangos amplitudė lemia spalvos ryškumą. Kai amplitudė maža, matysime blankias spalvas, kai didelė – ryškias. Trečia svarbi šviesos savybė yra jos grynumas (ar ji sudaryta tik iš vieno ilgio bangų – gryna spalva, ar iš keleto ilgių bangų – negryna, maišyta spalva).
Dauguma mūsų matomos šviesos yra atspindima šviesa. Mes matome objektus tam tikros spalvos, nes jie atspindi tam tikro ilgio bangas ir sugeria kitų ilgių bangas. Jei objektas atspindi visų ilgių bangas, mes matome baltą, jei jis sugeria visų ilgių bangas, mes matome juodą.
Akies sandara
Šviesa į akį patenka pro mažą angą – vyzdį. Jo dydį, o kartu ir šviesos, kuri patenka į akį kiekį reguliuoja rainelė – spalvotas raumuo, kuris siaurina, arba plečia vyzdį. Ateinančius spindulius fokusuoja lęšiukas, kuris gali keisti savo išlinkimą. Šis procesas vadinamas akomodacija.
Lęšiukas sufokusuoja apverstą vaizdą į tinklainę (šviesai jautrų paviršių).
Tinklainės receptoriai paverčia šviesos energiją nerviniais impulsais, kurie siunčiami į smegenis. Tinklainėje yra išsidėstę recepcinės ląstelės –
lazdelės ir kolbelės. Kolbelės ir lazdelės perduoda nervinius impulsus į bipolines ląsteles, o šios į ganglines, kurių ataugos suformuoja regos (optinį) nervą, kuriuo perduodama informacija iš tinklainės į regos centrą smegenyse. Ten, kur regos nervas išeina iš akies yra akloji dėmė – vieta kur nėra receptorių. Daugiausia kolbelių yra susikaupę apie centrinę duobutę (geltonąją dėmę). Ši akies dalis padeda aptikti smulkias detales, nes joje projektuojamas vaizdas yra ryškiausias (centrinis vaizdas). Kitose tinklainės vietose receptorinių ląstelių yra mažiau, todėl jose projektuojamas vaizdas yra mažiau ryškus (periferinis vaizdas).
Kolbelių dėka yra matomos spalvos. Kolbelės greičiau prisitaiko kintant apšvietimui, tačiau lazdelės lieka jautrios net tada, kai šviesos labai mažai, tuo tarpu kolbelės tuomet nebereaguoja. Dėl to prieblandoje nematome spalvų. Kai patenkame į pritemdytą patalpą, mūsų vyzdžiai išsiplečia, kad daugiau šviesos pasiektų tinklainės periferijoje esančias lazdeles. Akys visiškai prisitaiko maždaug per 20 min.
Dalis priimamos informacijos yra apdorojama jau pačioje tinklainėje.
Manoma, kad tinklainė yra galvos smegenų dalis, persikėlusi į periferiją, ankstyvuoju gemalo raidos periodu. Pvz.: ganglinės tinklainės ląstelės reaguoja į šviesos ir tamsos kontrastus. Tai smegenims padeda aptikti ribas, vertinti gylį, atstumą. Pagrindinė informacija yra apdorojama galvos smegenų žievės regos srityje. Manoma, kad smegenų žievėje yra specializuoti neuronai, atsakingi už atskirų vaizdo požymių atpažinimą (pvz.:
vertikalios, horizontalios linijos, briaunos). Taigi sudėtingi suvokiniai yra daugelio neuronų, kurių kiekvienas atlieka paprastas funkcijas veiklos rezultatas. Tokia specializacija leidžia labai pagreitinti vaizdo apdorojimą, nes informacija tvarkoma lygiagrečiai, įvairiuose lygmenyse vienu metu.
Vienas iš pačių nuostabiausių pojūčių yra tai, kad mes matome spalvas.
Išorinis pasaulis realiai yra bespalvė materija ir energija. Bet jis gali sugerti elektromagnetines bangas. Kiek šviesos sugeriama, priklauso nuo molekulinės kūno sandaros. Vienos šviesos bangos sugeriamos, kitos atspindimos. Taigi spalva egzistuoja tik kaip ją matančio pojūtis.
Žmogus spalvų skyrimo slenkstis yra labai mažas, ir mes galime atskirti apie 7 mln. skirtingų atspalvių.
Spalvų matymas yra aiškinamas dviem teoriniais modeliais. Youngo ir
Helmholtzo trijų spalvų teorija teigia, kad tinklainėje yra trijų rūšių receptoriai, jautrūs tam tikrai spalvai: raudonai, žaliai arba mėlynai.
Dirginat įvairius šių receptorių derinius, regime kitas spalvas. Pvz.:
dirginant raudonus ir žalius kūgelius, regime geltoną spalvą, dirginant visus tris rceptorius – baltą. Ši trichromatinė teorija neblogai paaiškina spalvų matymo sutrikimus. Monochromazai neturi 2 rūšių kolbelių, todėl visas gautas šviesos bangas smegenyse vertina kaip vienodas, ir žmogus mato tik įvairius pilkos spalvos atspalvius. Dichromazai neturi vienos kurios nors rūšies kolbelių. Jei trūksta mėlynai spalvai skirtų kolbelių, žmogus skiria raudoną nuo žalios, bet neskiria mėlynos nuo geltonos. Tačiau ši teorija nepaaiškina, kodėl mes negalime matyti rausvai žalios ar melsvai gelsvos spalvos. Taip atsirado Heringo oponentinių procesų teorija.
Heringas manė, kad kolbelės yra porose. Mėlynai spalvai matyti skirtos kolbelės yra porose su kirtomis matyti geltonai spalvai, o raudonai spalvai skirtos kolbelės yra porose su skirtomis matyti žaliai spalvai. Kiekviena poros kolbelė reaguoja į atitinkamą bangos ilgį, ir sureagavusi slopina porinę kolbelę. Jei abi spalvos sužadinamos vienodai, tada spalvos nematome
– matome pilką. Vėliau buvo išsiaiškinta, kad tinklainėje kolbelės nesuporuotos, bet DeValois ir Jacobsas atrado, kad Heringo apibūdintu principu į spalvas reaguojančios ląstelės yra smegenų gumbure. Heringo teorija paaiškina spalvų povaizdžius. Spalvos sudaro tam tikras poras.
Pavyzdžiui, jei ilgą laiką žiūrėsite į žalią kvadratą, o paskui greitai perkelsite žvilgsnį į baltą lapą, jame kurį laiką matysite raudoną kvadratą, t.y. žalios spalvos oponentę. Informacija smegenyse analizuojama remiantis priešingomis spalvomis: žalia-raudona, geltona-mėlyna, ir juoda-
balta. Manoma, kad tokia analizė vyksta gumburo neuronuose, kurie “įjungia”
vienos iš priešingų spalvų matymą. Taigi, jei vienas tinklainės taškas aptinka vien spalvą, tai tuo pat metu tame taške negali aptikti priešingos spalvos.
Paveikslėlyje, žiūrint į juodus kvadratus, po kurio laiko baltuose ploteliuose pradeda matytis pilki taškai.
Bandymas sujungti šias abi teorijas yra Jamesonas ir Hurvichius dviejų lygių teorija. Jie pritaria, kad yra trijų rūšių kolbelės, iš kurių perduodami impulsai keliauja į oponentinių spalvų ląsteles smegenyse.
Mėlynai-geltonai spalvoms skirta oponentinė ląstelė gauna sužadinimą iš orientuotų į trumpas bangas (mėlyna spalva) kolbelių, ir slopinimą iš orientuotų į ilgesnes bangas (žalia ir raudona) kolbelių (sumaišius žalią ir ruadoną, gaunama geltona). Jei yra daugiau sužadinimo nei slopinimo –
matoma mėlyna spalva, jei daugiau slopinimo nei sužadinimo – geltona. Jei sužadinimas ir slopinimas yra lygūs – nei vienos iš spalvų nematome.
Analogiškas procesas vyksta ir raudonai-žaliai spalvoms skirtoje ląstelėje.
Natūraliai mes kalbame apie daiktus taip, lyg jie turėtų spalvą. Bet jei žinome, kad spalvą sukuria mūsų regėjimas, tai ar galima sakyti, kad pomidoras yra raudonas, jei jo niekas nemato? Didele dalimi mūsų matomas spalvas lemia mūsų turima patirtis ir suvokimo kontekstas.
Pvz.: jei jums būtų rodomas pomidoras pro siaurą plyšį taip, kad jūs negalėtumėte suprasti, kad tai pomidoras, tai keičiantis apšvietimui, jo spalva smarkiai kistų. Tačiau jei jums būtų rodomas visas pomidoras, tai keičiantis apšvietimui jo spalva beveik nesikeis. Šis reiškinys vadinamas spalvos pastovumu.
Taip yra dėl to, kad mūsų smegenys apskaičiuoja kiekvieno objekto atspindėtą šviesą jį supančių daiktų atžvilgiu. Tokį spalvos pastovumo pavyzdį matote žemiau esančiame paveikslėlyje. Šachmatų lentą mes suvokiame kaip sudarytą šviesesnių ir tamsesnių langelių, nors realus atspindimos šviesos kiekis A ir B langeliuose yra vienodas. Kokią spalvą matysime, priklauso ir nuo to, kokios spalvos yra šalia. Ta pati spalva pakeitus kontekstą bus matoma kitaip.
Klausa
Žmogaus klausa yra labai adaptyvi, tačiau geriausiai mes girdime tokius garsus, kurie atitinka žmogaus balso ribas. Taip mes labai jautrūs silpniems garsams ir garsų skirtumams – tai padeda mums atpažinti tūkstančius balsų. Klausos dirgiklio energija yra garso bangos. Kaip ir regos atveju klausai svarbu garso bangos grynumas, ilgis ir amplitudė.
Garso banga vaizduojama sinusoidės forma, rodančia oro spaudimo priklausomybę nuo laiko. Sinusoidės formos grafiką atitinkantis garsas vadinamas grynuoju. Iš grynų garsų susidaro sudėtiniai garsai. Garso bangos ilgį apibūdina svyravimų skaičius per sekundę – herzas. Bangos ilgis lemia garso aukštį: kuo didesnis svyravimų skaičius, tuo garsas bus aukštesnis.
Amplitudė lemia garso stiprumą (matuojamą decibelais): kuo didesnė amplitudė, tuo garsas bus stipresnis.
Ausis
Tai, kad mūsų ausys yra skirtingose galvos pusėse, sudaro sąlygas stereofoninei (trimatei) klausai. Jei garsas sklinda iš dešinės, dešinę ausį jis pasiekia šiek tiek anksčiau. Ir nors šis skirtumas yra tik
0,000027 sekundės, mūsų klausos sistema pajėgi šį skirtumą pastebėti.
Kaip mes girdime skirtingo aukščio garsus? Helmholtzas pasiūlė vietos teoriją. Jis teigia, kad girdimo garso aukštumas priklauso nuo to, kuri bazinės membranos dalis labiau virpa. Aukštesnių dažnių atveju labiau virpa artimesnės sraigės langeliui bazinės membranos dalys, o žemesnių dažnių atveju – tolimesnės.
Priklausomai nuo labiausia virpančios bazinės membranos vietos, aktyvuojami skirtingi nerviniai pluoštai, ir tai lemia skirtingą girdimą garso aukštumą. Tačiau easnt 50 Hz dažniui, visa bazinė membrana virpa panašiai, todėl mes neturėtume girdėti žemesnių nei 50 Hz garsų, tačiau gordime iki 20 Hz. Žemų dažnių garsų girdėjimą geriau paaiškina Rutherfordo dažnio teorija. Jo teigimu, girdime garsą priklausomai nuo to, kaip greitai vibruoja bazinė membrana.
Vienas virpesys priverčia vieną kartą sureaguoti neuronus. Per sekundę neuronai gali sureaguoti tik iki 1000 kartų, bet mes girdime ir aukštesnius nei 1000 Hz garsus. Manoma, kad tuomet neuronai reaguoja „grupelėmis“. Aukštesnio nei
1000 Hz garso atveju viena grupė neuronų sureaguoja 1000 kartų, iškart po to reaguoja kita, trečia ir t.t. grupė neuronų. Grupių impulsas sumuojasi ir taip perduodamas aukštesnis nei 1000 Hz garsas. Ši teorija tinka paaiškinti garsams iki 4000 Hz. Aukštesnių garsų girdėjimą gali paaiškinti tik „vietos teorija“.
Lytėjimas
Nuo pat gyvenimo pradžios lytėjimas yra nepaprastai svarbus žmogaus raidai. Glostomi, masažuojami kūdikiai greičiau vystosi, geriau priauga svorio. Vėliau per lytėjimą vyksta svarbus pasaulio pažinimas – vaikas viską nori paliesti, įsidėti į burną. Be to lietimas dažnai reiškia ir emocinį saugumą, palaikymą.
Lytėjimo pojūtis yra skirstomas į tris skirtingus odos jutimus –
spaudimą, temperatūrą (šilumą-šaltį) ir skausmą. Toks skyrimas yra dėl to, kad visi trys jutimai yra sukeliami skirtingo tipo stimulų, skiria įvairius juos sukeliančius stimulus, turi skirtingus receptorius ir yra skirtingai suvokiami.
Spaudimo jutimas yra sukeliamas fizinio spaudimo. Kūno dalys skiriasi savo jautrumu spaudimui ir šie skirtumai priklauso nuo spaudimo receptorių skaičiaus odos plote. Jautriausios vietos yra lūpos, skruostai ir nosis.
Temperatūros jutimas yra sukeliamas odos temperatūros. Temperatūros receptoriai yra neuronai, turintys atviras galūnes, pasibaigiančias tuoj po oda. Skirtingi receptoriai jaučia šaltį ir šilumą. Tačiau esant pakankamai aukštoms temperatūroms, reaguoja abiejų rūšių receptoriai, ie sukelia karščio jutimą.
Skausmo jutimas atsiranda organizmą paveikus bet kokiam stimului, kuris yra pakankamai stiprus, kad pažeistų audinius. Skausmo receptoriai nėra galutinai aiškūs. Viena nuomonė – visi receptoriai gali perduoti skausmo signalus, jei yra pakankamai stipriai stimuliuojami. Kita nuomonė –
yra specifiniai receptoriai-neuronai, o skausmo jutimą sukelia jų laisvai pasibaigiančių galūnių dirginimas. Skausmas yra vienas iš nedaugelio jutimų, kuriam nėra adaptacijos.
Skonis
Skonis apima keturis pagrindinius pojūčius – saldu, rūgštu, kartu ir sūru.
Kol kas nėra atrasta specialių nervinių skaidulų kiekvienam skonio pojūčiui, tačiau nustatytos liežuvio vietos, pasižyminčios padidintu jautrumu specifiniam pojūčiui.
Skonis yra cheminis jutimas. Mažuose liežuvio speneliuose yra skonio svogūnėliai. Kiekvienas iš jų turi angą, pro kurią patenka maisto cheminės medžiagos. Čia į maisto molekules sureaguoja skonio receptoriai. Skonį pajuntame per 1/10 sekundės. Tačiau tam, kad pajustume skonį, vien skonio svogūnėlių nepakanka, labai svarbus yra maisto kvapas. Pvz.: sergant sloga maisto skonį jaučiame blogiau. Tai vadinama pojūčių sąveika. Skonio pajutimui ne mažiau svarbus yra ir estetinis maisto vaizdas. Geriausiai skonis juntamas jauname amžiuje, vėliau skonio pajutimas silpnėja. Skonio pojūčiai silpnėja rūkant, vartojant alkoholį. Skonio suvokimas (skanu-
neskanu) priklauso nuo genų ir patyrimo. Aiškiausiai tai galima patirti valgant kitų kultūrų valgius.
Uoslė
Uoslė žmogui iš tikro yra svarbesnė, nei galėtų atrodyti. Tik gimęs kūdikis savo mamą, o vėliau ir kitus artimiausius šeimos narius atpažįsta iš kvapo. Kvapų patyrimas yra labai asmeniškas. Tam, kad užuostume kitą žmogų, mes turime kažką iš jo įkvėpti. Mes užuodžiame oru sklindančias medžiagos molekules, kurios sudirgina mūsų nosies ertmėje esantį receptorių telkinį. Kol kas nėra žinoma, kaip tiksliai uoslės receptoriai veikia.
Kvapai negali būti suskaidyti į kokias sudedamąsias dalis, kaip sakysim, šviesa. Taigi uoslės receptoriai turėtų atpažinti kiekvieną konkretų kvapą atskirai. Geriausiai kvapus atpažįsta jauni žmonės, vėliau šis sugebėjimas silpsta. Bendrai žmogus užuodžia nuo 10.000-40.000 (paprastai) iki 100.000
(profesionalūs uostytojai) kvapų. Per kvapus gyvūnai (ir žmogus) gauna nemažai svarbios informacijos – apie gyvybei pavojingas situacijas (pvz.:
gaisras), maisto būklę, poravimosi galimybes. Gyvūnai (panašu, kad ir žmogus) išskiria chemines kvapiąsias medžiagas, vadinamas feromonais, kurios yra skirtos kitos lyties individams pritraukti ir pažadina poravimosi instinktą.
Kvapai gali sukelti prisiminimus ir jausmus. Pvz.: jei mokydamiesi egzaminui šalia laikysite garuojantį puoduką su kava, o egzamino metu irgi užuosite kavos kvapą, tai turėtų palengvinti išmoktos medžiagos atsiminimą.
Tam tikri kvapai gali didinti darbingumą, padėti atsipalaiduoti, žadinti aistrą, netgi padėti laikytis dietos.
Naudota literatūra
1. Myers G. Psichologija. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000
2. Legkauskas V. Psichologijos įvadas. – Kaunas: VDU, 2001
3. Navickas, V. (1990). Pažinimo psichologija. Kaunas: Šviesa