Agresija

ŽMOGAUS AGRESYVUMO PRIEŽASTYS

Agresija yra labai populiari elgesio forma – turbūt nėra žmogaus, galinčio sąžiningai prisipažinti, kad jis niekada nebuvo fiziškai arba verbališkai agresyvus. Agresija yra toks elgesio tipas, kuris pasireiškia kiekvieno žmogaus gyvenime, nepaisant jo amžiaus, lyties, rasės, išpažįstamos religijos arba įsitikinimų. Šiame referate trumpai išdėstoma medžiaga apie agresiją, agresyvaus elgesio formas. Plačiau referate pateikiamos žmogaus agresyvumo priežastys.

1. AGRESIJOS SAMPRATA. AGRESYVAUS ELGESIO FORMOS

Psichologijoje agresija apibrėžiama tiksliau negu kasdienėje kalboje. Ryžtingas, atkaklus pardavėjas arba dantistas, priverčiantis dejuoti iš skausmo, nėra agresyvūs. Tačiau asmuo, kuris skleidžia apie jus piktas paskalas, arba užpuolikas, kuris primuša jus, yra agresyvūs. Šiuo metu dauguma autorių, apibūdindami agresiją , atsižvelgia į du pagrindinius kriterijus – žmogaus ketinimus ir jo veiksmų pasekmes. Teisminėje praktikoje taip pat dažniausiai naudojami abu šie kriterijai. Taigi apibendrinant galima pasakyti , jog agresija yra bet koks fizinis ar žodinis elgesys siekiant pakenkti arba sunaikinti, kilęs dėl priešiškumo arba kaip iš anksto numatyta priemonė tikslui pasiekti. Agresyvius veiksmus galima išreikšti įvairiais būdais (pvz., agresija gali būti fizinė arba verbalinė, tiesioginė arba perkeltinė ir pan.). Remiantis vyraujančiais elgesio motyvais, galima išskirti tokias pagrindines agresijoss formas:• impulsyvią – gynybinę,• instrumentinę,• priešišką-piktybinę.

Impulsyvi – gynybinė agresija. Ši agresijos forma paprastai kyla tada, kai žmogus patiria frustraciją, kai jam kažkas grasina, nori pažeisti teisėtus jo interesus ir pan. Šiuo atveju svarbų vaidmenį atlieka situacijos bei jos supratimo ypatumai. Impulsyvi – gynybinė agresija dažnai pasireiškia netikėtose, neįprastose situacijose, kai žmogus neturi laiko ramiai apsvarstyti visų galimų alternatyvų, numatyti savo veiksmų pasekmių, kai jis yra stipriai susijaudinęs ir išgyvena negatyvias emocijas (pvz., pyktį). Be to, patekęs į neapibrėžtą arba dviprasmišką situaciją, individas gali tendencingai suvokti kitų žmonių ketinimus kaip priešiškus, jų veiksmuose įžvelgti puolimo požymius ir tai atsakyti gynybine agresija.Instrumentinė agresija. Nors visomis agresijos formomis siekiama pakenkti arba padaryti kokią nors žalą kitam žmogui, tačiau instrumentinės agresijos atveju dar yra siekiama ir kitų tikslų. Pavyzdžiui, narkotikų prekiautojas gali nužudyti savo konkurentą siekdamas pardavinėti narkotikus jo kontroliuojamoje teritorijoje, paauglys gali užpulti praeivį gatvėje norėdamas iš jo atimti pinigus ir t. t. Šiais atvejais agresija yra instrumentinis veiksmas, nes ji leidžia pasiekti tam tikrų tikslų neskaitant tiesioginės žalos aukai. Instrumentinės agresijos veiksmai gali būti planuojami bei apgalvojami iš anksto, todėl jie, palyginti su impulsyvia-gynybine agresija, daug mažiau priklauso nuo situacijos ypatumų.Vienas iš instrumentinės agresijos variantų gali būti agresija kaip grupinio solidarumo pasekmė. Ji yra ypač paplitusi tarp paauglių. Būdami grupėje, paaugliai dažnai paklūsta jos spaudimui ir elgiasi agresyviai norėdami įsitvirtinti, pakelti savo statusą bendraamžių akyse arba išvengti galimo atstūmimo.Priešiška-piktybinė agresija. Galima sakyti, jog kai kurie individaai išmoksta patirti malonumą sąmoningai sukeldami aukai skausmą arba ją sužalodami. Priešiškos-piktybinės agresijos atveju naudojama prievarta ir smurtas yra savitiksliai, t. y. agresorius neturi kito kokio nors aiškaus tikslo, išskyrus tai, kad jis siekia kitam žmogui sukelti diskomfortą ir skausmą. Tokie agresyvūs veiksmai yra ne tik intensyvūs bei ilgalaikiai, bet ir žeminantys aukos orumą. Kaip ir instrumentinės agresijos atveju, agresorius savo veiksmus gali planuoti iš anksto ir būti santykinai ramus. Be to, priešiškos-piktybinės agresijos objektu dažniausiai pasirenkama tokia auka, kuri yra silpna ir negali duoti adekvataus atkirčio (pvz., tai gali būti vaikas, moteris, girtas vyras ir pan.).

2. AGRESYVAUS ELGESIO TEORIJOS

Kadangi agresyvus elgesys yra dažnas ir sukelia daug rimtų problemų, įvairūs autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo priežastis, jos funkcionavimo ypatumus, modifikacijos būdus ir t. t. Galima teigti, jog šiuo metu egzistuoja keturios populiariausios psichologinės agresijos teorijos (bei įvairios jų versijos); • instinktų;• frustracijos-agresijos;• socialinio mokymosi;• socialinė kognityvinė.

2.1. INSTINKTŲ AGRESIJOS TEORIJOS

Šias teorijas galima priskirti seniausioms ir turbūt labiausiai ginčytinoms agresijos teorijoms. Jų atstovai kelia prielaidą, kad agresyvus elgesys yra įgimtas (t. y. Pačioje žmogaus prigimtyje), todėl agresija yra neišvengiama.S. Freudo agresijos teorija. S. Freudas išskyrė dvi pagrindines asmenybės varomąsias jėgas – gyvenimo ir mirties instinktus. Gyvenimo instinktai (pvz., alkio, troškulio, seksualinis) užtikrina žmogaus fizinę egzistenciją ir giminės pratęsimą. Mirties, arba destruktyvūs, instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, tačiau, nepaisant to, jie galiausiai pasiekia savo tikslą – kiekvienas žmogus miršta. Mirties instinktų buvimas grindžiamas prielaida, kad visos gyvos būtybės siekia sugrįžti į tą stabilumo būklę, kuri būdinga neorganiniam pasauliui.

Svarbus išvestinis mirties instinktų darinys yra agresijos potraukis. S. Freudo manymu, agresijos potraukio atsiradimas yra susijęs su savisauga – tam, kad apsaugotų organizmą, gyvenimo instinktai pasipriešina mirties instinktams ir nukreipia jų energiją į išorę (prieš kitus žmones arba objektus). Tačiau kai kada agresija vėl gali būti nukreipiama atgal, ten iš kur ji kilo (t. y. prieš savąjį Aš). Dalį į vidų nukreiptos agresijos potraukio energijos gali perimti Superego (ši energija naudojama baudžiant Ego bei sukeliant kaltės išgyvenimą), o kraštutiniais atvejais gali pasireikšti savidestrukcija, arba suicidiniai bandymai. Be to, kadangi mūsų veiksmus paprastai skatina ne vienas, bet keletas motyvų, tai realybėje dažnai pasireiškia gyvenimo ir mirties instinktų tarpusavio sąveika. Pavyzdžiui, valgymo metu galima stebėti alkio ir agresijos instinktų derinį (viena vertus, valgant užtikrinamas organizmo egzistavimas, o kita vertus, valgant pasireiškia destruktyvūs aktai – kandžiojimas ir kramtymas), esant sadistiniams meilės ryšiams – seksualinio ir agresijos instinktų sąveika.Kaip pažymi S. Freudas, žmogus nėra švelni, meilės trokštanti būtybė, kuri gali tiktai gintis ir tik tada, kai ją kas nors užpuola. Žmogaus prigimtyje slypintis agresijos potraukis lemia tai, kad palankiomis aplinkybėmis (pvz., kada nėra kliūčių arba slopinančių jėgų) šis agresyvumas pasireiškia stichiškai, pažadindamas žmoguje laikinį žvėrį, kuris gali kankinti ir žudyti savo gentainius. Dėl šio žmonėms būdingo pirmapradžio priešiškumo bei agresyvumo kultūrai ir civilizacijai kyla nuolatinė grėsmė (nes įgimti žmogaus potraukiai yra stipresni už racionalius interesus). Todėl socialinė-kultūrinė aplinka turi sutelkti visas pastangas, kad galėtų prislopinti agresijos potraukį. Šiam tikslui gali būti taikomos pačios įvairiausios priemonės – ribojamas seksualinis gyvenimas, keliami idealūs reikalavimai, iš esmės prieštaraujantys žmogaus prigimčiai (pvz., mylėti savo artimą kaip save patį), nustatomos tam tikros konfliktinių situacijų sprendimo taisyklės ir pan.K. Lorenzo agresijos teorija. Daugelį metų tyrinėjęs gyvūnų elgseną, K. Lorenzas priėjo išvados, kad agresija yra įgimta. Tačiau jeigu S. Freudas mirties instinktą traktavo kaip destruktyvų pradą ir priešpriešino jį gyvenimo instinktams, tai K. Lorenzas teigė, kad agresija yra toks pat instinktas, kaip ir visi kiti. Jo manymu, esant natūralioms sąlygoms, agresija yra adaptyvi ir padeda išsaugoti gyvybę ir rūšį. Pavyzdžiui, agresijos instinktas užtikrina, kad tos pačios rūšies atstovai negyventų pernelyg arti vienas kito, o išsiskirstytų platesnėje teritorijoje (taip sudaromos geresnės sąlygos užtikrinti pakankamas maisto atsargas). Kovos tarp konkuruojančių patinų padeda atrinkti stipriausius ir sveikiausius bandos lyderius, užtikrina geresnę rūšies reprodukciją.Kaip pažymi K. Lorenzas, tam, kad pasireikštų agresija, reikalingas išorinis reakciją sukeliantis stimulas, kuris nukreipia sukauptą energiją į fiksuotus elgesio būdus (pvz., savo rūšies atstovo užpuolimą, kai jis pažeidžia kito gyvūno teritoriją). Kai sukaupta agresijos instinkto energija yra panaudojama, agresyvių reakcijų pasireiškimo tikimybė sumažėja. Tačiau, jeigu agresija nebuvo išreikšta ilgą laiko tarpą ir susikaupė didelės energijos atsargos, tai agresyvias reakcijas gali išprovokuoti netgi silpni orientuojantys stimulai (šiuo atveju agresijos pasireiškimo slenkstis tampa toks žemaas, kad ji pratrūksta pirmai palankiai situacijai pasitaikius). Taigi galima sakyti, jog agresija funkcionuoja pagal hidraulinio modelio principą – susikaupus dideliam agresijos instinkto energijos kiekiui, ji turi būti išreikšta.Kalbėdamas apie žmogaus agresyvumą, K. Lorenzas nurodo, kad žmogaus prigimtis nėra labai bloga. Tiktai žmogus savo protu ir darbu pernelyg greitai pakeitė natūralias gyvenimo sąlygas, dėl to agresijos instinktas kartais ir sukelia tokias pražūtingas pasekmes. K. Lorenzo manymu, tenka tiktai apgailestauti, kad žmogus neturi grobuoniškos prigimties. Daug pavojų, gresiančių žmogui, atsiranda būtent todėl, kad iš prigimties jis yra santykinai nepavojinga, viskuo mintanti būtybė. Žmogus neturi pavojingo natūralaus ginklo (pvz., didelių ir aštrių nagų arba dantų), kuriuo jis galėtų užmušti kitą stambią būtybę. Dėl to per visą evoliuciją nesusiformavo agresiją slopinantys mechanizmai, kurie trukdo visiems “profesionaliems” plėšrūnams naudoti natūralius ginklus prieš savo rūšies atstovus ir kartu užkerta kelią rūšies susinaikinimui. Tačiau dirbtinių ginklų išradimas atvėrė žmonėms plačias savo gentainių žudymo galimybes, nes buvo iš esmės pažeista pusiausvyra tarp santykinai silpno agresijos slopinimo ir tokių pat nedidelių kitų žmonių žudymo galimybių (išradus galingus dirbtinius ginklus, atsirado nepaprastai didelės žudymo galimybės, o agresijos slopinimas išliko toks pat silpnas, kaip ir anksčiau.
Instinktų agresijos teorijų kritika. Tiek S. Freudo, tiek K. Lorenzo agresijos teorijos susilaukė nemažai kritikos. Galima būtų išskirti tokius pagrindinius kitų autorių priekaištus:• instinktų teorijos negali paaiškinti, kodėl vieni žmonės yra daug agresyvesni už kitus ir kodėl egzistuoja tokia didelė žmogaus agresyvaus elgesio formų įvairovė (jeigu agresija yra įgimta, tai tam tikras agresyvaus elgesio modelis turėtų būti būdingas visiems tos rūšies atstovams);• nors žmogus ir neturi tokių stiprių instinktyvių agresijos slopinimo būdų kaip plėšrūs gyvūnai, tačiau savo agresiją jis gali kontroliuoti aukštesniaisiais psichiniais procesais ir kalba;• net jeigu žmogus ir turi agresijos instinktą, jo agresyvių impulsų pasireiškimą gali stipriai paveikti besikeičiančios aplinkos sąlygos, socialinė patirtis ir kiti ontogenezės metu vykstantys pokyčiai.

2.2. FRUSTRACIJOS – AGRESIJOS TEORIJA

Tai viena iš pirmųjų teorijų, atkreipusių dėmesį į išorinių sąlygų įtaką agresijos pasireiškimui. 1939 m. J. Dollardas su kolegomis paskelbė savo garsųjį veikalą “Frustracija ir agresija”, kuris keletą dešimtmečių buvo agresyvaus elgesio tyrimų teoriniu pagrindu. Minėti autoriai iškėlė prielaidą, kad agresija visuomet yra frustracijos pasekmė, ir kad frustracija visuomet skatina tam tikras agresijos formas. Šiuo atveju frustracija yra suprantama kaip trukdymai siekiant kokio nors tikslo. Galima sakyti, kad frustracija atsiranda tada, kai žmogus negali siekti trokštamo tikslo arba atlikti atitinkamų veiksmų, kai jis to nori. Didėjant frustracijai, stiprėja ir agresyvaus elgesio stimuliacija. Egzistuoja trys pagrindiniai veiksniai, lemiantys tai, kokį agresyvumo pasireiškimo laipsnį sukels frustracija: 1. Blokuojamo potraukio (susijusio su tikslo siekimu) stiprumas. Kitaip tariant, kuo labiau žmogus trokšta pasiekti tikslą, tuo didesnę frustraciją jis patirs esant įvairiems trukdymams ir, atitinkamai, išreikš didesnę agresiją. 2. Frustracijos visapusiškumas. Jeigu trokštamam tikslui pasiekti yra trukdoma tik iš dalies, tai toks trukdymas sukels mažesnę frustraciją, ir , atitinkamai, mažesnį agresyvumo lygį (negu tuo atveju, kai tikslui pasiekti trukdoma visiškai). 3. Nedidelių frustracijų susikaupimas. Susikaupusios nedidelės frustracijos arba trukdymai galiausiai sukelia stiprias agresyvias reakcijas (atskiros nedidelės frustracijos paprastai stiprios agresijos nesukelia). Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad žmogus skuba papietauti, tačiau pakeliui į kavinę jį sutrukdo pažįstamas, kuris paprasčiausiai nori paplepėti (pirma nedidelė frustracija). Vėliau tas žmogus patenka į “kamštį” kelyje (antra nedidelė frustracija) ir, pagaliau atvykęs į vietą, randa kavinę uždarytą (trečia nedidelė frustracija). Apimtas pykčio, žmogus apspardo kavinės duris, dėl to jį sulaiko pro šalį važiavę policininkai. Taigi, susikaupusios nedidelės frustracijos sukėlė stiprią agresiją. O ji tikriausiai nebūtų pasireiškusi, jeigu žmogus būtų iš karto, be jokių kliūčių atvykęs į kavinę ir radęs ją užrakintą. Visais minėtais atvejais pasireiškia tas pats dėsningumas – agresijos dydis tiesiogiai priklauso nuo frustracijos. Frustracijos – agresijos teorijos kritika. J. Dollardas ir jo kolegos susilaukė nemažai kritikos. Kiti autoriai atkreipė dėmesį į tai, kad frustracija ne visuomet sukelia agresiją (po frustracijos gali pasireikšti ir kitos reakcijos) arba kad frustracija ne visada yra būtina agresijos pasireiškimo sąlyga (samdytas žudikas gali atlikti savo užduotį nieko nežinodamas apie auką ir nepatirdamas jokios frustracijos). Atsižvelgdami į pareikštas pastabas, frustracijos – agresijos teorijos autoriai propažino, kad ryšys tarp frustracijos ir agresijos nėra toks paprastas, kaip buvo manyta. Jie patikslino, kad agresija yra tik viena iš galimų frustracijos pasekmių. Perkelta agresija. Kaip pažymi frustracijos – agresijos teorijos autoriai, frustracijos sukelta agresija paprastai yra nukreipiama į žmogų arba į kitą objektą, trukdantį siekti norimo tikslo. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad žmogus negali visada elgtis agresyviai nesulaukdamas atitinkamo atsako arba iš agresijos objekto, arba iš kitų žmonių. Tokio potencialaus atsako galimybė įsisąmoninama jau vaikystėje, nes tėvai dažnai skiria savo vaikams bausmes, jeigu vienas iš jų nuskriaudžia kitą. Nors patiriama frustracija ir provokuoja agresyvias reakcijas, jos gali būti nuslopintos, jeigu už agresiją gresia bausmė arba kokios nors kitos nemalonios pasekmės. Tokiais atvejais, kai žmogus už agresiją prieš frustratorių bijo būti nubaustas, arba kai frustracijos šaltinis konkrečiu momentu yra nepasiekiamas, jis savo agresiją gali perkelti į kurį nors kitą objektą. N. E. Milleris, remdamasis eksperimentinių tyrimų rezultatais, aprašė keletą dėsningumų, pagal kuriuos vyksta perkėlimas: 1. Kai tiesioginė reakcija į orginalų objektą yra negalima, nes nėra šio objekto, tai reakcija bus perkeliama į kitus panašius objektus . Šiuo atveju stipriausia perkelta reakcija pasireikš į panašiausią, palyginti su orginaliu, objektą.

2. Kai tiesioginę reakciją į orginalų objektą sutrukdo išgyvenamas konfliktas, tai stipriausias perkėlimas įvyks į tarpinį (savo panašumu) objektą, t. y. perkeltos reakcijos objektas turės tiek panašumų, tiek ir skirtumų, palyginti su orginaliu objektu. 3. Jeigu santykinis slopinančios reakcijos stiprumas didėja (t. y. orginalus objektas sukelia stiprias vengimo tendencijas), tai perkėlimas įvyks į visai nepanašų, palyginti su orginaliu, objektą. Ir kuo bus stipresnė slopinanti reakcija, tuo nepanašesnis į orginalų tiurėtų būti perkeltos reakcijos objektas. Frustracija, aplinkos sąlygos ir agresija. Autoriai, bandę papildyti pagrindinę frustracijos – agresijos teorijos prielaidą, akcentuoja tai, kad frustracija sukelia pasirengimą agresijai, bet ar agresija bus išreikšta, priklauso nuo papildomų aplinkos sąlygų. Šioms papildomoms sąlygoms, lemiančioms agresyvų elgesį, ypač daug dėmesio skyrė L. Berkowitzas. Jo manymu, frustracija tiesiogiai nesukelia agresijos, tačiau skatina emocinio sužadinimo būseną, kurią galima apibūdinti kaip pyktį. Pyktis lemia vidinį žmogaus pasirengimą agresijai, tačiau agresyvus elgesys pasireiškia tik tada, kai aplinkoje yra atitinkami orientuojantys stimulai. Šių stimulų funkcijas gali atlikti kitų žmonių poveikiai, mažinantys agresyvaus elgesio apribojimus, objektai, vienaip ar kitaip susiję su agresija, negatyviais išgyvenimais ir pan. Teoriškai bet koks įvykis arba objektas gali tapti agresiją sukeliančiu stimulu. Kadangi žmonės gali turėti skirtingą mokymosi patirtį, jų agresyvų elgesį gali skatinti skirtingi orientuojantys stimulai. Tačiau reikia pridurti, jog agresiją sukeliančių orientuojančių stimulų koncepcija susilaukė ir kritikos. Kai kurie autoriai pažymi, jog kartais agresiją gali sukleti vien tik pyktis. Vėliau L. Berkowitzas atsižvelgė į šias pastabas ir pripažino, kad ypač stiprus pyktis gali sukelti agresiją ir tada, kai aplinkoje nėra jokio orientuojančio stimulo.

2.3. SOCIALINIO MOKYMOSI AGRESIJOS TEORIJA

Šios teorijos autorius A. Bandura teigia, kad agresija yra specifinė socialinio elgesio forma, kuri yra išmokstama ir naudojama lygiai taip pat, kaip ir kitos socialinio elgesio formos. Jo manymu, neigiama stimuliacija, atsirandanti dėl įvairių frustratorių poveikio, sukelia bendrą individo emocinio sužadinimo būseną, kuri gali sudaryti palankų foną ne tik agresijai, bet ir kitoms reakcijoms pasireikšti. Kokia reakcija bus sukelta, priklauso nuo to, kaip bus įvertintas frustratorius arba emocinio sužadinimo šaltinis, kokios yra išmoktos reakcijos susidorojant su frustracija, koks jų santykinis efektyvumas. Pavyzdžiui, patyrę negatyvų poveikį, vieni žmonės siekia pagalbos ir paramos, kiti – padidina savo pastangas siekdami sėkmės, treti – pasitraukia iš frustruojančios aplinkos, ketvirti – elgiasi agresyviai, penkti – patiria sustiprėjusias psichosomatines reakcijas, šešti – bando palengvinti savo pasigailėtiną būseną alkoholiu bei narkotikais, dar kiti – ieško konstruktyvių problemos sprendimų būdų. Įvairios frustracinės situacijos dažniausiai gali išprovokuoti agresiją tokių žmonių, kurie išmoko reaguoti į neigiamus poveikius agresyviomis reakcijomis. Agresyvaus elgesio išmokimas. Žmonės agresyviai elgtis išmokta tiesioginės patirties dėka, už išreikštą agresiją susilaukdami vienokio ar kitokio pastiprinimo. Agresyvus elgesys labai dažnai naudojamas todėl, kad jis užtikrina aplinkinių pritarimą ir leidžia pakelti statusą. Šį pritarimą asmenybė gali gauti ne tik asocialioje, bet ir prosocialioje aplinkoje (pvz., tėvas gali pagirti sūnų už tai, kad jis sugebėjo primušti vyresnį berniuką, treneris – žaidėją, kuris atkovojo kamuolį žaisdamas ypač agresyviai, ir t. t.). Asocialiose bendraamžių grupėse agresyvus elgesys paaugliams gali užtikrinti ne tik narių pritarimą, bet ir atitinkamą socialinį statusą. Agresyvus elgesys taip pat gali užtikrinti agresoriui naudingą materialinį atpildą. Pavyzdžiui, vaikas, primušęs savo bendraamžį, gali atimti iš jo žaislą arba saldumynus, ir tai yra savotiškas atlygis už agresyvų elgesį. Paaugliai arba suaugusieji už agresijos naudojimą gali būti pastiprinami piniginiais priedais ir pan. Be to, vaikai kartais gali būti pastiprinami papildomu dėmesiu, kurį suaugusieji skiria jų agresyviam elgesiui (šis efektas dažniausiai pasireiškia tada, kai vaikai išgyvena suaugusiųjų dėmesio stoką). Agresijos pasireiškimui turi įtakos ne tik pats pastiprinimo faktas, bet ir pastiprinimo būdas. Modeliavimas, arba mokymasis stebint. Tiek realūs, tiek simboliniai modeliai gali daryti stiprią įtaką agresyvaus elgesio išmokimui, skatinimui ir reguliacijai. Ne visų modelių elgesys yra vienodai imituojamas (tam didelės reikšmės gali turėti modelio veiksmų pasekmės, jo užimamas statusas, sugebėjimas kontroliuoti kokius nors resursus ir pan.). Siekiant atskleisti modeliavimo proceso ypatumus, buvo atlikta daug įvairių tyrimų. Remiantis šiais tyrimais buvo padarytos išvados:

• agresyvių veiksmų išmokimas ir jų išreiškimas nėra tapatūs dalykai (stebėtojas gali išmokti, bet kol kas nedemonstruoti agresijos);• bausmės, skiriamos agresyvaus elgesio modeliui, netrukdo stebėtojams išmokti agresyvių veiksmų. Modeliavimo efektai. Stebimas agresijos modelis gali įvairiai paveikti asmenybės elgesį:1. Asmenybė gali išmokti naujų agresyvaus elgesio formų (pvz., naujų veiksmų arba jų komponentų, elgesio formavimo taisyklių ir pan.). Kadangi stebėtojui yra pateikiama daug elgesio bei mąstymo stiliumi besiskiriančių modelių, jis retai formuoja savo elgesį remdamasis tik vienu šaltiniu. Stebėtojas, perėmęs kelių modelių skirtingus elgesio komponentus, gali juos sintezuoti į naują unikalų elgesio modelį. Stebint įvairius modelius, gali atsirasti ne tik paprasta jų elgesio imitacija, bet ir visiškai naujos agresyvaus elgesio formos.2. Stebint modelį, gali būti aktualizuojamas jau anksčiau išmoktas agresyvus elgesys. Modelis gali paskatinti jau išmoktų reakcijų pasirinkimą, išlaisvinti nuo suvaržymų tokius veiksmus, kurie anksčiau dėl kokių nors priežasčių buvo slopinami. Slopinimo neutralizacijos, arba panaikinimo, efektai yra akivaizdūs, kai stebėtojas mato modelį, atliekantįdraudžiamus agresyvius veiksmus ir nepatiriantį nemalonių pasekmių. Pavyzdžiui, jeigu vaikas arba paauglys mato, kad žmonės į agresoriaus veiksmus reaguoja indiferentiškai arba net palankiai, jam gali susidaryti įspūdis, jog agresyvus elgesys yra priimtinas ir naudingas. Dėl to agresyvaus modelio veiksmai paprasčiausisai sukelti jau anksčiau išmoktą agresiją. 3. Anksčiau išmoktos agresyvaus elgesio formos gali būti prislopinamos. Stebėdamas modelį, kurio agresyvūs veiksmai sukelia nepageidautinas pasekmes (pvz., yra aplinkinių smerkiami ir baudžiami), stebėtojas gali nuslopinti ir savo atitinkamus veiksmus arba sumažinti agresyvių reakcijų pasireiškimo dažnumą. Prognozuojama bausmė ir nepritarimas slopina nepageidautiną elgesį. Tačiau, palankiomis apilinkybėmis, šios laikinai nuslopintos agresyvios reakcijos gali būti atkuriamos bei įgyvendinamos. 4. Agresyvus modelio elgesys gali atkreipti stebėtojo dėmesį į įvairius objektus, kurių atžvilgiu galima sėkmingai naudoti agresiją, arba į tam tikras aplinkybes, kurioms esant agresyvūs veiksmai yra dažniausisai skatinami. 5. Agresyvaus modelio emocinės reakcijos gali sukelti panašų emocinį sužadinimą stebėtojui ir kartu padidinti būsimos agresijos tikimybę arba intensyvumą. Pavyzdžiui, tiems žmonėms, kurie yra linkę elgtis agresyviai, emocinis sužadinimas gali sustiprinti jų agresyvias reakcijas. Nors šie skirtingi modeliavimo efektai gali pasireikšti ir atskirai, paprastai jie veikia kartu. Pavyzdžiui, stebėtojui mokantis naujų agresyvaus elgesio formų, modelis gali atlikti tiek mokymo, tiek slopinimo arba slopinimo panaikinimo funkcijas. Tada, kai naujas modeliuojamas agresyvus elgesys yra baudžiamas, stebėtojas gali jį išmokti ir kartu laikinai prislopinti. Kitais atvejais modelis gali tiek mokyti stebėtoją naujų agresyvaus elgesio formų, tiek skatinti jį aktyviai išreikšti panašias reakcijas. Agresyvaus elgesio įtvirtinimas. Kaip pažymi A. Bandura, žmogaus elgesyje įsitvirtina tokios reakcijos, kurios jam užtikrina pageidautinas pasekmes bei atneša daugiau naudos negu žalos. Agresija įsitvirtina žmogaus elgesyje tada, kai ji yra veiksminga priemonė siekiant norimų tikslų. Agresija gali sukleti įvairias teigiamas išorines pasekmes, tačiau A. Bandura akcentuoja, kad žmonės ne tik paprasčiausiai reaguoja į išorinės aplinkos poveikius, bet susikuria savipastiprinimus, arba savo pačių sukeltas vidines pasekmes. Agresija gali sukelti ne tik išorines, bet ir vidines teigiamas pasekmes (pvz., nuobodulio atsikratymą, pasitenkinimo išgyvenimą, pritarimą sau ir pan.). Tam, kad agresyvus elgesys sukeltų savipastiprinimą, žmogus turi būti interiorizavęs tokius elgesio standartus, pagal kuriuos agresyvios reakcijos taptų asmeninės savigarbos šaltiniu. Kai žmogus perima agresyvaus elgesio standartus, tada jis gali išreikšti agresiją pačiose įvairiausiose situacijose ir kartu išgyventi pasitenkinimą bei vertinti save pozityviai. Tačiau net ir tuo atveju, kai žmogus orientuojasi į prosocialius elgesio standartus, atitinkami vidiniai poveikiai gali panaikinti agresyvaus elgesio slopinimą. Pavyzdžiui, žmogus gali naudoti įvairias neitralizacijos priemones, dėl kurių savęs vertinimo pasekmės gali būti atsiejamos nuo smerkiamo elgesio (žmogus gali neigti savo atsakomybę, priskirti kaltę aukai, nuvertinti neigiamas agresyvaus elgesio pasekmes ir t.t.). Jeigu dėl vidinių elgesio standartų pažeidimo atsiradęs diskomfortas yra neutralizuojamas, tai laipsniškai agresyvus elgesys gali sukelti savipastiprinimą bei teigiamus išgyvenimus. Apibendrinant galima pasakyti, kad agresyvaus elgesio įpročiai susiformuoja dėl šių pagrindinių priežasčių:1. agresija užtikrina teigiamas išorines pasekmes arba pastiprinimus;2. ji yra naudinga apribojant kitų žmonių nepriimtinus arba nepageidautinus poelgius;
3. tam tikrose grupėse egzistuoja agresiją skatinančios elgesio normos (pvz., agresyvūs paaugliai gali jungtis į grupes, kuriose agresija yra vertinama bei toleruojama);4. pats žmogus susikuria tokią savireguliacijos sistemą, kai agresyvūs veiksmai tampa asmeninio pasididžiavimo šaltiniu.

2.4. SOCIALINĖS KOGNITYVINĖS AGRESIJOS TEORIJOS

Šios teorijos – tai santykinai naujausi bandymai paaiškinti agresyvaus elgesio ištakas. Jų atsiradimui, be abejo, turėjo įtakos pastaruoju metu vis labiau populiarėjantis kognityvinis socialinių-psichologinių fenomenų traktavimas.K. A. Dodge’o agresijos teorija. K. A. Dodge’o ir jo kolegų manymu, asmenybės reakcija į įvairius konkrečioje socialinėje situacijoje gaunamus stimulus pasireiškia kaip informacijos perdirbimo proceso funkcija. Iš pradžių informacijos perdirbimo procese buvo išskiriami penki žingsniai:• stimulų kodavimas;• jų mintinė reprezentacija;• galimų reakcijų generavimas;• reakcijų įvertinimas;• reakcijų įgyvendinimas.Tačiau vėlesnėje teorijos versijoje po stimulų mintinės reprezentacijos buvo išskirtas dar vienas – tikslų išaiškinimo žingsnis. Kai gaunama informacija yra perdirbama adekvačiai, žmogus demonstruoja socialiai kompetetingą elgesį, o įvairūs informacijos perdirbimo defektai gali lemti nepageidautino (agresyvaus) elgesio pasireiškimą. Kuo daugiau netikslumų bei iškraipymų atsiranda kiekviename informacijos perdirbimo žingsnyje, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus reaguos netinkamai ir pažeis prosocialias elgesio normas. K. A. Dodge’o ir jo kolegų atlikti tyrimai akivaizdžiai parodė, kad tam tikri informacijos perdirbimo trūkumai gali paskatinti agresyvų elgesį. Stimulų kodavimas. Šiame etape labai svarbu, kad žmogus, renkantis informaciją apie vieną ar kitą įvykį, galėtų pastebėti ir suvokti kuo daugiau reikšmingų stimulų ir kad jo dėmesys nebūtų tendencingas. Kaip liudija tyrimų rezultatai, agresyvūs vaikai (palyginti su jų bendraamžiais) atkreipia dėmesį į mažesnį stimulų skaičių (t.y. atsiranda praleidimo klaidos) ir yra labai jautrūs įvairiems priešiškumo ženklams. Selektyvus dėmesys priešiškumo stimulams gali atlikti gynybinę funkciją, tačiau tuo pačiu metu šis perdėtas jautrumas padidina tikimybę, kad agresyvūs vaikai suvoks ir interpretuos įvairius provokuojančius stimulus kaip priešiškus ir atsakys į juos agresyviomis reakcijomis. Stimulų mintinė reprezentacija. Kai svarbūs stimulai yra užkoduoti, prasideda antrasis informacijos perdirbimo žingsnis – šių stimulų interpretacija bei įprasminimas. Žmonės, pasižymintys skirtingomis savybėmis, gali visiškai skirtingai interpretuoti tą patį įvykį. Pavyzzdžiui, buvo nustatyta, kad įvairaus amžiaus agresyviems individams yra būdingas išskirtinis efektas – provokacinėmis aplinkybėmis jie tendencingai priskiria kitiems žmonėms priešiškus ketinimus. Priešiškų ketinimų priskyrimas dažnai išprovokuoja realias atsakomasias agresyvias reakcijas. Jeigu kitų žmonių ketinimų interpretacija yra neteisinga, agresyvus atsakas bus netinkamas, tačiau pati asmenybė to nesupras, nes jis avo elgesį suvokia kaip pateisinamą reakciją į provokaciją. Tikslų išaiškinimas. Galima manyti, jog šiame informacijos perdirbimo etape agresyvų elgesį gali paskatinti tokie defektai:• agresyvios reakcijos gali pasirekšti tada, kai keliami tikslai neatitinka konkrečios socialinės situacijos reikalavimų ir/ar nukrypsta nuo prosocialių elgesio normų;• nepageidautiną elgesį gali paskatinti nedidelis keliamų tikslų lankstumas ir/ar nepakankama keleto tikslų koordinacija (socialinės situacijose neretai tenka vienu metu siekti keleto tikslų, pvz., paauglys gali norėti pasitraukti iš grėsmingos situacijos ir kartu nepasirodyti bailiu). Galimų reakcijų generavimas. Šiame etape, remdamasis ilgalaikėje atmintyje sukauptas informacija, žmogus pasirenka vieną arba keletą potencialių atsakomųjų reakcijų. Šiuo atveju labai svarbu, koks yra galimų generuojamų reakcijų skaičius bei jų kokybė. Jeigu kokioje nors sudėtingoje situacijoje generuojama tik viena arba dvi potencialios reakcijos (pvz., smogti arba bėgti), be to, šios reakcijos konkrečioje situacijoje yra netinkamos ir neveiksmingos, tai labai padidėja nepageidautino (agresyvaus) elgesio pasireiškimo tikimybė. Tai patvirtina ir atliktų tyrimų rezultatai, kurie rodo, kad agresyvūs vaikai (palyginti su neagresyviais bendraamžiais) konfliktinėse situacijose generuoja mažesnį reakcijų skaičių. Be to, agresyvių individų generuojamos reakcijos išsiskiria tam tikrais specifiniais ypatumais. Pavyzdžiui, probleminėse situacijose agresyvūs vaikai (palyginti su jų bendraamžiais) dažniau generuoja reakcijas, susijusias su verbaline arba fizine agresija, rečiau pasirenka galimas susitarimo bei tarpusavio santykius stiprinančias reakcijas, generuoja mažiau verbalinių reakcijų ir pirmenybę teikia tiesioginiams veiksmams, renkantis potencialias reakcijas, jiems trūksta lankstumo ir pan. Reakcijų įvertinimas. Šiame etape nepageidautiną (agresyvų) elgesį gali sukelti keletas informacijos perdirbimo ypatumų:• Agresyvus elgesys gali atsirasti tada, kai žmogus galimą reakciją vertina paviršutiniškai arba, impulsyviai elgdamasis, praktiškai visai nevertina išreiškiamos reakcijos.

• Nepageidautinas elgesys paprastai pasireiškia tokiais atvejais, kai žmogus vertina galimų agresyvių reakcijų pasekmes pernelyg pozityviai ir nuvertina galimus prosocialaus elgesio rezultatus (pvz., agresyvūs vaikai tikisi, kad agresija suteiks jiems materialinę naudą, leis apriboti nepriimtinus bendraamžių veiksmus, padidins pasitikėjimą savimi ir pan.).• Agresyvus elgesys gali pasireikšti tada, kai žmogus žemai vertina Aš efektyvumą prognozuodamas prosocialių reakcijų įgyvendinimą ir, priešingai, aukštai vertina Aš efektyvumą numatydamas agresyvias reakcijas (pvz., agresyvūs vaikai, palyginti su jų bendraamžiais, prognozuodami fizinę ir verbalinę agresiją, išgyvena aukštesnį Aš efektyvumo laipsnį). Reakcijų įgyvendinimas. Paskutiniame žingsnyje pasirinkta reakcija yra transformuojama į realius veiksmus. Tai jau socialinės elgsenos pasireiškimo etapas, ir jis yra informacijos perdirbimo proceso pasekmė. Pasirinktai reakcijai išreikšti reikalingi atitinkami verbaliniai ir motoriniai įgūdžiai. Galimas dalykas, kad dėl turimų įgūdžių stokos žmogus kai kada gali nesugebėti išreikšti pasirinktos prosocialios reakcijos (pvz., nusprendęs bendraklasio priešiškumą apriboti perspėjimu, vaikas gali neturėti pakankamų verbalinių įgūdžių, kad padarytų tai neįžūliai, dėl to perspėjimas gali peraugti į fizinį susirėmimą). Tai gana būdinga agresyviems vaikams, nes jiems dažnai trūksta tiek akademinių, tiek socialinių įgūdžių, reikalingų taikiam bei prosocialiam tikslų įgyvendinimui. Ankstyvoji patirtis ir funkcinių ciklų formavisasis. Kaip pažymi K.A.Dodge’as, agresyvių vaikų socialinės informacijos perdirbimo ypatumus gali nulemti ankstyvoji patirtis, kai suformuojamos atitinkamos žinių struktūros. Pavyzdžiui, ankstyvojoje vaikystėje patirta fizinė prievarta ir bausmės, nuolatinė grėsmė, artimų tarpusavio santykių stoka gali suformuoti priešiško ir pavojingo pasaulio samprata. Be to, nuolat susidurdamas su prievarta, agresyvaus elgesio modeliais bei agresijos pastiprinimu, vaikas agresiją gali pradėti vertinti kaip pozityvių pasekmių šaltinį. Dėl to gali būti suformuojamas tendencingas informacijos perdirbimo modelis, kur ypatingą vaidmenį atlieka selektyvus dėmesys priešiškumo stimulams bei pozityvus agresyvių reakcijų vertinimas. Ryšiai tarp asmenybės elgesio ir socialinės informacijos perdirbimo ypatumų neretai įgauna ciklišką pobūdį. Pavyzdžiui, agresyvūs vaikai, remdamiesi sukauptomis žiniomis, linkę manyti, kad yra didelė tikimybė jiems tapti priešiškos agresijos objektu. Provokacinėje arba dviprasmiškoje situacijoje minėtos žinių struktūros lemia tendencingas priešiškumo atribucijas, ir jos savo ruožtu skatina agresyvias atsakomąsias reakcijas. Dėl to bendraamžiai dažniau priskiria agresyviems vaikams priešiškus ketinimus, mažiau jais pasitiki ir į jų veiksmus reaguoja agresyviau negu į kitų vaikų panašias reakcijas. Toks bendraamžių elgesys didina agresyvių vaikų įsitikinimą, kad aplinkiniai jų atžvilgiu yra priešiškai nusistatę ir t.t. Pasikartojanti tokia patirtis patvirtina ir sustiprina asmenybės susikurtas žinių struktūras, atitinkamą informacijos perdirbimo būdą daro labiau automatizuotą ir skatina tobulesnius elgesio nukrypymus. L.R.Huesmanno agresijos teorija. L.R.Huesmanno pasiūlytoje agresijos teorijoje pagrindinis vaidmuo skiriamas kognityviniams elgesio scenarijams. Jis kelią prielaidą, kad žmogaus elgesį reguliuoja “specialios programos”, arba scenarijai, kurie yra išmokstami ankstyvųjų asmenybės raidos stadijų metu. Elgesio scenarijus galima apibūdinti kaip tam tikras kognityvines socialinių situacijų reprezentacijas, kurios grindžiamos įvykių stereotipiniu nuoseklumu.Remiantis elgesio scenarijų modeliu, galima teigti, jog agresyvūs žmonės dažniausiai išmoksta ir taiko tokius scenarijus, kurie skatina agresyvias reakcijas. Agresyvaus elgesio scenarijų išmokimas. L.R.Huesmanno manymu, agresyvaus elgesio scenarijų išmokimas yra susijęs su tiesiogiai arba netiesiogiai patiriamais pozityviais pastiprinimais. Vaikas gali išbandyti įvairias elgesio strategijas, tačiau jeigu dažniausiai yra pastiprinamos agresyvios reakcijos, tai labai tikėtina, kad scenarijai, sukėlę tokias reakcijas, bus geriau įsimenami bei dažniau taikomi ateityje. Be to, pastiprinimo efektas gali generalizuotis į keletą scenarijų, kurių pagrindu gali būti suformuotas labiau apibendrintas agresyvaus elgesio scenarijus(pvz., vaikas, kuris laimėjo smogdamas savo priešininkui, vėliau, spręsdamas iškilusias problemas, gali ne tik smogti, bet ir spirti, stumti, naudoti specialias puolimo priemones ir pan.). Kita vertus agresyvaus elgesio scenarijai gali būti koduojami ir įsimenami stebint kitų žmonių, arba modelių, reakcijas. Vaikai greičiausiai užkoduoja ir įsimena tokius elgesio scenarijus, kurie modeliui užtikrina pozityvias pasekmes, kuo nors išsiskiria bei yra susiję su ryškiais orientuojančiais stimulais. Agresyvaus elgesio scenarijų atkūrimas. Tiek agresyvaus, tiek kitų elgesio formų scenarijų atkūrimas priklauso nuo to, kiek konkrečioje situacijoje yra pateikiama relevantiškų orientuojančių stimulų. Šiuo požiūriu patys svarbiausi stimulai yra susiję su aplinkos charakteristikomis, identiškomis toms, kurios buvo užfiksuotos koduojant bei įsimenant konkretų elgesio scenarijų. Agresyvaus elgesio scenarijų atkūrimą gali paskatinti ir kiti bendri agresyvaus elgesio stimulai, net jeigu jie nebuvo susiję su stebėtomis agresyviomis scenomis jų kodavimo metu. Atkuriant agresyvaus elgesio scenarijų svarbų vaidmenį atlieka emociniai išgyvenimai. Jie gali turėti įtakos tiek dėmesiui į specifinius orientuojančius stimulus atkreipti, tiek tiems stimulams vertinti bei atitinkamiems agresyvaus elgesio scenarijams atkurti (pvz., supykęs vaikas gali susikoncentruoti tik į kelis labai išsiskiriančius stimulus, kitų žmonių ketinimus tendencingai interpretuoti kaip priešiškus ir generuoti agresyvaus elgesio scenarijus).
Agresyvaus elgesio scenarijų įvertinimas. Ne visi atkuriami agresyvaus elgesio scenarijai yra taikomi realioje veikloje. Prieš pasielgdamas pagal vieną ar kitą scenarijų, žmogus įvertina jo tinkamumą. Galima išskirti tris svarbius šio įvertinimo aspektus: 1. Elgesio scenarijaus tinkamumas vertinamas atsižvelgiant į galimas pasekmes. Pavyzdžiui, jeigu vaikas prognozuoja pozityvias galimų agresyvių veiksmų pasekmes bei neatsižvelgia į galimus neigiamus agresijos rezultatus, tai labai tikėtina, kad bus taikomi agresyvūs scenarijai. 2. Vieno ar kito scenarijaus taikymas priklauso nuo to, kaip žmogus vertina savo galimybes – ar jis galės atlikti atitinkamus veiksmus, ar ne. Žemo Aš afektyvumo suvokimas įgyvendinant prosocialaus elgesio scenarijų gali skatinti pasirinkti agresyvius scenarijus, kurių įgyvendinimo galimybes vaikas vertina daug geriau. 3. Turbūt pats svarbiausias elgesio scenarijų įvertinimo kriterijus – tai jų atitikimo vidinius žmogaus savireguliacijos standartus laipsnis. Jeigu elgesio scenarijus prieštarauja vaiko interiorizuotoms elgesio normoms arba individualiems elgesio tinkamumo standartams, tai jo taikymo tikimybė yra labai maža. Tikėtina, kad elgesio scenarijai, prieštaraujantys perimtoms normoms, bus rečiau koduojami, įsimenami bei trumpiau išlaikomi atmintyje. K.A.Dodge’o ir L.R.Huesmanno agresijos teorijos yra panašios tuo, kad jos abi akcentuoja lemiamą kognityvinių procesų vaidmenį agresyvaus elgesio genezėje. Tačiau jeigu L.R.Huesmanno teorijoje pagrindinis dėmesys skiriamas kognityvinių elgesio scenarijų, arba žinių schemų, įgijimui ir vėlesniam jų taikymui, tai K.A.Dodge’as detaliai analizuoja patį socialinės informacijos perdirbimo procesą bei šio perdirbimo defektus, galinčius lemti agresijos pasireiškimą.

3. AGRESYVŲ ELGESĮ ĮTAKOJANTYS MODELIAI

Vaiko socialinio elgesio (taip pat ir agresyvaus) modeliai yra jam reikšmingi žmonės – tėvai, vyresni broliai ar seserys, auklėtojai, bendraamžiai. Šie elgesio modeliai gali atsitiktinai vaikui parodyti, kaip reikia agresyviai elgtis, kada taip elgtis, o kada save kontroliuoti. Jie taip pat arba tiesiogiai skatina vaiko agresyvius veiksmus, arba slopina agresiją, nepateikdami pastiprinimo arba bausdami.Tėvai ir kiti vaikui svarbūs žmonės ne vieninteliai modeliauoja agresyvų elgesį. Pastaruoju metu asmenybės socializacijos procesą šeimoje dažnai papildo arba net pakeičia kitas nepaprastai galingas socializacijos šaltinis – žiniasklaida. Žiniasklaida ir agresija. Šiuo požiūriu pirmiausia reikėtų išskirti televiziją (video), nes ji pasižymi informacijos perteikimo formų įvairove, dinamiškumu, specialių efektų naudojimu ir pan. Akivaizdu, jog televizijos laidos skatina aplinkinio pasaulio pažinimą, intelektualinę asmenybės brandą, formuoja požiūrį į įvairius reiškinius, prosocialią elgesio normų bei vertybių sistemą. Kita vertus, televizija ir kitos vizualinės informavimo priemonės nepaprastai išplėtė įvairių elgesio modelių (taigi ir agresyvaus bei nusikalstamo elgesio modelių) prieinamumo besiformuojančiai asmenybei diapazoną (normaliomis gyvenimo salygomis vaikai turi galimybę stebėti brutalios agresijos aktus ir kitus sunkius nusikaltimus). Pavyzdžiui, jau ikimokyklinio amžiaus vaikai turi galimybę televizorių ekranuose stebėti daugybę užpuiolimų, muštynių, sužalojimų, kankinimų, žudymų ir kitokių destrukcijos aktų. Galima teigti, jog tiek vaikai, tiek paaugliai, tiek ir suaugusieji turi faktiškai neribotas galimybes išmokti įvairiausių agresyvaus elgesio formų, jaukioje namų atmosferoje stebėdami smurtines televizijos laidas.Koreliaciniai tyrimai rodo, kad yra ryšys tarp jaunų berniukų matytų smurto scenų ir jų pomėgio peštis paauglystėje bei jaunystėje. JAV ir kanadoje nuo 1957 metų iki 1974 metų padvigubėjęs žmogžudysčių skaičius sutapo su smurto programų pradžia ir paplitimu. Surašymo duomenimis, rajonuose, kuriuose vėliau atsirado televizija, žmogžudysčių padaugėjo tap pat vėliau. Kritikai sako, kad šie koreliaciniai tyrimai neįrodo, jog, stebėdami smurto scenas, žmonės darosi agresyvesni. Galbūt agresyvūs vaikai labiau mėgsta smurto programas. Galbūt nerūpestingų ir smurtaujančių tėvų vaikai yra ir agresyvesni, ir dažniau paliekami vieni prieš talevizorių. O televizija galbūt tik atspindi žiaurumo polinkius.Ryšiui tarp demonstruojamo smurto bei agresyvaus žiūrovų elgesio turi įtakos daugelis svarbių veiksnių. Apibendrinant įvairių autorių tyrimų duomenis, galima išskirti tokius daugiau ar mažiau šį ryšį lemiančius veiksniu:1. Demonstruojamų smurtinių filmų poveikį žiūrovų elgesiui gali padidintiidentifikacija su agresyviais filmų herojais. Kai žiūrovas identifikuojasi su filmo herojumi, jis save įsivaizduoja jo vietoje ir emocionaliai reaguoja į viską, kas atsitinka jo mėgstamam veikėjui. 2. Žiūrovų reakcijų pobūdis į matytą televizijos laidą priklauso nuo toje laidoje demonstruojamos medžiagos vertinimų. Pavyzdžiui, žiūrovas gali vertinti stebimą smurto sceną kaip pateisinamą arba kaip neteisingą ir nusikalstamą nekaltos aukos užpuolimą. Kai kurie autoriai nurodo, jog net labai agresyvus filmas nesukelia agresiją skatinančių minčių bei atitinkamų motorinių reakcijų, jeigu žiūrovas demonstruojamą smurtą vertina kaip moraliai neteisingus veiksmus. Tačiau žiūrovams dažnai tiesiogiai arba netiesiogiai pateikiamas pozityvus demonstruojamo smurto vertinimas, kuris gali skatinti jų agresyvumą.

3. Kai kurie duomenys liudija, kad tie tiriamieji, kurie žiūrėdami prievartos ir agresijos scenas nekreipia dėmesio į meninę filmo vertę, yra daug agresyvesni už tuos žiūrovus, kurie pastebi ir įvertina menines filmo savybes. Toks žiūrovų dėmesys meninėms filmo savybėms nekeičia stebimų agresijos scenų prasmės, tačiau gali sumažinti agresyvių minčių ir atitinkamų veiksmų tendencijų aktyvaciją. 4. Žiūrovai elgiasi daug agresyviau tada, kai stebimos smurto scenos suprantamos kaip realistiškos. Tiems, kurie pamato daug patogiausiu laiku rodomų nusikaltimų, pasaulis atrodo pavojingesnis. Dažnai matydami smurto vaizdus, žiūrovai pasidaro mažiau jautrūs. Jie tampa abejingesni stebėdami smurtą tiek televizoriaus ekrane, tiek gyvenime. 5. Demonstruojamo smurto ir žiūrovų agresyvaus elgesio ryšiui įtakos gali turėti agresyvaus turinio fantazijos (šios fantazijos sustiprina matytų agresyvaus elgesio scenarijų įsiminimą, palengvina jų atkūrimą, o kartu padidina ir jų taikymo tikimybę). 6. Smurtinių televizijos laidų poveikiui įtakos gali turėti grupinis šių laidų žiūrėjimas. Kai vienas paauglys, veikiamas demonstruojamų smurto scenų, dar filmo žiūrėjimo metu įvairiais būdais išreiškia savo agresyvųmą, jis gali tapti agresyvaus elgesio modeliu arba papildomu stimulu kitiems grupės nariams. 7. Demonstruojamas smurtas ir prievarta greičiausiai paskatina agresyvų žiūrovų elgesį tada, kai jie išgyvena emocinį susijaudinimą ir pyktį. 8. Demonstruojamo smurto ir žiūrovų agresyvaus elgesio ryšįį gali sustiprinti asmenybės padėtis bendraamžių grupėje. Kaip rodo tyrimų rezultatai, daugeliu atvejų agresyvūs vaikai yra nepopuliarūs ir, išgyvendami nuolatinį diskomfortą dėl tarpasmeninių santykių, prie televizorių ekranų praleidžia daug daugiau laiko negu jų populiaresni bendraamžiai. 9. Ryšiai, panašūs į anksčiau minėtus, gali formuotis ir tarp nedidelių akademinių laimėjimų, smurtinių televizijos laidų žiūrėjimo ir vaikų agresyvaus elgesio. Tie vaikai, kuriems nesiseka moksle, paprastai praleidžia daugiau laiko žiūrėdami televizijos laidas negu gerai besimokantys. Atitinkamai, dažniau žiūrėdami televizijos laidas, blogai besimokantys vaikai turi daugiau galimybių stebėti agresyvaus elgesio modelius. Atsiliekantys vaikai dažniausiai naudoja tuos agresyvius Apibendrinant galima pasakyti, kad žiūrovų agresyvaus elgesio pasireiškimo efektus lemia įvairių poveikių kombinacija – televizoriaus ekrane demonstruojamų smurtinių laidų poveikis, socialinės aplinkos pastiprinimai,, taip pat pačio žmogaus savipastiprinimai. Tos pačios smurtinės laidos gali sukelti skirtingas žiūrovų reakcijas atsižvelgiant į skirtingas agresijos sukeliamas pasekmes. Visais atvejais yra labai svarbu išsiaiškinti, kaip tarpusavyje sąveikauja skirtingo kryptingumo poveikiai ir kokia jų bendra išvestinė. Video žaidimai ir agresija. Lietuvoje video žaidimai yra dar palyginti nauja prekė. Didelę jų dalį sudaro smurtiniai žaidimai. Ar jie turi įtakos vaikų agresyvumui? Į šį klausimą bandė atsakyti užsieniečių mokslininkai atlikdami įvairius tyrimus. Tyrimai įrodė, kad susirūpinimas smurtinių žaidimų pasekmėmis nėra iš piršto laužtas. Įvertinamuoju tyrimu ir eksperimentu nustatyta, kad smurtiniai video žaidimai turi įtakos agresyviam elgesiui. Žaidusieji agresyvesnius žaidimus buvo agrsyvesni savo varžovų atžvilgiu, negu tie, kurie žaidė nesmurtinius žaidimus. Nustatyta, kad video žaidimų poveikis agresijai nepriklauso nuo lyties. Žiaurūs video žaidimai didina agresyvų elgesį trumpam (žaidimų metu) ir ilgam lakui (pasireiškia metų metais realiame gyvenime). Ilgalaikė įtaka agresija priklauso nuo to, ar dažnai žaidžiami video žaidimai. Žmonės, žaisdami video žaidimus, kiekvieną kartą mokosi priešiškumo priešui, agresyvių veiksmų, formuoja nuomonę, kad aplinkiniai irgi elgsis agresyviai, teigiamą požiūrį į smurto vartojimą ir tikėjimą, kad žiaurumas – puiki priemonė problemoms spręsti. Smurtinių video žaidimų poveikis yra ne mažesnis, o gal net didesnis negu smurtinių filmų ar televizijos programų. Mat žiūrėdami televiziją mes esame pasyvūs stebėtojai, o žaisdami – aktyvūs žaidėjai. Žaidžiant susitapatinama su agresyviu herojumi. Kuo realistiškesnis žaidimas, tuo labiau žaidėjas identifikuojasi su agresoriumi. Perimamas herojaus priešiškumas ir pyktis. Šie jausmai perkeliami į realų gyvenimą. Kita priežastis, dėl kurios video žaidimai gali turėti didesnį poveikį negu televizija ar filmai, yra ta, kad video žaidimai yra puiki mokomoji agresyvaus elgesio priemonė. Video žaidimai pateikia modelį, kaip elgtis konfliktinėse situacijose, suteikia agresijos mokomąją aplinką, modeliuoja realią situaciją. Įrodyta, kad būtent toks mokymas turi didžiausią poveikį. Prie video žaidimų priprantama. Dėl žaidimo teikiamo apdovanojimo ir bausmės elemento gali atsirasti patologiška priklausomybė. Tada žaidimai žaidžiami nuolat, vadinasi, nuolat mokomąsi agresyvaus elgesio.

IŠVADOS

Apibendrinant referate išdėstytą medžiagą būtų galima teigti, kad šios priežastys gali turėti įtakos žmonių agresijai:

• agresyvus elgesys gali būti įgimtas (pagal instinktų agresijos teorijas);• agresiją gali sukelti frustracijos (pagal frustracijos-agresijos teoriją);• agresijos galima išmokti : -tiesioginės patirties dėka, už išreikštą agresiją susilaukiant vienokio ar kitokio pastiprinimo; -stebint (modeliavimas);• agresiją gali sukelti tam tikri informacijos perdirbimo trūkumai (pagal K.A.Dodge’o agresijos teoriją);• agresijai įtakos turi kognityviniai elgesio scenarijai, kurie yra išmokstami ankstyvųjų asmenybės raidos stadijų metu (pagal L.R.Huesmanno agresijos teoriją.

LITERATŪRA

1. Suslavičius A., Valickas G. Socialinė psichologija teisėtvarkos darbuotojams. V., 1999.2. Myers G. D. Psichologija. K., 2000.3. Žukauskienė R. Raidos psichologija. V., 1996.4. Psichologija Tau 2001’2 kovas/balandis. Video žaidimai: nekalta pramoga ar agresijos šaltinis?