Udgymo vaikysteje samprata

Įvadas

Prieš pradedant plačiau kalbėti apie ugdymą vaikystėje, reikėtų išsiaiškinti, kas tai yra “vaikystė” ir “vaikas”. Lietuvos enciklopedija vaikystę apibūdina tik kaip “vaiko amžių, žmogaus augimo ir brendimo laikotarpį nuo vaikystės iki paauglystės”.
Amžiaus tarpsnių aspektu – tai vaikai nuo gimimo iki 18-os metų. Vaikų teisių konvencijoje teigiama: “vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturinti 18-os metų”. Taigi pirmąjį žmogaus gyvenimo periodą ir galime vadinti vaikyste.
Vaikystė – išskirtinai žmogiška savybė. Tai būsena, būdinga vaikams tada, kai jie dar nėra psichiškai subrendę, todėl dar neturi pakankamos socialinės, kuultūrinės patirties ir jiems reikalinga suaugusių žmonių pagalba. Vaikystės pasaulio ypatingumas vaikams suteikia ypatingą statusą suaugusiųjų bendruomenėje. Jos kontekste realizuojama šeiminio gyvenimo ideologija ir vienas svarbiausių jos principų: rūpinimasis savo palikuonimis. Vaikystės, kaip biologinio, socialinio ir kultūrinio reiškinio, prasmės šiandien yra labai plačios ir gilios. Vaikystės negalima pažinti iki galo kaip fakto, o tik ją suprasti ir išgyventi kaip žmogaus gyvenimo filosofiją. Vaikystė – tai ne tik prigimtis, bet ir socialinis fenomenas. Jame atsispindi esminiai visuomeninio gyvenimo bruožai: ekonominiai, politiniai, kultūriniai irr kt.

Vaikystės samprata pasaulyje buvo plėtojama pastaruosius 350 metų. Žmonija sukūrė ir tobulino vaikų priežiūros, globos mokymo bei auklėjimo institucijas ir suteikė vaikams ypatingą statusą. Vaikystė – tai tiltas tarp kūdikystės ir suaugusio žmogaus amžiaus. Tačiau pastaruoju metu žmogaus raida darosi vientisesnė, va

aikystės ir paauglystės krizės joje ne visada pastebimos. Dar labiau šiuos reiškinius veikia nauji civilizacijos atradimai ir informacinės-komunikacinės visuomenės privalumai. Vaikams gana anksti prieinami didžiuliai pažintinės ir kultūrinės informacijos blokai. Taigi vaikystė trumpėja. Ir šį sykį dėl elektroninių informacijos priemonių gausumo.
Vaikystė yra tam tikras žmogaus amžiaus tarpsnis, įprasminantis ne tiek biologines, kiek sociokultūrines žmogaus gyvenimo kategorijas. Doc. A.Juodaitytė į vaikystę kaip į amžiaus tarpsnį išskiria šiuos požiūrius, tai:
• laikinas etapas, kurio esmė – pasirengimas kitam, svarbesniam, t.y. pilnametystės, etapui (paauglystės);
• sąlyginai savarankiškas etapas, turintis ypatingą reikšmę visam likusiam žmogaus gyvenimui;
• išbaigtas žmogaus gyvenimo ciklas, reiškiantis potencialias galimybes žmogaus vaikui tapti suaugusiuoju ir sukurti savojo gyvenimo perspektyvas.

Kas yra vaikas?
Vaikai – visuomenės bendruomenės dalis. Jų statusas suaugusiųjų atžvilgiu ypatingas. Tai tiesiogiai nuo mūsų veiklos ir gyvenimo priklausanti žmonių grupė. Kartu jii yra ir svarbiausia suaugusiųjų saviraiškos sritis.
Pastaruoju metu vis labiau linkstama vaikus išskirti kaip tam tikrą socialinę grupę. Šiuo atveju siekiama aptarti tiek jų skirtybes nuo suaugusių žmonių, tiek esminius bruožus, kurie jiems būdingiausi kaip sociotipams. Tačiau vaikų socialinės grupės išskyrimas turi teigiamų ir neigiamų pasekmių. Vaikų socialiniai veiksmai kontroliuojami suaugusiųjų, jiems sudaroma specifinė, išskirtinė aplinka. Ši suaugusiųjų filosofija dažnai pereina ir į viesuomenės institutus bei institucijas. Tada vaikų socializacija jose grindžiama vaiko iniciatyvų slopinimu ir suaugusiųjų vaidmens stiprinimu.
Šiandien vaiką saugo “V

Vaiko Teisių Konvensija”. Vaikų teisių deklaracijos 6 principas teigia: “Kad vaikas galėtų visapusiškai ir harmoningai vystytis, jam reikia meilės ir supratimo; 7 principas: “Vaikas turi turėti visas galimybes žaisti ir linksmintis. Vaiko teisių konvensijos 8 straipsnio 1-oje dalyje rašoma:.. “gerbti vaiko teisę išsaugoti savo indvidualybę”. 13 straipsnio 1-oje dalyje teigiama, kad “vaikas turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę. 27-ojo straipsnio 1-oje dalyje rašoma, kad turi būti pripažinta kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi. Vaikas negali būti diskriminuojamas dėl lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo ir pažiūrų (Lietuvos Respublikos Vaiko tesių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1d. 3 punktas). Tačiau vaikas, kaip nesubrendusi ir nesavarankiška būtybė, yra priklausoma nuo suaugusio žmogaus. Jo meilė ir rūpestis mažylio ateitimi atveria galimybes vaikui būti laimingam (arba priešingai – priverčia susiformuoti savyje destrukcines asmenybės savybes).

Savo darbe aš daugiau kalbėsiu apie ankstyvąją vaikystę, kuri prasideda vaikui gimus ir tęsiasi iki trejų metų. Išskirsiu jos objektą, dalyką, pedagogikos reikšmę, ugdymo tikslus bei uždavinius,vaikų ugdymo ypatumus, tai pat kai kurias ugdymo proceso strategijas.

Ankstyvosios vaikystės pedagogikos samprata

Ankstyvosios vaikystės pedagogika – tai edukologijos (žmogaus ugdymo mokslo) šaka. Tai mažų vaikų ugdymo mokslas. Jis tyrinėja: 1) vaiko nuo gimimo iki trejų gyvenimo metų ugdymo dėsningumus, 2) teoriškai apibendrina objektyvias žinias, 3)

) kuria tiriamųjų reiškinių valdymo būdus. Vaiko ugdymo pažinimas padeda moksliškai veikti praktikoje.
Objektas – kūdikio ir ankstyvojo amžiaus vaiko ugdymas.
Dalykas – kūdikio ir ankstyvojo amžiaus vaiko pažinimas ir ugdymas.
L.Jovaiša (2001) edukologijos objektą – žmogaus ugdymą – siūlo struktūrizuoti taip:
1. Ugdymas apima visą žmogų kaip subjektą:
– jo biofizinę (somatinę) sandarą,
– jo sielą (psichiką),
– jo santykius,
– jo kultūrą,
– jo dvasią.
2. Sąmoningo ugdymo vyksmo visą gyvenimą struktūra tokia:
– ugdymo tikslas,
– tikslus atitinkanti ugdomoji informacija (episteminė, technologinė, vertybinė), t.y. ugdymo gėrybės,
– ugdytojas bei ugdymo veikėjai (tėvai, pedagogai ir kt.), jų ugdomoji veikla,
– ugdytinis, saviugdos aktyvumas, adaptyvumas,
– ugdytojo ir ugdytinio keitimasis fizine ir dvasine patirtimi,
– ugdytojo ir ugdytinio sąveikos priemonės ir situacijos,
– sąveikos valdymas.
Ankstyvosios vaikystės pedagogikos mokslas ugdymo procese tiria: 1) ugdytojų pedagoginius veismus ir juos lemiančius veiksnius, 2) ugdytojų pedagoginių veiksmų sąlygojamus vaikų vystymosi pokyčius, 3) kuria naujus efektyvius pedagoginių veiksmų modelius, 4) atskleidžia ugdymo kūdikystėje ir ankstyvojoje vaikystėje sampratą, 5) nurodo visapusiško, nuoseklaus, logiškai pagrįsto ugdymo uždavinių tobulo realizavimo perspektyvas, apibūdina vaiko raidos ir ugdymo ypatumų ryšį.
Ankstyvosios vaikystės pedagogika netyrinėja visų vaiką formuojančių veiksnių, nes tai būtų pernelyg sudėtinga. Ji remiasi mokslais, tiriančiais vystymąsi lemiančius veiksnius.
Skirtingos filosofinės kryptys, kuriomis grindžiama ugdymo analizė, turi būti tam tikru laipsniu gerai patikrinamos. Apie jų vertę sprendžiama tik iš to, kiek jos atsižvelgia į ugdymo praktiką, kiek yra sukaupusios žinių apie šios praktikos įvairovę. Susipažinęs su įvairiais požiūriais į ugdymą ir jo nagrinėjimą, ugdytojas pa
ats nuspręs, kuriuo požiūriu vadovautis. Šitai gali sąlygoti jo nuostatos, praktinė veikla, kurioje jis taikys įgytas žinias, jo paties asmenybė ir vaikas, kurį jis imasi ugdyti. Susipažinus su požiūrių įvairove, lengviau apsisprendžiama. Kiekvienu konkrečiu atveju parenkamas ugdymas, geriausiai atitinkantis vaiko poreikius, indvidualius ypatumus ir raidos savitumą. Numatymas pedagogikoje negali būti tikslus, bet turi būti tam tikru laipsniu patikrinamas. Laisvai rinkdamasis suaugusysis yra atsakingas už savo pasirinkimą. Vaikui bręstant, imamasi vis didesnės atsakomybės: už jo fizinę sveikatą, žinių įgijimą, jausmų raiškos būdus, dvasinį augimą, poelgius, santykius su kitais žmonėmis, esmines vertybes, kurias realizuoja ir kuriomis remiasi kažką svarbaus pasirinkdamas. Ugdytojas atsižvelgia į vaiko galimybes, vidinės energijos šaltinius ir pan. Ugdymo praktikai nepakanka tik teorinio pasirengimo. Jis turi papildyti ugdymo tradicijų pažinimas, intuicija, įgimti pedagoginiai gabumai ir patyrimas, suvokimas, kuris pasiekiamas reflekcijos būdu iš asmeninės patirties. Ir atvirkščiai. Sudarytą pedagoginį požiūrį būtina praplėsti ankstyvosios vaikystės pedagogikos mokslu. Tai visos žmonijos patyrimas, sutvarkytas, apibendrintas, pagrįstas mokslinėmis išvadomis ir pateiktas kaip sistema.
Pedagogikos reikšmė: 1) palengvina įgyti asmeninio sąmoningo patyrimo, 2) skatina pedagognę pažangą, 3) ugdymo praktikai suteikia tikslingumo ir planingumo.
Paskirtis – rasti vidinę ugdymo fenomeno sanklodą ir pateikti rekomendacijas, kaip ją optimizuoti.

Ilgalaikė tautos patirtis sukaupė daugybę vaikų auklėjimo būdų. Jie atsispindi liaudies pasakose, žaidimuose, dainose, liaudies meistrų gamintuose žaisluose. J.Pestalocis, J.F.Frebelis, K.Ušinskis ir kiti pedagogai rėmėsi šia liaudies pedagogika. Bet ar visose šeimose vaikai auklėjami moksliniais pagrindais? Ne. Šeimoje daugelis auklėjimo priemonių taikoma atsitiktinai, pamirštant svarų komponentą – sąlygas. Todėl šioje patirtyje pasitaiko atsitiktinumo, stichiškumo. Ankstyvosios vaikystės pedagogikos uždavinys – sisteminti auklėjimo šeimose patirtį, atmesti visus netinkamus elementus ir vaikų ugdymą pagrįsti moksliškai. Suaugusysis privalo vaiko ir jo ugdymo atžvilgiu laikytis tokių nuostatų:
1) vaikas yra pilnavertis žmogus;
2) vaikas nuolat keičiasi;
3) vaikas turi savitą psichologiją.
Kūdikio ir ankstyvojo amžiaus vaiko fizinis ir dvasinis brendimas apibūdina jo kaip žmogaus ontologinį vertingumą. Vaikas nuolat kinta, auga, vystosi. Tik pažįstant vaiką jo vystymosi procese yra galimas ugdymas, darnus ryšys tarp prigimties ir aplinkos. Ugdydami vaiką turime atsižvelgti į psichologinio ir biologinio vystymosi vienovę. Privalome pažinti ir priimti vaiką tokį, koks jis yra konkrečiu metu. Kiekvienas vystymosi tarpsnis reikalauja suaugusiojo supratimo ir paties vaiko pastangų tobulėti skatinimo. Kūdikis ir ankstyvojo amžiaus vaikas turi savitas emocijas, jausmus, suvokimą, kalbą, samprotavimus, visai kitokį nei suaugusiojo pasaulį, savitą psichologiją. Ugdyti – tai prisiderinti prie vaiko išgyvenimų, galvosenos, kalbos, išmanymo, tai tyrinėti ir pažinti jo orginalų vidinį pasaulį ir fizinės bei dvasinės raiškos savitumą.
Ugdymas yra derinimasis prie vaiko subrendimo, jo vidinio pasaulio.

Kai kurios ugdymo proceso strategijos

B.Bitinas (1996) nurodo, kad pagrindiniai auklėjimo trūkumai kyla dėl silpnos auklėjimo teorijos. Šiuo metu neįmanoma parengti auklėjimo programos, kuri būtų tarsi dokumentas, įpareigojantis vienaip ar kitaip auklėti vaiką. Pedagogams reikia konkretesnių rekomendacijų, kaip organizuoti auklėjimą, nes vaikų auklėjimas neapsiriboja jų mokymu. Auklėjimas – tai kryptingas viso vaikų gyvenimo organizavimas. Įvairios auklėjimo sąlygos, indvidualus vystymasis sąlygoja ir nevienodą vaikų išsiauklėjimą. Ikimokyklinio amžiaus pabaigoje daugelio išsiauklėjimo trūkumų pašalinti nebeįmanoma net specialiomis pedagoginio poveikio priemonėmis, tačiau likviduoti atskirų vaikų ryškius nukrypimus nuo socialinės normos – galima.

Kiekviena visuomenė užsibrėžia ugdymo tikslą, atitinkantį visuomenės poreikius. Šis tikslas dabartiniu metu nesutaps su numatytu asmenybės modeliu, bet jį pasiekus, bus galima manyti, kad socialinį užsakymą ugdymo įstaigoje įvykdė. Mokslininkai privalo suformuluoti tokius koordinacinius tikslus, kurių pedagogas galėtų siekti, o kiti tikslai būtų išspręsti be didelių pastangų. Sprendžiant šią problemą, nurodomos dvi koncepcijos.
1. Elgesio koncepcija – tai vaikų pratinimas tinkamai elgtis. Ši koncepcija neefektyvi, jei neskatinama vaikų vidinė elgesio jėga. Vaikai gali klausyti tik prisitaikydami, pavyzdžiui, bijodami bausmės, tikėdamiesi skatinimo ir kt.
2. Asmenybės kryptingumo koncepcija – tai vieninga asmenybės, jos santykių su realia tikrove formavimo kryptis, pagrįsta visuomenės idėja. Ugdoma asmenybė, kurios dominuojantys motyvai yra mūsų visuomenės lūkesčiai. Pavyzdžiui, ugdyti dorovines-humanistines savybes. Į tokius uždavinius, kaip daliniai, įeina elgesio kultūros, fizinio lavinimo, estetinio ugdymo ir kt. uždaviniai.

Ikimokyklinio ugdymo tikslas ir uždaviniai

Mokslininkai (R.Čepienė, D.Česnauskienė, M.Rugevičius, A.Žakaitienė ir kt.) apibrėžė svarbiausią ikimokyklinio ugdymo tikslą – suteikti bendriausius tautos kultūros pagrindus. Tai bendrakultūrinių vertybių perėmimas bendroje su suaugusiuoju veikloje, kiekvieną kartą tarsi “sukuriant” jas iš naujo, panaudojant visas vaikui prieinamas tautos kultūroje ir konkrečioje šeimoje paplitusias veiklos formas. Vaiko sąmonėje pradeda formuotis visuomenės idealų ir jai būdingų visuomeninių santykių atspindys, pasireiškiantis: a) priklausomybės konkrečiai šeimai, tautai suvokimu; b) tautos tradicijų ir vertybių įsisavinimu.
Daliniai mažo vaiko ugdymo(si) uždaviniai: a) sukurti vaiko prigimtį atitinkančias ir jų fizinių bei dvasinių galių vystymąsi stimuliuojančias ugdymo sąlygas; b) orientuojantis į amžiaus ir indvidualias ypatybes skatinti galimybes veikti: psichines galimybes (pažinimo, valios, dėmesio, emocijų sferos); fizines galimybes (veiksmai, praktiniai įgūdžiai); socialines galimybes (bendravimo normos ir įgūdžiai, žinių sistema, charakterio bruožai, socialiniai poreikiai, jausmai); c) atsižvelgiant į indvidualias galimybes, supažindinti vaikus su menine kulrūra ir kūrybos procesu kaip ypatinga žmogaus veiklos sritimi.
Šie daliniai uždaviniai sukonkretinami:
1. Pirmaisiais gyvenimo metais padedamas sveikatos, stiprybės, ištvermingumo pagrindas. Vaiko organizmas intensyviai vystosi. Tad šiuo momentu lengva jam pakenkti. Kad taip neįvyktų, šeimos ir vaikų įstaigų uždavinys – sudaryti palankiausias sąlygas fiziniam vaikų vystymuisi, saugoti juos nuo ligų, auklėti ištvermingus, užsigrūdinusius. Ypač svarbu saugoti vaikų nervų sistemą.
2. Ankstyvojo amžiaus vaikas įsitraukia į aplinkinį gyvenimą, įgyja elementarių žinių, nulemiančių jo interesų, minčių, motyvų, jausmų formavimąsi. Vystosi pažintinė veikla, lavinamos proto savybės, ateityje būtinos moksleiviui, kūrybingam žmogui. Kokios tai savybės? Mąstymas, aktyvumas, smalsumas, žinių troškimas ir kt.
3. Dorinių savybių ugdymas pradedamas pirmaisiais vaiko gyvenimo metais. Didelis vaiko jautrumas, spartus protinis vystymasis – tinkamos sąlygos doriniams jausmams, įpročiams ugdyti, susidaryti vertybinėms nuostatoms. Skatinamas vaiko domėjimasis darbu, įgyjami elementarūs darbiniai įgūdžiai, plėtojasi veiklos poreikis.
4. Esminis ugdymas pradedamas pirmaisiais gyvenimo metais. Vaikai mokosi matyti aplinkinio gyvenimo grožį, subtiliai jausti, veikti, mylėti žmogų, gamtą. Vaikai pratinami gėrėtis pasauliu, mokomi suprasti muziką, dailę, grožinę literarūrą. Suaugusiųjų uždavinys – ugdyti kiekvieno vaiko kūrybinius sugebėjimus, įtraukti į meninę veiklą.

Ugdymo uždaviniai kūdikystėje ir ankstyvojoje vaikystėje

Kūdikystės ir ankstyvosios vaikystės amžiaus tarpsnyje ankščiau minėti uždaviniai sukonkretinami atskirais gyvenimo metais.

Pirmieji gyvenimo metai
1. Užtikrinti gerą vaiko sveikatą ir fizinį išsivystymą.
2. Sudaryti teisingą budrumo, aktyvumo, miego, maitinimo ritmą ir laiku jį keisti atsižvelgus į galvos smegenų didžiujų pusrutulių žievės nervinių ląstelių darbingumo ribą.
3. Ugdyti pozityvų vaiko požiūrį į maitinimą, guldymą miegoti ir tualetą.
4. Užtikrinti pakankamą tam amžiui psichinį vystymąsi, jutimo organų veiklos išsivystymą, teigiamų emocijų, įvairių judesių, veiksmų su daiktais ir parengiamųjų etapų kalbai bei pažintinei veiklai raidą.
5. Budrumo, aktyvumo periodu skatinti džiaugsmingą, linksmą vaikų nuotaiką, norą bendrauti.
6. Ugdyti pasitikėjimą suaugusiais ir savo galimybėmis, prieraišumą tėvams.
7. Skatinti vaikų aktyvumą, ugdyti pozityvų vaikų elgesį, apsaugoti nuo neigiamų įpročių.

Antrieji gyvenimo metai
1. Skatinti teigiamas emocines būsenas.
2. Išmokyti elgesio taisyklių.
3. Neleisti susidaryti neigiamiems įpročiams.
4. Patenkinti vaikų poreikius: fiziologinius, aktyvių veiksmų, bendravimo, pažintinius – gamtos, žmonių gyvenimo, veiklos ir savęs pažinimo.
5. Sudaryti aplinką vaiko sensoriniam, kalbėjimo, judesių vystymuisi, veiksmų su daiktais, žaislais, įrankiais tobulinimui, plėsti žaidimo patirtį.

Tretieji gyvenimo metai
1. Skatinti pozytivius santykius su kitais vaikais.
2. Ugdyti emocijas ir jausmus.
3. Pratinti laikytis elgesio taisyklių vaikų grupėje.
4. Sudaryti kultūringo elgesio įgūdžius.
5. Plėtoti pozytivias asmenybės savybes.
6. Sudaryti prielaidas produktyviai ir darbinei veiklai.
7. Skatinti vaiko savarankiškumą, jaustis reikšmingam, ugdyti saugumo jausmą, stiprinti aplinkinio pasaulio ir savęs pažinimą žaidybinėmis situacijomis

Kūdikio ir ankstyvojo amžiaus vaiko ugdymo ypatumai

Mokslininkai (L.Vygotskis, 1934; N.Asakarina, 1996; V.Kasper ir C.Tomas, 1999, R.Žukauskienė, 1996, D.Einton, 1998 ir kt.) yra nurodę, jog vaiko vystymasis įvairiais amžiaus tarpsniais turi savus dėsningumus. Pastaraisiais metais JAV ir Lietuvos vaikų ugdymo programos vadovaujasi L.Vygotskio teoriniais teiginiais.
1. Vaiko psichinio vystymosi galimybės yra ypatingos – tai vadinamieji sensityvūs (jautrūs) psichinių savybių vystymosi periodai. Jiems praėjus, normalaus psichinių savybių vystymosi galimybės palengva mažėja, o kartais visai dingsta. Pavyzdžiui, mažas vaikas greitai mokosi kalbėti. Jei per pirmus kelerius metus kalbos vystymasis sulėtėja, vėliau jis ilgam sutrinka. Pirmieji metai na tik vaiko kalbai tobulėti – jie labai svarbūs pažintiniams gebėjimams, muzikinei klausai formuotis ir kt.
2. Normalus vaikų vystymasis kiekvienu laikotarpiu nuo daug ko priklauso: paveldėjimo, įgymių, t.y. nuo to, kaip paveldėti pradmenys buvo veikiami gemalui bręstant ir augant motinos organizme. Kaip vystysis vaiko psichinės savybės įgymių pagrindu, priklauso nuo aplinkos, šeimos materialinių bei higienos sąlygų, namų apyvokos daiktų, kuriuos iš pradžių mažiukas mato, o vėliau – manipuliuoja jais, žaislų, gyvūnų, gamtos. Bet svarbiausia – suaugusiųjų poveikis vaikui, nuolatinis kontaktas su juo. Suaugusieji turi išmokyti vaiką, kaip elgtis su įvairiais daiktais, kaip žaisti su žaislais, rodyti, kada, ką ir kaip reikia daryti. Nuo pirmųjų gyvenimo dienų vaikas patiria daug regimųjų, girdimųjų, lietimo ir judėjimo įspūdžių. Jei su vaiku nepakankamai bendraujama, lėtai lavėja jo judesiai (ne laiku pradeda vartytis, rėplioti, vaikščioti ir pan.), sutrinka kalbos raida.
3. Bendravimas su vaiku – tai jo kalbinimas, šypsojimasis jam, žaidimas su juo. Jei taip nuo pirmos gyvenimo dienos jį nuolat kalbinsime, vaikas pradės šypsotis, kepėstuoti kojomis, vapėti. Antrą mėnesį visos šios reakcijos susijungia į vieną vadimąjį „pagyvėjimo kompleksą“. Jis atsiranda tik bendraujant su vaiku, tenkinant jo norus, poreikius, sudarius saugias gyvenimo sąlygas. Jei vaikas tokios patirties įgyti negali, jei bendraujama su juo per mažai, tai „pagyvėjimo kompleksas arba visai neatsiranda, arba atsiranda vėliau. Dėl to nukenčia visa vėlesnė emocinė, fizinė, socialinė bei intelektinė vaiko raida.
4. Bendraujant būtina nuolat skatinti paties vaiko aktyvumą, pasitikėti kūdikio galimybėmis. Net kelių mėnesių kūdikis džiaugiasi, jei jam pavyksta paliesti barškutį, nustumti ar numes ti žaisliuką. Mažiuko veiklos apribojimų pirmaisiais metais turi būti kuo mažiau.
5. Kiekvienas vaiko raidos periodas veikia tolesnį periodą. Kiekvienos raidos trūkumus sunku ištaisyti, jei praleistas optimaliausias vaiko vystymosi laikas.
6. Vaiko fizinė ir psichinė raida priklauso nuo jo ugdymo. Nuo pirmųjų gyvenimo dienų vaiką būtina kantriai, ramiai, noriai auklėti ir mokyti, nuolat jį skatinant ir giriant. Vaikas sugeba mokytis pagal programą, bet šią programą pagal savo prigimtį, emocinius interesus, mąstymo lygį gali įsisavinti tiek, kiek ji tampa mažylio asmenine programa. Ją sudaro sistema, nukreipianti vaiką į tikslą, kurio suaugusysis ir vaikas laipsniškai siekia darydami “atitinkamus žingsnius į tą tikslą”. Vieningas šios programos sisteminimo ciklas turi būti susietas su bendrojo ugdymo programa. Tačiau ši programa privalo būti ir paties vaiko programa.

Naudota literatūra

1. Andriekienė R.M. Ankstyvosios vaikystės pedagogika. Klaipėda, 2001.

2. Jovaiša L. Edukologijos įvadas. Kaunas, 1993.

3. Dialogas. Priešmokyklinio ugdymo koncepcija. Nr.4, 2002.

4. Dialogas. Priešmokyklinio ugdymo plėtros aktualijos. Nr.23, 2002.

Leave a Comment