Psichologijos istorija

PSICHOLOGIJOS MOKSLO RAIDA. ŠIUOLAIKINĖS PSICHOLOGIJOS KRYPTYS

Psichologija kaip atskiras mokslas atsirado XIX a antroje pusėje Vokietijoje. Tuometinė psichologija buvo artimesnė gamtos mokslams, fiziologijai, pagrindinis naudojamas tyrimo objektas – eksperimentas. Formaliu psichologijos kaip mokslo įkūrėju yra vadinamas Wilhelm’as Wundt’as (1832-1920), kuris 1879 metais Leipcige įkūrė pirmąją pasaulyje eksperimentinės psichologijos laboratoriją, o 1889 buvo pradėtas leisti pirmasis psichologijos žurnalas “Filosofinės studijos”. Naujojo mokslo tyrimo objektu Wundt’as paskelbė sąmonę. Wundt’o nuomone sąmonei tirti geriausiai tinka savistabos metodas. Savistaba – tai savo minčių ir jausmų stebėjimas. Wundt’o nuomone, sėkmingai užsiimti saavistaba gali tik kvalifikuotas psichologas, nes reikia visiškai atsiriboti nuo ankstesnių žinių apie stebimą objektą (pvz.: Jei mes norime ištirti, kaip žmogus žiūrėdamas į obuolį supranta, kad tai obuolys, mus stebint reikia atsiriboti nuo bet kokių žinių apie obuolį). Wundt’as psichologijai kėlė tris uždavinius:
1. Rasti sąmonės elementus;
2. Nustatyti dėsnius, kaip tie elementai jungiasi į sudėtingesnius darinius;
3. Nustatyti ryšius tarp psichikos elementų ir fiziologinių procesų;
Psichikos elementų tipus išskyrė Wundt’o mokinys Edward’as Bradford’as Titchener’is (1967-1927). Jo nuomone psichiką sudaro jutimai, vaizdiniai ir jausmai.
Dėl siekimo skaidyti sąmonę į atskirus ellementus, ši psichologijos mokykla vadinama struktūralizmu.
Beveik lygiagrečiai su struktūralizmu atsirado ir priešingas jam požiūris – funkcionalizmas. Funkcionalizmas domėjosi psichikos ir sąmonės funkcijomis, kaip organizmas panaudoja psichiką geresniam prisitaikymui prie aplinkos. Pagrindiniu funkcionalizmo lyderiu yra laikomas William’as James’as, kuris kritikavo struktūralizmą, kad jo

o tyrimai yra nutolę nuo praktikos. Didelės įtakos funkcionalizmo atsiradimui turėjo Darvino evoliucijos teorija. Centriniu dėmesio objektu tampa adaptacija. Žmogaus psichika suvokiama kaip tarpininkas tarp išorinių įvykių ir vidinių įvykių (jausmų, minčių). Daug svarbiau ne tai, kokie elementai psichiką sudaro, o kaip ji funkcionuoja visumoje. Kaip ir struktūralistai, funkcionalistai naudojo introspekcijos metodą, tačiau tai jau ne laboratorinė introspekcija – jos pagrindas supratimas. James teigė, kad introspekcija yra gamtos dovana žmogui, kuri leidžia įsiskverbti į savo vidinį pasaulį ir suvokti savo pergyvenimus. Taip pat naudojamas elgesio stebėjimas, palyginamasis metodas.
Funkcionalizmas padarė didelę įtaką tolesnei psichologijos raidai:
• Evoliucijos teorija neatskiria kokybine siena žmogaus nuo kitų gyvūnų, tai davė postūmį vystytis zoopsichologijai, nes gyvūnai turi daug bendro su žmonėmis.
• Viena iš svarbiausių evoliucijos teorijos koncepcijų – yra adaptyvumas, arba suugebėjimas prisitaikyti, todėl funkcionalistai teigia, psichologijos tikslas nagrinėti, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti aplinkoje. Tai davė impulsą psichologijai vystytis kaip taikomajam mokslui.
• Evoliucijos teorija teigia, kad net tos pačios rūšies viduje yra dideli individualūs skirtumai tarp atskirų individų. tai davė postūmį vystytis diferencinei psichologijai, kuri šiuos skirtumus nagrinėja.
Beveik tuo pat metu Europoje pradėjo vystytis nauja psichologijos kryptis – psichoanalizė. Jos įkūrėjas Zigmund’as Freud’as (1856-1939) buvo gydytojas ir psichologinę teoriją kūrė pirmiausia remdamasis darbu su psichiniais ligoniais. Todėl pagrindinis psichoanalizės tikslas buvo psichikos ir el
lgesio sutrikimų paaiškinimas ir koregavimas. Tai pirmoji psichoterapinė mokykla psichologijoje, būtent nuo psichoanalizės prasideda vadinamasis “gydymas pokalbiu”. Duomenis savo teorijai Freud’as rinko analizuodamas atskirus pacientus – tai vadinamasis atvejo analizės metodas. Psichoanalizė į psichologiją įvedė naują ir be galo svarbią sąvoką – pasąmonę. Freud’as tikėjo, kad pasąmonė ir socialiai nepriimtini potraukiai, kurie prieštarauja socialiniams standartams ir moralinėms normoms, kurios lemia mūsų viešą elgesį, yra mūsų elgesio motyvacinis variklis. Toks požiūris yra deterministinis, nes psichoanalizėje žmogaus laisva valia abejojama. Dauguma žmogaus poelgių yra skatinami seksualumo arba agresijos. Freud’as pirmasis pasiūlė asmenybės modelį, kurį sudarė trys komponentai: Id, kuris yra atsakingas potraukių ir fiziologinių poreikių patenkinimą, Superego, kuris apima visuomenės, kurioje žmogus gyvena moralines ir socialines normas ir Ego, kuris tarpininkauja tarp Id ir Superego ir siekia, kad mūsų poreikiai būtų patenkinti, tačiau socialiai priimtinu būdu. Individo pasąmonės turinys buvo tiriamas naudojant tokias metodikas kaip laisvos asociacijos, hipnozė, sapnų analizė, kalbos ir rašybos klaidų analizė.
Psichoanalizė daug davė psichinių ligų supratimui ir psichoterapiniam gydymui. Freud’as turėjau daug mokinių, kurių daugelis vėliau sukūrė savo teorijas ir psichoterapines mokyklas. Didžiulį postūmį psichoanalizė padarė raidos psichologijai. Freud’as įrodė, kad žmogaus asmenybė vystosi, o ne yra nulemta gimimo metu, ir šiam vystymuisi svarbūs santykiai su kitais žmonėmis, ypač su tė
ėvais. Freud’as pirmasis pastebėjo, kad žmogaus raida turi tam tikrus etapus, ir kiekviename etape sprendžiami tam tikri uždaviniai. Psichoanalizė pirmoji pradėjo nagrinėti visuomenės, kultūros, religijos reikšmę žmogaus vystymuisi ir asmenybei.
Pačioje šio amžiaus pradžioje Amerikoje pradėjo vystytis dar viena psichologijos kryptis – biheviorizmas. Ši mokykla atsirado kaip prieštara psichologijos subjektyvumui. Biheviorizmo pradininkas John’as B.Watson’as skatino psichologus atsisakyti tokių sąvokų kaip jausmai, paskatos ar sąmonė, nes jų neįmanoma realiai stebėti. Tai, ką galime stebėti realiai yra elgesys, todėl psichologija biheviorizmo požiūriu yra mokslas apie žmogaus elgesį. Didelės įtakos biheviorizmo atsiradimui turėjo Pavlov’o darbai ir sąlyginių refleksų teorija. Pavlov’as manė, kad išmokimą galima paaiškinti sąlygojimu, t.y. elgesyje pasireiškia tos reakcijos, kurios buvo pastiprintos (stimulas – reakcija). Watson’as tikėjo, kad tokio dalyko, kaip asmenybė nėra, žmogus – tik gausybės gyvenimo eigoje surinktų pastiprinimų ir nuobaudų rezultatas. Tačiau gana greitai paaiškėjo, kad paprasta stimulo ir reakcijos teorija negali paaiškinti sudėtingo žmogaus elgesio, todėl į stimulo reakcijos schemą buvo įterptas tarpinis kintamasis (stimulas – tarpinis kintamasis – reakcija). Tarpiniu kintamuoju gali būti žinios, tikslas, motyvacija, įgūdžiai ir t.t.
Kitas svarbus biheviorizmo autorius, Skiner’is, biheviorizmą papildė operantinio arba instrumentinio sąlygojimo schema. Jeigu paprasto klasikinio sąlygojimo metu išmokimas įvyksta, kai du stimulai sutampa laike, o individas yra visiškai pasyvus, tai operantinio sąlygojimo metu individas yr
ra aktyvus. Sąlyginė reakcija susiformuoja tuomet, kai individo elgesys suformuoja vienokius ar kitokius pokyčius aplinkoje. Šie pokyčiai, priklausimai nuo jų poveikio (skatinančio ar slopinančio) vadinami teigiamu ar neigiamu paskatinimu. Pvz.: studentas vaikščiodamas po miestą atranda, kad netoli universiteto yra parduotuvėlė, kur parduoda pigias ir skanias bandeles. Tai teigiamai paskatina elgesį ir studentas ima užsukti į šią parduotuvėle kasdien per pietų pertrauką. Tačiau jei vieną kartą studentas bandelėmis apsinuodys, tai neigiamai pastiprins elgesį ir jis į tą parduotuvę daugiau neis.
Biheviorizmas padarė didelę įtaką mokymosi ir išmokimo tyrimams. Biheviorizmo idėjos plačiai naudojamos pedagoginėje psichologijoje, organizacinėje psichologijoje. Taip pat buvo išvystyti ir specifiniai terapiniai metodai, ypač efektyviai veikiantys įvairių fobinių sutrikimų bei priklausomybių gydymui. Ši psichologijos kryptis ypač populiari JAV.
Geštalt (visumos) psichologija atsirado Vokietijoje kaip opozicija struktūralizmui ir biheviorizmui. Jos atstovai Max’as Wertheimer’is (1880-1943), Kurt’as Koffka (1886-1941), Wofgang’as Kohler’is (1886-1941) nesutiko, kad objektų suvokimas yra tik kažkoks jutiminių elementų sumavimas, ir teigė, kad susijungdami jutiminiai elementai sukuria kokybiškai naują konfigūraciją, kad visuma yra daugiau nei dalių suma. Pvz.: melodija yra daugiau nei atskirų natų suma. Geštaltinės psichologijos atstovai nustatė dėsnius, pagal kuriuos jutimus paverčiame prasmingais suvokiniais (pvz.: artumo, tęstinumo, panašumo, uždarumo, paprastumo). Geštaltistai teigė, kad žmogaus išmokimas įvyksta staiga, kai žmogus perstruktūruoja informaciją (vadinamoji aha-reakcija). Geštalt psichologija, pabrėždama įprasmintos informacijo svarbą, didele dalimi paskatino kitų psichologijos krypčių, tokių kaip humanistinė ir kognityvinė psichologija, vystymąsi.
Po karo atsirado dar 4 psichologijos kryptys:
Fenomenologinis požiūris – pabrėžia, kad psichologą pirmiausia turėtų dominti subjektyvi ir sąmoninga žmogaus būtis. Psichologijai neturėtų rūpėti prognozuoti ir kontroliuoti žmogaus gyvenimo, bet svarbu jį suprasti. Akcentuojamas žmogaus visybiškumas, unikalumas ir individualumas. Pabrėžiama laisva žmogaus valia ir atsakomybė. Ši kryptis prieštarauja deterministiniam požiūriui į žmogų, pagal kurį jis tik stimulų ir reakcijų mašina arba pasąmonės impulsų vergas. Pagrindinis šios krypties tyrimo metodas yra visybiška žmogaus patyrimo, kaip unikalaus fenomeno analizė. Šios krypties atstovai teigia, kad norint suprasti žmogaus veiksmus reikia suprasti jo subjektyvią patirtį. Šia prasme žmogaus pažinimui nieko negali duoti gyvūnų tyrimai.
Fenomenologinė psichologija sąlyginai gali būti skiriama į dvi dalis: humanistinę ir egzistencinę psichologiją. Humanistinės psichologijos atstovai Carl’as Rogers’as (1902-1987) ir Abraham’as Maslow (1908-1970). Humanistai tiki, kad žmogaus prigimtis yra gera ir žmogus savyje turi poreikį būti kūrybišku ir siekti saviaktualizacijos. Rogers’as sukūrė į klientą orientuotą psichoterapijos kryptį, kurios pagrindinis principas yra pasitikėjimas klientu. Rogers’as tiki, kad kiekvienas klientas savyje jau turi sprendimus, pokyčio potencialą, ir tai atrasti jis gali pats, klausydamasis savo paties žodžių, o ne vedamas psichoterapeuto interpretacijų, kaip buvo priimta psichoanalizėje. Humanistinė psichologija ypač daug davė pedagoginei psichologijai, padėjo kitaip pažvelgti į patį ugdymo procesą.
Egzistencinė psichologija kilo iš europietiškos egzistencinės filosofijos. Jos vystymuisi didelės įtakos turėjo Heideger’io, Kierkegaard’o, Camus ir kitų egzistencinių filosofų darbai. Viena iš pagrindinių egzistencinės psichologijos sąvokų yra dasein (čia-būtis, būtis pasaulyje), atėjusi iš Heideger’io filosofijos. Žmogus visuomet yra pasaulyje, jis save apibrėžia gyvenimo procese. Egzistencialistai nekalba apie gerą ar blogą žmogaus prigimtį, nes žmogus yra pastoviai tampantis. Egzistenciniu požiūriu pažinti žmogų galima tik užsiimant visu jo gyvenimo kontekstu. Egzistencinei psichologijai svarbios tokios sąvokos kaip: būties jausmas, laisvė ir atsakomybė už ją, gyvenimo baigtinumo suvokimas ir egzistencinis nerimas, kaltė (nes žmogus kiekvieną akimirką renkasi ir rinkdamasis kažko atsisako), laiko išgyvenimas (kaip žmogus naudoja laiką, kuris jam duotas gyvenime), prasmė ir beprasmybė. Egzistencinė psichologija padarė didelę įtaką psichoterapijos vystymuisi, gražino į psichologijos akiratį daugelį filosofinių temų, kurios yra svarbios žmogaus gyvenimui.
Kognityvinė psichologija – žymiausi atstovai George Miller (1920-), Ulric Neisser (1928-), Jean Piaget. Tai eklektinė mokykla, bandanti savyje apjungti biheviorizmo, struktūralizmo elementus. Kognityvistų nuomone pažinimo procesai užima tarpinę padėtį tarp stimulo ir reakcijos. Mūsų reakcija į stimulą yra sąlygojama pažintinių procesų veiklos. Pažintiniai procesai, tai tokie procesai, kurie jutiminę medžiagą transformuoja, analizuoja, saugo, atgamina ir panaudoja. Taigi, kognityvinės psichologijos objektas – jutimas, suvokimas, atmintis, vaizduotė, mąstymas ir kiti psichiniai reiškiniai. Žmogus siekia informacijos ir aktyviai ją apdoroja. J.Piaget darbai buvo labai svarbūs atskleidžiant vaiko kognityvinių procesų raidos stadijas. Kognityvinė psichologija padeda suprasti kai kurių psichinių sutrikimų vystymąsi, jų sąsajas būtent su pažintiniais procesais (pvz.: depresija yra susijusi su tam tikromis negatyvaus mąstymo schemomis), jos dėka buvo sukurtos efektyvios psichoterapinės metodikos. Kognityvinė psichologija pripažįsta, kad žmogus gali valdyti ir sąmoningai keisti elgesį, geriau suprasdamas elgesio priežastis.
Biologinis požiūris psichologijoje teigia, kad atsakymai į psichologijos klausimus glūdi nervų sistemoje, t.y. kad kiekvienas veiksmas, jausmas, mintis yra sukelti fizinio proceso smegenyse ar kitoje nervų sistemos dalyje. Tyrimo tikslas yra atskleisti, kaip įvairios smegenų dalys ir biocheminiai procesai siejasi su psichologiniais procesais. Šiuo metu biologine kryptimi yra ypač domimasi, šioje srityje daroma daug mokslinių tyrimų.
Sociokultūrinis požiūris teigia, kad šalia jausmų, minčių ir elgesio analizės, būtina atlikti socialinio konteksto – tarpasmeninių ir tarpgrupinių santykių, socialinės organizacijos ir struktūros analizę. Žmogus tiesiogiai negali pažinti realybės, ji sukuriama simbolinėje sąveikoje – kalboje. Tyrimo objektas čia yra žmogus socialinėje situacijoje. Tyrimo metodas kokybinis – pokalbis, teksto analizė. Tyrimo tikslas, tyrėjui įsitraukiant į socialinę situaciją, suprasti žmogų joje, atskleisti prasmę, kuri yra suteikiama šiai situacijai. Tai psichologijos kryptis labai artima sociologijai.
Čia paminėtos stipriausios, ryškiausios psichologijos kryptys, turinčios savitus tyrimo metodus. Tačiau psichologijos mokyklų yra daug daugiau, ir kiekviena savitai bando suprasti žmogaus gyvenimą.
Konspektas paruoštas pagal:
1. Legkauskas V. Psichologijos įvadas. – Kaunas: VDU, 2001, p.200
2. Pakrosnis R., Čepukienė V. Psichologija (Paskaitų konspektas neakivaizdinėms studijoms. Nepublikuotas rankraštis, VDU psichologijos katedra).
3. Pranckevičienė A. Psichologija (Paskaitų konspektas dieninėms studijoms. Nepublikuotas rankraštis, VDU psichologijos katedra).

Leave a Comment