Asmenybės X savęs vertinimo ypatybės

Įvadas

Savęs vertinimas – individo savęs patyrimas, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas. Nuo savęs vertinimo priklauso žmogaus santykiai su aplinkiniais žmonėmis, jo savikritiškumas, reiklumas sau, požiūris į savo laimėjimus ir nesėkmes. Savęs vertinimas turi įtakos žmogaus veiklos aktyvumui ir jo asmenybės raidai ir yra glaudžiai susijęs su žmogaus pretenzijų lygiu, t.y tikslų, kuriuos jis sau kelia, sudėtingumų. Kai žmogaus pretenzijos neatitinka realių jo galimybių, jis ima save vertinti neteisingai, ir jo elgesys pasidaro neadekvatus (atsiranda emocinių potraukių, didėja nerimastingumas irr kt.). Vienoks ar kitoks savęs vertinimo lygis susidaro vertinant savo veiklos rezultatus ir suvokiant, kaip tave vertina kiti.
Tą patį šešiolikos metų jaunuolį visai skirtingai gali vertinti jo vienmečiai, gydytojas, fizinio lavinimo mokytojas, tėvai, nes jie vadovausis skirtingais kriterijais. Draugai vertina jaunuolį kaip madingą, gydytojas, pastebėjęs jį rūkantį, susirūpins jo sveikatos būkle, fizinio lavinimo mokytojas, įvertinęs jaunuolio judrumą, svarstys, ar dėl nepakankamo ūgio jis tinka krepšiniui, o tėvams tas jaunuolis bus geriausiais ir protingiausias, nes yra jų sūnus.
Žmogus vertina ne viien kitus. Jis vertina ir patį save. Taigi žmogus pats sau tampa pažinimo objektu.

Pagrindiniai savęs vertinimo aspektai

Išskiriami keturi savęs vertinimo aspektai:
1. Įsisąmoninti-neįsisąmoninti aspektai. 2. Kognetyviniai-afektyvūs aspektai.
3. Bendri-konkretūs aspektai. 4. Realieji-parodomieji aspektai.

Įsisąmoninti-neįsisąmoninti aspektai. Nesąmoningai suvokimas ir vertinimas dominuoja ankstyvame amžiuje. Iš pradžių vaikas ne

esupranta skirtumo tarp savęs ir išorinio pasaulio objektų, negali įvertinti savo savybių ir galimybių. Vaikas kalba apie save trečioju asmeniu: “Joniukas nori”, “Joniukas geras” ir kt. Apie atsiradusį vaiko savęs įsisąmonimą liudija asmeninių įvardžių vartojimas kalboje. Savęs įsisąmoninimo ribos ypač išsiplėčia paauglystėje, todėl šiuo metu atsiranda naujos savikontrolės formos. Tai, kad paauglys gali įsisąmoninti bei vertinti savo elgesio motyvus, valingai reguliuoti tiesiogines elgesio paskatas, atspindi svarbius asmenybės brandos požymius.
Net subrendusi asmenybė ne visuomet įsisąmonina save tiksliai ir visiškai. Neretai žmogus nežino ir net nesusimąsto apie kai kurias savo savybes, kurios objektyviai lemia jo veiksmus (pvz. žmogus neįsisąmonina įprastų, dažnai pasireiškiančių reakcijų, jam nereikšmingų savybių, t.p. tokių išgyvenimų, kurie kelia gresmę susidariusiai nuomonei apie save).
Žmonės, pastebėję neatitikimą tarp savo elgesio ir viidinių standartų, paprastai išgyvena diskomfortą, kurį galima sumažinti šiais būdais: žmogus gali pakeisti savo elgesį taip, kad šis labiau atitiktų perimtus vidinius standartus; kai žmogus supranta, kad konkrečiu atveju pasiekti vidinių standartų yra neįmanoma, jis įvairiais būdais gali sumažinti savęs įsisąmoninimą (pvz. perkeldamas dėmesį nuo savęs į išorinius įvykius, vartodamas alkoholį, narkotikus ir pan.)
Prieštaravimas tarp įsisąmonintų ir neįsisąmonintų asmenybės savybių bei išgyvenimų sukelia asmenybės elgesio sutrikimus (pvz. savikontrolės stoka, įtampa, nerimo jausmas ir t.t).
Vidinės disharmonijos pasireiškimo atvejis – “afektyvus” vaikai. Jų ypatybė –
prieštaringas savęs vertinimas. Sąmoningai save vertindami išskiria gerą nuomonę apie save, laiko save pranešesniais už kitus, nors toks aukštas vertinimas neatitinka tikrovės. Giliai savyje jiems būdingas nepasitikėjimas savimi, kuris pasireiškia bloga nuotaika, dirglumu, dideliu aktyvumo svyravimu ir pan. Tokie vaikai yra jautrūs savo nesekmėms, greitai įsižeidžia, dažnai konfliktuoja su bendraamžiais. Jie ima ieškoti kokios nors išeities iš susidarusios padėties, pvz. tai gali skatinti juos ieškoti kitos aplinkos, kur jie būtų suprasti, kur renkasi nepakankamai įvertinti ar atstumti asmenys.
Kognetyviniai-afektyvūs aspektai. Kognetyviniai savęs vertinimo aspektai suprantami kaip asmenybės žinios apie savo sugebėjimus, fizines arba moralines savybes, siekimus, tikslus ir pan. Afektyvūs savęs vertinimo aspektai atspindi požiūrį į save, pasitenkinimą arba nepasitenkinimą savo veiksmais, savybėmis, pasiektais rezultatais ir kt. Afektyvūs savęs vertinimo aspektai pasireiškia: teigiamai – simpatija, pasidžiavimu savimi, savos vertės, orumo išgyvenimu; neigiamai – antipatija sau, savęs niekinimo, gėdos, apmaudo jausmas. Pavyzdys: žmogus gali žavėtis mėgstamu dainininku arba rašytoju, bet jis paprastai jais nesididžioja; žmogus gali niekinti nusikaltėlį arba mėlagį, bet jis dėl jų neišgyvena gėdos.
Bendri-konkretūs aspektai. Savęs vertinimo objektais gali būti įvairūs asmenybės aspektai: protinės, fizinės, moralinės savybės, socialinis statusas, profesiniai įgūdžiai ir kt. Savęs vertinimas gali skirtis ne tik savo specifiniu turiniu, bet ir įvairiu apibendrinimu. Bendras savęs vertinimas vienaip ar kitaip pasireiškia ko
onkrečiame savęs vertinime, pvz. jei žmogus yra geros nuomonės apie save, tai atskirose veiklos srityse jis bus aktyvesnis, labiau pasitikės savimi.
Gyvenime neretai kyla tokios situacijos, kai konkretūs (atskiro poelgio) neigiami suaugusiojo vertinimai gali sukelti stipriai nediferencijotas ikimokyklinukų reakcijas. Taip yra todėl, kad paprastai savo konkrečių veiksmų vertinimą vaikai supranta kaip apibendrintą jų asmenybės vertinimą.
Pakitus konkrečiam savęs vertinimui, turėtų keistis bendro savęs vertinimo pobūdis, arba konkretus savęs vertinimas turėtų būti pertvarkomas taip, kad atitiktų bendrą turinį. Ne kiekvieno konkretaus savęs vertinimo pakitimai gali sukelti svarbius savęs vertinimo pokyčius.
Savęs vertinimo sistemoje viena ar keletas savybių atlieka pagrindinį vaidmenį, o kitos savybės yra antraeilės. Žmogus stengiasi atsiskleisti tokiose srityse, kurios jam pačiam yra svarbiausios, kur jį pastebi aplinkiniai.
Realieji-parodomieji aspektai. Realiojo, faktiškojo Aš turinyje asmenybės sugebėjimas, fizinės arba moralinės savybės, elgesio tikslai ir motyvai atsispindi taip, kad ji mato save iš tikrųjų, be pagražinimų.
Parodomieji aspektai – kokį save žmogus pateikia kitiems, norėdamas sukelti palankų įspūdį, suderinti savo elgesį su socialinių normų reikalavimais, stengiasi paslėpti trūkumus
Bendraudami su kitais, žmonės nori būti patrauklūs, sąmojingi, geranoriški. Deja, aplinkybės ne visada tai leidžia daryti. Tą siekimą būti geresniam pavadinkime idealiuoju Aš. Į jį mes orientuojames. O kokie iš tikrųjų esame pavadinkime faktiškuoju Aš. Paprastai tarp šių dviejų Aš yra atotrūkis. Ji
is rodo, kad suvokiame savo trūkumus ir ribotumus, o idealas išlieka savotišku akstinu tobulėti. Idealas ir tikrovė skiriasi. Atrasime žmonių, kuriems jų idealusis ir faktiškas Aš sutampa arba yra vienas prie kito priartėję. Žmogus tariasi pasiekęs tobulybės viršūnę. Tikriausiai tas žmogus pasidarė nekritiškas sau, neigdamas kai kurios savo trūkumus, o tai gali apsunkinti bendravimą.
Galimas ir kitas kraštutinumas. Žmogus pernelyg hiperbolizuoja faktiškojo ir idealiojo Aš skirtumą. Patirtos nesėkmės sukelia nepasitikėjimą savimi, ir baimindamasis žmogus kartais pats atitolina prasmingo tikslo siekimą. Nuolatinis abejojimas dalyko sėkme gali atbaidyti nuo bet kokio aktyvumo, ir žmogaus rezultatai iš tikrųjų bus menkesni.

Savęs vertinimo veiksniai

Tam tikros žinios apie save yra vadinamos savęs vertinimo veiksniais, jų visuma sudaro savotišką sistemą, lemiančią mūsų savosios vertės lygį. Jei žmogus nemėgsta buities darbų ir laiko juos antraeiliu, tai ir žinojimas apie to vaidmens turėjimą nedaug ką duos savęs vertinimui.
Savęs vertinime vienas kuris nors veiksnys yra pagrindinis, kiti – tarsi savotiškas fonas. Peršasi mintis, kad žmogus labiausiai linkęs pripažinti tokią veiklos rūšį, tokią savybę, kuri labiausiai jam priimtina. Svarbu bendrauti su žmonėmis, nes to kuo mes manome esą svarbūs, kiti gali nepastebėti. Reikia atkreipti dėmesį į tai, ar veiklos sritis, kuri sudaro savęs vertinimo pamatą, yra priimtina visuomenei.

Savęs vertinimo veiksniai:
1. Atitikimas tarp aspiracijų (siekimų) ir realių laimėjimų (galimybių).
2. Aplinkinių žmonių įvertinimas.
3. Savęs lyginimas su kitais.
4. Auklėjimas vaikystėje.

1. Asmenybės siekimo lygiai yra vadinamos aspiracijomis. Kiekviena asmenybė turi tam tikrą aspiracijų lygius. Jie gali būti skirtingi atskirose veiklos srityse. Aspiracijų lygis – tai keliami sau didžiausi tikslai, kuriuos manome atitinka mūsų galimybes ir kuriuos norime įgyvendinti. Kitaip sakant, mūsų siekius apsprendžia savo galimybių įsivaizdavimas. Šis siekimų lygis gali būti realus (tikroviškas) arba nerealus.
Realiu aspiracijų lygiu laikomas toks lygis, kai žmogus, įgyvendinęs sau iškeltus tikslus, toliau imasi sudėtingesnių uždavinių, o nepasisekus – renkasi prastesnius. Toks aspiracijų lygis reiškia, kad žmogaus siekimai atitinka jo realias galimybes. Esant tikroviškam siekimų lygiui, žmogus pasitiki savimi, nebijo gyvenimo sunkumų, o negalėdamas jų įveikti, moka nusileisti, geba savikritiškai įvertinti savo galimybes.
Nerealaus siekimų lygis dali būti: a) per aukštas, kai žmogus, patyręs nesėkmę, toliau sau kelia dar didesnius uždavinius; b) per žemas, kai, sėkmingai pasiekus tikslus, toliau sau keliami mažesni uždaviniai.
Aukštesni ir žemesni asmenybės asperacijų lygiai formuojasi priklausomai nuo veiklos pasisiekimų ir nepasisiekimų bei juos lydinčių vertinimų. Jei moksleivio veiklą pedagogai ilgesnį laiką vertino tik patenkinamai, jei jis girdi daugiau peikimų, nei pagyrimų, formuojasi žemesnis asperacijų lygis ir priešingai.
Tiek per aukštą, tiek per žemą asperacijų lygį turintis žmogus nesugeba realiai įvertinti savo galimybių: pirmuoju atveju jis save pervertina, antruoju – nepakankamai vertina.
Jei aspiracijų lygis per aukštas, t.y. pervertinamos savo galimybės, žmogui sunku prisitaikyti prie gyvenimo reikalavimų. Jis yra nesavikritiškas, nesugeba prognozuoti, o dažnos nesėkmės jį gali priversti prie savęs nuvertinimo, neretai išstumiamo į pasąmonę. Gali būti atvirkščiai: jau turimas pasąmoninis nepilnavertiškumo jausmas yra kompensuojamas per aukštu aspiracijų lygiu. Taip susidaro užburtas ratas, iš kurio žmogui sunku ištrūkti vien savo paties jėgomis.
Žmogus, kurio aspiracijų lygis yra per žemas, kuris nuvertina savo galimybes, paprastai gyvenime pasiekia mažiau nei galėtų pagal savo sugebėjimus. Jam būdingas nerimas, nepasitikėjimas savimi, jis vengia bet kokios rizikos ir lenktyniavimo, susidūręs su kliūtimi, tuoj pat “nuleidžia rankas”. Tokiam žmogui svarbiau yra išvengti nesėkmės nei patirti sėkmę.
Norint išlaikyti teigiamą požiūrį į save, reikėtų suderinti savo siekius su galimybėmis – sumažinti aspiracijas iki galimybių lygio. Būtina gerai išsiaiškinti ir pažinti savo jėgas. Tai reikalinga ir tam, kad nenuvertintume savo galimybių, keltume jas atitinkančius tikslus.

2. Apie save patį žmogus susidaro nuomonę, remdamasisi tuo, kaip kiti žmonės jį vertina ir kaip su juo elgiasi. Norėdami pamatyti save, mėgstame dairytis į kitus. Žmogus pamato save tokį, kokį jį mato kiti. Žmogui svarbu bendrauti su kitais, o jeigu vengiama bendrauti, pagrindiniu savęs vertinimo kriterijumi tampa sava nuomonė, ir ji gali neatitikti realios padėties.
Aplinkinių reakcija – svarbiausias savojo įvaizdžio formavimosi elementas. Mes stebime, kaip į mus žiūri aplinkiniai ir dažnai sutinkame su jų požiūriu į mus. Stipriausiai reaguojame tada, kai informaciją apie save gauname iš žmonių, kuriuos gerbiame, gerai pažįstame, vertiname jų nuomonę. Aiškiausia ir atviriausia informaciją apie save gauna vaikai. Jei vaikas yra nuolat giriamas suaugusiųjų, tai jo vertinimas bus aukštas, jei vaikas kritikuojamas – tai jis susidaris neigiamą nuomonę apie save.
Žmogaus Aš-vaizdas formuojasi ir yra įtvirtinimas bendraujant su kitais žmonėmis, atsižvelgiantį tai, kad matytų, kai pat atrodo. Vadinasi, ir mūsų savęs vertinamas, kaip Aš-vaizdo dalis, yra glaudžiai susijęs su kitų žmonių nuomone apie mus.
Vieno tyrimo pavyzdys: prieš pokalbį su studentėmis buvo nustatytas kiekvienos jų savęs vertinimo lygis. Per individualų pokalbį asmeniniais klausimais merginos buvo “palaikomos” pagirimais, pritarimais ir pan., t. y. buvo reiškiama gera nuomonė apie jas. Po tyrimo daugumos studenčių savęs vertinimas buvo padidėjęs.
Įvairiais amžiaus tarpsniais kitų žmonių įvertinimas nevienodai veikia mūsų požiūrį į save. Su amžiumi ši įtaka dažniausiai mažėja. Be to, su amžiumi keičiasi ir tos žmonių grupės, kurių nuomonė labiausiai veikia mūsų savigarbą.
Ankstyvoje vaikystėje svarbiausias, be abejo, yra suaugusių šeimos narių įvertinimas. Kai vaikas vienas pradeda eiti į mokyklą, parduotuvę, kiną, jam pasidaro labai svarbu, kaip su juo elgiasi, ar jį pripažįsta svetimi ir nepažįstami suaugę žmonės. Šiame amžiuje vaiko savęs vertinimui išskirtinai svarbi mokytojo nuomonė apie jį. Paauglystėje į pirmą vietą iškyla bendraamžių vertinimas. Vieliau, tikslindami požiūrį į save, labiau orientuojamės į individualiai mums reikšmingų žmonių ar žmonių grupių vertinimus.
Tyrimai rodo, kad aplinkinių nuomonė nevienodai veikia kiekvieną iš mūsų: menkos savirgabos asmenybės labiau priklauso asmenybės labiau priklauso nuo kitų vertinimo nei pasitikintys savimi, save gerbiantieji. Kai daugelio žmonių nuomonė apie mus sutampa, mes linkę perimti ją, o jeigu aplinkinių sprendimai apie mus skirtingi – laikomės savo požiūrio į save.

3. Savęs vertinimo lygį mes tiksliname ne tik atsižvelgdami į aplinkinių nuomonę apie mus, bet ir lygindami save su kitais. Kad ir ką vertintume, visuomet privalome turėti tam tikrą atskaitos tašką. Augdami pradedame tapatinti save su tėvais, broliu, mokytoju ir t.t. Tam tikros asmenybės parenkamos kaip idealas, kuriuo derėtų sekti. Savęs tapatinimas su tobulais ir sektinais asmenimis yra labai svarbus formuojant idealaus “Aš” įvaizdį.
Šį teiginį iliustruoja įdomus eksperimentas. Norintis įsidarbinti žmogus firmos priimamajame pildydavo anketą, kurioje turėjo įvertinti ir kai kurias savo asmenines savybes. Paskui priimamajame pasirodydavo dar vienas “pretendentas” į tą pačią vietą: puikiai apsirengęs, pasitikintis savimi, inteligentiškos išvaizdos vyriškis su portfeliu arba netvarkingas, apsileidęs “tipas”. Po to tikrajam kandidatui pasiūlydavo dar sykį užpildyti tą pačią anketą. Pasirodė, kad savęs vertinimas nuolat keitėsi: jis sumažėdavo po susitikimo su labai “padoriu” žmogumi, bet pagerėdavo po susitikimo su “apsileidėliu”. Vadinasi, žmonės nesąmoningai koreguoja savąją vertę, lygindami save su kitais.

4. Pagrindinė grupė, kurioje formuojasi žmogaus savęs vertinimas, yra šeima. Joje pradedamas vertinti kiekvienas vaiko poelgis. Nuo tų vertinimų priklauso, kaip toliau vystysis asmenybė. Požiūris į save didele dalimi yra mūsų šeimos “augintinis”: tėvų elgesys su mumis vaikystėje dažnai nulemia bendrą mūsų “savijautą” visam gyvenimui.
Aptarkime keletą netinkamo auklėjimo stilių. Jiems priskiriama:
1) perdėta vaiko globa;
2) perdėtas žavėjimasis vaiku;
3) “pavyzdingo vaiko” auklėjimas;
4) pernelyg griežtas auklėjimas.

Perdėta vaiko globa.
Mažėjant šeimoms, šis auklėjimo stilius tampa vis dažnesnis. Tėvai saugo vaiką nuo visų nepalankių poveikių, stengiasi, kad jis susidurtų tik su lengvai išsprendžiamomis problemomis. Tai aplink vaiką kuriamas išgalvotas pasaulis.
Vaikas, gaudamas tik vienpusę teigiamą informaciją apie save ir savo galimybes, įsitikina, kad jis gali susidoroti su bet kokiomis problemomis. Jis nežino savo trūkumų ir silpnybių, savo realių galimybių. Taip susiformuoja netikroviškas, iškreiptas Aš-vaizdas, perdėtas savęs vertinimas. Sunkumai prasideda tada, kai toks nesavarankiškas vaikas, turintis pernelyg gerą nuomonę apie save, iš šeimos globos išeina į platesnę aplinką. Čia jis susiduria su realiomis problemomis, kurių įveikti jo paprasčiausiai neišmokė.
Perdėtas žavėjimasis vaiku.
Tai tam tikras “globojančio auklėjimo” variantas. Šiuo atveju visa šeima žavisi vaiku, nepriklausomai nuo to, ką jis bedarytų, kaip besielgtų, besąlygiškai tenkina visus jo įgeidžius. Nuolat būdamas dėmesio centre, be saiko giriamas už tikrus ir tariamus laimėjimus, vaikas vėlgti gauna tik vienpusę, teigiamą informaciją apie save ir ima itin aukštai save vertinti.
Toks vaikas, atėjęs į mokyklą, ir klasėje pamatęs dar 20-30 vaikų, skausmingai pajunta, kad ne jis yra pasaulio centras. Ir kad niekas taip, kaip namie, nesižavi, pavyzdžiui, jo piešiniais. Ir kad vaikai žaidžia pagal taisykles ir nepadeda jam laimėti, kaip tai darydavo namiškiai.
Tokiu būdu, už šeimos ribų esanti aplinka nepalaiko perdėtai aukšto vaiko savęs vertinimo. Stiprus skriaudos, nepripažinimo išgyvenimas gali sukelti nepilnavertiškumo jausmą, kuris šiuo atveju dažniausiai išstumiamas į pasąmonę. Iš šalies matome tik “nesuprastą”, kartais pagyrūnišką, kartais pasipūtusią ar pagiežindą, nuvertinančią ir žeminančią kitus žmones asmenybę.
“Pavyzdingo vaiko” auklėjimas.
Tėvų noras matyti savo vaiką “gerai išauklėtu”, “padoriu”, paklusniu ar gabiu iš esmės yra jų pačių tuščiagarbiškumo tenkinimas: toks pavyzdingas vaikas tarsi sustiprina šeimos prestižą. Tuo tarpu reikalaujant iš vaiko daugiau, negu jis gali, susiformuoja per aukštas aspiracijų (siekimų) lygis. Jo pasekmės – nuolatinės nesėkmės ir nuolatinis savęs kaltinimas dėl jų (pradžioje už jas vaiką kaltina tėvai), galiausiai tai suformuoja žemą savosios vertės lygį, menkavertiškumo jausmą, perdėtą jautrumą kritikai ir pan.

Pernelyg griežtas auklėjimas yra šiek tiek panašus į aptartąjį. Šiuo atveju už vaiko galimybes viršijančių reikalavimų neįvykdymą jis yra ne tik kaltinamas, bet dažnai ir griežtai baudžiamas. Be to, šias bausmes žymiai rečiau paįvairina pagyrimas ar kitoks tėvų elgesys, rodantis, kad jie yra patenkinti vaiko elgesiu.
Taigi vaikas turi dar mažiau galimybių džiaugtis savo veiklos rezultatais ir pajusti savo vertę. Savęs niekinimo tendencijos, liguistas jautrumas, užsisklendimas savyje – tokios yra šio auklėjimo pasekmės.

Savęs vertinimo lygiai

Pagal ką sprendžiame apie žmogaus savęs vertinimo tikroviškumą (realumą, teisingumą, objektyvumą, adekvatumą)? Nuomonės apie save teisingumą paprastai parodo: 1) atitikimas tarp mūsų siekių ir realių laimėjimų; 2) mūsų požiūrio į save sutapimas su kitų žmonių požiūriu į mus.
Pradiniais asmenybės raidos etapais formuojasi daugeliu atveju natūraliai teigiamas vaiko savęs vertinimas, kuris yra susijęs su teigiamomis aplinkinių reakcijomis bei vertinimais. Besiformuojančios asmenybės individuali vertybių sistema taip pat dažniausia atitinka visuotinai priimtas vertybes ir normas, nes dėl kryptingų socialinių poreikių (mokymo, auklėjimo, modeliavimo) asmenybė interiorizuoja priimtinus elgesio standartus. Tačiau kai asmenybė nuolat susiduria su nesėkmėmis, neigiamais aplinkinių vertinimais bei atstūmimu, savęs vertinimo lygis pamažu ima kristi. Prasideda kova už teigiamą savęs vertinimą. Vaikas arba paauglys pradeda ieškoti tokių veiklos sferų, koriose jis galėtų patirti sėkmę, susilaukti pritarimo arba bent jau dėmesio. Iš pradžių tokios paieškos neperžengia socialiai priimtinų normų ribų arba blogiausiu atveju tik nedaug nuo jų nukrypsta, pavyzdžiui, stengdamiesi išsaugoti teigiamą savęs vertinimą, atsiliekantys pradinių klasių mokiniai naudoja jėgą, krečia išdaigas.
Mūsų savivertės realumas su amžiumi didėja. Suaugusių žmonių požiūris į save yra realesnis ir objektyvesnis nei jaunuolių, o pastarųjų – tikroviškesnis nei paauglių. Galima manyti, kad tai priklauso nuo proto brandos, gyvenimo patirties, aspiracijų (siekių) lygio “nusistovėjimo”.
Dauguma apie save manome gerai. Savęs vertinimas – didelės arba mažos savo vertės jausmas.
Skiriami tokie savęs vertinimo lygiai:
1) padidinta savivertė (savęs pervertinimas);
2) tikroviška (adekvati) savivertė;
3) sumažinta savivertė (savęs nuvertinimas).

1) Žmogus nori būti gerai vertinamas. Su tuo susijusi žmogaus savigarba, noras tobulėti. Todėl jis siekia tiek padidinti savo vertę, tiek išsaugoti jau esamą.
Geras savęs vertinimas – savosios vertės jausmas – yra naudingas. Žmonės, kurie gerai save vertina, rečiau turi opų, mažiau skundžiasi nemiga, ne taip pasiduoda kitų spaudumui, mažiau linkę vartoti narkotikus, atkakliau atlieka sunkias užduotis ir yra laimingesni.
Kas būdinga pernelyg save vertinančiai, arba vadinamajai narcisistinei asmenybei? (Narcisas – senovės graikų mitologijos personažas: tai jaunuolis, pamilęs savo atvaizdą šulinyje; beje, nuo tos meilės sunykęs ir dievų paverstas gėle.) Narcisizmas – tai savo kūno bruožų, asmenybės savybių bei poelgių aukštinimas, gėrėjimasis jais, įsitikinimas savo išskirtinumu ir tobulumu; pasipūtimas ir nekritiškas požiūris į save. Toks žmogus labiausiai domisi savimi, o kitais – tik tiek, kiek jie jam naudingi. Mėgstamiausia jo žodžiai – “aš” ir “mano”. Svarbiausia jam – savi norai, savos idėjos ir planai. Kai aplinkiniai tokią asmenybę demaskuoja arba paprasčiausiai ją ignuoroja, ji į tai reaguoja pykčio, keršto ar kitu dažnai pernelyg stipriu, neatitikančiu realios situacijos jausmu. Pavyzdžiui, itin save vertinantis vaikinas išgyveno depresiją, metė mokslą, sportą, kai su juo nepanoro draugauti jam patikusi mergaitė.
Asmuo, aiškiai per gerai save vertinantis domisi tik savimi, savo norais ir mintimis. Kalba nuolat apie savo idėjas, praeitį, planus, norus, visuomet viską “žino” geriau už kitus. Jis paprastai labai supyksta, kai kas nors jį užgauna, pradeda ignoruoti, kritikuoti ar net demaskuoti. Todėl tokiam žmogui bendrauti su kitais yra labai sunku.
Dėl tam tikrų priežasčių, kartais ir pačiam nesuprantamų, žmogus imasi įvairiausių keistokų savo vertės didinimo būdų. Jie gali duoti greitą, tačiau laikiną efektą. Vienas iš tokių būdų yra vadinamuoji poza – puikavimasis, nenatūralus, manieringas elgesys. Įvairiai žmogus pozuoja: prigalvoja įvairių istorijų, kurių pagrindiniu herojumi yra jis pats, stengiasi atkreipti dėmesį išsišokdamas, netgi demonstratyviai nedrausmingai elgdamasis. Iš pradžių kai ką pavyksta sudominti. Bet išgalvotos istorijos išaiškėja, dirbtinis efektas nublanksta, ir žmogaus vertė labai smunka.

2) Tikroviškas savosios vertės jausmas įgalina žmonių kritiškai žiūrėti į save, nuolat derinti savo galimybes ir sugebėjimus su gyvenimo reikalavimais, kelti sau pakankamai realius, atsisakyti nuo nepagrįstų siekių, tikslų, veiksmų. Toks žmogus pasitiki savimi ir savo jėgomis, gerbia ir priima save tokį, koks yra – su visais privalumais ir trūkumais. Jis nelaiko savęs blogesniu už kitus, tiki, kad gali įveikti savo silpnybes. Tyrimais patvirtinta, kad žmonės, turintys teisingą požiūrį į save, prireikus sugeba keisti savo sumanymus ir nuomonę, yra geranoriški kitų atžvilgiu, paprastai jiems kyla mažiau bendravimo problemų, jie yra populiarūs ir lengvai tampa lyderiais.

3) Kaip reiškiasi napakankamas savęs vertinimas? Kas rodo žmogų turint menkavertiškumo jausmą? Pirmiausia tai lengvai pažeidžiamas, nepaprastai jautrus bet kokiam – tiek teigiamam, tiek neigiamam – savo asmenybės vertinimui žmogus. Jis sunkiai išgyvena visas savo veiklos nesėkmes, nuolat graužiasi dėl trūkumų, kremtasi, kad kažką pasakė ar padarė ne taip. Todėl dažnai yra užsisklendęs, bėga nuo tikrovės į svajonių pasaulį.
Neigiamą įtaką vaiko savęs vertinimo formavimuisi turi negatyvūs kitų žmonių vertinimai, kurie ugdo vaiko nepasitikėjimą savimi. Silpnai besimokantys mokiniai dažnai lyginami su pirmaujančiais. Jei suaugusieji neatsižvelgs į vaiko pastangas, jis nebetikės savo jėgomis, nusivils, iš anksto nusiteiks nesėkmei. Pavyzdys: mokinys, rašydamas diktantą, padarė 40 klaidų. Mokytoja jam parašė dvejetą. Po to mokytoja papildomai mokė berniuką. Po dviejų mėnesių vėl buvo diktantas. Berniukas padarė 20 klaidų. Pažanga akivaizdi, tačiau mokytoja jam vėl parašė dvejetą. Mokinys nusprendė, kad visos pastangos veltui, jis nieko neišmoko, nes pažymys liko toks pat. Šiuo atveju reikėtų lyginti to paties mokinio dabartinius ir ankstesnius rezultatus. Gavęs geresnį įvertinimą už pastangas ir jų rezultatą, mokinys būtų pasitikėjęs savo jėgomis, o ne nusuvylęs ir nuleidęs rankas.
Menkinantis save žmogus, bendraudamas su kitais, yra pernelyg drovus, sukaustytas, jaučiasi nejaukiai. Jis iš anksto yra įsitikinęs, kad aplinkiniai jį vertina neigiamai. Pavyzdžiui, taip mano dvidešimt penki iš šimto žemos savigarbos jaunuolių ir tik vienas iš šimto – aukštos savigarbos. Antra vertus, toks žmogus dažnai pats neigiamai vertina kitus, yra įtarus, nepasitikintis aplinkiniais, negeranoriškas. Menkos savigarbos žmonės rečiau sulaukia aplinkinių simpatijų, dažniau yra grupės atstumiami, izoliuojami. Jie pakliūna į uždarą ratą: negerbia savęs, o kiti negerbia jų. Juk žmonės linkę žiūrėti į mus taip, kaip mes patys žiūrime į save (jei tik neperdedame). Nepasitikėjimas savimi ir bendravimo sunkumai labai apriboja aktyvią asmenybės veiklą, formuoja pasyvumą, neryžtingumą, nesavarankiškumą. Žemos savigarbos žmonės vengia visuomeninio gyvenimo, rečiau užima renkamas pareigas.
Kodėl kai kurie žmonės save menkina? Yra keletas priežasčių. Save menkindamas, gali pasiteisinti, kodėl nesistengi ko nors pasiekti, ką nors pakeisti. Jei dar nepradėjęs nieko daryti, manai, kad nepavyks, tai nėra reikalo net ir mėginti. Todėl ir nepavyksta, išsipildo savo paties liūdnos “pranašystės”. Save menkindamas, žmogus informuoja kitus, kad iš jo negalima daug tikėtis, kad jis gali apvilti. Tokiu būdu kaltė už nesėkmes peradresuojama aplinkiniams. Save menkindamas, žmogus prašo nuolaidų: aš esu mažas, silpnas, iš manęs daug nereikalaukite. Drovus žmogus gali būti suvoktas kaip neišmanantis, nepasitikintis savimi, kuriuo negalima pasikliauti.
Menkas savęs vertinimas brangiai kainuoja. Žmonės, kurie jaučiasi ne tokie, kokie norėtų būti, lengvai pasiduoda depresijai. Tie kurių savivaizdis neatitinka to, kuo jie mano privalą būti, linkę nerimauti. Kuo menkesnė asmenybės savigarba, tuo didesnė tikimybė, kad ji kenčia nuo vienišumo.
Nepakankamai vertinančiam save žmogui daugiau negu kitiems reikia pritarimo. Netgi neutralią pastabą jis gali priimti kaip priekaištą. Šitaip išsiaiškinę kitų žmonių elgesį savo atžvilgiu, jis pyksta, kerštauja.
Savęs pervertinimas arba nuvertinimas yra du nepalyginami dalykai. Tačiau psichologai teigia, kad pernelyg aukšta savivertė yra stropiai paslėptas pasamonėje nepilnavertiškumo jausmas.

Psichologai teigia, kad pagyrimai ir padrąsinimai būtini kiekvienam žmogui, nes jie skatina veikti, tobulėti, siekti rezultatų. Norint, kad mokinys dirbtų, kartais galima sąmoningai didinti rezultatus. Pavyzdys: mergaičių specialioje mokykloje buvo atliktas eksperimentas. Parašius diktantą, pusei vienos klasės mergaičių buvo pasakyta, kad jos parašė neblogai ir ateityje iš jų galima tikėtis geresnių rezultatų. Iš tikrųjų visų mergaičių rezultatai buvo beveik vienodi. Po kelių mėnesių buvo pastebėta, kad mergaitės, kurių rezultatai buvo dirbtinai pagerinti, iš tikrųjų ėmė mokytis geriau. Jos pasitikėjo savo jėgomis, nusiteikė sėkmei. Taigi mokinių išankstinis nusiteikimas sėkmei, pasitikėjimas savimi turi didelę reikšmę mokymosi rezultatams.
Savosios vertės didinimo būdų yra daug. Juos galima suskirstyti į visuomenei priimtinus, teigiamus ir visuomenei nepriimtinus, neigiamus. Visuomenės pritarimą sukelianti žmogaus kūrybinė veikla kartu didina ir jo vertę. Toji veikla – darbas, mokymasisi, sportas, saviveikla ir kt., laimėjimams šiose srityse visuomenė pritaria, ir tai yra pats natūraliausias savosios vertės palaikymo ir didinimo būdas.
Štai keletas svarbiausių sąlygų formuoti teigiamą vaiko požiūrį į save, kaip ugdyti savimi pasitikinčią, save ir kitus gerbiančią, sunkumų nebijančią, stiprią asmenybę:
1) Kelti vaikui tik tokius reikalavimus, kurie atitiktų jo galimybes.
2) Visus realius vaiko pasiekimus įvertinti pagyrimu, o bausti tik už tų reikalavimų nevykdimą, kurie tikrai neviršije jo jėgų; neigiamai vertinti be patį vaiką kaip asmenybę (“Tu esi blogas”), o tik jo poelgį (“Tu blogai pasielgei”).
3) Skatinti vaiką pačiam įveikti sudėtingesnes problemas (žinoma, padedant ir palaikant jį, tačiau nesaugant jo nuo sunkumų ir gėlės šiltnamyje).
4) Suteikti vaikui galimybę savo sumanymus ir darbus užbaigti iki galo, neatliekant šito už jį; leisti jam išreikšti save, kartu gyvai dalyvaujant jo reikaluose.
5) Nekalbėti vaikui: “Tau šitai niekada nepavyks”, “Tu nežinai”, “Tu negali”, o kaskart skatinti: “Pabandyk”.
6) Vengti nenuoseklumo auklėjime. Nenuoseklus auklėjimas pasireiškia tuo, kad vaikas už tokį patį poelgį vienąkart yra baudžiamas, o kitąsyk jis “nepastebėtas”; vienąsyk juo be saiko žavimasi, o kitąsyk jis visiškai nuverinimas. Tokiais atvejais vaikas tiesiog nežino, kada jis elgiasi gerai, o kada blogai; jam sunku susigaudyti, koks jis yra iš tikrųjų. Nenuoseklus auklėjimas apsunkina ne tik savęs vertinimo, bet ir viso Aš-vaizdo formavimąsi, o tuo pačiu ir asmenybės orientavimąsi aplinkoje.

Aukšto ir žemo savęs vertinimo poveikis žmogaus elgesiui

Aukšto savęs vertinimo asmenys:
 Gerai galvoja apie kitus.
 Tikisi, kad kiti juos pripažins.
 Tai, ką daro, vertina aukščiau, negu žemiau save vertinantys asmenys.
 Jaučiasi gerai, jei ką nors daro kitų stebimi.
 Intensyviau dirba su žmonėmis, reikalaujančiais darbą padaryti puikiai.
 Gerai jaučiasi su žmonėmis, kuriuos laiko kuo nors pranašesniais už save.
 Gali apsiginti, gavę apie save nemalonių pastabų.

Žemo savęs vertinimo asmenys:
 Smerkia kitus.
 Mano, kad kiti juos atmes.
 Tai, ką daro, vertina prasčiau, negu aukštai save vertinantys asmenys.
 Jaučiasi blogai, jei kiti stebi, kai jis ką nors daro, yra jautrūs galimam neigiamam įvertinimui.
 Intensyviau dirba su nereikliais, nekritiškais žmonėmis.
 Nesmagiai jaučiasi su žmonėmis, kuriuos laiko kuo nors pranašesniais už save.
 Sunkiai apsigina, gavę apie save nemalonių pastabų.

Literatūra:

1. Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. Aš myliu kiekvieną vaiką. Apie vaikų psichologinio atsparumo ugdymą. V., 1996, 69-75
2. Myers D. Psichologija. K., 2000, 490-492
3. Psichologija studentui. Vadovėlis. K., 2000, 188-196
4. Suslavičius A. Socialinė psichologija. K., 1995, 30-34
5. Suslavičius A., Valickas G. Socialinė psichologija teisėtvarkos darbotojams. V., 1999, 52-68

Leave a Comment