Volfgangas Amadėjus Mocartas

VOLFGANGAS AMADĖJUS MOCARTAS
(1756-1791)
Vunderkindas. vienas ryškiausių talentų Vakarų muzikos istorijo-
je, genialus improvizuotojas – kalbant apie jį, neišvengiama aukščiau-
sio laipsnio epitetų. Mocartas neabejotinai turėjo išskirtinių sugebė-
jimų: neeilinę klausą, fenomenalią muzikinę atmintį, nežabotą
fantazija ir saviraišką. Tačiau ne mažiau ypatinga buvo ir aplinka,
kurioje jis gimė. Jo tėvas Leopoldas Mocartas (1719-1787) XVIII a.
viduryje buvo vienas žymiausių Vidurio Europos muzikų. Jis buvo
Zalcburgo dvaro kapelmeisteris, pripažintas kompozitorius, ir, svar-
biausia, neeilinis muzikos pedagogas. Jo genialaus sūnaus gimimo
metais pasirodė ir vienas svarbiausių epochos muzikos vadovėlių –
Leopoldo Mocarto „Smuiko mokykla” („Versuch einer grrundlichen
Violinschuie“, 1756). Šioje knygoje apžvelgiama ne tik grojimo smui-
ku technika ir atlikimo ypatumai, bet ir muzikos istorija bei teorija.
Tačiau svarbiausias Leopoldo Mocarto „opusas” vis dėlto buvo jo
sūnus, kurio lavinimui jis skyrė didžiausią dėmesį ir sudarė jam ge-
riausias įmanomas salygas. Jis labai anksti pradėjo mokyti Volfgangą
kumpozicijos technikos pagrindų – harmonijos, polifonijos, formos ir
užrašė pirmąsias mažojo Mocarto kompozicijas, tikriausiai jas iš es-
mės pataisęs. Ilgą laiką jis buvo sūnaus vadybininku, rengė jo pasiro-
dymus dvare. koncertines keliones į svarbiausius Europos muzikinius
centrus ir rūpinosi jo pirmųjų kūrinių leidyba.
Jaunu Moocartu buvo žavimasi kaip puikiu improvizuotuoju. Jo vai-
kystėje parašyta muzika, žinoma, neprilygsta brandiems kūriniams,
tačiau „amato” išmanymu ir sudėtingumu ji iš esmės nesiskiria nuo
jau susiformavusių amžininkų kūrybos. Iš dalies šį fenomeną paaiš-
kina tų laikų ypatumas: 7-ame dešimtmetyje kiasicistinis stilius dar
tik formavosi, tad, pa

alyginti su vėlesniais laikais, daugumos kompo-
zitorių kūryba buvo kiek vaikiška. Pavyzdžiui, jaunam Bethovenui iš-
kilti apie 1780 m. buvo kur kas sunkiau, nors jo tėvas dvaro muzikan-
tas (toli gražu ne toks įtakingas kaip Leopoldas Mocartas) taip pat
bandė pristatyti sūnų kaip vunderkindą.
Volfgangas Amadėjus Mocartas (Wolfgang Amadeus Mozart) gi-
mė 1756 m. sausio 27 d. Zalcburge. Jis buvo septintas, paskutinis
tėvų vaikas; iš visų vaikų užaugo tik Volfgangas ir penkeriais metais
vyresnė sesuo Marija Ana (vadinta Nunnerl), taip pat puiki pianistė.
Volfgangas esą grojo pirmąsias pjeses iš sesers natų sąsiuvinio būda-
mas ketverių metų, o 1761 m. pradžioje, kai jam buvo penkeri, tėvas
užrašė dvi jo mažas fortepijonines pjeses. Žinoma, kad tų pačių metų
pabaigoje Volfgangas pirmąkart viešai koncertavo. 1762 m. garbė-
troška tėvas surengė vaikų pasirodymą Bavarijos kurfiurstui Miun-
chene, ir tai davė pradžia ilgoms sekinančioms kooncertinėms kelio-
nėms. 1762 m. pabaigoje šeima ilgesniam laikui apsistojo Vienoje,
ten vaikai surengė daugybę koncertų ir du kartus pasirodė imperato-
rei Marijai Teresei Šėnbruno rūmuose.
Nors Mocartas didžiają dalį vaikystės praleido kelionėse po Euro-
pą, jo rašybos stilius ir muzikinis skonis bent jau dėl tėvo įtakos su-
sijęs su Zalcburgu. Tai buvo turtingas ir prabangus Aukštutines Aust-
rijos miestas, kuriame susijungė Vidurio Europos, italų ir prancūzų
kultūra. Zalcburgo kunigaikščio arkivyskupo Jeronimo Koloredo dva-
re, kur ne vienerius metus tarnavo tėvas ir sūnu.s Mocartai, dominavo
itališkas skonis, tad iš visų Vienos kl
lasikų Mocarto kūryba yra ita-
liškiausia.
Paryžius. Londonas, Viena ir Italija (1763-1773). 1763 m. vidury-
je Mocartų šeima leidosi į kelionę, užtrukusia pusketvirtų metų. Leo-
poldas Mocartas turejo ambicijų parodyti savo vaikms perspektyviau-
siuose muzikiniuose Europos centruose Paryžinje ir Londune.
Pakeliui bandyta aplankyti visus svarbesnius muzikinius centrus, tik
po Miuncheno, Manheirno, Frankfurto ir Briuselio lapkričio mėnesį
buvo pasiektas Paryžius. Per penkis mėnesius čia buvo surengta daug
koncertų, tarp jų svarbiausias pasirodymas 1764 m. sausio 1 d. kara-
liui Liudvikui XV. Paryžiuje taip pat buvo isleisti pirmieji Mocarto
kūriniai – sonatos fortepijonui ir smuikui (prieš aštuntajį kompozito-
riaus gimtadienį).
Vėliau penkiolika mėnesių buvo praleista Londone, ten taip pat
ne karta rodytasi dvare. Vaikų sugebėjimai šiuose koncertuose buvo
tikrinami išties rimtai: pavyzdžiui, jie turejo improvizuoti tam tikra
tema skambindami audeklu uždengta klaviatūra. Volfgangui dažnai
teko groti smuiku ir net dainuoti. Londone jaunas Mocartas palaikė
artimus ryšius su Johanu Kristianu Bachu (1735-17S2) ir ju pavyz-
džiu parašė pirmasias simfonijas. Per vaikystės keliones Mocartas
susitiko daugelį žymių kompozitorių ir praturtėjo labai įvairiais mu-
zikiniais įspūdžiais, tačiau Johano Kristiano Bachu įtaka jo ankstyva-
jai kūrybai buvo stipriausia.
Vis dėlto nereikėtų per daug idealizuoti po Europos didmicsčius
keliaujančios šeimos, kuria visur pasitikdavo karūnuotos personos,dvasines kultūros korifėjai ir kurios koncertais buvo be galo žavimasi.

Turint galvoje ano meto salygas, kelionė, ypač vaikams, turčjo būti
labai alinanti. Dažni pasirodymai reikalavo nuolatinių pratybu tėvo
nupirktu kelioniniu fortepijonu tiek nakvynės vietose, tiek karietoje.
Abu va
aikai ne karta sunkiai sirgo, dėl ko kelionė mėnesiui ar porai
būdavo nutraukiama. Karta vidurių siltine sirgusi Nannerl net gavo
kunigu priešmirtinį isrišimą, tačiau pasveiko. Paskui susirgo brolis.
Vėlesniuose Mocarto laiškuose esama niūrių pastabų apie prarasta
vaikystę. be to, tikėtina, jog tok.s alinantis gyvenimo būdas lapo jo
silpnos sveikatos ir ankstyvos mirties priežastimi.
Vaikų mokykliniu lavinimu tėvai rūpinosi patys ir nėra duomenų,
kad Volfgangas kada būtų lankęs mokvklą, tačiau atrodo, jog gyveni-
mui jis buvo visiškai pasiruošęs. Jis gerai mokėjo lotynų ir italų, kiek
prasčiau prancūzų ir anglų kalbas. Įvairūs skaičių žaidimai rankraščių
paraštėse rodo jo domėjimasi aritmetika.
Grįžimas iš Anglijos su daugeliu sustojimų Olandijoje, Prancūzi-
joje. Šveicarijoje ir Vokietijoje truko beveik visus 1766 m. Per paskes-
nius devynis mėnesius, galų gale praleistus namie, vienuolikametis
Mocartas galėjo ramiau užsiimti komponavimu. Tuo metu Zalcburge
jvyko bažnytinis dainų vaidinimas (oratorija) „Pirmasis jsakymas”
(„Die Schuldigkeit des erstcn Gebots__), kurio pirmajį veiksmą sukū-
rė Mocartas, o universitete buvo pastatytasjo pirmas sceninis veika-
]as – maža mokyklinė opera (intcrmedija) lotynų kalba ,,Apolonas ir
Hiacintas”. 1767 m. rugsejo mėn. šeima vėl leidosi į kelionę, šikart
penkiolikai menesių į Vieną. Tuo metu Vienoje kilo daug aukų pa-
siglemžusi raupų epidemija, nuo kurios Mocartai keliems mėnesiams
pabėgo į Bohemiją, tačiau vaikai vis dėlto ligos neišvengė.
Visus 1768 m. šeima gyveno Vienoje. Leopoldas Mocartas ruošė
dirvą dvylikamečio sūnaus operiniani debiutui, o Volfgangas pavasarj
parašė pirmą didelę (3 veiksmų) komišką opera „Tariamoji prastuolė“
(,,La fi
inta semplice“), bet ji, šeimos nusivylimui, buvo pastatyta tik
po metų Zalcburge. Šiokia tokia kompensacija Mocartui tapo rudenj
garsaus daktaro Mesmerio namuose atliktas jo dainų vaidinimas
“Bastjenas ir Bastjena“, Žano Žako Ruso ,,Kaimo burtininko“
aranžuotė. Vienoje praleistus metus vainikavo reikšmingas
pasirodymas imperatoriaus šeimai, čia Mocartas dirigavo savo pir-
mąsias iškilmingas mišias (c-moll, KV 139=47a).
1769-uosius m. Mocartai praleido namie, metų pabaigoje tryli-
kametis Volfgangas buvo priimtas į tėvo vadovaujamą dvaro kapelą
ir tapo koncertmeisterio pavaduotoju. Tačiau kelionės dar nesibai-
gė: 1770-1773 m. tėvas ir sūnus tris kartus su dideliu pasisekimu
keliavo po Italiją (Milanas, Bolonija, Florencija, Roma, Neapolis).
Per tą laiką Mocartas daug išmoko iš savo žymiausių kolegų (Samar-
tinio, Paizielos). Italijoje jis jau buvo sutinkamas ne kaip vunderkin-
das, o kaip aukštai vertinamas susiformavęs kompozitorius, virtuozas
ir dirigentas. Milane didelę sėkmė lydėjo tris jo operas. Romoje
popiežius įšventino jį į Auksinio pentino ordino riterius (tokia garbė,
tik daug vyresniame amžiuje, kadaise teko Orlandui Lasui), o Bolo-
nijoje, kur vadovaujamas žymiausio epochos muzikos mokslininko
Džovanio Batistos Martinio (1706-1784) kurį laiką studijavo polifo-
niją, Mocartas tapo tenykštės muzikos draugijos (Accademia filarmo-
nica) nariu. Bolonijos Accademia nariais buvo tik patys žymiausi Eu-
ropos muzikai ir keturiolikamečiui Mocartui tai buvo didžiulė garbė
ir įvertinimas, beje, paskutinis jo gyvenime.

Naudota literatūra:

Toomas Siitan „Vakarų šalių muzikos istor

Leave a Comment