1993-2004m. Lietuvos istorija

Turinys

Įvadas 2
Lietuva po Nepriklausomybės atkūrimo 3
Vidaus ir užsienio politika 4
Administracinis valdymas 4
Lietuvos seimų raida 4
Lietuvos vyriausybių raida 5
Lietuvos prezidentų kaita 5
Lietuva ir Europos Sąjunga 7
Lietuva ir NATO 7
Lietuva pasaulyje 8
Ekonominė raida 9
Privatizacija 10
Lietuvos ekonomikė politika 1993 – 1998 m. 11
Bankai ir piniginė sistema 13
Kultūra ir švietimas 13
Pasaulio lietuvių bendrija 13
Švietimo sistemos reforma 14
Kultūrinis gyvenimas 14
Lietuvos sportas 15
Socialinė – visuomeninė raida 16
Tautinės mažumos 16
Socialinė padėtis ir pagrindinės visuomeninės problemos 16
Pagrindinės istorinės datos 18
Išvados 21
Literatūra 22Įvadas
Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, prasidėjo naujas Lietuvos istorijos laikotarpis, kuris nebuvo lengvas: nepriklausomybę reikėjo išsikovoti, o tai 1991 m. sausio 13 dieną pareikalavo net 14 nekaltų žmonių gyvybių. Tačiau tai buvo tik pati pradžia. Atsiskyrus nuo SSRS reikėjo iš naaujo kurti valstybę. Buvo susidurta su daugybe įvairiausių problemų: politinio valstybės valdymo aparato formavimas, ekonominiai sunkumai, kultūriniai dalykai.
Per beveik 14 nepriklausomybės metų Lietuva nuėjo nemažą kelią demokratinės respublikos link. Taigi šio referato tikslas: apžvelgti Lietuvos Respublikos istoriją nuo 1993metų iki šių dienų.
Pagrindiniai uždaviniai:
1. nušviesti Lietuvos padėtį Nepriklausomybės atkūrimo metais;
2. apžvelgti pagrindinius vidaus ir užsienio politikos aspektus bei prioritetus:
• valstybės valdymo raidą;
• integracija į Europos Sąjungą ir NATO;
• Lietuvos padėtį pasaulyje.
3. nustatyti ekonominę valstybės padėtį 1993 – 2004 metais;
4. apibūdinti visuomeninę ir kultūrinę šalies raidą po nepriklausomybės atgavimo;
5. pateikti pagrindinių Lietuvos datų ir įvvykių sąrašą nuo 1993 metų iki šių dienų;
Pagrindinės problemos, iškilusios rašant šį darbą, buvo literatūros stoka, o ypač paskutiniųjų metų Lietuvos istorijos. Internete pateikta medžiaga labai abstrakti, o be to, pateikta daugiau politiniu nei istorinius aspektu. Naujausi istoriniai įvykiai dar nekomentuojami, todėl ka

ai kurie faktai referate pateikti tiesiog be didesnių komentarų.Lietuva po Nepriklausomybės atkūrimo
1991 m. kovo 11 dieną atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos vyriausybė ir gyventojai tikėjosi politinės paramos iš JAV ir kitų didžiųjų Vakarų valstybių, tačiau jos atsisakė Sovietų Sąjungai taikyti sankcijas, neskubėjo pripažinti Lietuvos. V.Landsbergis jų poziciją apibūdino kaip „stengimąsi nieko nedaryti“. Iš tikrųjų Vakarų valstybių reakcija buvo lėta, diplomatiška ir apgalvota, kai tuo tarpu Lietuvos Aukščiausioje Taryboje – Atkuriamajame seime tarp deputatų prasidėjo diskusijos ir nesutarimai dėl tolesnių veiksmų (Brazauskas, Makauskas, 2004).
Po kruvinosios 1991 m. sausio 13 dienos įvykių prasidėjo naujas valstybės kūrimo etapas. Pasitvirtino V. Landsbergio išmintinga strategija: nedelsiant skelbti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, formuoti savarankiškas valstybės struktūras, prašyti Vakarų palaiminimo ir atkakliai laukti SSRS subyrėjimo. Tai įvyko per pusantrų metų. Per 1991 metų vasario mėnesio viisuotiną apklausą 90,47% Lietuvos piliečių pritarė konstitucinei nuostatai „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, o tai reiškia, kad jie pritarė Lietuvos nepriklausomybei. 1992 m. spalio 25 dieną buvo priimtas pagrindinis valstybės gyvenimą reguliuojantis įstatymas – Lietuvos Respublikos Konstitucija (Brazauskas, Makauskas, 2004).
Po V. Landsbergio bendraminčių sumaniai vestų derybų su Maskva 1993 m. rugpjūčio 31 d. buvo išvestas paskutinis sovietinės kariuomenės dalinys. Rugsėjo 4 – 8 d. Lietuvą aplankė popiežius Jonas Paulius II. 1994 m. pradžioje Lietuva oficialiai pasiprašė priimama į Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją (NATO). Vasarą Vilniuje ir Kaune įvyko Pasaulio lietuvių da
ainų šventė. Palaipsniui buvo atkuriama valstybės valdžia, kariuomenė, policija, sienų apsauga. Žmonėms gražinamas sovietinės valdžios nusavintas turtas. Lietuvoje gyvenančioms tautinėms mažumoms garantuojama teisinė jų kultūros ir tradicijų apsauga. Atkurta valstybės vadovo – prezidento institucija (Brazauskas, Makauskas, 2004).
Sovietinė Lietuvos okupacija galutinai baigėsi, kai pagal sutartį rusų kariuomenė 1993 m. rugpjūčio 31 d. iš Lietuvos buvo išvesta, nors paskutiniai kareiviai Lietuvą paliko spalio viduryje. Lietuva savo ruožtu leido Rusijos karinį tranzitą per savo teritoriją į Kaliningrado sritį (Civinskas, Antanaitis, 2001).
Lietuva jau nepriklausoma, bet dar nelaisva nuo sovietmečio destrukcinių psichologinių įgūdžių, kuria naują savo tėvynės, tautos ir piliečių gyvenimą. Ji įsiliejo į pasaulio valstybių bendriją, atkūrė diplomatinius santykius su gretimomis ir tolesnėmis valstybėmis (Makauskas, 2000).Vidaus ir užsienio politika

Administracinis valdymas
Lietuvos Respublikos (LR) teritorija skirstoma į administracinius vienetus. 1994 m. liepos 19 d. priimtas teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas. Administracinis vienetas – tai LR teritorijos dalis, valdoma LR Vyriausybės ar savivaldybės. Nustatyta, kad LR administraciniai vienetai yra apskritys ir savivaldybės. Apskritis sudaroma iš savivaldybių teritorijų. Ankstesnieji rajonai tapo savivaldybėmis. Įsteigtos 56 rajonų ir miestų savivaldybės bei 10 apskričių: Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus. 1994 m. gruodžio 30 d. Lietuvoje atkurtos apskritys. Priimtas apskričių valdymo įstatymas. Miestuose ir gyvenvietėse veikia tarybos ir valdybos, vykdomoji valdžia yra meras (Gimtoji istorija).
2000 m. gegužės 9 d. pr
riimtas valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymas. LR siena yra neliečiama. Valstybės sieną galima keisti Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis jei jas ratifikuoja 4/5 visų Seimo narių. 2000 m. spalio 10 d. priimtas Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymas nustatė, kad valstybės sienos apsaugą įgyvendina Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Jovaiša, 2003).Lietuvos seimų raida
1992 m. Seimo rinkimus laimėjo LDDP. 1990 – 1992 m. Atkuriamajame Seime vyravusias dešiniąsias jėgas pakeitė kairiosios. LDDP vyriausybė laikėsi Sąjūdžio nubrėžtų vidaus ir užsienio politikos krypčių. Gana ilgai – nuo 1993 iki 1996 metų – ministras pirmininkas buvo Adolfas Šleževičius. Šis veikėjas susikompromitavo, prieš pat vieno banko bankrotą atsiėmęs iš jo savo indėlį, todėl turėjo atsistatydinti. Be abejo, krito ir partijos autoritetas. 1996 m. rinkimai parodė, jog Lietuvoje jau galutinai susiformavo daugiapartinė sistema. Iš tuo metu įregistruotų 33 partijų ir judėjimų rinkimuose dalyvavo 28 (Bakonis, 2004). 1996 m. spalio 26 d. rinkimus į antrąjį seimą laimėjo V. Landsbergio vadovaujama Tėvynės Sąjunga (Lietuvos konservatoriai). Jiems atiteko 70 vietų seime. 16 vietų atiteko dešiniajai Krikščionių demokratų partijai. Šios dvi partijos sudarė vyriausybinę koaliciją (Jovaiša, 2003). Po kitų, 2000 m., rinkimų jos iš esmės virto nedidelėmis ir neįtakingomis partijomis: juose daugumą balsų gavo A.Brazausko socialdemokratinė koalicija. Nemažai balsų surinko ir 1998 m. pabaigoje susikūrusi socialliberalų partija. Sunku tiksliai įvardyti tokias Lietuvos visuomenės nusigręžimo nuo dešiniųjų priežastis. Aišku, jų autoriteto nesustiprino nei G.Vagnoriaus, nei R.Pakso vadovavimas vy
yriausybėms. Pirmasis atsistatydino dėl su ministrais susijusių skandalų bei nesutarimų su prezidentu, antrasis atsistatydino nesitikdamas su „Mažeikių naftos“ privatizavimo politika (Bakonis, 2004).
Paskutiniuosius Seimo rinkimus, taip pat ir rinkimus į Europos parlamentą laimėjo skandalingai pagarsėjusi ir populistine vadinama Darbo partija, vadovaujama milijonieriumi laikomo Viktoro Uspaskicho.Lietuvos vyriausybių raida
1993 m. kovo 10 d. – 1996 m. vasario 8 d. ministru pirmininku buvo Adolfas Šleževičius. Šis ministras pirmininkas dėl įvykusio skandalo po vieno banko griūties atsistatydino. Iki 1996 m. lapkričio 19 d. ministru pirmininku buvo Laurynas Mindaugas Stankevičius (Gimtoji istorija).
Po 1996 m. seimo rinkimų, kuriuos laimėjo dešinieji, suformuota koalicinė G. Vagnoriaus vadovaujama vyriausybė. G. Vagnorius atsistatydino dėl ministrų atsistatydinimo skandalų bei nesutarimų su Prezidentu. 1999 m. gegužį premjeru tapo Rolandas Paksas, kuris netrukus atsistatydino nesutikdamas su „Mažeikių naftos“ privatizavimo politika. Jį pakeitė Andrius Kubilius. Po 2000 m. seimo rinkimų ministru pirmininku vėl tapo R. Paksas, tačiau greitai jį pakeitė Algirdas Mykolas Brazauskas (Jovaiša, 2003). Po paskutiniųjų, 2004 metų seimo rinkimų, premjeru taip pat perrinktas A. Barazauskas.
Šitokia vyriausybių kaita bylojo apie stabilumo stoką aukščiausiuose valstybės sluoksniuose. Vyriausybės keičiasi dažnai. Antai 2001 m. sudarytoji A. Brazausko vyriausybė – jau dvyliktoji nuo nepriklausomybės atkūrimo. Šis veiksnys visuomenės akyse taip pat negali kelti didesnio pasitikėjimo partijomis ir jų formuojama valdžia (Bakonis, 2004).
Kaip tik šiuo metu yra formuojama nauja Lietuvos Respublikos vyriausybė, kurią nuo pat pradžios lydi politiniai skandalai. Prezidentas atsisako patvirtinti kai kuriuos ministrus dėl jų abejotinos reputacijos ar sugebėjimo dirbti, todėl kol kas nėra aišku, kas gi sudarys naująją vyriausybę.Lietuvos prezidentų kaita
Prezidentas Lietuvos Respublikoje atlieka tokias pagrindines funkcijas: teikia Seimui Ministro pirmininko kandidatūrą ir atstovauja Lietuvos vykdomajai valdžiai tarptautinėje ir vidaus politikoje (Gimtoji istorija).
1993 m. sausio 25 – vasario 14 d. vyko Prezidento rinkiminė kampanija. 60,03 procentai balsavusių piliečių savo balsus atidavė už A. Brazauską. Algirdas Mykolas Brazauskas tapo pirmuoju Antrosios Lietuvos Respublikos Prezidentu. 1998 m. vasario 25 d. pasibaigus A. Brazausko kadencijai, išrinktas dabartinis Lietuvos Respublikos Prezidentas – Valdas Adamkus. 2003 metų sausio 6 dieną prezidentu tapo Rolandas Paksas (Jovaiša, 2003). Tačiau šis politikas ilgai valdžioje neišsilaikė: po metų jam buvo paskirta apkalta ir jis priverstas atsistatydinti. Prezidentu 2004 m. vėl tapo V. Adamkus.
A. Brazausko prezidentavimo laikotarpiu (1993 – 1998 m.) įvyko pozityvių pokyčių Lietuvos gyvenime:
• Objektyviai vertinant politinę situaciją, reikia pripažinti, kad sumažėjo politinė įtampa, piliečių priešprieša, vis daugiau pastebima politinio bendradarbiavimo, sutarimo;
• Tačiau išryškėjo gana pavojinga visuomenės formavimuisi tendencija – sumažėjo piliečių politinis aktyvumas (nusivylimas valdžia,socialinės problemos ir pan.);
• Daugiau dėmesio skiriama tautinei politikai, kurios tikslas – laiduoti lietuvių ir kitų mūsų šalyje gyvenančių tautų optimalią raidą
• Užsienio politikos vienas svarbiausių prioritetų – tikroji narystė Europos Sąjungoje. Kiti tikslai:
 Integracija į NATO;
 Geri santykiai su kaimynėmis;
 Santykių su Izraeliu ir pasaulio žydų bendruomene gerinimas;
 Santykių plėtojimas su Vidurio Europos valstybėmis;
 Bendradarbiavimas su Šiaurės Europos valstybėmis, Azija, Australija, Lotynų Amerika ir kt. (Varnienė, 1999).
Tačiau jam vadovaujant iškilo nemažai politinių problemų:
• Lietuvos saugumo problema. Rusijos pretenzijos (siekimas išlaikyti savo įtaką Baltijos šalių regione);
• Smunka valdžios prestižas (žadama daug, įvykdoma mažai; nuolatinės partijų rietenos; dar nemokama gyventi demokratijos sąlygomis);
• Įstatymų netobulumas, nuolatinis jų taisymas, įstatymų nesilaikymas, teisinių institucijų neveiksmingumas, korupcija;
• Policija, prokuratūra, vidaus reikalų ministerijos institucijos nesugeba susidoroti su nuolat augančiu nusikalstamumu;
• Netvarka muitinėse
• Valstybės institucijos nesugeba surinkti mokesčių, o nuolatinė jų kaita atbaido investuotojus (Varnienė, 1999).Lietuva ir Europos Sąjunga
Europos bendrija Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1991m. rugpjūčio 27 d. Diplomatiniai santykiai buvo užmegzti su kiekviena Bendrijos valstybe atskirai. 1995 m. birželio 12 d. Lietuva pasirašė asocijuotos narystės sutartį su Europos Sąjunga. 1998 m. vasario 1 d. Lietuva oficialiai tapo asocijuota ES nare. Tikroji narystė Europos Sąjungoje – vienas svarbiausių Lietuvos užsienio politikos prioritetų (Jovaiša, 2003).
Narystė Europos Sąjungoje (ES) Lietuvai naudinga daugelius aspektų. Pirmiausia Lietuva sumažina agresijos tikimybę bei sustiprina tvarką ir saugumą savo šalyje. Narystė teikia nemažai ir ekonominės naudos. Verslininkai įgyja galimybę laivai prekiauti visoje ES teritorijoje, Lietuvos Respublikos piliečiai – galimybę laisvai judėti, mokytis ir įsidarbinti bet kurioje ES valstybėje ir pan. Oficialūs santykiai su ES užmegzti dar 1922 m. Po trejų metų Lietuvos Respublika pateikė oficialų prašymą stoti į ES. Kartu su mūsų valstybe derybose dėl stojimo į ES dalyvavo dar 12 valstybių kandidačių (Bakonis, 2004).
1999 m. gruodį vykusiame Europos viršūnių susitikime Lietuva ir kitos penkios kandidatės buvo oficialiai pakviestos derybų su ES. 2000 m. vasario 15 d. Lietuva oficialiai pradėjo derybas dėl narystės ES (Gimtoji istorija).
Kad galėtų tapti ES nare, Lietuva turėjo prisiderinti prie ES teisinės ir administracinės sistemos, teisės aktų. Kai kuriems reikalavimams įgyvendinti jai buvo suteiktas pereinamasis laikotarpis (Gimtoji istorija).
Derėtasi dėl daugybės dalykų: žemės ūkio, biudžeto, švietimo, mokslo ir t.t. Derybos vyko gana sėkmingai. Pradėjusi jas antrojoje dalyvių grupėje, Lietuva netrukus prisivijo pirmavusias valstybes. Derybų metu Lietuva atsiejo litą nuo JAV dolerio ir susiejo jį su bendra ES valiuta – euru. 2002 m. pabaigoje ES tarybos susirinkime Kopenhagoje Lietuva ir kitos 9 kandidatės oficialiai pakviestos tapti visateisėmis ES narėmis. 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva priimta į Europos Sąjungą (Bakonis, 2004).Lietuva ir NATO
Integracija į NATO buvo vienas iš Lietuvos saugumo politikos prioritetų (Jovaiša ,2003).
Pirmieji Lietuvos ir NATO ryšiai užmegzti 1991 m. pabaigoje. Buvo įkurta Šiaurės bendradarbiavimo taryba (NACC) (1997 m. vietoj NACC ėmė veikti Euro-Atlantinė partnerystės taryba (EAPC), kurios dėka santykiai su NATO išsiplėtė, apėmė politinę ir karinę sferas (Jovaiša, 2003). Jos tikslas – Rytų ir Vakarų bendradarbiavimo stiprinimas. 1992 m. pradžioje Lietuvoje pirmą kartą apsilankė NATO generalinis sekretorius Manfredas Verneris. Apie savo siekimą įstoti į NATO Lietuva paskelbė 1994 metais. Lietuvos Respublikos prezidentas A. Brazauskas kreipėsi į NATO generalinį sekretorių prašydamas priimti Lietuvą į NATO (Gimtoji istorija).
Tais pačiais metais Lietuva su NATO pasirašė sutartį „Partnerystė taikos labui“. Programa suteikė mūsų šaliai galimybę konsultuotis su NATO, perimti NATO šalių patirtį. Nuo tada prasidėjo Lietuvos integracija – šalis kruopščiai tobulino ir derino prie NATO savo karinę struktūrą, dalyvavo taikos palaikymo operacijose. NATO tarybos posėdyje Prahoje 2002 m. lapkričio 21 d. valstybių ir vyriausybių vadovai priėmė deklaraciją, pagal kurią Lietuva pakviesta pradėti derybas dėl narystės NATO. 2004 m. balandžio mėnesį Lietuva tapo pilnateise NATO nare (Bakonis, 2004).Lietuva pasaulyje
Pirmiausia reikėjo atkurti valstybės narystę tose tarptautinėse organizacijose, su kuriomis ryšiai buvo nutraukti, ir užmegzti santykius su naujomis. Į JTO (Jungtinių Tautų Organizacija) Lietuva priimta kartu su kitomis dviem Baltijos šalimis. Valstybės vadovai gavo galimybę pristatyti savo valstybę, jos poziciją įvairiausių pasaulinių įvykių reiškinių atžvilgiu kiekvieną rudenį vykstančioje Generalinės Asamblėjos sesijoje. Lietuvai ypač svarbu bendradarbiauti su JTO Vystymo programa. Ji teikė techninę pagalbą Lietuvai pereinant į rinkos ekonomiką, padėjo vystyti įvairias reformas. Lietuva tapo ir įvairiausių specializuotų JTO įstaigų nare: Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO), Tarptautinės darbo organizacijos, Pasaulinės sveikatos organizacijos, Tarptautinės atominės energetikos agentūros ir daugelio kitų. Spręsdama įvairius finansinius, ekonominius klausimus, Lietuva 1992 m. įstojo į Tarptautinį valiutos fondą ir pasaulinį banką (Bakonis, 2004).
1995 m. Lietuva ėmė siekti narystės Pasaulio prekybos organizacijoje, į kurią buvo priimta 2001 m. Lietuva bendradarbiauja su Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD), kurioje taip pat siekia narystės. 1997 m. Lietuva pirmą kartą išrinkta į UNESCO vykdomąją tarybą (Jovaiša, 2003).
Ne mažiau už pasaulinį yra ir regioninis bendradarbiavimas. Nuo 1991 metų imta bendradarbiauti su Europos Taryba, Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacija. Dalyvaudama šių organizacijų veikloje Lietuva galėjo derinti savo teisės normas prie europinių standartų (Bakonis, 2004).
Vienas iš saugumo ramsčių – geri santykiai su kaimynais. Juos reikėjo įteisinti pagal tarptautinės teisės normas. Lietuvai ypač gerai susiklostė šie santykiai su Lenkija. Kartais Lietuvos – Lenkijos dabartinių santykių sutvarkymas lyginamas su jau minėtu „šimtmečio priešų – Vokietijos ir Prancūzijos“ santykių sureguliavimu prezidento Šarlio de Golio laikais. Lietuvos ir Lenkijos santykiuose buvo nutarta nesižvalgyti atgal į sklidiną nuoskaudų istoriją, bet galvoti apie ateitį bendroje Europoje. Draugiški santykiai dar labiau sustiprėjo Lenkijai taus NATO nare: susitarta dėl bendradarbiavimo gynybos srityje, Lenkijos paramos Lietuvai siekiant narystės NATO ir pan. (Bakonis, 2004). 1997 m. įkurti Lietuvos ir Lenkijos prezidentų Konsultacinis Komitetas; Lietuvos ir Lenkijos seimų narių Asamblėja bei Lietuvos ir Lenkijos vyriausybių bendradarbiavimo taryba (Jovaiša, 2003).
Nepavyko tais pačiais principais paremti santykių su kitomis dviem kaimynėmis – Rusija ir Baltarusija. Nors ir turėdama pašonėje rusiškąją Kaliningrado sritį, Lietuva ginčytinas problemas su Rusija sprendė vis dėlto efektyviau nei šiaurinės mūsų kaimynės – Estija ir Latvija. Su šiomis dviem valstybėmis Lietuvą siejo bendra kova prieš imperiją paskutiniaisiais SSRS gyvavimo metais, taip pat pasaulyje paplitęs bendras „baltų“ įvaizdis. Todėl ir buvo įsteigtos trijų šalių Baltijos asamblėja (parlamentams bendradarbiauti). Sutarta dėl prezidento reguliarių susitikimų. Keičiantis informacija, derinant ekonomikos, gynybos ir kitus planus, galia išvengti prieškarinių klaidų, kurių svarbiausia – stokota vienybės (Bakonis, 2004).
Lietuva ne tik derėjosi ir pasyviai laukė tarptautinių organizacijų sprendimų. Ji aktyviai dalyvavo JTO, NATO taikos palaikymo operacijose. Mūsų valstybė siuntė į šias operacijas karius, policininkus, medikus, stebėtojus. Tai buvo mūsų šalies indėlis į tarptautinį saugumą. Šiandien saugumo grėsmė skiriasi nuo tos, prie kurio Europa priprato šaltojo kario metais. Terorizmą, masinių naikinimo ginklų platinimą, politinį radikalizmą ir kita kur kas sunkiau atremti. Todėl Lietuvos kariuomenė turi būti pasirengusi, esant reikalui, drauge su sąjungininkais veikti įvairiomis aplinkybėmis ir įvairiuose pasaulio taškuose. Dešimties metų patirtis tarptautinėse operacijose ir prisiimtų įsipareigojimų laikymasis įrodė, kad Lietuvos kariai gali būti kolektyvinės gynybos lygiaverčiai partneriai (Bakonis, .2004).
2002 m. lapkričio ir gruodžio mėn. Lietuva buvo oficialiai pakviesta stoti į NATO ir Europos Sąjungą. 2002 m. lapkričio mėn. Pirmą kartą Lietuvą aplankė JAV prezidentas Džordžas Bušas. 2004 metais Lietuva tapo pilnateise NATO ir Europos Sąjungos nare. Mūsų valstybė pradėjo naują istorinį raidos etapą (Brazauskas, Makauskas, 2004).Ekonominė raida
Daug veiksnių lėmė visuomenės kaitą nepriklausomo gyvenimo sąlygomis. Vienas jų – ekonominis. 2004 m. tarptautiniu mastu oficialiai pripažinta, kad Lietuva sukūrė veikiančią ekonomiką. Į ją eita laipsniškai. Atgavus nepriklausomybę, pirmiausia buvo liberalizuota ūkinė veikla. Tai reiškė, kad atsisakoma reguliuoti kainas, suteikiama ūkinės veiklos laisvė. Liberalizavimą lydėjo didžiulė infliacija, t.y. kainų kilimas, ir bendro nacionalinio produkto kritimas. Infliacija sustabdyta įvedus laikinus pinigus – talonus („vagnorėlius“). O įvedus litą infliacija ėmė mažėti (Bakonis, 2004).
Daugelis žmonių nesugebėjo atsisakyti gerovės valstybės iliuzijos. Esą užtenka tik panaikinti valstybinę nuosavybę, planinę ekonomiką ir gėrybės pačios pasipils. Deja, taip neįvyko. Sovietmečiu absoliuti dauguma žmonių buvo tik valstybės samdomi darbininkai ar tarnautojai. Jie dirbdavo tai, ką jiems nurodydavo valdžia, ir gaudavo už savo darbą valdišką algą. Nereikėjo rūpintis paklausa rinkoje, kainomis, rizika ir pelnu. Naujoje sistemoje sunkus žmonių darbas gali būti daugiau atlygintas tik rinkos sąlygomis, o ne pasikliaujant biudžeto galimybėmis ir valdžios malone. Vis dažniau pasigirsdavo balsų, kad po Nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje smarkiai padidėjo turtiniai skirtumai, atsirado bedarbių ir skurstančių minios. Teigti, jog būtent Lietuvos grįžimas į rinkos ekonomiką pagimdė visus skirtumus, nėra korektiška. Skirtumai buvo ir pasiliko, tiesiog pasikeitė priežastys, dėl kurių jie atsiranda. Sovietinėje visuomenėje gerovę lėmė žmogaus statusas, dabar – iniciatyva, išsilavinimas. Vieni pradėjo dirbti daugiau, tikslingiau, rizikuoti ir kitaip siekti materialinės gerovės. Nenorėję ar nepajėgę susitaikyti su šia laisve rinktis, tikėjęsi valstybės globos, atsidūrė skurde (Bakonis, 2004).Privatizacija
Atkūrus nepriklausomybę, nuo socialistinės ekonomikos imta pereiti prie rinkos ekonomikos. Svarbus žingsnis buvo 1991 m. Lietuvos vyriausybės pradėta privatizacija. Įmonės, butai, žemė buvo privatizuojami už investicinius čekius. Pradėti naikinti kolūkiai (Cibienė, 2002).
Privataus kapitalo rinkos užuomazgos atsirado dar 1987 m., prasidėjus kooperatyvų veiklai. 1998 m. pabaigoje jau daugiau kaip 2/3 Lietuvos darbuotojų dirbo privačiose įmonėse. Kita vertus, 60% kapitalo Lietuvoje dar priklausė valstybei (Bakonis, 2004). Valstybinis kapitalas dominavo elektros, dujų, vandens tiekimo, miškininkystės, švietimo, transporto, sveikatos srityse, privatus – prekyboje, viešbučių, restoranų, remonto srityse (Jovaiša, 2003).
Valstybės nuosavybę pradėta privatizuoti 1991 m. Privatizuotas negrąžinamas buvusiems savininkams turtas. I privatizavimo etapas, paremtas investiciniais čekiais, buvo pats masiškiausias. Tarp 1991 ir 1995 metų etapą buvo privatizuota 30  valstybės turto (Gimtoji istorija).
II privatizavimo etapas parsidėjo 1996 m. rugpjūčio mėnesį. Jis buvo paremtas Lietuvos Respublikos pinigu (litu). Čia jau galioja visos rinkai būdingos sąlygos – vienodos sąlygos Lietuvos ir užsienio, juridiniams ir fiziniams asmenims. Privatizavimas vyko gana lėtai. Nemaža strateginių Lietuvos ūkio objektų parduota užsienio bendrovėms. 1998 m. Švedijos ir Suomijos konsorciumui „Amber Telelaholding AS“ parduota 60  Lietuvos telekomo akcijų. 1999 m. amerikiečių bendrovei “Williams” leista įsigyti 66  didžiausio Lietuvos privatizuoto objekto – „Mažeikų naftos“ – akcijų. Vėliau jos atiteko rusų koncernui „Jukos“ (Jovaiša, 2003).
Tačiau privatizavimas sukėlė ir nepageidautinų procesų. Ypač žemės ūkyje jie įgavo neigiamą atspalvį. Į privatizaciją didžioji visuomenės dalis žiūrėjo kaip į „prichvatizaciją“ (nuo rusiško žodžio „pasisavinti“), vogimą. 1992 – 1996 metų laikotarpiu Lietuvoje „prichvatizacija“ ir vagysčių mastas buvo tiesiog sukrečiantis (Bakonis, 2004).
Lietuvos visuomenė išgyveno skaudžius rinkos ekonomikos ir pilietinės visuomenės kūrimo sunkumus: buvusios stambiosios gamybos smukimą ir nelengvą smulkiojo bei vidutinio verslo atsigavimą. Ypač sudėtinga padėtis kaime. Daug kaimo žmonių iš susidariusios sudėtingos padėties nemato išeities. Čia ne visiems gražinama buvusi jų nuosavybė, daug smulkių ūkių, juose menka, atsilikusi technika, gyventojai girtauja (Brazauskas, Makauskas, 2004).
Ūkio politikos pertvarka reikalavo lėšų, kurių Lietuvos biudžetas neturėjo. Skolos užsieniui per šį laikotarpį išaugo iki astronominių sumų. Niekas net negalvojo, kad skolas teks atiduoti. Apskritai Lietuvos ekonominė raida ypač jaunimą skatino „balsuoti kojomis“ – masiškai emigruoti. Lietuviai šalį palikdavo ne tik dėl ekonominių paskatų. Pradėjo veikti ir psichologiniai veiksniai. Žmonės pavargo gyventi nesibaigiančioje pertvarkoje ir pradėjo gelbėtis (Bakonis, 2004).Lietuvos ekonomikė politika 1993 – 1998 m.
Lietuvos ekonominė situacija prezidentaujant A.Brazauskui (1993 – 1998 m.):
• Pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu pramonės dalis bendrajame vidaus produkte nuolat mažėjo ir pasiekė 29% lygį. Sumažėjo ir daugelio pramonės produktų apimtis. Tai lėmė veiksniai, būdingi visoms pereinamosios ekonomikos šalims: susiaurėjusi vietos rinka, prarastos užsienio rinkos, apyvartinių lėšų stoka ir t.t.;
• Daug dėmesio skiriama energetikai. Treti metai iš eilės pagrindiniai energetikos rodikliai, nors ir nežymiai,bet pagerėjo;
• Žemės ūkyje sumažėjo nenaudotos žemės plotų, pradėjo didėti gyvulių produktyvumas, tačiau ir toliai iro žemės ūkio bendrovės. Smulkūs ūkiai neturi šiuolaikinės gamybinės bazės, stokoja lėšų, technikos, nuolat brangsta energetiniai ir materialiniai ištekliai. Blogai panaudojama žemė: mažai įdirbama, tręšiama.
• Vis svarbesnę vietą šalies gyvenime užima privatus verslas, tačiau verslininkai susiduria su daugybe problemų: netobula teisinė sistema, dažna įstatymų kaita, mokesčių sistemos nestabilumas, apyvartinio kapitalo stoka ir t.t.;
• Šalies ekonomikos pagyvėjimas sudarė sąlygas užsienio prekybai plėstis. Lietuva užmezgė ekonominius ir prekybos ryšius su daugiau kaip 140 pasaulio valstybių. Didėjo eksportas, daugiausia tekstilės ir jos dirbinių, chemijos pramonės ir maisto produktų;
• Vyko antrasis privatizavimo etapas (už pinigus, rinkos kainomis, vienodomis sąlygomis Lietuvos ir užsienio, juridiniams ir fiziniams asmenims). Iki 1997 m. sausio 1 d. buvo parduoti 47 objektai už 3,2 mln. litų. Privatizavimas vyko lėtai;
• Pastebėtos investicijų tendencijos: Lietuvoje įregistruota daugiau kaip 5 300 įmonių, į kurias investuota užsienio kapitalo (58%);
• Finansų sistemos nestabilumas. Labai šią sistemą paveikė dviejų didelių bankų – AB „Lietuvos akcinio inovacinio“ ir AB „Litimpeks“ banko operacijų sustabdymas 1995 m. pabaigoje. Tai sutrikdė šalies finansų rinką ir sukėlė masinę indėlių atsiėmimo bangą iš visų komercinių bankų (Varnienė, 1999).
Pagrindinės ekonomikos problemos šiuo laikotarpiu buvo:
• Pramonė ir žemės ūkis sunkiai įveikia krizę (trūksta apyvartinių lėšų, sunku pakliūti į užsienio rinką ir pan.);
• Infliacija;
• Auga nedarbas;
• Korupcija;
• Valstybė klimpsta į skolas. Paskolos dažnai „pravalgomos“, nepanaudojamos investicijoms;
• Bankų krizė (jais nepasitiki ne tik piliečiai, užsienio bankininkai, bet ir investuotojai);
• Žemės ūkio, nekilnojamojo turto gražinimas;
• Mažos užsienio investicijos;
• Pinigų politika (lito „pririšimas“ prie dolerio);
• Užsienio prekybos disbalansas (Varnienė, 1999).
1993 m. rugsėjo 13 d. Lietuvos, Latvijos ir Estijos ministrai pirmininkai Taline pasirašė Trijų valstybių regioninio saugumo deklaraciją ir Trišalę prekybos sutartį. 1994 m. įkurta Baltijos ministrų taryba. Latvija yra didžiausia Lietuvos eksporto partnerė (Jovaiša, 2003).
1997 m. spalio 24 d. su Rusija pasirašyta sutartis dėl valstybinės sienos ir dėl išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo Baltijos jūroje atskyrimo. Rusija išliko svarbi ekonominė Lietuvos partnerė (Jovaiša, 2003).Bankai ir piniginė sistema
1990 m. buvo priimtas Lietuvos banko įstatymas. Įsteigtas Lietuvos bankas, kuris perėmė buvusių SSRS specializuotų bankų padalinių Lietuvoje turtą. 1992 m. spalio 1 d. Lietuva oficialiai pasitraukė iš rublio zonos. Pradėjo funkcionuoti laikini pinigai – talonai. 1993 m. birželio 25 d. įvesta nacionalinė valiuta – litas. 1994 m. kovo 30 d. Vyriausybės nutarimu lito bazine valiuta pasirinktas doleris. Nustatytas kursas – 4 litai už dolerį (Jovaiša, 2003).
Pradėjo kurtis komerciniai bankai. Ne vienas jų subankrutavo. 1995 m. pabaigoje sustabdytos dviejų didelių bankų – “Lietuvos akcinio inovacinio” ir “Litimpeks” operacijos. Tai sutrikdė Lietuvos finansų rinką. Gyventojai pradėjo masiškai atsiiminėti indėlius iš komercinių bankų (Gimtoji istorija).
2002 metų pradžioje Vyriausybės nutarimu lito bazine valiuta pasirinktas euras. Nustatytas kursas – 3,54 litai už eurą (Jovaiša, 2003).Kultūra ir švietimas
Pasaulio lietuvių bendrija
Šiuo metu ne Lietuvoje gyvena daugiau kaip milijonas lietuvių kilmės žmonių. Daugelis pasitraukė į Vakarus po II pasaulinio karo arba buvo ištremti sovietų okupacijos metu. Kita dalis buvo priversta išvykti dėl „sąjunginio“ specialistų skirstymo. Daugiausia lietuvių gyvena JAV, nemažai jų yra Rusijoje, Kanadoje, Brazilijoje, Argentinoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Australijoje, Latvijoje. Nauja išeivių banga plūstelėjo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir atsivėrus galimybei laisvai išvykti į užsienį – vyksta mokytis, dirbti (Jovaiša, 2003).
Pasaulio lietuvius vienija Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB), kurios tikslai yra išlaikyti ir ugdyti lietuvių kalbą, kultūrą, tradicijas, remti Lietuvos valstybę. Pasaulio lietuvių bendruomenę sudaro atskirų kraštų bendruomenės. Kas tris metus šaukiamas PLB seimas. 1992 m. įsteigta PLB atstovybė Lietuvoje. Atstovybės pagrindiniai uždaviniai – palaikyti ryšius su naujai įkurtomis Rytų šalių lietuvių bendruomenėmis. 2000 m. rugpjūtyje PLB seimas įvyko Vilniuje. Buvo paskelbti strateginiai PLB tikslai remiant Lietuvos valstybę:
1) siekti narystės NATO,
2) siekti narystės Europos Bendrijoje,
3) atstatyti Lietuvos Valdovų rūmus (Gimtoji istorija).
Pasaulio lietuvių jaunimas yra susibūręs į Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungą (Gimtoji istorija). Seniai gyvuojančios Vakarų Europos, Amerikos lietuvių bendruomenės turi lituanistines mokyklas, lietuvių kultūros centrus, leidžia lietuviškus leidinius. Dauguma Rytų Europos ir NVS lietuvių bendrijų įsteigtos po 1990 metų (Jovaiša, 2003).Švietimo sistemos reforma
Švietimo sistemą planuota pertvarkyti dar 1989 metais. 1991 m. birželio 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas. Tais pačiais metais paskelbta švietimo reformos programa, o 1992 m. – Lietuvos švietimo koncepcija. Paskelbtos naujos mokymo programos. Esminiais Lietuvos švietimo principais paskelbti humaniškumas, demokratiškumas, tautiškumas ir atsinaujinimas (Jovaiša, 2003).
LR konstitucija įteisino privalomą mokymą asmenims iki 16 metų. Mokymas valstybinėse bendrojo lavinimo, profesinėse ir aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Konstitucija garantuoja gerai besimokantiems studentams nemokamą aukštąjį mokslą (Gimtoji istorija).
Daugiausia mokymo ir auklėjimo įstaigų yra valstybinės, tačiau steigiamos ir privačios mokyklos. Ėmė kurtis gimnazijos, jaunimo mokyklos. Naujoviškai rengiami mokytojai. Išleista daug naujų vadovėlių. Pertvarkyta brandos ir stojamųjų į aukštąsias mokyklas egzaminų sistema, įvesta dešimties balų vertinimo sistema (Jovaiša, 2003).
Dabar bendrojo lavinimo mokykloje yra pagrindinė mokykla – dešimtmetis mokymas ir gimnazija (atitinka 11–12 klases). Aukštosiose mokyklose pereita prie dvipakopės sistemos: bakalaurai (4 metai) ir magistrai (dar 2 metai). Magistrantūros studijos būtinos, norint siekti mokslo laipsnio (daktaro, habilituoto daktaro) (Gimtoji istorija).Kultūrinis gyvenimas
Po 1990 m. susikūrė keletas nepriklausomų radijo, televizijos stočių, leidžiami įvairias pažiūras atspindintys laikraščiai. Išleidžiama daug knygų, gausėja verstinių. Lietuvoje veikia beveik 4 tūkstančiai bibliotekų. Nacionalinė yra M. Mažvydo biblioteka Vilniuje. Veikia beveik 100 muziejų. Masiškai paminėtas pirmosios lietuviškos knygos 450 metų jubiliejus (Gimtoji istorija).
Lietuvos Respublikoje globojama etninė kultūra. Nuolat vyksta tradiciniai kultūriniai renginiai: „Poezijos pavasaris“, „Kino pavasaris“, folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“, Pažaislio muzikos festivalis, Pasaulinė lietuvių dainų šventė ir kiti. Lietuvos kūrėjus vienija organizacijos: Lietuvos dailininkų, fotomenininkų, tautodailininkų, architektų, rašytojų sąjungos (Jovaiša, 2003).
Plinta komercinis kinas, modernizuojami kino teatrai. Už Lietuvos ribų garsėja muzikiniai kolektyvai: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Lietuvos kamerinis orkestras, kamerinės muzikos ansamblis „Muzika humana“ (Gimtoji istorija).
Šalia valstybinių teatrų kuriasi ir privatūs. Vienas žymiausių Lietuvos režisierių E. Nekrošius įkūrė savo teatrą „Menų fortas“, režisierius O. Koršunovas – O. Koršunovo teatrą. Lietuvos režisierių E. Nekrošiaus, R. Tumino, O. Koršunovo spektakliai kviečiami į prestižinius pasaulio teatrų festivalius, o patys režisieriai – statyti spektaklius užsienio teatruose (Jovaiša, 2003).
Vadovaujant A. Brazauskui (1993 – 1998 m.) suintensyvėjo kultūrinis gyvenimas. Atkurti Vilniaus Žemutinės pilies Senojo arsenalo pastatai, tęsiami Valdovų rūmų archeologiniai ir architektūriniai tyrinėjimai.Lietuvos sportas
1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir Lietuvos valstybinis Kūno kultūros ir sporto komitetas nusprendė, kad Lietuvos sportininkai nebedalyvaus SSRS čempionatuose. 1991 m. rugsėjo 18 d. Lietuva priimta į Tarptautinį Olimpinį komitetą (Jovaiša, 2003).
1991 m.vasarą Lietuvoje įvyko IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, 1995 m. – V Pasaulio lietuvių sporto žaidynės. 1998 m. vasarą surengta II Lietuvos tautinė olimpiada ir VI Pasaulio lietuvių sporto žaidynės (Gimtoji istorija).
Lietuva toliau garsėjo savo krepšininkais bei jų pergalėmis. Daug Lietuvos krepšininkų žaidžia užsienio komandose. 1997 m. Lietuvos krepšininkės tapo Europos moterų krepšinio čempionėmis. 1999 m. Europos lygos krepšinio finale Europos taurę iškovojo Kauno „Žalgiris“ (Jovaiša, 2003). 2000 metų Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse Lietuvos krepšininkai iškovojo bronzos medalis.
Sėkmingiausiu sporto renginiu per visą Lietuvos istoriją tapo 2000 m. Sidnėjaus olimpiada, kurioje Lietuvos sportininkai laimėjo du aukso ir tris sidabro medalius (Gimtoji istorija). 2004 metais vykusi Atėnų olimpiada taip pat buvo sėkminga – parvežti vienas aukso ir du sidabro medaliai.Socialinė – visuomeninė raida
Tautinės mažumos
1999 m. pradžioje Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis buvo tokia: 81,8  lietuvių, 8,1  rusų, 6,9  lenkų, 1,4  baltarusių, 1,0  ukrainiečių, 0,1  žydų, kitos tautybės sudarė 0,7 . Daugiausia nelietuvių tautybės žmonių gyvena Rytų Lietuvos rajonuose. Miestuose kitataučių daugiausia Vilniuje, Klaipėdoje ir Visagine (Jovaiša, 2003).
Lietuvos tautinių mažumų padėtis įtvirtinta Konstitucijoje, Tautinių mažumų ir kituose įstatymuose. 2000 m. Lietuvoje veikė virš 200 nelietuviškų – daugiausia rusų ir lenkų – mokyklų. Leidžiama nemažai periodinių leidinių. Rusai ir lenkai turi savo kalba dienraščius („Echo Litvy“ ir „Kurier Wilenski“). Tautinėms mažumoms rengiamos laidos per Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją (Gimtoji istorija).
Kai kurios tautinės mažumos turi savo politines partijas. 1994 m. įsteigta Lietuvos lenkų rinkimų akcija. 1995 m. susikūrė Lietuvos rusų sąjunga, 1996 m. – Lietuvos piliečių aljansas (rusų partija) (Jovaiša, 2003).Socialinė padėtis ir pagrindinės visuomeninės problemos
Pagrindinės problemos, kilusios 1993 – 1998 m. buvo:
• Minimalus mėnesinis atlyginimas buvo padidintas iki 300 lt, pakilo ir vidutinis atlyginimas;
• Išliko aktualios pensininkų gyvenimo, darbdavių ir darbuotojų teisinių santykių sureguliavimo, nedarbo, sveikatos apsaugos ir kitos problemos;
• Negerėjo kriminogeninė padėtis – nusikalstamumas įgavo ir naujų, pavojingesnių visuomenei formų (Sprogdinimai, šaunamųjų ginklų naudojimas). Susirūpinimą kėlė ir nepilnamečių nusikalstamumas, prievarta prieš vaikus, kontrabanda, turto prievartavimas, narkomanija ir prostitucija (Varnienė, 1999).
Pagrindinis skirtumas nuo sovietinės visuomenės – nedarbo problema. Sumažėjęs užimtumas labiausiai palieti tris žmonių kategorijas – jaunimą iki 25 metų amžiaus, per 64 metų amžiaus asmenis ir dirbusius pramonėje bei žemės ūkyje. Nedarbo didėjimui įtakos turėjo laiku neatliktos esminės ekonominės reformos, nemažėjanti biurokratija bei mokesčių našta, ekonominė krizė Rusijoje. Susiklostė situacija, kai dalis žmonių neturėjo didelių galimybių paklusti vien dėl to, kad dirbo nekonkurencingose, neefektyviose sferose – žemės ūkyje, sveikatos apsaugos ar švietimo sistemose (Bakonis, 2004).
Miestuose žmones slegia nedarbas, jaunesni žmonės dirbti, dažnai nelegaliai, vyksta į užsienį. Didėja nauja emigracija į Vakarus. Atotrūkis tarp žmonių ir valdžios didėja (Brazauskas, Makauskas, 2004).
Valstybingumo atkūrimas, demokratija ir valstybės atsivėrimas pasauliui suteikė šiuolaikiniam jaunimui daugybę galimybių, kurių neturėta totalitariniu sovietmečiu. Dauguma jaunuomenės savo ateitį siejo su Europa. Jie ne tik laukė Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ar NATO, bet ir vyko pasisemti žinių, užmegzti kontaktų su vienmečiais, užsidirbti. Kita vertus, Lietuvoje pasirodė nauji žmonės, nes tapome pabėgėlius priimančiu kraštu. Pabėgėlio statusas Lietuvoje suteikiamas tik tiems asmenims, kurie pagrįstai bijo būti persekiojami dėl rasės, tautybės, religijos, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Karų, konfliktų, persekiojimų prislėgti pabėgėliai dėl kalbos nemokėjimo ir visiškai svetimos aplinkos tampa pažeidžiami ir reikalingi paramos. Pabradės užsieniečių registravimo ir Ruklos pabėgėlių priėmimo centruose jiems nuo 1996 metų pradėta teikti humanitarinė pagalba. Centrų gyventojams buvo sudaromos sąlygos susipažinti su Lietuvos kultūra ir tradicijomis, pasirengti įsijungti į Lietuvos visuomenę (Bakonis, 2004).
1999 m. 15,8% gyventojų gyveno žemiau skurdo ribos. Kaimo vietovėse skurstančiųjų buvo kur kas daugiau nei miestuose (28,2% ir 7,2%) (Jovaiša, 2003).
Taigi kaip pagrindines socialinės visuomenės problemos galime įvardyti šias:
• Apverktina kultūros, švietimo būklė. Didelės sveikatos apsaugos problemos, reformos nesklandumai.
• Nemaža visuomenės dalis nusivylusi, netiki ateitimi;
• Ypač sunki pensininkų, invalidų, daugiavaikių šeimų padėtis;
• Visuomenės skaidymasis (daugėja socialiai remtinų žmonių, o turtas kaupiasi nedaugelio rankose; beveik sunykęs vidurinis sluoksnis);
• Atlyginimai neatitinka realios ekonominės padėties;
• Ekologijos problemos;
• Didėja emigracija („proto nutekėjimas“);
• Demografinė krizė (mažėja gimstamumas);
• Jaunų šeimų materialinės problemos (Varnienė, 1999).
Žinoma, įstojus į Europos Sąjungą padėtis pamažu gerėja. Piliečiai nepraranda vilties, kad Lietuva gali tapti oria valstybe, lygiaverte kitoms Europos šalims, kurios visiems savo piliečiams garantuoja normalias gyvenimo ir veiklos sąlygas (Brazauskas, Makauskas, 2004).Pagrindinės istorinės datos
1993 02 14 – Atkurta prezidento institucija.
1993 02 25 – A. Brazauskas – prezidentas. Adolfas Šleževičius – ministras pirmininkas.
1993 05 11 – Lietuva tapo tikrąja Europos Tarybos nare.
1993 06 25 – Lietuvoje įvestas litas. Jis pakeitė laikinuosius pinigus – bendruosius talonus.
1993 08 31 – Iš Lietuvos išvyko paskutinis Rusijos kariuomenės ešalonas.
1993 09 4–8 d. – Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas Lietuvoje.
1994 01 04 – Lietuva oficialiai pasiprašė priimama į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO).
1994 0127 – Pasirašytas dokumentas dėl dalyvavimo kartu su NATO „Partnerystės taikos labui” projekte.
1994 03 18 – Sutartis su Lenkija.
1994 04 01 – Įsigaliojo 1993 m. pasirašyta trišalė Baltijos valstybių laisvosios prekybos sutartis.
1994 07 6–10 d. – Pasaulio lietuvių dainų šventė Vilniuje ir Kaune.
1994 07 18 – Europos sąjunga pasirašė su Baltijos valstybėmis laisvosios prekybos sutartį.
1994 09 13 – Rygoje sudaryta trijų Baltijos valstybių sutartis dėl Baltijos taikos palaikymo bataliono steigimo.
1995 01 31 – Seimas priėmė Valstybinės kalbos įstatymą.
1995 02 6–7 d. – Vilniuje pasirašyta politinė draugystės ir bendradarbiavimo sutartis ir susitarimas dėl sienos tarp Lietuvos ir Baltarusijos.
1995 03 25 – Lietuvoje įvyko savivaldybių rinkimai.
1995 04 27 – Seimas ratifikavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.
1995 05 09 – Lietuva įteikė NATO pareigūnams individualią dalyvavimo „Partnerystės taikos labui” projekte programą.
1995 06 12 – Liuksemburge Lietuva pasirašė asociacijos sutartį su Europos Sąjunga ir 15 jos narių.
1995 07 03 – Seimas ratifikavo Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją.
1995 12 08 – Lietuvos prezidentas ir ministras pirmininkas pasirašė prašymą stoti į Europos Sąjungą.
1995 12 – Komercinių bankų krizė Lietuvoje.
1996 02 08 – Seimas atstatydino premjerą A. Šleževičių. Vasario 15 d. naujuoju premjeru patvirtintas Laurynas Mykolas Stankevičius.
1996 04 25 – Baltijos valstybių prezidentai susitiko su JAV prezidentu B. Klintonu. Tartasi dėl narystės NATO galimybių.

1996 m. spalio 20–lapkričio 10 d. – Seimo rinkimus laimėjo dešiniosios partijos.
1996 11 25 – Pirmasis naujojo seimo posėdis.
1996 12 10 – Darbą pradėjo G. Vagnoriaus vadovaujama aštuntoji vyriausybė.
1997 03 23 – Įvyko Lietuvos Respublikos savivaldybių rinkimai. Daugiausia mandatų gavo Tėvynės sąjunga.
1997 06 15 – Lietuvos moterų komanda pirmą kartą Lietuvos krepšinio istorijoje tapo Europos čempione.
1997 10 10 – Lietuvos Respublikos prezidentas A. Brazauskas dalyvavo Europos Tarybos viršūnių susitikime Strasbūre.
1997 12 21 – Įvyko Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų pirmasis turas.
1998 01 04 – Antrajame prezidento rinkimų ture Lietuvos Respublikos prezidentu išrinktas Valdas Adamkus.
1998 02 01 – Lietuva oficialiai tapo asocijuota Europos Sąjungos nare.
1998 03 25 – Patvirtinta naujos sudėties G. Vagnoriaus vadovaujama Lietuvos Respublikos vyriausybė.
1998 m. liepos 3–7 d. – Vilniuje įvyko antroji Pasaulio lietuvių dainų šventė.
1998 07 07 – Pasirašyta „Lietuvos telekomo“ 60 proc. akcijų pardavimo Švedijos ir Suomijos konsorciumui „Amber Teleholding AS” sutartis.
1998 12 21 – Priimtos Baudžiamojo kodekso pataisos, kuriomis mirties bausmė pakeista kalėjimu iki gyvos galvos.
1999 04 22 – Kauno „Žalgirio” krepšinio komanda tapo prestižiškiausio turnyro – Eurolygos čempione.
1999 05 04 – Atsistatydino LR ministras pirmininkas G. Vagnorius.
1999 05 19 – Prezidentas V. Adamkus paskyrė Rolandą Paksą LR ministru pirmininku.
1999 05 27 – Po penkerių metų derybų buvo parafuota Lietuvos ir Latvijos sutartis dėl jūros sienos eliminavimo.
1999 06 01 – Patvirtinta premjero R. Pakso vyriausybė.
1999 07 22 – Atidarytas Būtingės naftos terminalas.
1999 07 30 – LR prezidentas V. Adamkus Sarajeve pasirašė Pietryčių Europos stabilumo paktą.
1999 10 27 – Atsistatydino R. Pakso vyriausybė, R. Paksui atsisakius pasirašyti sutartį su „Williams International Company” dėl. Mažeikių naftos pardavimo.
1999 10 29 – Lietuvos Vyriausybė ir „Williams International Company” atstovai pasirašė dokumentus dėl investicijų į Lietuvos naftos ūkį.
1999 11 05 – Prezidentas V. Adamkus pasirašė dekretą, kuriuo patvirtino naują ministrų kabinetą, vadovaujamą Andriaus Kubiliaus. Tai jau dešimtoji LR vyriausybė po nepriklausomybės atkūrimo.
1999 12 10 – Nuspręsta Lietuvą pakviesti deryboms dėl narystės Europos Sąjungoje (kartu su Latvija, Slovakija, Malta, Bulgarija ir Rumunija).
2000 02 15 – Lietuva oficialiai pradėjo derybas dėl narystės Europos Sąjungoje.
2000 04 02 – Vilniaus meru antrą kartą išrinktas tuometinis liberalų sąjungos pirmininkas Rolandas Paksas.
2000 04 05 – Lietuva ir Didžioji Britanija pasirašė susitarimą dėl studentų bei dėstytojų mainų programos.
2000 05 10 – Lietuvos alpinistas Vladas Vitkauskas įkopė į aukščiausią planetos viršukalnę – Everestą ir iškėlė joje trispalvę.
2000 gegužė – Kadenciją baigęs Prezidentas A. Brazauskas sutiko tapti Lietuvos demokratinės darbo partijos ir Socialdemokratų partijos koalicinės tarybos garbės pirmininku.
2000 gegužė – Seimas priėmė įstatymą dėl Ignalinos atominės elektrinės pirmojo bloko sustabdymo iki 2005 metų sausio 1 d.
2001 02 21 – Vatikane į kardinolus pakeltas Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis.
2001 05 27 – Vilniuje prasidėjo NATO parlamentinės Asamblėjos sesija.
2001 liepa – Socialdemokratų lyderis A.Brazauskas paskirtas ministru pirmininku ir jam pavesta sudaryti naują vyriausybę.
2001 11 08 – Lietuva pirmą kartą savo užsienio politikos istorijoje pradėjo pirmininkauti Europos Tarybos Ministrų Komitetui.
2002 11 22 – 23 – Lietuva oficialiai pakviesta stoti į NATO. Vilniuje pirmą kartą lankėsi JAV prezidentas Džordžas Bušas.
2002 12 13 – Lietuva baigė derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą.
2003 01 05 – Lietuvos prezidentu išrinktas Rolandas Paksas.
2003 rugsėjis – Lietuvos krepšininkai tapo Europos čempionais.
2004 03 29 – Lietuva priimta į NATO.
2004 04 30 – Lietuva tapo pilnateise Europos Sąjungos nare.
(Gimtoji istorija; Brazauskas, Makauskas, 2004)Išvados
1. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, prasidėjo naujas Lietuvos istorijos laikotarpis, kuris nebuvo lengvas: reikėjo iš naujo kurti valstybę.
2. Lietuvoje įtvirtintas administracinis valdymas.
3. Dažna vyriausybių ir prezidentų kaita nusmukdė žmonių pasitikėjimą valdžia, sumažėjo jų politinis aktyvumas.
4. Lietuva aktyviai įsitraukė į Vakarų Europos politinę veiklą ir pasiekė savo strateginius tikslus – tapo pilnateise Europos Sąjungos ir NATO nare.
5. Nepriklausomybės metais būta įvairių problemų: privatizacija, nesugebėjimas persiorientuoti į rinkos ekonomiką, infliacija ir t.t. Tačiau nepaisant to, Lietuva sukūrė veikiančią ekonomikos sistemą.
6. Pertvarkyta Lietuvos švietimo sistema, atgaivintas kultūrinis gyvenimas.
7. Didžiausios valstybinės ir socialinės problemos, kurias būtina nedelsiant spręsti, yra demografinė krizė, nedarbas, skurdas ir emigracija („protų nutekėjimas“).

Literatūra:

1. Bakonis E., Lietuva pasaulyje: vadovėlis10 klasei, 2004, Kaunas
2. Brazauskas J., Makauskas B., Lietuvos praeities puslapiai:vadovėlis 10 klasei, III knyga, 2004, Kaunas
3. Cibienė A., istorijos konspektas moksleiviui:Lietuva ir pasaulis nuo Pirmojo pasaulinio karo iki šių dienų, 2002, Vilnius
4. Civinskas R., Antanaitis K., Lietuvos istorija 12 klasei, 2001, Vilnius
5. Gimtoji istorija 2. Nuo 7 iki 12 klasės . Skaitmeninis Lietuvos istorijos vadovėlis
6. Jovaiša M., Lietuvos istorijos konspektai, 2003, Vilnius
7. Makauskas B., Lietuvos istorija, 2000, Kaunas
8. Varnienė J., Istorijos konspektai: civilizacijos, Lietuva, pasaulis, 1999, Vilnius

Leave a Comment