Įvadas
Vos tik atmerkęs akis, žmogus patenka į sudėtingą taisyklių ir normų kupiną pasaulį. Šias taisykles ir normas individas turi žinoti ir joms besąlygiškai paklusti jei siekia būti laisvas ir visa vertis žmogus, jei nori būti asmenybė. Tai, kad laisvė reikalauja paklusnumo taisyklėms yra kiek paradoksalu, tačiau ten kur daugiau laisvės, daugiau ir taisyklių.
Žmonių bendrijoje taisyklėms nepaklūstantieji greitai praranda individualią laisvę ir jiems užkertamas kelias laisvai judėti ir skleisti savo individualumą. Žmonija yra sukūrusi galybę įvairių institucijų, kurios rūpinasi tuo, kad nepaklusnieji kuo mažiau įtakotų taisyklėms paklūstančius. Įvairių struktūrų, tokių kaip policija, medicinos įstaigos ir kitų. tinklas dieną naktį saugo žmones nuo žmonių, kad jie vienas kito nesunaikintų. Taisyklėms paklusnieji gali ramiai sau vaikščioti, kalbėtis ir miegoti, bet nusižengusieji kuo greičiau būna lokalizuojami.
Taigi, kokios tai taisyklės? Romos katalikų bažnyčia skelbia dešimt paprastų principų, kurių laikantis niekada nenusižengsi ir nesulauksi jokios bausmės, todėl būsi laisvas. Lietuvos respublikoje ir kitose šalyse kiekvienais metais išleidžiama galybė įvairių taisyklių, vadinamųjų įstatymų, kurios reguliuoja visuomeninę tvarką, bei numato bausmes šios tvarkos nesilaikantiems. Kiekvienoje šeimoje, mokyklos klasėje ar darbo grupėje mus supa galybė rašytų ir nerašytų taisyklių, kurios nusako mums kaip reikėtų elgtis. Todėl galime daryti išvadą, kad mus supa taisyklės. Jos gali būti rašytos arba nerašytos, kitaip tariant formalios arba neformalios. Be to mums privalu jų laikytis jei nenorime būti atstumtieji.
Tačiau vien taisyklių neužtenka. Reikalinga, kad tie kuriems jos parašytos jas pripažintų ir jų laikytųsi. Kalėjimuose ir psichiatrinėse ligoninėse dienas leidžia tie kurie taisyklių nesuprato arba jas ignoravo arba manė, kad jiems nereikia jų laikytis. Mokyklos direktoriaus kabinete už sudaužytą langą baramas vaikas arba nežinojo, kad langų daužyti negalima arba manė, kad taisyklė nedaužyti langų jam netaikoma. Gali būti, kad jis specialia metė akmenį į mokyklos langą, nes manė, kad jo nenubaus nors žinojo, kad elgiasi ne pagal taisykles. Gali būti, kad jis ir nenorėjo daužyti to lango, nes žinojo, jog elgiasi netinkamai, tačiau neturėjo kitos išeities, nes jo klasės draugų vidinės taisyklės reikalavo, kad tas langas būtų sudaužytas. Galime teigti, kad kartais vienos grupės taisyklės prieštarauja kitos grupės taisyklėms. O individui visą laiką tenka spręsti, kurios grupės taisyklėms paklusti.
Pabandykime apibendrinti. Žmogų supą žmonės, kurie deklaruoja tam tikras taisykles. Šių taisyklių laikymasis žmogui leidžia integruotis į žmonių grupę. Taisyklių laikymasis yra skatinamas, o nesilaikymas baudžiamas. Žmogus laisvas pasirinkti kokioms taisyklėms paklusti, kurioms ne. Jis žino kokia bausmė jo laukia taisyklių nesilaikant. Visa tai yra žmogaus gyvenimo procesas, kuris sociologijoje ir psichologijoje yra vadinamas socializacija.
Socializacija – procesas, kurio metu žmogus įsisavina vertybes normas, elgesio vaidmenis ir modelius, budingus tai visuomenei, kurioje jis gyvena, o tos vertybės, normos, elgesio vaidmenys ir modeliai tampa žmogaus elgesio ir veiklos motyvacijos pagrindu☼. Kitaip tariant socializacija yra žmonių bendravimo konstitucija.
Socializacija yra reikšmingas procesas, nes šiuolaikinėje korporacijų valdomoje visuomenėje žmogus yra priverstas bendradarbiauti su kitais žmonėmis, o bendradarbiavimas yra įmanomas tik žinant, laikantis ir gerbiant bendrąsias normas ir vertybes.
☼ A.Virgilijus Matulionis “Sociologija” / Homo Liber Vilnius, 2002 / (psl. 37)
Asmenybė ir socializacija
Asmenybės sąvoka yra naudojama labai įvairiai ir plačiai. Buitine prasme asmenybė yra žmogus, kuris yra kažkuo ypatingas ir sugeba išsiskirti iš kitų žmonių. Dažniausiai tokius žmones išskiria jų poelgiai ar mintys, kurie būna netikėti ar nauji tai grupei žmonių, kuri pavadina individą asmenybe. Tačiau yra labai plona riba tarp originalumo darančio žmogų asmenybe ir beprotybės darančios žmogų atstumtuoju. Žmogus gali transliuoti tą pačias mintis ir vienoje grupėje būti asmenybe, o kitoje bepročiu. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Netolimoje praeityje seimo narys A.Šustauskas savo partijos narių tarpe neabejotinai yra asmenybė, tačiau kuklioje Lietuvos intelektualų bendrijoje labiau žinomas kaip bet kas kitas, o ne asmenybė.
Psichologijos mokslas įvairiai apibrėžia asmenybės sąvoką. Vieni mokslininkai mano, kad asmenybe tampama vos tik gimus, kiti asmenybe taiko kaip brandos sinonimą, treti įveda brandžios asmenybės sąvoką. A.V.Matulionis savo vadovėlyje „Sociologija“ pateiktame sociologijos sąvokų žodynėlyje pateikia tokį asmenybės apibrėžimą: „asmenybė – tai žmogus su individualiomis savybėmis“. Kitaip tariant kiekvienas žmogus yra asmenybė, nes kiekvienas turi individualių savybių kadangi tokių pačių žmonių nėra. Šis požiūris manau yra teisingas todėl, kad yra humanistinis ir demokratiškas. Toliau darbe bus naudojama būtent tokia asmenybės sąvoka.
Tačiau žmogus pats savaime dar nėra asmenybė. Asmenybe jis tampa tik tada, kai yra kitas žmogus. Juk Mauglis augdamas džiunglėse netapo asmenybe, nors buvo žmogus. Visi žmogiški bruožai buvo pakeisti kitais gebėjimais, kurie buvo reikalingi džiunglėse. Todėl galime teikti, kad žmogui tapti asmenybe reikia kito žmogaus. Tačiau kur yra du ar daugiau žmonių atsiranda bendravimas, o bendravimas yra grindžiamas tam tikromis taisyklėmis. Vienos jų yra rašytos, tokios kaip etiketas, tačiau dažniausiai mes vadovaujamės nerašytomis taisyklėmis, kurių niekur specialiai nesimokėme, tačiau jas žinome ir jų laikomės bendraudami su kitais žmonėmis. Tai ir yra vadinamoji socializacija.
Panagrinėkime kaip jį vyksta ir kas įtakoja šiuos procesus. N.Smelseris savo knygoje „Sociologija“ išskiria tokius socializacijos etapus:• Kūdikystė• Vaikystė ir jaunystė• Suaugusių žmonių socializacija – resocializacija• Pagyvenusių žmonių socializacija.
Socializacija kūdikystėje ☼Kūdikystės metu kūdikio socializaciją labiausiai įtakoja tėvai. Žmonių kūdikiams labiausiai iš visų gyvūnų reikalingas rūpestis ir meilė. Procesas kai vaikai auga be tėvų meilės ir rūpesčio vadinamas – deprivacija. Tyrimai parodė, kad kūdikiai, kurie patyrė deprivaciją sunkiau adaptuojasi visuomenėje, jiems sunkiau mokytis. Kūdikiai sukuria daugiau ar mažiau stiprius ryšius su žmonėmis, kurie jais rūpinasi kūdikystėje. Šie žmonės labiausiai įtakoja kūdikio socializaciją. Socializacijos tikslas šiuo periodu yra vaiko motyvacijos prisirišimui prie kitų žmonių, pasitikėjimu jais bei noro daryti gera kitiems žmonėms formavimas.
_______________________________________________________________________________ ☼ Neil Smelser „Sociologija“/ Maskva „Fenix“, 1994/ (psl.114 – 116) Socializacija vaikystėje ir jaunystėje ☼
Vaiko socializacija yra plačiausia ir intensyviausia. Jam reikia susipažinti su visa jį supančio pasaulio įvairove. Nuo trijų iki aštuonerių metų amžiaus vaiko socializaciją be tėvų įtakoja dar ir mokytojai, įvairių jaunimo organizacijų lyderiai, gydytojai auklės. Šiuo metu ne tik daugėja socializaciją veikiančių žmonių skaičius bet ir jų įtakos pobūdis. Vis daugiau įtakojamas vaiko gebėjimas mąstyti ir pažinti. Vaikas mokosi pažinti raides ir skaičius. Išmoksta sudėtingas taisyklių sistemas. Vaikui pasiekus brandą, jų socializaciją daugiausia įtakoja bendraamžiai. Be to daugelis mokslininkų pastebi, kad socializacijai vis didesnę įtaką daro masinės informacijos priemonės. Vaikai išmoksta socialinių vaidmenų žiūrėdami televiziją, filmus klausydamiesi radijo, naršydami internete. Daugelis tyrėjų teigia, kad televizija socializacijos procese yra tiek pat įtakinga kiek ir tėvai. Vidutinis absolventas jau būna praleidęs 15 tūkstančių valandų prie televizoriaus, kurių metu buvo matęs 350 000 reklaminių skelbimų bei 18 000 žmogžudysčių.
Kai kurie ekspertai teigia, kad masinės informavimo priemonės tik pastiprina idėjas, kurios jau išsikovojo populiarumą, nes žmonės visada suranda, įsisavina ir įsimena tuos faktus, kurie patvirtina jų pačių mintis (Klapper, 1968). Kiti gi mano, kad media sukelia neigiamas pasekmes jauniems žmonėms, skatindama juos neapgalvotai elgtis ir atitraukia jaunimą nuo tokių naudingų užsiėmimų kaip skaitymas ir bendravimas tarpusavyje.Ne ką mažesnę įtaką vaiko socializacijai daro ir mokykla. Be to, kad mokykloje moko skaityti, rašyti ir skaičiuoti, bet taip suteikia suvokimą kas yra visuotinės vertybės, tokias kaip ištikimybė, darbštumas, nuosavybė, šeima, demokratija ir kt. Tokiu būdu yra vykdomas ateities pilietinė visuomenė. Mokyklą galima matyti kaip miniatiūrinę visuomenę – būtent čia formuojasi vaiko asmenybė ir jos elgesys. Kadangi, mokykloje vykstanti socializacija gerokai skiriasi nuo auklėjimo namuose pereinamasis laikotarpis gali sukelti tam tikrų nesklandumų. Mokykla kaip visuomeninė institucija, valdoma autoritarinės valdžios vaikui, kuris buvo auklėjamas namuose yra svetima. Vaikui yra nauja prašyti leidimo išeiti iš klasės, mokytojo griežtumas bei tai, jog jis yra didelės grupės narys. Adaptacija prie šių naujovių yra viena iš sudedamųjų socializacijos ir pasiruošimo gyventi visuomenėje proceso dalių.
Pradėję eiti į mokyklą vaikai susitinka ir savo bendraamžius. Šio proceso metu vaikai išmoksta ne tik bendrauti tarpusavyje, tačiau išmoksta gyventi ir dvigubą gyvenimą. Šiuolaikinėje visuomenėje augantys vaikai gyvena namuose ir pasaulyje už jų. Šie du pasauliai retai susikerta. Vaikai atskirai išmoksta kaip elgtis namuose ir kaip elgtis išėjus iš namų. Namuose vaikams gali atleisti klaidas ir skatinti kai jie elgiasi gerai, tuo tarpu už namų ribų už klaidas jie gali būti žeminami, o teisingas elgesys ne visada pastebimas.
Judith Rich Harris savo straipsnyje „Kur yra vaiko aplinka? Grupės socializacijos vystymosi teorija“ teigia, kad tėvai neturi didesnės įtakos savo vaiko asmenybės vystymuisi. Ji mėgina įrodyti, kad socializacija yra mokymosi forma, kuri labiausiai priklauso nuo socialinio konteksto. Jos teigimu asmenybė susideda iš dviejų komponentų: genetinio, kuris lydi individą visur ir visada bei aplinkos komponento, kuris priklauso nuo socialinio konteksto. Autorė teigia, kad vaikai privalo išmokti to, ko reikia kiekvienoje aplinkoje.
_____________________________________________________________________________ ☼ Neil Smelser „Sociologija“/ Maskva „Fenix“, 1994/ (psl. 116 – 118) Svarbiausias žmonių bruožas yra jų gebėjimas burtis į grupes. Vaikystėje išmokti grupinio bendravimo modeliai žmogui bręstant keičiasi nežymiai. Labiausiai grupę skiriantis bruožas yra tai, kad grupės nariai labiau vertina savo grupę nei kitą grupę. Kartais šis savosios grupės vertinimas būna išreikštas priešiškumu kitai grupei.
Kita svarbi grupės charakteristika yra – konformiškumas, tai grupės narių noras prisitaikyti prie kultūros modelių, kuriems grupė yra pritarusi.☼1 Žmonių konformiškumo siekis paaiškinamas dviejomis priežastimis: žmogaus galių ribotumu ir ribomis, kurias nubrėžia kultūra. Kiekviena kultūra vienas asmenybės vertybes vertina labiau negu kitas. Vaikai šias vertybes įsisavina socializacijos dėka. Socializacijos metodai priklauso nuo to kokias būtent asmenines savybes labiau vertina viena ar kita visuomenė. Amerikos visuomenėje labiau vertinama pasitikėjimas savimi ir agresyvumas bei mokėjimas save kontroliuoti. Indijoje tradiciškai labiau vertinamas sugebėjimas būti pasyviu ir mistifikuoti. Todėl amerikiečiai labiau vertina sportininkus, žmonėms, „Kurie daug pasiekė“. Indijoje gi labiau vertinama dvasingumas ir religingumas.☼2
Grupės nariai yra linkę supanašėti tarpusavyje (asimiliacija) ir vis labiau skirtis nuo kitos grupės narių (diferenciacija) (Harris 2002). Žmonės gali save apibūdinti įvairiomis prasmėmis ir lygiais, kurie gali prasidėti nuo individo ir baigtis asmeniu. Žmogaus savęs supratimo skalė prasideda nuo individo ir perėjusi įvairius grupės identifikacijos lygius baigiasi tokiose sąvokose kaip pavyzdžiui: mergaitė, lietuvė, penktos B klasės moksleivė.
Žmonės, kurie apibūdina save kaip priklausančius tam tikrai grupei, identifikuojasi su ta grupe ir priima jos taisykles. Tai yra grupės asimiliacijos šaltinis. Vidinė grupės diferenciacija atsiranda tada, kai žmogus nesutinka su bendromis grupės taisyklėmis. Manoma, kad daugelis žmonių daugiausia laiko praleidžia spręsdami tarp „aš“ ir „mes“.☼3
Sociologai pažymi ir tokią grupės charakteristiką kaip jos dydis. A.Matulionis (2002 psl.42) teigia, kad idealus grupės narių skaičius yra penki. Taip yra dėl to, kad tokioje grupėje pasireiškia didžiausias pasitenkinimo laipsnis. Jis teigia, kad esant mažesniam narių skaičiui grupei išlaikyti reikia per daug pastangų, o didesnėje grupėje – ryšiai labiau nuasmeninti.
Nagrinėjant grupes sociologai atkreipia dėmesį ir į grupės lyderio poziciją. Tai yra viena svarbiausių grupės charakteristikų. Lyderis yra ta ašis, kuri suvienija grupę siekti tikslo. Lyderiai iškyla patys dėl savo asmeninių savybių. Kita vertus jie yra atrenkami,, atsižvelgiant į grupės poreikius ir pretendento į lyderius tinkamumą. (A.Matulionis 1994, psl.40).
☼1A.Virgilijus Matulionis “Sociologija” / Homo Liber Vilnius, 2002 / (psl. 40) ☼2 Neil Smelser „Sociologija“/ Maskva „Fenix“, 1994/ (psl. 96 , 97) ☼ 3 J.Harris „Where is childs invorment? A Group socialization theory of development
Socializacijos psichologija
Mėgindamas atsakyti į klausimą, kokiu būdu vyksta socializacija N.Smelseris (1994, psl.119) pateikia keturių psichologinių mechanizmų analizę. Šį mechanizmą sudaro imitacija, identifikacija, gėdos jausmas ir kaltės jausmas.
Imitacija – N.Smelseris vadina pagrindinį vaiko troškimą kopijuoti tam tikrą elgesio modelį. Jis pateikia pavyzdį kai duonkepio sūnus ne tik, kad greičiausiai pats keps duoną, bet būdamas jau tėvu mokys savo sūnų duonkepystės. Autorius pažymi, kad imitacija ne visada susijusi su maloniais dalykais. Tėvai mušantys savo vaikus greičiausiai patys vaikystėje buvo mušami.
Vaikai nebūtinai imituoja tėvų elgesį. Kartais imitacijos objektais tampa mokytojai arba kiti vaikai. Gali būti, kad vaikai kopijuos tuos, kurie juos baudžia. Tikėtina, kad mergaitė, kurią mokytoja pastatė į kampą, grįžusi namo uždarys savo lėlę į dėžę. Vaikai yra linkę paklusti jeigu suaugusieji jiems parodo šilumą arba būna neutralūs. Taip tėvas, kuris niekaip negali mesti rūkyti gali apsaugoti savo vaikus nuo žalingo įpročio.
Identifikacija – vadinamas toks vaikų tėvų elgesio, nuostatų ir vertybių įsisavinimas, kai vaikai šiuos dalykus priima kaip savo. Vaikai įsisavina asmenybės ypatybes tiek tėvų, tiek kitų žmonių su kuriais glaudžiai bendrauja. Pavyzdžiui jei Jūsų mama advokatė ir tvirtai tiki, kad reikia padėti vargšams, tai didelė tikimybė, kad Jūs tapsite juristu arba padėsite vargšams.
Identifikacija ir imitacija yra teigiami mechanizmai, nes skatina tam tikro elgesio susikūrimą. Gėdos ir kaltės jausmai yra neigiami mechanizmai, nes jie draudžia arba slopina tam tikrą elgesį. Gėdos ir kaltės jausmai yra glaudžiai susiję. Žmogus jaučia gėda tada, kai ji užtinka darant ką nors, ką jis žino, kad daryti tai jam buvo draudžiama. Pavyzdžiui imdamas ketvirtą sausainį, nors jam buvo leista imti tris vaikas žino, kad daro negerai, todėl sudrausmintas jaučia gėda. Gėda dažniausiai susijusi su jausmu, kad Jus pagavo.
Kaltės jausmas susijęs su tuo pačiu išgyvenimu, bet tai daugiau liečia bausmę sau pačiam, nepriklausomai nuo kitų žmonių. Žmogui jaučiančiam kaltę yra nesvarbu ar jis buvo „pagautas“ elgiantis blogai ar ne. Žmogų tiesiog graužia sąžinė. Kaltės ir gėdos jausmas taip pat kaip ir identifikacija bei imitacija ilgam išlieka žmogaus sąmonėje. Todėl mergaitė, kuri buvo pagauta ir nubausta žaidžianti „daktarais“ su kaimynų berniuku, tikriausiai suaugusi, kurį laiką vengs seksualinių santykių. (Smelser 1994, psl 118).
Išvados
1. Socializacija – procesas, kurio metu žmogus įsisavina vertybes normas, elgesio vaidmenis ir modelius, budingus tai visuomenei, kurioje jis gyvena, o tos vertybės, normos, elgesio vaidmenys ir modeliai tampa žmogaus elgesio ir veiklos motyvacijos pagrindu.
2. N.Smelseris išskiria tokius socializacijos etapus:• Kūdikystė• Vaikystė ir jaunystė• Suaugusių žmonių socializacija – resocializacija• Pagyvenusių žmonių socializacija.
3. Kūdikystės metu kūdikio socializaciją labiausiai įtakoja tėvai. Žmonių kūdikiams labiausiai iš visų gyvūnų reikalingas rūpestis ir meilė. Procesas kai vaikai auga be tėvų meilės ir rūpesčio vadinamas – deprivacija. Tyrimai parodė, kad kūdikiai, kurie patyrė deprivaciją sunkiau adaptuojasi visuomenėje, jiems sunkiau mokytis.
4. Vaiko socializacija yra plačiausia ir intensyviausia. Vaikystėje žmogaus išmokti bendravimo modeliai suaugus kinta nežymiai. Vaikystės metu žmogus išmoksta bendrauti grupėje. Grupės nariai pasižymi tuo, kad labiau vertina savo grupe ir yra linkę priešintis kitai grupei.
5. Optimaliausias grupės narių skaičius 5.
6. N.Smelseris išskyrė keturis psichologinius mechanizmus leidžiančius vykti socializacijai: imitacija, identifikacija, gėdos jausmas, kaltės jausmas.
7. Socializacijos dėka žmogus išmoksta elgtis visuomenėje. Visuomenės tęstinumą užtikrina tai, kad socializacijos dėka žmonės iš kartos į kartą perduoda žmonijos sukauptą patyrimą. (A.Matulionis, 1994, psl.37)
Literatūros sąrašas
1. Neil Smelser „Sociologija“/ Maskva, „Fenix“, 19942. Arvydas Virgilijus Matulionis „Sociologija“/ Vilnius „Homo Liber“, 20023. http://www.apa.org/journals/rev/rev1023458.html