ĮVADAS
Juozas Kėkštas
VANDENYNAS
Koks pasaulio ūžimas nakties vandenyno – koks bangų, koks sunkumas dangaus – Plaukia salos nematomos, plaukia žemynaipro mus, o mes klausiam savęs:ar rūdys sūriąja bangapėdas mūsų žemėj pridengs ir nuplausnežinion?
Plieno denis ir vėjo dūžiai, ir aplinkui tamsa ta pati,kuris, mūsų jaunystę sugriovus,mirties toliais ir gedulu ūžia.
Bunda bangos, atbunda audra ir naktis.
Mūsų planetą pilnai būtų galima pavadinti Vandens planeta, taip kaip planetos paviršių dengiantis vanduo užima 2,5 karto daugiau ploto nei pati sausuma. Vanduo dengia vidutiniškai 3/4 viso žemės paviršiaus maždaug 400 m. storio sluoksniu, užimdamas 97 % hidrosferos, tuomet, kai sausumos vandenys sudaro tik 1 %, o ledynuose sukaustyta apie 2 %. Tokia didžiulė vandenynų vandens masė formuoja planetos klimatą, tarnauja kaip kritulių šaltinis. Net 40 % deguonies planetai gamina vandenyno planktonas ir reguliuoja anglies dvideginį atmosferoje, todėl galime sakyti jog žmonijai Vandenynas – tai plaučiai ir inkstai. Vandenyno dugne galime rasti įvairių ištirpusių cheminių elementų, naudingųjų iškasenų: mangano, geležies, vario, dujų, naftos, akmens anglies, aukso ir deimantų, vis daugiau krovinių gabenama jūromis, didėja rekreacinė vandenynų reikšmė. Gerai pagalvoję prisimintume, kad vandenynas yra ir visos žemės gyvybės lopšys. Jūros ir vandenynai teikia žmonijai apie 70 mln. tonų žuvies kasmet. Išvardytų dalykų visiškai užtenka, kad suprastume, kodėl nesilpnėja domėjimasis vandenynu. Būtent vandenynas ir tapo gyvybės varomąja jėga žemėje, dabar jame gyvena apie keturios penktosios viso pasaulio gyvybės. Graikų mitologijoje teisingumo deivės Temidės tėvas buvo dievas Okeanas, tačiau , nepaisant tokios artimos giminystės, juridinių vandenyno problemų netrūksta, nes vandenynas skalauja daugybės šalių krantus. Tiesa, senovėje niekam neateidavo į galvą laikyti vandenyną ar kurią nors jūrą savo nuosavybe. Toks požiūris atsirado viduriniais amžiais, kai sustiprėjo kai kurios valstybės ir besiplėtojanti prekyba reikalavo laivybos laisvės visame Pasauliniame vandenyne. Šiuo metu didžioji Pasaulinio vandenyno dalis turi vadinamąjį atviros jūros statusą, kuris suteikia teisę plaukioti visų šalių prekybos ir karo laivais, virš jo gali skraidyti lėktuvai, gaudyti žuvį, atlikti mokslinius tyrimus, tiesti komunikacijas ir t. t.
PASAULINIO VANDENYNO RESURSAI
Stambiausias Žemės vandens monopolininkas – Pasaulinis vandenynas. Pasaulinį vandenyną žmonės pradėjo skirstyti dar didžiųjų geografinių atradimų epochoje. Kadangi vandenynas labai didelis, tai aktualu ir dabar, ypač navigaciniams, naudingųjų iškasenų paieškų ir naudojimo, įvairiems mokslo reikalams. Bene pirmą kartą vandenynas buvo suskirstytas 1650 m.į Arkties, Atlanto, Indijos, Ramųjį ir Pietų vandenynus. Vėliau tarptautinis hidrografų biuras įteisino tik keturis vandenynus ir iš penketuko pasitraukė Pietų vandenynas. Ramiajam vandenynui atitenka daugiau kaip pusė viso Pasaulio vandenyno išteklių, jis didžiausias ir galingiausias, o kukliausią vietą vandenynų tarpe užima Arkties vandenynas, kaip mažiausias ir sekliausias. Per šimtmečius, praėjusius nuo antikos laikų iki mūsų dienų, jūrose ir vandenynuose nuskendo daugybė laivų, kurie veždavo gana brangius krovinius. Tai dažniausiai valdovų auksas, sidabras bei meno dirbiniai, užkariautojų užgrobti tolimose šalyse. Daug turtų nuskendo su laivais per karus, katastrofas, uraganus ir t.t. Nors tie visi lobiai labai brangūs, jie tik nepaprastai maža vandenyno ir po juo esančių naudingųjų iškasenų vertės dalis. Šie turtai – tai akmens anglių, sieros, geležies ir kitų rudų klodai, geležies bei mangano konkrecijų laukai, aukso, platinos, gintaro, kasiterito , monacito ir kitų naudingųjų elementų sąnašynai, daugybė jūros vandenyje ištirpusių druskų. Be minėtų naudingųjų iškasenų reikėtų prisiminti povandeninius angliavandenių, naftos ir dujų telkinius, nes jų atsargos sausumoje sparčiai menkėja.
VALGOMOJA DRUSKA
Kiekvienas vandenynas turi vaikų – jūrų. Jos yra vandenyno pakraščiuose, viena dalimi skalauja sausumą, kita ribojasi su vandenynu. Dauguma jūrų turi ryšius su vandenynais, keičiasi su jais vandenimis.Praktiškai jūrų vandenyje randami beveik visi cheminiai Žemės plutos elementai. Iš viso jų daugiau kaip 70. Iš vienos tonos vandens galima išgauti vidutiniškai 1330 g. magnio, 400 g. kalio, 68 g. bromo. Kaip matome, jūrų vanduo – tikras mineralų mineralas, todėl jis vadinamas „skysta rūda“. Daugelį naudingų ir reikalingų medžiagų žmonės išgauna iš šios „rūdos“, kaip pvz.: sulfatų druskos, bromas, jodas, kalis, magnis, siera, litis, uranas ir daugelis kitų.
Kur mes bebūtume ir kaip bebūtume ištroškę, negersime jūros vandens, nes jis sūrus ir neskanus. Viename kilograme vandens vidutiniškai yra apie 35 g. druskų, tarp jų 78 % valgomosios druskos. Nuo neatmenamų laikų jūrų ir vandenynų pakrantėse žmonės, garindami vandenį, gaudavo valgomosios druskos. Šiandien iš jūros taip pat gauname 1/3 žmonių vartojamos valgomosios druskos. Pasaulio vandenyno vandens druskingumas lygus 35 ‰ (promilėms), nors vandens druskingumas gali kisti, ypač arti upių žiočių esančiose rajonuose, kur priteka daug gėlo vandens, bet druskų sudėtis jūrų vandenyje lieka ta pati. Iš visų vandenynų sūriausias yra Atlanto. Baltijos jūroje ties Lietuvos krantais druskingumas siekia apie 7 ‰. Sakoma, kad žmogaus kraujas savo sudėtimi yra artimas jūros vandeniui, o iš jūros ledo šiaurės tautelės nuo seno gaudavo gėlą vandenį. Jeigu iš visų jūrų ir vandenynų išgaruotų vanduo, dugnas pasidengtų 60 metrų storio druskos sluoksniu.GĖLAS VANDUO
Beveik trečdaliui mūsų planetos gyventojų jau šiandien neužtenka gėlo vandens, nes sparčiais tempais plėtojantis pramonės ir žemio ūkio gamybai, greitai didėja ir gėlo vandens poreikis. Gėlas vanduo Žemės rutulyje išsidėstęs labai netolygiai, todėl kai kuriems milžiniškiems Afrikos, Amerikos, Australijos (ir ne tik) rajonams jo trūksta, ir beveik trečdalis pasaulio gyventojų nuolat jaučia jo stygių. Vandenyno dugne, ypač šelfo zonoje, yra didelių gėlo vandens telkinių. Vienas iš tokių gėlo vandens šaltinių randasi Prancūzijos pakrantėje ir duoda tiek vandens, kad jį vadina požemine jūra. Persijos įlankoje, Egėjo ir Viduržemio jūroje prie Marselio dugno paviršiuje atsiveriantys gėlo vandens šaltiniai nesusimaišę su jūros vandeniu yra izoliuojami nuo jūros vandens. Net apie 24 mln. km3 gėlo vandens yra sukaustyta ledynuose, ypač ledinėse Antarktidos ir Grenlandijos kepurėse.
Jau 1970 m. pasaulyje veikė apie 800 gėlinimo stočių, kurios pagamindavo 125 000 m3 vandens per parą. Daugiausia tokių stočių Artimuosiuose Rytuose.NAFTOS RADIMVIETĖS PO VANDENIU
Milžiniški lobiai glūdi vandenyno dugne ir gelmėse. Nafta, geležies – mangano rūdos, auksas, alavas ir daugybė kitų reikalingų bei naudingų medžiagų. Ir čia jau pradėjo savo veiklą žmogus.Šiuo metu Pasaulinio vandenyno akvatorijose išgręžta daugiau kaip 30 tūkst. gręžinių ir surasta daugiau kaip 1000 naftos telkinių, iš kurių gaunama daugiau kaip ketvirtadalis visos suvartojamos naftos.Iš stambiausių pasaulyje naftingųjų rajonų galime paminėti Persijos įlanką, nes ji duoda apie 70 % visos kapitalistinio pasaulio naftos, taip pat šiame rajone yra ir didžiausios radimvietės. Iš kitų naftingų akvatorijų pažymėtinas Venesuelos šelfas ir ypač daug naftos seklioje Marakaibo įlankoje. Be šių rajonų, garsėjančių didžiuliais naftos telkiniais, Meksikos įlankos šelfe aptikta daug, bet nedidelių telkinių.Angliavandenilių gavyba plečiama ne tik šituose tradiciniuose rajonuose, bet ir naujuose kontinentinio šelfo rajonuose, Šiaurės jūroje, Gvinėjos įlankoje, Australijos šelfe ir mūsų Baltijos jūroje taip pat.
AKMENS ANGLIS, RŪDA, SIERA…
Daugelio naudingųjų iškasenų klodai, esantys jūrų pakrantėse, nesibaigia sausumoje, o driekiasi tolyn, po jūros dugnu, todėl, išsekus šių klodų atsargoms sausumoje, pradedamos eksploatuoti jų povandeninės tąsos. Pirmoji povandeninė šachta pradėta naudoti dar 1620 m. Škotijoje. Šitokiu būdu yra kasamos ne tik akmens anglys, bet ir geležies, vario, nikelio, alavo, gyvsidabrio rūdos. Kai kurios šachtos nutolsta nuo kranto iki 8 km., todėl jų angas nebūtina išvesti į krantą, galima ir į jūros paviršių. Povandeninėmis šachtomis dažniausia naudojasi tos šalys, kurios sausumoje šių iškasenų neturi. Tai Kanada, Anglija, Turkija, Taivanas, o Japonija tokiu būdu gauna net 30 % visų iškasamųjų anglių. Didžiuliai anglių telkiniai aptikti Australijos, Kinijos, Čilės, Ispanijos šelfo zonoje.
Be anglių, šachtose iš jūros dugno kasama ir geležies rūda. Didžiausias povandeniniai rūdynai Niūfaundlendo saloja, ten iškasama apie 3 mln. t. geležies rūdos per metus.Tokie geležies telkiniai yra ir Normandijoje, Stur Jusario sąloje, Alandų salose. Geležies rūda kasama ir mūsų Baltijos jūros dugne. Kornvalio pusiasalyje veikia vieni seniausių pasaulio alavo rūdynai, o iš Hadsono įlankos dugno yra kasamas varis ir nikelis. Egėjo jūros pakrantėse gaunamas gyvsidabris, net apie 1000 t. barito yra kasdien iškasama Aliaskos šelfe, kuris naudojamas kaip baltalas popieriaus, dažų, gumos pramonėje. Iš Pasaulio vandenyno dugno gelmių, Meksikos įlankoje JAV gauna savo poreikiams patenkinti apie 20 % sieros. Vandenyno dugne lėtai, bet nuolat nusėda kai kurių cheminių elementų, todėl, be geležies bei mangano, čia kaupiasi fosforitas ir baritas. Fosforito konkrecijų aptinkama tik šilto ir karšto klimato zonoje ir tik atviro vandenyno šelfe. Turtingiausios fosforito radimvietės prie vakarinių Šiaurės ir Pietų Amerikos, Naujosios Zelandijos, Afrikos krantų. Jų konsistencija čia siekia iki 75 kg/m2 . Iš barito konkrecijų, kurio radimvietės yra Šri Lankoje, Japonijos jūroje, per parą yra gaunama apie tūkstantį tonų barito, o iš jo išskiriamas bario sulfatas vartojamas maisto bei chemijos pramonėje. Dažniausia kartu su magniu iš jūros vandens išgaunamas ir bromas. Taip dabar gaunama apie 80 % viso reikalingo bromo. Šis metalas yra naudojamas chemijos pramonėje, ypač vaistų gamybai, fotografinių medžiagų gamyboje.PASAULINIO VANDENYNO BIOLOGINIAI TURTAI
Vandenynas – ne tik vertingų mineralų sandėlis, bet ir milžiniška pašarų išteklių bazė. Iš jo galima gauti dešimtis milijardų tonų įvairiausių maistingųjų produktų. Daug dalykų sieja mus su Pasauliniu vandenynu: žuvys ant pietų stalo ir nuo Atlanto atslinkusios oro masės, prie jūros praleistos atostogos ir gintarinis papuošalas…
Šiuo metu žmonija gauna daugiau kaip septyniasdešimt milijonų tonų įvairiausios produkcijos – žuvų, banginių mėsos ir riebalų, jūrų žvėrių, moliuskų, dumblių, planktonų. Mokslininkai mano, jog vandenynas gali išmaitinti apie 30 mlrd. žmonių, jei į produktų skaičių įtrauktume planktoną ir dumblius. Vykstant evoliucijai pasauliniame vandenyne, vieni gyvi organizmai prisitaikė gyventi ir rasti sau maisto, aktyviai judėdami vandeniu. Kiti yra pasyvūs ir juos nešioja po vandenyną srovės, o dar kiti gyvena ant vandenyno dugno ar net dumble. Iš 33-iejų augalų ir 63-iejų gyvūnų klasių gyvenančių mūsų planetoje, dauguma tarpsta Pasauliniame vandenyne. Šios klasės dar yra skirstomos į augalų ir gyvūnų rūšis, kurias sudaro milijardai individų. Iš 150 tūks. gyvūnų rūšių daugiau kaip 60 tūkst. rūšių yra moliuskai, apie 20 tūks. – vėžiagyviai, daugiau kaip 16 tūkst. – žuvys ir tik 90 rūšių – žinduoliai. Visi šie gyvi organizmai nevienodai yra pasiskirstę vandens storymėje. Daugiausia jų yra viršutiniame vandens sluoksnyje, kur prasiskverbia saulės šviesa, geriau maišosi vanduo ir daugiau deguonies, todėl šie vandenyno gyventojai tarpsta 100 – 150 m. viršutiniame vandens sluoksnyje ir susiję su neplačia šelfo zona. Šioje zonoje dabar yra gaunama 9/10 visų jūros produktų. Per paskutiniu tris dešimtmečius žuvų sugavimas šelfo zonoje padidėjo 30 mln. t., o gilesnėse vandenyno dalyse tik 3,1 mln. t. Vienas produktyviausių Pasaulinio vandenyno rajonų Šiaurės vakarų ir Pietvakarių Afrikos bei Kalifornijos ir Peru pakrantės Amerikoje. Taipogi produktyviais rajonais laikomos Sachalino ir Japonijos, Skandinavijos ir Kolos pusiasalių pakrantės, Niūfaundlendo seklumos ir Pietryčių Azijos pakrantės. Be tokių „derlingų“ akvatorijų, nemažus vandenyno plotus užima „tikros dykumos“ – Sargasų jūra, Pietų Atlanto ir Indijos vandenynų centrinės dalys bei kitos vietos. Didelių žuvų išteklių neturi ir Arkties vandenynas. Tačiau, be abejo , jūrų ir vandenynų biologiniai turtai geriau bus naudojami plečiant žvejybą. Žuvyse, kaip ir mėsoje yra labai daug baltymų, kurie padeda geriau vystytis žmogaus organizmui. Žuvys ne tik svarbus baltyminių medžiagų šaltinis, bet žuvyse yra daug žmogaus organizmui būtinų mineralinių elementų: fosforo, kalio, kalcio, natrio, magnio, sieros ir chloro, o nedideliais kiekiais esti ir geležies, vario, mangano, kobalto, cinko, jodo, bromo, fluoro ir kt. Apskritai žmogui labai reikšmingi kai kurių žuvų taukai, kur gausu vitaminų A ir D, o kai kurių žuvų mėsoje yra B grupės vitaminų, taip pat kartais ir nuodų, kuriuos galima naudoti gydymui. Viduriniais amžiais buvo pradėta statyti gana dideli laivai, o dideli sugautos žuvies kiekiai sūdomi ir gabenami parduoti. Tais laikais, kaip dabar sakoma, „ant Šiaurės jūros silkių kaulų“ išaugo šiandieninis pasaulio uostas Roterdamas, plėtėsi Amsterdamas, Stokholmas ir daugelis kitų Europos uostų. Tada prasidėjo ir masiškas šiltakraujų jūros žinduolių, ypač banginių ir ruonių, medžioklė, sumažėjo plekšnių, pikšų Norvegijos ir Šiaurės jūroje, jūrų ešeriai Prancūzijos Meno įlankoje ir t.t. Kai kurių išgaudytų žuvų rūšių sąrašas pavieniuose baseinuose vis ilgėja, todėl reikia prisiminti jog biologinės Pasaulinio vandenyno galimybės ne beribės. Daugelis pasaulio mokslininkų iki šiol tyrinėję biologinių vandenyno išteklių reprodukciją, manė, kad iš vandenyno kasmet galima gauti 90-100 mln. t. jūros produktų, tačiau SNO Maisto produktų organizacijos duomenimis, iš vandenyno be žalos jam galima gauti jau 250 mln. t. jūros produktų per metus, nes buvo pradėta žvejoti iki tol nežinomuose vandenyno žvejybos rajonuose, be to, maistui galima vartoti ir tas žuvų rūšis kurios iki šiol neturėjo didesnės verslinės reikšmės: prestipomas, lemonemas, įvairias ryklių rūšis ir t. t. Į šį skaičių įeina ne tik žuvys, bet ir vėžiagyviai, moliuskai, jūriniai augalai. Jau vien tik krilių, nepaprastai tarpstančių Antarkties vandenyse, be žalos nusistovėjusiai pusiausvyrai galima gaudyti 50 – 60 mln. t. per metus. Daugumas pasaulio šalių, be žuvų, vartoja dar daugelį kitų jūros produktų: kalmarus, aštuonkojus, austres, midijas, krilius, krabus, langustus, omarus ir jūrinius augalus. Anksčiau tropikų vandenyse buvo medžiojami vežliai ir renkami jų kiaušiniai. Dabar vėžliai kaip ir banginiai yra saugomi. Kalbėdami apie jūrų žinduolius negalime nepaminėti mieliausių ir geriausių žmonių draugų delfinų. Delfinų tyrimų laimėjimai atvėrė dideles perspektyvas naudoti juo įvairiuose medicinos, žuvininkystės, okeanologijos, naudingųjų iškasenų žvalgybos srityse ir daugelyje kitų gyvybiškai svarbių sferų. Delfinų ištvermė, stropumas, jų polinkis bendrauti ir taikus būdas leidžia žmogui juos labai sėkmingai mokyti, bei jų pagalba gydyti depresija ir kitomis ligomis sergančius vaikus, bei suaugusius. Prijaukinti delfinai padeda žmonėms užvaldyti biologinius ir mineralinius Pasaulinio vandenyno turtus. Šie vandenyno gražuoliai padeda narams prižiūrintiems povandenines naftos versloves, mokomi parūpinti grunto mėginių, gabenti krovinius, gelbėti skęstančius, ginti žmones nuo ryklių. Didžiulę reikšmę šalių ekonomikai turi irklakojų jūros žvėrių, tokių kaip vėpliai, ruoniai, kotikai, kalanai – jūros liūtai, medžioklės produktai. Panašios į dramblio kaulą vėplių iltys naudojamos įvairiems meniniams kaulo dirbiniams gaminti, taip pat vartojama vėplių oda ir taukai. Šiuo metu ruonių medžioklė yra apribota. Be kailio, naudojami ruonių taukai ir mėsa, paprastai žvėrininkystės pašarui. Be to ruoniai kaip ir delfinai yra nesunkiai dresiruojami ir tarnauja žmonijai. Visame pasaulyje ne mažiau žinomi, itin stiprūs, gražūs ir labai vertinami kotikų kailiai, taip pat puikų kailį turintys kalanai. Vis reikšmingesnė darosi jūrinių bestuburiu žvejyba. Baltyminių ir mineralinių medžiagų, bei įvairių vitaminų kiekiu, maistingumu ir skoninėmis savybėmis daugelis jūrinių bestuburių prilygsta mėsai ir žuvims, o kai kurie net pralenkia. Bendro visame pasaulyje sugaunamų bestuburių kiekio penktadalį sudaro krevetės, kurių mėsoje yra 100 kartų daugiau jodo nei jautienoje, taip pat per 30 įvairių cheminių elementų. Krevetės, kaip ir kalmarai gyvena Tolimųjų Rytų, Barenco, Juodojoje, Kaspijos jūrose. Austres ir midijas žmonės vartoja maistui nuo seniausių laikų, jos daug maistingesnės už mėsą tokių žuvų, kaip sterkai, karšiai, sazanai, menkės, be to austrių mėsoje yra fosforo, kalcio, geležies, kobalto, jodo, mangano, B ir C grupės vitaminų. Austrių ir midijų kriauklėse daug perlamutro, kuris yra vertinga žaliava inkrustacijoms, įvairiems meniniams dirbiniams gaminti, o išdžiovintos ir susmulkintos jų kriauklės yra papildomas gyvulių pašaras. Didelę ekonominę svarbą turi ir jūros dumblių gaudymas. Dumbliai plačiai vartojami ir daugelio efektyvių vaistų gamybai. Vienas iš tokių – jūros kopūstų milteliai, taip pat karagenas. Iš dumblių gaminama algino rūgštis, manitolas. Yra nustatyta, jog baltymų, riebalų ir angliavandenių dumbliai turi kol kas daugiau negu daugelis varpinių augalų. Jūros kopūstuose net 200 kartų daugiau yra vitamino B2 negu bulvėse ir 40 kartų daugiau nei morkose. Daugelis dumblių vitamino C turi net daugiau už obuolius. Be to, dumbliuose gausu mikroelementų, tokių kaip boras, manganas, varis, cinkas, geležis, fosforas, kalis, be kurių neįmanoma normali organizmo gyvybinė veikla. Iš įvairių mineralinių druskų ir elementų gaunamų iš dumblių, vertingiausi yra manitas, algino rūgštis ir agaras. Sunku įvertinti jūros dumblių reikšmę kasdieniniame žmonių gyvenime. Per metus iš viso pasaulio surenkama apie 1 % dumblių atsargų.Rūdingųjų koncentratų ir dumblų radimas jūros dugne – vienas žymiausių okeanologijos mokslų laimėjimų. Šiuo metu geriausiai ištirtoje įdauboje, vien tik viršutiniame 30 m. koncentrato sluoksnyje susikaupę 130 mln. t. metalo, iš kurio tik auksas, varis ir cinkas bei sidabras įvertinti apie 2,5 mlrd. dolerių, tačiau jo gavybai daug problemų kelia šių tirpalų tankis, bet neabejojama, kad šios skystos rūdos teiks naudą žmonėms.ENERGETINIAI IŠTEKLIAI
Daugelis mūsų yra sėdėję ant jūros kranto ir stebėję, kaip galingos bangos deformuojasi, užlūžta ir pasiekusios smėlėtą krantą, smarkiai trenkiasi į krantines. Daug anksčiau ir lengviau nei bangos žmogui pradėjo tarnauti potvyniai ir atoslūgiai. Pirmieji potvynių ir atoslūgių energiją pradėjo naudoti vandens malūnai bei lentpjūvės. Viso pasaulinio vandenyno potvynių energiją mokslininkai vertina 1 mlrd. kW, o visų upių tik – 850 mln. kW. Potvynių banga buvo panaudota sukūrus potvynių elektrines. Dabar gaunama bangų energija iš Pasaulinio vandenyno yra vertinama maždaug 2,7 mlrd. kW ir gali patenkinti apie 30 % visų žmonijos poreikių. Bet ši energija įvairių šalių pakrantėse labai netolygi. Būtina pabrėžti, jog praktiškai neribotos galimybės yra gauti iš Pasaulinio vandenyno vandenilį. Jis degdamas duoda tris kartus daugiau šilumos už naftą ir už akmens anglį. Tačiau didžiausias vandenilio šaltinis – izotopas deuteris, kurio yra sunkiajame vandenyje ir jo atsargos tokios didelės, kad aprūpinti žmonijai energija jo užteks dar milijonus metų.
IŠVADOS
Nežiūrint į visas vandenyno galimybes, bei resursus, dėl Pasaulinio vandenyno užteršimo pastaraisiais dešimtmečiais padėtis pasidarė katastrofiška. Planktono, žuvų ir kitų vandenyno gyvių nykimas – toli gražu ne viskas. Pakenkimas gali būti ir didesnis, nes juk vandenynas atlieka visos planetos funkcijas: jis yra galingas drėgmės ir šilumos reguliatorius žemėje, bei apykaitos atmosferoje. Užterštumas gali sukelti pasikeitimus šiuose charakteristikose, gyvybiškai būtinuose klimato ir orų rėžimui visoje planetoje. Tokie pasikeitimai pastebimi jau dabar. Pasikartoja žiauri sausra ir potvyniai, pasirodo viską niokojantys uraganai, stipriausi šalčiai aplanko net tropikus, kur jų nuo gimimo nebuvo.
Žmonijai didelę įtaką padarė klaidinga nuomonė, kad Pasaulinis vandenynas neribotai gali apsivalyti. Ir tikriausia iš visų teršimo rūšių Pasauliniam vandenynui šiandien pavojingiausias teršimas nafta. Apskaičiuota, jog pakaktų ir 15 mln. t. Arkties ir Atlanto vandenynui uždengti naftos plėvele, o juk 10 g. naftos 1 m3 pražudo žuvų ikrus bei žuvis, paukščius ir kitus gyvius. Be to apskaičiuota, kad 1 l. naftos sunaikina deguonį net 400 tūkst. litrų vandenyje. Lietuva prie Pasaulinio vandenyno yra prisišliejusi tik nepilno šimto kilometrų pakrante, bet puikūs pajūrio pušynai ir auksasmėliai Neringos, Smiltynės, Palangos paplūdimiai kiekvienais metais privilioja šimtus tūkstančių poilsiautojų. Prieiga prie baltijos atveria mūsų kraštui platųjį pasaulį. Todėl pradėkime nuo savęs, kovoti prieš globalinį Pasaulinio vandenyno užteršimą ir tik mylėdami ir saugodami Pasaulinį vandenyną, kaip savo tėvą, galėsime ir toliau naudotis jo teikiamais resursais.Naudota literatūra
1. V. Lamanauskas, R. Makarskaitė. Negyvoji gamta: vanduo. Š. – 2000.2. A. Muranovas. Neįprastų ir grėsmingų gamtos reiškinių pasaulyje. 1972.3. J. Ulickis. Vilčių vandenynas. K.- 1987.4. R. Žaromskis. Vandenynas ir mes. V.- 1987.5. С. Б. Слевич. Океан: ресурсы и хозяйство. Л. – 1988.