Technologinė praktika verslo įmonėje

1 tema. SUSIPAŽINIMAS SU ĮMONE
UAB ‘Povita’

Mūsų įmonė buvo įkurta 1996 liepa minisi.Pirmi metai buvo labai sunkus, kol atsirado pastovias klientais. Kaip ir visur pradėti savo verslą yra ne lengva. 3-5 metais prekyba normalizavusi, bet jau galia 6 ir 7 metais prekyba nusmuko, tai atsitiko dėl konkurencijos, mažas įmones ne visada gali konkuruoti su didelėmis įmonėmis, MAKSIMA, MEDIJA, T -MARKER, ir panašiais.

Kiekvienos įmonės veiklos tikslas – parduoti prekes ir iš to uždirbti pajamų bei pelno. Įmonės organizacinės forma, mažmenine prekyba. Įmonės struktūra:

Šeimininkas

Direktorius

Vedėja
Vir. Finansininkas

Prekybos personalas
Buhaltere

Buhalterijai yra du žmones : vir. Finansininkas ir Buhaltere( kasininkas). Įmonėje vedama: Buhalterine apskaita, Kadro apskaita, Pardavimų apskaita, Atsargų apskaita ir kiti.
Buhalterine apskaita: Kiekvienos įmonės veiklą sudaro daugybė ūkinių faktų (sąmoningai vykdomų operacijų ar nepriklausančių nuo įmonės darbuotojų valios įvykių), kurių kiekvienas daro tam tikrą poveikį veiklos rezultatams ar įmonės turtui bei nuosavybei. Apskaitininkai privalo fiksuoti visus faktus, keičiančius įmonės turto ir nuosavybės apimtį bei struktūrą, taip pat ir tuos, kurie įmonės turtą ar jo struktūrą veikia ne tiesiogiai (kkaip, sakykim, būna už pinigus perkant atsargas), bet per uždirbtas pajamas bei sąnaudas, patiriamas tas pajamas uždirbant.

Pardavimų apskaita; Pirmasis rodiklis, nuo kurio pradedama kiekvienos įmonės veiklos analizė, – pardavimų apimtis. Jei didėja pardavimų apimtis, vadinasi prekės, kuriomis prekiaujama, pripažįstamos rinkoje, t.

. y. jos konkurentiškos, jos perka. Yra daug prekių pardavimo būdų; pardavimai išsimokėtinai, konsignaciniai pasitaikančias pardavimų formas – pardavimą, kaip pirkėjas atsiskaito iš karto sumokėdamas pinigus, ir pardavimą, kai pirkėjas perka prekes skolon, įsipareigodamas vėliau apmokėti už nupirktas prekes.

Atsargų apskaita: Mažmeninės ir didmeninės prekybos bei perdirbimo įmonėse prekių ar kitų atsargų vertė sudaro didelę įmonės turto dalį. Parduotų prekių savikaina paprastai sudaro didžiausią įmonės sąnaudų dalį pelno (nuostolio) ataskaitoje. Kaip žinome, įmonė gali turėti ne tik prekybos atsargų (taigi ir atitinkamų sąskaitų), tiesiogiai įskaičiuojamų į prekybinės veiklos sąnaudas per parduotų prekių savikainą, įmonėje gali būti ir daugybė medžiagų (žaliavų) sąskaitų. Medžiagos nuo prekių skiriasi tuo, kad jos tiesiogiai neparduodamos, o tik apdorotos įmonėje patenka į parduotų prekių savikainą.

Įmonėje taikoma FINVALDA kompiuterinė apskaitos prrograma. Jos privalumas ji yra ne sudėtinga, leidžia vesti sumine apskaita, sumine nevedama atsargu sandėlyje apskaita. Dokumentų saugojimo nustatyta laikotarpi, kiek privaloma, saugoti yra vidutiniškai 10 meta. Darbo užmokesčio saugojama 70 metu. Archyvai proceso įmonėje 7 metu archyvas.

2 tema. PINIGINIŲ LĖŠY IR SKOLŲ ĮMONEI APSKAITA

Pinigų lėšų apskaitą reglamentuoja kasos darbo organizacijos įmonėje įstatymas. Įforminimas kasos paimu orderių, kuris yra griežtos atskaitomybes dokumentas. Kasos paimu orderis susideda iš dvejų daliu, kasos paimu orderiu ir kvitu. Kvitas pasiliekamas pas moketuojiu, orderis pasilieka įmonėje. Kasos pajamų ir

r kasos išlaidų orderių yra dedami į kasos knyga, kiekviena diena.Kasos pajamų ir kasos išlaidų operacijas yra buhalterijai 2 klases 272 sąskaitos. Kasos operacijas turi būti sutikrintas su buhalterines apskaitos.

Karta per mėniasi daroma kasos rievizija.

PINIGŲ PRIĖMIMAS IR IŠMOKĖJIMAS,
KASOS DOKUMENTŲ ĮFORMINIMAS

Pinigai į kasą priimamai pagal kasos pajamų orderį, kurį pasirašo finansininkas, o priėmus – ir kasininkas. Priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio kvitas, kurį pasirašo finansininkas ir kasininkas.
Pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį. Pinigai išmokami ir pagal kitus atitinkami įformintus dokumentus (mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus), išrašius kasos išlaidų orderį. Tiek kasos išlaidų orderį, tiek šiuos dokumentus turi pasirašyti įmonės vadovas ir finansininkas.
Jeigu pinigai išmokami pagal kasos išlaidų orderį asmeniui, kuris nėra tos įmonės darbuotojas, nurodomas fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas, paso numeris ir gavėjo nurodyta gyvenamoji vieta.
Pinigų gavėjas, priimdamas pinigus, pasirašo kasos išlaidų orderyje, kuriame įrašome gautoji suma:litai – žodžiais,, centai – skaitmenimis. Jeigu pinigai išmokami pagal mokėjimo žiniaraštį, suma žodžiais nenurodoma.
Išmokėti pinigus asmenims, kurie nėra įmonės darbuotojai, leidžiama tik pagal kiekvienam asmeniui atskirai išrašytus kasos išlaidų orderius.
Kasininkas išmoka pinigus tik kasos išlaidų orderyje nurodytam. Asmeniui. Jeigu pinigai išmokami pagal įgaliojimą, orderio tekste nurodoma (po faktiško pinigų gavėjo vardo ir pavardės) įgaliotojo as

smens vardas, pavardė, asmens kodas, paso numeris ir gyvenamoji vieta. Jeigu pinigai išmokami pagal mokėjimo žiniaraštį, prieš gavėjo parašą kasininkas įrašo žodžius ‘pagal įgaliojimą’. Įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas įgaliojimas pridedamas prie kasos išlaidų orderio arba mokėjimo žiniaraščio.
Mokėjimo žiniaraštyje bendra suma žodžiais ir išmokėjimo terminas (ne ilgiau kaip 5 darbo dienos) tvirtinami įmonės vadovo ir finansininko parašais.
Vienkartinė darbo užmokesčio, premijų, pašalpų, stipendijų, tantjemų, dividendų ar kita išmoka pavieniams asmenims turi būti įforminama kasos išlaidų orderiu.
Jeigu pinigus išmokėjo ne kasininkas, o kitas asmuo, mokėjimo žiniaraštyje papildomai įrašoma ‘Pinigus pagal žiniaraštį išmokėjo (vardas, pavardė ir išmokėjusiojo parašas)’. Pinigus pagal vieną žiniaraštį gali išmokėti tik tas pats asmuo (kasininkas arba tam įgaliotas asmuo)
Įmonė gali išmokėti pinigus įmonės darbuotojams (atskaitingiems asmenims: toliu vadinama – atskaitingas asmuo,) kuriuos įmonės vadovas paskyrė atlikti šias operacijas : pirkti turtą, apmokėti už suteiktas paslaugas, mokėti avansą, padengti kita su įmonės veikla susijusias išlaidas. Išmokant pinigus iš kasos, išrašomas kasos išlaidų orderis. Atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais arba gyventojais, pateikia įmonės buhalterijai pinigų sumokėjimą įrodančius dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, – nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, data, išmokėtas sumas. Atskaitingas asmuo su buhalterija atsiskaito finansininko nustatyta ir įmonės vadovo patvirtinta tvarka bei terminais. Nepanaudotų pinigų grąžinimas į kasą įf
forminamas kasos pajamų orderiu.
Įkasą pinigai priimami iš atskaitingo asmens, kuris įmonės vardu gavo pinigus iš kitų ūkio subjektų arba gyventojų už jiems parduotą, suteiktas paslaugas arba avansą. Jeigu naudoti kasos aparatų neprivaloma, atskaitingas asmuo, gavęs iš gyventojų arba ūkio subjektų grynuosius, ištašo pinigų priėmimo kvitą. Vienas pinigų priėmimo kvito egzempliorius lieka atskaitingam asmeniui, o antrasis atiduodamas pinigų mokėtojui .
Atskaitingas asmuo gautus pinigus su jų gavimą įrodančiais dokumentais atiduoda į kasą. Pinigų priėmimas įforminamas kasos pajamų orderiu, atskaitingam asmeniui išduodamas kasos pajamų orderio kvitas.
Pinigų sumokėjimo tvarką ir terminus (ne rečiau kaip kartą per mėnesį) atskaitingam asmeniui nustato finansininkas ir patvirtina įmonės vadovas.
Kasos pajamų bei išlaidų orderiai ir grynųjų pinigų priėmimo kvitai pildomi tiksliai ir aiškiai rašalu, tušinuku arba techninėmis priemonėmis. Juose negali būti jokių trynimų, braukymų arba taisymų – net ir patvirtintų. Suma žodžiais pradedama rašyti didžiąja raide raide eilutės pradžioje.
Kasos pajamų ir išlaidų orderiuose nurodomi dokumentai, kurių pagrindu priimami į kasą arba išmokami iš kasos pinigai
Draudžiama duoti neužpildytus kasos pajamų ir išlaidų orderių blankus mokantiems arba paimantiems pinigus asmenims, taip pat kitiems asmenims.
Pinigai priimami arba išmokami tik kasos pajamų arba išlaidų orderių ištašymo dieną.
Priėmęs išrašytus buhalterijoje kasos pajamų ir išlaidų orderius, kasininkas privalo patikrinti:
1 ar dokumentuose yra finansininko, o kasos išlaidų orderyje – įmonės vadovo ir finansininko parašai;
2 ar teisingai įforminti dokumentai;
3 ar prie dokumentų yra juose nurodytieji priedėliai;
Kasininkas, priimdamas arba išmokėdamas pinigus, pasirašo kasos pajamų ir išlaidų orderius, o prie jų pridėtus dokumentus pažymi spaudu arba atitinkamu įrašu: pajamų dokumentas –‘Gauta’, išlaidų – ‘Išmokėta’ ir nurodo kasos pajamų arba kasos arba kasos išlaidų orderio numerį bei datą.
Kasos operacijos užsienio valiuta atliekamos taip pat kaip ir nacionaline valiuta, tačiau kasos pajamų ir išlaidų orderiuose priimta ir išmokėta pinigą suma įrašoma ne litais ir centais, o užsienio valiuta (žodžiais ir skaitmenimis).

KASOS KNYGA IR PINIGŲ LAIKYMAS

Visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą. Jeigu kasos knyga pildoma kompiuteriu, turi būti išsaugoti visi būtinieji kasos knygos rekvizitai: data, pinigų likutis kasoje darbo dienos pradžioje, kasos pajamų ir išlaidų orderių numeriai, iš ko priimta arba išmokėta pinigų suma pagal kiekvieną orderį, bendra gautų ir bendra išmokėtų per dieną pinigų suma, pinigų likutis kasoje darbo dienos pabaigoje, kasininko ir finansininko parašai.
Jeigu kasos operacijos nekompiuterizuotos, įmonė pildo kasos knygą (knygas), kurios (kurių) lapai turi būti sunumeruoti, perverti virvele ir užantspauduoti. Įrašas, nurodantis kasos knygos lapų skaičių, tvirtinamas įmonės vadovo ir finansininko parašais.
Įrašai kasos knygoje daromi dviem egzemplioriais per kalkę arba savaiminio kopijavimo popierių.Antrieji lapų egzemplioriai turi būti atplėšiami ir naudojami kaip kasininko apyskaita, pirmieji lieka kasos knygoje. Pirmieji ir antrieji lapų egzemplioriai numeruojami tais pačiais numeriais. Trynimai ir nepatvirtinti taisymai kaso knygoje draudžiami. Taisymai turi būti patvirtinti kasininko ir finansininko parašais.
Įmonės struktūriniai padaliniai finansininko nustatyta tvarka gali pildyti atskiras kasos knygas. Operacijos kiekviena užsienio valiuta turi būti surašytos atskirose kasos knygose. Jeigu pildomos atskiros kasos knygos, kasos išlaidų orderiai numeruojami atskira eilės tvarka.
Kasos knyga kasininkas įrašo kiekvieną orderį. Kasdien, jeigu finansininko nenustatyta kitaip, baigiantis darbo dienai, kasininkas susumuoja dienos operacijas, įrašo kasos likutį ir atiduoda (jeigu kasos knyga pildoma kompiuteriu – išspausdina ir atiduoda) į buhalteriją antrąjį atplėšiamąjį lapą su kasos pajamų ir išlaidų dokumentais, kaip kasininko apyskaitą. Kasos knygoje pasirašo buhalterijos darbuotojas, priėmęs šiuos dokumentus.
Finansininko nustatyta tvarka kasininko apyskaitos gali būti sudaromos ne kiekvieną dieną, bei ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Kasininko apyskaitą privaloma sudaryti kiekvieno mėnesio pabaigoje.
Įmonės finansininkas privalo kontroliuoti, kad būtų tinkamai tvarkoma kaso knyga. Jo nurodymai kasininkui yra privalomi
Jeigu kasos išlaidų orderyje arba mokėjimo žiniaraštyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikome, kad pinigai pagal orderį neišmokėti. Pinigai, neįforminti kasos pajamų orderiais, laikomi kaso pertekliumi ir biudžetinėse įstaigose pervedami į biudžeto pajamas, o kitose įmonėse įskaitomi į jų pajamas.
Kasoje laikomų, taip pat imamų iš kredito ir pašto įstaigų, gabenamų ir atiduodamų į kredito ir pašto įstaigas pinigų saugumą privalo užtikrinti įmonės vadovas. Jeigu dėl jo kaltės nesudaromos reikiamos pinigų laikymo ir gabenimo sąlygos, jis atsako įstatymų nustatyta tvarka.
Draudžiama laikyti kasoje tai įmonei nepriklausančius pinigus.
Kasininkas, pastebėjęs, jog kasa apiplėšta, privalo tuoj pat informuoti įmonės vadovą. Apie tai nedelsiant pranešama policijai. Jos leidimu įmonės vadovo paskirta inventorizacijos komisija patikrina esamus pinigus. Patikrinimas įforminamas pinigų inventorizavimo aprašo (trimis egzemplioriais), rastos pinigų sumos įrašomos žodžiais ir skaitmenimis. Pirmas pinigų inventorizavimo aprašo egzempliorius lieka įmonėje, antras atiduodamas policijai.
Kasininkas materialia atsako už visų jo priimtų pinigų saugumą ir visus nuostolius, kuriuos įmonė gali patirti tiek dėl sąmoningų jo veiksmų, tiek dėl netinkamo arba nesąžiningo pareigų vykdymo.
Įmonės vadovas, priimdamas kasininką į darbą, privalo pasirašytinai supažindinti jį su šiomis taisyklėmis ir sudaryti su juo visiškos materialinės atsakomybės sutartį.
Kasininkas negali patekėti jam pavesto darbo kitiems asmenims, nors jei būtų tos pačios įmonės darbuotojai.
Įmonėje kasininko pareigos laikinai arba nuolat pavedamos įmonės vadovo įsakymu. Su laikinai einančiu kasininko pareigas darbuotoju taip pa sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis.
Jeigu kasininkas neatvyksta į darbą dėl ligos ar kitų priežasčių arba su juo nutraukiama darbo sutartis, jam patikėtus pinigus perskaičiuoja įmonės vadovo paskirta inventorizacijos komisija dalyvaujant kitam įmonės vadovo įsakymu paskirtam kasininkui. Surašomas pinigų inventorizavimo aprašas, kurį pasirašo minėtieji asmenys.
Kai įmonėje yra daug struktūrinių padalinių, darbo užmokestį, be kasininko, pagal įmonės vadovo įsakymą gali išmokėti kiti įmonės darbuotojai, su kuriais taip pat sudaromos visiškos materialinės atsakomybės sutartys.

SĄSKAITOS BANKE, BANKO OPERACIJŲ APSKAITOS DOKUMENTAI.

Kiekvieną kartą, kai į įmonės sąskaitą įplaukia pinigų arba kai jie išmokami iš sąskaitos, bankas parengia specialų dokumentą – išrašą iš įmonės sąskaitos banke, kurio informuoja įmonę, kiek pinigų įplaukė bei kiek išleista ir nurodo pinigų likutį įmonės sąskaitoje banke. Jeigu per dieną įplaukia ir arba išleidžiama ne viena, bet keletas ar net keliasdešimt sumų, parengiamas vienas tos dienos banko išrašas, kuriame nurodomos įplaukusios ir išleistos pinigų sumos, prie kiekvienos sumos dar parašomas ir dokumento, kurio pagrindu buvo atlikta kiekviena operacija su pinigais banke, numeris. Tačiau išrašo iš sąskaitos banke pagrindu buhalteriai negali atlikti įrašų knygose (apskaitos žurnaluose), nes dažniausiai nežino, už ką apmokėjo kontrahentai. Išrašu bankas tik informuoja įmonę apie tai, kiek pinigų tam tikrą dieną yra sąskaitoje, taip pat, kiek jų sumažėjo ar padaugėjo. Iš paties išrašo netgi neaišku, ar įmonė gavo tam tikrą sumą iš pirkėjo už anksčiau jam išsiųstas prekes, ar tą sumą į įmonės sąskaitą banke pervedė, pavyzdžiui, kuris nors pirkėjas kaip avansinį apmokėjimą už ateityje patiektinas jam prekes.
Dažniausiai keletą dienų po išrašo gavimo bankas įmonei perduoda ir pačius pirminius dokumentus, kurių pagrindu anksčiau buvo įrašytos sumos į įmonės sąskaitą, ir tai atsispindėjo banko išraše. Toks nedidelis pinigų vėlavimas visiškai natūralus. Reikalas tas, kad elektroninė duomenų apdorojimo bankuose sistema moderni, informaciją apie pinigų įplaukas į įmonių sąskaitas bankai iš kitų bankų labai operatyviai gauna elektroninėmis ryšio priemonėmis. Tuo tarpu pačius dokumentų originalus reikia fiziškai pervežti iš vieno banko (ar to paties banko padalinio kitame mieste) į įmonę aptarnaujantį banko skyrių. Tai trunka keletą dienų. Dėl to ir atsiranda laiko skirtumas tarp išrašo iš sąskaitos banke ir pirminių dokumentų gavimo.
Beveik kiekviena diena įmonė gauna banko išrašas. Mūsų įmonėje kaupiamojo sąskaitos nėra, į yra akcininką įnašas per atidaroma. Buhalterinės banko operacijas sąskaita 27101.
Valiutinės lėšas Vilniaus Banke apskaitomas Eurais ir Doleriais. Euras turi pastovu kursas ir Doleris kintamąja priklausomai no didėjimą arba mažėjimą nuo tuo priklausą ar įmonės buhalterijos fiksuojama pelnas arba nuostoliai, dėl valiutu kurso pasikeitimo.
Valiutinis operacijas registruojame Eurais 27112; Doleriais 27111. Valiutinė kursu pasikeitimas Poemas 536, Nuostolis 636.

ATSISKAITYMAS SU ATSKAITINGAIS ASMENIMIS

Dalis įmonės piniginių lėšų būna ne tik sąskaitoje ar įmonės kasoje, bei ir pas vadinamuosius atskaitingus asmenis. Tai įmonės darbuotojai, kurie gauna iš įmonės kasos pinigų įvairioms išlaidoms apmokėti. Vėliau jei pateikia įmonės vadovams dokumentus, patvirtinančius, kad jei padarė tam tikras pinigų išlaidas, taigi sumažėjo ir jų skola įmonei.Šias operacijas iliustruosime konkrečiu pavyzdžiu. Pavyzdžiui, vykstančiam į komandiruotę įmonės vadovui buhalterija atskaitingai išmokėjo 1000 Lt.
D 2720 Kasa (litai) K 2561 Įvairios gautinos sumos
Lik. 10000 D(atskaitingi asmenys) K

1) 1000 1) 1000
lik. 9000
Kaip matome, po šios operacijos užregistravimo sumažėja vieno turto (pinigų įmonės kasoje), bei padidėja kito – atskaitingai išmokėtų sumų, kurias įmonė darbuotojai skolingi įmonei. Grįžęs iš komandiruotės, įmonės vadovas privalo pateikti buhalterijai dokumentus, pateisinančius išlaidas, kurias padarė komandiruotės metu; buhalterija atlieka sąskaitų korespondenciją, kuria užfiksuojamas atskaitingo asmens skolos įmonei sumažėjimas ir komandiruotės metu padarytų išlaidų (apmokėjimo už viešbutį, dienpinigių ir kt.) įskaičiavimas į veiklos sąnaudas; šiuo atveju įmonės vadovo komandiruotės išlaidos turi būti įskaitytos į bendrų ir administracinių sąnaudų sumą. Jeigu, pavyzdžiui, buvo išleista 900 litų, atliekama tokia korespondencija:

611 bendrosios ir
2561 Įvairios gautinos sumos administracinės

D (atskaitingi asmenys) K D sąnaudos K
1) 1000
2) 900 2) 900

Lik. 100

Likusius 100 Litų atskaitingas asmuo (tuo atveju įmonės vadovas) privalo grąžinti į kasą.Tai užregistruojama sąskaitose, kredituojant sąskaitą Nr. 2561 Įvairios gautinos sumas (atskaitingi asmenys) ir debetuojant sąskaitą Nr. 272 Kasa (litai) suma, kurią atskaitingas asmuo gražina įmonei (šiuo atveju 100 litų).
Taip vedama apskaita atsiskaitymų su tais atskaitingais asmenimis, kurie atskaitingai sumas ima epizodiškai. Tačiau kiekvienoje įmonėje būna darbuotojų, kurie nuolatos daro smulkias išlaidas. Tokiu atveju netikslinga nuolat apskaičiuoti atskaitingu asmenų skolų įmonei pasikeitimų, racionaliau jų daromas išlaidas iškart įskaičiuoti į sąnaudas arba registruoti tų asmenų nupirkto turto padidėjimą tiesiogiai kredituojant pinigų sąskaitą. Tai vadinamoji kišenpinigių sistema. Ją taikant atskaitingam asmeniui vieną kartą ilgam laikui išduodama tam tikra pinigų suma, kuria jis turi disponuoti, kad galėtų be kliūčių atlikti savo pareigas. Pavyzdžiui, įmonės ūkvedžiui išdavus atskaitingai 1000 Lt, atliekama Jums jau žinomą sąskaitų korespondencija;
D256 Įvairios gautinos sumos

(atskaitingi asmenys) 1000 Lt

K2720 Kasa (litai) 1000 Lt
Kai ūkvedys išleidžia pinigus pirkdamas įvairias smulkias vertybes arba padaro kokias nors išlaidas, iš karto pripažįstamas veiklos sąnaudomis, atliekamos sąskaitų korespondencijos, kuriomis tiesiogiai registruojamas to turto ar sąnaudų apmokėjimas iš kasos, aplenkiant atskaitingų asmenų sąskaitą. Tarkime, kad mūsų atveju ūkvedys nupirko ir perdavė į sandėlį rašomojo popieriaus už 800 Lt. Po to, kai jis buhalterijai pateikia pirkimo faktą patvirtinančius dokumentus, atliekama tokia sąskaitų korespondencija:
D 20 Atsargos 800 Lt

K 2720 Kasa ( Litai) 800 Lt
Ši suma išmokama atskaitingam asmeniui. Taigi ūkvedys vėl turės 1000 Lt, o buhalteriams visiškai nereikia nuolat naudotis sąskaita Nr. 2561 Įvairios gautinos sumos. Ja naudojamas tik vieną kartą, kai atskaitingam asmeniui išmokama suma, kuria jis nuolat disponuoja, arba tada, kai ši suma didinama (tuomet didinama suma kredituojama sąskaita Nr. 272 Kasa debetuojant sąskaitą Nr. 2561) arba mažinama (tuomet mažinama (atskaitingo asmens grąžinama į kasą) suma debetuojama sąskaita Nr. 272 kasa, kredituojant sąskaitą Nr. 2561).
Mūsų įmonėje atskaitingi asmenis gauna iš kasos pinigini avansą, prekėms įsigyti arba paslaugom. Tam tikslui iš kasos išrašomas kasos išlaidu orderis. Įsigijus prekes arba sumokėjas už paslaugas jis pristato avanso apiskaitą, kūrėja nurodą, koke suma gauta ir pagal kokias dokumentus įgytas prekes. Išankstines apmokėjimas ‘spauda’ sumokama ūš metus prieki , atvaizduojame 220 sąskaitas. 252 sąskaitos atskaitingi asmenis. Pirkėju skolos 24.. sąskaitą

3. tema. ILGALAIKIO TURTO APSKAITA

Apskritai kalbant, ilgalaikiam turtui priskiriamas įmonės veikloje ilgiau nei vieną apskaitinį laikotarpį naudojamas turtas. Tačiau būtina pažymėti, kad ilgalaikiu turtas laikomas ne kalendorine, o ekonomine prasme, nes turto skirstymas į ilgalaikį ir trumpalaikį priklauso ne tiek nuo paties turto pobūdžio, kiek nuo keleto įmonės veiklos aplinkybių.
Pagrindinis požymis, pagal kurį turtas skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį, yra jo sunaudojimas per tam tikrą laikotarpį – laikotarpį, sunaudojamas, jis laikomas trumpalaikiu, o jeigu visas nesunaudojamas, ilgalaikiu turtu. Kadangi pagrindinis ataskaitinis laikotarpis yra vieneri metai, tai ir ilgalaikiu turtu laikomas tas turtas, kuris naudojamas uždirbant pajamas ilgiau nei vienerius metus. Pavyzdžiui, jeigu pagrindiniu ataskaitiniu laikotarpiu būtų laikomas mėnuo, ilgalaikiam turtui būtų priskiriamas turtas, naudojamas ilgiau nei vieną mėnesį (kitaip sakant, per vieną mėnesį nesunaudojamas turtas) . Tačiau tokia apskaita labai brangiai kainuotų, nes kiekvienam mėnesiui pasibaigus reikėtų tiksliai apskaičiuoti tokio ‘ ilgalaikio’ turto nusidėvėjimo sąnaudas bei perskaičiuoti paties turto likutine vertę. Tuo tarpu vienerių metų pajamas būtina kiek galima tiksliau palyginti su patirtomis per tuo metus sąnaudomis, nes, kaip žinote, metai – svarbiausias kiekvienos įmonės apskaitinis ir ataskaitinis laikotarpis. Todėl ir laikomasi nuostatos, kad ilgalaikio ir trumpalaikio turto riba – vieneri jo naudojimo metai.
Skirstymas į ilgalaikį ir trumpalaikį turtą svarbus dar ir tuo, kad šios dvi turto rūšys nevienodai panaudojamos pelno uždirbimo procese materialaus turto sunaudojimo aspektu. Trumpalaikis turtas į parduotos produkcijos savikainą per vieną ataskaitinį laikotarpį įskaičiuojamas visa produkcijai pagaminti (arba prekės pirkti) sunaudota verte. Tuo tarpu sunaudoto ilgalaikio turto vertė į parduotos produkcijos savikainą įskaičiuojama dalimis.
Priskiriant turtą ilgalaikio turto rūšiai, atsižvelgiama ir į jo kainą. Jeigu turtas naudojamas ir labai ilgai, bei jo kaina įmonei nereikšminga (arba – labai maža) , toks turtas nebus laikomas ilgalaikiu, nes jo, kaip ilgalaikio turto, apskaita įmonei būtų per brandi. Daug pigiau padaryti prielaidą, kad visas toks turtas vienu nurašomas į sąnaudas. Pavyzdžiui, ilgalaikiu gali būti ir parkeris, jeigu juo rašoma ilgiau nei vienerius metus, tačiau, vadovaudamasis apskaitos vedimo optimalumo reikalavimu, joks buhalteris neįtraukinės dalimis jo vertės į produkcijos savikainą ar įmonės sąnaudas, nes šios sumos būtų nereikšmingos ir nedarytų jokio esminės įtakos įmonės veiklos rezultatams. Tuo tarpu įskaičiuoti parkerio vertei dalimis į produkcijos savikainą reikėtų labai daug buhalterinio darbo (pabandykite nudėvėti 5 litus kainuojantį parkerį per 24 mėnesius.). Be abejo, tas pats turtas vienai įmonei gali būti labai reikšmingas, o kitai – sudaryti tik menką įmonės turto dalį. Taigi vienoje įmonėje toks pats tirtas gali būti laikomas ilgalaikiu (apskaitant jo nusidėvėjimą), o kitoje – trumpalaikiu, kurio visa vertė nurašoma į vieno ataskaitinio laikotarpio sąnaudas. Tai priklauso nuo įmonės turto dydžio ir jos veiklos pobūdžio. Bet kurio atveju tai bendras susitarimas, nes jokiame norminiame akte nėra tiksliai pasakyta, nuo kokios sumos turtas laikytinas ilgalaikiu. Šitai daryti nelabai ir logiška: pavyzdžiui, gyvenamaisiais namais prekiaujančios įmonės didžioji turto dalis paprastai labai brangus, bet vis dėlto trumpalaikis turtas – perparduoti skirti namai. Todėl įmonės vadovai patys pasirenka sumą, nuo kurios jų įmonėje turtas laikomas ilgalaikiu.
Kaip matome, priskiriant tam tikrą turtą ilgalaikiam, pirmiausia būtina įvertinti jo reikšmingumą įmonei. Paprastai ilgalaikis turtas įmonės vadybininkams ir savininkams, taip pat kreditoriams bei kitiems kontrahentams suteikia tam tikrą pasitikėjimą ilgiems metams. Ilgalaikio (ypač nekilnojamojo) turto garantijos dažniausiai visų rimtai priimamos. Vis dėlto svarbiausias požymis išskirianti ilgalaikį turtą yra jo panaudojimas uždirbant pelną. Priešingu atveju į ilgalaikio turto sudėtį gali būti įtrauktos apskritai įmonei nesvarbios (arba įmonės veikloje nenaudojamos) materialios vertybės, o tai jau būtų ne tik įmonės partnerių, bei ir savęs apgaudinėjimas.
Ilgalaikis turtas gali būti labai skirtingas (ilgiau nei vienerius naudojamos mašinos, pastatai, įsigytos licencijos bei patentai ir t. t.). Jo įvairovė kartais lemia visiškai skirtingus to turto apskaitos būdus, jo įkainojimo ir atvaizdavimo atskaitomybėje tvarką. Todėl visą ilgalaikį turtą būtina sugrupuoti – suskirstyti į tam tikras vienarūšes klases.
Metinėje finansinėje atskaitomybėje (balanse) ilgalaikis turtas suskirstytas į penkias dideles grupes: formavimo savikaina, nematerialusis turtas, materialusis ilgalaikis turtas, ilgalaikis finansinis turtą ir po vienerių metų gautinos sumos.
Formavimo savikaina yra susijusi su turtu, atsiradusiu formuojant įmonę – kuriant ją arba plėtojant jau įsteigtos įmonės veiklą, keičiant jos veiklos profilį ir pan. Ją svarbu išskirti, nes formavimo savikaina yra susijusi su įmonės veiklos perspektyva ir savininkai turi sąmoningai daryti šias išlaidas, žinodami, kad jos uždirbs pajamų (taigi taps sąnaudomis) tik ateityje.

Nematerialusis turtas išskiriamas todėl, kad būtų parodyta, kiek įmonė turi teisių ir kitų panašių privilegijų suteikiančio turto, kuris egzistuoja tik tol, kol egzistuoja pati įmonė. Kitaip sakant, šio turto neįmanoma kam nors perparduoti kaip pastato ar staklių. Antai patentai ar licencijos išduodamos visada konkrečios įmonės vardu, be teisės juos perparduoti kuriai nors kitai įmonei ar asmeniui .Nematerialiajam turtui priskiriamas ir geras įmonės vardas, kurį buhalteriai vadina prestižu. Šiai turto grupei, be abejo, priskirtinos ir ilgalaikės trečiųjų asmenų skolos įmonei, tačiau pastarosios dėl jų specifikos išskiriamos ir atspindimos atskiroje balanso straipsnių grupėje.
Materialiojo ilgalaikio turto rodiklis rodo, kiek įmonėje yra apčiuopiamo ilgą laiką naudojamo turto. Tai labai svarbus dydis, nes būtent ilgalaikiu materialiuoju turtu įmonė gali garantuoti skolų bankui ar tiekėjams grąžinimą, į šį turtą paprastai orientuojasi ir akcininkai, nes jis yra vienas svarbiausių nuosavybės garantų. Įmonės sėkmingą veiklą visada lemia daugelis išorinių veiksnių. Tuo tarpu ilgalaikio materialiojo turto kainą iš tikrųjų veikia tik infliacija.
Ilgalaikis finansinis turtas išskiriamas į atskirą todėl, kad atskirai būtų parodytas įmonės turtas, susijęs su dalyvavimu kitose įmonėse. Ši turto grupė dažniausiai būna susijusi su gerokai didesne rizika nei materialusis ilgalaikis turtas. Kad būtų galima ją įvertinti, reikia gerai išnagrinėti įmonių, į kurias šis turtas įdėtas, padėtį, nes šiuo atveju turto saugumą lemia ne tik jį turinčios įmonės veiklos sėkmė, kiek išleidusios vertybinius popierius įmonės darbo sėkmė.
Po vienerių metų gautinos sumos pateikiamos rodant ilgalaikius trečiųjų asmenų įsiskolinimus įmonei. Investuotojai turi matyti, kokią dalį viso turto sudaro trečiųjų asmenų įsiskolinimai, nes visuomet yra tam tikra tikimybė, kad šios skolos nebus grąžintos. Antra vertus, visada pravartu išsiaiškinti, ar nebūtų naudingiau šį turtą naudoti savo įmonės veikloje, o ne skolinti jį kitiems. Negalima pamiršti ir tos svarbios aplinkybės, kad, suėjus skolos padengimo terminui, skolininkai paprastai padengia savo įsiskolinimą labai svarbiu kiekvienai įmonei – universaliu turtu – pinigais. Dar ir dėl šios priežasties po vienerių metų gautinų sumų straipsniai balanse išskiriami į atskirą grupę.
Kaip matome, pagal ilgalaikio turto pasiskirstymą tarp grupių, be kita ko, galima nustatyti, kiek įmonė investuoja lėšų į savo, o kiek į kitų įmonių verslą. Ilgalaikio turto suma ir jo struktūra daugiausia lemia įmonės savininkų padėtį. Antra vertus, kaip matėte, šis turtas gali būti labai skirtingas; jam priskiriami ir pastatas bei statiniai, taip pat skolos. Kuris kreditoriai turės grąžinti vėliau nei po vienerių metų. Todėl labai svarbu šį turtą teisingai įkainoti ir priskirti jį tam tikroms grupėms.

Materialusis ilgalaikis turtas – tai žmogaus ar gamtos sukurtas turtas, kuris naudojamas įmonėje gaminant produkciją ar teikiant paslaugas. Kaip minėta, tokiu turtu numatoma naudotis ilgiau nei vieną ataskaitinį laikotarpį. Taigi materialusis ilgalaikis turtas dalyvauja įmonės veikloje ilgą, tačiau ribotą laiko tarpą.
Įmonė turimą materialųjį ilgalaikį turtą apskaitoje užregistruoja suskirstytą pagal paskirtį. Visas materialusis ilgalaikis turtas balanse fiksuojamas tokia tvarka; žemė, pastatai, statiniai ir mašinos, transporto priemonės, kiti įrenginiai ir įrankiai, išperkamoji nuoma ir panašios teisės, kiti (ilgalaikis) materialusis turtas, nebaigta statyba ir išankstiniai apmokėjimai. Šitaip suskirsčius įmonės lengviau kaupti informaciją apie skirtingas funkcijas atliekantį materialųjį ilgalaikį turtą ir prireikus tą informaciją operatyviai panaudoti valdymui. Kaip matote, į grupes pagal paskirtį sujungtas ilgalaikis materialusis turtas balanse pateikiamas to turto likvidumo (galimybės paversti tą turtą grynaisiais pinigais greičio) mažėjimo tvarka:pradedant mažiausiai likvidžiu turtu –žemę ir baigiant paprastai likvidžiausiais ilgalaikiais išankstiniais apmokėjimais. Įmonės, sudarydamos balansą, turi laikytis nustatytos informacijos pateikimo tvarkos. Todėl galima lengvai skaityti įvairių įmonių balansus, palyginti juose pateiktus duomenis ne tik apie materialųjį ilgalaikį, bei ir kitą įmonėje esantį turtą.
Žemė įmonės balanse išskiriama atskirame straipsnyje, nes ji ypatinga tuo jog vienintelė iš materialiojo ilgalaikio turto nenudėvima. Apskaitoje užregistruota žemės pradinė vertė paprastai nesikeičia per visą naudojimosi ja laikotarpį. Pakeisti pradinę žemės kainą galima tik perkainojant, kai, pavyzdžiui, dėl infliacijos arba dėl atliktų didelių (pavyzdžiui, drenažo) darbų labai pagerėja žemės kokybė. Šiais atvejais apskaitoje ir atskaitomybėje užfiksuota žemės kaina visiškai nebeatitinka tikrosios vertės. Tačiau visais atvejais labai svarbu tiksliai nustatyti pradinę žemės kainą, nes jos įsigijimas susijęs su įvairiomis išlaidomis kurias padaro įmonė. Pirmiausia įvairūs mokesčiai. Galimas atvejis, kad žemė perkama kartu su joje esančiu senu ir įmonei nereikalingu pastatu. Todėl jo nugriovimo išlaidos (darbo, mechanizmų ir t. t. ) taip pat turi būti įskaičiuojamos į pradinę žemės vertę (jeigu iš nugriauto seno pastato gaunamos pajamos, tai gautoji suma mažina pradinę žemės vertę).
Gamybiniai ar administraciniai pastatai gali būti įsigyjami sumokant už juos pardavėjui tam tikrą pinigų sumą arba statomi įmonės jėgomis. Jeigu pastatai perkami, tai pradinę vertę sudarys pardavimo – pirkimo sutartyje numatyta kaina, papildomų darbų, atliekamų prieš pradedant pastatą eksploatuoti, vertė ir įvairūs registravimo mokesčiai. Jeigu įmonė pasistato pastatus pati, tai pradinę vertę, kuri bus užfiksuota apskaitoje, sudarys visos išlaidos, susijusios su pastato pastatymu (darbo užmokesčio draudimo, medžiagų, transporto ir kitos). Balanso straipsnyje statiniai ir mašinos parodomi įmonės pasistatyti ar nupirkti statiniai, sumontuotos konstrukcijos, gamybiniai įrenginiai, mašinos, kuriomis įmonėje ilgą laiką gaminama produkcija ar teikiamos paslaugos. Į jų pradinę vertę taip pat įskaičiuojamos visos išlaidos, susijusios su jų įsigijimu. Taigi į ją įskaitoma ne tik pardavimo –pirkimo sutartyje aptarta kaina, bet ir įsigyto turto atsivežimo, sumontavimo, priešeksploatacinio patikrinimo ir panašios išlaidos.
Įmonės, jeigu reikia jų veiklai, dažnai įsigyja įvairių transporto priemonių. Tai lengvieji arba kroviniai automobiliai, autobusai, traktoriai, traukiniai, lėktuvai ir pan. Jas įmonė įsigyja, kad naudotų ilgą laiką ir teiktų paslaugas arba aptarnautų pačios įmonės darbuotojus. Pradinė jų, kaip ir kito materialiojo ilgalaikio turto, vertė apskaitoje turi būti užfiksuojama pridėjus prie pirkimo kainos visas išlaidas, susijusias su transporto priemonių pirkimu. Tas pats pasakytina ir apie kitus įrenginius ir įrankius.
Išperkamosios nuomos ir panašių teisių straipsnyje atvaizduojamas visas materialusis ilgalaikis turtas, kuriuo įmonė disponuoja išperkamosios nuomos (lizingo) sutarčių pagrindu. Atvaizduojamos visos anksčiau aptartos materialiojo ilgalaikio turto rūšys: žemė, pastatai, statiniai, mašinos transporto priemonės, įrenginiai. Šiame straipsnyje atvaizduojama ir įmonėms suteikto nemokamai disponuoti materialiojo ilgalaikio turto vertė. Iš šio straipsnio į anksčiau minėtas materialiojo ilgalaikio turto grupes perkeliama tada, kai įmonė visiškai atsiskaito su lizingo suteikėju ir turtas pereina jos nuosavybėn.
Kito materialiojo turto straipsnyje atvaizduojamas kitoms įmonėms išnuomotas, užkonservuotas ar rezervinis turtas, įmonės įprastinėje veikloje nenaudojami gyvenamieji namai bei visas šiuose pastatuose esantis turtas neatsižvelgiant į jo pobūdį.
Nebaigtos statybos ir išankstinių apmokėjimų straipsnyje kaupiamos visos išlaidos statomiems objektams, kurie ateityje bus naudojami įmonės gamybinei ar administracinei veiklai. Tokius objektus gali statyti ir pati įmonė (savo jėgomis arba pagal sutartis su kitomis specializuotomis įmonėmis). Kai darbai bus pabaigtas, visos sukauptos išlaidos sudarys pradinę objekto vertę, kuri iš straipsnio Nebaigta statyba ir išankstiniai apmokėjimai turi būti perkelta į atitinkamą materialiojo ilgalaikio turto straipsnį, pavyzdžiui: pastatai, statiniai ir mašinos ir pan.
Taigi materialiojo ilgalaikio turto įvertinimo pagrindas visada turi būti jo faktinė įsigijimo savikaina (kitaip sakant ‘kaina sau’), kurią sudaro visos išlaidos vienaip ar kitaip padarytos tą turtą įsigyjant. Ši savikaina, užfiksavus ją apskaitoje, vadinama ilgalaikio turto pradine verte. Tuo pabrėžiama, kad tai yra turto vertė iki pradedant tą turtą nudėvėti. Įskaičiuoti ilgalaikio turto įsigijimo išlaidu į vieno ataskaitinio laikotarpio sąnaudas neleidžia tęsiamos veiklos principas; apskaitininkai turi laikytis prielaidos, jog pasibaigus einamajam ataskaitiniam laikotarpiui įmonės veikla nesibaigia, o tęsiasi ateityje neribota laika. Todėl, remiantis minėtu principu, ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis turi būti pripažinta tik ta išlaidų dalis, kuri buvo skirta to laikotarpio pajamoms uždirbti arba kurios negalima susieti nė su vienu ateinančiu ataskaitiniu laikotarpiu. O išlaidos, kurios uždirbti pajamas ateityje, turi būti pripažintos turtu, uždirbsiančiu įmonei pajamas ateityje. Todėl visos išlaidos( jeigu jas galima atskirti), susijusios su materialiojo ilgalaikio turto įsigijimu, turi būti įtrauktos į šio turto savikainą.

Ilgalaikis nematerialusis turtas

Įmonė savo veikloje gali disponuoti ne tik materialiųjų, bet ir nematerialiuoju ilgalaikiu turtu. Ilgalaikis turtas, kuris nėra fiziškai apčiuopiamas, o pagrįstas teisėmis ar privilegijomis, vadinamas ilgalaikiu nematerialiuoju turtu (INT). Naudodamiesi tomis teisėmis ar privilegijomis savo veikloje įmonė tikisi gauti naudą. Pagrindiniai INT požymiai yra šie:
Šis turtas neturi materialaus (daiktinio) turinio;
Šis turtas turi vertę, kadangi suteikia jo savininkui tam tikras teises ir privilegijas;
Šio turto naudojimas turi teikti įmonei naudos;
Šis turtas naudojamas ilgą laiką (ilgiau nei vienerius metus).
Prie nematerialiojo turto priskiriama:
1 Teisės į išradimus (patentai);
2 Autorinės teisės;
3 Licencijos
4 Prekės (firmos) ženklas;
5 Firmos reputacija (prestižas);
6 Informacijos apdorojimo programos bei techninė dokumentacija ir kt.

Ilgalaikio materialaus turto nusidėvėjimo (amortizacijos)skaičiavimo ir jo remonto darbų
Ilgalaikio materialaus turto įkainojimo rūšys yra šios:
Įsigijimo vertė (pradinė vertė), o jeigu įmonė ilgalaikį turtą pasigamina patį, – pasigaminimo vertė. Ilgalaikio materialaus turto įsigijimo vertė turi būti nustatomą prie pardavėjus sumokėtos arba mokėtinos už ši turtą pinigų sumos pridedant muitą, akcizą, kitus mokesčius (išskyrus pridėtinės vertės mokesti) susijusius su šio turto įsigijimu, atsivežimo bei šio turto parengimo naudoti išlaidas (instaliavimo, bandymo, derinimo ir panašias), padarytas iki jo naudojimo pradžios. Pvz., už tam tikrą įrangą sumokėta 10000 Lt, jos transportavimo išlaidos 500 Lt, o montavimas ir išbandymas dar 2000 Lt. Šios įrangos įsigijimo vertė 12500 Lt.
Likutinė vertė. Ji apskaičiuoja iš pradinės turto vertės atėmus nudėvėtą
Turto sumą. Likutinė ilgalaikio turto vertė rodo, už kokią sumą ilgalaikio turto įmonė turi tam tikru laikotarpiu.
Likvidacinė vertė. Tai tokia vertė, kurios nereikia nudėvėti. . Tai ta suma, kurią įmonė tikisi likviduodama, pvz., atiduodama į metalo laužą.
Atstatomoji vertė. Ji parado, kiek kainuotų atkurti esamos fizinės būklės ir esamų eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas.
Tam, kad būtų galima teisingai apskaičiuoti nusidėvėjimą, reikia žinoti, kaip turto vertė keičiasi per visą šio turto naudojimo laiką. Tai daroma, panaudojant matematinį modelį, kuris funkcijos pavidalu rodo turto vertės pasikeitimą priklausomai nuo laiko.
Gamybos ir aptarnavimo procese IMT dėvisi. Nusidėvėjimas – tai turto vertės praradimas dėl fizinio ar moralinio senėjimo proceso, Fizinis nusidėvėjimas pasireiškia per tam tikro turto nesugebėjimą atlikti jam skirtas funkcijas dėl fizinių poveikio, pvz., rūdijimo, metalo dilimo dirbant staklėms, cheminiu medžiagų poveikio ir pan. Fizinio nusidėvėjimo laipsnis priklauso nuo medžiagų, iš kurių pagamintos IMT, kokybės, technologinių procesu specifikos, įrengimų darbo laiko ir kt.
Moralinis nusidėvėjimas pasireiškia tuo, kad keičiasi poreikis toms funkcijoms, kurioms atlikti yra skirtas šis turtas. Moralini turto nusidėvėjimą sukelia technologijos vystymasis: atsiranda nauja technika, kuri yra pranašesnė už ankstesnę savo techniniais ekonominiais parametrais. Būtent, moralinis nusidėvėjimas sąlygoja ankstyvą dar fiziškai nenusidėvėjusio turto pakeitimą nauju, siekiant geresnių veiklos rezultatų.

Nusidėvėjimo skaičiavimo metodai.

Įmonės veikloje naudojamo ilgalaikio turto įsigijimo vertė turi būti nudėvima (įskaitoma į sąnaudas) per to turto naudingo tarnavimo laikotarpį. IMT nusidėvėjimas apskaičiuojamas rėmintis metine nusidėvėjimo norma, kurią įmonės nusistato pačios, atsižvelgdamos į planuojamą turto naudingo tarnavimo laikotarpį bei Ūkio ministerijos ir Finansų ministerijos patvirtintus IMT ir INT nusidėvėjimo (amortizacijos) minimalius bei maksimalius ekonominius normatyvus.
Nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti nuo kito mėnesio pirmos dienos po IMT perdavimo naudoti ir nebeskaičiuojamas nuo kito mėnesio pirmosios dienos po jo nurašymo arba pardavimo ir kai visa naudojamo ilgalaikio turto vertė (atėmus likvidacinę vertę) perkeliama į produkcijos savikainą. Užkonservuoto ir nenaudojamo IMT nusidėvėjimas neskaičiuojamas. Kiekvieno IMT objekto nusidėvėjimo per visą jo naudojimo laikotarpį suma (nudėvėtina vertė) apskaičiuojama iš jo įsigijimo vertės atėmus numatomą likvidacinę vertę. Likvidacinę vertę nustato pati įmonė, tačiau objekto likvidacinė vertė turi būti nemažesnė už 1 Lt ir neturi viršyti 10 procentų jo įsigijimo vertės.
Taikomi šie IMT nusidėvėjimo skaičiavimo metodai:
1. Tiesiogiai proporcingas (tiesinis);
2. Produkcijos;
3. Metų skaičiaus;
4. Dvigubas – mažėjančios vertės.
Taikant tiesiogiai proporcingą (tiesinį) metodą, metinė nusidėvėjimo suma apskaičiuojama pagal formulę:

V1-V2

N= ———–, kur

T
N – metinė nusidėvėjimo suma;
V1-ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo vertė;
V2- ilgalaikio materialiojo turto likvidacinė vertė;
T- naudojimo laikas metais.
Įmonės nusidėvėjimo skaičiavimo metodas gali keisti, bet tik vieną kartą per visą ilgalaikio turto eksploatavimo laiką ir tik iš pagreitintojo į tiesiogiai proporcingą.

Ilgalaikio materialiojo tirto rekonstrukcinių ir remonto išlaidos.

Atliekant nuosavo arba pagal nuomos su išsipirkimu sutartį valdomo ilgalaikio materialiojo turto pertvarkymo (rekonstravimo) darbus, kurie pagerina turto naudingąsias savybes (pailgina naudingo tarnavimo laikotarpį, pagerina našumą, naudingumą, produkcijos kokybę ir panašiai), šių darbų verte didinama ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo vertė. Ilgalaikio materialiojo turto remonto darbai laikomi pertvarkymu( rekonstravimu), jeigu jų vertė viršija 50 procentų to turto įsigijimo vertės iki jo rekonstravimo.
Jeigu ilgalaikio materialiojo turto pertvarkymo (rekonstravimo) darbai pailgina šio turto naudingo tarnavimo laikotarpį, finansinėje apskaitoje turi būti patikslintas turto nusidėvėjimo skaičiavimas taip, kad šio turto likutinė vertė, pradedant nuo laikotarpio, kurį pasikeitė turto naudingo tarnavimo laikas, būtų nudėvėta per įmonės iš naujo įvertintą naudingo tarnavimo laikotarpį. Jeigu ilgalaikio materialiojo turto pertvarkymo (rekonstravimo) darbai nepailgina to turto tarnavimo laikotarpio, o pagerina jo naudingumą, finansinėje apskaitoje turi būti padidinta nesidėvėjimo suma, nekeičiant jo naudingo tarnavimo laikotarpio.
Jeigu ilgalaikio materialiojo turto remonto ir atnaujinimo darbų negalima priskirti to turto pertvarkymui (rekonstravimui) ,bet šie darbai keleriems metams pagerina turto naudingąsias savybes ir jų vertė neviršija 50 procentų ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo vertės iki remonto, atliktų darbų verte mažinama to turto nusidėvėjimo suma. Šiuo atveju finansinėje apskaitoje turi būti patikslintas suremontuoto turto naudingo tarnavimo laikotarpis ir nusidėvėjimo suma.
Jeigu ilgalaikio materialiojo turto remonto darbai pagerina turto naudingąsias savybes ir šios remonto sąnaudos ateityje duos pajamų, remonto darbų vertė priskiriama būsimųjų laikotarpių sąnaudoms, kurios į ataskaitinio laikotarpio patirtas sąnaudas įskaitomos tolygiai įmonės nustatyta tvarka ne ilgiau kaip per penkerius metus.
Jeigu ilgalaikio materialiojo turto remonto darbai keleriems metams nepagerina turto naudingųjų savybių (ir šios remonto sąnaudos ateityje nedus pajamų), remonto darbų vertė įskaitoma į sąnaudas iš karto tą ataskaitinį laikotarpį, kurį jie atliekami.

Ilgalaikio turto likvidavimo dokumentavimas ir apskaita.

Kai įmonės naudotas materialusis ilgalaikis turtas jau nebereikalingas, ji gali tą turtą perleisti kitiems. Kitu atveju, kai jis visiškai nudėvėtas, t. y. jo įsigijimo išlaidos perkeltos į sąnaudas, turtas gali būti likviduotas.
Beje, gana dažnai susiduriama su problema, kai tam tikras objektas apskaitoje būna visiškai nudėvėtas (t. y. visa jo vertė būna perkelta į sąnaudas) , bet realiai dar visiškai tinkamas naudoti ir galės naudojamas ilgą laiką – pavyzdžiui, metaliniai priekalai liaudies menininkų dirbtuvėse. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai nedidelė problema. Mes ne kartą pabrėžėme, kad nedera pažeidinėti optimalumo principo ir dešimtmečiais nurašinėti į sąnaudas po keletą litų nudėvimą ilgalaiki Dešimtmečiais nurašinėti į sąnaudas po kelėtų nudėvimą ilgalaikį turtą. Tačiau antra vertus, šiuo atveju susiduriama su kita – ilgalaikio turto apsaugos – problema. Jeigu turtas nudėvimas visiškai, tai sąskaitose neįmanoma jo atspindėti. Bet negalima pamiršti ir piniginio įkainojimo principo: jeigu turto vertė apskaitoje lygi nuliui, sąskaitose jis bus vienodai atspindėtas (tiksliau sakant, neatspindėtas), nesvarbu, ar naudojamas įmonėje, ar jį kas nors nugvelbs. Nulis ir yra nulis: ar atimsime jį iš balanso turto suma, ta suma nuo šito veiksmo nė kiek nepasikeis. Kad būtų išvengta šito problemos, buhalteriai tokį ilgalaikį turtą nudėvi ne visiškai, o tik iki vieno lito. Tokia ilgalaikio turto vertė vadinama atmintine verte.
Dažniausiai nurašoma tada, kai turto nusidėvėjimo suma būna lygi įsigijimo savikainai, t. y. kai turtas būna visiškai nudėvėtas. Nurašomas turtas dažniausiai nebūna susidėvėjęs tiek, kad iš jo visiškai nieko nebeliktų. Paprastai lieka tam tikri dar panaudotini mazgai ar detalės arba kitos atliekos, parduodamos kaip laužas. Taigi šios savitos pajamos iš esmės mažina turto nusidėvėjimo sumą. Apskaitoje ši suma vadinama likvidacine verte. Ekspertinio vertinimo būdu ji nustatoma dar prieš pradedant turtą naudoti, kai ekspertai apytiksliai įvertina, kiek bus gauta pardavus tą turtą ar pasinaudojus jo liekanomis po nusidėvėjimo. Be abejo, tai labai apytiksliai apskaičiavimai, nes nepaprastai sunku nustatyti, kiek rinkoje po 10 ar 20 metų bus vertos tam tikros atliekos. Tačiau šia suma vis dėlto mažinama nudėvėtina turto suma.
Kaip turtui visiškai nusidėvėjus susidaro tokios likvidacinės atliekos, jo įsigijimo suma būna didesnė už nusidėvėjimo sumą likvidacinės vertės dydžiu. Todėl, nurašant ilgalaikį turtą, turi būti nurašoma tik nudėvėtoji jo dalis. Juk negalima nurašyti to, kas lieka įmonėje ir turi tam tikrą vertę, šiuo atveju – atliekų po ilgalaikio turto likvidavimo.
Pavyzdys Įmonę nutarė likviduoti stakles, kurių pradinė vertė – 6000 Lt, nusidėvėjimo suma likvidavimo dieną 4500 lt, likvidacinė vertė, kaip ir buvo numatyta įsigyjant turtą –1500 Lt (dar galima panaudoti įvairias likviduotų staklių detales).

D (1228) Nusidėvėjimas 4500 Lt
D (20)Atsargas 1500 Lt
K(1230) Įsigijimo savikaina 6000 Lt

Pavyzdys Įminėję įvyko gaisras, kurio metu sudegė neapdraustas pastatas. Jo likutinė vertė gaisro dieną buvo 10000 Lt (pradinė vertė –50000) Lt nusidėvėjimo suma –40000 Lt).
D(637) Nuostolis 10000 Lt
D (1228) Nusidėvėjimas 40000 Lt
K (1201) Pastatai 50000 Lt

Ilgalaikio finansinio turto apskaita

Dar viena ilgalaikio turto rūšis –finansinis turtas. Tai ypatingos rūšies turtas, atspindintis tam tikras įmonės teises bei privilegijas, kurios atsiranda jai dalyvaujant kitų įmonių veikloje. Šioje grupėje atspindimas finansinis turtas, kaip ir kiekvienas kitas ilgalaikis turtas, turi teikti įmonei ekonominės naudos arba suteikti atitinkamų teisių bei privilegijų ilgesnį nei metų laikotarpį. Finansinio turto atsiranda, kai įsigyjami kitų įmonių vertybiniai popieriai. Šiuo atveju akcijos ar obligacijos įsigyjamos ne spekuliaciniais tikslais (tikintis parduoti jas, kai tik padidės šių vertybinių popierių rinkos kaina), bei tikintis padidinti įmonės turtą dividendais ar palūkanomis.
Finansinis turtas:
Investicijos: akcijos (paprastosios, privilegijuotosios); obligacijos;
Paskolos: piniginės, materialiųjų ilgalaikiu turtu, materialiuoju trumpalaikiu turtu, nematerialiuoju turtu;
Įmonės anksčiau išleistos ir supirktos nuosavos akcijos.
Ilgalaikis materialusis turtas atspindimas balanso Ilgalaikio turto skyriaus dviejose grupėse: ketvirtojoje, kuri taip ir vadinasi – Ilgalaikis finansinis turtas, bei penktojoje – Po vienerių metų gautinos sumas.
Investicijoms priskiriamos kitų įmonių išleistos privilegijuotosios ir paprastosios akcijos bei obligacijos, kurias įsigijo įmonė. Tokiu būdu įmonė įgauna tam tikrų teisių šiuos popierius išleidusių ūkio subjektų atžvilgiu. Atkreipkite dėmesį į tai, kad įmonė ne tik disponuoja ilgalaikiu finansiniu turtu – šis turtas jai priklauso nuosavybės teise. Juk akcijas ar obligacijos išleidusi įmonė perleido jas, gaudama už tai pinigus ar kitą materialųjį turtą. Įsigytos obligacijos ar akcijos apskaitoje bei atskaitomybėje rodomos faktine jų įsigijimo savikaina, neatsižvelgiant į jų nominaliąją vertę. Ant akcijos sertifikato ( jeigu jis apskritai išrašomas ) ar obligacijos lakšto parašyta vertė reiškia nė kiek ne daugiau nei kaina, kuri būtų užrašyta ant kurios nors prekės. Pavyzdžiui, jeigu įsigytumėte automobilį, ant kurio kažkodėl parašyta 20000Lt kaina, bei mokėtumėte už jį 24000 Lt, tai, savaime suprantam kad apskaitoje ir atskaitomybėje tą automobilių buhalteris pajamuos pastarąja suma (24000) Lt.
Tačiau ne kiekvienos įmonės išleistos akcijos ir obligacijos, kurias įsigijo įmonė, atsispindi šiame straipsnyje. Jame fiksuojami tik tų įmonių vertybiniai popieriai, kurių ne mažiau kaip 20 procentų nuosavybės priklauso įmonei, įsigijusiai šiuos popierius. Taip daroma todėl, kad jeigu įmonė turi tokią didelę kitų įmonių nuosavybės dalį, tai akcininkai turi gauti išsamią informaciją apie pastarųjų veiklą. Tai daroma ne tik išskiriant atskirame balanso straipsnyje investicijas į šias įmones, bei ir kur kas aprašant jų veiklos rezultatus paaiškinamajame rašte.
Gautinoms sumoms priklauso dalyvavimo ryšiais susijusių įmonių įsipareigojimai atskaitomybę rengiančiai įmonei, atsiradę, kai šioji suteikia ilgalaikę grąžintiną finansinę ar kitokią paramą toms įmonėms. Tokia parama, pavyzdžiui, galai būti lengvatinės paskolos, suteiktos šioms įmonėms paremti. Šiam, kaip ir investicijų, straipsniui dėl tų pačių priežasčių taip pat galioja ‘dvidešimt procentų’ nuosavybės taisyklė.
Nuosavos akcijoms priskiriamos supirktos pačios įmonės anksčiau išleistos akcijos. Išskirtinė šio straipsnio ypatybė ta, kad supirktos nuosavos akcijos atspindimos apskaitoje ir atskaitomybėje jų nominaliąja verte ir, tik jeigu pastaroji nenustatyta, – faktine įsigijimo savikaina (akcijų rinkos kaina) . Taip yra todėl, kad ir nesupirktos (pas savininkus esančios) įmonės akcijos registruojamos nominaliąja jų verte. Apie tai bus kalbama aptariat įmonės nuosavybės apskaitos klausimus.
Kitos investicijos apima įmonės įsigytus kitų įmonių vertybinius popierius bei ilgalaikio pinigų investavimo tikslais įsigytą nekilnojamąjį ar kilnojamąjį ilgalaikį turtą. Šiame straipsnyje atspindimos investicijos į tas įmones, kuriose atskaitomybę sudarančios įmonės nuosavybė sudaro mažiau nei 20 procentų jų kapitalo. Įsigytieji vertybiniai popieriai rodomi faktine jų įsigijimo kaina. Tai pasakytina ir apie kitas gautinas sumas, kurioms priklauso įvairios gautinos sumos, kurias įmonė numato gauti vėliau nei po ataskaitinių einančiais metais (todėl jos ir laikomos ilgalaikiu turtu.).
Finansinis ilgalaikis turtas, skirtingai negu materialusis ilgalaikis ir nematerialusis turtas, per jo naudojimo laikotarpį nėra nudėvimas ar amortizuojamas. Jis kaip materialusis ilgalaikis turtas gali būti tik perkainojamas. Finansinis ilgalaikis turtas perkainojamas tada, kai šio turto reali rinko vertė gerokai viršija jo pradinę vertę (įsigijimo savikainą), jeigu toks vertės viršijimas yra ilgalaikis ir pastovus.Kartais tenka nurašyti kaip ypatinguosius praradimus nuvertėjusias finansinio ilgalaikio turto sumas.
Išskirtinis ilgalaikio finansinio turto bruožas yra tas, kad šioje straipsnių grupėje atsispindi tik tas turtas, kurį įmonė vienu ar kitu būdu įsigyja iš dalyvavimo kyšiais susijusiu įmonių. Dalyvavimo ryšiais susijusios įmonės reiškia tai kad viena įmonė turi įsigijusi įmonės nuosavybės, kitaip sakant, tai – įmonės bendrasavininkės. Kaip tik dėl šios priežasties savininkams labai svarbu visa informacija apie tų įmonių veiklą ir būtent todėl šiose įmonėse esantis turtas išskirtas į atskirą balanso grupę.

Mūsų įmonėje ilgalaikio materialinis turtas buvo Kiti įrengimai, tai visas priekibes įrengimai. Formavimo savikainas nėra į būva 5 metais amortizuota. Nematerialaus turtą nėra.
Nuo tuo laiko kada pradedami dirbti, pradedamas skaičiuoti nusidėvėjimas. Kiekvienam įrengiam yra suvedama atskira kortele kūrėja yra nustatoma, tuo turtu nusidėvėjimo metus.
Yra dar viena ilgalaikis materialinis turtas, tai transporto priemone.Eksploatacines išlaidas nurašomas į sąnaudas, automobilio degalai. Jas nurašomas pagal nustatytas normas, 61 klases sąskaita. Remontą išlaidas metu begiję kaupiamas . Remonto išlaidas nurašymas ne turi viršyti 50 procentus įsigijimo vertes, a metu pabaigoje nurašomas.
Nudėvėtas ilgalaikio materialinio turto turi būti įvertinimas ne mažau kaip 1 Lito kaina.
Ilgalaikio materialinio turto nusidėvėjimo skaičiuojami tiesiogiai proporcingu metodu.
Ilgalaikio materialaus ir finansinio turto perkainavimo nebuvo, jis 3 klases sąskaitas rezervas.
Mažmeninei priekibio nėra ilgalaikio debitorių skolos.

4 tema. ATSARGŲ APSKAITA

Atsargomis laikomos visos įmonės turimos materialinės vertybės, kurias ji įsigijo perparduoti arba sunaudoti gamindama prekes ar užtikrindama normalų įmonės darbą. Prekybos įmonių atsargas paprastai sudaro perparduoti skirtos prekės, vyniojamasis popierius, maišeliai ir kt. Gamybinėse įmonėse atsargomis laikomos žaliavos ir medžiagos, skirtos produkcijai gaminti, nebaigta gaminti produkcija, pagaminta produkcija, įrengimų atsarginės dalys, degalai ir kt. Atsargos savo įvairove dažniausiai pralenkia visas kitas įmonės turto rūšis. Į atsargų sąvoką įeina ne tik prekės įmonės sandėliuose, bet ir dalis prekių esančių kelyje. Atsargomis laikomos tos esančios kelyje prekės, kurios faktiškai yra įmonės nuosavybė (nors realiai šiomis prekėmis įmonė dar nedisponuoja) . Atsargomis laikomos tik tos įmonės žinioje esančios materialinės vertybės, kurias ji tikisi parduoti ateityje įprasta tvarka arba tiesiogiai panaudoti prekėms gaminti.
Sąskaitų plane antroje klasėje skirtos sąskaitos atsargoms apskaityti. Tai:
200 sąskaita Žaliavos
201 sąskaita Komplektavimo gaminiai
202 sąskaita Nebaigta gamyba
203 sąskaita Pagaminta produkcija
204 sąskaita Pirktos prekės, skirtos perparduoti
Žaliavų ir komplektavimo gaminių sąskaitose apskaitomos įmonės pasigamintos ar įsigytos žaliavos, medžiagos, pusfabrikačiai, kiti komplektavimo gaminiai, atsarginės dalys bei statybinės medžiagos, taip pat kuras ir kitos suvartoto įmonėje skirtos materialinės vertybės. Šių sąskaitų debetuose fiksuojamas atsargų padidėjimas (įsigijimas ar pasigaminimas), o kredituose – jų sunaudojimas bei praradimas.
Nebaigtos gamybos ir Pagamintos produkcijos sąskaitos naudojamos gamybinėse įmonėse.
Atsargų apskaitos uždaviniai
1. Laiku ir teisingai įforminti dokumentais ir atvaizduoti visas medžiagų paruošimo, gavimo, išdavimo bei pardavimo operacijas, kontroliuoti jų išsaugojimą tiek sandėliuose, tiek ir visuose jų judėjimo etapuose.
2. Kontroliuoti, kad būtų laikomasi nustatytų atsargų normų.
3. Laiku išaiškinti turimas nebereikalingas ir nebenaudojamas atsargas, siekiant jas realizuoti.
4. Teisingai apskaičiuoti įsigytų atsargų faktinę savikainą.
5. Teisingai įkainoti atsargas.
Mūsų įmonėje atsargas:maisto prekes (duona, limonadai, pienas, vaisai, žuvęs, mėsa,); higienos prekes (įvairi kosmetika ir pan.); ūkinės prekes; alkoholis; cigaretės.
Dali atsargu atvežę tikėjai, dalį įmonė įsigyja pati. Prekes atvežamas pagal PVM sąskaitas faktūras.
Parduotuves sandėliavimą nėra, prekės iškarta paduodamas į prekybos sale. Parduotuves vedėją kiekviena savaites pabaigoje sudarą prekine ataskaita.
Finansinėje atskaitomybėje atspindimas trumpalaikis turtas turi būti įkainotas faktine to turto įsigijimo arba pasigaminimo savikaina.
Atsargų įsigijimo savikaina (jas perkant iš kitų asmenų) turi būti nustatoma prie jų pirkimo kainos pridedant visus su pirkimu susijusius mokesčius (muitų ir kt. ), transportavimo ir paruošimo bei kitas tiesiogines išlaidas, susijusias su atsargų įsigijimu, bei atimant gautus pirkimo diskontu ir nuolaidas. Nereikšmingos (arba jos per keletą ataskaitinių laikotarpių yra tos pačios) atsargų transportavimo ir jų paruošimo naudoti sumos gali būti neįskaičiuojamos į jų įsigijimo savikainą, bei nurašomos kaip veiklos sąnaudos. Atsargoms pirkti finansuoti skirtų skolintų sumų palūkanos priskiriamos atsargų įsigijimo savikainai, jeigu normalus atsargų įsigijimo laikotarpis viršija vienerius metus. Šis faktas turi būti nurodytas paaiškinamajame rašte.

Įmonės atsargų apskaita

Gamybinėse įmonėse išskiriamos trys pagrindinės atsargų rūšys:žaliavos, kurios naudojamos gaminant prekes, nebaigtos gamybos arba nevisiškai baigtų gaminti prekių atsargos ir baigtos prekės, skirtos parduoti. Apibendrinant atsargų sąvoką tiek gamybinėse, tiek prekybos įmonėse, galime teigti, kad atsargos – tai nuosavas įmonės trumpalaikis turtas, kuris:
a) skirtas perparduoti
b) yra apdorojamas ir vėliau bus parduotas
c) buvo apdorotas gamybos metu ir dabar gali būti parduotas
Atsargos įmonėje gali būti apskaitomos dvejopai: taikant nuolat apskaitomų atsargų ir periodiškai apskaitomų atsargų būdus.
Mūsų įmonėje taikomas periodiškai apskaitomų atsargų būda, visos įsigytos atsargos registruojamos debetuojant Pirkimų sąskaitą. Parduodant atsargas, registruojamos tik uždirbtos pajamos. Todėl ataskaitinio laikotarpio pabaigoje būtina inventorizuoti įmonėje esančias atsargas natūriniais vienetais (ven., kg., m.,) ir įkainoti jas
Parduotų prekių savikaina periodiškai apskaitomų atsargų būdu nustatoma taip:

Atsargų likutis Atsargų likutis Parduotų laikotarpio + Pirkimai – laikotarpio = (sunaudotų) pradžioje pabaigoj prekių (atsargų) savikaina
Periodiškai apskaitant atsargas, visos inventorizacijos metu nerastos prekės yra laikomos parduotomis (sunaudotomis). Tačiau šiuo būdu neįvertinamas natūralus atsargų sumažėjimas (išdžiūvimas, nugaravimas ir pan.) bei nuostoliai dėl kitokių netekimų. Be to, parduotų per ataskaitinį laikotarpį prekių savikaina nežinoma iki jo pabaigos.
Įmonėje taikomi periodine sumine atsargu apskaita, FIFO metodas
Taikant,jį, daroma prielaida, kad pirmiausia parduodamos ar sunaudojamas anksčiau pirktos prekės. Tuomet laikotarpio pabaigos atsargoms priskiriamos vėliausiai pirktos prekės. Tokiu principu parduodami ar suvartojami pvz. Maisto produktai ir kiti greit gendantys gaminiai.
Taikant periodiškai apskaitomų atsargų būdą, per inventorizaciją nustatytas atsargų likutis įkainojamas paskutinių pirkimų kainomis, nes laikomasi nuostatos, jog ankstesnių pirkimų laikrodžiai jau parduoti.

Atsargų gavimo bei išdavimo dokumentai

Siekiant užtikrinti, kad atsargų duomenys būtų patikimi, ir kontroliuoti, kad atsargos būtų, išsaugomo bei teisingai naudojamos, labai svarbu laiku ir tiksliai įforminti dokumentais visas medžiagų gavimo bei išdavimo operacijas.
Pagrindinis dokumentas perkant medžiagas (atsargas) yra tiekėjo sąskaita – faktūra. Ja dokumentuojamos prekių, gaminių, žaliavų ar kitų atsargų pardavimo – pirkimo operacijos. Sąskaita – faktūra paprastai grindžiamos ir suteiktos įvairios paslaugos.
Sąskaitos – faktūros rekvizitai:
1. Pardavėjo įmonės pavadinimas, kodas, adresas, telefono, fakso numeris, PVM mokėtojo kodas.
2. Sąskaitos – faktūros numeris, išrašymo data.
3. Pirkėjo įmonės pavadinimas, kodas, adresas, telefono, fakso numeris.
4. Prekės, gaminio pavadinimas, matavimo vnt., prekės vieneto kaina.
5. Prekės kiekis.
6. PVM suma.
7. Bendra suma, kurią sumoka pirkėjas už prekes.
8. Pardavėjo įmonės vadovo parašas, vardas, pavardė, įmonės vyr. Buhalterio parašas, vardas, pavardė.
9. Pardavėjo įmonės antspaudas.
10. Asmens, gavusio prekes, pareigos, vardas, pavardė, parašas.
11. Prekių pardavimo data.
12. Pardavėjo atsiskaitomosios sąskaitos numeris, banko pavadinimas, banko kodas.
Medžiagoms iš tiekėjo sandėlio arba iš transporto organizacijos paimti tiekimo darbuotojui duodamas įgaliojimas, kurį išrašo buhalterija. Įgaliojimai duodami tam tikram terminui. Įgaliojimų sistema padeda užkirsti kelią grobstymams, įsigyjant medžiagas.
Atvežtų medžiagų kiekį bei kokybę, tikrina ir jas priima sandėlio vedėjas. Jei medžiagų kiekis ir kokybė atitinka tiekėjo dokumentus, medžiagoms užpajamuoti surašomas Užpajamavimo orderis. Jis taip pat naudojamas užpajamuoti pagamintą produkciją, skirtą parduoti.
Radus, kad medžiagų kiekis arba kokybė neatitinka tiekėjo dokumentų, medžiagoms priimti kviečiama komisija, kurioje turi dalyvauti tiekėjo atstovas arba nesuinteresuotos organizacijos atstovas. Komisija surašo Medžiagų priėmimo aktą. Akte parodomas kiek ir kokių medžiagų turėjo būti pagal tiekėjo dokumentus, kiek faktiškai gauta, koks trūkumas arba perviršis. Akro vienas egzempliorius siunčiamas tiekėjui, reikalaujant atlyginti nuostolį, kai yra trūkumas, arba atsiųsti papildomą sąskaitą – faktūra, jei buvo perviršis. Priėmimo aktu įforminamas medžiagų priėmimas ir tais atvejais, kai medžiagos buvo gautos be tiekėjo sąskaitos – faktūros arba kito, ją pakeičiančio, dokumento.

Atsargų grąžinimo ir nukainojimą apskaita.

Pirkdama medžiagas, prekes dideliais įmonė niekada negali būti garantuota, jog visos šios atsargos, prekės į jos sandėlius pateks geros kokybės. Dėl šios priežasties, įformindami pirkimo – pardavimo faktą, pirkėjas ir pardavėjas susitaria dėl blogo kokybės prekių nukainojimo ir grąžinimo ir sąlygų. Pirktų prekių, atsargų grąžinimai ir nukainojimai apskaitomi sąskaitoje Nr. 605 Atsargų sumažėjimaspadidėjimas.
Sakykime, 1998 m.liepos 1 d. parduotuvė ‘Pavita’ iš ‘BAZĖS’ pirko gėrimų už 10000 Lt. Pardavimo – pirkimo sutartyje šalys susitarė dėl galimo blogos kokybės prekių grąžinimo ar nukainojimo. Liepos 5 d. parduotuvė ‘Pavita ‘grąžino ‘Bazei’ nekondicinių prekių už 2000 Lt ir atsiskaitė su ‘Baze’liepos 18 d. pervesdama į jos sąskaitą banke 8000 Lt. Šios operacijos parduotuvės ‘Pavita’ sąskaitose bus užregistruotos:
1D Pirkimai (602) 10000

K Skolos tiekėjams (450) 10000

2. D Skolos tiekėjams (450) 2000

K Atsargą padidėjimas sumažėjimas (605) 2000

3. D Skolos tiekėjams (450) 8000

K Sąskaitos bankuose (271) 8000
Blogos kokybės atsargoms, prekėms grąžinti surašomas laisvos formos aktas, kuri surašant turi dalyvauti buhalteris, tiekėjo atstovas, sandėlininkas. Be to, dar užpildomas Prekių gabenimo važtaraštis.

Atsargų inventorizavimas

Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas įpareigoja įmonės teikti objektyvia finansinę apskaitomybę tam, kad jos rodikliai būtų patikimi, reikia ne tik tvarkinga ir teisingai atvaizduoti visas ūkines operacijas, bet ir patikrinti vertybes natūroje, nes jų likučiai gali neatitikti apskaitos likučių dėl netinkamų saugojimo sąlygų, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Tikrinimo procedūros vadinamos inventorizavimu, o jo tvarką reglamentuoja LR Vyriausybė.
Inventorizacijos būna planinės ir netikėtos. Planinės vykdomos pagal iš anksto sudarytą grafiką. Netikėtos inventorizacijos vykdomos keičianti materialiai atsakingiem asmenims, įvykus stichinei nelaimei, likviduojant įmonę, dokumentinių revizijų metu.
Naudojant periodiškai apskaitomų atsargų būdą, likučiai inventorizuojami kiekvieno ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, o naudojant nuolat apskaitomų atsargų būdą ne rečiau kaip vieną kartą metuose.
Inventorizacija pravedama įminės vadovo įsakymu. Yra skiriama komisija, nurodant inventorizuojamą objektą ir laiką, per kurį reikia atlikti. Komisijai vadovauja pirmininkas. Inventorizacinė komisija prieš pradėdama darbą turi pareikalauti iš materialia atsakingo asmens sudaryti tos dienos ataskaitą ir visus tos dienos pirminius dokumentus parodyti buhalterijai. Tuo pačiu materialiai atsakingas asmuo turi parašyti raštišką pareiškimą, kad neužpajamuotų ir nenurašytų vertybių inventorizacijos pradžiai sandėlyje nėra.
Inventorizuojami likučiai tikrinami juos skaičiuojant, pasveriant, matuojant natūriniais vienetais ir suregistruojami į inventorizacijos aprašus. Aprašai turi būti turi būti surašyti tvarkingai, klaidos ištaisytos tik leistinais būdais.
Kiekvieno aprašo lape reikia užfiksuoti eilučių skaičių, natūrinių vienetų sumą, o užbaigus aprašus apibendrinti visų patikrintų vertybių natūrinių likučių sumas ir tų vertybių likučius piniginiai matais. Po inventorizacijos materialiai atsakingas asmuo raštiškai patvirtina, kad visos vertybės patikrintos jam asmeniškai dalyvaujant ir pretenzijų komisijai nėra. Inventorizavimo aprašus pasirašo visa komisija ir perduoda buhalterijai inventorizavimo rezultatų reguliavimui.
Jei inventorizavimo metu išaiškinami vertybių trūkumai ar randamos neužpajamuotos vertybės, materialiai atsakingas asmuo turi parašyti pasiaiškinimą, kuris pridedamas prie inventorizacijos aprašų.
Buhalterijoje inventorizavimo aprašuose surašomi apskaitoje fiksuoti materialinių vertybių likučiai ir išaiškinamas jų trūkumas ar perteklius. Tuo pagrindu sudaromi palyginamieji žiniaraščiai, į kuriuos surašomos tik tos vertybės, kurių faktiniai ir apskaitos likučiai nesutinka. Ji inventorizuojant nustatomas trūkumas ar perteklius, tai inventorizacinei komisijai leidžiant, tam tikras trūkumas gali būti padengtas vertybių pertekliumi. Tokias operacijas leidžiama vykdyti, jei trūkumas ir perteklius nustatytas labai giminingų medžiagų už tą patį laikotarpį ir pas tą patį materialiai atsakingą asmenį.
Visais kitais atvejais išaiškintas trūkumas turi būti nurašytas į kaltų asmenų sąskaitą arba nurašytas į netekimus, kai nėra kalto asmens. Kai kurios vertybės saugomos garuoja, sugeria drėgmę arba perdžiūsta. Tokioms medžiagoms yra nustatytos natūralios netekties normos, todėl analizuojant trūkumų priežastis, reikia apskaičiuoti, koks trūkumas susidarė dėl natūralios netekties Išaiškintas perteklius yra užpajamuojamas į atitinkamas medžiaginių vertybių sąskaitas. Patvirtinti palyginamieji žiniaraščiai buhalterijai yra pagrindas sureguliuoti inventorizavimo rezultatus apskaitoje.
Natūralios netektis apskaičiavimas yra nustatomi nurašymo aktais, koks prekes sugadintas ir pn.

Leave a Comment