Asmenybės raidos ypatumai E.Eriksono teorijoje

Asmenybės raidos ypatumai E.Eriksono teorijoje

Žmogus žemėje gimsta, auga, bręsta, sensta ir miršta. Visą šią seką galima pavadinti raida – tai vystymosi, rutuliojimosi sinonimas. Sąvoka vartojama norint stebėti, analizuoti ir apibūdinti žmoguje vykstantį vidinį atsiskleidimą.
Šis žodis ypač tinkamas žmogaus asmenybės vystymuisi nuo genezės iki baikmės. Asmenybė yra „dinaminė organizacija individe tų psichofizinių sistemų, kurios nulemia jo charakteringa elgesį ir mintį“ . kiekvienas žmogus asmenybę suvokia kaip savąjį „aš“ (pats). Asmenybė yra centrinė, asmeninė, sąmoninga ir nors daugiausia pastovi, bet galinti dinamiškai keistis. Iš essmės asmenybė išlieka ta pati – tas pats „aš“. Tačiau, laikui bėgant, ji patiria ir kaitą, tiek reaguodama į savo vidų, aplinką, kitus asmenis bei įvykius, tiek pati kitaip norėdama, derindamasi, rinkdamasi, apsispręsdama ir siekdama. Išlikdama „savita“, bet ir keisdamasi, ji formuoja, kuria save. Gyvenimas yra procesas, kuriame atpažystamas charakteringų periodų ciklas nuo gimimo iki mirties. Tame cikle asmenybė lieka ta pati – su tuo pačiu „aš“, bet nesustingusi, o besivystanti.
Plačiame socialiniame kontekste Erikas H. Erikson‘as savo raštuose pateikia savąja asmens vystymosi teeoriją. Tai žmogaus „aštuoni amžiai“. Eriksono dėmesys krypsta į asmens identitetą. Kritiški vystymosi periodai yra „amžiai“. Juose iškyla „ego“ (aš) savybės, kuriomis individas parodo, „kad jo aš atitinkamoje fazėje yra pakankamai stiprus integruoti besivystančio organizmo vidinę programą su socialinių institucijų struktūra“. Dė

ėmesys kreipiamas i vadinamąsias vidines būsenas žmogiškojo organizmocentro (ego), kuris reguliuoja organizmo derinimą prie aplinkos, ypač prie žmogiškųjų „institucijų“. O tos institucijos keičiasi: kūdikystėje – tai tėvų, ypač motinos, elgesys su juo; jaunystėje – sudėtingesnis ruošimasis suaugusiojo gyvenimui; senatvėje – žmogaus gyvenimo baigmės „institucija“.
Aštuoni žmogaus vystimosi amžiai yra pavadinti pagal juose pasireiškiančias charakteringas ego savybes, teigiamas ir neigiamas.
I. PAMATINIS PASITIKĖJIMAS AR NEPASITIKĖJIMAS (0 – 1,5 metų amžiaus) kūdikystė.
Pirmieji pusantru metų yra pats pirmasis gyvenimo tarpsnis, kada vos gimęs kūdikis apie save patiria „pasaulį“. Visa aplinka, o ypač tiesiogiai kūdikį veikiantieji jam pasirodo, kaip teikiantieji saugumą, maistą, globą. Tačiau aplinka gali pasirodyti ir nesaugi, stokojanti ir jo neaprūpinanti. Tokiu būdu kūdikiui pažadinamas pamatinis pasitikėjimas arba nepasitikėjimas. Motina, pirmoji globėja ir rūpintoja, kūdikiui teikia jo patirties tęstinumą ir joos užtikrinimą. Motinos, teigia Eriksonas, sukuria vaikams pasitikėjimo jausmą savo aprūpinimo būdu, kuris sujungia kūdikio individualius poreikius ir ir tvirtą asmeninio patikimumo jausmą. Tai sudaro pamatą vaikučio tapatybės jausmui. Vaikučio pirmas socialinis pasiekimas yra tas, kad jis gali išleisti motiną iš akių per daug nenuogastaudamas, nes ji jam vidiniu atžvilgiu užtikrina, taip pat išoriškai numatomą, kad vėl pasirodys. Bendra pasitikėjimo būsena taip pat reiškia, kad kūdikis išmoko ne tik remtis aprūpintojo pasikartojančiu ir tęstiniu elgesiu bet taip pat pasitikėti „savimi“, t.
.y. savo kūno organais jo poreikių atvejais, ir tokiu būdu pats jaustis patikimesnis.
Pasitikėjimu nepalankios sąlygos. Jei kūdikis ilgai paliekamas vienas, ilgai nemaitinamas, jaučia šaltį, staigius judesius, bauginančius garsus ar patiria motinos ar kito rūpintojo nervingumą, baimę, piktumą, nenorą juo rūpintis. Tada jis junta nesaugumą, baimę. Kyla nepasitikėjimo jausmas.
Šiame laikotrpyje susidaręs nepasitikėjimas gali būti vėliau nugalėtas, nes kūdikis turi įgimtą vidinį pajiegumą, susidarius palankesnėms sąlygoms, pasitikėjimą įgyti. Tik labai stiprūs neigiami įgūdžiai gali palikti nebeišdildomą žalą.
II. AUTONOMIJA AR GĖDA IR ABEJONĖ (1,5 – 3 metų ankstyvoji vaikystė)
Jei vaikutis sugeba savo elgesį kontroliuoti, jis instinktyviai išlaiko jausmą, kad save valdo ir junta savo autonomiją, o jei ne, tai tėvams perdėtai įsikišus, jame kyla abejonė savimi, savo sugebėjimais ir net gėda. Autonomijos pajutimui įgyti vaikutis turi turėti pamatinį pasitikėjima, išvystytą pirmajame kūdikystės amžiuje. Jau pasitikėdamas savimi ir „pasauliu“, vaikutis tinkamiau bendrauja su tėvais jų priežiūroje, lengviau jusdamas kada gali pasireikšti autonomiškai ir kada ne.
„Analinė zona“, išeinamoji anga, kur kontroliuojamas ar nekontroliuojamas „susilaikymas“ ir „tuštinimasis“, derinamas prie „reikalavimų“ ar net „išreiškiamas“ pyktis yra tinkama demonstruti sugebėjimą ir dėl to tampa vieta „kovai už autonomiją“.
Abejonė tiek savimi, tiek kitais kyla, kai vaikutis nebesusigaudo, ka jis sugeba ir ko ne, ypač tėvams neesant tvirtiems arba per daug jiems kontroliuojant jį. „A
Abejonė yra gėdos brolis“, – sako Eriksonas. Gėda – tai jausmas, kada esi išstatytas kitų akivaizdoje kai tam neesi pasirengęs ar apsirengęs. Gėda veda į kaltės jausmą.
Sferą autonominei veiklai sudaro fizinis kūno judėjimas (sustiprėjus kojų raumenims), paėmimas (sustiprėjus rankoms), pažinimas, pradėjimas kalbėti ir ypač pajutimas savęs kaip, atskiro individo, atskiro nuo viso kito. Prieš pradedant jaustis „autonomišku“, „nepriklausomu“, tenka pasijusti, kad „aš“ esi, ir „esu“ atskirai nuo viso kito.
Savęs atpažinimas. Kūdikis neatskiria savęs nuo visos aplinkos. Jis viską junta, bet neatpažįsta savęs kaip juntančiojo visa kita. „Savimonė yra įgyjama palaipsniui pirmų penkerių ar šešerių metų laikotarpyje, ypač atėjus kalbai antraisiais metais“. Su kalbos mokymusi atsiranda nauja galimybė atskirti save. Pirmiausia, gautas vardas. Paskui, pabrėžtas negatyvistinis, priešinimosi elgesys, išreiškiamas žodeliu „ne“. Atsiranda noras ddaryti pačiam, be kitų pagalbos. Tuo noru grindžiamas autonomijos poreikis. Jis jungiasi su prabundančia savigarba. Savigarbos pažeidimas sukelia gėdą.
III. INICIATYVA AR KALTĖS JAUSMAS (4 – 6 metų žaidimo amžius). „Iniciatyva yra kiekvieno veiksmo reikalinga dalis, o žmogui reikia iniciatyvos pajutimo, ka tik jis mokėsi ir daro, o vaisius renkant, ir planuojant sistemą – Eriksonas. Tad jei šitokia iniciatyva yra reikalinga ir kiekvienam veiksmui, ir mokantis, ir darant tai savaime suprantama, kad ji gali ar turi atsirasti 4 6 metų vaikams, kurie pradeda „veikti“. Eriksonas randa charakteringus skirtumus vaikų ve
eiksmuose: berniukuose – puolant ir nugalint, mergaitėse – sugaunant ar pasipuošiant. Tarp vaikų, ypač broliu ir seserų, jie pastebi pavydą ir varžymasi, o savivokoje – daug fantazijos, kurią veikia noras būti dideliu ir stipriu. Tačiau sapnuose iškyla baimė ar nuogąstavimas.
Kaltės jausmas. Kaltės jausmo atsiradimą Eriksonas jungia su Freud‘o vaikiško seksualumo teorija, pagal kurią tame periode vaikas geidžia priešingos lyties gimdytojo, kartu norėdamas atsikratyti savo paties lyties gimdytojo. Tuo laiku jis išgyvena pirmuosius lyties malonumus – konkrečiai arba vaizduotėje. Visa tai sukelia kaltės jausmą, nes, sąžinė yra kaltės valdytoja.
Eriksonas nurodo 4 6 metų amžiaus vaiko tikslą: „vaikas dabar privalo atrsti kokiu asmeniu jis gali tapti“ . vaiko uždavinys „atrasti“, kuo jis gali tapti. Ir tam uždaviniui atlikti jis turi ypač pabudusį sugebėjimą – vaizduotę, o taip pat ir jai atitinkanti charakteringą veiksmą – žaidimą, o tame žaidime nuolat pasireiškiantį potraukį – sekti, imituoti. Šis laikotarpis vadinamas „žainimų ir vaizduotės amžiumi“ . to „amžiaus“ krizė centre ne vien iniciatyva, bet išbandymas: tinkamas ar netinkamas.
IV. DARBŠTUMAS AR MENKAVERTYSTĖ ( 6 – 12 metų mokymosi amžius )
Mokymosi amžiuje iškyla vaiko atitinkamos laikysenos vertė – ką jis turi išsiugdyti kaip šio periodo pagrindinę ego savybę. Šiam periodui tai yra darbštumas. Mokydamasis vaikas turi tapti darbštus. Tai laikysena, kuri jam padeda gerai išmokti, atlikti bet kokį darbą ir ateityje. Šio periodo pagrindine dorybe Eriksonas laiko kompetentingumą, sugebėjimą ir išmokti, ir darbą tinkamai atlikti. Jei vaikas tinkamai neatsiliepia į šio mokymosi amžiaus uždavinius, yra pavojus, kad jame atsiras menkavertystės jausmas.
Mokymosi amžiuje didelę reikšmę turi motyvacija. Vaikams reikia mokytis dalykų, kurie gali būti visai nemalonūs. Tačiau šalia malonumo atsiranda ir kitos vertybės, kurias vaikas, pabudus protui, gali suvokti ir vertinti. Mokymasis ir darbštumas gali būti pagrįsti įvairiomis vaikui suvokiamomis ir branginamomis vertybėmis: pavyzdžiui, vyresniųjų pagyrimas, vidinis pasitenkinimas, darbo vaisiaus nauda.
Menkavertystės jausmas. Mokymuisi yra įvairių kliučių, pvz.; vaiko priklausomumas t.y. vaikas per daug prisirišęs prie mamos, arba motyvacijos stoka, kai vaikas nori vien malonumo; tada jam mokytis gali būti neidomu, nuobodu. Mokymesi yra tam tikra pažanga. Vieni vaikai – pažangūs, kiti – ne. Vaikas gali labai atsilikti ir „iškristi“ iš besimokančiųjų, darbščiųjų ar darbingųjų. Tokio vaiko savęs supratime nebelieka „vietos“ save suvokti kaip besimokantį ar net dirbantį.menkavertystės jausmas gali vaikui atsirati:
• Kai jis per mažai daro, kai neskatinamas, kai nekreipiama dėmesio į jo pastangas ar atlikti darbą;
• Kai jis per jautriai priima savo nepasisekimus, kurie pažeidžia jo pasitikėjimą savimi;
• Kai suaugusieji, užuot parėmę ar paskatinę, stabdo ar menkina: „Tu negali, nesugebi, tu sugadinsi“ .
V. TAPATYBĖ AR VAIDMENŲ MAIŠTAS ( 12 – 19 metų amžiaus jaunystė )
Vaikystėj pasibaigus, per paauglystę žengiama į jaunystės amžių, kuris pasižymi fiziologine revoliucija, vaiko kūnui keičiantis į suaugusiojo ir bręstant lytiškai. Kyla reikalas ruoštis suaugusio gyvenimui. Ieškant naujos tapatybės „viršindentifikuojamasi“ su bendraamžių grupe, taip pat su herojais ir įžymybėmis. Eriksonas mano, kad jaunuolio įsimylėjimas dažnai nėra tiek lytinis, kiek ieškojimas savo tapatybės kitame. Todėl didelę reikšmę turi išsikalbėjimas.
Turi susidaryti savojo „aš“ tapatybės jausmas kaip „sukauptas pasitikėjimas, kad praeityje susidaręs vidinis tapatumas ir tęstinumas atitinka tapatumą ir tęstinumą, kuri teikia nauja reikšmė kitų asmenų atžvilgiu“ .
Šiame amžiuje pavojų sudaro vaidmenų maišatis. Tai liecia užsiėmimo tapatybę, t.y. jaunuoliai pasimeta, neįstengdami ateičiai pasirnkti amato, užsiėmimo, profesijos. Vaidmenų maišatis gali būti susijus su stipria abejone dėl savo lyties iš anksčiau. Iš ankstyvesniųjų „amžių“ išlaikytos savybės tarpusavio atpažinimas, valia būti savimi, vaidmenų numatymas, darbo aptarimas – padeda jaunuoliui suformuoti savo tapatybę. Tuo tarpu izoliuoja abejones savimi, vaidmenų inhibiciaj ir negalios jausmas kliudo jaunuoliui atrsti save ir savo vitą suaugusiųjų pasaulyje.
Jaunystės fazės:
• Ankstyvoji jaunystė (12 – 14 metų – stipriai negatyvi, maištaujanti, emocinga. Neigiama tai, kas vaikiška, praeitis ir priklausomybė, tėvų autoritetas, atsižadama to, kas „sena“. Eksperimentuojama apranga, elgesiu, pažiūromis. Jie idealizuoja „didvyriu“, filmų ir sporto žvaigždes.)
• Vidurinioji jaunystė (14 – 16 metų – ne tik negatyvi, bet ir energinga, entuziastinga. Neigiama laikysena sumažėja. Mažiau emocijų. Domimasi sportu. )
• Vėlyvoji jaunystė (16 – 19 metų – mažiau negatyvumo, emocijų, jausmų nepastovumo. Labiau sukalbami. Daugiau žiūrima į ateitį. Tinkamas laikas patirti intymius išgyvenimus ir pirmąją meilę. Formuojama pasaulėžiūra, renkamasi darbas profesija.)
VI. INTYMUMAS AR VIENIŠUMAS. Ankstyvojoje suaugystėje „aš“, ego, turi būti pakankamai stiprus sugebėti atsiduoti ar tai „artimam socialiniam ryšiui ar lytiniai jungčiai, artimoms draugystėms ir fiziniai kovai“ . baimė prarasti savąjį „aš“ veda į stiprų izoliacijos jausmą ir pasinėrimą į save. Sutikdamas kitą asmenį jaunas žmogus nebijo prarasti savęs, kito artumas jo nebaugina. Jis gali prie kito prisiartinti, o kitas prie jo. Tokia savybė: 1. tai vidinė laisvė; 2. pajėgumas atsiduoti; 3. pajėgumas būti patikimam. Tas, kuris savęs, savo tapatybės nesuranda, o lieka susimaišęs – bijo „pasimesti“ kito akivaizdoje, prarasti save kito atstumoje ar jaučiasi nepajėgu, nežinąs ką daryt, neturįs ką kitam duoti, negalįs kuo nors su kitu dalintis. Tad jei ir užsimezga ryšys su kitu asmeniu, tie ryšiai yra neasmeniški, bet stereotipiški, nespontaniški, šalti ir formalūs.
VII. GIMDYMUMAS AR BERGŽDUMAS suaugusiojo laikotarpyje.
Tie kurie jaunystėje atranda save, savo tapatybę, atėjus suaugusiojo gyvenimui yra pasirengę ne tik intymumui su kitu, bet ir kitai suaugusiojo fazei – gimdymui plačiąja prasme. Gimdymumas apima produktyvumą ir kūrybingumą. Gimdymumas siaurąja prasme: – vyrui – tėvystė, moteriai – motinystė. Gimdymumas yra esminė suaugusiųjų savybė. Suaugusiojo gyvenimo laikotarpiui atėjus, arba gimdo, stato, gamina ar kuria, arba regresuoja, t.y. eina priešingai.rūpindamasis kitais ar ką nors statydamas pats žmogus praturtėja. O jei jis to nedaro, tai lieka pats skurdžius: tada tesirūpina savimi, lyg pats būtų savo paties vienturtis vaikas. Tai – bergždumas, stagnacija.
Tiems, kurie jaunystėje ar vėliau nesuranda savęs, savo tapatybės, iškyla pavojus blaškytis, nenusistovėti nei darbe, nei šeimoje. Tokiems sunku atsiduoti, pasišvęsti kam nors kitam, ne sau. Jie turi darbo problemų, o kurti jiems iš viso sunku ar neįmanoma. Jie turi sunkumų surasti draugą(ę), sukurti šeimą; jei ir tampa biologiniais tėvais, nesugeba tinkamai vaikų auginti ir auklėti. Tokių asmenų gyvenime reiškiasi bergždumas, stagnacija, gyvenimo vaisingumo stoka.

VIII. EGOINTEGRACIJA AR DESPERACIJA senatvėje.
„Tik tai tokiame asmenyje, – rašo Eriksonas, – kuris kokiu nors būdu rūpinasi daiktais ir žmonėmis ir prisiderina prie jų gyvenimą lydėjusių laimėjimų ir nusivylimų – t.y. kaip kitų gimdytojas ar produktų bei idėjų gamintojas – tik jame gali palaipsniui prinokti šių septynių stadijų vaisius“ . tą vaisių autorius vadina ego integracija ( visų dalių suaugimas į vieną visumą ) .
desperacija yra ego integracijos priešingybė. Stokojamt vientisumo kyla neviltis, nes juntama, jog jau per vėlu ką nors kitaip pradėti. Juntamas neviltį slepiantis pasibjaurėjimas, pagaliau – ir mirties baimė.
Paskutinioji žmogaus brendimo stadija vyksta senatvėje, maždaug sulaukus 70 metų amžiaus, ir trunka iki mirties. Tame laikotarpyje vyksta svarbus ir galutinis vidinis „susitvarkymas“, kurio rezultatas, jei teigiamas – vidinė darna, jei neigiamas – vidinė nedarna. Jei vidinė struktūra yra darni, tai juntama gyli, džiugi, padėtimi patenkinta ramybė, o jei ne darni, tai ją, ypač artėjant mirčiai, lydi neviltis ir depresija. Šioje pakopoje susitvarkymas vyksta trimis atvejais:
• Praeitis. Senatvėje žmogus dažnai prisimena „senus laikus“ , kas atsitiko gera, kas bloga. Jei jis sprendžia, jog buvo prasminga gyventi, tai prisideda prie jo vidinės darnos ir ramybės. Senatvėje bręstantis žmogus prisimena ir tai, kas praeityje buvo bloga. Kai kurie stambesni dalykai iškyla savaime. Reikia būti sau atviram. Jei tai kaltė – apgailėjus, susitaikiu, sąžinė nurimsta, ateina ramybė, atsiranda drna. Nereikia laikyti pykčio ar naepykantos už kito padarytą žalą.
• Dabartis. Senatvės laikas su ribojimais gali būti skaudus. Į sunkumus reikia žvelgti optimistiškai, tada lengviau juos bus pakelti. Juos pakeliant, jie priimami; tada priimama ir senatvė, ypač sunkioji jos dalis. Reikia priimti ir senatvės malonumus, nors ir sunku būtų juos atrasti. Žmogus vidinę darną ir ramybę atranda derindamas dabarį su tuo, kas joje teigiama ir neigiama.
• Ateitis – tai mirtis.
Prasmingo gyvenimo pasekmė. Tai vidinė darna, nes gyvenime turėtas tikslas ir buvo eita ir gyventa to tikslo link. Daug patirties, daug išminties, daug susikaupusių išgyvenimų. Ir artėjančios mirties akivaizdoje, sugebėjimas neišvengiamą mirtį pasitikti be didelio nusivylimo ir be kartėlio. Pajutus savo gyvenimo prasmę iškyla ramybė, susitaikymas, ryškesni ryšiai su kitais, buvusiais ir esamais brangiasiais, pasitenkinimas, dėkingumas (tėvams, tiems, kurie gyvenime buvo kartu ir Dievui), lengviau sutinkama ir amžinybės galimybė.
Neprasmingo gyvenimo pasekmė. Jei jaunystėje nebuvo surasta savęs tapatybė su vertingais tikslais, kurių būtų verta siekti, jei progos ir galimybės buvo iššvaistytos besiblaškant ar temedžiojant malonumus, jei jaučiama, kad praleistas gyvenimas buvo bergdžias, tai negalima šiame senatvės etape patirti darnos, o vyrauja nusivylimas, kartėlis, mirties baimė ir depresija. Pajutus savo gyvenimo bepramybę iškyla nearamumas, nes mirtis artėja ir nėra laiko ka padaryti ar pakeisti, nuogastaujama dėl artėjančios gyvenimo pabaigos, nesusitaikoma su senatve, jaučiamas kartėlis ar pyktis ant savęs ar kitų, griažiamasi praleidus progas ar kaltinami kiti.
„Žmogus bręsta, kuria save, pakartotinai apsispręsdamas, kas jis, ir ko bei kaip siekia, jis save apibrėžia, vis labiau kala į save tą vertę ir prasmę, dėl kurios jaudinasi, sielojasi ar išgyvena. Tačiau žmogus dažnai blaškosi: čia nori, čia nenori; čia siekia, čia nebesiekia; anksčiau siekė to, o dabar kito. Jie savo gyvenimu vaizduoja kažka tai, ka simbolizuoja besikeičiančio vėjo sukaliojami malūno sparnai. O kai kurie po gyvenimą klampinėja tarsi braidydami po raistą: gyvenimas – kaip vingiais išminta brydė raiste, kažkur ten ir užsibaigia“ .

K.Trimakas

Naudota literatūra:

Kęstutis A. Trimakas – „Asmenybės raida gyvenime“
Vesterdal – „Sveikatos priežiūra ir ligonių slauga“

Leave a Comment