VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
Socialinio darbo institutas
SOCIALINĖ RŪPYBA
C grupės dalykas
(Namų darbo užduotis)
Sveikatos paslaugų programa
Darbą atliko: Marius Blaževičius
Socialinio darbo institutas I kursas
Vadovas: D.Snieškienė
2004, Kaunas
……………………………..8-9
Įvadas
Visų pirma derėtų informuoti, kad tai pirmas toks mano darbas, kai reikia apklausti ir išanalizuoti įstaigą, aptarti jos tikslus, uždavinius, pasiteirauti tų paslaugų teikėjų bei gavėjų nuomonės. Darbą labai palengvina planas, kurį gavau kartu su užduotimi. Jis struktūralizuoja darbą, nurodo gaires. Pradžioje pateikiau analizės turinį, toliau dėstymas, išvados ir naudota literatūra (ji taip pat pateikta). Ypač padėjo duota literatūra. Perskaičius ją dingo baimė nuo ko pradėti, kaip išplėtoti gaires, į ką įsigilinti labiau. Aš pasirinkau sveikatos programą (valstybines ligonines), kuri apima tiek pirmąją medicininę pagalbą, tiek stacionarinį gydymą, jo finansavimą, pasiskirstymą teritorijoje, individų tinkamumą ir kt.
I. Srtuktūriniai komponentai.
Programos forma. Sveikatos programa „gamina sveikatą“. Kitaip sakant, ji duoda galimybes suteikti zmogui medicininę pagalbą bet kokiu atveju, kai zmogus suserga arba yra traumuotas. Taip pat atliekami tyrimai, skiriamas gydymas.
Kam teikiama programa. Skubi neatidėliotina pagalba (3 dienos)
teikiama netsižvelgiant i žmogaus gyvenamą vietą, pilietybę. Pagal
Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau tekste – SAM) įsakymus ji teikiama tris paras. Ji yra kompensuojama, neatsižvelgiant, ar yra socialinis draudimas, socialinės garantijos. Ligoniai aptarnaujami pagal ligonių teritorines kasas. Lietuvoje jų yra penkios. Pacientas privalo kreiptis į savo šeimos gydytoją. Jei jis negali padėti, parašo siuntimą (Forma Nr.
27/a). Pacientas kreipiasi į ligoninę į priėmimo skyrių. Bet pagal SAM
reformą pacientas stacionarą gali pasirinkti tokį, koks jam patinka nekreipiant dėmesio į gyvenamąją vietą. Nors realiai kiti stacionarai dėl pinigų kvotos, kurias nustato teritorinės ligonių kasos planinių pacientų nenori stacionarizuoti (t.y. guldyti į ligoninę pacientų, kurie nepriklauso tai teritorinių liginių kasai), nes „pinigai paskui pacientą neina“, kaip turėtų būti.
Finansavimas. Pagrindinis šios programos finansavimas – iš teritorinių ligonių kasų. Pasirašant sutartis, nustatomos kvotos, pagal prėjusių metų panaudotas lėšas (tačiau kiekvienais metais kvotos mažėja maždaug 200 000
litų). Kadangi stacionarų steigėjai – savivaldybės, tai lėšos gaunamos ir iš jų rašant įvairias programas.
Pacientai, norintys geresnių sąlygų (vienutė, atskiras dušas, šaldytuvas, arbatinukas, televizorius), primoka 11lt už parą, kurie įeina į įstaigos pajamas, kurios panaudojamos ligoninės stovio gerinimui, medicininiam inventoriui.
Įstaiga turi reabilitacijos skyrių, kur atvažiuoja pacientai be teritorinių ligonių kasų siuntimo. Jie mokasi patys už gydyną ir gyvenimą.
Tame tarpe daug užsienio piliečių. Lietuvos pilietis moka 44lt/parą, užsieniečiai – 68lt/parą.
Dar vienas pajamų šaltinis – sutartys su sanatorijom, iš kurių atvežami pacientai su pablogėjusia sveikata. Laboratorinius tyrimus apmoka sanatorija.
Taip pat, jei pacientas nori pasitirinti sveikatą be šeimos gydytojo siuntimo (echoskopija, rentgenas, laboratoriniai tyrimai…) tada mokasi patys už save. Vizitas II lygio stacionare (pas gydytoją) – lietuvos piliečiui 28lt, užsieniečiams – 34lt. Visi įkainiai patvirtinti SAM.
Administravimo lygmuo. Administravimas – valstybinis, kadangi įstaiga valstybinė. Įstaigos vadovas dažniausiai skiriamas konkurso būdu. Taip pat pavaduotojas slaugai, vyr. buhalteris, ekonomistai. Konkursas gali būti vykdomas respublikos, miesto mąstu arba vietinis (t.y. ligoninės mąstu).
Įstaiga vientisa, t.y. „ligoninė“, kuri turi tam tikrus savo „filialus“, išsiskirsčiusius visoje respublikoje, turinčius savo vadovus. Ligoninių „filialai“ yra labai įvairūs: klinikos, kraujo centrai, pirminės sveikatos priežiūros centrai, poliklinikos, medicinos punktai, ambulatorijos, fizinė medicina ir reabilitacija.
II.Alternatyvios programos charakteristikos.
Programos vaidmenį derėtų išanalizuoti truputį plačiau. Labiausiai įžvelgiamas yra turbūt vystymosi vaidmuo. Ši programa kuria gerovę, t.y.
stengiasi, kad žmogus geriausiai panaudotų savo galimybes bet kuriame savo gyvenimo amžiuje. Juk sergantis žmogus, nesvarbu kiek jam metų, koks jo išsilavinimas, socialinė padėtis, negali pilnavertiškai išnaudoti savo galimybių. Pavyzdžiui: Sakykime, žmogus savo gyvenimą sieja su futbolu. Jis ketina iš jo pragyventi, futbolas jam suteikia džiaugsmą, pasitenkinimą.
Susilaužęs koją, žmogus negali žaisti toliau, t.y. dingsta jo pajamų šaltinis, išsivysto depresija, nerimas. Išsigydęs traumą, futbolininkas vėl gali toliau testi savo kerjerą, ir išnaudot save ten ,kur jam geriausiai sekasi.
Taip pat glima įžvelgti ir institucinės gerovės vaidmenį. Juk sukurtos penkios teritorinės ligonių kasos, žmonių patogumui, kad nereiktų jiems toli keliauti ištikus problemai. Stengiamasi modernizuoti medicininį inventorių, kad pacientams gydymas nesukeltų papildomų nepatogumų.
Kiekvienas žmogus yra nusipelnes gauti šias paslaugas.
Svarbus klausimas, kokiu laipsniu programa yra visuotinė ar atrankinė.
Čia ir vėl išskiriami du keliai – skubi neatidėliotina pagalba ir stacionarinis gydymas. Skubią neatidėliotiną pagalbą galėtume priskirti prie visuotinės programos, nes ji nereikalauja socialinių garantijų, teikiama visada be išimčių. Stacionarinį gydymą priskirsime prie atrankinės programos, nes ji reikalauja tam tikrų finansinių išteklių, socialinio draudimo. Tam, kad pacientui būtų teikiamas stacionarinis gydymas, jis turi būti apmokėtas. O lėšos tam imamos iš pacientų įmokų teritorinėms ligonių kasoms.
Galima būtų teigti, kad atrankinė programa nėra jau taip blogai. Visų pirma, pinigai juk negaunami iš niekur, jie yra kaupiami renkant tam tikrus mokesčius. Visų antra, universalia programa dažniau naudosis turtingesni, lengviau prieinantys, turintys daugiau informacijos žmonės. Taip gali būti naudojama kitų sąskaita.
Kalbant apie skubią neatidėliotiną pagalbą, ji negali šiuo atveju būti išnaudojama, nes ji suteikiama tik tada, kai žmogui gresia rimti sveikatos sutrikimai, invalidumas ar net mirtis. Taip pat skubi neatidėliotina pagalba turi teigiamą savybę šiuo atveju – ji neanalizuoja pajamų. Taip nešskiriami socialiniai sluoksniai, kaip dažnai atsitinka bandant pasinaudoti įvairiomis socialinėmis visuomenės paslaugomis.
Visuomenėje susiklostė tendencija, jog nemokamos palaugos (universalios programos) nera tokio lygio, kokio turėtų būti, t.y. joms neskiriama tiek lėšų, kad jos būtų pilnavertės, kaip tos, kurios turi aiškų ir pakankamą finansavimą.
Parama, patarnavimai. Daugelis vargingai gyvenančių žmonių, nevertina psichologinės pagalbos „ji juk nelemia geresnio gyvenimo“. Vargšai nustoję tikėti kalbomis, jiems svarbiau materialūs dalykai, kurie padeda pragyventi. Visos ligoninės ieško partnerių užsienyje, kurios atlieka paramos akcijas. Labdaros būdu iš užsienio gaunamos slaugos priemonės, medikamentai, medicininis inventorius, kurie padeda sutaupyti ir kartu pagelbėti susirgusiems.
Valstybinės ligoninės – viešos, ne pelno siekiančios organizacijos, siekiančios kokybiškai ir kuo tiksliau atlikti savo darbą. Tai ypač humaniška programa, kurios istorija siekia kelis tūkstančius metų (įskaitant ir raganavimus, siekiant išgelbėti žmonėms gyvybes).nors valstybinės ligoninės konkuruoja su privačiomis (modernumas, medicininis inventorius), tačiau jos visuomet užtikrina savo stabilumą ir egzistavimą, nes turi pastovų ir užtikrintą finansavima. Tuo tarpu privačios yra tarsi priklausomos nuo pacientų skaičiaus, nors ir yra sudariusios sutartis su teritorinėm ligonių kasom.
Ši programa iš esmės valstybinė centrinė, nes jos finansavimą ir administraciją apsprendžia vyriausybė. Tačiau ji taip pat labai puikiai prisitaiko prie vietinių gyventojų poreikių, nes turi šiokią tokią autonomiją. Pavyzdžiui, atlikus pacientų ligų tyrimus, paaiškėja, kuriose vietovėse ir kokiomis ligomis sergama dažniau, taip labiau sutelkiant dėmesį į tų problemų sprendimus. Beje, kiekviena ligoninė sudaro sutartis su užsienio programomis individualiai, taip nuspręsdama, kokios problemos joms yra aktualios ir kaip jas spręsti.
Tačiau galima įžvelgti ir neigiamų savybių. Kuo daugiau valdymo išsisluoksniavimo, tuo didesnė sabotažo tikimybė bei korupcija. Todėl visi pareigūnai ir darbininkai turi būti humaniški bei sąžiningi.
Šioje programoje privalo dirbti tik profesionalai. Medicina reikalauja visiško savo darbo išmanymo. Tam skiriama daug lėšų, tad ir pasirengimas turi būti pats aukščiausias. Medikai visą laiką siunčiami savo kvalifikacijos kėlimui, žinių tobulinimui.
Negalima teigti, jog programa apima visapusišką socialinės problemos sprendimą. Juk ji reikalauja mokesčių tam tikrose situacijose. Tačiau ji teikia nemokamą skubią pagalbą, kuri neabejotinai reikalinga. Kiekvieną dieną įvyksta begalė nelaimingų atsitikimų, ir tolimesnis žmonių egzistavimas neįmanomas be šios programos. Kad ir kiek ji pareikalautų išteklių ir lėšų, jos nebūtų galima pašalinti iš visuomenės. Žinoma ši programa nemažina problemos egzistavimo mąsto, tačiau stengiamasi kaip įmanoma labiau ir visapusiškai ją išspręsti (nors ji nuolat atsinaujina).
III. Programos vertinimas
Ši programa programa pasiekia žmones net jos „nekviečiant“. Ištikus nelaimei greitoji pagalba telkia visas pajėgas suspėti ir padėti nelaimėje papuolusį žmogų. Tačiau kalbant apie stacionarinį gydymą,galima rasti ir neigiamų savybių. Nors programa ir pasiekia žmones čia truputį sudėtingiau.
Pacientas turi sutvarkyti daug dokumentų. Tačiau nepaisant to, ji nukreipta ir vykdoma kryptingai. Suteikiama daug informacijos apie gydytojų priėmimą, apie ligoninės vietą, gydytojų darbo laiką. Tačiau yra didelė problema –
žmonių sąrašas be galo ilgas. Kiekvieną dieną žmonės ateina ir laukia savo eilės, kada jie bus priimti ir aptarnauti. Tad ši programa horizontaliai nėra advekati, nes pasinaudoti šia socialine paslauga reikia daug stovėti didelėse eilėse. Vertikaliai programa adekvati, nes kiekvienas klientas gavęs progą pasinaudoti paslaugą, gauna būtent tai, ko jam ir reikia. Taigi asmeniškai ši programa patenkina žmogų.
Pagrindinis Finansavimas skiriamas iš teritorinių ligonių kasų.
Teritorinės ligonių kasos pajamas gauna iš valstybės, t.y. iš surinktų mokesčių, kuriuos moka kiekvienas dirbantysis. Mokesčių paskirstymas yra sąžiningas, tačiau didelė problema nedirbančiajam. Jam kreipiantis į stacionarą, reiktų mokėti ir už praleistą laiką ligoninėje, ir už vaistuos kuriuos jis vartojo, kai tuo tarpu jis niekur nedirba ar net neturi už ką nusipirkti maisto. O dirbantysis, turintis socialines garantijas, tai gauna nemokamai, t.y. faktiškai jis už medikamentus sumoka nmokesčiais teritorinėms ligonių kasoms.
Be šios programos, kaip jau minėjau, žmonijai nebūtų įmanoma egzistuoti. Tad išlaidos iš tikrųjų vertos šios programos. Ji yra gyvybiškai svarbi. Administracinės išlaidos nėra didelės, pagrindinės lėšos skiriamos programos vykdymui.
Sąryšis su kitomis socialinėmis programomis yra labai didelis.
Bendraujama su sanatorijomis, vaikų globos namais, senelių globos namais, mokslo ir mokymo įstaigomis, sveikatos ir gyvybės draudimu ir daugeliu kitų. Tai yra tartum suaugę tarpusavy. Mes negalime išsivaizduoti socialinio draudimo, sanatorijų, mokslo įstaigų kartu nefunkcionuojančių.
Mano nuomone, tai neįmanoma.
Taigi, apibendrinant visa tai, derėtų pasakyti, kiekviena socialinio gerbūvio programa kuriama tam, kad padėtų populiacijai, tačiau visada atsiranda ir neigiamų savybių, dėl kurių kuriamos naujos socialinės programos. Apžvelgiant sveikatos programos analizę derėtų pasakyti, kad tai tikrai humaniška ir gyvybiškai svarbi programa, sukurianti labai daug darbo vietų, padedanti žmonėms ištikus nelaimei. Programos paslaugų kokybė aukšta ir stengiamasi dar labiau modernizuoti medicininį inventorių. Ši programa nelinkusi išnykti ar sumenkti, nes be jos egzistavimas nesuvokiamas.
Naudota medžiaga:
Literatūra: D.Snieškienė „Socialinės gerovės institucija“, konspektas
L.Žalimienė „Socialinės paslaugos“
Internetiniai puslapiai: www.medicina.lt www.5ci.lt