Asmenybė, jos samprata
Žmogus, tai labiausiai išsivysčiusi protingos prigimties biologinė būtybė (homo sapiens). Žmogumi domisi įvairūs mokslai; bilologija, medicina, filosofija, psichologija ir socialiniai mokslai. Žmones, kaip protingas būtybes apibūdiname individo, asmens ir asmenybės sąvokomis.Individas- atskira būtybė, atskirta nuo kitų tos rūšies, klasės ar giminės objektų laiko ir erdvės atžvilgiu., iš kitų išsisikirianti kokybinėmis struktūros ir elgesio ypatybėmis. Protingas individas yra asmuo. Asmuo – tai protingos prigimties individuali būtybė. Jis junta, galvoja, išgyvena, turi kūną, protą, valią jausmus. Savita asmens požymis yra jo tapatybė. Viskas aplink mus keičiasi, bet mes liekame tie patys. Asmuo ir vaikystėje ir senatvėje lieka tas pats. Žmonės labai skiriasi savo elgesiu ir laimėjimasi. Jkiekvienas žmogus yra ir prigimties protinga būtybė, dėl savo veiklos išskirianti kaip asmenybė.Asmenybė- yra dinaminė organizacija psichofizinių žmogaus organizmo sistemų, kurios lemia mintis, jausmus, savitą elgesį ir rodo žmogaus santykį su tikrove. Arba žmogus pasiekęs pakankamai aukštą fizinio, psichinio ir socialinio išsivystymo lygį, kuris leidžia elgtis neatsižvelgiant į tiesioginius poveikius ir situacijas, vadovaujantis esminiais gyvenimo principais ir įsitikinimais. Pvz. pasa tik asmuo. Asmenybės sąvoka tarsi pažymi žmogaus kokybę. Žmogaus tapimą asmenybe nusako šie kriterijai:Savimonės atsiradimas- apie 2m. vaikas suvokia saveSavarankiškumas- asmuo priima sprendimusMotyvų hierarchija- atsiranda vyraujantys motyvai, vertybinės orientacijaAtsakomybė už savo poelgius, pvz, mokymąsi.Kuo anksčiau ir stipriau pasireiškia šie žmogaus požymiai, tuo teisingiau jį galime vadinti asmenybe. Išskirtinei žmogaus vietai tarp kitų pažymėti vartojama ir individualybės. Tai individo psichikos savitumas, kuris reiškiasi individo temperamentu, charakterio bruožais, interesų, poreikių ir sugebėjimų, pažinimo procesų ir intelekto savybių savitumu. Taip įvardijami labai stiprios dvasios žmonės. Asmenybės struktūraJą sudaro; kryptingumas, troškimai, norai, ketinimai, poreikiai, interesai, polinkiai, motyvai, tikslai, vertybinės nuostatos, pasaulėžiūra, įsitikinimai, temperamentas, charakteris, sugebėjimai, jausmai ir valia.Asmenybės teorija pagal L. Jovaišą.Jis išskiria 3 pagr. sudėtines dalis1. ko asmenybė siekia (kryptingumas)2. ką ji sugeba ( sugebėjimai)3. kas ji yra ( temperamentas ir charakteris)..Aktyvumas yra žmogaus egzistencijos pagrindas, jis formuoja asmenybę. Jis yra įgimtas, tačiau kryptingą aktyvumą, sąlygojantį tam tikrą veiklą, sukelia procesai, kurie kyla organizmui praradus pusiausvyrą su aplinka. Deficito pertekliaus pojūtis, nepatogumo, nepasitenkinimo emocijos skatina organizmą veikti. Fiksuotos emocijos tampa poreikiais. Poreikiai įvertina ko reikia, kad pusiauvyra būtų atstatyta. Aktyvumą gali sužadinti ir ko nors žinojimas ar nežinojimas. Aktyvumo šaltiniu gali būti ir valia. Ji padeda įgyvendinti tikslus, siekius. Šie veiksniai ir tampa veiklos ir elgesio motyvais. Motyvas- veiksmo ir jo krypties priežastis. Temperamentas reiškia veiklos kiekybinį būdą, o gabumas- kokybinę. Sąveikoje su aplinka temperamentas virsta charakteriu. Įgimti asmenybės gabumai sąveikoje su aplinka pasireiškia kaip bendrasis intelektas.
Asmenybės teorijos Mokslinis asmenybės tyrinėjimas yra siekis suprasti ir paaiškinti žmogaus minčių, jausmų ir elgesio suderinamumą, pasikartojimą. Asmenybės psichologija tyrinėdama individus nori išsiaiškinti, kas jie yra, kaip jie tokiais tapo, kodėl jie taip elgiasi būtent taip, o ne kitaip, kodėl jie apskritai yra aktyvūs. Kas yra asmenybės varomoji jėga? Ar žmogaus elgesys yra nuoseklus? Kokia reikšmę reiktų skirti Aš koncepcijai? Asmenybės teorijos pagrindinė funkcija yra paaiškinti tai, kas jau yra žinoma ir numatyti, kas nėra žinoma.
Psichoanalitinė teorija Asmenybės raidą ir elgesį lemia dviejų priešiškų jėgų susidūrimas; tai instinktai ir socialinė aplinka. Instinktai siekia patenkinimo, o visuomenė laikytis bendrų santykių taisyklių. Jis išskyrė 2 instinktų grupes: gyvenimo, gyvybės erosas, kuris apima libido.Mirties (thanatos) apima agresiją. Asmenybės raidai svarbiausi pirmieji gyvenimo metai. Freud sukūrė psichoseksualinę asmenybės raidos teoriją, kuri remiasi, jog žmogaus lytinio potraukio kitimas, brendimas ir jo poveikis asmenybės raidai. Jis išskyrė šias stadijas pagal tai, kokio pobūdžio erotinė veikla vyrauja: oralinė, analinė, falinė, latentinė ir genitalinė.
Oralinė (nuo gimimo iki 1m.) Malonumų zona- burna. Čiulpimas ir kandžiojimas. Analinė(1-3m.). Malonumų zona- išeinamoji anga. tai šlapinimasis ir tuštinimasis. Falinė (3-5m.) Malonumų zona – genitalijos. Latentinė (5m.-12m.). Vyksta kokybiniai pokyčiai libido energijoje. Vystosi intelektas, vaiko energija nukreipiama naujų sugebėjimų vystymui. Genitalinė (paauglystė). Malonumų zona-lyties organai. Intymių santykių nusistovėjimas.Asmenybės struktūrą dalijama į tris sistemas:Id, Ego ir Superego. Id- tai biologiniai poreikiai (seksualiniai, agresijos). Nuo pat gimimo žmogus turi id- primityviąją, biologinę asmenybės pusę. Joje yra gyvybės ir mirties instinktai ir kitos biologinės paskatos ( valgymas, gėrimas ir kt.) Id suteikia energiją (libido) viseims žmogaus veiksmams. Ši asmenybės dalis yra nemorali, neatsižvelgianti į aplinkinių interesus ir aklai siekianti sumažinti įtampą, kylančią iš nepatenkintų biologinių poreikių. Id veikia pagal malonumo principą- nedelsiant gauti malonumą ir vengti nemalonumo/skausmo. Dėl išorinių aplinkybių ignoravimo id yra nustumiama į pasąmonę. Poreikių dažniausiai negalima patenkinti nedelsiant- reikia sulaukti tinkamos situacijos arba ją sukurti. Dėl tokių patirčių pradeda formuotis kita struktūrinė asmenybės dalis ego. Id veikia pagal malonumo principą, o ego-pagal realybės principą-poreikių tenkinimas turi būti atidėtas, kol išorinė situacija leis patenkinti poreikius. Ego yra tarsi asmenybės valdytojas, kuris stengiasi suderinti vidinius id reikalavimus su išorės sąlygomis. Didžioji dalis yra sąmonėje. Ego- sąmoninga proto dalis, su tam tikrais superego, t.y. su moralinėmis taisyklėmis, vertybėmis.Kad visuomenė galėtų susikurti ir išlikti, ji turi kontroliuoti savo narių savanaudiškus biologiniu impulsus –id. Nuo mažų dienų žmogus yra kontroliuojamas per bausmes ir paskatinimus. Tokiu būdu žmoguje formuojamos normos, sampratos kas yra „gerai” ir „blogai.”Toks vidinių normų rinkinys sudaro trečiąją asmenybės dalį-superego. Superego- moralioji dalis.Tai sąžinė, idealusis ego.Už blogus /amoralius veiksmus superego baudžia ( sąžinės graužimas), už gerus/moralius veiksmus-paskatina ( pasididžiavimas). Didžioji superego dalis yra ir pasąmonėje ir sąmonėje. Froidas teigia, kad tarp dviejų iracionalių asmenybės dalių ( id ir ego) vyksta pastovus, nors ir didžia dalimi pasąmoningas konfliktas. Kai ego pradeda nesisekti derinti šių jėgų reikalavimus žmogus patiria nerimą. Froidas tai vadino neurotiniu nerimu. Siekiant susitvarkyti su neurotiniu ir mmoraliniu nerimu, ego naudoja gynybos mechanizmus. Gynybos mechanizamas turi dvi svarbias savybes:1) veikia pasąmoningai , 2) vienu ar kitu būdu transformuoja/iškreipia realybę, kad ji keltų mažiau nerimo.Kai kurie gynybos mechanizmai:Išstūmimas-nepriimtinos mintys nustumiamos į pasąmonęRacionalizacija-nepriimtinam elgesiui sukuriamas tikėtinas pateisinimas.Sublimacija-nepriimtinų impulsų nukreipimas socialiai priimtina kryptimi.Perkėlimas- negalint išreikšti emocijų jas sukėlusiam objektui, jos perkeliamos kitiems objektams.Projekcija-neprimtinų savo minčių ar jausmų priskyrimas kitam žmogui.Neigimas-neigiamą nerimą kelianti informacija.Analitinė psichologija C. Jungas –žymus šveicarų psichiatras, kultūrologas, S. Freud mokinys. Jis kaip ir Froidas akcentavo pasąmonės reikšmę žmogausu elgesiui, tačiau nesutiko su seksualistinio instinkto , kai visą elgesį persmelkiančios jėgos, traktavimu. Šalia asmeninės pasąmonės termino jis įvedė kolektyvinės pasąmonės, apibūdinantį tam tikrus iš protėvių paveldėtus psichinius darinius. Jis teigė, jog žmogaus elgesį lemia ne tik individuali bei rasinė isorija, bet ir to žmogasu tikslai, t.y. elgesiui reikšminga tiek praeitis, tiek ir ateitis. Asmenybės struktūra.Ji sudaryta iš kelių diferencijuotų, bet tarpusavyje susijusių sistemų: sąmonė, individulai pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė. Sąmonė – tai psichikos dalis, kuri yra žinoma individui. Tai mintys, jausmai, dabartyje esantys prisiminimai. Jį domino kap veikia sąmonė ir kadangi ji skirtingų žmonių veikia skirtingai, ati sukūrė psichologinių tipų teoriją. Pagal šią teoriją sąmonės turinys priklauso nuoa) asmenybės funkcijų, kurias galima suskirstyti į racionalias (mąstymas, jausmai), ir iracionalias ( pojūtis, intuicija). b) asmenybės orientacijos krypties – ekstraversijos ir intraversijos. Sąmonės centras yra ego. Jis atsakingas už asmenybės vientisumą ir valią. Tai kaip archetipinės sąmonės šerdis.
Asmeninė pasąmonė – tai lyg talpykla, kuri kaupia psichinį turinį, kuris dėl įvairių priežasčių buvo nuslopintas. Joje slypi kompleksai. Kompleksas yra emocinį krūvį turinti minčių, jausmų ir prisiminimų sankaupa. Jie iš dalies yra savarankiški psichiniai dariniai. Jie gali daryti didelį įtaką žmogaus elgesiui ir kartais užvaldyti jo sąmonę. Kiekvienas žmogus yra unikalus ir jo asmeninė pasąmonė yra užpildyta jam būdingais kompleksais, nuo kurio priklauso to žmogaus suvokimas. Asmeninės pasąmonės turinį įmanoma įsisąmoninti.Kolektyvinė pasąmonė nepriklauso nuo asmeninio patyrimo. Ji sudaryta iš pirmapradžių vaizdinių archetipų. Žmogus gimta netuščias, bet su tam tikra parengtimi kažkaip elgtis, jausti, suvokti, galvoti. Jis yra paveldėjęs iš savo protėvių tam tikrus psichinius darinius, kurie formavosi evoliucijoje, kartojantis tipiškomis situacijomis. Kolektyvinė pasąmonė talpina visą dvasinę žmonijos patirtį ir išmintį, atgimusią kiekvieno žmogaus smegenų struktūroje. Iš jos išauga ego ir asmeninė pasąmonė. Kolektyvinės pasąmonės turinys yra visiški neprieinamas tiesioginiam pažinimui. Archetipas yra universali minties idėja, turinti emocinę galią. Tai tarsi pirminės, įgimtos, pačios bendriausios suvokimo ir elgesio schemos, lemiančios individo sąmonės turinį ir elgesį, tačiau tiesiogiai sąmonėje ar elgesyje nepasireiškiančios. Jis sieja jį su pasakomis, mitais. Pvz. vaiko ( simbolizuoja kažką naujo, kas reikalauja globos mumyse, motinos (kaip viską gimdanti ir viską paimanti į save). Jungas ypatingą dėmesį skyrė personos, anima/animus, šešėlio ir savasties archetipams. Šešėlis. Tai tamsioji mūsų asmenybės pusė, kurią patys ne visai suvokiame arba mielai slepiame nuo savęs ir kitų. Šešėlis turi bruožus, kuriuos neigiamai vertina ir pats žmogus ir visa visuomenė. Jis apima ne tik ydas, bet ir moralės atmetamus bruožus.Persona (kaukė) Jungas teigia, kad persona egzistuoja dėl prisitaikymo, adaptacijos. Tai socialinis drabužis. Tarp privačios asmenybės ir viešos asmenybės (kaukės) turi būti išlaikytas deramas santykis. Pernelyg naudojantis kauke, žmogus praranda savo individualybės pojūtį. Anima ir animus. Anima- tai moteriški bruožai vyro asmenybėje., animus- vyriški bruožai moteryje. Šie du archetipai išsirutuliojo iš vyrų ir moterų bendruomeninio gyvenimo patirties; jų dėka geriau vyrai ir moterys vieni kitus suprant. Anima suteikia vyrams švelnumo, moteriai- animus suteikia jėgų, drąsos, intelektą. Savastis. Visos psichikos centras. Apima ir sąmonę ir pasąmonę. Žmogus turi paisyti ko reikalauja savastis. Negerbti savasties reikalavimų, tai gyventi neprasmingą gyvenimą.Asmenybės tipologija. Jai svarbūs du kriterijai; asmenybės orientacija ir psichinės funkcijos. Asmenybės orientacijos kryptis Ekstraversija – psichinė energija, nukeipta į išorę, į objektyvų pasaulį. Introversija– psichinė energija nukreipta į vidų, į subjektyvų pasaulį. Psichinės funkcijos.Pojūčiai – fiksuojami įspūdžiai apie realybę. Mąstymas – sugebėjimas analizuoti įvykius, lyginti ir kurti apibendinančias koncepcijas. Jausmai – realybė vertinama pagal tai, kokius ji jausmus sukelia. Intuicija – nuojauta, kažko žinojimas, bet negalėjimas paaiškinti, iš kur tai atsirado. Kombinuojant orientacijos kryptį su dominuojančia funkcija galimi 8 deriniai. Pvz. ekstraversija su dominuojančia mąstymo funkcija. Asmenybės vystymasis. Jungo nuomone, žmogaus tobulėjimas vyksta visą gyvenimą. Yra įgimtas psichologinio augimo instinktas. Galutinis tobulėjimo tikslas yra savęs realizacija – visų asmenybės aspektų diferenciacija ir harmoningas derinys. Asmenybės raidos procesui nusakyti jis vartoja individuacijos terminą, tai lyg vis labiau tapimas savimi, tuo kuo lemta tapti.Asmenybės bruožų teorija (G.Allport, R.Cattell, H.Eysenk)Asmenybės struktūra pagal G. AllportNorėdami apibūdinti žmogaus asmenybę bandome išskirti charakteringiausius jo/s bruožus. Bruožas suprantamas kaip stabili elgesio, jausmų ir mąstymo tendencija. Bruožai apibūdinami dviem priešingais būdvardžiais (draugiška- nedraugiška, darbšti-tingi ir pan.). Suprasti reikia taip: kiek žmogus turi to bruožo. Bruožų savybės.• Savybės yra realios.• Bruožas yra labiau apibendrinta savybė nei įprotis. • Bruožas yra varomasis elgesio elementas.
• Bruožų buvimą galima patvirtinti empiriškai. • Nėra aiškios ribos, skiriančios vieną bruožą nuo kito. • Asmenybės bruožas – tai asmenybės savybė, o ne socialinis įvertinimas.•Bruožą galima tyrinėti asmenybės ar visuomenės kontekste. •Jei įpročiai prieštarauja asmenybės bruožui, tai dar neįrodo, kad tokio bruožo toje asmenybėje nėra. Allport atrado 18 tūkst. sąvokų apibūdinančių asmenybę. Atrinko 4-5tūkst. ir sumažino dviem būdais;1) atrasti bendrus bruožus , kurie lemia prisitaikymą prie aplinkos(konformizmas, temperamentas2) individualūs bruožai t.y. unikalios asmenybės savybės paremtos individualiu patyrimu. Jos negali būti išmatuotos testais, o reikalingas rūpestingo ir detalaus individo tyrimo.Individualius bruožus jis pavadino individualiomis dispozicijomis. 1) kardinalios dispozicijos. Tiek paplitusios, kad beveik visas individo elgesys yra nulemtas šių bruožų. Ji yra užvaldžiusi beveik visą žmogaus elgesį galima paaiškinti jos įtaka. Pvz. Don Žuanas, Don Kichotas ir t.t. 2) centrinės dispozicijos. Tai tokios žmogaus elgesio tendencijos, kurias lengvai pastebi aplinkiniai. Jų gali būti 5-10. 3) antrinės dispozicijos. Mažiau ryškūs ir mažiau įtakojantys asmenybę lemiantys skonį, politinius įsitikinimus, reakcija į tam tikras situacijas. Dispozicijos asmenybėje yra susijusios ir sudaro visumą, suteikiančią asmenybei unikalumą. Nuostatos, motyvai, polinkiai yra organizuojami į visumą pagal tam tikrą principą. Allporto nuomone, visas asmenybės dalis į visumą organizuojanti jėga yra propriumas. Propriumas tai pozityvi, kūrybinga ir besivystanti žmogaus prigimties savybė. Tai asmenybės charakteristikos ir elgesio savybės, kurios suvokiamos kaip pačios reikšmingiausios ir centrinės. Tai yra savastis. Jis skyrė septynis jos aspektus: savo kūno suvokimas, asmeninis identitetas, savigarba, savasties plėtra, savęs vaizdas, racionalus savės valdymas, veržimasis į savastį. Allport asmenybės teorija remiasi prielaida, kad egzistuoja dvi motyvacinės sistemos. Žmonių elgesį motyvuoja tiek poreikis prisitaikyti prie aplinkos, tiek poreikis augti ir siekti vis didesnės savęs aktualizacijos. Asmenybė yr adinamiška ir besivystanti sistema. Dinamiką jai suteikia motyvai, kurių yra įvairių ir jie nuolat keičiasi. Asmenybės vystymasis. Allport nuomone, naujagimis yra tik įgimtų savybių bei refleksų produktas. Jis neturi asmenybės. Vaiko varomoji jėga poreikis sumažinti skausmą ir padidinti pasitenkinimą, todėl elgesį galima paaiškinti pasaktinimo ir malonumo principu.Vėliau individas pasikeičia iš gyvenančio pagal įtamps mažinimo principus į gyvenantį pagal autonomiškus motyvus, neturinčius ryšio su įtampos mažinimu. Suaugęs žmogus suvokia, ką jis daro ir kodėl, t.y. žino savo tikslus, todėl apie žmogų galima daugiau sužinoti tyrinėjant jo sąmoningus planus nei išstumtus į pasąmonę vaikystės prisiminimus. R.B. Cattel asmenybės bruožų teorija. Jo teorijos pagrindą sudaro įvairių asmenybės bruožų aprašymas. Asmenybės bruožai – tai gana pastovi tendencija reaguoti tam tikru būdu įvairiose situacijose ir įvairiu laiku. Bruožų klasifikacija. • Paviršiniai bruožai. tai elgesio charakteristikų visuma, kurios stebint visada būna kartu. • Baziniai bruožai. Tai bazinės struktūros, iš kurių lyg iš plytų yra sudaryta asmenybė. Jie gali būti bendri ir unikalūs. Bendri daugiau ar mažiau reiškiasi per visus asmenis, pvz. introversija. Unikalūs, tai bruožai, kuriuos turi tik nedaugelis, pvz. domėjimasis Afrikos pašto ženklais. Nuo bazinių bruožų priklauso žmogaus elgesio pastovumas. Baziniai bruožai pagal tai ką jie išreiškia yra skirstomi į gabumus, temperamento ir dinaminius bruožus. Gabumai. Žmogaus sugebėjimai siekiant norimo tikslo (intelektas, muzikiniai gabumai).Temperamento bruožai. tai konstituciniai reakcijos aspektai (reakcijos greitis, energingumas, emocinis reaktyvumas). Jis sudarė 16 asmenybės faktorių klausimyną, kuris apima bazinius bruožus, pvz. polinkis bendrauti- uždarumas, drąsa bendraujant- drovumas, dominavimas- nuolankumas.Dinaminiai bruožai. Jie išryškėja žmogui siekiant tiklso. Tai elgesio motyvacija. Pvz. „labai noriu”. H.Eysenk mano, jog daug skirtumų galima išreikšti dviem genetiškai sąlygojamis matmenimis; tai ekstraversija ir introversijaie emocinis pastovumas-nepastovumas.Ekstravertai ieško dirgiklių, nes jšų normalus smegenų sužadinimo lygis yra žemas.Emociškai pastovūs žmonės reaguoja ramiai, nes jų autonominė nervų sistema nėra tokia jautri kaip emociškai nepastovių žmonių. Jis tegia, jog asmenybės bruožai yra biologiškai sąlygoti.Biheivioristinė asmenybės teorija
B.F.Skinneris teigia, kad žmogus gimsta be jokios patirties kaip švari lenta ir jį pripildo auklėjimas, mokymas ir mokymasis. Žmogaus pagrindinis tikslas išlikti prisitaikant prie aplinkos.Pagrindiniai principai. Skineris neigė, kad žmogus yra autonomiškas ir jo elgesys priklauso nuo vidinių veiksnių (pasąmoninių impulsų, archetipų, todėl ir tuščiai filosofuoti nėrareikalo. , bruožų).jo manyma, elgesys priklauso tik nuo aplinkos sąlygų. Žmogaus vidus – tai juoda dėžė ir jos turinį ( mtyvus, instinktus, konfliktus, emocijas). Moksliškia tiksliai ir objektyviai tyrinėti neįmanoma. Elgesį galima paaiškinti tik tyinėjant stimulo ir atsakomosios reakcijos santykį.Žmogasu elgesys formuojasi prisitaikant prie tam tikrų sąlygų. • Skinerisneneigė, jog elgesiui turi įtakos fiziologiniai ir genetinai veiksnai, tačiau manė, kad mokslininkai neturi objektyvių tyrimo metodų tiems ryšiams tyrinėti, todėl nėra ko gilintis į tai. • Žmonės yra labai sudėtingos mašinos , todėl jų elgesį galima paaiškinti dėsniais, kurie tinka gamtos mokslams. Elgesys turi būti tyrinėjams eksperimentias. Didelę žmogaus elgesio dalį galima paaiškinti tyrinėjant žmonių elgesį. • Žmonės vienas nuo kito skiriasi savo reakcijomis. Asmenybė yra rekacijų į stimulą rinkinys. Šios reakcijos yra ižmokti sąveikos su aplinka būdai. • Subjektyvūs reiškiniai, vidinės žmogaus būsenos ( jusmai, mintys, norai) neturi lemiamos įtakos žmogaus elgesiui. • Nė vienas žmogasu veiksmas nėra grindžiamas jo laisva valia irjis ne ngali būti atsakingas už savo veiksmus.• Žmogus yra aktyvus tiek, kiek reaguoja į aplinkos poveikius. Žmogus ne veikia, bet yra veikiamas. • Žmogaus elgesys yra išmoktas: pageidaujamas yra paskatinamas, o nepageidaujamas-nepaskatinamas arba slopinamas.Respondentinis ir operantinis elgesys. Respondentinis elgesys. Tipiška reakcija, sukelta tipiško stimulo.stimulas visada būna prieš reakciją. Tai automatiška organizmo reakcija į dirgiklį ( refleksas), pvz. pašvietus vyzdys susitraukia. Respondentinio elgesio koncepcija remiasi I. Pavlovo darbais apie klasikinį sąlygojimą. Operantinis elgesys. Žmonių elgesys nėra visai toks, kaip gyvūnų. Žmogus dažnai elgiasi nepriklausomai nuo stimulo, norėdamas pakeisti pasekmes. Skineris tokį elgesį pavadino operantiniu. Operantinis elgesys priklauso nuo įvykių, kurie įvyks po reakcijos. Pvz. mokymasis. Nėra jokio stimulo, kuris skatintų mokytis, o mokytis skatina tai, jog reikės laikyti egzaminą. Jeigu egzaminas gerai išlaikomas, tai vystosi sąlyginė operantinė reakcija, jis ir ateityje stengsis mokytis. Neišlaikius egzamino, negatyvios reakcijos silpnina elgesį.Visas žmogaus elgesys- tai išmoktos sąlyginės reakcijos. Jų formavimas (sąlygojimas) vyksta nepriklausomai nuo to, ar mes apie tai žinome, ar ne. Sąlygojimas yra efektyvesnis, jei žmogus bendradarbiauja šiame procese. Paskatinimu gali būti bet koks stimulas, atsirandantis po tm tikro elgesio ir padidinantis to elgesio atsiradimo tikimybę ateityje. Paskatinimas gali būti pozityvus (didinantis to elgesio tikimybę) ir negatyvus (didinantis elgesio, kurio esmė yra išvengti to paskatinimo, tikimybę). Operantinio išmokimo esmė yra ta, kad paskatintas elgesys kartojasi, o nepaskatintas elgesys nesikartoja arba yra slopinamas. Paskatintas vienoje situacijoje elgesys pasikartoja ir kitoje panašioje situacijoje. Pvz. ryte žmogus juk negalvoja kaip reiks elgtis. Stimulai yra generalizuojami. Pvz. vienaip reaguojame į naminį šunį ir kitaip į valkataujantį. Vystymasis. Nuo pirmųjų dienų aplinka pradeda skatinti kūdikio reakcijas ir slopinti kitas. Taip vaikas palaipsniui išmoksta įvairių elgesio formų. Šis išmokimo procesas tęsiasi visą gyvenimą.
Socialinė- kognityvinė teorija (B.F.Skinneris, A. Bandura)
B.F.Skinneris teigia, kad žmogus gimsta be jokios patirties kaip švari lenta ir jį pripildo auklėjimas, mokymas ir mokymasis. Žmogaus pagrindinis tikslas išlikti prisitaikant prie aplinkos. A. Bandura teigia, kad žmogų galima suprasti kaip daugelio galimybių turintį individą. Jo teorija grindžiama 3 komponentų abipusio savitarpio priklausomumo principu; pažinimo, elgesio ir aplinkos veiksnių sąveika. Pagrindiniai principai. • Žmonių elgesio negalima paaiškinti vien intropsichinėmis jėgomis ( instinktais, poreikiais ir pan.). ar reakcija į aplinką. Žmogaus elgesys priklauso nuo asmenybinių veiksnių; mąstymas, kognityviniai gebėjimai0, aplinkos ie elgesio nenutrūkstamos tarpusavio sąveikos. Žmonių elgesį veikia aplinka, tačiau aplinka iš dalies yra žmogaus padėtis, biologinės charakteristikos bei psichika, iš kuris bandura išskiria pažintinius procesus. Jų dėka žmogus gali galvoti, įsiminti, numatyti įvykius.
Žmogaus elgesį veikia aplinka, tačiau vienaip ar kitai elgdamasis žmogus keičia aplinką. Pats žmogasu elgesys ir poveikis aplinki priklauso nuo asmenybės ( pirmiausia mąstymo), kuri taip pat yra veikiama aplinkos ie elgesio. Nuo mąstymo priklauso nuo to, su kokiasi aplinkos reiškiniais žmogus susdurs, kaip juos įvetins ir kaip tą įvertinimą panaudos.• Mokymuisi svarbus išorinis paskatinimas (Skineris), tačiau tai nėra vienintelis būdas įgyti, išlaikyti ir keisti žmogaus elgesį. Žmonės mokosi stebėdami kitų žmonių elgesį, bei skaitydami ir klausydami. • Žmogus gali reguliuoti savo elgesį. Tai jis daro keisdamas aplinką, pasirūpindamas kognityviniu palaikymu ir suvokdamas savo veiksmų pasekmes. Žmogaus sugebėjimas formuluoti būsimo elgesio rezultatų vaizdinius iįsilieja į elgesio strategijas, kryptingai vedančias prie norimo rezultato. Žmogus gali spręsti problemas nebūtinai bandymo – klaidos būdu, bet numatydamas galimas elgesio pasekmes ir pagal tai keisdami savo elgesį. Modeliavimas—veiksmų, įsisavintų stebint kitą žmogų, atkūrimo procesas. Stebimas žmogus vadinamas modeliu. Stebėtojai, pasitelkę modeliavimo procesus, gali išskirti bendras reakcijų tam tikroje situacijoje savybes ir taip formuoti savo elgesio taisykles, tuo pačiu neapsiribodami vien stebimų reakcijų atkartojimu, bet toliau formuodami savo individualų elgesio stilių. Žmonės stebįdami kieno nors elgesį, formuoja tam tikros elgesinės reakcijos kognityvinius vaizdinius ir vėliau ši užkoduota informacija saugoma ilgalaikėje atmintyje ir padeda pasirenkant elgesį. Sebint gali būti įsisavintos ir elgesio reakcijos, pvz. baimė, džiaugsmas.Pagrindiniai mokymosi stebint procesai. Stebint gaunama informacija. Matydami elgesio pavyzdį, stebintieji šgyja modeliuojamos veiklos simbolinius pavyzdžius, kurie tampa prototipais tinkamam ir netinkamam elgesiui. Mokymasis tebint vyksta tarpusavyje sąveikaujant šiems komponetams; dėmesio išsaugojimas, motoriniai reprodukciniai ir motyvaciniai procesai. – Dėmesio procesai (modelio supratimas). Žmogus mokosi stebėdamas ir atkreipdamas dėmesį į modelio elgesiui būdingas savybes bei teisingai jas suprasti. Skirtingų žmonių elgesys mums asocijuojasi su tam tikru elgesio tipu. Vieniems, tai būdinga dažnaiu , kitiems rečiau. Labiaiu kreipiame dėmesį į žmones, kurių elgesys mums labiausiai asocijuojasi su norimu elgesiu. Dėmesys yra reguliuojamas ir modelio patrauklumu. – Išsaugojimo procesai ( modelio įsiminimas). Modelio elgesio stebėjimas nebus efektyvus, jei žmogus jo neįsimins. Bandura siūlo dvi tokias sistemas: vaizdinis ir verbalinis kodavimas. Stebėdamas modelį žmogus gali sau patyliukais kartoti tai, ką mato. Po to žmogus atsimena mintyse žodžių seką, kurią įsiminė t.y. atkartoja žodiniais kodais veiksmų seką. – Motoriniai- reproduktyviniai procesai ( modelio atkartojimas). Simboliais įsiminta informacija pervedama į atitinkamus veiksmus. Reikalinga apstovi praktika atkartojant sudėtingą judesių seką bei koreguojant neteisingus jo komponentus.– Motyvaciniai procesai (perėjimas nuo stebėjimo prie veiksmo). Kad žmonės kažkaip elgtųsi, jiems reikalingas pakankamas stimulas (paskatinimas). Teigiamas paskatinimas ne tik padidina norimo elgesio galimybę, bet taip pat veikia dėmesio ir išsaugojimo procesus. Elgesys ir jo motyvacija. Paskatinimas mokantis yra reikšmingas, bet nėra būtinas. Žmonės reguliuoja savo elgesį ne tik pagal įgytą patirtį, bet ir pagal numatomas kokio nors elgesio pasekmes. Tokiu būdu galimas netiesioginis paskatinimas ir savęs paskatinimas. Netiesioginis paskatinimas egzistuoja visada, kai stebėtojas mato modelio veiksmus ir jų rezultatą ir kai tą rezultatą stebėtojas suvokia kaip prieš ti buvusių veiksmų pasekmę. Didelę dalį mūsų elgesio reguliuoja savęs paskatinimas. Jie paskatina save, kai pasiekia norimą rezultatą. Savojo elgesio reguliacija. Savireguliacija yra vienas iš svarbiausių elgesį reguliuojančių charakteristikų. Elgesys reguliuojamas per motyvacinę sferą, t.y. pasiekus tam tikrus tikslus ir pajutus dėl to pasitenkinimą, žmogus įgyja motyvą dįti vis daugiau pastangų, kad išmoktų elgesio. Išorinias veiksniais gali būti standartai ir paskatinimai. Vidiniais veiksniais-savistaba, savojo elgesio vertinimas, savivertė, savikritika. Savojo efektyvumo suvokimas. Tai žmonių mokėjimas suvokti savo sudegėjimą elgtis tinkamai specifinėje situacijoje. Savojo efektyvumo suvokimas turi įtakos elgesio formoms, motyvacijai, elgesio organizavimui, emocinėms reakcijoms. Aukštai savo efektyvumą vertinantys žmonės psireka sudėtingesnius ir labaiu rizikingus tiklsus, deda daugiua pastangų jiems pasiekti, kažką atlikdami tikisi sėkmės, kas padidina sėkmės tikimybę ir tuo pačiu savogarbą, o ištikus nesėkmei, daug lengviau pakelia nusivylimą. Žemas savojo efektyvumo suvokimas, abejojimas savo galimybėmis siejasi su nesėkmės laukimu ir dažniausiai ta nesėkmė įvyksta, tuo pačiu sumažindama jė savigarbą. Savojo efektyvumo suvokimas yra skirtingas įvairiose situacijose, priklausomai nuo atliekamos veiklos ir jai reikalingų gabumų, nuo kitų žmonių buvio šalia, nuo to, kaip žmogus vertina savo gabumus, nuo nuostatos sėkmei ar nesėkmei, nuo fizinės ir psichinės žmogaus būklės.Humanistinė teorija(A. Maslow, C. Rogers)Pagrindiniai elementai. • Kiekvienas žmogus –tai vientisa, unikali ir organizuota visuma. • Žmogasue lgesio negalima paaiškinti eksperimentais su gyvūnais, nes žmogus visiškai nuo jų skiriasi.Žmogus nėra tik sąlyginių ir nesąlyginių refleksų grandinė. Negalima ignoruoti vertybių, meilės, humoro, pavydo, kūrybos. • Žmogaus prigimtis yra pozityvi.griaunamoji jėga pasireiškia tik tada, kai nįra patenkinami pagrindiniai poreikiai arba frustracijos metu. • Visi žmonės yra potencialai kūrybiški, bet jų praranda per „sukultūrinimą.”• Nė viena teorija nenagrinėja normalaus žmogaus, visos akcentuoja patologijas. Reikia tyrinėti sveiką žmogų. Humanistai skatino gilintis į subjektyvią patirtį, nes tai yra raidos ir augimo jėga. Jų požiūrių žmogaus elgesys nėra apspręstas atsakymų į pasąmonės jėgas, nei į išorinius stimulus, bet priklauso nuo individo išorinio pasaulio suvokimo, supratimo ir interpretacijos. Kadangi niekas kitas negali žinoti mūsų suvokimo, todėl geriausi ekspertai esame patys. Jie vertino žmogaus subjektyvią patirtį. Ypač jie akcentavo svarbą dabartinio momento įsisąmoninimui. Tai ką mes mąstome, jaučiame “ čia ir dabar”. Asmenybę laiko vientisa, unikalia ir nepakartojama ir iš prigimties gera. Žmogus iš prigimties yra geras. Jis nori patenkinti savo dvasinius poreikius: saviraiškos, meilės pagarbos, pripažinimo, dėmesio, bendravimo. A.Maslow. Asmens saviraiška. Svarbiausia asmenybės savybe laikė savęs pažinimą ir sugebėjimą išreikšti save (saviraišką). Jis teigė, jog žmogus turi tam tikrą motyvų hierarchiją:fiziologiniai, saugumo, priklausomybės ir meilės, savigarbos ir saviaktualizacijos. Fiziologiniai poreikiai. Tai maisto, vandens, deguonies, fizinio aktyvumo, miego, sekso. Saugumo poreikis. Tai organizuotumo, stabilumo, įstatymo, tvarkos, baimės. Religiniai ir filosofiniai įsitikinimai leidžia pasaulį paaiškinti, kad jaustumemės saugiai.Priklausomybės ir meilės poreikis. . Tai noras priklausyti kokiai nors grupei, nes kitaip žmogus jausis vienišas ir atsumtas. Savigarbos poreikis. Tai kompetencija, pasitikėjimas, nepriklausomyė ir laisvė. Žmogui svarbu žinoti, jg jis yra garbingas žmogus, galintis susitvarkyti suužduotimis, reikalavimais. Svarbus ir kitų pripažinimas: prestižas, pripažinimas, reputacija, statusas, kitų įvertinimas. Patenkinus šiuos poreikius atsiranda pasitikėjimas savimi, suvokimas, jog esi naudingas ir reikalingas pasauliui. Saviaktualizacijos poreikis. Žmogus nori tapti, kuo jis galėtų tapti. Save aktualizavęs o talentus, sugebėjimus, asmenybės potencialą. Tai yra pastovus procesas. Aktualizuotis, tai reiškia tapti tuo, kuo galėtum tapti. Saviaktualizacija įmanoma tik patenkinus žemesniuosius poreikius. Patenkinęs žemesniuosius poreikius siekia aukštesnių. Aukščiausia motyvų hierarchijoje yra savęs aktualizavimo motyvas, tai tapimas tuo, kuo galiu būti.C. Rogers. Centruota į žmogų asmenybės teorija. • Žmogus orientuotas į tikslą ir sugeba jo aktyviai siekti.• Jei niekas netrukdo realizuotis vidinei žmogasu prigimčiai, jis legiais pozityviai-ieško harmonijos su savimi ir kitais.• Visa žmonija turi polinkį judėti nepriklausomybės, socialinės atsakomybės, kūrybiškumo ir brandos link. Asmenybės struktūra. C. Rogers- manė, kad visi žmonės yra geri ir stengiasi išsaugoti save, sustiprinti save tobulinti. Jo teorijos centre yra “aš vaizdo” koncepcija. Tai žinių apie save, įsitikinimų, tikėjimų sistema. Kas aš esu ir ką galiu padaryti. Tai įtakoja žmogaus pasaulio suvokimą ir jo elgesį.Jis išskiria dvi asmenybės struktūras: organizmas ir Aš. Organizmas yra visos išgyvenamos patirties lokusas. Išgyvenama patirtis –tai viskas, kas potencialiai gali būti įsisąmoninta ir vyksta organizme šiuo momentu. Visą išgyvenamų visumą sudaro fenomenologinis laukas. Jų sudaro kiekvienu momentu įsisąmoninti ir nesąmoningi išgyvenimai ir organizmas reaguoja tiek į vienus, tiek į kitus. Aš koncepcija (savastis). Tai įsisąmonintos charakteristikos, kuria sžmogus suvokia kaip savęs sdalį (aš protingas, mylintis, teisingas), bei prisimto gyvenime vaidmens( sūnus, tėvas, studentas). Idealusis Aš – tai Aš koncepcija, kuriai žmogus labiausia norėtų atitikti. Jei idealusis Aš labai skiriasi nuo realiojo, žmogus jaučia psichologinį diskomfortą, nepasitenkinimą savimi. Kongruentiškumas. Tai atitikimas tarp Aš koncepcijos ir organizmo. Jis gali būti dviejų lygių:• neatitkimas tarp vidinių išgyvenimų ir jų suvokimo. Rogesas tai vadina neigimu ar išstumimu. Žmogus nesupranta, kodėl jis elgiasi vienaip ar kitiap.
• neatikimas tarp suvokimo ir išreiškimo to, kas suvokta. Žmogus nemoka reikšti jausmų ir todėl aplinkiniams atrodo neautentiškas, apgavikas. Elgesio motyvas- aktualizacijos tendencija. Aktualizacijos tendencija- tai oganizmui būdinga savo potencialių savybių vystymo tendencija, kurios tikslas- išsaugoti ir vystyti asmenybę. Pagrindinis žmogaus gyvenimo motyvas yra saveaktualizuoti- išvystyti geriausias savo asmenybės savybes. Savęs aktualizavimo kryptys yra įgimtos: bręsdamas organizmas tampa vis labiau diferencijuotas, specializuotas ir autonomiškas.Fiziniame lygmenyje tai susieta su organizmo išlikimu. Psichologiniame lygmenyje aktualizacijos tendencija yra atsakinga už tai, kad žmogus visada siekia kažkokio tikslo, savo potencialių galimybių realizacijos. Savęs realizacija nėra lengva- tenka kentėti, kovoti, tačiau motyvas tobulėti toks didelis, kad žmogus nenustoja bandyti, nežiūrint į nesėkmes. Aš koncepcijos vystymasis. Įgimtai aktualizacijos tendencijai įtakos turi aplinkos veiksniai. Kitų žmonių vertinimas padeda susidaryti kongruentiškumui daro organizmo ir Aš vaizdo. Kūdikystėje vaikas išgyvenimus vertina spontaniškai pagal tai, ar jie jam patinka, malonūs ar ne. Aš struktūos formavimuisi didelę įtaką turi bendravimas su svarbiais žmonėmis ( tėvais, broliais, seserimis, giminaičiais). Kiekvienam žmogui svarbu, kad jį mylėtų ir suprastų. Iš pradžių jis pasireiškia vaiko meilės ir globos poreikiu, o vėliau žmogaus pasitenkinimu, kai jis yra giriamas. Jeigu žmogus prrimams ir vertinamas už tai koks jis yra, tai jo Aš koncepcija bus kongruentiška, jis augs psichologiškai gerai prisitaikęs bei gerai funkcionuojantis. Ir jeigu jis bus vertinamas tik už tam tikrą ( gerą ) elgesį, tai jo savęs supratimas bus iškreiptas. Jis teigė, jog žmogus nori būti gerai funkcijonuojančia asmenybe, tai siekiančia vidinės harmonijos ir visapusiško subrendimo. Gerai funkcionuojančiu žmogumi Rogers laikė tą, kuriam būdinga: atvirumas išgyvenimams, sugeba gyventi kiekvieno momento pilnatve, didžiausias dėmesys elgiantis kreipiamas ne į išorinius faktorius, bet į vidinius jutimus, bet kokioje gyvenimo situacijoe yra laisvas pasirinkti, kūrybiškas. Žmogus turi būti atviras gyvenimo patirtims, pripažinti savo jausmus, sugebėti save vertinti, turėti savo gyvenimo vertybes. Tai lyg siekimas vis labiau tapti savimi.Asmenybės kryptingumas ir veiklos motyvai
Veikla – tai sąmoninga žmogaus elgsena, tikslinga asmenybės sąveika su išoriniu pasauliu. Veikdamas žmogus pertvarko tikrovės objektus pritaikydamas juos savo tikslams, keičia save, tobulėja. Tai siekiama per žaidimą, mokymąsi, darbą, kūrybą. Kiekvienoje žmogaus veikloje galime išskirti tam tikras sudėtines dalis:Motyvas- psichologinės priežastys, skatinančios žmogų veikti, sisusijusios su jo poreikių tenkinimu.Tikslas- iš anksto numatomas veiklos rezultatasVeiklos sąlygas- veiklos objektas, veiklos priemonės, žinios, mokėjimai, įgūdžiaiEnergetiniai ištekliai- jėgos, teikiančios energiją ie nukreipiančios veiklą į tikslą ( emocijų, dėmesio, valios ypatybes)Įvertinimas- atliktų veiksmų ir galutinio rezultato atitikimo patikrinimas. Poreikiai-tai psichofiziologinė individo būsena, nervinė įtampa, kurį sukelia jo egzistavimui būtinų sąlygų trūkumas. Pvz. maisto poreikis. Jų yra labai daug ir įvairių. 15- net iki 100.Skirstomi į ; pirminiai natūralūs ( biologiniai) maisto, šiluma, saugumoantriniai( kultūriniai) meno, alkoholioVieni poreikiai gimdo kitus: drabužių poreikis, Dažniausiai minima yra A. Maslow poreikių hierarchija. .1. Fiziologiniai – poreikis numalšinti alkį, troškulį, palaikyti reikiamą kūno temperatūrą 2. Saugumo poreikis jausti saugumą, pastovumą, galimybę išvengti pavaojaus3. Priklausymo ir meilės poreikis mylėti ir būti mylimam, priklausyti ir būti priimtam, išvengti vienatvės4. Pagarbos, savęs įtvirtinimo. Savigarbos, laimėjimų, išmanymo ir savarankiškumo, pripažinimo ir kitų pagarbos5. Saviraiškos poreikis įgyvendinti savo unikalias galimybesJie kyla nuoseklia eile aukštyn.Žmogaus veiklos kryptingumui bei intensyvumui turi įtakos įsitikinimai, pasaulėžiūra, idealai, aspiracijos. Įsitikinimai- tai subjektyvus kokio nors teiginio laikymas teisingu. Jis pagrįstas žiniomis, tačiau vien žinių nepakanka veiklai vykdyti. Žmogaus veiklos kryptį lemia įsitikinimai. Jie skiriasi savo tvirtumu, pastovumu, pagrįstumu ir aktyvumu.Pasaulėžiūra- tai pažiūrų į gamtą, visuomenę, ir žmogų sistema. Jog pagrindą sudaro įsitikinimai. Tais svarbiausias žmogasu veiksmų ir elgesio reguliatorius. Išorinės arba vidinės sąlygos, paskatinusios žmogų veikti, derinamos su jo moralinėmis, politinėmis ir estetinėmis pažiūromis. Tai nulems, ar žmogus imsis tos veiklos ar jos atsisakys. Kilus dviejų šalių konfliktui žmogus gali pritarti siūlymui problemą spręsti jėga arba daryti kompromisą ir vadovaudamasis savo pažiūromis pasirinks atitinkamą veikimo būdą. Pasaulėžiūra turėtų būti moksliškai pagrįsta, paremta gamtos ir visuomenės dėsnių pažinimu ir teisingu supratimu.
Idealas- tai tobulas pavyzdys, aukščiausias tikslas, siektina norma. Tai asmenybės, tam tikros profesijos atstovo, dorovingo ir darbštaus žmogaus įvaizdis, koks ir pats žmogus norėtų tapti, gyventi kaip gyvena idealas. Žmogaus veiklai įtakos turi ir aspiracijos. Žmogus, skatinams vieno atr kito motyvo, numato savo veikklą ir įsivaizduojamą tos veiklos rezultatą.Siekimas veikti tam tikru lygiu vadinams aspiracija ( pretenzija). Aspiracijų lygis gali būti įvairus. Aspiracijų lygio rodikliai yra pasirenkamų veiklos uždavinių sudėtingumas, artimo tikslo pobūdis ir savęs vertinimas. Aukštesnio aspiracijų lygio asmenys visada rinksis sudėtingas užduotis. Savęs vertinimas aspiracijomis pasirodo jau tuo, kad žmogus, paprašytas pasirinkti užduotį, kurią jis norėtų išspręsti, dažnai renkasi sunkesnę, negu paprašytas rinktis užduotį, kurią jis galėtų išspręsti. Savės vertinimą veikia dvi priešingos tendencijos: noras pasiekti kuo geresnių rezultatų ir noras išvengti nesėkmės. Todėl vieni renkasi siekti kuo geresnių rezultatų, o kit- išvengti nesėkmės. Pirmijei reksasi sudėtingesnes užduotis, kiti- paprastesnes.“Kontrolės lokusas”. Mokslininkai siekia suprasti žmogų situacijoje, kaip žmogus aiškina savo elgesio priežastis. Žmonės skiriasi kontrolės lūkesčiais: vieni žmonės galvoja, kad tai, kas jiems nutinka, priklauso nuo jų pačių (kontrolės vieta viduje) , kiti- kad nuo išorės aplinkybių ar atsitiktinumo ( kontrolės vieta išorėj). Išskiriamos net penkios tokių asmens kintamųjų grupės:1..įgūdžiai ir sugebėjiami atlikti įvairius veiksmus. Skirtingi žmonės turi skirtingus įgūdžius ir yra skirtingai įvaldę tuos pačius įgūdžius. 2. kodavimo strategijos, kurios apibūdina, kaip žmogus suvokia, grupuoja ir konstruoja objektus/ įvykius/ situacijas. Tavo reakcija situacijoje yra lemiama ne objektyvių situacijos savybių, bet, to, kaip tu interpretuoji tą situaciją. Du žmonės skirtingai reaguoja toje pačioje situacijoje, nes skirtingai ją interpretuoja. 3. lūkesčiai. Žmogaus elgesys, mintys , jausmai tam tikroje situacijoje priklauso nuo jo lūkesčių ir to, kiek situacijos įvykiai atitinka tuos lūkesčius. 4.subjektyvios asmens vrtybės. Žmonės skirasi savo vertybėmis, o skirtingos vertybės motyvuoja skirtingus veiksmus. Žmogus gali turėti pakankami įgūdžių veiksmui atlikti ir tikėti savo veiksmingumu, tačiau nesiimti veiksmo, ne sto veiksmo rezultatai nėra asmeniškia veiksmingi.5.savireguliacinės sistemos ir planai. Tai įvairios taisyklės ir standartai, kuriais žmonės naudojasi savo elgesiui nukreipti ir reguliuoti. Vertybės pasako, ko siekti, o savireguliacinės sistemos ir planai nurodo, kaip siekti.Elgesys priklauso nuo to, koks žmogus, kokioje situacijoje atsidūrė, kaip ją interpretavo.
Motyvacijos samprata, motyvų rūšys.Motyvacija-tai veiksmų bei elgesio žadinimas ir skatinimas, vykstantis žmogaus psichikoje. Motyvacija apima žmogaus poreikius, troškimus ir įsisąmonintus norus, interesus ir polinkius, vertybes, pažiūras ir įsitikinimus. Kartais motyvacinę jėgą įgauna jausmai ir emocijos arba charakterio bruožai. Motyvacijos branduolį sudaro kryptingumas ir veržlumas.mokymosi motyvacija padeda mokiniui orientuotis į tikslą, suvokti, kiek laiko reikės tikslui pasiekti, aktualizuoja žinias, sugebėjimus, įgūdžius,turi įtakos mokymosi kokybei ir mokymosi pasekmėms.Kiekvienas organizmo vidinių procesų arba individo santykių su allinka sutrikimas išgyvenamas kaip poreikis ir būna lydimas nemalonių emocijų bei jausmų. Pvz. alkio jausmas, darbo netekimas, artimo žmogasu mirtis ir pan. Tai skatina veikti, kad būtų grąžinta normali būsena. Motyvas- tai, kas atsispindi žmogaus sąmonėje ir skatina jį veikti, nukreipia jo veiklą taip, kad būtų patenkintas kilęs poreikis.Tai atsispindi žmogaus psichikoje vaizdo ar minties pavidalu ir nukreipia jo elgesį taip, kad būtų patenkintas tam tikras poreikis. Tai paskata veikti. Pvz. jaunas žmogus nori tvirto gero gyvenimo. Tai motyvas, kuris skatina įgyti specialybę. Specialybės įgyjimas yra tikslas, kuris tampa motyvu, skatinančiu stoti į aukštąją mokyklą. Specialybes studijos gali tapti motyvu mokytis užsienio kalbų. Žmogų skatina veikti daug motyvų. Gali motyvai prieštarauti vieni kitiems. Ar keltis mokytis į kitą miestą ar studijuoti neakivaizdžiai.
Motyvas- tai ne fiziologinės sąlygos, ne emocijos ar jausmai, bet vidinė būsena, skatinanti žmogų sąmoningai veikti siekiant tikslo. Daugeliu atvejų mūsų veikla yra sudėtingesnė ir motyvai tiesiog nesutampa su atskiro veiksmo tikslais. Yra daug ir įvairių motyvų;pagal santykį su objektu: pirminiai ( mokytojo siekimas ugdyti mokinį)ir antriniai ( norėjimas turėti ilgas atostogas.su fiziologiniu poreikiu biologiniai, su socialine aplinka, visuomeniniai, asmeninėms reikmėms tenkinti asmeniniai,Pagal motyvo tikslo ypatumus materialūs ir idealieji.