keltai

Seniausi mus pasiekę liudijimai apie keltus labai trumpi ir visiškai atsitiktiniai. V a.pr. Kr juos mini istorijos tėvu laikomas Herodotas, aprašinėjes Dunojaus ištakas, o truputį anksčiau pamini Hekatajas Milietis ( apie 540-475 m.pr.Kr; jo darbai žinomi tik iš vėlesnių autorių citatų) aprašė Masalijos ( dabar Marselis) graikų koloniją, įsteigtą ligūrų žemėje, netoli keltų krašto. Tai vėlyvosios Holštato kultūros laikotarpis. Ši kultūra išsivystė apie 750 m.pr.Kr. regione tarp rytų Prancūzijos, Šveicarijos, pietų Vokietijos, Austrijos iki Slovėnijos iš ankstesnių vėlyvojo žalvario amžiaus kultūrų.

Dabar keltai vaizduojami kaaip nevienalytė, į šiaurę nuo Alpių pirmaisiais paskutinio tūkstantmečio prieš Kristų amžiais iškilusi barbarų tauta. V- IV a. pr. Kr. Keltai labiausiai klestėjo ir buvo plačiai išplitę visoje Europoje. Dėl vėlesnio nuosmukio žemyne jie buvo pasmerkti užmarščiai, ypač kai juos užkariavo Julijus Cezaris, tačiau ir prieš tai jie silpnėjo ne dėl kokios kitos priežasties, o greičiausiai dėl natūralaus nuosmukio proceso. Tiktai Bizantijoje ir galiausiai Airijoje iki viduramžių išliko keltų paveldą išsaugojusios gyventojų grupės, bet jos vadinosi jau kitais, virtiniais vardais. Patys keeltai neturėjo savo rašto, todėl apie juos sužinome tik iš kitų tautų rašto paminklų. Užtat keltai turi turtingą materialinę kultūrą, kurios pavyzdžių yra išlikę ir šių laikų muziejuose.

Savo darbe daugiausia kalbėsiu apie keltų bendruomenės gyvenimą, jų išvaizdą, būdą ir kasdienius rū

ūpesčius, kurios atspindi tradicijos, archeologija ir antikos šaltiniai.
Fiziniai keltų bruožai
Yra labai svarbu aptarti keltų išvaizdą, nes graikų ir romėnų autoriai ją dažnai komentuodavo. Todėl, kalbant apie šiuos gyventojus, dera išsiaiškinti terminą rasė.

Jau buvo iškelta prielaida, kad Herodoto laikų graikai galėjo atpažinti keltus iš įvairių tautinių požymių, kaip kad dar visai nesenai daugelio Europos šalių kaimiečius buvo galima atskirti vienus nuo kitų iš savitų drabužių bei fizinių bruožų. Jau po didžiosios keltų ekspansijos, be kita ko, ir įsiveržimo į šiaurės Italiją, vyraujantis fizinis keltų tipas tapo nuolatine antikos autorių tema. Tikriausiai remdamasis ankstesniais šaltiniais, II a. per. Kr. Policijas aprašė bauginančią gerai sudėtų galų karių išvaizdą. Išsamesnių aprašymų šiek tiek vėliau randama Strabono, Fiodoro Silietiečio ir Plėnijaus bei kitų raštuose.

Viduržemio jūros krraštų gyventojus žavėjo keltų ūgis, šviesi oda, raumeningas kūnas, mėlynos akys, ir šviesūs plaukai. Jų bruožai buvo lyginami su viduržemio jūros srities atstovų fiziniu sudėjimu ir odos, bei plaukų spalva. Bet reikia pastebėti, kad jais pasižymėjo labiausiai matoma keltų bendruomenės dalis – genčių vadai ir laisvi kariai, o ne būtinai visos gyventojų grupės. Antikos autorių apibūdinimai puikiai dera su salos keltų aristokratijos grožio standartais, išaukštintais ankstyvoje airių literatūroje.

Kalbant apie keltams būdingus fizinius bruožus, be literatūrinių aprašymų, esama dar dviejų šaltinių. Pirmasis –
tai antikos ir vietinio meno pavyzdžiai, o antrasis- griaučiai, jų fragmentai iš keltų kapų. Pastarosios, kol kas palygint nedidelės medžiagos vertė išaugs gerėjant kasinėjimų kokybei ir kapų rekonstrukcijai, tačiau ją lemia ir konkrečios vietos dirvožemio cheminė sudėtis, nė kiek ne mažiau kaip suardymo pavojus ar net suradimo galimybė.

Anatomijos duomenys iš atpažįstamų Halštato ar La Teno kultūros laikotarpio keltų kapų liudija, kad būta ir pailgo, ir apskrito veido žmonių. Atrodo, jog apskrito veido atstovai priklauso prie senesnių bronzos amžiaus Šiaurės Alpių zonos gyventojų, o pailgo veido, manoma, buvo aristokratų atstovai, kilę iš tolyn į vakarus išplitusių Centrinės Europos gyventojų. Apskritai iki šiol tirti griaučiai rodo, jog padėtis labai panaši į bet kurios dabartinės etninės grupės, kuriose aiškiai matomas genetinis susimaišymas, tačiau, ypač nagrinėjant atskiras gyventojų grupes, į akis krinta tam tikri fiziniai bruožai.

Vaizduojamasis menas gana išsamiai ir kartu nuosekliai atskleidžia šį aspektą. Dėl ypatingo žmonių galvų ir kaukių stilizavimo vietinis La Teno meno stilius nė kiek nepadeda išspręsti galvos formos klausimo, tačiau būdingos detalės, pasikartojančios ir kitur, kaip antai vešlūs ūsai ir atgal šukuojami purūs plaukai, – tai tiesioginis įrodymas, kaip keltai įsivaizdavo idealų veidą.

Antikos, daugiausia Pergamo mokyklos, skulptūra, vaizduojanti keltų karius, minėdama galatų palaimėjimą Mažojoje Azijoje, patvirtina literatūrinius aprašymus, kuriuose piešiami aukšti, grakščiai raumeningi kū
ūnai su apvaliomis ar beveik apvaliomis galvomis ir banguotais arba garbanotais plaukais. Čia taip pat gerai parodyta išvaizda, tad laikas atkreipti dėmesį kaip tik į ją ir drabužių bei papuošalų stilių.

Polibijus gyvai aprašė lemtingą Telamono mūšį tarp romėnų ir galų užpuolikų 225 m. per. Kr. , pateigdamas anksčiausią keltų aprangos ir išvaizdos aprašymą. Manoma, jog jis galėjo pasinaudoti pirminiais šaltiniais apie šį mūšį, todėl jo apibūdinimą galima laikyti patikimu. Jis aprašo, kaip jau Šiaurės Italijoje apsigyvenusios insubrų ir bojų gentys mūvėjo kelnes ir lengvus apsiaustus. Iš už Alpių atvesti kovotojai gaesatae žygiavo nuogi priešakinėje mūšio linijoje, pasipuošę vien aukso antkaklėmis ir auksinėmis apyrankėmis. Kalbėdamas apie ūsus, jis pažymi, jog kilmingieji augindavo ilgus, net gi burną dengiančius ūsus, o šiaip veidai būdavo švariai nuskusti. Tai patvirtina ir vietiniai metalo dirbiniai, tai pat tokios skulptūros kaip gerai žinoma skulptūra „ Mirštantis galas“ ir „ Ludovisi“ grupė – jau nužudžiusio žmoną ir besižudančio nugalėto kario. Šios dvi skulptūros – Pergamo skulptūrų kopijos, todėl jos vaizduojamos būtent į Mažąją Aziją įsiveržusius galatus.

Diodoras rašo, jog kai kurie vyrai, tikriausiai kariai, augino trumpas barzdas, tačiau įdomiausiai jis apibūdina karių šukuosenas. Jie nuolatos sutepdavo plaukus tirštu alkių skiediniu ir užšukuodavo aukštyn, atidengdami kaktą ir taip išgaudami keitą arklio karčių formą. Iki šių laikų yra iš
šlikusi tik viena graikų skulptūra, vaizduojanti šį ypatingą šukavimo stilių. Tai sužalota galva iš Gizos, dabar saugoma Kairo muziejuje. Yra užuominų apie tokius ilgus kietus plaukus, kurie būtų galėję pasmeigti krintančius obuolius. Kuchuliną, kuris buvo pavyzdingas genties herojus, minimi kieti plaukai, be to , ir kitur jo plaukai apibūdinami kaip trispalviai, tamsiausi prie pat galvos ir šviesiausi galuose, su tarpine spalva per vidurį. Taip tikrai galėjo būti dėl plovimo kalkėmis.

Drabužiai

Strabonas gana aiškiai tvirtina, jog kelnės ( bracae) buvo aptemtos arba pusiau prigludusios, bet atrodo, jog mūvimos ir dukslesnės, bent jau jo laikais Galijoje. Tačiau tai, kad keltai mūvėjo kelnes, kelia įdomių klausimų, nes šis drabužis, regis, atsirado ne vidutinio klimato Europoje ir Viduržemio jūros srities aprangai jis visiškai svetimas. Duomenys apie priešistorinius europiečių drabužius grindžiami danų bronzos amžiaus drabužiais, kurie puikiai išsilaikę medžio kamieno karstuose. Jei šiuos liudijimus pritaikytume plačiau, galėtume teigti, kad laikotarpiu iki urnų laukų kultūros įprastas vyro drabužis tikriausiai permestas per vieną petį ir prilaikomas per liemenį diržu. Virš jo dėvimas apsiaustas ir visi grabužiai vilnoniai. Kelnės buvo ir liko pagrindinis vyrų apdaras Eurazijos stepėse tikriausiai perimtos iš subarktinės srities gyventojų toliau į šiaurę, kelnės buvo patogesnės raiteliams ir todėl plačiai paplito tapdamos įprastu skitų, taip pat didžiąją persų imperiją sukūrusių iranėnų ir kitų genčių apdaru. Visai logiška manyti, jog skitų pirmtakai tikrosios Europos pakraščiuose, trakai ir kimerijai, taip pat mūvėjo kelnes, ir labiausiai tikėtina, jog kaip tik iš čia jos paplito tarp Vidurio Europos keltų. Šis apdaras puikiai įsilieja į važiavimo bei jojimo arklais kompleksą, kilusį iš Rytų.

Airių aristokratų aprangą sudarė dvi dalys – tunika, arba marškiniai, iš pradžių be rankovių, ir apsiaustas. Tokį apdarą dėvėjo ir vyrai, ir moterys. Iš lino pasiūtą tuniką vyrai dėvėjo iki kelių arba šiek tiek žemiau, o moterys iki kulkšnų. Ties liemeniu buvo prilaikoma juostos arba diržo ( criss). Ant viršaus buvo dėvimas apsiaustas ( brat), vilnonis ir keturkampis, tikriausiai stačiakampio formos, bet ne ovalus kaip, kad danų bronzos amžiaus apsiaustai. Airių apsiaustai buvo be rankovių ir be gobtuvo, tiesiog sege prilaikomas audeklo gabalas. Jo ilgis, ko gero, priklausė nuo jo nešiotojo turtingumo ir padėtis. Aprašyta, kad karalių apsiaustai buvę penkialinki. Kitame tekste mitologinė būtybė stovi dviračiame vežime, o jos apsiaustas driekiasi iš paskos, siekdamas žemę.

Nežinoma, kokiu žodžiu, jei tokio apskritai būta, Airijoje buvo vadinamos kelnės prieš pradedant vartoti per teutonus atėjusį žodį broc. Šitai kaip ir faktas, jog kelnės minimos tik kalbant apie tarnų aprangą – nors vežėjai taip pat priklausė prie jų, – leidžia manyti, kad jos arba niekada nebuvo pirmykštės atsikriausčiusių į vakarus keltų karių aprangos dalis, arba jų labai greitai atsisakyta ir prisiderinta prie kokios nors mados, vis dar vertinamos salose.

Žinoma, antikos autoriai, aprašydami žemyno keltų drabužius, mini airių tunikos ir apsiausto atitikmenis. Policijas užsimena apie lengvą apsiaustą, ir jį dėvi „ Ludovisi“ grupės karys. Diodoras aprašė spalvotus sege susegtus apsiaustus, dažytus ir siuvinėtus marškinius bei auksu ar sidabru puoštus diržus. Strabonas priduria tik tiek, jog marškiniai ( tunicae) buvo prarėžti ir su rankovėmis. Nors vėlesniuose airių kūriniuose perdėtai daug dėmesio skiriama drabužiams, ankstesniuose tekstuose nuolatos aprašomi spalvoti apsiaustai, daugiausia violetiniai, tamsiai raudoni ir žali. Taip pat margi ir dryžuoti apsiaustai. Atrodo, kad dekoratyvinės klostės ar juostelės būdavo padaromos atskirai ir paskui prisiuvamos. Airijoje tikrai buvo avimi odiniai batai ir sandalai. Galvos apdangalams nebuvo skiriama daug reikšmės, o turint galvoje šukuosenų ypatumus, to tikriausiai ir nebūtų galima tikėtis.
Keltų papuošalai
Kalbant apie keltų išvaizdą, jie ypač garsėjo savo papuošalais. Būdingiausias keltų papuošalas – auksinis, bronzinis, rečiau sidabrinis žiedas aplink kaklą. Šis papuošalas vadinamas antkakle, o romėnų autoriai šiuos papuošalus vadino torquis, nors šie papuošalai tik išimtiniais atvejais buvo daromi iš sukto metalo. Tačiau dėl senumo ir trumpumo šis terminas išliko. Antkakles keltai pradėjo dėvėti tame praturtėjimo etape, kuris archeologiniu atžvilgiu susijęs su greta La Temo meno stiliaus raida. Tai įvyko V a. per. Kr. Viduryje ir atspindi nuolatinių ryšių, daugiausia prekybos ir plėšimų srityje, plėtrą tarp keltų, pasiekusių didžiausią barbarų politinės ir karinės galios suklestėjimą, ir jų kaimynų į pietus ir rytus. Antkaklė – skolinys iš rytų, ir kai kurie keltų pavyzdžiai akivaizdžiai liudija buvus persų originalą.

Antkaklė – tai išlenktas metalinis strypas ar tuščiaviduris vamzdis su laisvais besiliečiančiais arba beveik besiliečiančiais galais. Ji turi būti lanksti, kad žiedą būtų galima išskėsti dedant ant kaklo. Kai kurios antkaklės buvo su judančia dalimi. Be laisvų galų, ir papuošalas atrodė, kaip ištisas kaklą juosiantis žiedas. Sustorinti būdingiausių antkaklių galai buvo įvairių formų, kurios atspindi tiek graikų ir romėnų skulptūroje, tiek vietiniame plastiniame mene. Puikiausios auksinės antkaklės ir apyrankės priklauso pirmajam La Teno meno laikotarpiui, maždaug nuo V a. per. Kr. Vidurio iki IV a. per. Kr. Pabaigos. Įdomu pažymėti, jog daugiausia jos randamos moterų kapuose, ir tik nedaugelyje karių kapų su dviračiais vežimais rasta jų pavyzdžių. Antkaklės galėjo būti moterims ne vien kaklo papuošalas. Ar tik jos nebuvo galvos papuošalas, pratęsiantis tradiciją, apie kurią byloja puošnūs bronziniai galvos žiedai iš Holštato laikotarpio moterų kapų ar auksinė diadema, neseniai rasta kilmingos moters kape Vikse netoli Šatijos prie Senos. Aišku , jog antkaklė gyviesiems, priešingai nei mirusiesiems, buvo svarbus vyrų papuošalas, tinkamas ne tik mirtingiesiems, bet ir dievybėms. Po ankstyvojo La Teno laikotarpio antkaklės nebuvo dedamos net į turtingiausių moterų kapus, o vėlesni pavyzdžiai žinomi iš kitokių atradimų.

Turint omenyje, jog dievybės vaizduojamos dėvinčios antkakles, tikėtina, kad antkaklė turėjo socialinę religinę reikšmę, susijusę su visais laisvais gyventojais, kurie visuominėje užėmė, kaip pamatysime, tiek tam tikrą socialinę, tiek ritualinę padėtį. Šiuo atveju vyro antkaklė tikriausiai galėjo būti paveldima kaip pagrindinis šeimos galvos ar genties vado simbolis. Apie tai minima tik bandant paaiškinti, kodėl paprastai vyrų kapuose nebūta auksinių antkaklių; auksas derėjo aukštesniam rangui, tuo tarpu bronzos randamos kuklesnės padėties karių kapuose, o šie neabejotinai buvo eiliniai laisvieji kovotojai.

Auksinės apyrankės ir žiedai ant pirštų tai pat buvo nešiojami ankstyvojo La Teno kultūros laikotarpiu, tačiau dėl perėjimo prie kukliau puoštų kapų sunku nustatyti, kokius auksinius papuošalus galėjo nešioti vėlesnių laikų gyventojai.

Archeologiniu atžvilgiu svarbios bronzinės žiogelio tipo segės. Pirmiausia jos pasirodė užalpinėje urnų laukų kultūros Europoje ir iš esmės išliko populiarios iki šių dienų. Įvairiausios jų formos ir puošyba atspindi mados pokyčius, išorines įtakas ir atskirų sričių tendencijas. Todėl segės nepaprastai vertingos nustatant kapų, kartais ir gyvenviečių chronologiją. Kapuose rastos dvi segės ant krūtinės rodo, kad jos buvo skirtos apsiaustui susegti, tačiau segių skaičius įvairuoja, ir dažnai randama tik viena. Įdomiausios keltų nešiotos segės yra ankstyvojo La Teno kultūros laikotarpio. Jose vaizduojamos stilizuotos žmogaus ar paukščio kaukės ant lietos bronzos lankelio. Kitų formų segės buvo puošiamos koralų smeigėmis, o tai liudija apie prekybą šia egzotiška medžiaga su pietų kraštais. Vėliau koralus pakeitė emalis, ir emaliavimas tapo svarbiu vietiniu amatu.

„Visi..pasimaišę dėl karo, karštakošiai ir greiti, kai puola į mūšį, nors kitais atžvilgiais paprasti ir nėra šiurkštūs.“ Šis Strabono apibūdinimas puikiai išreiškia įspūdį, koks susidarė apie keltus kaip apie gyvus žmones iš visų rašytinių šaltinių, juo labiau iš vietinių airiškų. Strabonas aiškiai pabrėžia, kad aprašo keltus nepriklausomybės laikotarpiu iki romėnų valdymo. Taip pat dera prisiminti, jog Strabonas, kaip ir Fiodoras Sicilietis bei kiti rašytojai, plačiai rėmėsi ankstesniais autoriais, kurie turėjo galimybę patys susipažinti su keltų gyvenimu. Asmeninė drąsa, perauganti mūšio lauke į nutrūktgalviškumą, o namuose svetingumas ir griežtos etiketo taisyklės svečių atžvilgiu rodo, jog keltas šeimininkas lygiuojasi į daugelį savo istorinių įpėdinių Europoje, o gal net juos pralenkia.

Viena vertus, susidaro bendras įspūdis, kad jie karštakošiai, jai ne judrūs, ir sunkiai suderinantys veiksmus, o antra vertus, minima individuali atsakomybė ir pareigos aiškiai apibrėžtoje socialinėje sistemoje. Viskas – ryškių spalvų, papuošalų, pagyrų ir pasilinksminimų, puotų ir ginčų pomėgis – išliko kaip Europietiškos silpnybės, kai tik leisdavo sąlygos, ir tebėra ypač įprasta žemyno vidutinėje klimato juostoje gyvenantiems kaimo žmonėms.

Nedaug ką konkrečiai galima pasakyti apie keltų moteris, bet šią dalį galima užbaigti trumpa, tačiau gana teigiama Fiodoro Siciliečio pastaba, – jis rašė, jog galų moterys ne tik panašios į savo vyrus stambiu sudėjimu, tačiau lygiuojasi į juos ir drąsa.

Socialinės institucijos

Socialinės keltų institucijos nepaprastai vertingos , nes atspindi dar neromanizuotos užalpinės Europos gyvenimą. Nė kiek ne mažiau jos vertingos ir dėl platesnių ryšių, siekiančių bendrąjį socialinį ir lingvistinį paveldą, kuriam buvo lemta įvairiomis formomis išlikti pagrindinėse indoeuropiečių tautose. Remiantis lyginamaja kalbotyra ir teise, galima tvirtinti, jog keltų kalba ir institucinė sistema liudija juos buvus tik vienu plačiai išsklidusios šeimos nariu. Šiaurės Indijoje iki šių dienų išlikęs didžiulis arijų žodinio mokymo paveldas byloja apie artimus ryšius. Homero laikų Graikijoje visuominėje galima rasti tam tikrų paralelių, o Italijoje italikų kalba šnekančioms žmonių grupės, ko gero, buvo glaudžiausiai susietos su keltais prieš iškylant etruskams ir vėliau miestietiškoms romėnų institucijoms. Keltų ir arijų tradicijos išliko gryniausiu pavidalu, nes jie buvo įsikūrę visiškoje Senojo pasaulio periferijoje ir todėl išvengė vėliau centre vykusių neramumų ir pokyčių.

Turint omenyje šiuos pasvarstymus, neatrodo, kad airių paprotinė teisė – seniausios jos dalys – galėtų labai skirtis nuo tos, kurios laikėsi žemyno keltai ir iš kurios ji buvo kilusi. Čia ir vėl į pagalbą, patvirtindami šią mintį, ateina antikos autoriai.

Namai

Namų vietų sąsaja su kaukų sistema, takais gyvuliams ginti ir ribų grioviais dar tik pradedama tyrinėti, bet, kalbant apie duomenis iš Britanijos ir Airijos, jų išsidėstymą geriuosiai aiškinti remiantis jau apibūdinta keltų socialine struktūra. Galima įsivaizduoti mažesnius ir didesnius žemės sklypus turinčius jungtinio tipo šeimas. Kiekviena šeima gyvena vadovaujama patriarchalinės šeimos galvos atskirose sodybose ar tvirtovėse kartu su nelaisvais tarnais ir pati priklausomai nuo rango atlieka globėjo ar kliento pareigas.

Tokioje kaip ši socialinėje sistemoje, kurioje šeimos gyvenamosios vietos dydį dažniausiai lemia materalus turtas, archeologų atrasta namų tipų bei gyvenamųjų vietų įvairovė nestebima.. kalbant apie namų planus, tai žemyne visur, kur tik kasinėjo, urnų laukų, Halštato ir La Teno kultūros sluoksniuose archeologai atrado stačiakampės formos namus, o Ispanijos ir Portugalijos opidumuose įprasti buvo ir apskritos formos namai. Britanijoje ir Airijoje apskriti namai taip pat pasirodo besą įprasčiausia forma. Išsamiai neaptarus šio klausimo, būtų neprotinga daryti išvadas vien iš individualių namų planų. Pakatų pasakyti, jog apskritai stačiakampis namas Vidurio Europoje siekia žilą senovę, o Atlanto vandenyno pakrantėse apskriti namai siekia neolitą ir ankstyvąjį bronzos amžių. Deja, šia tema graikų ir romėnų rašytojai kalba nedaug, nors Strabonas vis dėlto pamini kupolo formos namus Galijoje, o tai, be abėjo, turėjo būti apskriti namai. Galbūt reikėtų pasvarstyti ir galimybę, kad kai kurios mišriu žemės ūkiu besiverčiančios gentys galėjo statydintis namus, kurių forma galbūt atspindėjo ankstesnį, paslankesnį ir gyvulių augintiojams įprastą, gyvenimo būdą.

Tuomet vyravo statiniai iš lengvai surenkamų apskritų medinių rėmų, aptrauktų oda. Matyt, tokie būstai buvo tinkamiausi gentims, kurios nuolatos su vežimais kraustėsi iš vietos į vietą. Visai gali būti, jog Strabono pateiktas svebų bei jiems giminingų genčių, klajojančių vežimais su savo manta, aprašymas tiko ir keltų, taip pat teutonų gentims Vidurio Europoje.

Apskriti stulpinės konstrukcijos namai, skirti gyventi nuolatos, kol kas atkasti tik Britanijoje. Pagrindinė vieta – Litl Vudberis Viltšyre. Ten didelis atskiras namas stovėjo vienas ir apjuostas statinių tvora. Vest Harlinge, Norfolko grafystėje, vieną sodybą sudarė du apskriti namai ir stačiakampis pastatas. Abi šios vietos priklauso geležies amžiaus A kultūrai. Iki šiol atkasti namai Airijoje tėra ankstyvosios krikščionybės laikų, bet gana dažnai apskriti ir stačiakampiai to paties laikotarpio statiniai toje pačioje vietoje susimaišę. Aišku, tinkamai ištyrinėtų namo vietų pavyzdžių dar per mažai ir geografiškai jos per daug išsklidusios, kad būtų galima manyti, jog jau atrasti visi variantai.

Tvirtovės ir „miestai“

Nedaugelyje atkastų vietų, kur pastatų pamatų skaičius liudija apie stambų socialinį ekonominį vienetą, kartais galbūt apie genties vado ūkį, galima tikėtis, jog namo plano dydžio skirtumai atspindi ir to laikotarpio gyventojų padėties skirtumus. Ne gana to, ypatinga vieno ar dviejų pastatų vieta ir didumas gali liudyti, jog tai vado būstas. Geras pavyzdys – apsaugota urnų laukų kultūros vieta Altjocho vietovėje prie Kochelio ežero Bavarijoje. Čia vienas didžiulis stačiakampis namas užėmė visą tvirtovės plotą, o žemiau stovėjo mažesni namai ir ūkiniai pastatai. Panašus atvejis randamas Halštato kultūros vietoje prie Goldbergo, Viurtemberge. Čia, apsupti medine aštriatvore, stovėjo stačiakampis stulpinės konstrukcijos namas ir kitas didelis pastatas, o už tvoros buvo daugiau kaip dvi dešimtys įvairiausių statinių, tiek namų, tiek kitų ūkio pastatų, visi apjuosti išoriniu gynybiniu aptvaru.

Esminis bet kurios keltų bendruomenės ekonomikos aspektas buvo jos gebėjimas prasimaitinti ir apsirengti, o kartu pagaminti tiek, kad galėtų įsigyti įrankių bei ginklų, taip pat ne tokių praktiškų daiktų. Tai galėjo vykti tik bendraujant su amatininkais arba prekiautojais. Todėl, išskyrus nepalankiose vietose įsikūrusias bendruomenes, galima pastebėti tam tikrą specializacijos laipsnį, o tai bet kuriam vienetui, pradedant šeima baigiant visa gentimi, davė galimybę kaupti turtą. Daugeliu atvejų tai tikriausiai buvo vilna, kailiai bei kiti žemės ūkio produktai. Tačiau gana plačiai keltų gyvenamose teritorijose randama geležies rūda tapo svarbia preke. Ją buvo lengviau apdoroti, ir geležis susilaukė kur kas didesnės paklausos, nei kada nors turėjo bronza dėl savo techninių ribotumų ir sudedamųjų dalių skurdumo.

Daugelio keltų bendruomenių turtingumą, apie kurį byloja archeologų kasinėti kapai, galima paaiškinti jų metalo ištekliais, ypač tose srityse, kur pagamintų dirbinių kiekiai galėjo patenkinti nepasotinamas miestiškojo pasaulio už Alpių rinkas. Pirmiausia prekiauta su graikais ir etruskais, o vėliau ir su romėnais. Kaip pavyzdžiai, pačiame Halštate, konkrečiai Zalckamergute, atkasti kapai liudija apie prekybinius vietinių druskos pirklių ryšius su tolima šiaurės rytų Italija. Burgundijoje vėlyvojo Halštato kultūros laikotarpio genčių vadų kapuose rasti iš etruskų ir vakarų graikų atsivežti dirbiniai rodo, kiek daug geležies buvo gaunama šiose vietose ir eksportuojama Reino upe. Taip pat galima paminėti alavo prekybos kelius iš Kornvalio ir Bretanės iki Viduržemio jūros krantų pietų Galijoje, tačiau šiuo atveju išlikę kur kas mažiau daiktų, liudijančių apie svarbų ekonominį bei kultūrinį keltų veiksnį Atlanto vandenyno pakrantėje.

Naudota literatūra:
T. G. E. Powell . Keltai.2002; vertė Albina Trečiokaitė

Leave a Comment