Agresijos teorijos

ĮVADAS

ĮVADAS

Agresija – tai individo elgesys, veiksmas ar nusiteikimas, nukreiptas į psichinės ar fizinės žalos suteikimą kitam. Agresija dažniausiai atsiranda kaip žmogaus reakcija į frustruojančią situaciją. Žmogaus pasirengimas agresyviam elgesiui vertinamas kaip sąlyginai pastovus asmenybės bruožas – agresyvumas. Agresija – tai elgesio forma, nukreipta į kitą žmogų jo žalojimo ar įskaudinimo tikslu. Tačiau iškyla problema, nes kartais yra sunku įžvelgti tikruosius ketinimus. Juos galima interpretuoti tik susiejus agresyvius veiksmus su visu žmogaus elgesiu, nes veiksmas, padaręs žalos vienam žmogui, ne visada yra žala apskritai. Agresija taip pat gali būti nukreipta į save. Kasdieninėje kalboje agresija dažnai vadinama smurtu ir žiaurumu.

Biologinė agresyvumo teorija

Agresyvumas žmogui yra įgimtas, tai dalis jo instinktyvios prigimties. Žymiausi biologinės agresyvumo teorijos šalininkai yra Zigmundas (Sigmundas) Froidas ir Konradas Lorencas (Lorenz). Z. Froido tvirtinimu, žmogui būdingi du vienas kitam priešingi instinktai: giminės pratęsimo (eros) ir naikinimo (tanatos). K. Lorenco tvirtinimu, agresyvumas esąs natūralus, įgimtas, jis neturi savojo antipodo ( priešingybės), tai įgimtas kovos instinktas, kurį vis dėl to įmanoma sumažinti ar kontroliuoti. Tai dinamiškas instinktas, jis kaupiasi, o pasiekęs tam tikrą ribą gali būti kenksmingas pačiam žmogui, todėl būtina periodiškai leisti jam pasireikšti. Agresyvumo impulso susilpnėjimas, leidus jam tiesiogiai ar tarpiškai pasireikšti, vadinamas katarsiu. Šis žodis, atėjęs iš senovės graikų dramaturgijos, reiškia apsivalymą, taurių jausmų suaktyvėjimą. Kai šis žodis vartojamas, kalbant apie agresyvumą, turima galvoje palengvėjimas, emocinės įtampos sumažėjimas. Įvairios yra agresyvumo pasireiškimo formos, platus ir katarsio efekto diapazonas: nuo fizinio smurto iki informacijos, kad priešininkui kas nors negera nutiko, nepasisekė.Pastaruoju metu katarsio efekto samprata kritikuojama. Aiškinama, kad ne pats agresijos proveržis sukelia įtampos sumažėjimą, bet agresoriaus dėmesio nukrypimas į kitus dirgiklius. Dėl to įtampos sumažėjimo pradinė situacija interpretuojama kitaip, kartu susilpnėja ir agresijos impulsas.

K. Lorenco tvirtinimu, agresyvumas turi prisitaikomosios reikšmės, nes padeda išgyventi stipriausiems.

Socialinio mokymosi agresijos teorija

Šios teorijos žimiausias autorius buvo A.Bandura. Jis teigia, kad „agresija yra specifinė socialinio elgesio forma, kuri yra išmokstamair naudojama lygiai taip pat, kaip ir kitos socialinio elgesio formos“. Jo manymu, neigiama stimuliacija, atsirandanti dėl įvairių frustratorių poveikio, sukelia bendrą individo emocinio sužadinimo būseną, kuri gali sudaryti palankų foną ne tik agresijai, bet ir kitoms reakcijoms pasireikšti. Kokia reakcija bus sukelta, priklauso nuo to, kaip bus įvertintas frustratorius arba emocinio sužadinimo šaltinis, kokios yra išmoktos reakcijos susidorojant su frustracija, koks jų santykinis efektyvumas. Pavyzdžiui, patyrę negatyvų poveikį, vieni žmonės siekia pagalbos ir paramos, kiti – padidina savo pastangas siekdami sėkmės, treti – pasitraukia iš frustruojančios aplinkos, ketvirti – elgiasi agresyviai, penkti – patiria sustiprėjusias psichosomatines reakcijas, šešti – bando palengvinti savo pasigailėtiną būseną alkoholiu bei narkotikais, dar kiti – ieško konstruktyvių problemos sprendimo būdų. Taigi, frustracija ir emocinis sužadinimas yra greičiau lengvinanti, o ne būtina agresijos pasireiškimo sąlyga. Įvairios frustracinės situacijos dažniausiai gali išprovokuoti agresiją tokių žmonių, kurie išmoko reaguoti į neigiamus poveikius agresyviomis reakcijomis.Agresyvaus elgesio išmokimas. Pirmiausia galima pasakyti, kad žmonės agresyviai elgtis išmoksta tiesioginės patirties dėka, už išreikštą agresiją susilaukdami vienokio ar kitokio pastiprinimo. Agresyvus elgesys labai dažnai naudojamas todėl, kad jis užtikrina aplinkinių pritarimą ir leidžia pakelti statusą. Šį pritarimą asmenybė gali gauti ne tik asocialioje, bet ir prosocialioje aplinkoje (pvz., tėvas gali pagirti sūnų už tai, kad jis sugebėjo primušti vyresnį berniuką, treneris – žaidėją, kuris atkovojo kamuolį žaisdamas ypač agresyviai, ir t.t.). Asocialiose bendraamžių grupėse agresyvus elgesys paaugliams gali užtikrinti ne tik grupės narių pritarimą, bet ir atitinkamą socialinį statusą (paprastai kuo agresyviau paauglys elgiasi, tuo didesnė tikimybė, kad jis užims aukštesnį statusą). Agresyvus elgesys taip pat gali užtikrinti agresoriui naudingą materialinį atpildą. Pavyzdžiui, vaikas, primušęs savo bendraamžį, gali atimti iš jo žaislą arba saldumynus, ir tai yra savotiškas atlygis už agresyvų elgesį. Paaugliai arba suaugusieji už agresijos naudojimą gali būti pastiprinami piniginiais priedais ir pan. Be to, vaikai kartais gali būti pastiprinami papildomu dėmesiu, kurį suaugusieji skiria jų agresyviam elgesiui (šis efektas dažniausiai pasireiškia tada, kai vaikai išgyvena suaugusiųjų dėmesio stoką). Jeigu tėvai arba mokytojai atkreipia dėmesį į vaiką tik tada, kai jis elgiasi agresyviai (arba padaro kokį nors kitą nusižengimą), jie kartu jį pastiprina, nes patenkina vaiko aplinkinių

AGRESYVUMO RŪŠYS

Yra šešios agresyvumo rūšys: bendrasis, komformistinis, perkeltinis, konstruktyvus, tiesioginis ir vaizduotės.Tiesioginis ir perkeltinis agresyvumasDažniausia agresyvumas nukreipiamas tiesiai į frustraciją sukėlusį objektą. Tačiau yra daugybė atvejų, kai tiesioginė agresija yra arba negalima, arba agresoriui nenaudinga. Kartais frustracijos šaltinis apskritai būna neaiškus; neapčiuopiamas, nepasiekiamas ar pasąmoninis. Žmogui pikta, o kodėl – neaišku. Atsitiktinė aplinkybė gali būti patogi dingstis paaiškinti savo agresyvumą. Kitais atvejais frustracijos objektas yra žinomas, bet agresija į jį nenukreipiama. Ir pirmiausia todėl, kad taip elgtis būtų nesaugu dėl socialinių ar fizinių priežasčių. Todėl agresyvumas perkeliamas į tuos objektus, į kuriuos jį nukreipti yra palyginti saugu. Dėl šios priežasties darbovietėje savo emocijas tvardantis žmogus gali visiškai priešingai elgtis važiuodamas miesto transportu, parduotuvėje, namuose.Perkeltinės agresijos sąvoką įvedė Z. Froidas. Pasak jo, perkeltinės agresijos funkcija – išlaikyti grupės identifikaciją ir sutelktumą, perkeliant agresiją iš savo grupės į svetimą. Anot Z. Froido, perkeltinės agresijos reiškinį sukelia ankstyvųjų emocinių santykių šeimoje ambivalentiškumas. Jiems būdinga kartu ir meilė, ir neapykanta. Antai sūnus stengiasi imituoti tėvą, bet kartu tėvas jam yra varžovas, ir frustracijos objektas. Ambivalentiški ankstyvosios vaikystės jausminiai santykiai perkeliami į grupę: meilė tėvui transformuojasi į identifikaciją su grupės lyderiu, o priešiškumas jam perkeliamas į priešiškumą kitai, svetimai grupei.

Bendrasis agresyvumas

Išsiplėtojusios agresyvios tendencijos, bendrasis agresyvumas taip pat prilygsta perkeltiniam agresyvumpanašius objektus, dažnai mažai ką turinčius su pirminiu frustracijos šaltiniu, bet lengvai prieinamus, vadinasi nesukeliančius pavojaus saugumui ( pvz., į gyvosios ar negyvosios gamtos objektus). Tuo paaiškinamas vandalizmas, sadistinis elgesys su gyvūnais ir panašūs reiškiniai. Taigi, agresyvių veiksmų pagrindas nebūtinai yra ta betarpiška priežastis, sukėlusi frustraciją. Ji gali būti tik patogus pretekstas susikaupusioms agresyvioms tendencijoms išlieti. Tokios agresyvios reakcijos yra ne tiesioginės, o tarpiškos, yra atotrūkis tarp pirminio fruatracijos šaltinio ir konkretaus agresyvaus veiksmo.Be to, šios reakcijos yra neadekvačios situacijai, neproporcingos dirgikliui. Stebintys tokį elgesį žmonės gali nesuprasti, kaip tokia menka priežastis galėjo sukelti tokią audringą smurto reakciją. Pavyzdžiui, chuliganai užpuola jaunesnį, silpnesnį už save, negalintį sukelti jiems jokios grėsmės. Tai tiesiog patogūs, agresoriaus saugumui nepavojingi objektai, su kuriais agresyviai elgdamasis, jis jaučia didesnę iškrovą. 

Vaizduotės agresyvumas

Agresyvumas nebūtinai pasireiškia konkrečiu veiksmu. Dar neatlikęs agresyvaus veiksmo, žmogus turi agresyvių minčių, planų, sumanymų. Paprastai tokie agresyvūs vaizdiniai ir lieka vaizduotėje. Tad galima kalbėti apie savotišką agresyvumo katarsį vaizduotėje. Tačiau kai kada žmogus stengiasi ir siekia logiškai suderinti vaizduotęir faktišką elgesį, taigi, agresyvios mintys gali būti faktiškosios agresijos įvadas.Vaizduotės agresyvumo diapazonas pakankamai platus. Jis veikia informacijos atranką, įvairių reiškinių vertinimą, žmogaus matymą, kūrybos procesus. Dėl daugelio priežasčių žmogus savo agresyvumą slopina, o vaizduotės agresyvumas yra patogi agresijos maskavimo forma. Taigi, neatsitiktinai kai kurie žmonės gyvenime pastebi daugiau neigiamų, nei teigiamų dalykų, skiria daugiau dėmesio jiems, patiria malonumą diskutuodami, kalbėdami apie sensacingus įvykius. Taip užmaskuota forma žmogus išreiškia savo agresyvius polinkius.Vaizduotės agresyvumą iliustruoja A. Groso (Gross) ir A. Dūbo (Doob) eksperimentas. Abiejų lyčių tiriamųjų jie prašė įsivaizduoti tokią situaciją: vairuodami mašiną jūs privažiuojate sankryžą; prieš jus stovi arba naujo tipo modernus automobilis, arba seno tipo; užsidegus žaliai šviesai, tas priekyje stovintis automobilis be jokios aiškios priežasties judėti nepradeda, tuo trukdydamas jums. Tiriamiesiems išdalytose anketose buvo klausiama, ar jie signalizuotų priekyje stovinčios mašinos vairuotojui; jei taip, tai kiek laiko palauktų prieš tai darydami. Be to, vieniems tiriamiesiems buvo nurodyta, kad įsivaizduojamoje situacijoje jų mašina stovi už naujo tipo automobilio (aukšto statuso frustratoriaus eksperimentinė sąlyga), kitiems – už seno tipo automobilio (žemo statuso frustratoriaus eksperimentinė sąlyga). Visi tiriamieji vyrai, kurie buvo gavę „ aukšto statuso ” anketą, atsakė, kad signalizuotų; laiko trukmės vidurkis tarp šviesoforo šviesos pasikeitimo ir signalizavimo – 5,5 sek. Du trečdaliai tiriamųjų vyrų, gavusių „ žemo statuso ” anketą, atsakė, kad signalizuotų; vidutiniškai jie palauktų 9,1 sek. Taigi, tiriamieji vyrai manė minėtoje situacijoje greičiau pradėsią signalizuoti prestižinės mašinos savininkui. Šis nekantravimas išreikšti priešiškumą aukštesnio statuso ir prestižo asmenims derinasi su vyrų savęs vaizdu.

Tačiau praktiniai eksperimentinės situacijois rezultatai buvo visiškai kitokie. Kai reikėjo laukti, kol pajudės priešais stovintis automobilis, nekantraudami signalizavo daug daugiau vairuotojų vyrų vei moterų.

Konformistiškas agresyvumas

Tai tokia agresyvumo rūšis, kai žmogus elgiasi agresyviai ne dėl kokių nors savo vidinių paskatų, bet dėl grupės ar minios spaudimo. Paprastai toks spaudimas yra pasąmoninis, ne visados aiškiai išreikštas. Jis susijęs su numanomomis, galimomis sankcijomis asmenybei, jei ji nesielgs komformistiškai (šiuo atveju – agresyviai): tai prestižo praradimas, pasirodžius bailiam, nereikšmingam, baimė būti nepriimtam į grupę, apšauktam „ išdaviku” ir t.t. Kartais norima padidinti savo prestižą tam tikroje terpėje aprobuotais būdais. Taigi nesielgdamas komformistiškai, žmogus jaučiasi nesaugiai. Vengdamas tokios būsenos, jis ir elgiasi taip, kaip elgiasi daugumas grupės narių.

Konstruktyvus agresyvumas

Žmogaus sąmonėje agresyvumas asocijuojasi su smurtu, prilyginamas blogiui. Dėl šios priežasties agresyvus žmogus jaučiasi esąs mažesnės vertės ir todėl savo agresyvumą slopina. O šį slopinimą lydi kaltės, gėdos jausmai, bei nepageidaujamos fiziologinės reakcijos. Kartais agresyvumas perkeliamas į „ leistinas ” sritis. Be to, agresyvumo slopinimas didina pasyvumą. Vadinasi, beatodairiškai atsisakyti agresyvumo negalima, nes būtų neįmanoma apginti savo teisių, nuomonės, išlaikyti savo vertę, pasipriešinti smurtui. Kas yra leistina ir kas ne – ši riba yra santykinė. Menkai save vertinančiam žmogui į jį nukreiptas agresyvumas, ypač destruktyvumas, gali labai padėti pajusti savo vertę. Agresyvus veiksmas pačiam jo autoritetui sukelia įspūdį, kad ir jis kažką gali pakeisti socialinėje ar fizinėje aplinkoje.

AGRESYVUMO PROJEKCIJAŽmogus, nuneigdamas savo paties agresyvias tendencijas, gali daugiau jų įžvelgti kituose žmonėse. Prisipažindamas, kad esi agresyvus, mažini savo prestižą. Todėl žmogus perkelia arba „projektuoja” jį kitiems žmonėms. Pavyzdžiui šiurkštus, konfliktiškas žmogus savo elgesį gali aiškinti ginamąja reakcija į priešišką aplinką. Projekcijos sąvoką įvedė Z. Froidas. Tokiais atvejais agresyvios tendencijos perkeliamos nuo objektų, betarpiškai sukeliančių frustraciją.Kai vaikai pradeda žaisti su kitais vaikais, jų agresija nėra apgalvota, tyčinė, tiesiogiai nukreipta į kitą vaiką. Jie gali atimti žaislą iš kito vaiko arba net pastumti jį į šalį ar jam suduoti, bet jie tai daro tam, kad gautų žaislą, arba kad pašalintų kliūtis, o ne tam, kad įskaudintų kitą vaiką. Todėl skirtinos dvi agresijos rūšys: iį asmenį nukreipta agresija (specialiai puolamas, atakuojamas kitas asmuo) ir instrumentinė agresija (ginčai dėl objektų, privilegijų ar teritorijos). W. Harputas 1974 m. stebėjo 102 ketverių – septynerių metų vaikus. Kiekvieną kartą, kai vaikas žodžiais ar fiziškai skriaudė kitą vaiką, stebėtojas tiksliai fiksuodavo, kas vyko prieš incidentą ir po jo, taip pat „agresoriaus“ lytį ir amžių. Paaiškėjo, kad kuo vyresni vaikai, tuo sparčiau silpnėja instrumentinė agresija, o į asmenį nukreipta agresija – ne taip sparčiai.Kitas įdomus su vaiko amžiumi susijęs aspektas yra tas, kaip vaikas reaguoja, kai jį užgaulioja, pravardžiuoja kiti vaikai. Jaunesni vaikai į tai reaguoja ir žodžiais (52%), ir fiziškai (48%). Vyresni vaikai dažniau linkę atsakyti grasinimais arba įžeidinėjimu (78%), nei pastumdami skriaudėją ar jam suduodami (22%). Augant mažėja abiejų ličių vaikų agresija, nors berniukai dažniau nei mergaitės dalyvauja agresyviuose įvykiuose. Šis skirtumas tarp mergaičių ir berniukų yra būdingas daugeliui kultūrų.Vaiko agresyvumas priklauso nuo šeimos bei aplinkinių žmonių. Kaip pažymėjo L. Berkowitzas, apibendrindamas savo tyrimus, „žiaurumas visada sukelia dar didesnį žiaurumą“. Vaikai, kuriuos tėvai baudžia fiziškai, kurie žiūri filmus apie smurtą ir prievartą, kurie žaidžia su agresyviais vaikais, elgsis agresyviai daug dažniau nei vaikai, neturintys tokios patirties. O padėtis tėvų, kuriems tenka nuolat kentėti savo agresyvaus „mylimuko” įniršio protrūkius ir įžūlumą, nepavydėtina. Dažnai tėveliai ir mamytės jaučiasi kalti, kad prarado kantrybę vaikui išsišokus, arba puola į depresiją, nes neturi jėgų pakeisti susiklosčiusią situaciją. 

IŠVADOS

Agresija – tai bet koks fizinis ar žodinis elgesys siekiant pakenkti arba sunaikinti, kilęs dėl priešiškumo arba kaip iš anksto numatyta priemonė tikslui pasiekti. Pasak mokslininkų agresyvumą įtakoja biologija, psichologija ir pati aplinka, kuri supą individą.. Dažniausia agresyvumas nukreipiamas tiesiai į frustraciją sukėlusį objektą. Tačiau yra daugybė atvejų, kai tiesioginė agresija yra negalima, ar net pačiam agresoriui nenaudinga, taip elgtis būtų nesaugu dėl socialinių ar fizinių priežasčių. Todėl agresyvumas perkeliamas į tuos objektus, į kuriuos jį nukreipti yra palyginti saugu.Žmogus, nuneigdamas savo paties agresyvias tendencijas, gali daugiau jų įžvelgti kituose žmonėse. Prisipažindamas, kad esi agresyvus, mažini savo prestižą. Todėl žmogus perkelia arba „projektuoja” jį kitiems žmonėms.Į emociškai artimesnius žmones agresija dažniau projektuojama nei į emociškai neutralius.

INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. David G. Myers „Psichologija“, Kaunas, 2000;2. Maria Fürst „Psichologija“, Vilnius, 1998;3. „Psichologija studentui“, Kauno Technologijos universitetas, 2000;4. V. Legkauskas „Psichologijos įvadas“, Paskaitų medžiaga, 2001;5. Freud S. „Psichoanalizės įvadas: paskaitos“, Vilnius,1999;6. A. Perminas, A. Goštautas „Asmenybės teorijos: metodinė medžiaga“, Kaunas, 2001.

12