Agresija

AGRESIJOS PROBLEMA. Į KITUS IR Į SAVE NUKREIPTA AGRESIJA

Žmonių agresyvumas.

Agresyvus žmonių elgesys kelia labai daug problemų. Dėl to kenčia ir visuomenė, ir patys agresyviai besielgiantys asmenys. Agresija – tai smurtas, žudymas, žiaurūs nusikaltimai. Kodėl kai kurie žmonės elgiasi agresyviai? Ar visi žmonės yra agresyvūs? Ar galima išvengti agresyvumo?Agresija yra bet koks fizinis ar žodinis elgesys siekiant pakenkti arba sunaikinti, kilęs dėl priešiškumo arba kaip iš anksto numatyta priamonė tikslui pasiekti.Bandant išsiaiškinti agresyvaus elgesio priežastis, kartais net labai dramatiškai susikerta biologinės, prigimtinės, psichologinės ir kultūrinės pakraipos atstovų nuomonės. Taigi kas psichologijoje šiandien žinoma apie žmonių agresyvumą?Ar visi žmonės yra agresyvūs? Kai kurie mokslininkai (pav. S. Freudas) tvirtino, kad agresyvus elgesys yra įgimtas, kad jis slypi pačioje žmpgaus prigimtyje, todėl neišvengiamas. Be teigiamo išlikimo instinkto, kiekvienas žmogus turi ir „mirties instinktą“ – didžiulį agresijos kiekį, kurį arba perkelia į kitus žmones agresijos pavidalu, arba išreiškia socialiai priimtina veikla, pav. sportu , kūryba.Tyrimai rodo, kad tarp pavienių žmonių ir tarp grupių, pav. skirtingų kultūrų žmonių, yra tiek daug skirtumų, jog negalima teigti, kad visiems žmonėms būdingas vienodas įgimtas agresijos instinktas.Ar prigimtis turi kokios nors įtakos agresyviam žmonių elgesiui?Taip. Daugybė tyrimų su gyvūnais ir žmonėmis rodo, jog vieni individai yra agresyvesni už kitus, ir dalis šių skirtumų nulemta genetiškai. Be to, dirginant tam tikras smegenų sritis, agresiją galima sukelti arba nuslopinti. Kai kurios cheminės medžiagos taip pat tiesiogiai veikia šias sritis. Pavyzdžiui, hormono testosterono kiekis kraujyje tiesiogiai susijęs su agresyvumo lygiu. Ypač pragaištingas yra alkoholio poveikis. Alkoholis labai dažnai atpalaiduoja agresyvias reakcijas, todėl nusikaltimų suvestinėse ir savižudybių statistikoje labai didelę dalį sudaro išgėrę asmenys.

Tačiau žiaurų žmonių elgesį lemia ne genai ir ne instinktai.Kokie psicholiginiai veiksniai skatina agresiją? Agresyvų žmogaus elgesį gali lemti situaciniai veiksmiai – permiausia, frustracija ( trukdymai siekiant kokio nors tikslo ). Pavyzdžiui, tikrai galima įdūkti, kai skubant į pamokas ar į labai svarbų susitikimą iškyla nenumatytų kliūčių.Vienas iš svarbiausių agresyvų elgesį lemiančių psicholiginių veiksnių yra išmokimas. Vaikas iš savo patirties gali būti įsitikinęs, kad agresyviai elgtis yra naudinga – kiti ima tavęs bijoti, tampi svarbus savo ir kitų akyse. Žmogų agresyviai legtis neretai verčia grupės spaudimas, ypač paauglystėje.Žiauraus ir agresyvaus elgesio gali išmokyti tėvai ir auklėtojai. Jei vaikas auklėjamas labai griežtai, dažnai ir žiauriai baudžiamas, jis gali tapti agresyvus.Gali būti, kad jis labai anksti susikuria agresyvaus elgesio scenarijų, todėl didelė tikimybė, kad bus agresyvesnis nei kiti vaikai. Ar žiniasklaida skatina agresyvumą?Taip. Ypač per televiziją rodomos muštynių, smurto, prievartos scenos padidina įvairaus amžiaus žiūrovų agresyvumą. Jie mokomi agresyvaus elgesio formų, susikuria nuostatą, kad pasaulis pavojingas, nedoras ir kad kitų nėra ko gailėtis. Tiesa , tyrėjai labai daug diskutuoja, ar tikrai galima teigti, kad tas poveikis moksliškai įrodytas, ar tikrai tai yra pagrindinė agresyvios elgsenos priežastis. Juk žmones veikia ne tik televizija, bet ir labai daug kitų veiksnių. Be to, žmonės psichologiškai labai atsparūs ir nėra taip lengva juos paveikti. Šiaip ar taip, toks masinis smurto propagavimas ir tylus daugelio žmonių pritarimas labai žalingas visuomenei. Formuojama nuostata, kad smurtas labai paplitęs, vadinasi, toks elgesys normalus ir priimtinas. Tai kokia yra teisybė apie agresyvų elgesį? Dėje, mokslas nėra teisybių žinynas. Psichologija taip pat. Mokslinio pažinimo procesas yra nepaliaujamas, žmonės niekada nesiliaus mėginę kuo daugiau sužinoti apie pasaulį, kuriame gyvena, ir apie pačius save. Mokslininkai po kruopelę renka įvairius faktus ir tyrimų rezultatus, analizuoja juos ir mėgina suformuluoti savo teiginius apie tiriamą reiškinį. Paskui skirtingos nuomonės gretinamos, mėginama pasverti visus už ir prieš, ir dažnai pasirodo, kad teisybė yra maždaug apie vidurį.
Šiuo atveju tikrai taip yra – norint suprasti ir keisti agresyvų elgesį svarbūs ir biologiniai, ir psichologiniai aspektai : agresyvus elgesys, kaip ir daugelis kitų elgesio formų, yra prigimties ir patirties sąveikos rezultatas.IŠREIKŠTAS IR NEIŠREIKŠTAS PYKTISPsichologijoje, darant įtaką psichosinaminėms asmenybės teorijoms, buvo įsivyravusi nuomonė, kad žmogui tiesiog būrina „išlieti pyktį“ agresyviu veiksmu arba fantazuojant. Išreiškiant emocijas atsipalaiduojama, todėl galima laikinai nusiraminti.S.Freudo asmenybės teorija apie asmenybės funkcionavimą kalba kaip apie „garo mašinos“ veikimą. Žmogaus psichikoje yra tam tikras energijos kiekis, kuris kyla iš nesąmoningų potraukių, o reikia, kad galėtų veikti kitos mašinos dalys. Psichika rūpinasi, kad toji energija netaptų destruktyvi, todėl nukreipia ją veikti socialiai priimtinais būdais. Toks nukreipimas vadinamas sublimacija ( „ego gynybos būdai“). Pavyzdžiui, žmogus, turintis stiprų polinkį į agresiją, daug sportuoja, todėl niekam negali pakenkti. Bet jeigu agresija slopinama ir stumiama į pasąmonę, garo katilas gali sprogti. Taip teoriškai pagrindžiamas būtinumas „nulaisti garą“, išlieti savo agresiją. Tačiau tyrimai rodo, kad pykčio išreiškimo problema yra kur kas sudėtingesnė.Viena vertus, žmonės iš tiesų kartais nurimsta, jei gali tiesiogiai atsilyginti time, kas juos supykdė, prisiminkite, kaip palemgvėja, jei svo įžeidėjui ar skriaudikui pavyksta vykusiai atsikirsti.Kita vertus,a) dėl savo pykčio protrūkių vėliau alime patirti kaltės ir nerimo jausmą. Juk ne kartą yra buvę, kai nenorime net prisiminti, kad buvome supykę, ir gailimės prisimindami, kaip audringai išliejome savo pyktį;b) dažnai pyktis gimdo pyktį. Tyrimai rodo, kad, pradėjus reikšti pyktį, labai dažnai jis dar labiau sustilprėja;c) tai gali virsti įpročiu – kiekvieną kartąm pajutę įtampą ar susierzinę, galime vėl pratrūkti pykčiu;
d) gali būti, kad garo nuleidimas, nors laikinai ir nuramina, gali dar labiaupadidinti viduje glūdintį priešiškumą ir troškimą atkeršyti.Tad ką daryti su pykčiu?! Yra du labia svarbūs šios problemos aspektai – pykčio pripažinimas ir pykčio išreiškimas.Pykčio primažinimas kartais žmonėms kelia didelių problemų. Yra jausmų, kurių žmonės linkę “atsikratyti”, “nepastebėti”, jie pyksta ant savęs už tuos jausmus. Tačiau toks jausmų neigimas gali tapti įvairių psichologinių sunkumų ir net sutrikimų priežastimi.Pykčio išreiškimas susijčs ir su pykčio valdymu.patarimas supykus “suskaičiuoti iki dešimties” arba kelis kartus giliai įkvėpti pasesa sumažinti ūmai kilusič įtampą. Be to:Turime mokytis nesusierzinti dėl kiekvienos smulkmenos ir nrbūti nuolat nepatenkinti, turime ieškoti būdų, kaip išreikšti savo nepasitenkinimą aiškiai, bet neįžeidžiamai;Pasvarstykime, gal galime kam nors papasakoti apie savo išgyvenimus;Savo įsiūtį ar pyktį galime nupiešti popieriuje. Piešiame tol, kol pyktis atslūgsta;Galime kalbėtis su savim – išsakyti piktas mintis be liudytojų, šaukti tuščiame kambaryje ar miške, užsirašyti viską, kas guli ant širdies, bet aprašius ir perskaičius lapą reikia sulplėšyti. Neverta kaupti “juodojo archyvo”;Išlieti pyktį galima ir aktyvia fizine veikla: energingai mankštintis, bėgioti, važiuoti dviračiu, boksuoti pagalvę ar čiužinį, plėsyti senus laikraščius ar laužyti pieštukus, tvarkyti namus ir pan.AUTODESTRUKTYVUS ELGESYSNeretai būna, kad žmogus, neįstengdamas išreikši pykčio, nukreipia jį prieš save. Tokie atvejai Pasaulinės sveikatos organizacijos yra vadinami “autodestruktyvia elgsena”. Autodestruktyvi elgsena gali būti tiesioginė ir netiesioginė. Netiesioginės autodestrukcijos atveju žmogus rizikuoja savo gyvybe ir savo sveikata, bet sąmoningai ir adtyviai to nesiekia. Kis nepasirenka mirties arba sąmoningai nenusprendžia žaloti savo kūno. Tiesiog žmogus kenkia sau nebesirūpindamas savim – alina save, nesigydo net tada, kai tikrai serga, renkasi sveikatai ir gyvybei kenksmingas priemones.
Šią schemą sudariusi Krokuvos universiteto klinikinės psichologijos profesorė Zwnomena Pluzek numato ir galimą psichologinę žmogaus mirtį – prie autodestruktyvių elgsenų ji priskiria ir kenkimą savo psichinei sveikatai, asmenybės raidai. Jei žmogus nebesirūpina savo asmenybės tobulinimu, jeigu apleidžia saviauklos darbą, nebeieško galimybių realizuoti savo gebėjimus, nesiekia pozityvių gyvinimo tislų, jam, kaip asmenybei, grsia žlugimas.Tiesioginė autodestrukcija – kai žmogus siekia sužaloti save. Jis jaučia norą, o kartais net vidinį poreikį nusižudyti arba suluošinti savo kūną, o tai irgi gali baigtis mirtimi. Autodestrukcija taip pat gali pasireikšti ir moraliniu savęs skriaudimu.Vienas dramatiškiausių tiesioginės autodestrukcijos atvejų yra savižudiškas elgesys – mėginimas nusižudyti ir nusižudymas/Į SAVE NUKREIPTA AGRESJA – SAVIŽUDYBĖKoks yra savižudybių problemos mastas? Savižudybių įvyksta visosi šalyse, bet skirtumai tarp šalių yra labia dideli. Nėra visai aišku, kodėl bet pietiniuose kraštuose savižudybių būna mažiau nei šiauriniuose.Savižudybių mastui nusakyti paprastai vartojamas ridiklis – savižudybių, tenkančių šimtui tūkstančių gyventojų, skaičius. Matome, kad Lietuvos savižudybių rodiklis labai aukštas ( per 40 nisižudymų šimtui tūkstančių gyventojų ), tačiau tiksliai registruoti savižudybių kaičių – didelė problema, todėl visada reikia turėti galvoje ir galimus netikslumus. Bet aiškiai matyti, kad keturios Europos šalys – Lietuva, Rusija,Latvija ir Estija – išsiskiria itin dideliu savižudybių skaičiumi.Savižudybės rizika didesnė vyrams. Vyrai nusižudo kelis kartus (Lietuvoje – net pankis ) dažniau negu moterys. Vienintelė šalis, kur moterų savižudybių yra daugiau megu vyrų, – Kinija. Moterys dažniau nei vyrai mėgina nusižudyti. Jauni žmonės žudosi rečiau, bet kitant amžiui savižudybių rodikliai didėja.Savižudybės grėsmė. Žmogui, galvojamčiam apie savižudybę, galima padėti, todėl kiekvienas turi mokėti pažinti galimos savižudybės pavojų ir žinoti,ką reikia daryti.
Savižudybės grėsmė pasireiškia ir kalba, ir elgesiu. Jei žmogus:*Apimtas nevilties, bejėgiškumo, depresijos, pesimizmo;*Pradeda labia daug gerti ar vartoti narkotikų;*Imasi rizikingų avantiūrų nepaisydamas pavojaus gyvybei;*Staiga pasikeičia: nebesirūpina anksčiau jį dominusiais dalykais, apsileidžia; atrodo viskam abejingas, grąžina skolas, dovanas, perdėtai domisi mirties ir savižudybės temomis ( rašo apie tai, piešia ir pan. );*Kalba apie savižudybę – tiesiogiai ar netiesiogiai (“visiems bus geriau be manęs” ir pan.);*Jau yra mėginęs žudytis;*Mini net konkretų savižudybės laiką ir vietą – galime įtarti gresiančios savižudybės pavojų.Kaip tokiam žmogui padėti?*Parodyti nuoširdų susirūpinimą. Ketinantis nusižudyti žmogus jaučiasi labia vienišas ir izoliuotas. Gali būti, kad jis ne iš karto patikės, jog nuoširdžiai juo rūpinatės. Pasistenkite jamtai įrodyti. Jai jaučiate savižudybės grėsmę, galite tiesiai paklausti: “ar būna, kad net gyvėnti nesinori?”. Jei žmogus atsako “taip”, išsiaiškinkite, ar jis konkrečiai planuoja, kada ir kaip tai padarys. Kuo aiškesnis planas ir kuo pavojingesnius metodus žmogus nusprendė pasirinkti, tuo didesnė savižudybės grėsmė. Stenkitės tokio žmogaus nepalikti dienotol, kol rasite rimtesnę pagalbą.*Skatinti kalbėti ir reikšti jausmus. Būkite pasirengę išgirsti ir priimti pačius juodžiausius emocinius išgyvenimus. Nekritikuokite, nesiginčykite, venkite “protingų kalbų”. Tiesiog klausykite.Būtina apie taipranešti kam nors iš suaugusiųjų (tėvams, auklėtojams, mokytojams, globėjams ir pan.). nežadėkite, kad niekam nepranešite apie jo ketinimus. Vien nuoširdžios draugiškos pagalbos gali neužtekti. Jūs galite aptarti, į ką kreipsitės, galite susitarti, kad nepranešite išgyvenimų priežasties.Neprisiimkite visos atsakomybės už kito žmogaus gyvybę.
Padrąsinkite žmogų, kad jis kreiptųsi į specialistą – psichologą, psichoterapeutą ar psichiatrą. Padėkite juos rasti.