J.Biliunas(Jautrus ir tyras Bili?no žmogus)

Jautrus ir tyras J.Biliūno žmogus

Kaip trūksta šių dienų žmonėms jautrumo, tyrumo. Atrodo, pamiršome, kad reikia guosti, raminti.
Šiandien užuojauta išliko tik pasakose, ir ją supranta tik maži vaikai. Užaugę pamiršta, tampa bejaus-
miai, skuba amžinu gyvenimo ratu. Jie nebemato, koks mėlynas dangus, kokia skaisti saulė, kaip nuos-
tabiai čiulba paukščiai ankstų rytą. Ir tik J.Biliūno kūriniuose aš radau tai, ko taip troško mano siela:
jautrumą, užuojautą, gailestį.

J.Biliūnui buvo svarbu gilintis į žmogaus dvasią, jo vidinį pasaulį, jausmus. Rašytojas sakė: “Tu-
rėk jautrią širdį ir žvelk į kito žmogaus sielą.” Autorius norėjo, kad būtent tai atsispindėtų jo kūryboje.
J.Biliūno pasakotojas – ne pašalinis stebėtojas, o jautrus žmogus, kuris visas skriaudas ir nelaimes iš-
gyvena savyje. J.Biliūnas stengėsi, kad jo kūryba pasiektų jautriausias žmogaus sielos stygas, suvirpin-
tų jas, priverstų susimąstyti. “Tai buvo nedidelė balta katytė. Jos plaukai lietaus sušlapinti – purvais aps-
kretę, visi kabėjo sustirę ir pasišiaušę”,- kiek čia skausmo, užuojautos. Juk tai mažas, bejėgis padarėlis,
drebantis nuo šalčio, netekęs šilumos ir meilės. Kaip galėjo prieš jį pakilti žmogaus ranka? Kaip žmogus
galėjo mažučiam paadarėliui padaryti ką nors blogo? Ne veltui J.Biliūno žmogus jautrus ir tyras, jis su-
pranta blogus poelgius ir atgailauja: “.tai buvo pirmas ir paskutinis šūvis mano gyvenime”.

J.Biliūnas – rašytijas humanistas, jo žmogus – taip pat humanistas. Jis sugebaužjausti, paguosti, su-
teikti pagalbą nuskriaustam, pažemintam, pa

aliktam likimo valiai. Novelėje “ Lazda” išaukštinamas papras-
tas artojas, dvasingas liaudies žmogus, turintis jautrią, kilnią širdį. Į svetimą nelaimę jis reaguoja kaip į
savąją. Valstietis – baudžiauninkas parodo užuojautąir suteikia pagalbą darbo netekusiam tijūnui. J.Bi-
liūnas mus moko, jog žmogus turi būti lautrios sielos, mokėti užjausti kenčiančius ir nuskriaustus, vargs-
tančius, pažemintus žmones, juos nuraminti, paguosti.

Jautrus pasakotojas išlieka ir novelėje “Joniukas”. Šešerių metų Joniukas jau samdinys. Argi tai nor-
malu? Mažą vaiką, kuriam dar rūpi tik žaidimai, žiaurus gyvenimas išmeta į platų pasaulį. Mažylis pri-
verstas dirbtipas turtingą, tačiau negailestingą ūkininką. Mažasis Joniukas jaučiasi vienišas, visų apleistas
rūsčiame, tamsiame pasaulyje, kuriame tiek blogio. Jo jautriai, tyriai širdelei tenka pajusti vienatvės skonį
ir susitaikyti su tuo, kad jo galvelės nepaglostys nei tėvo, nei motinos švelnios rankos. Rašytojas humanis-
tas tarsi klausia, kas laukia Jooniuko? Kur ta globojanti pasaulį gero žmogaus ranka? Tačiau atrodo, kad šį kartą autorius nebuvo išgirstas. Juk ne visada būna taip, kaip nori – likimas nuo nieko nepriklauso. Kartais
jis būna gailestingas, o kartais labai žiaurus. Ypač jis tragiškas novelėje “Brisiaus galas”. Kodėl šeiminin-
kas nušovė mylimą šunį? Kad jis buvo senas ir niekam nereikalingas? Ar gali jautrus ir tyras žmogus taip
padaryti? Kartais žmogus nekontroliuoja savo veiksmų, neatsako už juos. Juk tokia žmogaus prigimtis: mes
įpratę ieškoti naudos visur. Vėliau žmogus pajunta sąžinės gražimą. J.Biliūno no
ovelių veikėjui ypač būdin-
gas atgailavimas. Pasakotojas mus moko atgailauti už nuodėmes, stengtis ištaisyti klaidas.

Deja, ne visada žmogus supranta, kad pasielgė negailestingai. Novelėje “Ubagas” išvaryto senuko sū-
naus nekamuoja sąžinės graužimas. Siekdamas naudos sau, jis išvaro iš namų tėvą ir visai užmiršta, kad šis
užaugino jį, dovanojo šilumą ir meilę nereikalaudamas užmokesčio. Senelis yra be galo tyrios sielos žmo-
gus. Jam svetimas pyktis ir kerštas, jis sugeba atleisti pažeminimus, nuoskaudas, paniekinimą. P.Sabaliūnas
priverstas eiti “ubagauti”, bet jis neprieštarauja likimui. Jo siela šviesi ir tyra, savo gyvenimą jis nugyveno
dorai. Senukui tik gaila mažučių anūkų, kurie bus užauginti tamsiame, niūriame pasaulyje: be šviesos ir ty-
rumo, be jautrumoir meilės. Senelis bijo, kad jie užaugs nepakankamai jautrūs, nesugebės užjausti kenčian-
čių, nelaimingų žmonių, nesuteiks pagalbos, jei jos kas prašys, bet paliks likimo valiai.

Vaizduodamas socialines ir moralines žmonių skriaudas, rašytojas atskleidė savo personažų dvasingu-
mą, jautrų požiūrį į gyvenimą, pasmerkė skriaudėjus. Kūriniai priverčia mus susimąstyti: ar būnam mes pa-
kankamai jautrūs ir tyri, kaip J.Biliūno žmogus, ar sugebame sunkiame gyvenimo kely ištiesti pagalbos
ranką kenčiančiam. Turbūt ne visada. O juk laiku neparodytas jautrumas, vienas neapgalvotas žodis gali
įstrigti giliai širdyje, palikdamas atvirą ir ilgai negyjančią žaizdą. Tad būkim tyri ir jautrūs vieni kitiems.
nereikia melo ir apgaulės, juk mums dar taip trūksta šilumos ir meilės.

Leave a Comment