Agresija ir ja nulemiantys veiksniai

Agresija ir ją nulemiantys faktoriai

R e f e r a t a s

ĮŽANGA

Šiandieniniame gyvenime mes gana dažnai mes susiduriame su agresyviai nusiteikusiais žmonėmis. Tai ypač ryškiai pasireiškia jaunimo tarpe. Yra labai daug šitą nulemiančių veiksnių.
Žmogaus agresyvumas priklauso tai bendravimo klasei, kuri gali būti suprasta tik išnagrinėjus daug mokslinių disciplinų-natūralių ir socialinių. Taip remiantis visa eile natūralinių mokslų-biologija, biochemija, genetika ir t.t,buvo padarytos išvados leidžiančios pradėti agresyvumo gilesnį tyrimą. Čia nemažai reikšmės turi ir socialiniai mokslai, nes agresyvumo įsivaizduoti kur noors kitur nei pačioje visuomenėje, paprasčiausiai neįmanoma, kaip ir negalima paaiškinti pačios visuomenės, nežinant agresyvaus elgesio įpatumų ir jį sukeliančių veiksnių.

***
Garsus psichologijos tyrinėtojas D.Zilmanas mano, kad bet kokioje civilizuotuoje visuomenėje neįmanoma dirbtinai sukurti tokių salygų, kurios priverstų žmones pulti vienas ant kito, ar netgi ažmušinėti tos pačios rūšies individus. Nepateisinamas, anot jo, ir eksperimentiniai tokių aplikybių sukūrimai, kurie galėtų iššaukti prievartą, karus ir t.t. Bet čia ir kyla klausimas: kokių metodų pagalba ir kokiomis priemonėmis, būtų galima išsiaiškinti apie aggresijos pasireiškimą.

Plačiausiai naudojamu metodu yra naudojama stebėjimai ir eksperimentai. Pats pagrindinis darbas-išvadų pateikimas apie rezultatus, gautus stebėjimo metu ir laboratorijose.

Vieni mokslininkai pripažįsta laboratorinius bandymus, kaip didelę paramą sprendžiant šį klausimą, kiti mano, kad jų rezultatų nereikia taikyti realiame gyvenime, o eksperimente re

eikia tik patikrinti tas ar kitas teorijas. Realių gyvenimiškų situacijų analizei užtenka tik interpretuoti tą teorijos dalį. Bet vis tiek reikia labai atsargiai vertinti išvadas, gautas laboratorijose, ir tik su atitinkančiomis pataisomis galima jas pritaikyti analizuojant konkrečias gyvenimiškas situacijas. Dauguma eksperimentinių-laboratorinių metodų apribojimų, privertė nemažą dalį specialistų kiek skeptiškiau vretinti galimybes tirti žmogaus agresiją, lyginant ir analizuojant ją su gyvūnų reakcijomis ir poelgiais. Išpirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai lyg ir padeda išvengti tiesioginių eksperimentų su žmonėmis, tačiau žmogaus psichika yra kur kas sudėtingesnė ir tik retais atvejais tokie eksperimentai padėdavo geriau pažinti žmogaus agresyvumo priežastis.

Yra labai daug faktorių, kuriais remiantis galima nagrinėti žmogaus agresyvumą. Vienu iš tokių faktorių yra lyčių skirtumas. Seniau buvo susiformavusi tokia nuomuonė, kad stipriosios lyties yrra daugiau agresyvus nei moterys ir dažniau būna agresijos iniciatoriais. Tai aiškinama remiantis grynai fiziologiniais ypatumais, pirmiausiai tuo, kad vyrų organizme yra didesnė koncentracija visos eilės agresyvumą nulemiančių hormonų.

Eksperimentuose su gyvūnais tą geriausiai įrodė E.Bymenas. Šiam moksliniam tikslui buvo kastruoti pilkųjų pelių patinai. Jau po kiek laiko buvo pastebėta, kad jie taip aktyviai neįsiveldavo į tarpusavio dvikovas ir buvo tarpusavyje labai taikūs. Tuo tarpu, jeigu jiems įleisdavo vyriškų hormonų, jie pradėdavo peštis vienas su kitu tol, kol hormonų veikimas nustodavo.Tokie ir
r panašūs eksperimentai leido Bymenui ir visai eilei jo kolegų padaryti išvadą, kad vyriški hormonai pabudina agresiją, nors nereikia sakyti, kad be šito agresija negali egzistuoti.

Tačiau tuo atveju, kai kalbama apie žmogų, pasidaro aišku, kad neužtenka žiūrėti vien iš biologinių pozicijų. Aišku, kad genetiniai-hormoniniai mechanizmai skirtingų lyčių yra skirtingi ir panašūs į gyvūnų, tačiau didesne dalimi tai priklauso nuo visuomenės, nuo berniukų ir mergaičių gyvenimo konkrečiuose visuomenės struktūrose. Dabar yra surinkta pakankamai daug dokumentinių įrodymų, kuriais remiantis galima teigti, kad moterys elgiasi taip pat agresyviai ar net agresyviau už vyrus.Tai stebėję specialistai įrodinėja, kad biologinio faktorio įnašas yra minimalus lyginant su situaciniais ir socialiniais veiksniais.

Dar kiti specialistai įrodinėja, kad hormonų įtaka agresyvumui yra didelė. buvo padaryti eksperimentai su testosterono įleidimu vyriškos lyties atstovams. Jis įšaukė nekontruoliuojamą agresyvumą.

Taip pat buvo stebimos moterys prieš menstruacinį laikotarpį ir jo metu. Tuo metu sutrinka hormonų pusiausvyra. Buvo gauti įdomūs rezultatai: 62 procentai agresyvių nusikaltimų buvo padaryta per menstruacijų savaitę ir tik 2 procentai savaitės gale. Ta aplinkybė yra gana reikšminga, kadangi kai kuriose šalyse tai vertinama kaip lengvinanti aplinkybė.

Kai kurie mokslininkai atliko tyrimus stebėdami vaikus ankstyvoje jųsocializacijos stadijoje. Berniukų ir mergaičių agresyvumo skirtumas pasireiškia jau sulaukus dviejų metų amžiaus. Tokio amžiaus vaikus socialiniai veiksniai yra pa
akeitę labai mažai ir dėl to galima padaryti tokią prielaidą, kad vyriškos lyties agresyvumas yra įgimtas. Tačiau stebint toliau, buvo pastebėta, kad šį skirtumą galima suvesti į minimalų pasireiškiant socialiniams veiksniams. Tai galima pasiekti, pavyzdžiui, pakeitus berniuko galvoje patį vyriškumo idealo supratimą.

Dar vienas faktorius, nagrinėjantis žmogaus agresyvumą, yra jo rasinė priklausomybė. Lietuvoje agresyvumo pasireiškimas dėl rasinių motyvų yra gan retas reiškinys, tačiau užsienyje ši problema kelia daug rūpesčių. Yra daug valstybių, kuriuose tarp baltųjų ir spalvotųjų šalies gyventojų priveda prie konfliktinių situacijų. Analizuojant šiuolaikinį laikotarpį, santykiai tarp baltųjų ir negrų, o taip pat ir tarp savo rasės žmonių, yra labai pasikeitę lyginant su buvusiomis normomis. Baltieji šiek tiek sušvelnino savo “antinegrišką” politiką ir kitaip žiūri į šią rasę. Bet yra kai kurie liudijimai, kad anksčiau susiformavusią nuomuonę kai kas yra linkę ginti. Taip pat ir negrams pavyko išsiugdyti naują jausmą- rasinį išdidumą. O tuo pačiu ir priešiškumą baltiesiems, kuris tuo pačiu pakeitė agresyvumo pasireiškimo padidėjimą. Tad tarp šių dviejų kultūrų individų agresyvumo blyksnių galimybės yra daug didesnės, nei tarkim, tarp tos pačios rasės individų.

Šitą paaiškinti yra gan nesunku. Kaip mano visa eilė mokslininkų, problema čia kyla dėl to, kad jeigu viena grupė žmonių pastoviai jaučia panieką ir pažeminimą kitos grupės atžvilgiu, tai ju
uos nuteikia agresyviai.

Yra dar viena grupė faktorių-tai negatyvūs faktoriai mus supančios aplinkos. Iš tokių faktorių yra išskiriama fiziniai, kuriems priklauso triukšmas, karštis, užterštas oras ir t.t ir tarp asmenybiniai, kuriems priklauso asmeninės erdvės pažeidimas, teritorinis įsikišimas ir t.t. Laboratoriniai tyrimai ir eksperimentai rodo, kadšie veiksniai ne visada sukelia tuos pačius efektus. Pavyzdžiui, triukšmas, karštis ir sausra žmonėms tam tikrose situacijose visai neturi įtakos. Dauguma specialistų padarė išvadą, kad aplinka ir tarpasmenybiniai santykiai yra nepakankami faktoriai kilti asmenybės agresyvumui.

Po eksperimentų mokslininkai padarė tris išvadas:

1.)Aplikos faktoriai nepadidina agresyvumo vienareikšmiai ir tiesiogiai.

2.)Jie gali paveikti agresyvumą tokiu atveju, jei:

a.)sužadintas tokiu būdu individas iš anksto buvo nuteiktas užpuolimui.

b.)pažeidžiamas asmenybės sugebėjimas teisingai perdirbti gaunamą informaciją.

c.)jei nutraukiamas tuo momentu jo atliekamas koks nors veiksmas.

3.)Fiziniai aplinkos veiksniai didina agresyvumą iki tam tikros ribos, po kurios šių veiksnių įtaka labai sumažėja.

Tačiau šitos išvados ir atlikti laboratoriniai eksperimentai ne visada sutampa su gyveniškomis situacijomis. Laboratorijose jų agresyvumo padidėjimasdėl tam tikros rūšies aplinkos faktorių diskomforto, yra tarsi bėgimas nuo viso šito. O realiame gyvenime ne visada yra taip. Pavyzdžiui, labai karštą dieną žmogus yra labiau prislėgtas, nei nusiteikęs agresyviai. Jis žino, kad tas taip greitai nepraeis ir jis linkęs labiau kęsti nei kažką bandyti daryti. O laboratorijoje trumpam sukeltas diskomfortas jį nuteikia agresyviai.

Žmonių tarpasmenybiniai faktoriai yra dar mažiau ištirti. Iš šios grupės išskiriami trys faktoriai:
• teritorinis įsikišimas,
• asmeninės erdvės pažeidimas,
• didelis kiekis žmonių mažoje erdvėje.

Žmogus turi turėti tam tikrą teritoriją, kad galėtų normaliai funkcionuoti. Nors senesnės kartos mokslininkai ir linkę teigti, kad čia yra atavizmas – žmonių instinktyvinis biologinis faktorius, apsprendžiantis turėti tam tikrą teritoriją, dabartiniai mokslininkai teigia, kad žmonės pilnai gali priimti kitus individus į savo erdvę, nepasireiškiant tuo metu padidintai agresijai ir tuo pačiu laikui bėgant, jie pasidalina ta erdve su kitais individais.

Šios srities specelistai yra linkę suskirstyti teritoriją į pirminę ir antrinę. Pirmine sritimi naudojasi išskirtinai viena asmenybė ( čia individas jaučiasi saugus, ją stengiasi saugoti nuo bet kokio nepageidaujamo įsiveržimo į ją). Antrinė sritis žmogaus gyvenime nevaidina tokio svarbaus vaidmens. Ji yra labiau prieinama ir kitiems individams. Ir kaip tik čia pasireiškia dominavimas ir agresija. Mokslininkas A.Eseras teigia, kad jeigu fizinis suisdūrimas turi vietos susidūrimui ir neutralioje teritorijoje, tai čia “dvikova” būtinai baigiasi dominuojančiojo ir esančio tam tikroje hierarchijoje individo pergale. Jei šita “dvikova” vyksta daugmaž fiksuotoje erdvėje, tai 85% atvejų laimi tas, kuris pastoviai čia gyvena. Kaip pavyzdį mokslininkai linkę pateikti sporto varžybas. Tarkime, kad futbole didesnė dalis išloštų rungtynių būna namuose( savame stadione), nors komandos ir yra vienodo pajėgumo. Šis antrinės srities efektas tarsi priduoda jėgų jos turėtojams. Jie žaidžia agresyviau tarsi su jėgų pertekliumi, jaučiasi saugiau ir to pasekoje daug dažniau laimi. Iš čia ir kilęs posakis – “ Namuose ir sienos padeda”.

Nemažą įtaką agresyvumui turi ir asmeninės erdvės pažeidimas. Čia apie kiekvieną individą yra erdvės ribos. Kiekvienas tos erdvės pažeidimas gali priversti žmogų “bėgti”, t.y. trauktis nuo nepageidaujamo įsikišimo į jo asmeninę erdvę, iššaukti jame nepatogumo jausmą. Amerikiečių psichologas M.Č. Miuleris teigia, kad toks pažeidimas gali iššaukti agresyvumą dėl dviejų priežasčių:
• jei asmeninės erdvės pažeidimas nepalieka būdų atsitraukimui, individas gali pereiti prie tiesioginės agresijos.
• gali pasireikšti dominavimo reakcija, ir jeigu yra nors kiek priešiškumo, individas savo nepatogią būseną gali bandyti palengvinti agresyvia reakcija;

Aišku, kad tokios situacijos nebūtinai baigiasi nukentėjusio puolimu. Čia agresyvumas yra tik kaip viena iš galimų asmenybės reakcijų ir pasireiškia itk tada, kai išnaudojamas visas alternatyvių atsakymų arsenalas.

Didelis kiekis žmonių mažoje erdvėje gali sukelti tam tikras žmonių reakcijas, tuo pačiu tai gali būti priešiškos reakcijos. Kaip mano D. Stokolzas, didelis kiekis žmonių mažoje erdvėje yra būtinas, bet nepakankamas veiksnys, kad kiltų subjektyvi – psichologinė reakcija į stresą. Čia turi būti visa eilė papildomų sąlygų – asmeninės erdvės pažeidimas, kontrolės nebuvimas, perkrovimas stimulais ir . Visi jie artimi savo kilme tiems, kurie turi įtakos žmogiškosios agresijos pasireiškimui.

Čia labai didelės įtakos turi ir žmonių išanstinis nusiteikimas. Jei prieš tai žmonių nuotaikos buvo agresyvios, pabuvus jiems ilgesnį laiką kartu mažoje erdvėje, tie jausmai dar labiau sustiprėja. Ir atvirkščiai, jei atmosfera buvo šilta ir draugiška, tai ji nuo to pasidarė dar šiltenė ir jaukesnė.

Dar viena agresyvumo apraiška yra alkoholio ir narkotikų vartojimas. Čia mokslininkų keliamos dvi agresyvumo pasireiškimo versijos:
1) pagrindinią reikšmę suteikiame grynai farmakologiniam veikimui, kuris tiesiogiai veikia nervines ląsteles, kurios atsakingos už elgesio kontrolę. Čia tas procesas pasireiškia kaip stimuliacija primityvių, žemesnių instinktų, kurių pasekoje galimas agresijos pasireiškimas;
2) iš kitos pozicijos žiūrint, alkoholio ir kitų narkotinių medžiagų vartojimas sukelia cenzūros sistemos slopinimą ir sužadina žmogaus įgimtą ir įgytą agresyvumą.

Tačiau kyla klausimas – kodėl ne visi žmonės, pavartoję alkoholį, būna agresyvūs.

Alkoholis iššaukia būseną fiziologinio sužadinimo, kuri yra panaši į būseną, kurią lydi priešiškumo pasireiškimas. Tokie pasikeitimai kaip: padidėjęs kraujospūdis, padidėjimas cukraus kraujyje, didesnio kraujo kiekio padidėjimas raumenyse ir t.t.,susiję su tarpusavio santykių pasikeitimu. Girti žmonės yra linkę į kraštutinumus, kai normalioje būsenoje tai yra slopinama. Vieni būna linkę daugiau į agresyvumą, kiti galbūt į pernelyg didelio jautrumo būseną.

Dar vienas faktorius, sukeliantis perdėtą agresyvumą-tai baimė. Bailus žmogus arba stengiasi pabėgti nuo galimos nelaimės, arba stengiasi būti agresyvus, kad išgąsdintų jį provokuojančią pusę. Yra grupė žmonių, kurie galvoja, kad elgdamiesi agresyviai, jie bus laikomi dominuojančiais ir taip juos aplenks kitų agresija.

Literatūros sąrašas

1. A. Bandura. Aggession: Social Learning analysis. N.Y. 1991

Leave a Comment