Sveikatos ugdymas

Sveikatos ugdymo kurso tikslai, reikšmė ir turinys.Integruotas sveikatos ugdymo kursas. Sveikatos ugdymo modelis.
Universalioji sveikatįos ugdymo programa – viena iš sociokultūrinių programų, turinčių padėti parengti žmogų visaverčiam gyvenimui, išugdyti asmens vertybines nuostatas ir įgūdžius. Šios programos tikslas – diegti visuminį sveikatos supratimą, t. y. suprasti fizinę, dvasinę, protinę, emocinę ir socialinę gerovę kaip itin svarbią asmeniui, šeimai, bendruomenei ir visai visuomenei, teikti žinių ir įgūdžių, padedančių ugdyti, stiprinti, gerinti savo ir kitų sveikatą, t. y. išmokyti vaikus sveikai gyventi. Universalioji sveikatos ugdymo programa yrra įgyvendinama keliomis kryptimis: 1) Formalusis sveikatos ugdymas. Tai per pamokas įgyjamos žinios apie sveikatą, nuostatos, vertybės, sveikos gyvensenos įgūdžiai. 2) Neformalusis sveikatos ugdymas. Žinių apie sveikatą, sveiko gyvenimo įgūdžių moksleiviai įgyja bendraudami su mokytojais, stebėdami mokytojų ir mokinių, mokyklos darbuotojų tarpusavio santykius, elgesį. Sveikata ugdoma kuriant bei palaikant sveiką ir saugią mokyklos ar ikimokyklinės įstaigos aplinką, tinkamas darbo sąlygas, racionaliai planuojant mokymo krūvį, maitinimą valgykloje ar bufete, fizinį aktyvumą ir kt. Padedant planuoti ir įgyvendinti neformaliąją sveikatos programą, svarbi mokyklos medicinos taarnybos pagalba. 3) Mokyklos santykiai su moksleivių tėvais ir visuomene. Kol vaikas nelanko jokios ugdymo įstaigos, už jo priežiūrą ir auklėjimą atsako tėvai. Pradėjus lankyti darželį ar mokyklą, tėvai ir toliau lieka atsakingi už vaikų sveikatą; dalį atsakomybės prisiima ir ugdymo įs

staigos darbuotojai, todėl abi pusės turėtų palaikyti gerus tarpusavio santykius ir efektyviai bendradarbiauti. Sveikatos ugdymo programa sudaryta spiralės principu: visų dešimties temų, siūlomų ikimokyklinio amžiaus vaikams (1. Pažink save. 2. Asmens higiena. 3. Aš ir kiti. 4. Maistas ir mityba. 5. Veikla, poilsis, fizinis aktyvumas. 6. Kūno apsauga. 7. Aplinka ir sveikata. 8. Žalingi įpročiai. Medžiagų vartojimas ir piktnaudžiavimas. 9. Šeima ir sveikata. 10. Ligos ir jų prevencija.), pagrindinės idėjos ir klausimai plėtojami pradiniame mokykliniame amžiuje, paauglystėje ir jaunystėje. Prie tų klausimų grįžtama aukštesnėse klasėse, tačiau jie nagrinėjami kitu lygmeniu, atsižvelgiant į vaiko protines galimybes, turimas žinias. Sveikatos ugdymo kursas gali būti dėstomas kaip atskiras dalykas arba gali būti (pas mus dažniau) integruojamas į kitų dalykų programas ir turinį. Integruojamos temos gali keisti savo reliatyvų apibrėžimą, tačiau turėtų išlikti pagrindiniai tikslai: 1) Teikti mooksleiviui žinių apie: *save ir aplinkinius, augimą, vystymąsi, kūno priežiūrą; *turinčius įtakos žmogaus santykiams veiksnius bei būdus, kuriais fizinė ir socialinė aplinka veikia sveikatą; *fizinę, protinę, dvasinę, emocinę ir socialinę sveikatą, šių aspektų sąveiką kasdieniame gyvenime; *palaikančius ir stiprinančius sveikatą veiksnius; *mitybą, darbą ir poilsį, fizinį aktyvumą ir saugumą; *žalingus įpročius ir jų pasekmes; *alkoholio ir narkotikų vartojimo prevenciją; lytinį ugdymą ir pasirengimą šeimai; *įvairias su sveikata susijusias vertybes ir nuostatas. 2) Ugdyti įgūdžius, kurie: *skatintų racionalius sprendimus ir poelgius; *formuotų ge
ebėjimą pasipriešinti neigiamam socialiniam spaudimui; *padėtų valdyti konfliktus ir stresus; *formuotų pagarbą sau ir kitiems; *formuotų gebėjimą vertinti savo ir kitų sveikatos svarbą; *padėtų suvokti atsakomybę už savo poelgius; *padėtų kurti ir palaikyti teigiamus tarpusavio santykius šeimoje, bendruomenėje ir visuomenėje; *skatintų sveikai gyventi. Sveikatos ugdymo procese sąlygiškai galima išskirti kelis etapus: žinių suteikimas, požiūrio ir įsitikinimų keitimas, įgūdžių įtvirtinimas. Be žinių, būtina motyvacija, atitinkamos vertybinės orientacijos ir nuostatos. Tam, kad vaikas keistų savo nuostatas ir formuotųsi teisinga elgsena, teikiamos žinios turi būti reikalingos, apgalvotos, suprastos, įsisąmonintos. Esminis sveikatos ugdymo ypatumas – moksleivių įtraukimas į praktinę veiklą. Sveikatos ugdymo esmė – tai, ką žmonės daro, kad būtų sveiki, o ne tai, ką jie žino apie sveikatą.
Vaikų sveikatos ugdymo modelis:
INFORMACIJA Vaikams; Tėvams; Pedagogams;
ŽINOJIMAS Kaip saugoti sveikatą; Kokia sveikatą silpninančių veiksnių žala; Kaip teisingai elgtis
NUOSTATA Noras būti sveikam; Noras būti stipriam, vikriam, ištvermingam; Teigiamas požiūris į fizinį aktyvumą; Noras grūdintis
ELGESYS Higienos įgūdžiai ir įpročiai; Džiugi nuotaika, gera savijauta; Fizinis aktyvumas, grūdinimasis; Sveika mityba; Geranoriškumas, palankumas kitiems
SVEIKATA
Svarbus ne tik sveiko gyvenimo būdo ugdymo turinys, bet svarbūs ir metodai. Vienokio ar kitokio metodo (ar kelių metodų derinio) pasirinkimą lemia daug veiksnių: vaiko poreikiai ir interesai, jo brandumas ir sugebėjimai, amžius ir klasė, mokytojo kvalifikacija ir
r patirtis, jo gebėjimas disponuoti mokymo medžiaga, mokyklos techninės galimybės. Bet kurio amžiaus vaikai per užsiėmimus skatinami aktyviai dalyvauti, tartis, diskutuoti, vertinti, išsakyti savo nuomonę, bendrauti. Vaikai geriau priima teigiamus dalykus, todėl reikėtų vengti gąsdinimo ligomis, mirtimi ir kitomis blogybėmis, nuobodaus moralizavimo, o akcentuoti sveiko gyvenimo būdo pranašumus. Sveikatos ugdymo tikslas – suteikti vaikams tokių šios srities įgūdžių, kurie turėtų įtakos jų mąstymui ir elgsenai. Vaikų sveikata bus ugdoma sėkmingai, jei tame procese aktyviai dalyvaus: 1) Tėvai ir kiti šeimos nariai. Tėvai už vaikų sveikatą yra atsakingi ir moraliai, ir teisiškai. Jie savo pavyzdžiu turėtų skatinti ir vaikus laikytis sveikos gyvensenos principų. 2) Pats ikimokyklinukas ar moksleivis. Jis privalo tausoti savo sveikatą, stengtis perprasti teikiamas žinias, puoselėti sveikatai naudingus įpročius. 3) Pedagogai ir kiti ugdymo įstaigų darbuotojai. Ikimokyklinė įstaiga ir mokykla turi užtikrinti sveiką fizinę ir socialinę aplinką, propaguoti sveikatingumą, skirti pakankamai dėmesio sveikatos žinioms ir įgūdžiams įsisavinti, bendradarbiauti su šeima ir bendruomene sveikatos priežiūros klausimais. Pedagogas savo sveika gyvensena turi būti pavyzdys ugdytiniams. 4) Sveikatos priežiūros tarnybos. Joms šiuo metu keliami nauji uždaviniai – dalyvauti ugdant moksleivių sveikatą, užtikrinti ligų profilaktikos priemones.
Švietimo įstaigų uždaviniai saugant ir ugdant vaikų sveikatą.
Mokyklos uždaviniai: 1) darbą organizuoti laikantis higienos normų ir taisyklių; 2) sudaryti normalias salygas darbui ir poilsiui; 3) mokymo procesą or
rganizuoti tinkamai paskirstant fizinį ir protinį darbą; 4) sudaryti sąlygas biologiniam judėjimo poreikiui tenkinti; 5) laikytis mokomųjų įrenginių sanitarinių normų ir higienos reikalavimų; 6) tinkamai organizuoti mokinių maitinimą; 7) ugdyti racionalų ir humanišką elgesį su supančia aplinka; 8) kelti sanitarinę moksleivių kultūrą, ugdyti sveikos gyvensenos įgūdžius; 9) mokyti suteikti pirmąją pagalbą įvykui nelaimei.
Sveikatos samprata. Sveikatą lemiantys veiksniai.
Sveikata yra visiškos fizinės, dvasinės ir socialinės gerovės būsena, o ne vien ligos ar negalios nebuvimas. Sveikata – viena pagrindinių žmogaus gero gyvenimo sąlyga. Geros sveikatos komponentai: emocinis, fizinis, dvasinis, profesinis, socialinis, intelektualinis. Žmogaus sveikatą lemia šie pagrindiniai veiksniai: 1) paveldimumas, t.y. biologiniai organizmo ypatumai [sveikata nuo jo priklauso 20 proc.]; 2) aplinka – fizinė ir socialinė [sudaro 20 proc.]; 3) žmogaus gyvenimo būdas [daro didžiausia poveiki – apie 50 proc.]; 4) medicinos pagalbos lygis ir prieinamumas [lemia tik apie 10 proc. sveikatos].
Šiuolaikinės Lieuvos gyventojų sveikatos problemos. Moksleivių sveikatos problemos.
Pagrindinės mirties priežastys Lietuvoje: *širdies ir kraujagyslių sistemos ligos 55,0 proc.; *piktybiniai navikai (vėžys) 18,0 proc.; *traumos, apsinuodijimai, savižudybės 13,0 proc.; *kvėpavimo organų ligos 4,0 proc.; *virškinimo sistemos ligos 3,0 proc.; *infekcinės ir parazitinės ligos 1,2 proc.; *kitos 5,8 proc. Vaikai ir paaugliai dažniausiai miršta nuo nelaimingų atsitikimų, apsinuodijimų ir traumų. Tarp suaugusiųjų ligų pirmą vietą užima kvėpavimo organų ligos, toliau galima išskirti kraujotakos, nervų sistemos ir jutimo organų ligas, judamojo aparato ir virškinimo organų ligas. Kiekvienas vaikas vidutiniškai per metus suserga dviem, dažniausiai ūmiomis peršalimo ligomis. Daugėja vaikų, turinčių regos, klausos, laikysenos sutrikimų, daugėja stuburo iškrypimų turinčių vaikų, sergančių tokiomis sunkiomis ligomis kaip epilepsija, cukrinis diabetas, astma, psichikos sutrikimai. Regos sutrikimų per mokymosi mokykloje laikotarpį išauga nuo kelių procentų pirmosiose klasėse iki 25–50 proc. dvyliktose. Tarp moksleivių labai paplitęs dantų kariesas (iki 80–90 ir daugiau proc.). Laikysenos sutrikimai yra vieni pagrindinių mokyklinio amžiaus vaikų sveikatos problemų. Visiškai sveikų vaikų per dešimtmetį sumažėjo nuo 56,8 iki 42 proc. Visuomenė susiduria su nauja bėda – psichotropinių medžiagų vartojimo paplitimu tarp moksleivių. Pavojų kelia paplitusi, neretai atspari gydymui tuberkuliozė, didėjantis ŽIV infekuotųjų, užsikrėtusių hepatitu B ir C skaičius. Šalyje yra apie 0,5 milijono gyventojų, kuriems reikalinga psichologo, psichoterapeuto arba psichiatro pagalba. Depresija serga apie 5 proc. paauglių, o polinkį į depresiją turi apie 50 proc. Pastaraisiais metais moksleivių sveikatos blogėjimas siejamas su per didelio mokymo krūvio bendrojo lavinimo mokykloje problema. Moksleivius dažnai vargina psichoemociniai sutrikimai: vienišumas, depresija, stresas, mintys apie savižudybę.
Sveikatingumas lapas mokykloje, jo svarba.
Duomenys apie moksleivių sveikatą ir medikų rekomendacijas yra surašomos kiekvienos klasės dienyne esančiame sveikatingumo lape. Jame nurodoma sveikatos, medicininės fizinio pajegumo grupės, suolo dydžio numeris, regėjimo aštrumas, kiti sveikatos sutrikimai ir rizikos veiksniai, taip pat gydytojo patarimai. Klasės auklėtojas turėtų pasirūpinti, kad šis lapas būtų užpildytas. Su jame esančia informacija turėtų susipažinti visi, toje klasėje dėstantys mokytojai.
Vaikų sveikatos vertinimo kriterijai.
Vaikų sveikata vertinama atsižvelgiant į šiuos kriterijus: 1) lėtinių ligų buvimas ar nebuvimas; 2) psichinio ir fizinio išsivystymo lygis bei harmoningumas; 3) pagrindinių organizmo sistemų funkcionavimo lygis; 4) organizmo atsparumo nepalankiems veiksniams lygis.

Vaikų sveikatos grupės.
Pagal sveikatos vertinimo kriterijus vaikai skirstomi į 5 sveikatos grupes: 1-ai gr. priskiriami sveiki vaikai, nersergantys lėtinėmis ligomis, neturintys funkcinių sutrikimų, atsparūs ir pagal amžių psichiškai ir fiziškai išsivystę; 2-ai gr. priklauso sveiki vaikai, turintys kai kurių morfofunkcinių sutrikimų, taip pat vaikai su sumažėjusiu atsparumu ligoms (sergantys ūmiomis ligomis dažniau nei 4 kartus per metus); 3-iai gr. priskiriami vaikai, sergantys lėtinėmis ligomis, esančiomis kompensacijos stadijoje ir netrudančiomis jiems prisitaikyti prie gyvenimo ir darbo sąlygų; 4-os gr. vaikai serga subkompensuotomis lėtinėmis ligomis, kurios trukdo prisitaikyti prie aplinkos, nes ligos pagerėjimo metu šių vaikų funkcinės galimybės yra mažesnės; 5-ai gr. priklauso vaikai, sergantys lėtinėmis ligomis dekompensacijos stadijoje. Tai yra sunkūs ligoniai, dažniausiai I ar II grupės invalidai, dėl savo blogos sveikatos negalintys lankyti mokyklos.
Medicininės fizinio pajėgumo grupės.
Medicinos darbuotojai, įvertinę vaikų sveikatos būklę, fizinį pasirengimą, suskirsto juos į šias medicinines fizinio pajėgumo grupes: *pagrindinei gr. priskiriami sveiki, o taip pat turintys nedidelių funkcinių sutrikimų, pakankamai fiziškai išsivystę vaikai. Jie gali sportuoti pagal bendrąją programą, lankyti sporto būrelius, dalyvauti varžybose; *parengiamajai gr. priskiriami silpnesnės sveikatos, nepakankamai fiziškai subrandę bei pasirebgę vaikai. Taip pat priskirimami vaikai, persirgę kai kuriomis ligomis ir laikinai negalintys dalyvauti pagrindinės gr. veikloje. Jiems kenkia pratimai, reikalaujantysdaug jėgų ir ištvermės, todėl ribojamas ir individualizuojamas fizinis krūvis. Pagerėjus sveikatai, fiziniam pajėgumui, vaikai pervedami į pagrindimč gr.; *specialiajai gr. priklauso silpnos, sutrikusios sveikatos vaikai. Užsiėmimai jiems vyksta pagal specialiai sudarytą programą. Dalis šių vaikų lanko gydomosios kūno kultūros pratybas sveikatos priežiūros įstaigose.
Mokyklos sveikatos priežiūros darbuotojo pareigos.
Sveikatos prižiūros specialisto veikla įvairiapusė. Jis: *dalyvauja stiprinant ir ugdant moksleivių sveikatą (formuoja sveikos gyvensenos įgūdžius ir juos kontroliuoja, vykdo žalingų įpročių, AIDS profilaktiką, rengia mokinius šeimai, skatina sudaryti ir padeda įgyvendinti sveikatingumo planus ir programas, konsultuoja moksleivius, mokyklos darbuotojus, tėvus sveikatos klausimais); *kasmet tikrina moksleivių sveikatą, vertina augimą ir brendimą, registruoja ir analizuoja sveikatos rodiklius; *išsiaiškina lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksnius, juos koreguoja; *atskleidžia mokinių adaptacijos kolektyve, bei socialines problemas; *stebi fizinį mokinių ugdymą, paskirsto mokinius į medicinines fizinio pajėgumo grupes; *vykdo mokinių traumų profilaktiką; *kontroliuoja mokymo proceso. Patalpų, maitinimo atitikimą higienos normoms; *organizuoja ir vykdo prieepideminį darbą kilus infekciniams susirgimams; *dirba su rikzikos grupių mokiniais; *padeda integruotis mokiniams su negalia; *prižiūri dispanserizuotus moksleivius; *teikia skubią medicinos pagalbą traumų, nelaimingų atsitikimų atvejais; *profilaktiškai skiepija; *kiekvieno trimestro pabaigoje analizuoja mokinių sveikatos būklę, praleistas dėl ligos pamokas, higienines mokymosi sąlygas ir šios analizės išvadas raštu pateikia mokyklos vadovybei; *tvarko medicininę dokumentaciją.
Vaiko raida, jos etapai. Raidos etapų charakteristika.
Žmogaus organizmas nuolat vystosi. Šis procesas, vadinamas ontogeneze, vyksta nuo apvaisinimo momento, t. y. naujos gyvybės užuomazgos, iki žmogaus mirties. Vaiko raida – nepaliaujamų pokyčių būsena, kai atsiranda naujos ląstelės, naujos funkcijos, naujos veiklos rūšys. Tai procesas, kai neišvengiamai ir dėsningai paprasti kiekybiniai pokyčiai sukelia kokybinius pakitimus. Augimas ir raida – tai dvi susijusios ir viena kitą lemiančios to paties proceso pusės. Augimas – kiekybiniai, o raida – kokybiniai pakitimai. Augimo ir vystymosi pagrindas – medžiagų ir energijos apykaita. Ji susideda iš dviejų fazių – asimiliacijos ir disimiliacijos. Vaiko organizme vyrauja asimiliacijos procesai. Tai būtina naujoms ląstelėms susidaryti, augti organams. Kuo jaunesnis vaikas, tuo daugiau energijos sunaudojama augimui ir vystymuisi. Suaugusiojo organizme tarp asimiliacijos ir disimilacijos procesų esti pusiausvyra. Trys pagrindiniai žmogaus raidos keliai: 1) Genetinis (užkoduotas genuose); 2) Aplinkos įtaka. Aplinkos veiksniai gali turėti ir teigiamą, ir neigiamą poveikį raidai; 3) Tikslingas mokymas ir auklėjimas, galintis pakreipti raidą norima linkme.
Organizmo raidos dėsningumai.
Nors kiekvienas organizmas yra savitas, augančio organizmo raida paklūsta bendriems dėsningumams. Pagrindiniai yra šie: *Vystymosi proceso lėtėjimas. Kuo jaunesnis vaiko organizmas, tuo intensyviau jis vystosi. Po gimimo šis procesas intensyviausias pirmaisiais gyvenimo metais. Metų pabaigoje vaiko ūgis padidėja beveik 50 proc. lyginant su naujagimio ūgiu, per antruosius metus – 13 proc., per trečiuosius – 9 proc., vėliau priaugama vis mažiau. Svoris per pirmuosius gyvenimo metus patrigubėja, vėliau svorio prieaugis taip pat lėtėja. Tik lytinio brendimo metu vėl stebimas augimo šuolis. Atskiros sistemos intensyviausiai auga ir vystosi ankstyvajame amžiuje. *Heterochronija, arba augimo ir vystymosi procesų netolygumas. Kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingi tam tikri morfofunkciniai ypatumai. *Sistemogenezė. Pagal sistemogenezės dėsnį, kiekvienas organas savo reikiamą morfofunkcinį lygį pasiekia tada, kai tai yra reikalinga. *Lytiniai vystymosi skirtumai. Ką tik gimusių berniukų pagrindiniai kūno matmenys vidutiniškai yra didesni negu mergaičių. Tai išlieka iki lytinio brendimo periodo. Mergaičių augimo ir brendimo trukmė yra 2–3 m. trumpesnė negu berniukų, todėl augimo šuolis lytinio brendimo metu joms įvyksta anksčiau, ir šiuo metu mergaitės visais rodikliais pralenkia berniukus. Tačiau toliau berniukų ūgis didėja intensyviau. Kai kurie berniukų funkciniai organizmo rodikliai (raumenų jėga, gyvybinė plaučių talpa) visą augimo ir vystymosi laikotarpį lieka aukštesni negu mergaičių. *Augimo ir vystymosi determinacija. Kiekvienas žmogus gimsta su tam tikra genetine programa, tačiau, be paveldimumo, organizmas nuolat yra veikiamas jį supančios aplinkos, kuri vaiko raidai daro didelę įtaką. Vaikui galima padėti harmoningai vystytis, saugoti ir stiprinti jo sveikatą racionaliai parenkant higienines priemones, koreguojančias išorinės aplinkos poveikį. *Organizmo sistemų patikimumas. Kad organizmas galėtų prisitaikyti prie aplinkos, normaliai augti ir vystytis esant įvairioms sąlygoms, jis turi patikimai funkcionuoti. Kai kurie mūsų oganai turi dublerius (akys, ausys, inkstai ir kt.). Žmogus galėtų išgyventi ir su vienu iš jų. Sveikos žmogaus kraujagyslės gali išlaikyti keliasdešimt kartų didesnį spaudimą, negu sudaro cirkuliuojantis kraujas. Ypač patikima yra žmogaus reprodukcinė sistema.
Šiuolaikiniai raidos yptumai.
Fizinė sveikata, jos rodikliai. Fizinės raidos įvertinimas.
Brandumas mokyklai, jo nustatymas ir įvertinimas.
Laikas, nuo kada vaikas gali pradėti lankyti mokyklą, nustatomas įvertinus brandumo mokyklai lygį. Vaiko brandumas mokyklai atspindi vaiko gebėjimus ir galias, leidžiančias jam sėkmingai ir nekenkiant sbveikatai sistemingai mokytis mokykloje. Brandumas mokyklai gali būti skirstomas į: socialinį emocinį brandumą (teigiamas savęs vertinimas ir savigarba, savikontrolė ir susivaldymas, atsakomybė, mokėjimas bendrauti ir bendradarbiauti), intelektualinę brandą (aktyvus domėjimasis pasauliu, atminties įgūdžiai ir loginio mąstymo pradmenys, išlavėjusi kalba). Labai svarbi vaiko nuostata bei pasirengimas tapti moksleiviu (domėjimas mokslu, nusiteikimas eiti į mokykla, jutesių tikslumas). Darželyje vaiko brandumą mokyklai vertina vaiką stebėję pedagogai ir būsimieji mokytojai. Turi būti atsižvelgiama ir į vaiko fizinę brandą, sveikatos būklę vei gydytojo rekomendacijas, prireikus konsultuoja psichologas ir kiti specialistai. Brandumas mokyklai nustatomas tiriant 5 metų amžiaus vaikus. Jei nustatyti ryškūs nebrandumo požymiai, galintys trukdyti vaikui mokytis ir bendrauti mokykloje, išlieka ir šešerių metų amžiaus vaikams, mokymąsi mokykloje rekomenduojama pradėti metais vėliau. Fizinę vaiko branda vertiname pagal jo fizinio išsivystymo lygį, augimo tempą, kūno proporcijas, dantų dygimą, kuris atspindi kaulėjimo procesus. Fizinis išsivystymas nustatomas procentiliniu metodu. Kūno proporcijas įvertinti patogu taikant Filipinų metoda (kaire ranka pasiekti dešinę ausį). Kerno-Jiraseko testu įvertinama vaiko psichomotorinė būklė, vaiko jutimų ir suvokimo darna, testo rezultatai rodo, kaip jis suvokia daiktus, atsimena ir mąsto, ar moka išlaikyti dėmesį, tikslingai veikti. Motometrinis Ozerezkio testas „Iškipk ratą“ leidžia tiksliau įvertinti motorikos išsivystymo lygį. Norint įvertinti tikslesnį brandumo mokyklai lygį, būtina atlikti ir kitus tyrimus – kalbos vertinimo, socialinio ir emocinio brandumo, loginio mąstymo ir kt.
Paveldėjimo, aplinkos ir gyvensenos įtaka sveikatai.
Sveikata nuo paveldimumo priklauso apie 20 proc. Paveldimų ligų yra daug, jos išgydomos retai, todėl vaikų sveikatai gerinti daugiau galimybių yra veikiant kitas veiksnių grupes. Aplinkos įtaka sveikatai tai pat sudaro apie 20 proc. Blogos fizinės aplinkos sąlygos, prastos šeimos gyvenimo sąlygos, žemas išsilavinimas, menkos pajamos, nepalanki fizinė ir psichologinė aplinka mokykloje ir pan. daro neigiamą įtaką sveikatai. Didžiausia poveikį (apie 50 proc.) sveikatai turi žmogaus gyvenimo būdas, jo pastangos gyventi sveikai. Žmogaus gyvensena priklauso nuo biologinių, socialinių bei kultūrinių veiksnių ir formuojasi veikiama socialinės aplinkos. Sveika gyvensena – kasdieninis gyvenimo būdas, kuris stiprima ir tobulina rezervines organizmo galimybes, padeda žmogui išlikti sveikam, saugoti ir gerinti savo sveikatą.
Ligos samprata. Ligų priežastys. Ligų rūšys.
Liga – būklė, kai pakenkiamas vienas ar kitas organas, jų sistema ar visas organizmas, ir nebesugebama prisitaikyti prie aplinkos. Sąlyginai visas ligų priežastis galima suskirstyti į vidines (endogenines), glūdinčias prganizmo viduje; jos susijusios su paveldėjimu, konstitucija ir organizmo reaktyvumu, ir išorines (egzogenines), kurias galima suskirstyti: *fizines (mechanines. Termines, spindulines, atmosferines); *chemines; *biologines (įv. Mikroorganizmai, parazitai); *socialines (bloga aplinka, prastos darbo sąlygos); *psichogenines (blogi santykiai su žmonėmis, neigiamos emocijos); *funkcines (fizinio krūvio: per mažo – hipokinezijos ir per didelio – hiperkinezijos). Ligos rūšiuojamos įv. principais: pagal trukmę, amžių, kada dažniausiai sergama, užkrečiamumą ir t.t. Pagal trukmę ligos skirstomos į ūmias, trunkančias keletą dienų ar vieną kitą savaitę, ir lėtines (chroniškas), prasidedančias pamažu ir besitęsiančias, ligai periodiškai paūmėjant ir pagerėjint, mėnesius, metus ar net visą gyvenimą. Skirstomos į užkrečiamas (infekcines) ir neužkračiamas. Pagal anžių yra naujagimių, vaikų, suaugusiųjų, senatvės ligos. Gali būti pagal organų sistemas skirstomos – širdies-kraujagyslių, kvėpavimo ir t.t. jai gydoma operacija – chirurginės, jai vaistais – terapinės.
Vidinės ligų priežastys. Organizmo reaktyvumas. Alergija.
Vidinės ligų priežastys glūdi organizmo viduje. Jos susijusios su paveldėjimu, konstitucija ir organizmo reaktyvumu. Paveldimų ligų priežastis nagrinėja genetika. 3 proc. vaikų ligų yra paveldimos. Žmogaus genetinė sistema labai jautri kenksmingoms medžiagoms, pakliūvančioms iš aplinkos ir susidarančioms organizmo viduje. Šios medžiagos gali sukelti genų mutacijas.žmogaus konstitucijos tipas taip pat turi įtakos ligoms atsirasti. Organizmo reaktyvumas- tai tam tikra reakcija į įvairius aplinkos ir vidinius veiksnius. Jei organizmas į įprastus veiksnius reaguoja adekvačiai tai yra normalus reaktyvumas.esant padidėjusiam reaktyvumui, įprasti dirgikliai sukelia iškreiptą, stiprų atsaką į alergeną. Ši būklė vadinama alergija. Sumažėjus reaktyvumui ar jam visiškai išnykus, organizmui darosi sunku ar net neįmanoma pasipriešinti įv. nepalankiems veiksniams. Didėjant gamtos užterštumui gausėja alerginių ligų. Polinkis alergijai gali būti paveldėtas. Taip pat alergija gali išsivystyti. Alerginėmis ligomis serga 10-12 proc. visų vaikų. Alergija išprovokuoja alergenai. Vieni – išoriniai – patenka iš aplinkos (maisto produktai, augalai, jų žirdadulkės, buitiniaicheminės medžiagos, įv. mikrobai ir t.t.; patenka per burna, kvėpavimo takus, odą, injekcijų būdu), kiti – susidaro organizmo viduje (susidaro pačiame organizme. Tai audinių yrimo produktai susidarę dėl traumų, helmintų veiklos produktai ir t.t.). alergija dažniausiai pasireiškia alergine sloga, įv. odos alerginėmis formomis, bronchine astma, kartais – virškinimo sistemos pakenkimo požymiais. Sunkiausia alergijos forma – alerginis šokas. Sunkios ir įsisenėjusios alergijų formos paveikia fizinę, emocinę ir socialinę vaiko raidą.
Higienos reikalavimai mokykliniams baldams.
Suolų ir kėdžių paviršius turi būti šviesus, glotnus, matinis, lengvai valomas, atsparus plaunamosioms ir dezinfekuojančioms medžiagoms. Mokyklinis suolas turi būti lengvas, be aštrių kampų ir briaunų. Lentos paviršius turi būti matinis, tamsiai rudos arba tamsiai žalios spalvos. Lenta daroma su atbraila, kad rašant nebyrėtų kreida ant grindų, kad būtu kur padėti kreidą bei kempinę.
Mokyklinis suolas. Suolų dydžiai ir jų parinkimas.
Suolo dydis ir jo konstrukcija turi atitinkti vaiko ūgį ir kūno proporcijas. Iš savo darbo vietos moksleivis turi gerai matyti vaizdines priemones, kas rašoma lentoje, ir gerai girdėti mokytojo kalbą. Mokykliniai stalai ir kėdės būna 6 dydžių, kurie žyminmi sutartinės spalvos ženklu. 1 – oranžinė – 46 – 26 – 100-115; 2 – violetinė – 52 – 30 – 115-130; 3 – geltona – 58 – 34 – 130-145; 4 – raudona – 64 – 38 – 145-160; 5 – žalia – 70 – 42 – 160-175; 6 – mėlyna – 76 – 46 – >175.
Higienos reikalavimai baldų sustatymui klasėje.
Įprasta klasėje suolus išdėstyti dvie trim eilėmis, priekyje statant mežesnius, o gale didesnius suolus taip, kas natūrali šviesa kristų moksleiviui iš kairės. Kiekvienam moksleiviui klasėje įrengiama higienos reikalavimus atitinkanti ne mažiau kaip 2m2 darbo vieta, atsižvelgiant į jo ūgį, regą, klausą ir kt. Statant baldus eilėmis, atstumas nuo išorinės sienos iki pirmos suolų eilės turi būti 0,6m, tarp eilių – 0,6-1m, vidinės sienos – 0,5, nuo galinės sienos iki paskutinio suolo – 0,4m, o nuo lentos iki pirmų suolų – 2,6-3m, nes per arti sėdinty moksleiviai greičiau pavargsta. Paskutinis suolas turi stovėti ne toliai kaip 8m nuo lentos. Kai pamokos metu nereikia naudotis klasės lenta, suolai gali būti sustatomi pusračiu, ratu, grupėmis ir pan. Svarbu kad būtų pakankamai apšviesatas stalo paviršius, kad būtų išlaikoma taisyklinga kūno laikysena dirbant ir moksleiviai galėtų laisvai išeiti iš suolo netrukdydami vienas kitam. Pagalbinius baldus rekomenduojama statyti klasėje tik tada, kai yra pakankamai vietos. Klasės lenta pradinėse klasėse kabinama 0,75m nuo grindų, viduriniosiose ir aukštesnėse – 0,8 ir 0,9m. Plotis ne didesnis kaip 4m, aukštis – pradinėse 0,9m, vidurinėse – 1m, aukštesnėse – 1,2m. Pradinėse pklasėse prie lentos gali būti įrengiamos 0,3m paaukštinimas, klasės apžvalgos kampas iš kraštinių suolų turi būti ne mažesnis kaip 35 laipsniai. Lentos paviršius turi būti matinis, tamsiai rudos arba tamsiai žalios spalvos. Lenta daroma su atbraila, kad rašant nebyrėtų kreida ant grindų, kad būtu kur padėti kreidą bei kempinę.

Mokyklos patalpų mikroklimatas. Mikroklimato rodiklių nustatymas ir įvertinimas.
Mokroklimatas – tai patalpos klimatinės sąlygos: oro temperatūra, drėgmė, slėgis, cheminė oro sudėtis. Mokyklos patalpų nikroklimatas kinta priklausomai nuo metų laiko, meteorologinių sąlygų lauke, mokymo proceso pobūdžio. Drėgmės kiekis mokymo patalpose turi būti 40-60 proc. Oro drėgnis matuojamas higrometru arba psichrometru. Vertikalus ir horizontalus oro temperatūrų skirtumas patalpose turi būti ne didesnis kaip 2-3oC. Oro judėjimo greitis patalpose, skirtose mokymui, turi būti ne didesnis kaip 0,2m/s.
Mokyklos patalpų mikroklimato reguliavimas. Vėdinimas, jo įvertinimas ir taisyklės.
Norint sukurti darbui tinkamą mokyklos mikroklimątą, patalpas reikia reguliariai vėdinti. Natūraliai patalpos vėdinamos atidarant orlaides ir viršlangius, kurių plotas kiekvienoje mokymo patalpoje turi sudaryti 1/50 grindų ploto. Mokymo patalpos vėdinamos per pertraukas, o rekreacinės – pamokų metu. Pasibaigus pamokoms patalpos vėdinamos sudarant skersvėjį. Klasėms-kabinetams, laboratorijoms, aktų, sporto salėms, dirbtuvėms, maisto blokui, sveikatos priežiūros kabinetui ir tualetams reikalingos atskiros vėdinimo sistemos. Chemijos kabinetuose, tualetuose ir virtuvėje įrengiami ištraukiamoji ventiliacija. Ištraukiamoji ventiliavija turi būti įrengta darbinio mokymo patalpose prie staklių ir mechanizmų, kuriais dirbant išsiskiria daug šilumos ir dulkių.
Mokyklos patalpų apšvietimas, jo įtaka sveikatai ir darbingumui. Natūralaus ir dirbtinio apšvietimo įvertinimas.
Apšvietimas gali būti kelių rūšių – natūralus, dirbtinis ir mišrusis. Dirbtinis apšvietimas reguliuojamas techninėmis priemonėmis. Jis skirstomas į bendrąjį – šviesą tolygiai paskirstoma visoje patalpoje, vietinį – lempomis apšviečiamos tik tam tikros patalpos vietos, ir mišrųjį – kartu su bendruoju įjungiamas ir vietinis. Visose mokymui skirtose patalpose apšvietimas turi būti natūralus. Pagrindinis šviesos srautas turi kristi moksleiviui iš kairės arba iš priekio. Natūralus apšvietimas 0 tai saulės šviesa. Klasių langai turėtų būti pietų, rytų, pietryčių ir pietvakarių pusėje. Piešimo, braižybos, informatikos kabinetai gali būti šiaurinėje pusėje. Praktikoje natūraliojo apšvietimo intensyvumas reiškiamas langų ir grindų plotų santykiu – jis turi būti 1:4, 1:5. Darbingumą mažina bei regėjimui kenkia per ryškus apšvietimas. Esant nepakankamam natūraliam apšvietimui, patalpos apšviečiamos lempomis. Švietuvai naudojami tik tie, kuriuos leidžiama įrengti mokymosi patalpose. Šviesa mokykos patalpose paskirstoma taip, kad visos darbo vietos būtų vienodai apšviestos. Dienos šviesos lempos turi būti vienos spalvos ir neužti, nes ūžesys vargina NS, trukdo dirbti.
Pamokų tvarkaraštis, jo higieninis įvertinimas.
Pamokų tvarkaraštis – tai pagrindinis mokyklos dokumentas, reglamentuojantis mokytojo ir moksleivių darbą. Jis pirmiausia turi būti palankus moksleiviui, nes pamokos yra svarbiausia jo veikla ir turi neabejotinos įtakos vaiko sveikatai ir protiniam darbingumui. Sudarant tvarkaraščius bet kurio profilio vidurinėje mokykloje, pirmiausia atsižvelgiama į bendruosius pedagoginius ir higienos reikalavimus. 1. Vadovautis ugdymo planu, neviršyti savaitinio pamokų skaičiaus, kiekvienai disciplinai skirti tiek valandų, kiek nurodyta ugdymo plane. 2. Kaitalioti sunkius ir lengvus dalykus. 3. Kaityti pamokas atsižvelgiant į profilį: įtempto protinio darbo reikalaujančias pamokas kaitalioti su pamokomis, turinčiomis fizinio darbo elementų. 4. Neplanuoti dviejų iš eilės vienos disciplinos pamokų, nes vienodas ilgalaikis dirgiklis greičiau vargina moksleivius, todėl antrą pamoką jie būna nelabai darbingi. Dėl tos pačios priežasties greta neskirti dviejų ar daugiau panašaus profilio pamokų. 5. Sudarant tvarkaraštį, atsižvelgti į moksleivių amžių, nes žemesniųjų klasių moksleivių darbingumas sumažėja baigiantis trečiajai pamokai, o viduriniųjų ir aukštesniųjų – per ketvirtą ir penktą pamokas. Todėl, kol moksleiviai labai darbingi, rekomenduojama dėstyti sunkius dalykus. 6. Tinkamai išdėstyti ne tik dienos, bet ir savaitės pamokas: jeigu per savaitę yra keletas tos pačios disciplinos pamokų, išdėstyti jas kas antrą ar trečią diena; pageidautina tos pačios disciplinos pamokoms atskiromis dienomis neskirti tų pačių valandų. 7. moksleivių darbingumas atskiromis savaitės dienomis skiriasi: žemesnėse klasėse aukštas darbingumas būna II ir III per pirmas dvi panokas bei IV per antrą, o aukštesnėse klasėse – II ir III – per pirmas tris, I ir IV per antra ir trečią. Sudėtingų dalykų pamokos turi būti vedamos darbingiausių laiku. 8. sudarant tvarkaraštį reikia atsižvelgti, kad kūno kultūros pamokos nebūtų pirmos ir paskutinės, nes šios pamokos, kaip darbai, muzikas, piešimas ar choreografija, stabilizuoja protinį darbingumą.
Pamokos organizavimo higiena.
Organizuojant pamoką, reikia atsižvelgti į jos trukmę ir struktūrą. Pamokos trukmė priklauso nuo moksleivio gebėjimo sukoncentruoti dėmesį. Žemesniųjų klasių moksleiviai gali koncentruoti dėmesį vidutiniškai tik 15-20min., vyreniųjų – 25-30, o aukštesniųjų – 30-35min. Pirmoje klasėje nustatyta pamokos trukmė 35, o kitose – 45. pertraukėlės pamokos metu daromos dėl to, kad moksleiviai, ypač žemesniųjų klasių, visą pamoką koncentruoti dėmesio nepajėgia. Pamokas galima organizuoti ir netradiciniais būdais. Tačiau visais atvejais būtina atkreipti dėmesį į moksleivio amžiaus ssąlygojamas galimybes, mokomojo dalyko pobūdį. Pamokos struktūra taip pat turi atitikti moksleivio darbingumą per pamoką. Pamokos pradžioja tik įsitraukiama į darbą, po to dirbama intensyviai, o antroje pamokos dalyje darbingumas pamažu mažėja. Taigi, pamoka organizuojama taip, kad sunkiausia jos dalis vyktų darbingiausiu moksleivio metu. Moksleiviai vidutiniškai be pertraukos turėtų skaityti, rašyti ir skičiuoti ne ilgiau nei rekomenduojama higienos normose. Kontroliniams darbams reikėtų skirti darbingiausiaą dienos ir savaitės laiką – antrą ir trečią pamokas II ir III. Per dieną galima rašyti ne daugiau kaip vieną kontrolinį darbą, kurio trukmė ne mažiau kaip 30-45min.
Dienotvarkės reikšmė. Moksleivio dienotvarkės sudarymo principai.
Dienotvarkė – tai paros laiko suskirstymas atsižvelgiant į žmogaus užimtumą darbe, laisvalaikį, jo sveikatos būklę, pomėgius, buities ir kitas gyvenimo sąlygas. Trumpiau tariant, dienotvarkė – tai tinkamai parinktas laikas miegui, mitybai, veiklai, poilsiui, rytinėms ir vakarinėms higienos provedūroms. Sudarant dienotvarkę svarbu atsižvelgti į moksleivio amžių, lytį, darbo ir poilsio laiko balansą, sveikatos būklę, fizinį išsivystimą, aukštosios nervinės veiklos tipą, taip pat gabumus, polinkius bei pomėgius ir kitas individualias savybes. Moksleivio darbo dieną sudaro pamokos, papildomas ugdymas, įv. popamokinis ir užmokyklinis darbas, kuris taip pat didina moksleivio darbo krūvį. Darbas teęsiasi namuose: pamokų ruošimas, įv. mokyklos užduočių bei įsipareigojimų vykdymas.
Moksleivio poilsio formos, jų higieninė charakteristika.
Po įtempto darbo mokykloje moksleiviai turi pailėti ir tik po to ruošti pamokas. Priš ruošdamas pamokas vaikas 1-2 val. turi aktyviai žaisti, judėti lauke, nes tai gerai atstato organizmo jėgas ir pailsi nervų sistema. Paruošus pamokas taip pat reikia pabūti lauke. Žemesniųjų klasių moksleiviasm būti lauke rekomenduojama 3-3,5, viduriniųjų – 2,5-3, ao aukštesniųjų – 2,25 val. Per trumpai būnant lauke sumažėja darbingumas, pablogėja regėjimas, apetitas, atsiranda ir kitų organizmo funkcinių sutrikimų. Viena iš poilsio formų, atstatančių organizmo jėgas kitos dienos darbui, yra miegas. Miego trukmė turi atitikti moksleivio amžių:6-7 metų moksleiviai turi miegoti ne mažiau kaio 11-12 val. per parą, 8-10m – 10,5, 11-14m – 9-9,5, 15-17m – 8-9 val. Sutrumpinus miego laiką, pablogėja galvos smegenų žievės ląstelių f-jos, sutrinka jaudrumas, pusiausvyra ir pa. Moksleivių darbingumas po nepakankamo miego būna kur kas mažesnis.miegas turi būti gilus. Moksleiviai giliai miega tada, kai eina miegoti ir keliasi vienodu laiku. 6-10 m moksleiviui rekomenduojama eiti miegoti 20*30, 11-14m – 21*30 ir 15-17 – 22-22*30. poilsio dienomis reikia ilsėtis ir kaupti jėgas kitos savaitės darbui. Tokiomis dienomis moksleiviai turėtų kuo daugiau praleisti lauke, nepaisant metų laiko ir klimato sąlygų. Labai gerai išvykti į gamtą, judėti, sportuoti (panašus poilsis turi būti ir per atostogas).

Mokyklos baldai skirstomi į pagrindinius ir pagalbinius. Pagrindiniams baldams priskiriami moksleivių suolai, klasės lenta ir mokytojo stalas su kėde. Pagalbiai baldai: spintos mokymo priemonėms laikyti, stendai, plakatinės ir baldai, būtini naudojant technines bei vaizdines mokymo priemones. Be to klasėje yra saniterinė bei higieninė įranga – vandens čiaupas su kriaukle, šiukšliadėžės, klasės valymo inventorius.

Judinamasis aparatas, jo funkcijos. Judėjimo reikšmė.
Fizinis aktyvumas. Hipokinezija ir hiperkinezija, jų priežastys ir įtaka sveikatai.
Fizinis aktyvumas – judesių suma, atlikta per tam tikrą laiko vienetą. Be fizinio aktyvumo normali žmogaus veikla neįmanoma. Poreikis judėti susijęs su amžiumi, lytimi, medžiagų apykaita, NS veikla bei kitais veiksniais. Jis turi atitikti organizmo veiklą, raidos ypatybes, sveikatą. Organizmo poreikių neatitinkantis, per mažas ar per didelis aktyvumas, ypač organizmui vystantis, žalingas. Sumažėjęs fizinis aktyvumas vadinamas hipokinezija. Jos žala moksleivio organizmui didelė. Ji mažina organizmo rezistentiškumą, skatina fizinio krūvio metu greitesnį nuovargį, trikdo judesių tobulėjimą, blogina fizinę raidą, didina riebalų kiekį, kūno masę. Staiga padidėjus krūviui visos organizmo sistemos dirba įtemptai. Padidintas fizinis aktyvumas – hiperkinezija. Dažniausiai sukelia per didelis susidomėjis kokia nors sporto šala ir noras greitai pasiekti gerų rezultatų. Ji susijusi su didžiule viso organizmo įtampa. Neigiamai veikia vidaus sekrecijos liaukas, širdies ir kraujagyslių sistemą, mažina organizmo imuninį aktyvumą. Norint išvegti hipo ir hiperkinezijos reikia normuoti fizinį aktyvumą, kuris priklauso nuo amžiaus ir lyties.
Laikysena, jos formavimas. Taisyklinga laikysena.
Laikysena – tai įprastinė padėtis, kai žmogus labai neįtempdamas raumenų geba tiesiai laikyti liemenį ir galbvą. Ji priklauso nuo stuburo ypatybių ir formos, turi įtakos kitų graičių dalių padėtis, raumenų ir raiščių išsivystymas, lenkiamųjų ir tiesiamųjų raumenų jėgos santykis, CNS, psichikos būklė. Laikysena reikia rūpintis nuo pat vaikystės. Mokykloje būtina pašalinti visus veiksnius, kurie formuoja netaisyklingą laikyseną. Labai svarbi taisyklingai laikysenai yra tolygi ir darni visų raumenų raida. Labai svarbu gerai parinkti baldus. Jie turi atitikti ūgį ir kūno proporcijas. Taisyklinga laikysena – tai tokia moksleivio sėdėjimo, rašymo, stovėjimo ir hudėjimo poza, kuri jį mažiausiai vargina.
Laikysenos sutrikimai, jų priežastys. Stuburo deformacijos mokykliniame amžiuje, jų prevencija.
Ydingos laikysenos priežastys: silpni raumenys, nepakankamas judėjimas, miegas mikštose lovose, pervargimas, įv. lėtinės ligos, ydingi stovėjimo ir sėdėjimo įpročiai ir kt. Skiriamos tokios netaisyklingos laikysenos: apvali nugara (pakumpusi laikysena) /būdinga krūtinės kifozės padidėjimas; galva truputi palinkusi į priekį, krūtinės ląsta nuleista, pilvo preso raumenys sutrumpėję, o nugaros persitempę/, apvaliai įgaubta nugara (kifozinė laikysena) /tai krūtinės kifozės ir pilvo bei kaklo lordozės padidėjimas; pečiai palinkę į priekį, pilvas išsikišęs/, plokščia nugara /stuburo linkiai sumažėję, išsilygina; beveik išnyksta juosmens lordozė/. Skoliozė – tai stuburo išlinkimas į šoną. Šią liga reikia gydyti ir stengtis užkirsti jai kelią. Negydant, gali pakisti kitų organų bei sistemų veikla. Vaikas pasidaro vangus, apatiškas, vengia judrių žaidimų. Skoliozė išsivysto dėl jungiamojo audinio medžiagų apykaitos sutrikimų, kurie dažniausiai būna paveldimi. Pasireiškia akstyvame amžiuje ir gali pakenkti ne tik stuvburą, bet ir kitas griaučių dalis, gali turėti įtakos žandikaulių, dantų raidai. Profilaktikai mokykloje keliami 2 pagr. reikalavimai: sustabdyti ligos progresavimą ir stengtis ištaisyti jau atsiradusius defektus. Labai svarbu kuo anksčiau moksleiviams nustatyti ligą, juos stebėti, stengtis pašalinti visus veiksnius, skatinančius ligos intensivėjimą. Jeigu greitai progresuoja, reikia nukreipti mokytis į specialiąsias mokyklas. Pagr. priemonė gydant ir defektams koreguoti yra koreguojamoji gimnastika, dar taikomas gydomasis plaukimas, masažas. Esant didelei skoliozei naudojami spec. Korsetai, gipsinės lovelės, daromos operacijos. Mokytojo vaidmuo – įtikinti moksleivius ir tėvus, kad būtina vykdyti gydytojo nurodymus, o mokykloje – pašalinti veiksnius, kurie gali pagreitinti skoliozės vystymasi.
Pėda, jos formavimasis. Plokščiapadystė, jos priežastys ir prevencija.
Plokščiapadystė – tai dažniausiai pasitaikanti vaikų, paauglių ir suaugusiųjų pėdos deformacija. Normali pėda remiasi į žemę išoriniu išilginiu kraštu. Vidinis išilginis kraštas sudaro skliautą, kuris suteikia eisenai elastingumo. Šiam kraštui nusileidus pėda suplokštėja. Gali būti įgimta ir gali išsivystyti dėl jungiamojo audinio medžiagų apykaitos sutrikimų. Jį gali skatinti ligos, traumos, raumenų paralyžiai. Greičiau progresuoja esant bendram organizmo nusilpimui, silpnai fizinei raidai, nutukimui, blogai avalynei. Norint sustabdyti progresavimą, rekomenduojama saikingi pėdos ir raumenų pratimai, vonelės, masažai. Rekomenduojama vaikščioti basomis. Mokytojas tokiems moksleiviams turi stengtis mažinti judėjimo krūvį, beto, turi patarti tėvams, kad jie, pasikonsultavę su gydytoju, parinktų tinkama avalynę.
Imunitetas, jo reikšmė. Imuniteto rūšys.
Imunitetas – organizmo savybė apsiginti nuo infekcinės ligos sukėlėjų ar jų išskiriamų nuodų (toksinų). Imunitetas gali būti rūšinis (įgimtas) /yra susiformavęs evoliucijos eigoje ir priklauso nuo paveldėtų genetinių veiksnių/, nespecifinis // ir specifinis /atsparumas tik tam tikrai infekcijai. Jo pagringrindas – specifinių antikūnų sudarymas veikiant kitiems antigenams. Skirstomas į natūralų ir dirbtinį. Natūralus aktyvus – susidaro persirgus kokia nors liga. Patekus į organizmą mikrobams ar jų toksinams aktyviai priešinamasi. Jo trukmė skirtinga: vienais atvejais gali likti visam gyvenimui, kitais – 1 metams. Kartais įgyjamas pastoviai gaunant mažas mikrobų dozes, kurios negali sukelti ligos, tačiau jų užtenka imunitetui susidaryti. Matūralus pasyvus įgyjamas gavus jau gatavus specifinius antikūnus (kūdikis iš mamos)yra trumpalaikis. Dirbtinis aktyvus sudaromas siekiant apsaugoti žmogų nuo tikros ligos. Vakcinų ar toksoidų pavidalu į organizmą įvedami antigenai, prieš kuriuos organizmas aktyviai gamina antikūnus, todėl ši apsauga suveikia ne iš karto. Trukmė nuo 1 iki 5 metų ir ilgiau (tai nuleia sukėlėjų rūšis). Dirbtinis pasyvus sudaromas įleidus į organizmą jau gatavus antikūnus. Vykdonas tais atvejais, kai spėjama, jog žmogus jau galėjo užsikrėsti ir reikia, kad apsauga skubiai pradėtų veikti. Jis pradeda veikti tuoj po serumo įvedimo, bet trunka trumpai – keletą savaičių/.
Nespecifinis imunitetas, jo ryšys su gyvensena.
Nespecifinį imunitetą, saugantį organizmą nuo bet kokios infekcijos, lenia organizmo fiziologinės f-jos ir barjerai, kurie neleidžia užkratui patekti, o patekusį – sunaikina. Šias f-jas atlieka oda, gleivinės, uždegiminė reakcija infekcijos patekimo vietoje, skrandis, kepenys, pastovus vidinis organizmo pH, limfinė sistema ir kt. Sveika oda ir gleivinės yra barjeras, kliudantis mikroorganizmams patekti į organizmą. Be to, turi reikšmės nepalanki odos bei gleivinės reakcija ir jų antimikrobinės savybės. Virškinamajame trakte rūgščios skrandžio sultys, kasos ir kepenų sekretas saugo organizmą nuo patekusių mikrobų. Žarnynę apdauginį barjerą sudaro ir mikrobai-saprofitai, trukdantys ligos mikrobams daugintis. Susidūrus organizmo ląstelėms su virusais, jos pradeda gaminti baltiminę medžiagą 0 interferoną, kuris veikia prieš įv. virusus ir stabdo jų dauginimąsi.
Supratimas apie specifinį imunitetą. Vakcinacija, jos reikšmė.
Specifinis imunitetas . Vakcinacija (profilaktiniai skiepijimai) paprastai vykdoma pagal planą, o gresiant infekcinės ligos protrūkiui, skiepijama atsižvelgiant į epidemiologines indikacijas. Vakcinos naudojamos infekcinių ligų profilaktikai, gali būti gyvos (tuberkuliozės, tymų, raudonukės), gaminamos iš gyvų susilpnintų mikroorganizmų, ir negyvos – užmuštų patogeninių mikrobų suspencijos (gripo, hepatito B). Skiepijimui naudojami toksoidai, kurie gaminami iš nukenksminus natūralaus sukėlėjo toksinus (difterija, stabligė). Spiepijant gyvomis vakcinomis susidaro ilgalaikis, oatvaresnis imunitetas. Negyvų vakcinų sukeltas imunitetas yra trumpesnis. Be monovakcinų, plačiai naudojamos kombinuotos vakcinos. vakcinos gali būti vartojamas įv. būdais: injekcijomis, per burną, per kvėpavimo takus.
Grūdinimasis, jo reikšmė sveikatai. Pagrindinės grūdinimosi taisyklės.
Grūdinimas – tai įvairių procedūrų sistema, kurios tikslas padidinti organizmo atsparumą besikeičiančioms aplinkos, ypaę meteorologinėmis, sąlygomis. Tai viena fizinio lavinimo sistemos grandžių. Žmogaus organizmui grūdinimo vaidmuo yra dvejopas – specifinis /tai fizinės termoreguliacijos mechanizmų tobulinimas; esmė – odos ir jod kraujagyslių greitų, adekvačių atsakomųjų reakcijų sudarymas į neigiamus aplinkos veiksnių poveikius; reikšmingiausias persišaldymo profilaktikai/ ir nespecifinis /veikia visą organizmą, gerina audinių mitybą, pagreitina medžiagų apykaitą; moksleiviamsgerina kraujo rodiklius; turi teigiamą įtaką nervų sistemai/. Vaiką grūdinti reikia pradėti anksti. Mokykloje jis turi būti tęsiamas. Grūdinant moksleivius reikia vadovautis tam tikronis taisyklėmis. 1) grūdinimo priemonių sistemiškumas /sisteminis grūdinimas sudaro pastovius sąlyginius refleksus, todėl organizmas lengviau prisitaiko prie temp skirtumų/, 2) laipsniškumas /pvz., taikant vandens procedūras, vandens temp reikia mažinti po truputį/.
Infekcija. Infekcinių ligų sukėlėjai, jų rūšys ir ypatumai.
Infekcija – 1. ligą sukeliančio mikroorganizmų patekimas į žmogaus ar gyvulio organizmą; 2. užkratas – užkrečiamųjų ligų sukėlėjas.
Infekcines ligas sukelia gyvi sukėlėjai – mikroorganizmai ir parazitai. Jie įsiskverbia į žmogaus organizmą, jame dauginasi ir sukelia ligą, po to patenka į aplinką ir užkrečia kitus. Jos gali plisti iš vieno organizmo į kitą. Masinis ligos plitimas vadinamas epidemija. Infekcijos šaltiniu gali būti sergantys žmonės ar gyvūnai, taip pat užkrato nešiotojai. Užkrato nešiojimas – į organizmą patekę sukėlėjai nesukelia ligos, tačiau toks asmuo, pats nesirgdamas gali platinti užkratą. Infekcinės ligos, kuriomis užsikrečiama nuo sergančių žmonių – antroponozės, o kuriomis užsikrečiama nuo sergančių gyvulių – zoonozės. Kai kuriomis zoonozėmis užsikrečiama ne tiesiogiai liečiantis su gyvūnu, bet vartojant maistui jomėsą, pieną ir kt.
Infekcinių ligų plitimo keliai. Infekcinių ligų grupės.
Iš organizmo sukėlėjai į aplinką gali išsiskirti įv. būdais. Tai priklauso nuo sukėlėjų lokalizacijos organizme. Kvėpavimo takuose esantys sukėlėjai į aplinką patenka su iškvėpiamu oru ir seilių, gleivių lašeliais, virškinimo trakto – su išmatomis, vėmalais, odos ar gleivinių paviršiuje – tiesiogiai liečiantis, taip pat per rūbus, avalyne ir pan., kraujyje – per krauja siurbiančius vabzdžius, perpilant kraują, sužeidus odą, gleiviną ir pan. infektijos plitimo faktoriai: oras, dulkės, vanduo, maisto produktai, įv. rūbai, buities ir darbo daiktai, žaišlai, durų rankenos ir kt. Visi infekcijos plitimo keliai, atsižvelgiant į sukėlėjų perdavimo mechanizmą ir veiksnius, gali būti suskirstyti į 4 grupes: 1) oro-lašinis /būdingas infekcinėms ligoms, kuriomis sergant sukėlėjai lokalizuojasi kvėpavimo takuose: gripas, vėjaraupiai, tubvberkuliozė it t.t./, 2) fekalinis-oralinis /sukėlėjai išsiskiria išmatomis iš organizmo, o užsikrečiama per burną pakliuvus užterštam maistui ir vandeniui; plinta dizenterija, vidurių šiltinė, cholera, hepatitas A ir kt./, 3) transmisinis /kai sukėlėjus perduoda kraują siurbiantys vabzdžiai, jie yra pernešėjai užkrato, o šaltinis yra sergantis žmogus ar gyvulys; skirtingos rūšies vabzdžiai gali platinti tik tam tikrą ligą; erkės platina Laimo ligą, erkinį encifalitą, blusos – marą, utėlės – dėmėtają šiltinę, uodai – maliariją/, 4) kontaktinis /kai sukėlėjai perduodami liečiantis sergančiajam su sveiku žmogumi, tai gali įvykti liečiantis tiesiogiai ar netiesiogiai; netiesioginio kontakto keliu gali plisti tik tos ligos, kurių sukėlėjai yra atsparūs išorinei aplinkai/. Atsižvelgiant į infekcinių ligų plitimo kelius, infekcinės ligos skirstomos į 4 grupes: žarnyno, kvėpavimo organų, kraujo ir kūno dangų. Infekcijos plitimą galima sustabdyti atliekant dezinfekciją – užkrečiamų ligų sukėlėjų sunaikinimą žmogų supančioje aplinkoje. Skiriana: profilaktinė /tikslas – užkirsti kelią infekcinių ligų atsiradimui/, einamoji /atlieka prie ligonio lovos, kad neplistų užkratas/, baigiamoji /atlieka ligoniui pasveikus ar išgabenus, dezinfekuojamas visa patalpa, kur buvo ligonis/.
Supratimas apie kontaktiniu keliu plintančias infekcijas, jų prevencija.
Sukėlėjai įv.: virusai (pasiutligę, AIDS), bakterijos (rožę, gonorėją), neoriketsijos (chlamidiozę), grybeliai (grybelinės ligos), parazitų invazijos. Ligos gali pažeisti odą, gleivines, kiti dauginasi kraujyje (ŽIV), kartais yra bendra organizmo intoksikacja, NS pažeidimo reiškiniai. Skirtingi gali būti ir infekcijos šaltiniai. Užsikrėsti galima tiesioginiu kontaku su ligoniu ar jo daiktais, kitais atvejais sukėlėjes turi patekti į kraują per žaizdą, esančią odoje ar gleivinėje. Stabligė /žaizdų infekcija; pasireiškia dielia bendra organizmo intoksikacija, NS pažeidimais, traukuliais, sunkia eiga; dažnai mirštama; sukelia bakterija; vaikystėje pradedama aktyvi imunizacija/, rožė /streptokoko sukeliamas odos (rečiau gleivinės) uždegimas, lydimas bendros organizmo intoksikacijos/, pasiutligė /virusinė liga, pasireiškia sunkiu galvos smegenų uždegimu; užsikrečiama per pasiutusius gyvunus; svarbiausia gyvulių pasiutligės profilaktika/, grybelinės ligos /daug rūšių, l. paplitusios; dažniausiai užsikrečiama bendraujant su lygoniu ar per jo daiktus; profilaktika – laikytis asmens higienos/, parazitinės odos ligos /niežai – sukelia niežų erkės; laikytis asmens higienos; utėlėtumas – utėlės parazitai, kurių plitimas priklauso nuo higienos reikalavimų nesilaikymo, dažnų kontaktų tarp žmonių, blogos vaikų priežiūros/, lytiniu būdu plintančios infekcinės ligos, AIDS /įdyto imuno deficito sindromas – tai viruso sukeliama liga, sutrikdanti ląstelių imunitetą; infekcijos šaltinis – sergantieji AIDS ir sveiki ŽIV nešiotojai; perduodamas lytiniu, parentaliniu (per kraują) ir transplacentiniu (motina vaisiui) būdu; būtina vengti užsikrėtimo/.
Dažniausios oro-lašinės infekcijos. Oro-lašinių infekcijų prevencija.
Kvėpavimo organų infekcinių ligų sukėlėjai parazituoja kvėpavimo organuose ir seilių liaukose, iš kur į aplinką išsiskiria su seilių lašeliais ir gleivėmis, todėl jos vadinamos lašinėmis infekcijomis. Dažniausiai užsikrečiama įkvėpus užteršto oro. Dažniausias sukelia virusai, bakterijos – kokai ir lazdelės. Norint apsisaugoti svarbu sukelti imunitetą (tai specifinė imunizacija). Gripas – ūminė infekcinė liga, kuri pasireiškia trumpu karščiavimu, bendra toksikoze ir kvėpavimo organų uždegimu. Svarbus nespecifinis atsparumas, skiepai nuo gripo priešepideminiu laikotarpiu. Ūminės respiracinės infekcijos /pūslelinės/. Susijusios su peršalimu, nebūdinga intoksikacija. Didelio pavojaus nekelia, tačiau blogina savijautą, mažina darbingumą, slopina imunines savybes. Svarbu vengti kontaktų su sergančiais ir neperšalti. Tuberkuliozė. „Vaikų“ infekcinės ligos. Priklauso infekcijos, kuriomis dažniausiai serga vaikai. Paprastai užsikrečiama oro-lašiniu būdu, tačiau kai kurios gali plisti ir fekaliniu-oraliniu būdu. Priskiriama: epideminis parotitas (kiaulytė) /viruso sukelšta liga; seil; pasireiškia seilių liaukų uždegimu; ligoniai izoliuojami, taikoma profilaktinė vakcinacija/, poliomielitas /sukelia virusas, kuris pažeidžia nugaros smegenų priekinius ragus ir sukelia paralyžių; ligonių izoliavimas, karantinas ir infekcijos židinio dezinfekacija, planiniai profilaktiniai vaikų skiepijimai/, difterija /pažeidžia mosiaryklės ir kitų kvėpavimo takų gleivinę, parenchiminius organus bei nervų sistemą, sukelia didelią bendrą organizmo intoksikacija; sukelia nejudri lazdelė, gaminanti stiprų egzotoksiną; ligonis izoliuojamas, gydomas antitoksiniu priešdifteriniu serumu ir antibiotikais, ligos židinyje atliekama dezinfekcija, bendravusieji tikrinami, vaikams taikoma aktyvi imunizacija/, skarlatina /ūminė infekcinė alerginė liga, pasireiškia angina, smulkiu rausvu odos išbėrimu, bendra organizmo intoksikacija; ligonis izoliuojamas, skiriamas 10 dienų karantinas, atliekama dezinfekcija, skiepų nėra/, tymai /ūminė infekcinė liga, būdingas kvėpavimo takų ir akių gleivinės uždegimas, odos išbėrimas, bendra intoksikacija; ligonis izoliuojamas ir gydomas, ligos židimyje pakanka gerai išvėdinti patalpas, 21 dienos karantinas, nuo tymų vaikai spiepijami/, raudonukė /ūminė, pasireiškia išbėrimu ir nedidelia intoksikacija; užsikrėsti galima tik nuo ligonio/. Vėjaraupiai /ūminė, l. paplitusi, būdinga nedidelė temp, išbėrimas odoje bei gleivinėse; ligoniai izoliuojami, turėjusiems kontaktų su ligoniu skiriamas 21d karantinas/, koklišas /pavojinga infekcinė liga, pasireiškia sunkiais kosulio priepuoliais ir gana ilga eiga; sergantieji izoliuojami, skiriamas 14d karantinas, vaikai spiepijami profilaktišjkai/.
Tuberkoliozė. Tuberkoliozės problema Lietuvoje. Prevencinės priemonės mokykloje.
Tuberkuliozė – sunki liga, kuri sukelia didelę intoksikaciją ir gali pakenkti įv. organams. Sukėlėjas – mikobakterijos, kurių forma, morfologinės ir fiziologinės savybės labai įv, ir nuolat kinta prisitaikydamos prie naujų salygų. Jos labai atsparios. Infekcijos šaltinis dažniausiai yra sergantis aktyvia (atvira) ar slapta forma žmogus, bet galima užsikrėsti ir nuo galvijų, paukščių. Dažniausiai plinta oro lašiniu būdu, rečiau per piena, mėsą. Liga dažniausiai prasideda bendra intoksikacija – nuovargiu, bendru silpnumu, mežymiu temp padidėjimu.pažeidžiami dažniausiai kvėpavimo organai, esant nepakankamam gydymui, mikobakterijos su krauju ar linfa gali išplisti po visą organizmą ir sukelti ekstrapuilmoninę tuberkuliozę. Tuberkuliozės formos gali būti įv. Iš pradžių nežymūs savijautos pakitimai – darbingumo sumažėjimas, prakaitavimas, pablogėjęs apetitas, periodiškas kosulys ir pan., vėliau daugiau skrepliuoja, pradeda atsikosėti krauju. Dažniausiai vystosi lėtai, tačiau gali būti ir ūmių formų. Sergamumas didėje įv, pasaulio šalyse. Tai susiję su sukėlėjo kintamumu ir su žmonių atsparumo mažėjimu. Ypaę svarbu kuo anksčiau išsiaiškinti sergančiuosius, nes uždelsus ligą sunku išgydyti, o atvira tuberkoliozę sergantys išskiria į aplinką daugybę mikobakterijų. Esant nors menkiausiaim įtarimui reikia pasitikrinti sveikatą. Vaikams ir vaikų įstaigų darbuotojams reguliariai atliekami diagnostiniai testai. Vaikai skiepijami, tačiau imunitetas nėra pastovus. Svarbu vengti kontakto su sergančiu. Užsikrėtimų per virškinimo traktą galima išvengti, vartojant termiškai apdorota maistą, vykdant veterinarinę galvvijų kontrolę, naikinant sergančius gyvulius.
Žarnymo infekcijos ir helmintozės. Užsikrėtimo keliai ir prevencija.
Tai grupė ligų, kurių sukėlėjai parazituoja žmogaus žarnyne, iš jo su išmatomis išsiskiria į aplinką ir per fekalijomis užteršta vandenį ar maistą patenka į sveiko žmogaus organizmą. Užsikrėsti taip pat galima per užterštas rankas, užkratą platina ir musės. Infekcijos šaltinis paprastai yra sergantis žmogus, tačiau kai kurias ligas gali platinti ir sveikas užkrato nešiotojas. Kai kurių ligų sukėlėjai ar jų lervos iš žarnyno prasiskverbia į kraują ir su juo migruoja į įvairius audinius ir organus. Šias ligas gali sukelti bakterijos, pirmuonys, virusai, tai pat helmintai – apvaliosios kirmelės., kaspinuočiai ir kitos žarnyne parazituojančios kirmelės. Ligos požymiai priklauso nuo pakenkimo lokalizacijos. Plonąjį žarnyną pažeidžia vidurių šiltinė, salmoneliozės, choleros, askaridozės sukėlėjai. Jie sukelia enteritą. Dizenterija ir amebiozė pakenkia storajam žarnynui, todėl joms būdingas kolitinis sindromas. Virusinis hepatitas sukelia bendrą intocikaciją, sutrikdo medžiagų apykaitą, pasireiškia gelta. Su krauju migruojantys parazitai gali pažeisti į vairius audinius, sutrikdyti įvairių organų veiklą.
Didžaisią reikšnę žarnyno infekcijų profilaktikai turi sanitarijos-higienos taisyklių laikymasis, todėl svarbu gerai žinoti infekcijos plitimo kelius. Specifinė profilaktika didelės reikšmės neturi.
Helmintozėmis vadinama parazitinių kirmėlių ar jų lervų invazija į žmogaus organizmą. Helmintai pažeidžia organizmą mechaniškai, toksiškai, o jų lervų migracija sukelia bendrą organizmo reakcija.helmintams plisti palankūs maitinimo ypročiai, didelę reikšmę turi asmens higienos taisyklių nesilaikymas ir sanitarinė kultūra buityje, ruošiant maistą, auginant dažoves, tręšiant dirvą ir kt.
Kraujo (transmisinės) infekcijos. Prevencinės priemonės.
Priskyriamos ligos, kurių sukėlėjai parazituoja kraujotakos sistemoje. Šias infekcijas gali pernešti tik kraują siutrbiantys vabzdžiai, nes jie yra biologiniai šeimininkai, kurių organizme sukėlėjai dauginasi. Šių ligų paplitimas priklauso nuo gamtinių, klimatinių sąlygų, nea tai lemia pernešėjo paplitimą ir aktyvumą, sukelėjo dauginimosi galimybes. Svrbu ne tik izoliuoti ir gydyti ligonį, bet ir naikinti graužikus bei ligą pernešančius vabzdžius. Erkinis encefalitas /infekcinė liga, pasireiškia smegenų ir jų dangalų uždegiminiais pažeidimais; sukėlėjas – virusas, kuris plinta ligonio kraujyje, smegenyse; užkratą perduoda erkės; svarbu naikinti erkes, sudaryti nepalankias salygas joms veistis, saugotis jų įkandimų, pieną vartoti tik virintą, specifinei profilaktikai žmonės gali būti imunizuojami/, Laimo liga /sunki sisteminė infekcinė liga, kurios metu pakenkiama oda, sąnariai, nervų sistema, širdis; sukelia spirocheta, aptinkama ligonių kraujyje; užkratą perneša erkės; svarbu saugotis erkių įkandimų, atsiradus pirmiesiems ligos požymiams, kuo skubiau kreiptis į medikus, nes laiku pradėjus gydymą pasveikstama/, dėmėtoji šiltinė /kraujo infekcinė liga, būdingas karščiavimas, tifinė būklė, kraujagyslių pažeidimas, odos bėrimas; sukelia riketsijos, kurias perneša drabužinė utelė; infekcijos šaltinis – sergantis žmogus; sergamumas priklauso nuo sanitarinių sąlygų/, maliarija /invazinė liga, kuria sukelia į kraują patekę pirmuonys; pasireiškia reguliariai pasikartojančiai drugio priepuoliais, kepenų ir blužnies padidėjimu, hemolizine anemija; sukelia plazmodijai – kraujo parazitai; infekcijos šaltinis: ligonis ir parazitų nešiotojas – Anopheles uodas; vykstantiems į maliarijos židinius profilanktiškai skiriami priešmaliariniai preparatai, ligoniai izoliuojami ir gydomi, naikinamos uodų lervos/.
Infekcinių ligų prevencija mokykloje. Bendros ir specialios priemonės. Mokytojo vaidmuo infekcinių ligų prevencijoje.
Ligų prevencija mokykloje yra labai svarbi bendravalstybinių priemonių, skirtų visuomenės sveikatai išsaugoti ir gerinti, dalis. Jų tikslas – užkirsti kelią infekcijoms atsirasti ir blokuoti jų plitimą. Svarnios yra šios priemonės: 1) visas mokyklos darbas turi būti organizyuotas laikantis higienos normų ir taisyklių; 2) moksleivį ar mokyklos darbuotoją, sergantį infekcine liga, būtina kuo anksčiau pastebėti ir izoliuoti. Mokytojas, įtaręs vaiką sergant, turi tuoj pat pranešti mokyklos medikui. Taip pat mokytojas turėtų prisiminti, kad jis gali užsikrėsti, todėl turi stebėti savo savijautą. Skiriamos dvi pagrindinės izoliavimo formos: hospitalizacija ir izoliavimas namuose. 3) turi būti užkirsti infekcijos plitimo keliai. Išaikinus ir izoliavus infekcija sergantį asmenį, medikai privalo dezinfekuoti patalpas. Siekiant užkirsti kelia ligų plitimui, visiems turi būti formuojami šie įgūdžiai: *palaikyti viso kūno švarą; *pasinaudojus tualetu, priš valgant, grįžus iš lauko ir pan. plauti rankas; *nesiliesti rankomis ir nešvariais daiktais prie burnos, akių, nosies, lytinių organų, odos įdrėskimų ar išbėrimš; *nesidalinti su kitais šukomis, dantų šepetėliais ir kitais asmeninio naudojimo daiktais; *nevalgyti ir nešvarių indų, kitų žmonių palikto maisto; *užsidengti nosį ir burną ęiaudint ar kosint, naudoti nosinaites, nespjaudyti ant grindų ar žemės. 4) reikia didinti bendrą ir specifinį apsparumą ligoms; 5) mokykloje turi būti dėstomas sveikatos ugdymo kursas, kad įgytas žinias ir įgūdžius moksleiviai galėtų efektybiai panaudoti siekdami išvengti ligų.

Dažniausiai pasitaikantys kraujo apytakos sutrikimai mokykliniame amžiuje, jų priežastys ir prevencija.
Moksleiviams kartais trūksta Fe, todėl ima vystytis mažakraujystė – anemija. Intensiviai augant organizmas reikalauja daugiau Fe. Kai jos trūksta ima vystytis anemijos. Esant Fe deficitui, moksleiviai būna pablyškę, irzlesni, greičiau pavargsta. Profilaktika – tinkama mityba, valgymas daugiau Fe turinčių produktų. Taip mokykliniame amžiuje pasitaiko arterinio kraujospūdžio pakitimų. Padidėjimas vadinamas hipertonija. Jai atsirasti didelę įtaką turi fiziniai ir psichiniai krūviai, nuolatinė nervinė įtampa, nutukimas bei kiti veiksniai. Profilaktika – tinkamas paros režimas, geras miegas, negalima fiziškai ir psichiškai pervargti, reikia vengti neigiamų emocijų, konfliktinių situacijų. Pasitaiko ir sumažėjęs kraujospūdis – hipotonija. Ši liga kartais susijusi su silpna fizine raida, endokrininiais sutrikimais.gali sukelti blogos buitinės sąlygos, netinkamas režimas ir kiti veiksniai. Skundžiamasi galvos skausmais, jos svaigimu. Vėliau atsiranda nemalonūs jutimai širdies plote, dusulys, bendras silpnumas ir kt. Profilaktika – racionalus režimas, traumuojančių psichiką ir alinančių nervų sistemą veiksnių šalinimas. Rekomenduojama fizinio lavinimo pratimai, judėjimas.
Kvėpavimo sutrikimai, jų priežastys. Dažniausios moksleivių kvėpavimo ligos, jų prevencija.
Dauguma kvėpavimo ligų susijusios su persišaldymu, todėl mokykoje neturi būti skersvėjų. Moksleiviams reikia aiškinti apie persišaldymo žalą ir padarinius. Su persišaldymu susijusios kvėpavimo takų ligos dažniausiai yra ūmios. Penktadalis moksleiviu serga tonzilitu. Lėtinį tonzilitą sukelia užterštas oras, persišaldymai. Taigi pagrindinės jo profilaktikos priemonės – švarus oras ir persišaldymo profilaktika. Tai turi didelę reikšmę, nes lėtiniai tonzilitai sukelia reumatą, inkstų, sąnarių, širdies ligas. Taip pat dažna liga yra adenoidai. Adenoidų priežastys panašios. Pagr. simptomas – negalėjimas kvėpuoti per nosį. Kvėpuojama per burną, miegama išsižiojus. Tokiems moksleiviams blogėja atmintis, pažangumas. Adenoidai turi įtakos kitų organų raidai bei veiklai, nes organizmas blogiau aprūpinamas deguonimi. Neigiamai veikia viršutinio žandikaulio, kietojo gomurio formavimąsi, dantų kaitą. Turintys adenoidus dažniau serga įv. peršalimo, ausų ligomis. Jei jie kliudo kvėpuoti, jie operuojami.
Dantys. Dantų problemos mokykliniame amžiuje, jų prevencija. Burnos higiena.
Sveika mityba. Sveikos mitybos principai ir taisyklės.
Sveikos mitybos principų pažeidimų pasekmės.
Vaikų šlapinimosi sutrikimai, jų priežastys. Šlapimo organų ligų priežastys ir prevencija.
Iš šalinimo organų ligų dažniausiai pasitaiko šlapimo takų infekcijos. Jomis vadinamas bet koks infekcinis-uždegiminis procesas bet kurioje šlapimo takų gleivinės vietoje. Moksleiviams šias ligas dažniausiai sukelia žarnyno bakterijos, patekusios į šlapimo takus per išorinę šlaplės angą. Svarbiausia profilaktikos priemonė – švara. Šias ligas gali skatinti ūminės žarnyno infekcijos, lydimos viduriavimo. Šių infekcijų profilaktikai didelę reikšmę turi kova su žarnyno kirmelėmis, ypaę spalinėmis. Iš inkstų uždegimų dažniausiai pasitaiko alerginės imunimės kilmės inkstų kamuolėlių uždegimai, pakenkiantys inkstų kanalėlius, arterioles ir inkstų audinių ląsteles. Jų eiga gali būti ūminė ir lėtinė. Inkstų ligos gali pereiti į lėtines formas, kartotis, taip pat gali išsivystyti lėtinis inkstų nepakankamumas. Moksleiviai persirgę inkstų ligomis turi būti stebimi medicinos personalo ir pedagogų. Jie turi nepervargti, nesušalti, juos reikia saugoti nuo ligų, stresinių situacijų. Naktiniu šlapimo nelaikimu dažniausiai sergama darželyje, tačiau pasitaiko ir mokykliniame amžiuje bei dar vėliau. Prižastys labai įv.: psichinės traumos, pervargimas, CNS išsekimas, nepakankamas miegas, cukraligė, adenoidai, šlapimtakių anomalijos bei kitos ligos.gydant pirnmiausia stengiamasi nustatyti priežastis ir jas pašalinti.
Oda, odos funkcijos. Odos priežiūros ir asmens higienos reikšmė užkrečiamų odos ligų prevencijai.
Odos f-jos: apsauginė barjerinė /atlieka visi odos sluoksniai; apsaugo visus po ja esančius organus bei audinius nuo mechaninių, terminių, cheminių, spindulinių dirgiklių/, imuninė /nepraleidžia mikrobų bei kitokių genetiškai svetimų ląstelių ar organinių medžiagų; nuolat nusitrindamas raginis sluoksnis apvalo odą nuo įv. užkrato; švari oda pasižymi baktericidinėmis savybėmis/, dalyvauja medžiagų apykaitoje /gamina odos riebalus, prakaitą, pigmentus, vitaminą D ir kt., odoje kaupiasi įv, medžiagos/, atlieka rezorbacinę f-ją /sugeria deguoni, išskiria anglies dioksidą/, jutimo /joje yra daug receptorių/, atlieka estetinę-fenotipinę f-ją /puošia žmogų ir kievieno individo gali būti skirtinaga/, diagnostinę /pagal jos išvaizdą galima spręsti apie oraganizmo atsparumą patogeniniams mikrobams, polinkį alergijoms, vidaus sekrecijos liaukų būseną ir kt./. odos higiena – tai asmens higienos dalis. Sisteminga odos prižiūra, jos valymas, prausimas apsaugo ją nuo uždegimų, ligų, per ankstaus senėjimo, elastingumo sumažėjimo ir kt. Asmenys, nesilaikantys elementarios odos higienos, skleidžia nemalonų kvapa, dažniau serga odos ligomis ir jomis užkrečia kitus, per rankas platina vcirškinimo trakto bei kitas ligas. Visus nešvarumus nuo odos šalina vanduo ir muilas. Atviros vietos plaunamos kasdien, uždaros – ne rečiau kaip kartą per savaitę. Paauglystėje dėl pakitusios fiziologijos viso kūno higienai reikia skirti daugiau dėmesio.

Regos sutrikimai, jų priežastys ir prevencija.
Toliaregystė – būna tada, kai spinduliai susikerta už tinklainės, trumparegystė – kai spinduliai susikerta prieš tinklainė. Trumparegystė išsivysto dėl blogų mokymosi sąlygų, kai būna prastas apšvietimas mažas nuotolis nuo akių skaitant ar rašant arba kai per smulkus ar per blyškus šriftas, kai mokiniai skaito gulėdami, važiuodami, kai per arti lentos pastatytas suolas it kt, t.y. dirbant blogomis higieninėmis sąlygomis. Regos sutrikimai pasireiškia ir sergant įv. ligomis, ypaę rachitu, tuberkulioze, reumatu. Kad mažiau būtų trumparegių mokinių, reikia geriau organizuoti mokymą, laikytis higienos taisyklių, taisyklingai sėdėti rašant ir skaitant, nepamiršti, kad ilgiau dirbant reikia akis pailsinti ar net atlikti specialius pratimus, apskritai stiprinti ir grūdinti vaiko organizmą.
Klausos sutrikimai, jų priežastys ir prevencija.
Dažniausi vaikų vidaus sekrecijos liaukų sutrikimai.
Lytinis ugdymas mokykloje, jo tikslai ir turinys.
Lytinis auklėjimas yra žmogaus auklėjimas tam tikros lyties individu. Jis glaudžiai susijęs su fiziologinėmis, medicininėmis, psichologinėmis, pedagoginėmis ir kitomis problemomis. Tai sudėtingas procesas, kuris formuoja asmenybės savybes, bruožus, ypatumus, taip pat nuostatas, lemiančias visuomenei naudingą žmogaus požiūrį į kitos lieties atstovus. Lytinio auklėjimo tiklas – suformuoti tinkamą lyčių bendravimo, dorovinių normų ir nuostatų esmėa supratimą ir poreikį jomis vadovautis visose veiklos sferose. Kiekvienas pedagogas privalo išugdyti moksleiviams socialinę atsakomybę už kiekvieną poelgį bendraujant su kitos lyties asmeniu, gebėjimą suprasti kitus žmones ir gerbti juos kaip tam tikros lyties atstovus. Lytinio auklėjimo turinys. Pirmiausia reikia supažindinti su vaiko, paauglio ir jaunuolio morfologinėmis, fiziologinėmis ir psichologinėmis ypatybėmis, susijusiomis su lytimi ir šių ypatybių reikšme santykiams su kitais žmonėmis visose veiklos sferose. Moksleiviai turi turėti supratimą apie savo ir priešingos lyties asmenų kūno sandarą, veiklą, lytines sferas, psichikos ir charakterio ypatybes. Jiems reikia žinoti, kas yra lytinis brendimas, kokiais požymiais jis pasireiškia, kaip elgtis jo metu. Jie privalo žinoti apie lytiniu organų patologiją, venerines ligas, jų plitimą ir šių ligų profilaktiką. Apie šias ligas pateikiama informacija turi būti lengvai suprantama, moksliška, akcentuojanti dorovę, įdomi ir pakankamai išsami. Kalbant apie venerines ligas, reikia akcentuoti jų plitimo kelius, profilaktiką. Šių ligų simptomus būtina aptarti bendrais bruožais, apie gydymą nekalbėti. Reikia įtikinti, kad kiekvienu įtartinu atveju reikia tuojau pat kreiptis į gydytoja. Kita lytinio auklėjimo turinio problema – šeina ir tarpusavio santykiai joje.
Galimos stuburo traumų pasekmės ir pirmoji pagalba.
Pirmoji pagalba. Įtarus stuburo traumą, ligonis guldomas ant nugaros, ant lygaus kieto pagrindo. Draudžiama lankstyti ar sukinėti stuburą, nes šie veiksmai gali pasunkinti nugaros smegenų ar nervinių šaknelių pakenkimą. Ypatingai svarbu nesukinėti ir nejudinti galvos. Ligonio transportavimui į gydymo įstaigą būtina iškviesti GMP.
Ligonio, patyrusio stuburo traumą, pervežimui rekomenduojama imobilizacija: ligonis guldomas ant kieto lygaus pagrindo (tam tinka plati lenta, durys). Kaklas ištiestas, galva neutralioje padėtyje. Iš abiejų galvos pusių dedami smėlio maišeliai, per kaktą ir abu smėlio maišelius 10cm pločio juosta galva pririšama prie lentos. Šis įtvirtinimas apsaugo nuo kaklo judesių transportavimo metu. Kita juosta prie lentos fiksuojama krūtinės ląsta. Trečia juosta prie lentos pririšamas dubuo. Ketvirta juosta per kelius prie lentos pririšamos kojos (vietoj juostų galima panaudoti diržus, lipnią medicininę juostelę). Tokioje padėtyje yra saugu transportuoti ligonį, nes negalimi nei kaklo nei juosmens judesiai.
Galimos galvos traumų pasekmės ir pirmoji pagalba.
Liekamieji reiškiniai po galvos smegenų traumos skirstomi į fizinę negalią, pažintinės funkcijos sutrikimus ir elgesio pakitimus. Fizinė negalia: 1) Kalbos, regos, klausos sutrikimai. 2) Galvos skausmai. 3) Koordinacijos sutrikimai. 4) Raumenų spąstiškumas (raumenys įsitempę, trukdo laisvam judėjimui). 5) Paralyžiai. 6) Traukuliai. 7) Miego sutrikimai. 8) Rijimo, kalbos artikuliacijos sutrikimai. Pažintinės funkcijos sutrikimai: 1) Ilgalaikės ir trumpalaikės atminties sutrikimai. 2) Mastymo sulėtėjimas. 3) Skaitymo ir rašymo sutrikimai. 4) Dėmesio ir koncentracijos sutrikimai. Elgesio pakitimai: 1) Nuotaikų svyravimas. 2) Depresija. 3) Seksualiniai sutrikimai. 4) Nekantrumas, nesugebėjimas ilsėtis, atsipalaiduoti. 5) Nesugebėjimas savęs kontroliuoti, neadekvačios reakcijos į situaciją. 6) Sunku kontroliuoti emocijas, sulaikyti pyktį. 7) Nesugebėjimas bendrauti su aplinkiniais. 8) Haliucinacijos, paranoja, manija. Pirmoji pagalba. Radus žmogų be sąmonės ir, esant išoriniams galvos traumos požymiams (kraujosruvos, žaizdos, nubrozdinimai), jis guldomas ant nugaros, atlaisvinami kvėpavimo takai (prasegama apykaklė, išvaloma burna), kviečiama Greitoji Medicinos Pagalba. Svarbu: nesukinėti ligonio kaklo (5-10% patyrusių galvos traumą, kartu patiria ir kaklo traumą), neleisti ligoniui keltis ir stotis, kol visiškai neprašviesėja sąmonė ir neatsistato orientacija. Pageidautina, kad ligonį į gydymo įstaigą gabentų Greitoji Medicinos Pagalba.
Psichinės sveikatos kriterijai. Dažniausi psichinės sveikatos sutrikimai mokykliniame amžiuje, jų priežastys ir prevencija.
Neurozė. Moksleivių neurozių priežastys ir prevencija.
Protinis darbingumas, jį sąlygojantys veiksniai.
Protinio darbingumo veiksniai: efektyvus pedagoginio proceso organizavimas, taikant įv. mokymo metodus; mokymas ir pratinimas sistemingai nuosekliai ir produktyviai dirbti; partneriškų, pasitikėjimu ir pagarba pagrįtų santykių kūrimas,; nerimastingumą sukeliančių priežasčių šalinimas; pasitikėjimo savo jėgomis skiepijimas, savo vertės jausmo ugdymas; moksleivių sveikatos nuolatinis stebėjimas ir vertinimas šeimoje bei mokykloje; tinkamas protinės veiklos ir poilsio derinimas; vieningų reikalavimų vaiko veiklai ir poilsiui užtikrinimas; higienos normų paisymas sudarant dienotvarkę; paties moksleivio iniciatyva.
Nuovargis ir pervargimas. Pervargimo įtaka sveikatai. Protinio darbo higienos reikšmė pervargimo prevencijai.
Nuovargis – tai laikinas darbingumo ir pagrindinių organizmo sistemų f-jų pajėgumo sumažėjimas. Jo fiziologinė reikšmė dvejopa: 1) tai organizmo apsauginė, apsigynimo reakcija nuo per didelio funkcinio išsekimo, 2) jis yra atstatymo procesų stimuliatorius, padidinantis organizmo funkcines galimybes. Prieš nuovargį atsiranda subjektyvus pavargimo jausmas. Nuovargis – tai laikinas jaudinimo ir slopinimo procesų santykio sutrikimas galvos smegenų žievėje. Dėl per didelio krūvio, blogai organizuoto mokymo ir auklėjimo priceso, blogų buitinių sąlygų, ligų ir kitų priežasčių atsiranda pervargimas. Pervargus sutrinka miegas, netenkama apetito, skauda galvą, moksleivis tampa abejingas viskam, susilpnėja atmintis, dėmesys. Tai sumažina protinį darbingumą ir pažangumą. Ilgalaikis pervargimas sutrikdo visas organizmo f-jas, sumažėja atsparumas ligoms, įv. neigiamiems aplinkos veiksniams, galima susirgti neuroze. Režimą reikia suorganizuoti taip, kad perbvargimo nebūtų.
Mokytojo profesinė veikla. Mokytojo profesinė higiena.

Leave a Comment