Baltų mitologija

Lietuvių mitologija yra sudėtinga, nes laikui bėgant labai keitėsi, įtraukdama naujus elementus ir reinterpretuodama senesnius.

Ankstyvosios ikiindoeuropietiškosios epochos pagrindinis bruožas – gamtos jėgų garbinimas. Gamtos kultas pasireiškė atskirų augalų, gyvūnų, negyvosios gamtos, daiktų garbinimu – totemizmu ir animizmu – atskirų gamtos objektų įdvasinimu. Garbinti medžiai, paukščiai, ugnis, vanduo – viskas, kas sudarė pagrindinį žmonių pragyvenimo šaltinį.

Vėlyvojoje ikiindoeuropietiškoje epochoje gamtos kultas susijęs su dvasių ir atskirų dievybių kultu. Būta tik moteriškų dievybių. Vyravo Didžiosios Deivės religija, žemės, o ne dangaus religija. Didžiąją Deivę supantieji simboliai – vanduo (ggyvybės šaltinis), sprogstantys pumpurai, žiedai, išsikeroję augalai, paukščiai, žvėrys, – t.y. gyvybės ženklai.

Indoeuropietiškojoje patriarchalinėje epochoje (III tūkst. pr. m. e.) susiduria Senosios Europos ir indoeuropiečių kultūros. Taiki žemdirbių kultūra persiformuoja į neramių, karą idealizuojančių žmonių kultūrą.

Moteriškas dievybes keičia dievai vyrai (beveik visada ginkluoti). Tiesa, ilgą laiką moteriškos dievybės egzistavo greta vyriškųjų, bet buvo netekusios savo reikšmės.

Lietuvių Aukščiausias Dievas vadintas Praamžiumi (esantis pats pirmasis, neturintis pradžios), Aukštėju, Dievu Seneliu, Praamžimu, Praamžiu ir t.t.

Lada – įasmeninto pasaulio gyvūnijos ir augalijos pragimdytoja, didžioji baltų deeivė motina. Lela – jos duktė. Jos abi buvo laikomos tarpininkėmis tarp dangaus ir žemės, pavasario gamtos gaivintojomis, augalijos augintojomis, lietaus ir rasos davėjomis, taip pat vaisingumo ir santuokų, santuokinio gyvenimo, gimimo globėjomis.

Perkūnas – atmosferos ir gamtos valdytojas, kaip dangiškoji dievybė, bu

uvo aukščiausiojo Dievo pagalbininkas ir valios vykdytojas. Aukščiausiąjį Dievą jis pranoko savo aktualumu žmogui ir mitologinių funkcijų konkretumu.

Dievų trejybėje Perkūnas simbolizuoja aukštų gamybinių, vegetacinių jėgų pakilimą, vyriškumą, sėkmę, taip pat antžeminį pasaulį, dangų, lietų, griaustinį, dangaus ugnį (žaibą). Jam priskiriama žemės augalijos priežiūra, globa, rūpinimasis vaisingumu. Patrimpas simbolizuoja žemę, o Pikuolis – požemį, mirtį.
Dangaus dievybės:Mitinis Kalvis (Dievaitis Kalvelis) senovės lietuvių mitologijoje buvo Perkūno pagalbininkas, sietas su ugnimi ir vandeniu, stebuklingų daiktų (ginklų, Saulės, Mėnulio) kalėjas.
Deivė Saulė – senovės mitologijoje buvo Mėnulio žmona (kartais seserimi), o visos žvaigždės – dukterimis.
Mėnulis – nakties šviesos Dievas, augalijos augimo skatintojas.
Kiti dievai:Laima – galingiausia ir vyriausia dangaus ir žemės, viso gėrio deivė. Lėmė ne tik žmogaus gimimą, bet ir tolesnį žmogaus gyvenimą, o jos sesuo Giltinė siejama su gyyvenimo pabaiga.
Laimė (Dalia) – gyvenimo sėkmės tvarkytoja, globojanti žmones, Laimos pagalbininkė.
Veliona – amžinybės, amžinos vilties, būsimo pomirtinio gyvenimo deivė.
Deivė Kupolė ir jos duktė Rasa sietos su augalijos suklestėjimu, augimu, vegetacija.

Kiti baltų garbinti žemės dievai buvo Lauksargis, Laukpatis, Jievaras, Jievų dvasios.

Žemyna – žemės, duodančios vaisius, ir viso, kas gyva, deivė, suteikianti žemei vaisingumą. Drauge su Žemėpačiu globojo laukus, žemės ūkio vaisius, visą augaliją, javus, gyvulius, sodybą, namus, jų gyventojus.

Žaltys – namų, židinio, gerovės, sveikatos, vaisingumo dievybė, geroji namų dvasia.Gabija – ugnies valdovė, seniausioji lietuvių ugnies ir na
amų židinio deivė. Ji globojo ne tik namų židinio ugnį, bet ir visą ūkį, gyvulius, moterų darbus, ypač verpimą prie balanos ar žvakės.
Patriarchato laikotarpiu kaip ir daugelis dievų buvo suvyriškinta. Taip atsirando ugnies dievaitis Gabikis. Medeina – miško deivė, šeimininkė, medžioklės globėja, tarp svarbiausių lietuvių oficialiojo panteono dievų buvo vienintelė deivė, jai aukojo Mindaugas. Dažnai vaizduojama meškos pavidalu, kuris yra šventas gyvulys, saugantis žmones nuo visokių blogybių, piktųjų dvasių.Bubilas su Austėja sudarė bičių dievų porą.
Austėja – Bubilo žmona, bičių deivė, šeimos gausintoja, ištekančių ir nėščių moterų globėja. Austėja globojo bites, augaliją, žiedus, iš kurių bitės rinko medų ir medžiagą koriams. Kartais gretinama su žemės deive Žemyna – augalijos deive, teikiančia bitėms žiedus. Vandenį žmonės nuo seno laikė šventu. Bėgančių vandenų – upių ir šaltinių – magiška jėga kilo iš tikėjimo, kad vandens tekėjimas analogiškas ligų ir kitų blogybių nutekėjimui drauge su vandeniu.
Paprastas vėjas archainiuose mituose vaizduojamas zoomorfiniu pavidalu, dažniausiai meška arba žirgu. Kiti dievai: broliai Šiaurys, Rytys, Pietys ir Vakaris – sparnuoti vėjų dievai, Vėjo sūnūs, Vėjopatis, Bangpūtys.Aitvaras – lietuvių pagoniškojo panteono dieviška būtybė, atmosferos, vandens, ypač debesų, saugotojas, turintis ryšį su žeme ir jos turtais.
Laumės – vienos seniausių lietuvių dangaus ir žemės dievybių. Jos tarpininkės tarp žemiškosios ir dangiškosios sferos. Žmones apdovanodavo materialinėmis gėrybėmis, o ka
ai kada lemdavo pražūtį ir mirtį.
Kaukas (Kaukutis) – požemio dievaitis, po žeme gyvenanti mitologinė būtybė. Kaukai, laikinai iškilę iš žemės, tam tikrą laiką pratęsia savo gyvenimą dvaselių pavidalu. Velnias (Kaulinis senis) – senovės lietuvių mitologinė figūra. Požemio dvasia, sauganti žemėje slypinčius, žmonių paslėptus, užkeiktus lobius. Velnias ypač artimai susijęs su mirusiųjų pasauliu. Pagrindinė velnio pareiga – saugoti žemės lobius, globoti vargšus, neturtingus, bet sąžiningus žmones, bausti skriaudėjus, gobšuolius, piktadarius, girtuoklius.
Ragana – miškų, miško gilumos ir tamsos deivė, piktoji burtininkė. Raganos buvo seniausių laikų žiniuonės, magijos veiksmų atlikėjos, kosmoso, žmonių, gyvūnų tvarkytojos, nakties būtybės.

Leave a Comment