Turinys
Įvadas ………………………………………………………………………………………………………. 21. Pykčio samprata, jį įtakojantys veiksniai bei išraiška …………………………………. 32. Agresija ir ją įtakojantys veiksniai …………………………………………………………… 43. Agresyvaus elgesio teorijos …………………………………………………………………….. 8Apibendrinimas ………………………………………………………………………………………… 11Literatūra …………………………………………………………………………………………………. 12
Įvadas
Šiuo metu labai populiari tema – agresija. Šiandieniniame gyvenime gana dažnai susiduriama su agresyviai nusiteikusiais žmonėmis. Tai ypač ryškiai pasireiškia jaunimo tarpe. Apie pyktį, jį sukeliančius veiksnius ir padarinius, agresyvų elgesį, jo padarinius kalbama visur: televizijoje, laikraščiuose, knygose, mokyklose, gatvėse, interneto puslapiuose ir pan. Agresija ir pyktis vis dar išlieka aktualia problema mūsų visuomenėje. Ši tema yra aktuali ir reikšminga ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje: teroro aktai, žmogžudystės, smurto aktai šeimose, mokyklose vis dar lieka skaudžia visuomenės problema. Su agresyviu elgesiu galima susidurti daug kur: kai kurie žmonės savo tikslų siekia pakeltu balsu, gąsdinimais. Su pykčiu ir fizine prievarta susiduriama, kai gadinami daiktai, užpuolami, sužalojami ar net nužudomi žmonės. Kartais tokiais būdais siekiama konkrečių savanaudiškų tikslų. Tačiau dažniausiai pyktis, destruktyvus ir žalojantis elgesys atrodo nesuprantamas, betikslis ir sunkiai ar visiškai nepaaiškinamas. Lietuva pasaulyje vis dar pirmauja pagal savižudybių (agresijos, nukreiptos į save) skaičių. Kol kas nerandama būdų, kaip sustabdyti tai. Todėl tema apie agresiją ir pyktį vis dar išlieka labai aktuali ir reikšminga. Dažnai kyla klausimas: kas sąlygoja agresiją, kokie veiksniai įtakoja destruktyvų elgesį.Darbo tikslas – analizuoti agresijos ir pykčio biologinius, socialinius ir psichologinius ypatumus.Uždaviniai:1. Pateikti pykčio sampratą bei įtakojančius veiksnius.2. Aptarti agresijos sampratą ir ją įtakojančius veiksnius.3. Supažindinti su agresyvaus elgesio teorijomis.Žmogaus pyktį ir agresiją įtakoja nemažai skirtingų faktorių: biologiniai, psichologiniai, socialiniai. Aiškinant pykčio ir agresyvumo apraiškas didelis dėmesys skiriamas socialiniam aspektui, nes neįmanoma agresyvumo įsivaizduoti kur nors kitur nei pačioje visuomenėje, kaip ir negalima paaiškinti pačios visuomenės, nežinant agresyvaus elgesio ypatumų ir jį sukeliančių veiksnių. Šiame darbe siekiama aptarti pykčio ir agresijos ypatumus.
1. Pykčio samprata, jį įtakojantys veiksniai bei išraiška
Pyktis yra normali emocija, kurią neišvengiamai kiekvienas patiria frustracijos situacijose (t.y. tuomet, kai negali pasiekti ar gauti tai, ko nori). Kuo reikšmingesnis tikslas, tuo didesnę įtampą ir pyktį jaučiame, negalėdami jo pasiekti. Pyktis – tai priešiška emocinė reakcija į asmenybės poreikių tenkinimo, tikslų įgyvendinimo kliūtis. (Psichologijos žodynas, 1993, p. 211). Pyktis dažniausiai reiškiasi energijos antplūdžiu, fizinės veiklos poreikiu, sustiprina pasitikėjimą savo jėgomis, įkvepia drąsos ir kartu susilpnina savikontrolę. Pyktis būdingas tiek gyvūnams, tiek žmonėms. Gyvūnų pyktis yra labai reikšmingas padeda sutelkti energiją ir pasirengti aktyviai savigynai. Žmogui pyktis kartais taip pat gali padėti susitelkti ir energiją pakreipti teigiama linkme. Nelabai smarkus, sąmonės kontroliuojamas pyktis padidina žmogaus pasitikėjimą savimi, suteikia drąsos ir jėgų ginti teisėtus savo ir kitų žmonių interesus. Dažnai pyktis kyla situacijose, kai žmogus suvokia, kad gresia pavojus jo gerovei. Pvz., tėvai, atvežę sergantį vaiką į priėmimo skyrių, pyksta ant personalo, nes jiems atrodo, kad pagalba suteikiama ne taip greitai, kaip jie norėtų. Kuo didesnę grėsmę vaiko sveikatai jie įsivaizduoja, tuo didesnis jų nerimas ir stipresnė pykčio reakcija. Pyktį gali sukelti labai įvairūs veiksniai: įžeidimas, draudimas, vertimas atlikti tai, kas prieštarauja žmogaus norams, nepritarimas, apgaulė, kritika, melas ir pan.(Izard, 2000).Pyktį galima išreikšti racionaliai ir neracionaliai. Racionalaus pykčio požymiai:1. Pyktis adekvatus situacijai. Jeigu pyktį sukėlė tai, kad reikėjo 15 min. ilgiau, nei nurodyta, palaukti už durų, galima mandagiai pasakyti pastabą.2. Pyktis išsakomas tuo laiku, kada kilo, ir tiems žmonėms, kuriems jis skirtas. Jeigu jausmai labai stiprūs, prieš išsakydamas juos, žmogus nusiramina.3. Kūno kalba (veido išraiška, akių kontaktas, rankų judesiai, poza), balso tembras (tvirtas, bet ne per daug garsus) ir kalbos turinys sutampa ir rodo tuos pačius jausmus.
4. Kalbama apie tai, kas sukėlė pyktį, o ne daromi globalūs apibendrinimai (jūs visada… arba visi prieš mane…).5. Kalbama apie savo jausmus, o ne kaltinami kiti, t.y.: “Aš jaučiausi ignoruojamas, kai neįvykdėte savo pažado” vietoj “Jūs mane ignoruojate”.6. Pyktis išreiškiamas socialiai priimtinu būdu (t.y. pakankamai mandagiai), pašnekovui tinkamu laiku ir tinkamoje aplinkoje, prisiimant atsakomybę už savikontrolę.7. Racionaliai išreikštas pyktis sumažina įtampą, nelieka kaltės jausmo. (Controlling Anger – Before It Controls You).Racionaliai išreikšti pyktį dažniausiai būna sunku, todėl pasirenkamas neracionalus būdas. Nesugebėjimas reikšti natūraliai kylantį pyktį sunkina bendravimą, iškreipia tikrovės suvokimą ir gali sukelti psichosomatinių sutrikimų ir netgi perauga į agresyvų elgesį, smurtą. Toliau ir bus aptariama agresijos samprata ir ją įtakojantys veiksniai.2. Agresija ir ją įtakojantys veiksniai
Agresija apibūdinamas labai platus elgsenos ir emocijų spektras: nuo sportinio azarto, ginčų, savigynos iki žmogaus puolimo, žudymo, karų bei kitos valstybės užpuolimo. Yra labai daug agresijos apibūdinimų. Agresija – visi veiksmai, kuriais siekiama sužaloti, pakenkti, suteikti skausmą. (Lindesmith, 1999). Priešiškas elgesys, kuriam būdingas įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus ar net žmonių grupės atžvilgiu, turint tikslą pakenkti kitam žmogui fiziškai ar psichologiškai. (Psichologijos žodynas, 1993, p. 9). Žmogaus reakcija į tam tikrą ar tariamą grėsmę, kilus konfliktui, kuri gali pasireikšti kito žmogaus puolimu, pavartojant fizinę jėgą; tipiškas elgesys frustracijos metu. (Sociologijos terminų žodynas, 1994, p. 7).Dažniausiai agresijos terminu apibūdinamas toks elgesys, kuriuo vykdomas fizinis ar žodinis smurtas kitų atžvilgiu. Tačiau nei vienas iš agresijos apibūdinimų visapusiškai neaprėpia šio sudėtingo ir įvairialypio reiškinio. Agresija – neatskiriamas tarpasmeninių konfliktų palydovas, gali būti ir konflikto priežastimi (išreiškiamos agresijos tendencijos), ir pasekmė (nežinoma kitų konflikto sprendimo strategijų, nenorima ar nemokama jomis pasinaudoti). Tai vienas iš svarbiausių individo emocijų ir elgsenos apibūdinimų, lemiančių žmonių tarpusavio santykius ir individualų asmenybės vystymąsi.
Agresyvaus elgesio tikslas – pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Agresija gali reikštis nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu (žodinė agresija) ir fiziniu smurtu (fizinė agresija).(Žukauskienė, 1997). Iš esmės agresija neprieštarauja dorovei, nors didžioji dauguma išorinių agresijos apraiškų yra amoralios ir netoleruotinos. Visuomenė nesmerkia „teisėtos“ agresijos (policininkas, tramdantis nusikaltėlį; dantistas, raunantis dantį; sportininkas, kovojantis dėl kamuolio ir pan.) ir „instrumentinės“ agresijos (veiksmai, kuriais siekiamas tikslas ir nepadaroma didelė žala; ginčai dėl objektų, teorijos ar privilegijų). Tai socialiai priimtinas agresyvumas, neatsiejam socialinio gyvenimo dalis. Agresijos formos tiesiogiai susijusios su smurtu (agresyvumas nukreiptas į daiktus, žmones ar save) yra smerkiamas. Tačiau vertinimo normas ir reikalavimus lemia kultūra, kuri kartais sparčiai keičiasi. Kintant kultūrai kinta ir ją atspindintis elgesys bei vertinimo normos. Manoma tam, kad konkreti elgsena būtų įvardyta kaip agresyvi, būtinos dvi sąlygos:1) konkreti apčiuopiama skriauda, padaryta žala;2) pažeistos elgesio normos. (Rumenciava, 1991).Agresiją įtakoja įvairūs faktoriai. A. Bandura (1991) skiria tokius agresiją įtakojančius faktorius: lyčių skirtumą; rasinė priklausomybė; aplinkos; išankstinis nusiteikimas; alkoholio ir narkotikų vartojimas; baimė.Vienu iš faktorių yra lyčių skirtumas. Seniau buvo susiformavusi tokia nuomonė, kad stipriosios lyties atstovai yra agresyvesni nei moterys ir dažniau būna agresijos iniciatoriais. Tai aiškinama remiantis grynai fiziologiniais ypatumais, pirmiausiai tuo, kad vyrų organizme yra didesnė agresyvumą nulemiančių hormonų koncentracija. Eksperimentuose su gyvūnais padaryta išvada, kad vyriški hormonai pabudina agresiją, nors nereikia sakyti, kad be šito agresija negali egzistuoti. Tačiau kai kalbama apie žmogų, tampa aišku, kad neužtenka žiūrėti vien iš biologinių pozicijų. Lyčių genetiniai-hormoniniai mechanizmai skiriasi, bet panašūs į gyvūnų, tačiau didesne dalimi tai priklauso nuo visuomenės, nuo berniukų ir mergaičių gyvenimo konkrečiose visuomenės struktūrose. Dabar yra pakankamai daug surinkta dokumentinių įrodymų, kuriais remiantis galima teigti, kad moterys elgiasi taip pat agresyviai ar net agresyviau už vyrus. Įrodinėjama, kad biologinio faktoriaus įtaka yra minimali lyginant su situaciniais ir socialiniais veiksniais. (Bandura, 1991).Dar vienas faktorius, įtakojantis žmogaus agresyvumą, yra jo rasinė priklausomybė. Lietuvoje agresyvumo pasireiškimas dėl rasinių motyvų yra gan retas reiškinys, tačiau užsienyje ši problema kelia daug rūpesčių. Yra daug valstybių, kuriuose tarp baltųjų ir spalvotųjų šalies gyventojų priveda prie konfliktinių situacijų. Analizuojant šiandieninę situaciją santykiai tarp baltųjų ir juodaodžių, o taip pat ir tarp savo rasės žmonių, yra labai pasikeitę lyginant su buvusiomis normomis. Tačiau tarp šių dviejų kultūrų individų agresyvumo blyksnių galimybės yra daug didesnės, nei tarkim, tarp tos pačios rasės individų. Šį reiškinį paaiškinti gana nesunku: problema kyla todėl, kad vienai grupei žmonių pastoviai jaučiant panieką ir pažeminimą kitos grupės atžvilgiu tai juos nuteikia agresyviai. (Bandura, 1991).Kita faktorių grupė – tai negatyvūs mus supančios aplinkos faktoriai. Skiriami šie aplinkos faktoriai fiziniai, kuriems priklauso triukšmas, karštis, užterštas oras ir pan. tarpasmeniniai, kuriems priklauso asmeninės erdvės pažeidimas, teritorinis įsikišimas ir pan. Laboratoriniai tyrimai ir eksperimentai rodo, kad šie veiksniai ne visada sukelia tuos pačius efektus. Pavyzdžiui, triukšmas, karštis ir sausra žmonėms tam tikrose situacijose visai neturi įtakos. Tik aplinka ir tarpasmeniniai santykiai yra nepakankami faktoriai kilti asmenybės agresyvumui. Buvo prieita tokios nuomonės (Bandura, 1991): 1. Aplinkos faktoriai nepadidina agresyvumo vienareikšmiai ir tiesiogiai. Jie gali veikti agresyvumą tik, jei: a) tokiu būdu sužadintas individas iš anksto buvo nuteiktas užpuolimui. b) pažeidžiamas asmenybės gebėjimas teisingai perdirbti gaunamą informaciją. c) jei tuo momentu nutraukiamas jo atliekamas koks nors veiksmas. 2. Fiziniai aplinkos veiksniai didina agresyvumą iki tam tikros ribos, po kurios šių veiksnių įtaka labai sumažėja. Žmonių tarpasmeniniai faktoriai yra mažiau ištirti nei aplinkos. Skiriami šie tarpasmeniniai faktoriai: teritorinis įsikišimas; asmeninės erdvės pažeidimas; didelis kiekis žmonių mažoje erdvėje;Žmogus turi turėti tam tikrą teritoriją, kad galėtų normaliai funkcionuoti. Nors yra linkusių teigti, kad tai yra atavizmas – žmonių instinktyvinis biologinis faktorius, apsprendžiantis turėti tam tikrą teritoriją, dabar teigiama, kad žmonės pilnai gali priimti kitus individus į savo erdvę, nepasireiškiant tuo metu padidintai agresijai ir tuo pačiu laikui bėgant, jie pasidalina ta erdve su kitais individais. (Bandura, 1991).Nemažą įtaką agresyvumui turi ir asmeninės erdvės pažeidimas. Apie kiekvieną individą yra erdvės ribos. Kiekvienas tos erdvės pažeidimas gali priversti žmogų “bėgti”, t.y. trauktis nuo nepageidaujamo įsikišimo į jo asmeninę erdvę, iššaukti jame nepatogumo jausmą. Yra teigiama, kad toks pažeidimas gali iššaukti agresyvumą dėl dviejų priežasčių: • jei asmeninės erdvės pažeidimas nepalieka būdų atsitraukimui, individas gali pereiti prie tiesioginės agresijos.• gali pasireikšti dominavimo reakcija, ir jeigu yra nors kiek priešiškumo, individas savo nepatogią būseną gali bandyti palengvinti agresyvia reakcija. (Bandura, 1991).Aišku, kad tokios situacijos nebūtinai baigiasi nukentėjusio puolimu. Agresyvumas yra tik kaip viena iš galimų asmenybės reakcijų ir pasireiškia tik tada, kai išnaudojamas visas alternatyvių atsakymų arsenalas. Didelis kiekis žmonių mažoje erdvėje gali sukelti tam tikras žmonių reakcijas, tuo pačiu tai gali būti priešiškos reakcijos. Manoma, didelis kiekis žmonių mažoje erdvėje yra būtinas, bet nepakankamas veiksnys, kad kiltų subjektyvi – psichologinė reakcija į stresą. Turi būti visa eilė papildomų sąlygų – asmeninės erdvės pažeidimas, kontrolės nebuvimas, perkrovimas stimulais ir pan. Visi jie artimi savo kilme tiems, kurie turi įtakos žmogiškosios agresijos pasireiškimui. Labai didelės įtakos turi ir žmonių išankstinis nusiteikimas. Jei prieš tai žmonių nuotaikos buvo agresyvios, pabuvus jiems ilgesnį laiką kartu mažoje erdvėje tie jausmai dar labiau sustiprėja. Ir atvirkščiai, jei atmosfera buvo šilta ir draugiška, tai ji nuo to pasidaro dar šiltesnė ir jaukesnė.Dar viena agresyvumo apraiška yra alkoholio ir narkotikų vartojimas. Keliamos dvi agresyvumo pasireiškimo versijos:1) pagrindinę reikšmę suteikiame grynai farmakologiniam veikimui, kuris tiesiogiai veikia nervines ląsteles, kurios atsakingos už elgesio kontrolę. Procesas pasireiškia kaip stimuliacija primityvių, žemesnių instinktų, kurių pasėkoje galimas agresijos pasireiškimas;2) alkoholio ir kitų narkotinių medžiagų vartojimas sukelia cenzūros sistemos slopinimą ir sužadina žmogaus įgimtą ir įgytą agresyvumą.Tačiau kyla klausimas – kodėl ne visi žmonės, pavartoję alkoholį, būna agresyvūs. Alkoholis iššaukia fiziologinio sužadinimo būseną, panašią į būseną, kurią lydi priešiškumo pasireiškimas. Tokie pasikeitimai kaip: padidėjęs kraujospūdis, padidėjimas cukrus kraujyje, didesnio kraujo kiekio padidėjimas raumenyse ir pan., susiję su tarpusavio santykių pasikeitimu. Girti žmonės yra linkę į kraštutinumus, kai normalioje būsenoje tai yra slopinama. Vieni būna linkę daugiau į agresyvumą, kiti galbūt į pernelyg didelio jautrumo būseną. Dar vienas faktorius, sukeliantis perdėtą agresyvumą-tai baimė. Bailus žmogus arba stengiasi pabėgti nuo galimos nelaimės, arba stengiasi būti agresyvus, kad išgąsdintų jį provokuojančią pusę. Yra grupė žmonių, kurie galvoja, kad elgdamiesi agresyviai, jie bus laikomi dominuojančiais ir taip juos aplenks kitų agresija. (Bandura, 1991).Kaip matyti iš agresiją įtakojančių faktorių, agresyvaus elgesio priežastis galima aiškinti įvairiai. Yra kelios agresyvumo aiškinimo teorijų kryptys, kurios skirtingai aiškina agresyvumo priežastis.3. Agresyvaus elgesio teorijos
Įvairūs autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo priežastis, jos funkcionavimo ypatumus, modifikacijos būdus ir pan. Šiuo metu yra keturios populiariausios psichologinės agresijos teorijos, kurios ir bus aptariamos.Biologinė (arba instinktų) agresijos teorija. Šios teorijos atstovai kelia prielaidą, kad agresyvus elgesys yra įgimtas (t.y. slypi pačioje žmogaus prigimtyje), todėl agresija yra neišvengiama. Žymiausi šios teorijos atstovai yra Z. Froidas ir K. Lorenzas.
Z. Froidas išskyrė dvi pagrindines asmenybės varomąsias jėgas – gyvenimo (eros) ir mirties instinktus. Jo manymu, žmogaus agresyvumas egzistuoja nepriklausomai nuo jokių išorės poveikių. Agresyvumas – tai savojo “aš” įtvirtinimo instinktas, paruošiantis konkurencinei kovai, tai individo pastangos nukreipti mirties instinktą ir destruktyvius veiksmus nuo savęs į kitus asmenis.(Suslavičius, Valickas,1999).K. Lorenzo tvirtinimu, agresyvumas yra natūralus, įgimtas dalykas. Agresija yra toks pat instinktas, kaip ir visi kiti. Esant natūralioms sąlygoms, agresija yra adaptyvi ir padeda išsaugoti gyvybę ir rūšį. K. Lorenzo agresyvumo aiškinimo teorija paremta dviem pagrindinėm prielaidomis:1) hidraulinis agresijos modelis išaiškina jos atsiradimo mechanizmą (žmogaus agresyvumas kaupiasi lyg garas katile, o kai pasiekia tam tikrą ribą tampa kenksmingas pačiam žmogui, jį reikia „išleisti“).2) agresyvumas yra natūralios atrankos prielaida, nes padėjo prisitaikyti prie aplinkos ir išgyventi stipriausiems. Visos gyvūnų rūšys sugeba elgtis agresyviai, nes taip gauna maisto, gina savo teritoriją ir apsaugo savo jauniklius. Tačiau evoliucija sukūrė tam tikrus agresyvumo stabdžius – labai retai su savo rūšies atstovais elgiamasi agresyviai. Žmogus tokių agresyvumo stabdžių neturi, todėl instinktas, padedantis gyvūnams išsaugoti savo rūšį, žmogaus yra iškreipiamas, įgauna groteskišką ir beprasmį pavidalą – iš pagalbininko virsta išnykimo ir sunaikinimo grėsmingu įrankiu. (Suslavičius, Valickas, 1999).Frustracijos – agresijos teorija. Jos šalininkai – Dž. Dollardas, N. Milleris, L. Berowitzas. Remiantis šia teorija, agresyvumas – tai organizmo reakcija į motyvuotą kryptingo elgesio blokavimą. Kadangi agresyvumas – frustratorių ir poveikio rezultatas, tai jo stiprumas ir formos priklauso nuo kliūčių kilmės suvokimo. Kai blokuojami pagrindiniai asmenybės poreikiai (bendravimas, saugumas, prestižas ir pan.), agresyvumas pastebimai išauga. Didėjant frustracijai, stiprėja ir agresyvaus elgesio stimuliacija. Yra trys veiksniai, lemiantys tai, kokį agresyvumo pasireiškimo laipsnį sukels frustracija:1. Blokuojamo potraukio (susijusio su tikslo siekimu) stiprumas. Kuo labiau žmogus trokšta pasiekti tikslą, tuo didesnę frustraciją jis patirs esant įvairiems trukdymams ir, atitinkamai, išreikš didesnę agresiją.2. Frustracijos visapusiškumas. Jeigu trokštamam tikslui pasiekti yra trukdoma tik iš dalies, tai toks trukdymas sukels mažesnį agresyvumo lygį ir mažesnį agresyvumo lygį.3. Nedidelių frustracijų susikaupimas. Susikaupusios nedidelės frustracijos arba trukdymai galiausiai sukelia stiprias agresyvias reakcijas. Tolimesni frustracijos tyrimai parodė, kad agresija nėra vienintelė, nors dažniausia ir ryškiausiai pastebima, reakcija į frustruojančią situaciją. Agresija gali būti perkeliama į kitus objektus. (Suslavičius, Valickas, 1999).Socialinio mokymosi agresijos teorija. Ši teorija yra visiškai priešinga biologinei (instinktų) teorijai. Jos žymiausias atstovas – A. Bandūra. Jo nuomone, agresija yra išmokstama asmenybei vystantis ir naudojama lygiai taip pat, kaip ir kitos socialinio elgesio formos. Socialinį agresijos išmokimą sudaro du procesai: pastiprinimas (kai agresija pasiekia tikslą) ir modeliavimas (vaikas elgiasi taip, kaip elgiasi aplinkiniai). Pagal šią teoriją, agresyvaus elgesio įpročiai susiformuoja dėl tokių pagrindinių priežasčių:• agresija užtikrina žmogui teigiamas išorines pasekmes arba pastiprinimus;• ji yra naudinga apribojant kitų žmonių nepriimtinus arba nepageidautinus poelgius;• tam tikrose grupėse egzistuoja agresiją skatinančios elgesio normos;• pats žmogus susikuria tokią savireguliacijos sistemą, kai agresyvūs veiksmai tampa asmeninio pasididžiavimo šaltiniu. (Suslavičius, Valickas, 1999).Agresyvų elgesį gali skatinti kiti asmenys, gyvų ar nufilmuotų elgesio modelių stebėjimas, aplinkos stresai. Elgesį palaikyti gali tiesioginis ar netiesioginis paskatinimas, pastiprinimas, kitų žmonių socialinis sankcionavimas, agresyviai besielgiančio žmogaus pasiektas norimas rezultatas.Modeliuojant agresyvų elgesį reikšmingiausi vaikui žmonės yra jo artimiausia aplinka (tėvai, vyresnieji broliai ar seserys, auklėtojai ar bendraamžiai). Sekdami jų elgesio modeliais vaikai mato, kaip reikia elgtis agresyviai, kaip save kontroliuoti, kada nekontroliuoti. Artimiausi žmonės gali paskatinti agresyvius veiksmus, tačiau juos gali ir slopinti. Socialinės kognityvinės agresijos teorijos. Šios teorijos yra ganėtinai naujos, bandančios agresyvų elgesį aiškinti remiantis kognityviniais procesais. Žymiausi atstovai – K. A. Dodge‘as ir L. R. Huesmannas. Jų agresijos teorijos yra panašios, nes abi akcentuoja lemiamą kognityvinių procesų vaidmenį agresyviam elgesiui. Tiktai K. A. Dodges‘as labiau analizuoja patį socialinės informacijos perdirbimo procesą bei šio perdirbimo defektus, kurie gali lemti agresijos pasireiškimą. Agresyvus elgesys pasireiškia pirmiausia tuo, kad yra negatyvi ankstyvoji patirtis (fizinė prievarta, susidūrimas su agresyvaus elgesio modeliais), todėl atsiranda vienpusiškos žinių struktūros (priešiško pasaulio samprata, agresyvios tarpusavio sąveikos schemos). Socialinės informacijos perdirbimas pasireiškia perdėtu jautrumu priešiškumo stimulams, tendencingu priešiškumo atribucijomis, agresyvių reakcijų generavimu, pozityvių agresyvaus elgesio pasekmių prognoze bei aukštu Aš efektyvumo vertinimu. Visa tai atveda prie agresyvaus elgesio.Tuo tarpu, L. R. Huesmannas pagrindinį dėmesį skiria kognityvinių elgesio scenarijų, arba žinių schemų, įgijimui ir vėlesniam jų taikymui. Pasak jo, pirmiausia susiduriama su problemine situacija, tada įvertinami aplinkos orientuojantys stimulai, vyksta elgesio scenarijų paieška atmintyje ir atkurtų elgesio scenarijų įvertinimas. Tada gali būti dvejopas elgesys – arba agresyvus, grindžiamas pasirinktu scenarijumi, arba pasirinktas scenarijus pasirodo nepriimtinas ir ieškoma kito scenarijaus. (Suslavičius, Valickas, 1999).Visos teorijos stengiasi agresijos kilmę ir priežastis aiškinti iš savo pozicijų, tačiau joms bendra tai, jog sutaria, kad agresyvaus elgesio sumažėjimas taikant vienus ar kitus agresijos modifikacijos būdus nebus ilgalaikis, jeigu nepavyks neutralizuoti arba pašalinti negatyvių aplinkos poveikių. Vadinasi, norint pasiekit ilgalaikių agresyvaus elgesio pokyčių, reikalingos kryptingos įvairių socializacijos šaltinių pastangos. Kuo anksčiau bus pradėta agresyvaus elgesio modifikacija, tuo sėkmės tikimybė bus didesnė.APIBENDRINIMAS
Apibendrinant šią temą paaiškėjo, kad tai pyktis ir agresija yra ne tapačios sąvokos. Pyktis gali būti agresijos priežastimi, bet ne visada. Pyktis yra priešiška emocinė reakcija į asmenybės poreikių tenkinimo, tikslų įgyvendinimo kliūtis. Supykus padidėja bendras organizmo jautrumas, pagreitėja ir sustiprėja reakcijos, kartais silpnėja savikontrolė, slopinami kai kurie jausmai, komplikuojasi bendravimas. Įniršęs žmogus dažnai nebesuvokia aplinkybių ir nejaučia atsakomybės už savo veiksmus. Jį gali užvaldyti agresyvūs polinkiai. Ši priešiška emocinė reakcija išreiškiama nevienodai. Pyktį sukelia įvairios priežastys, kurių padarinius galima įveikti racionaliu ar neracionaliu būdu.Su pykčiu dažnai siejama agresija. Pyktis yra vienas iš svarbiausių emocinių komponentų, nes gali lydėti agresiją ir peraugti į afektą. Bet sinonimiškai vartoti pykčio ir agresijos apibūdinimų negalima, nes tai nėra tapačios sąvokos. Agresyvumo būsenoje esantį žmogų galima apibūdinti kaip piktą, destruktyvaus elgesio, irzlų, priekabų, jaudrų, ūmų, įniršusį ir pan. Taigi, agresija – tai ne vien pyktis. Dažnai agresija kaip priešiškas elgesys, kuriam būdingas įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus ar net žmonių grupės atžvilgiu, turint tikslą pakenkti kitam žmogui fiziškai ar psichologiškai, kaip protestas, per didelio pasitikėjimo savimi išraiška arba, priešingai, kaip siekimas kompensuoti savo bejėgiškumą, socialinę ir psichologinę izoliaciją. Agresiją, ją įtakojančius veiksnius ir būdingus mechanizmus aiškina 4 teorijos: biologinė (instinktų), frustracijos, socialinio, socialinio mokymosi ir socialinė kognityvinė. Teorijose pabrėžiama, jog agresija gali būti įgimta arba įgyta, bet beveik visos teorijos pripažįsta, jog agresyviam elgesiui labai didelę įtaką daro socialinė aplinka.
Literatūra
1. Bandura A.(1991). Aggession: Social Learning analysis. N.Y. 2. Controlling Anger – Before It Controls You. Prieiga per Internetą: http://www.apa.org/pubinfo/anger.html (Žiūrėta 2005-11-02).3. Izard K. E. (2000).Psichologija emociij. Piter.4. Lindesmith A. (1999). Social psychology. Thousand Oaks.5. Psichologijos žodynas. (1993). Vilnius.6. Rumenciava T. N. (1991). Poniatije agressivnosti v sovremennoj zarubežnoj psichologiji/Voprosy psichologiji. Nr. 1. P. 80-89.7. Sociologijos terminų žodynas. (1994). Vilnius.8. Suslavičius A., Valickas G. (1999). Socialinė psichologija teisėtvarkos darbuotojams. Vilnius.9. Žukauskienė R. (1997). Agresyvaus jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų elgesio raidos ypatumai/Psichologija. Nr.17. Vilnius. P. 76-86.