Žymieji karo strategai: Clausewitz’as

Turinys

Įvadas 3
1. Klausevico biografija 4
2. Klausevico kūrybos įkvėpimas 5
3. Klausevico karo principai knygoje “Principles of war” 6
3.1 Gynybos operacijos 7
3.2 Puolimo operacijos 8
3.3 Jėgos gravitacijos centras 8
3.4 Trinties sąvoka 8
4. “Trys faktoriai” knygoje “On war” 9
5. Klausevico idėjos šiandien 11
Išvados 13
Literatūros sąrašas 14Įvadas
Žymieji karo strategai, tokie kaip Antonio Henri Jomini ir Carl Von Clausewitz’as, tikrai yra girdėti kiekvienam su kariuomene susijusiam žmogui: karininkui, seržantui ar kariūnui. Beveik visos karo akademijos nagrinėja šių strategų raštus, aiškinasi karo principus, domisi mąstytojų biografijomis. Nepaslaptis, jog daugelis karų buvo planuojami pasiremiant Carl Von Clausewitz’o karo principais. Nemaža dalis veiksmų pasiteisindavo ir stratego idėjos darėsi vis poopuliaresnės. Skaityti stratego raštus tapo tarsi mados reikalas, tradicija, būtinumas prieš pradedant karo veiksmus. Tačiau kodėl karo stratego idėjos yra tokios svarbios ir šiandien? Kodėl karo veiksmai planuojami labai panašiai kaip ir prieš daugelį metų?
Atsakyti į šiuos ir kitus klausimus pabandysiu analizuodamas, mano manymu, pačio svarbiausio ir įtakingiausio karo stratego, Carl Von Clausewitz’o, idėjas ir karo principus. Darbo tikslas – išanalizuoti stratego idėjas ir jų pritaikomumą šių dienų karuose. Darbo uždaviniai – pristatyti Carl Von Clausewitz’o asmenybę, jo idėjas, karo principus ir palyginti suu šių dienų kariuomene bei taktikos ypatumais.
Didžiausia dalis naudotos literatūros yra internete rasti straipsniai ir knygos. Pagrindinė medžiagos dalis rasta Carl Von Clausewitz’o asmeniniame puslapyje: http://www.clausewitz.com/1. Klausevico biografija
Carl von Clauzewitz‘as, dvasinis vokiečių armijos tėvas, pripažintas kaip vienas įtakingiausių ir originaliausių ra

ašytojų apie karą.

Clausevitz‘as gyveno kario gyvenimą. Jo gyvenimas nebuvo labai laimingas ar lengvas. Tik pradėjęs rašyti apie karą, savo kūryba buvo nepatenkintas, nes nesugebėjo sudominti to meto karo vadų, atkreipti jų dėmesį.

Carl von Clauzewitz‘as gimė 1780 m., prūsų atsargos karininko šeimoje. Jis pasirinko kariuomenę, kai buvo tik dvylikos metų. 1801 m. įstojo į „Karo mokyklą“ (Krieg-shule), mokyklą Berlyno karininkams. Nepakankamas pasiruošimas tarnybai taip pat finansiniai sunkumai sustiprino pesimizmo nuotaikas jau ir taip per daug jautriam jo charakteriui. Po kiek laiko, vienas jo instruktorius, didis Šarnhorstas, pripažino Klausevico talentingą ir išskirtinį sugebėjimą ir suteikė jam paramą. Klauzevicas tapo vienas geriausių jo mokinių, ir 1803 m, Šarnhorsto rekomendacijos dėka, jis tapo Prūsijos princo Augusto adjutantu.

Klausevico įkvėpimas kurti buvo tuometinis Šarnhorsto nuopelnas. Klauzevicas mąstė kaip reeiktų reformuoti Prūsijos kariuomenę. 1810m. vėl Šernhorsto rekomendacijos dėka, jis buvo paskirtas į Prūsijos Generalinį štabą. Ten betarnaudamas, Klauzevicas tapo artimas gen. Greisenau draugas, kuris kaip ir Šarnhorstas buvo viena iš įtakingiausių figūrų Prūsijos kariuomenėje.

1818m. jis gavo gen. mjr. laipsnį ir buvo pakviestas į Berlyną eiti Prūsijos karo mokyklos viršininko pareigas, kuriai vadovavo iki savo mirties. Tačiau jo pareigos buvo smarkiai apribotos administraciniais barjerais, todėl būtent per šį periodą jis parašė didžiąją dalį savo karinių veikalų, o svarbiausias iš jų : „Vom Kriege“. Pačiame kū
ūrybos viduryje Klauzevicas buvo paskirtas artilerijos inspekcijos vadu Breslaujyje, greitai po to štabo vadu Lauko maršalo Gneisenaus stebėjimo kariuomenėje, kuri 1830 m. buvo išsiųsta į Poznę lenkų sukilimui numalšinti. Klauzevicas buvo laimingas, pabėgęs nuo bevaisės administracinės tarnybos. Į Vokietiją grįžo 1831 m. Tais pačiais metais lapkričio 16d. mirė nuo choleros.

Klauzevico raštai buvo išspausdinti jo žmonos Mari von Clauzewitz praėjus dvidešimt metų po jo mirties. Viso surinkta dešimt rinkinių nuo 1832 m. iki 1837 m. Pirmi trys iš jų pavadinti „On war“. Kaunto Šliefeno žodžiais: „Kontekstu ir žodžiais tai geriausias veikalas kada parašytas apie karą“.2. Klausevico kūrybos įkvėpimas
Jau Prancūzijos revoliucijos metais Klausevicas pastebėjo, jog Napoleonas daro didelę įtaką karybos menui. Karas buvo atsargus manevravimo procesas į priešo pozicijas su mažomis, gerai paruoštomis kariuomenės dalimis, mėginant pasiekti pergalę su kuo mažesniais nuostoliais naikinant priešo aprūpinimo linijas. Karas tapo masinės kariuomenių varžybos, kuriose greičio ir jėgos koncentracijos elementai, geresnis pasirengimas (užmirštas nuo Fredericho Didžiojo laikų) buvo vėl lemiamas veiksnys. „Pergalė yra nupirkta krauju ir ją pasiekti yra įmanoma tik sunaikinus priešo pajėgas” . Taip Klausevicas suprato karą. „Karas yra smurto aktas, pastūmėtas į atokiausias ribas“ . Šis smurto aktas, nėra atskirtas nuo politinio tautos gyvenimo, bet paprasčiausiai politinių tikslų geriausia realizacija, „Gryna politikos tąsa kitokia raiška“. Todėl karo pradžia turi būti nulemta politinių ap
plinkybių ir karinis vadovavimas turi būti subordinuojamas politiniam.

Didžioji Klauzevico knygos „On war“ dalis yra skirta moralinių faktorių, įtrauktų į karą, evoliucijai. Jo teigimu, karas turi begalę „psichologinių aspektų”. Klauzevicas akcentuoja vertybes, kurios būtinos kare, tokias kaip drąsa, ryžtingumas, pasiaukojimas, kas rodo kariuomenės aukštas moralines vertybes ir liaudies pasiaukojimą dėl Tėvynės. Išskirtinės charakterio savybės: gilus atsidavimas tarnybai ir individo asmeniškumas yra būtinos sąlygos kariniam vadovavimui. Šios savybės ir vertybės yra būtinos, kad išvengti “trinties”, kuri yra būdinga karui.
Kaip bebūtų, Klauzevicas rašė klasikinę karo literatūrą, kuri padarė gilų ir vis besitęsiantį įspūdį ne tik savo šalies kariuomenei, bet taip pat ir kitoms tautoms. (Dalis jo raštų buvo išversta į anglų kalbą jau 1843 m.) Jo idėjos pirmiausia įkvėpė Helmutą von Moltkę, Prūsijos kariuomenės vadą. Tai lėmė Prūsijos sėkmę karuose 1866 ir 1870 – 1871 metais. Moltkės antrasis įpėdinis, Kauntas Šliefenas, buvo taip pat didis Klausevico gerbėjas ir mokinys. Tačiau Moltke pastebėjo tam tikrus stratego idėjų trūkumus. Klausevico sprendimas koncentruoti jėgas į atakos frontą buvo netinkamas dėl modernių ginklų ginamosios galios. Todėl Moltke pasiūlė geriau naikinti priešą strategiškai grįžtamaisiais žingsniais (pvz., Šliefeno garsusis 1905m. planas).

1937 m. Vokietijos krašto apsaugos ministras, generolas von Blombergas, užrašė: „Nepaisant visų karinės organizacijos ir technikos pasikeitimų, Klauzevitzo knyga „Kare“ išlieka visų laikų bazė kiekvienam reikšmingam ka

aro meno vystymuisi”.3. Klausevico karo principai knygoje “Principles of war”
Pasak Klausevico, karas yra nieko daugiau, kaip dvikova tik didesniu mastu. Nesuskaičiuojamos dvikovos sukuria karą. Kitaip dar karas gali būti įsivaizduojamas kaip imtynininkų poros susirėmimas. Kiekvienas bando per savo fizinę jėgą priversti kitus daryti tai, ko jis nori, o pagrindinis jo tikslas yra padaryti savo priešininką nesugebančiu toliau pasipriešinti.
Antra vertus, Klausevicas išskiria kitą labai svarbų karo veiksnį – jėgą. Ją apibūdina kaip fizikinę galią, atmesdamas moralines jėgas, išreikštas valstybėje ir įstatyme – vadinasi, jėga yra karo priemonė, karo objektas. Apsaugoti šį objektą mes turime padarydami priešą bejėgiu ir dėl šios priežasties karo tikslai yra teisingi.
Klausevicas knygoje “Principles of war” išskyrė bendrus, gynybos, puolimo ir teritorijos karo principus. Visi jie aptariami atskirai skirtinguose skyriuose. Sunku būtų išskirti kurį nors vieną iš visų, nes visi yra svarbūs analizuojant ir lyginant šių dienų taktikos ypatumus.
Pirma aptarkim bendrus karo principus. Klausevicas siūlo visada numatyti patį blogiausią planuojamų veiksmų scenarijų, kadangi būtent taip ir gali atsitikti. Nes visada jei kas nors gali būti negerai, būtinai taip ir bus. Tačiau visuomet, net jeigu ir nėra vilties, reikia tikėti ir turėti pergalės viziją, kurią siektume įgyvendinti. Taip pat neturėtume pamiršti moralinių vertybių ir visada išlikti ramūs bei tikri dėl savo veiksmų, kitaip sakant “neprarasti sveiko proto”, nes nuo mūsų sprendimų priklauso kitų gyvybės ir sėkmė laimėti mūšį, be jų didžiausi genijai ir šviesiausi protai taps niekam nereikalingi. Tiesiog būtina visada galvoti ir sieti savo veiksmus su mintim, jog pabaigoje bus tik garbinga pergalė. Drąsa ir ryžtingumas turi būti pagrindinis karo veiksnys.
Toliau Klausevicas išskiria tris pagrindinius bendruosius karo principus:
1. Nugalėti ir sunaikinti ginkluotąsias priešo pajėgas;
2. Perimti priešo materialinius ir kitus resursų šaltinius;
3. Įgyti viešosios nuomonės palaikymą.
Tam, kad įvykdyti pirmąją sąlygą, būtina nukreipti pagrindinę savo pastangų kryptį į svarbiausią priešo kariuomenės vietą, kur yra sukaupta didžiausia jėga. Tik sunaikinus pagrindinę priešo jėgą yra įmanoma įvykdyti kitas dvi sąlygas. Norint sumažinti priešo galią ir materialinį aprūpinimą, pirma reikia nukreipti karines operacijas į vietas, kur dauguma šių išteklių yra sukaupta: pagrindiniai miestai centrai, ginklų, atsargų sandėliai ir saugyklos. Pakeliui į šiuos objektus yra didžiausia tikimybė sutikti priešo pagrindines pajėgas arba didžiąją jos dalį.
Viešosios nuomonės įgijimą, pasak Klausevico, įmanoma pasiekti pavergiant priešo sostinę ir pasiekiant vis daugiau pergalių. Visiems šiems tikslams pasiekti būtina naudoti visas mūsų turimas pajėgas su visa įmanoma energija. Bet koks susivaldymas sukliudys pasiekti norimą tikslą. Kitaip sakant, šiai Klausevico idėjai tiktų posakis: ”Tikslas pateisina priemones”.3.1 Gynybos operacijos
Gynybos principai yra sekantis knygos “Principles of war” knygos analizės objektas. Jei žiūrint iš politinės pusės, gynybinis karas yra karas dėl nepriklausomybės išlaikymo. Strategine prasme toks karas yra limituotas, kol tikslas apsaugoti teritoriją yra pasiektas. Bendrąja prasme gynyba yra vykdoma, kai puolantis priešas yra stipresnis, tačiau dažnai situacija gali labi greitai kisti ir iniciatyva pereiti į besiginančiųjų pusę, kadangi žemėlapiai ir teritorijos žinojimas yra labai svarbi detalė. Todėl prasčiau pasirengusi kariuomenė su ribotais valstybės resursais turi kiek įmanoma išnaudoti šiuos privalumus.
Klausevicas dar išskiria dvi priežastis, kodėl gali būti pasirinktas gynybinis karas. Visų pirma, kai puolimas būtų visiškai pražūtingas dėl tos valstybės netinkamos teritorijos, kaip buvo 1812 metų kare Rusijoje. Ar aprūpinimas yra nepatogus ar išvis neįmanomas į tą teritoriją. Antra, kai žinoma, jog priešas yra ypač aukštos karinės parengties, tuomet tik gynybos pagalba įmanoma jį pažeisti, žinant visas mūsų teritorijos vietas. Kita vertus, labai svarbu gynyboje, kaip ir puolime, išsikelti aiškų tikslą, dėl ko yra kovojama, koks yra mūsų tikslas? Vadinasi, gynyba dažniausiai tinka mažoms ir nedidelę kariuomenę turinčioms valstybėms.3.2 Puolimo operacijos
Puolimo operacijose Klausevicas visų pirma išskiria pagrindinį tikslą – priešo pajėgų naikinimą. Toliau šiai operacijai galioja visi bendri karo principai, nors dar du pats strategas išskiria kaip esminius. Pirmuoju teigiama, jog mūšio laukas turi būti pastoviai atnaujinamas ir pastiprinamas naujais rikiuotės kariais ir stipriais ginklais. Tai užima daug laiko, todėl dažniausiai agresorius bus iš didesnės valstybės ir pastoviai turės organizuoti ginklų bei karių tiekimą. Šių aprūpinimo linijų kontrolė yra ypač svarbi ir jų praradimas ar paralyžavimas iškart labai stipriai paveikia visą planą ir pagrindinių pajėgumų aprūpinimą. Antra vertus, nors ir esant pačioms palankiausioms aplinkybėms, agresorius visada turi numatyti didžiausios nesėkmės galimybę.3.3 Jėgos gravitacijos centras
Savo strateginėse idėjose Klausevicas mini “Jėgos gravitacijos centro” svarbą ir strateginį svarumą. Tai gali būti priešo sostinės ar kitų didžiųjų miestų pagrindiniai kariniai, politiniai, ekonominiai, pramonės objektai. Jų sunaikinimas sutrikdytų priešo kariuomenės valdymą, koordinavimą, aprūpinimą, įvestų sąmyšį ir diskontrolę tarp pačių padalinių. Kita vertus, gravitacijos centrai gali būti nebūtinai miestai. Jėgos centru yra ir priešo kariuomenė ar tiesiog priešo sąjungininkas, kuris kilus grėsmei gali stoti jį ginti. Todėl pasirinkus patį svariausią iš visų centrų būtina suduoti jam stiprų smūgį ir tik tada pulti.3.4 Trinties sąvoka
Klausevicas pirmasis iš strategų pastebėjo, jog kare įvyksta labai keistų nutikimų ir atvejų, apie kuriuos iš pradžių niekas net nepagalvodavo. Taip gimė “Trinties” sąvoka, kurios pagrindinė mintis yra ta, jog viskas kas suplanuojama ir sustrateguojama ant popieriaus lapo tampa ypač sudėtinga paversti realybe tikram mūšyje. “Viskas kare yra labai paprasta, tačiau paprasčiausias momentas yra labai sudėtingas”. Tačiau visgi kas yra ta” trintis”. Į šį klausimą Klausevicas atsako cituodamas Merfio dėsnį: “Viskas, kas gali būti blogai – būtinai bus blogai”. Kitas trinties paaiškinimas, jog tai yra viskas kas mažina kariuomenės galimybes ir didina jos išlaidas. “Trintį” gali sukelti baimė, išsekimas, stresas, kentėjimas, pasimetimas ir kiti nenuspėjami faktoriai kare, kad ir blogas oras.4. “Trys faktoriai” knygoje “On war”
Klausevicas savo knygoje “On war” mini “Trys faktorius”, kurie tarpusavyje yra susiję ir karo atveju tampa labai priklausomi vienas nuo kito. “Jų pagalba tampa aiškesnė pati karo prigimtis.” Stratego teigimu, šie faktoriai priklauso nuo pačios valstybės ir tautos dydžio, o norint pradėti karą, įtaką daro: visuomenė, kariuomenė ir valdžia. Paveiksle Nr. 1 pavaizduotas visuomenės, kariuomenės ir valdžios santykis.
Paveikslas 1 “Trys faktoriai”

Karo pradžioje ypač svarbi piliečių motyvacija ir parama valdžios sprendimui pradėti karinius veiksmus. Kalbant apie kariuomenę, reikėtų klausti kaip gerai yra pasiruošę vadai kautis ir ar jie pasirengę vykdyti politikos lyderių įsakymus. Šiuo atveju valdžios atsakomybėje lieka jos politinės doktrinos teisingumas ir ar protinga ir reikalinga mobilizuoti visą kraštą? Vadinasi visi šie “trys faktoriai” sudaro didžiausią jau prieš tai minėtą “trintį”. Trintis turi kitokį atspalvį ir ją sudaro ne materialūs faktoriai, tokie kaip politika, organizacija ir motyvacija. Tačiau pati “trintis” gali būti skirtinga, priklausomai nuo pačio mūšio priežasties. Pvz.: Vietnamo kare visa tauta buvo pasirengusi aukotis dėl Tėvynės.

Kita vertus, Klausevicas karą apibūdina kaip “veiksmą”, kuris sujungia visus “tris faktorius” į visumą: kariuomenė atsako už įsakymų ir nurodymų vykdymą, politikai už sprendimų priėmimą, o visuomenei lieka orientuotis situacijoje ir patirti smurtą, kylantį dėl kariuomenės neprofesionalumo arba dėl valdžios netikusių sprendimų.

Paveikslas 2 “Veiksmas”

Klausevicas knygoje “On war” pažymi, jog pagrindinis karo pasikeitimas buvo įtakotas politinių srovių. “Šiuos pasikeitimus sąlygojo naujos politinės aplinkybės, kurias sąlygojo Prancūzijos revoliucija“.

Paveikslas 3 “Karo prigimtis”5. Klausevico idėjos šiandien
Šių laikų karas ir kariavimas pasikeitė iš esmės, kadangi pasaulyje nebeliko dvipoliarininės sistemos bei liko labai mažai tikimybės, kad viena valstybė užpuls kitą, kaip buvo XX amžiuje. Iškilo naujos grėsmės, tokios kaip terorizmas, globali ginklų, žmonių prekyba, kurios daro žalą visai tarptautinei bendruomenei.
XX amžiuje įvykusios kariuomenės reformos pakeitė pačią taktiką ir veiksmų planavimą, nors sugretinus Klausevico ir šių dienų karines strategijas, galima rasti tam tikrų panašumų. Neseniai vykęs karščiausias šio dešimtmečio konfliktas Irake parodė, kad principai, kaip yra kariaujama, keičiasi atsiradus naujai moderniai technikai ir ginkluotei. Patys veiksmai vykdomi Klausevico strategijoje aprašomais etapais. JAV Irake visų pirma subombardavo pagrindinius svarbius objektus, kurie davė strateginę reikšmę priešui. Tai “Jėgos gravitacijos centro” principas, kuriuo Klausevicas įvardijo esminius miestus, karo, pramonės, ekonomikos objektus, sąjungininkus, kariuomenę, kas priešui būtų pagrindiniai atsvaros centrai.
Kita vertus, “Trinties” principas yra išlikęs ir šiandien, kadangi trintis tarp visuomenės, kariuomenės ir valdžios visada buvo ir bus. Situacija Irake yra geras pavyzdys. Per tris mėnesius JAV kariuomenė taip ir nesugebėjo įvesti tvarkos Irako teritorijoje, dėl to tarp JAV visuomenės kyla vis daugiau abejonių dėl karo veiksmų tęstinumo. Daugelio nuomone reikėtų nutraukti šią invaziją, nes eikvojami begaliniai ekonominiai resursai, kurie tikrai padėtų skurstantiesiems ir nuo bado mirštantiems žmonėms. “Jau dabar yra išleista per 148 mljrd. JAV dolerių karui Irake.” Kariuomenei belieka vykdyti ambicingų politikų sprendimus, tačiau patys politikai supranta, jog artėja laikas, kai prieštaravimai taps nebevaldomi.
Antra vertus, tik prasidėjus JAV invazijai Irake, buvo pradėti vykdyti sekantys veiksmai, kuriuose galima įžvelgti panašumų su Klausevico bendraisiais karo principais. Visų pirma strategas išskyrė priešo ginkluotųjų pajėgų sunaikinimą, vėliau priešo materialinių ir kitų resursų šaltinių perėmimą, o galiausiai įgyti viešosios nuomonės palaikymą. Tai pastebima ir JAV kariuomenės veiksmuose: tik įsiveržę JAV kariai naikino pagrindinius Irake kariuomenės likučius, po to perėmė pagrindinių objektų kontrolę, įvedė savo valdymą valstybėje ir paliko savo bei sąjungininkų kariuomenę tvarkai užtikrinti. Dauguma Irako visuomenės palaiko JAV vykdomą politiką, nes gyventojai jaučiasi saugesni. Tačiau radikaliai nusiteikusi visuomenės dalis priešinasi “okupantams” ir visaip bando juos išstumti: teroristiniais išpuoliais, imdami į nelaisvę kitataučius ir taip provokuodami išvesti sąjungininkų kariuomenę iš Irako. Taigi šie panašumai su Klausevico bendromis karo idėjomis yra aiškiai pastebimi šių laikų karo veiksmuose.Išvados
Klausevico įtaka kariavimui, planavimui padariusi didžiulį poveikį strategams ir karo vadams iki šių dienų. Net gi šiais laikais išmoktos pamokos rodo, jog karo patritis ir strategų idėjos yra gyvos ir labai naudingos. Pats Klausevicas, nesulaukęs tinkamo pripažinimo kol dar buvo gyvas, turbūt nei nesitikėjo, kad jo idėjos apie karą susilauks tokio pripažinimo ir didžiulio dėmesio.
Šie karo principai, nagrinėti rašto darbe ir susieti su šių dienų Irako karu parodo, jog pati kariavimo strategija ir taktika dar ilgai išliks nekintanti. Tam turi įtakos visų kariuomenių panaši struktūra, valdymo infrastruktūra, panašus karinis rengimas ir kariavimo pobūdis. Kinta tik mūšio laukas, jo dydis ir mąstai. Šiuolaikiniai ginklai yra tokio poveikio, jog lengvai gali sunaikinti ištisas tautas ir valstybes tiesiog nušluojant jas nuo žemės paviršiaus. Tai dar labiau paspartina strategų darbą ir tikrai greitu laiku atsiras naujų žymių strategų darbų, jau kalbančių apie naujus kariavimo principus. Nors sunku nuspėti, ar pagrindinius punktus apie kariavimą nepasisokolins iš pirmųjų karo strategų, tokių kaip Klausevicas.
Tikriausiai jau visai nedaug liko laukti, kadangi technologijų, ginkluotės spartus tobulėjimas atvers duris į naują kariavimo erą, apie kurią jau pradedama po truputį kalbėti.Literatūros sąrašas
Visa naudota literatūra – internete rasti straipsniai:

www.clausewitz.com

www.fortunecity.com/victorian/riley/787/Napoleon/Prussia/Biografy/clausewitz.html

http://www.ndu.edu/library/n1/99-E-26.pdf

http://college.hmco.com/history/readerscomp/mil/html/ml_011000_clausewitzca.htm

Leave a Comment