Vidutinių ir mažų valstybių bei regioninė strategija

TURINYS

Įvadas 3 p.

1. Mažų ir vidutinių valstybių strategija. 3 p.

2. Alternatyvos lemiančios Lietuvos apsisprendimą. 4 p.

3. Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo strategija. 5 p.

3. 1 Saugumo interesai. 6 p.

3.2 Pagrindinės grėsmės kylančios Lietuvos Respublikai. 6 p.

3.3 Lietuvos saugumo politika. 7 p.

3.4 Saugumo strategijos įgyvendinimo būdai ir užduotys, kurias turi atlikti Lietuva. 8 p.

4. Lietuvos kariuomenės strategija. 8 p.

Išvados 10 p.

Literatūros sąrašas 11 p.

Įvadas.

Maža ir vidutinė valstybė visuomet turi prisitaikyti prie stipresnių valstybių diktuojamos politikos, todėl kurdama savo nacionalinio saugumo strategiją didžiausią dėmesį turi atkreipti kam ir kokius prioritetus turėtų teikti, kokią politinę orientaciją pasirinkti. Todėl nenuostabu, kad iškyla daug sunkumų mažoms vaalstybėms, kurios dar visai neseniai atgavo suverenitetą, tokios kaip Pabaltijo valstybės.

Mažų ir vidutinių valstybių strategija nemažai domėjosi B. Buzan, jis nagrinėjo nacionalines valstybių strategijas , silpnų ir stiprių valstybių galias bei sociopolitines struktūras, veikale ,,Žmonės valstybės ir baimė“. Taip pat kiekviena valstybė turi savo nacionalinio saugumo strategijas, kurios yra prieinamos kiekvienam.

Pagrindinis mano darbo tikslo pavadinimas, mažai skiriasi nuo pagrindinės temos pavadinimo: mažų valstybių strategija, Lietuvos atvejis. Kad atsakyčiau į iškeltą savo tikslą, darbą suskirsčiau į keletą smulkesnių punktų, kurie padės atsakyti į pagrindinį klausimą. Piirmiausiai pradėjau nuo apskritai mažų valstybių strategijos, nes daugeliu atvejų jos yra panašios, po to paanalizavau kokias galėjo turėti Lietuva alternatyvas, vėliau pakalbėsiu apie Lietuvos 2002 metų nacionalinę strategiją ir galiausiai Lietuvos kariuomenės gairės. Manau, kad šie punktai padės atskleisti temos es

smę ir padės atsakyti į temos iškeltą tikslą.

Rašydamas darbą naudojau aprašomąjį analitinį modelį, juo stengiausi atskleisti temos svarbą ir parodyti kokią strategiją naudoja mažosios valstybės.

1. Mažų ir vidutinių valstybių strategija.

Kalbant apie valstybę negali sakyti, kad didelė valstybė turi būtinai būti stipria, o maža valstybė silpna, nes gali būti atvirkščiai, didelė valstybė gali būti ir silpna (pvz. Argentina, Brazilija), o maža – stipri (pvz. Austrija, Olandija, Norvegija, Singapūras), tai atsižvelgiama į ekonominius, politinius rodiklius. Viena yra aišku, kad viso valstybės yra pažeidžiamos karinių ir žalos aplinkai grėsmių, taip pat ekonominių ir politinių, visuomeninių nesaugumų. ,,Skirtingi valstybės komponentai yra pažeidžiami skirtingų grėsmių rūšių, ir tai nacionalinį saugumą padaro multidimensine problema, ne vien tik karinės gynybos reikalu“ . Neskaitant to, kad ir didelės valstybės gali būti silpnos, didesnį dėėmesį atkreipsiu nagrinėdamas į mažų ir vidutinių valstybių strategiją, todėl paminėti faktai atspindės mažųjų, nors tie patys faktoriai būdingi ir didžiosioms valstybėms.

Skirstant valstybes į silpnas ir stiprias, galima teigti, kad stiprios valstybės atsiradimo pagrindą lemia ilgas istorinis vystymasis per kurį valstybė turėjo laiko subręsti ir konsoliduotis. Kitas pavyzdys, tai ,,valstybė gali gauti naudos gerai sutapdama su labai gerai išsivysčiusia tauta (Japonijos atvejis)“ . Jeigu paanalizuosime iš kur atsirado silpnos valstybės pamatysime, kad daugiausia jų atsirado Trečiajame pasaulyje, dėl dekolonizacijos.

Daugelis mažųjų valstybių savo nacionalinę sa

augumo politiką fokusuoja į vidų, nes nori pašalinti pačios valstybės pažeidimus, arba į išorę, kai siekia sumažinti išorinę grėsmę, norėdamos paveikti jos šaltinius. Imant Lietuvos atvejį nacionalinio saugumo strategija, manau, yra labiau sukoncentruota į išorinius agresorius, viduje politika jau praėjo konsoliduotos demokratijos kelią ir tokių labai didelių grėsmių iš vidaus nelabai galėtų ir kilti. Mažosios valstybės kaip bebūtų, kad ir stiprios galybės, ta prasme, jog jos ekonomika, politika stipri, tačiau ji turi prisitaikyti prie didžiųjų galybių ir bendradarbiauti su kitomis mažomis stipriomis valstybėmis, kad sudaryti tam atsvarą. Pavyzdžiui tokia valstybė kaip Izraelis turi stiprią kariuomenę, tačiau agresijos atveju ji šiomis pajėgomis galėtų pasinaudoti labai trumpą laiko tarpą, todėl vidutinėms – mažoms valstybėms reikėtų labiau specializuotis ekonomikos srityje, ką ir padarė dauguma mažų Europos valstybių. Bet išlieka vienas faktorius, kad jos tampa neišvengiamai pažeidžiamos nuo prekybinės priklausomybės.

Valstybės kurdamos savo nacionalinio saugumo strategijas turėtų atsižvelgti į du faktorius: Galią ir sociopolitinį integralumą ,,Valstybės, kurios yra silpnos abiem dimensijomis (Angola, Šri Lanka), bus labiausiai pažeidžiamos visų grėsmių rūšių ir mažiausiai pajėgios susitvarkyti su tomis grėsmėmis. Jei jo neužima izoliuotos pozicijos (Fidžis), saugios bus tada, jei nebus iššūkių. Ir atvirkščiai, valstybės, kurios yra stiprios abiem dimensijom, bus pažeidžiamos tik didžiulių iššūkių arba nesustabdomų grėsmių (Branduolinio bombardavimo arba klimato pasikeitimo). Si
ilpnos galybės, bet stiprios valstybės (Singapūras, Danija) bus ypač pažeidžiamos karinių grėsmių dėl resursų stokos. Valstybės, kurios derina sociopolitinio integralumo silpnumą su didžiule galia (Indija, Sovietų Sąjunga), labiau turėtų bijoti politinių grėsmių“ . Valstybės savo nacionalinio saugumo strategijoje turėtų atsižvelgti į galimas grėsmes skirtingai kiekvienos valstybės atveju ir stengtis pasiringti tokius tikslus, politiką, kad išvengti grėsmių.
Lietuvos atvejis
2. Alternatyvos lemiančios Lietuvos apsisprendimą.

Atgavus nepriklausomybę Lietuva pradėjo spręsti, kuriuo keliu jei pasukti, kokią strategiją pasirinkti. Viena buvo be abejo aišku, kad atgal negrįš ir jokių sąjungų su Rusija daugiau nesudarys, tuo labiau nestos į Nepriklausomų Valstybių Sandraugą (NVS).,,Nors Baltijos jūros regionas atrodo lyg ideali vieta, kur būtų galima suformuluoti klasikinį pilnavertį regioninį saugumo rėžimą, ši prielaida iš esmės pasidaro esanti klaidinga. Deja, į regioninį formatą niekaip negali įsitekti Rusija” Buvo pasirinkta aiški pro vakarietiška politika, tačiau prieš tai buvo iškilusios kelios alternatyvos, kurias reikėjo išspręsti, bei protingai pasirinkti tolimesnę strategiją, nes, aišku, žinome, kad Lietuva priskiriama prie mažų ir silpnų valstybių. Pažvelgus į Lietuvos geopolitinę padėtį, ji suskirstoma į šiuos regionus: Baltijos jūros regionas, Šiaurės Europa, Šiaurės Rytų Europa, Vidurio Europa, Rytų Europa, Vidurio ir Rytų Europa.

Viena iš alternatyvų buvo neutralitetas. Būti neutralia valstybe yra nelogiškas sprendimas, nes pažvelgus į istorinę praeitį, bei geopolitinius argumentus tampa aišku, kad šis sprendimas ne iš
šeitis. Užtenka pažiūrėti kokius turime kaimynus, Pietuose – Baltarusija, su neaiškiais politiniais tikslais, Pietvakariuose – Kaliningrado sritis (Rusija). Be to istorijos eigoje Lietuva niekada nebuvo ilgą laiką nepriklausoma valstybė, pastoviai buvo agresoriai, kurie kėsinosi į valstybės neutralitetą.

Kita alternatyva – galima savarankiška gynyba. Pasirinkti tokį variantą Lietuvai taip pat būtų neprotingas sprendimas. Visų pirma dėl to, kad valstybė neturi tiek lėšų, kad savarankiškai galėtų aprūpinti savo karines pajėgas šiuolaikine modernia technika, bei naujausia ginkluote. Paprasčiausiai ekonomika nėra taip išvystyta, ir biudžetas nėra didelis, jog būtų galima skirti tiek daug lėšų. Kita vertus ir žmogiškieji ištekliai yra labai maži.

Dar vienas galimas variantas turėti sąjungą su kaimynais. Kaip jau minėjau, Lietuva negali jungtis į jokias po Sovietines sąjungas, tai savaime viena sąjunga su kaimynais atkrenta, o kiti artimiausi kaimynai yra Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO) nariai arba tuoj bus, tai vėl tokios kaip atskiros sąjungos neverta daryti, geriau sekti šių kaimynių pavyzdžiu.

Kita galima alternatyva Sąjunga su viena iš didžiųjų valstybių. Logiškai pasvarsčius sąjunga su viena didele valstybe ar su NATO praktiškai yra tas pats.

3. Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo strategija.

Lietuvos Nacionalinio saugumo strategijoje atsispindi tas faktas, kad Lietuvos Respublika savo politinius, karinius ir ekonominius įsipareigojimus siekia susieti ,, su tomis valstybėmis, kurios išpažįsta tas pačias politines, socialines, kultūrines ir moralines vertybes, ir tuo pat metu ypatingą reikšmę teikia bendradarbiavimui su kaimynais, stabiliam demokratijos, pilietinės visuomenės ir laisvos rinkos ekonomikos plėtros funkcionavimui kaimyninėse šalyse“ .

Kaip žinome, Lietuva didžiausią prioritetą teikia NATO ir ES, nes siekia narystės šiose organizacijose. Valstybė nemato, kad jai kiltų tiesioginė karinė grėsmė iš kokios nors valstybės, todėl nevienos užsienio valstybės nelaiko savo priešu ir savo politikos nekreipia prieš kitos valstybės teisėtus interesus. Žvelgiant iš nacionalinio saugumo pusės, Lietuva į globalizacijos procesą žiūrai kaip normalų reiškinį, kuris neišvengiamai ateina, nes kaip žinome Nuo 2004 metų gegužės 1 dienos Lietuva tampa ES nare, todėl tas globalizacijos procesas vis labiau skverbsis ne tik į mūsų šalį, bet ir į visą Pabaltijo regioną. Lietuva atsiverdama globalizacijos procesams, nes mato saugios Europos ir saugaus pasaulio ateitį.

3. 1 Saugumo interesai.

Lietuvos saugumo strategijoje yra išskiriami du pagrindiniai saugumo interesai.
Gyvybiniai interesai:
1. Lietuvos Respublikos suverenitetas, teritorinis vientisumas ir demokratinė konstitucinė santvarka;
2. Pagarba žmogaus ir piliečio teisėms bei laisvėms ir jų apsauga;
3. Taika ir gėrovė valstybėje.

Apsaugoti gyvybinius interesus yra labai svarbu, nes nesaugant ar nesėkmės saugant atveju iškiltų grėsmė Lietuvos valstybės ir visuomenės egzistavimui.
Pirmaeiliai interesai:
1. Globalus ir regioninis stabilumas;
2. Laisvė ir demokratija Vidurio ir Rytų Europoje bei Baltijos šalyse;
3. Visų euroatlantinės erdvės valstybių saugumo politikos atvirumas ir nusakomumas;
4. Strategiškai svarbių žaliavų ir alternatyvų energijos tiekimo šaltinių užtikrinimas;
5. Ekologiniu požiūriu saugus regionas.

Pirmaeiliai interesai yra glaudžiai susieti su gyvybiniais interesais, nes nesilaikant vienų būtų pažeisti kiti.

3.2 Pagrindinės grėsmės kylančios Lietuvos Respublikai.

Kaip jau minėjau globalizacijos procesas yra šiuolaikinis ir natūralus reiškinys, tačiau kas ateina kartu su juo yra ir neišvengiama ir kažkurie dalykai nepriimtini, bet to išvengti nepavyks. Globalizacija nekelia karinio pobūdžio iššūkių, bet su šia banga gali ateiti tokie reiškiniai, kaip teroArizmas, organizuotas nusikalstamumas, nelegali prekyba ginklais, narkotikais, nelegali migracija, pavojingos ligos. Jokiu būdu negalima teigti, kad tokių reiškinių nebuvo Lietuvoje, jie buvo ir anksčiau, tačiau tikėtina, kad jų gali būti tik daugiau.

Kalbant apie terorizmo problemą, galima pasakyti, jog Lietuvai ši grėsmė yra labiau išorinio pobūdžio, nei vidinio. Panagrinėjus šalies istorinę praeitį, nemanau, kad rasime kokių nors terorizmo užuomazgų Lietuvoje. Be abejo niekas, tikriausiai, negalėtų pasakyti, kad niekada nebus pasikėsinta teroristų į Lietuvos regioną. Kaip žinome, šalies teritorijoje yra Ignalinos atominė elektrinė, kurią susprogdinus būtų tiek daug padaryta žalos, panašiai kaip Černobilio atveju. Nemanau, kad galima nuspėti tą atvejį kai užsienio strateginiai objektai šalies viduje irgi bus saugūs ir joks teroristinis išpuolis nebus įvykdytas. Kita vertus Lietuva yra tranzitinė šalis ir ji puikiai gali ,,pasitarnauti“ tarptautiniam terorizmui.

Lietuvai nekyla tiesioginė karinė grėsmė ir jos tikimybė yra maža, tačiau mes neesame garantuoti ar, kad Baltarusija ar Rusija nepanaudos karinės jėgos prieš Lietuvą, nors Rusija labiau linkusi naudoti psichologinę politinę grėsmę, t. y., daryti visam Rytų Europos regionui, tame tarpe ir Lietuvai politinį, ekonominį spaudimą. Tam tikri ekonominiai veiksniai taip pat gali kelti pavojų saugumui. Pavyzdžiui, kai Rusijoje įvyko ekonominė krizė, tai gana stipriai atsiliepė ir Lietuvos ekonomikai, nes daugelyje prekybos ir žaliavų importavimo į Lietuvą srityse, bendradarbiauja Lietuva su Rusija. ,,Korupcija kelia ypatingą pavojų, kadangi kenkia teisėtiems asmenų bei valstybės interesams ir kompromituoja įstatymo viršenybę, piliečių tikėjimą demokratijos vertybėmis bei demokratinėmis valdžios institucijomis” . Toliau kaip grėsę galime įvardinti šešėlinių finansų ir nusikalstamų grupuočių veiklą. Yra pardavinėjami narkotikai, vykdoma prekyba žmonėmis, toleruojamas nelegalus verslas, kaip nelegali degtinės gamyba, kontrabandinių prekių pardavinėjimas. Visa tai kelia grėsmę valstybei ir jos gyventojams. Sunku numatyti tokius dalykus kaip nelaimingus atsitiktinumus pramonėje, stichines nelaimes, epidemijas ir ekologiniu katastrofų pavojus.

3.3 Lietuvos saugumo politika.

Pagrindiniai Lietuvos Respublikos tikslai šiuo metu yra apsaugoti gyvybinius ir pirmaeilius nacionalinius interesus, taip pat neutralizuoti grėsmes ir neleisti pavojaus veiksmams virsti grėsmėmis. Kalbant apie uždavinius, pirmiausiai iškyla draugiški santykiai su užsienio valstybėmis, regioninis stabilumas, taika ir integracija į euroatlantinę erdvę.

Viena iš Lietuvos saugumo strategijos nuostatų yra įtvirtinti pasiektus laimėjimus, bei tuos pokyčius kuriuos pavyko padaryti iki šių dienų, juos ir išlaikyti ateityje. ,,Lietuvos respublikos ir abiejų kitų Baltijos valstybių – Estijos ir Latvijos – narystė NATO ir ES ilgam įtvirtins ne tik jų pačių, bet ir Baltijos regiono saugumą bei stabilumą ir tai bus ilgalaikis visų regiono valstybių laimėjimas” . Kaip žinome, Lietuvos vidaus ir užsienio politika yra orientuota į socialinį ir ekonominį stiprinimą šalies viduje. Tai garantuoja visuomenės saugumą, užsienio prekybos augimą, ekonominės plėtros augimą, privatizaciją, socialinę paramą, kovą su korupcija, kultūros ir civilizacijos vystymas, integracija.

Lietuvos saugumo politika teikia prioritetus šioms sritims: Vidaus saugumui, žmogaus ir piliečio teisėms, teisėtiems visuomenės interesams, stabiliam ekonomikos augimui, socialiniam saugumui ir stabilumui, agresyvumui ir patikimai gynybai, euroatlantinės integracijos stabilumui.

3.4 Saugumo strategijos įgyvendinimo būdai ir užduotys, kurias turi atlikti Lietuva.

Lietuvai yra laibai svarbu susiformuoti saugią aplinką ir vienas iš būdų – integracija į NATO . Tai pagrindinė priemonė ateityje užtikrinti tiek vidaus, tiek regiono saugumą ir stabilumą. Kad įstoti į NATO, Lietuva turėjo pereiti tris pagrindinius etapus:
• Dalyvavimas Pfp programoje. Buvo keliami du pagrindiniai tikslai
1. Išplėsti partnerių galimybes taikos palaikymo kryptyje.
2. Prisidėti prie valstybių partnerių planavimo gynybos srityje, skaidrumo ir ginklų kontrolės srityje.
• Planavimo ir peržiūrėjimo procesas. Lietuva nuo 1995 m. dalyvauja šiame procese kaip stebėtoja. Tikslai:
1. Kurti siekiančios narystės valstybės kariuomenę pagal NATO standartus, ir būti pajėgiais sąveikaujant su NATO kariuomene.
2. Įvertinti dalinį pasirengimą dalyvavimui NATO veikloje.
3. Pradėti diegti NATO gynybos planavimo mechanizmą.
•Narystės veiksmų planas. Lietuva jį priėmė 1999 m. ir jau baigia įgyvendinti per sąveiką. T
1. Visų įsipareigojimų vykdymas.
2. dalyvavimas taikos palaikymo operacijose.
3. Dvišalis bendradarbiavimas.
Įstodama į Europos sąjungą Lietuva užsitikrina sau ekonominę ir politinę pagalbą, tačiau , kad įstoti I ES Lietuva turėjo atitikti šias sąlygas:
1. Demokratiją užtikrinančių institucijų stabilumas.
2. Įstatymo viršenybė.
3. Pagarba ir rūpinimasis žmogaus bei mažumų teisėmis.
4. Rinkos ekonomikos egzistavimas bei gebėjimas atsilaikyti prieš konkurencinį spaudimą ir rinkos jėgas pačioje sąjungoje.
5. Gebėjimas prisiimti Acquis ir pritarti Mastrichto sutarties tikslams.

4. Lietuvos kariuomenės strategija.

Kaip žinome, kad Lietuva yra nedidelė valstybė su ribotais ištekliais, todėl ji yra priėmusi gynybinę doktriną ir nesivadovauja puolimo doktrina, nebent mažų grupių kontrataka. ,,Lietuvos karinės gynybos strategija orientuota ne į plataus masto frontinę ar pozicinę gynybą, bet į mobilios teritorinės ir manevrinės gynybos veiksmus. Potencialus agresorius turi žinoti, kad užpuolimo atveju jis susirems su gerai parengta kariuomene, pasiryžusia atsakomiesiems veiksmams visoje Lietuvos teritorijoje. Plataus masto ginkluoto Lietuvos užpuolimo atveju Lietuvos kariuomenė nuo pat ginkluoto įsiveržimo vietos ir užpuolimo momento visoje valstybės gynybai parengtoje krašto teritorijoje stabdys ir neutralizuos į krašto gilumą besiveržiančias priešo pajėgas, jas naikins, silpnins ir neleis joms greitai pasiekti puolimo tikslų, o tai sudarys sąlygas mobilizuoti savo išteklius ir gauti tarptautinę karinę paramą bei kitą pagalbą” . Valstybės parengimas visuotinei gynybai yra pagrindinis mobilizacijos sistemos uždavinys. Karinė prievolė ir efektyvi jos administravimo sistema garantuoja efektyvų didelio aktyviojo kariuomenės rezervo personalo parengimą.

Lietuvos kariuomenės uždaviniai:
Taikos metu:
• saugoti valstybės teritoriją, kontroliuoti ir saugoti oro erdvę, teritorinę jūrą ir išimtinę ekonominę zoną Baltijos jūroje;
• rengti aktyvųjį kariuomenės rezervą (jo personalą ir kovinius vienetus);
• didinti sąveikumą su NATO pajėgomis;
• Seimui nutarus, dalyvauti humanitarinėse ir taikos operacijose bei misijose už Lietuvos ribų;
• teikti pagalbą visuomenei ekstremalios padėties atvejais; įstatymų nustatytais atvejais ir sąlygomis teikti pagalbą policijai.
Karo metu – ginklu ginti nacionalines vertybes, Lietuvos laisvę, valstybės nepriklausomybę ir jos teritorinį vientisumą.
Pagrindiniai Lietuvos karinių pajėgumų plėtros prioritetai yra šie:
• karių ugdymas ir mokymas, jų tarnybos sąlygų ir aprūpinimo gerinimas;
• vadovavimas, kontrolė ir ryšiai (C3);
• infrastruktūros plėtra;
• aprūpinimo sistemos plėtra;
• oro gynyba;
• ginkluotės ir technikos įsigijimas.
Lietuvos kariuomenės sudėtis
Lietuvos kariuomenę sudaro: 1) reguliariosios pajėgos; 2) Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP); 3) aktyviojo rezervo daliniai.
Reguliariosios pajėgos savo ruožtu susideda iš: 1) sausumos pajėgų; 2) karinių oro pajėgų; 3) karinių jūrų pajėgų.
Valstybės ginkluotąsias pajėgas taikos metu sudaro visos karinių pajėgų rūšys ir jos aktyvusis rezervas. Įvedus karo padėtį ar ginkluotos gynybos nuo agresijos (karo) metu, be kariuomenės, į ginkluotųjų pajėgų sudėtį įeina: pasienio policija, kiti specializuotieji policijos daliniai, Šaulių sąjungos koviniai ir paramos vienetai, savanorių piliečių ginkluoto pasipriešinimo (partizanų) būriai.
Karinėms operacijoms vykdyti suformuojamos lauko pajėgos. Jas sudaro sausumos ir kitų pajėgų kariniai ir kitokie vienetai, kariuomenės vado paskirti lauko pajėgų vado operaciniam vadovavimui.

Išvados.

Kalbant apie Lietuvos atvejį ir jos pasirinktą strategiją, galima pasakyti, kad integracija į NATO buvo pasirinkta kaip geriausia saugumo organizacija, o narystė į ES – kaip geriausia politinė ekonominė organizacija.

Kiekviena maža valstybė stengiasi pasukti savo politiką tinkama linkme, tačiau kokia pasirinks strategija dar priklauso ir nuo to, kokia yra valstybės politinė santvarka. Aišku, kad demokratinės valstybės rinksis stabilią ateitį, garantuotą saugumą, organizaciją su gerom ekonominėm ir politinėm perspektyvom.

Valstybės kurdamos savo nacionalinio saugumo strategijas turėtų atsižvelgti į du faktorius: Galią ir sociopolitinį integralumą. Šie faktoriai parodo ko reikia šiai valstybei, kurioje srityje reikia labiau pasitemti.

Mažosios valstybės savo nacionalinę saugumo politiką fokusuoja į vidų, nes nori pašalinti pačios valstybės pažeidimus, arba į išorę, kai siekia sumažinti išorinę grėsmę, norėdamos paveikti jos šaltinius. Imant Lietuvos atvejį nacionalinio saugumo strategija, manau, yra labiau sukoncentruota į išorinius agresorius, viduje politika jau praėjo konsoliduotos demokratijos kelią ir tokių labai didelių grėsmių iš vidaus nelabai galėtų ir kilti.

Kiekviena valstybė, kaip ne išimtis ir Lietuva savo politinius, ekonominius tikslus siekia susieti ir įstoti į tokią organizaciją, kuri atitiktų jos siekiamus tikslus tiek kultūrinius, tiek ekonominius, tiek politinius.

Kiekvienos nacionalinės strategijos vienas iš pagrindinių tikslų yra nustatyti galimas grėsmes, numatyti būdus kaip tas grėsmes įveikti. Karinėje strategijoje yra svarbu nustatyti savo karinę politiką.

Literatūros sąrašas

1. http://www.kam.lt/EasyAdmit/sys/files/Nacionalinio_saugumo_strategija_06_05.doc
2. Buzan B. Žmonės valstybės ir baimė, Vilnius: Eugrimas, 1997, p.
3. Lietuvos metinė strateginė apžvalga, Vilnius: KAM Leidybos ir informacinio aprūpinimo tarnyba, 2001, p
4. http//www.kam.lt/index.php?ItemId=9675
5. Orlowski T. L. Economic Conditions of Accession of the East European Transforming Economies to the European Unijon: A Policy Proposal.
6. Seidelmann R. International Security and Democracy Building.

Leave a Comment