Irako karo pamokos

Turinys

Turinys 2
Įvadas 3
Išvengiant klaidingų pamokų 4
Bloga pamoka “1”: 4
Bloga pamoka “2”: 4
Bloga pamoka “3”: 4
Bloga pamoka “4”: 5
“Taikos balandžiai” apie karą ir taiką po Irako krizės 5
Išmoktos pamokos 8
Karo poveikis ekonomikai, naftos ir valiutos rinkoms 8
Europos fragmentacija 9
Karo turizmas 10
Išvados 12
Literatūros sąrašas 13Įvadas
Oficialiai Jungtinės Valstijos karo veiksmus Irake baigė gegužės 1 dieną, tačiau vis daugėjant išpuolių ir bombardavimų Irake bei kasdien žūstant JAV kareiviams, G.Busho administracija ginkluotą irakiečių pasipriešinimą apibūdina kaip teroristinį reiškinį. Nors šis “reiškinys” yra pagrindinė kliūtis Irako atstatymo kelyje, realybė yra daug sudėtingesnė ir pavojingesnė, kad galima būtų jai klijuoti bendrą“terorizmo”etiketę. Vis daaugiau amerikiečių aukų reikalaujanti Irako okupacija mažina G.W.Busho populiarumo reitingus.
Karas iš prigimties yra nenuspėjamas, taigi jį laimi tas, kas prisitaiko prie pasikeitimų pirmasis. Dėl šios priežasties, karo strategai jau nuo pat karo pradžios Irake stebi ir vertina klaidas bei stengiasi jas taisyti, kol jos nesukėlė baisių pasekmių. Pamokos išmokstamos, tik ne visada į jas atsižvelgiama prasidedant naujam konfliktui. Šis darbas ir bandys trumpai supažindinti su pamokom, kurias amerikiečiai jau “išmoko”. Bet konfliktas dar nesibaigė, tad išmoktų pamokų sąrašas dar pasipildys neemažu skaičiumi pastraipų. Juk artėja pirmieji nepriklausomi rinkimai Irake, pajėgų išvedimo laikotarpis ir kitokie problematiški etapai.
Pamokų sąrašus pateikia ir analizuoja ne tik paprasti studentai, žurnalistai ar karo kritikai, tačiau ir specialiai tam sukurtos darbo grupės Pentagone, taip bandydamos užkirsti kelią kl

laidoms JAV vyriausybės vykdomojoje politikoje.Išvengiant klaidingų pamokų
G. Busho administracijos lyderiai tik prasidėjus konfliktui iškėlė kelias pamokas. Deja didžioji dalis šių pamokų buvo klaidingos. Jei JAV savo užsienio politiką pagrįstų šiomis klaidingomis (bogus) pamokomis, pasekmės galėjo būti ir kraupesnės.Bloga pamoka “1”:
Palyginamai lengva karinė pergalė, nereiškia, kad ir okupacija eisis taip lengvai . Irako užėmimui ir priartėjimui buvo suplanuotos septynios savaitės, tačiau pajėgos užtruko tik dvi. Taip atsirado vakuumas tarp realybės ir planų. G. Busho administracija padarė išvadas, kad koalicijos pajėgos visur ir visada bus sutinkamos kaip išvaduotojai. Tačiau pradinė reakcija neišsprendė skaitlingus skirtumus religijoje, etniškume ir ideologinės įtampos šioje visuomenėje. Tai galėjo įtakoti okupacijos sugniuždymą ir pavertimą pavojingu verslu. Suteikiant galimybes neramumų atsiradimui, Irako okupacija pamažu panašėja į padėtį Libane 1980m., arba britų prroblemas Šiaurės Airijoje nuo 1970 iki 1990, arba dabartinį Izraelio konfliktą. Taigi mažų mažiausiai, okupaciją yra daug sunkiau įteisinti negu karinę pergalę.Bloga pamoka “2”:
Palengvėję po karinio triumfo Irake, JAV tokias pačias sankcijas turėtų taikyti visom “rogue” valstybėm . JAV savo triumfo galimybes turėtų laikyti už pavadžio. Kadangi irakiečiai parodė savo nekompetentingumą taktikoje, pradėję su JAV mūšius atviroje dykumoje kur JAV pusėje buvo nepalyginamas pranašumas tiek ginkluotės pusėje, tiek personalo. Tokias klaidas kitos valstybės vargu ar kartotų. Tuo labiau, Š. Korėja ir Iranas yra grėsmingesni, ne
egu kada Irakas galėjo būti. Iš tikrųjų, juk JAV žvalgyba praneša, kad Š. Korėja jau turi nedideli kiekį branduolinio ginklo, o Iranas ruošiasi tokį įsigyti artimiausiuose planuose. Neabejotina, kad JAV tokiuose konfliktuose dominuotų, tačiau kokia tai būtų kaina? Bloga pamoka “3”:
Piktoji “Arabų gatvė” yra mitas . Toks prielaidos neteisingas aiškinimas sukelia problemų. Didžiausias pavojus ne tame, kad pikti musulmonai nuvers bet kokią vyriausybę. Principinis pavojus yra tas, kad JAV taip atitolino musulmonų tautas, kad naujiem rekrutam nieko nebelieka tik kaip jungtis prie Al Qaeda ar kitų teroristinių organizacijų, taip tik didinant grėsmę JAV politikai. To pasekmė gali būti, kad net jeigu naujai išrinkta vyriausybė ir norėtų suartėti su Vašingtonu, tai būtų neįmanoma padaryti dėl viešosios nuomonės ir pykčio ant JAV. Taip pat reikia nepamiršti ir laiko tėkmės. Pergalė pirmajame persų įlankos kare, teroristinius išpuolius atnešė tik po dešimtmečio 9-11. Atsimokėjimas buvo negreitas, bet tikrai įvyko. Kada sulauksim skolų sugrąžinimo už šį karą? Bloga pamoka “4”:
JAV dabar yra tokia galinga, kad gali sau leisti neatsižvelgti į tai ką mano pasaulio visuomenė . Jėgos šalininkai dabar norėtų imtis diplomatinių ir ekonominių priemonių prieš Prancūziją, Vokietiją ir Rusiją, dėl to kad išdrįso suabejoti ir prieštarauti JAV politikai Irako karo atžvilgiu. Tai būtų grubi klaida, kadangi JAV norint sėkmingai užbaigt ka
arą prieš terorizmą, reikalinga tik kooperacija su visomis šalimis. Imant Rusijos pavyzdį, JAV siekia kad Rusija nutrauktų branduolinių medžiagų eksportą į Iraną, ir padėtų susitvarkyti su branduoline krize Š. Korėjoj. Pažvelgėm į šį klausimą iš JAV analitikų pusės, o štai pačių šalių prezidentų pasisakymai nesenai vykusioje konferencijoje:“Taikos balandžiai” apie karą ir taiką po Irako krizės
V.Putino. G.Šrioderio ir Ž.Širako susitikime Sankt-Peterburge vyravo tokios pagrindinės temos: karas Irake, karo pasekmės šiai šaliai ir visai tarptautinei bendruomenei, JT ir prieš karą pasisakiusių valstybių vaidmuo šiame sutvarkyme, pačių JT ir teisinių normų bei mechanizmų, sudarančių tarptautinio saugumo pagrindą ateitis po JAV ir Britanijos operacijos. Pateikiu trijų Europos lyderių nuomones šiais pagrindiniais klausimais.
1.Karas Irake
V.Putinas:
Negalima leisti keisti sąvokas ir pamiršti, dėl ko kyla visos problemos. Vieninteliu legitimiu karo Irake tikslu buvo šios šalies nuginklavimas ir cheminių ginklų paieška. Tačiau nieko nerasta ir netgi pačiomis paskutinėmis kovos už savo išgyvenimą akimirkomis Irako režimas nepasinaudojo masinio naikinimo ginklais. Todėl neaišku, ar tokie ginklai iš viso egzistavo. Galimi du variantai – arba jų tikrai nebuvo, arba jie yra tokios būklės, kad pasinaudoti jais tiesiog neįmanoma. Kur tada visos šios karinės akcijos tikslas? Karinės operacijos tikslas nepasiektas ir negali būti pasiektas nesugrąžinant į Iraką tarptautinių ginkluotės inspektorių. Anksčiau ar vėliau jie turi sugrįžti. Bet ko
okie radiniai, kuriuos ras sąjungininkai negalės būti pripažinti tikrais. Keista, kad jie iki šiol nieko “nerado”, aš jų vietoje tikrai būčiau ką nors aptikęs.
Gerai, kad Huseino režimas nuverstas. Mes visada sakėme, kad jis nesuderinamas su žmogaus teisių apsauga ir todėl niekada jo nerėmėme bei nedangstėme. Tuo pat metu mes kalbėjome apie tai, kad panašių problemų negalima spręsti karinės jėgos pagalba. Pasaulyje apie 80% valstybių neatitinka vakarietiškų demokratijos standartų, tad nejaugi amerikiečiai rengiasi su visomis jomis kovoti?
Irako režimas nepatiko niekam, išskyrus patį S.Huseiną, tačiau kalbama apie jo nuginklavimą, o ne savo jėgos demonstravimą silpnai ginkluotai tautai. Tironiško režimo pašalinimas – pliusas, tačiau tam naudotos priemonės, žmonių netektys ir humanitarinė katastrofa – aiškūs negatyvūs šio karo padariniai.
G.Šrioderis:
Svarbu, kad karas būtų užbaigtas, kada kiekviena pasibaigusi karo diena jau yra laimėjimas, nes leidžia išvengti taikių gyventojų ir kareivių aukų. Nėra prasmės dabar laužyti galvą dėl to, kas teisus ir kas kaltas, tačiau būtina galvoti apie krizės Irake padarinius. Dabar mes turime siekti išvengti humanitarinės katastrofos, užtikrinti tvarką ir teisingumą. Karinę pergalę dabar reikia paversti ir Irako tautos bei viso regiono pergale.
Ž.Širakas:
Karas įvyko ir mes neabejojome jo rezultatais. Karas Irake – šokas, kurio pasaulis turėtų vengti ateityje. Mūsų akyse vyksta kažkoks eksperimentas. Mes stebime karo, kaip priemonės konfliktams spręsti, sugrąžinimą į tarptautinę politiką. Irako krizė suskaldė pasaulio bendruomenę. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Mes džiaugiamės, kad žlugo diktatūra, kurią vienbalsiai pasmerkė visas pasaulis. Prancūzija, kaip ir visos demokratinės valstybės, sveikina diktatūros Irake nuvertimą. Pagal karo vedimo taisykles ir tarptautinę teisę, atsakomybė už tvarkos Irake atkūrimą ir sąlygų humanitarinės pagalbos tiekimui sudarymą tenka amerikiečių ir britų ginkluotosioms pajėgoms.
2.Jungtinių Tautų vaidmuo ir vieta po Irako krizės
V.Putinas:
Irakas neturi užgožti ir kitų konfliktų. Valstybės turi kartu aptarinėti tarptautinio saugumo problemas, tobulinti tarptautinio saugumo sistemą ir prisitaikyti prie naujų realijų. Atskiri susitarimai sunaikina pačią sistemą, o pakeisti jos mes neturime kuo. Vadinasi, sistemą galima tik modernizuoti ir reformuoti, tačiau jokiu būdu jos nenaikinti. Jungtinėms Tautoms priklauso pagrindinis vaidmuo sprendžiant tarptautinius konfliktus. Tačiau tam organizacijai reikia efektyvesnių instrumentų. Kuo greičiau mes tarptautinei bendruomenei pasiūlysime konfliktų sprendimo alternatyvas JT įstatų rėmuose, tuo bus geriau. Bet kokia JT modernizacija turi vykti griežtai laikantis šios organizacijos įstatų ir atsižvelgiant į tarptautinės teisės reikalavimus. Bendra tarptautinių .santykių architektūra turi būti parengta padedant unikalioms Jungtinių Tautų funkcijoms.
Teisė turi garantuoti realų gyvenimą bendruomenėje ir tarp valstybių, tačiau ji niekada nespėja kartu su realiu gyvenimu. Neadekvatūs ir nesavalaikiai teisės įgalinimo mechanizmai gali sukelti rimtų problemų. Aiškios normos, priešingai, gali padėti ieškant efektyvių sprendimų. Pasaulis sparčiai keičiasi, ir tarptautinė teisė turi tobulėti,kad.atitiktų.šias.permainas.
G.Šrioderis:
Irako atstatymas turi būti vykdomas po JT stogu, kurios yra vienintelė legitimi organizacija. Pokariniu atstatymu Irake turi užsiimti būtent Jungtinės Tautos. Klausimus, susijusius su Irako atstatymu, turi nagrinėti Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas, kuriems bus būtina gauti JT mandatą, norint dirbti Irake. Mums nereikia naujosios pasaulio tvarkos. Mes turime likti ištikimi JT įstatams ir remtis jais bet kokiose istorinėse.aplinkybėse.
Ž.Širakas:
Trijų valstybių lyderiai yra pasirengę apmąstyti JT reformą, tačiau tai yra vienintelė organizacija, kuri gali priversti gerbti tarptautinę teisę bei užtikrinti taiką ir saugumą. Pagarba teisei – tai ne silpnumo pripažinimas, o moralinis ir politinis imperatyvas bei efektyvumo garantas. Mes manome, kad ateities pasaulis turi būti daugiapolis, kad kiekvienas polius priimtų sprendimus, kurie padėtų garantuoti taiką ir demokratiją. Mes tikime tokio pasaulio sukūrimo galimybe, kuriame valstybės laisvanoriškai sutiktų jėgą subordinuoti teisei. Tada jėgos ir teisės balansas būtų randamas kolektyvinių sprendimų dėka Jungtinės Tautose, o jėgą naudoti būtų galima tik su pasaulio bendruomenės sutikimu.
Europa daug kuo skolinga Amerikai. Būtent Amerikos dėka Europa sužinojo, kad užsienio politikoje taip pat reikia vadovautis demokratijos principais ir vertybėmis. Demokratija turi remtis ne karine galia, kadangi tada į ją niekas nežiūrėtų su derama pagarba. Ne visais atvejais teisė ir dialogas yra vienintelis galimas atsakymas; kartais jėgos panaudojimas yra ta kaina, kurią reikia mokėti už taiką.

Iš šio susitikimo pokalbių tikrai matosi, kad JT nepalaikė tokio mąsto operacijos ir JAV savavališkumo, tačiau žiūri į ateitį ir stengsis išmokti tokią pamoką. Aišku jokiais būdais nepalaikomas Europos uždarumas nuo JAV, kadangi yra bendrų tikslų, kurių siekti įmanoma tik su kooperavus savo pajėgas.Išmoktos pamokos
Karo poveikis ekonomikai, naftos ir valiutos rinkoms
Akcijų biržų rodikliai šoktelėjo ir naftos kaina smuko paaiškėjus, jog karas prasidės. Viltasi, kad pergalė bus greita. Niujorko pramonės akcijų rodikliai “Dow Jones” per savaitę pakilo 13 procentų, tačiau po pranešimų apie pirmąsias kovas su irakiečiais ir koalicijos nuostolius rinkos šiek tiek smuko, bet vėl atsigavo. Karas nesutrukdė naftos tiekimo. Saudo Arabija ir Kuveitas padidino gavybą, OPECO šalys prižadėjo tiekti tiek naftos, kiek reikia kainoms stabilizuoti, o koalicijos pajėgos įsitvirtino Irako pietų naftos telkiniuose ir dviejuose svarbiuose naftos terminaluose. Netrukus paaiškėjo, kad padegta ne daugiau dešimties telkinių, mažiau, negu bijota. Telkiniai Irako pietuose sudaro apie 60 procentų šalies naftos gavybos apimties.
Tačiau Irakas dar ilgai negalės eksportuoti naftos, o šalys kaip Saudo Arabija ir Kuveitas ilgai nepajėgs išlaikyti maksimalios naftos gavybos apimties, nes tai gali pakenkti jų naftos telkiniams.
Karas, atrodo, labiausiai pakenkė avialinijoms. Nuo karo pradžios lėktuvais Amerikoje skraido 10 procentų mažiau keleivių. Didžiausios avialinijos kaip “Delta” pranešė apie milijoninius nuostolius ir planus mažinti skrydžius. Europiečių avialinijos paskelbė sumažinančios skrydžius į Ameriką ir Aziją sumažėjus paklausai. Amerikos Kongreso vadovai siūlo svarstyti ypatingą paramą avialinijoms kartu su karo išlaidomis. Tačiau Baltieji rūmai, atrodo, nepasiruošę siūlyti avialinijoms daug paramos. Pasak finansų ministro ir biudžeto įgaliotinio, vyriausybė neturėtų gelbėti šlubuojančių avialinijų, kurioms reikalingos permainos. Didžiausių avialinijų finansai buvo pašliję jau prieš karą – pernai bankrutavo avialinijos UNITED, kitos jau pastaruosius dvejus metus turi didžiulių nuostolių.
Briuselyje Europos Komisija pareiškė, kad Sąjungos šalių vyriausybėms bus leidžiama padėti avialinijoms sumokėti su karu susijusias išlaidas tokiais būdais, kurie nepakenks konkurencijai.
Bušo vyriausybė pateikė Kongresui prašymą karui su Iraku ir terorizmu paskirti papildomus 75 mlrd. dolerių. Didžiausia lėšų dalis būtų skiriama Gynybos ministerijai. Numatoma ir parama Izraeliui. Afganistanui, Jordanijai, Turkijai bei kitoms sąjungininkėms. Būgštaujama, jog naujos išlaidos sukels grėsmę prezidento siūlomam mokesčių mažinimo planui, kurį respublikonų valdomas Senatas kaip tik vakar pasiūlė apriboti.
Nors Prancūzijos vyriausybė karui prieštarauja, šalies Finansų ministerija ir didžiausia verslo federacija “Medef” jau sukūrė darbo grupę, kurios tikslas užtikrinti, kad prancūzų bendrovės neliktų už borto pasibaigus karui Irake. Prancūzija ir kitos Europos šalys būgštauja, jog Vašingtonas neleis joms dalyvauti Irako atkūrime, dėl to Prancūzija nori, kad Irako atkūrimą administruotų Jungtinės Tautos, tik tokiu atveju Prancūzija prisidės prie atkūrimo kaštų, – aiškina Prancūzijos pareigūnai.Europos fragmentacija
Irako krizė virto transatlantinių santykių ir tarptautinių organizacijų gebėjimų krize. Vašingtono nenuolaidumas Europos partnerėms sukėlė tikrą diplomatinį karą pačioje Vakarų šerdyje. Prancūzija ir Vokietija nenorėjo taikstytis su nauja vienapole pasaulio santvarka. Skirtingos kontinentinės Europos ir JAV pasaulio vizijos, bergždžios Jungtinės Karalystės pastangos suartinti nesutariančias puses leido abiejose Atlanto pusėse atsirasti balsams, skelbiantiems transatlantinės partnerystės žlugimą. Ši krizė ne tik susilpnino transatlantinius saitus, bet ir sukėlė įtampą Europos viduje. Europos Sąjunga nesugebėjo suformuluoti bendros pozicijos karo Irake atžvilgiu. Prancūzijos bei Vokietijos siekis suburti prieštaraujančių Vašingtonui valstybių grupę patyrė nesėkmę. Ne paskutinį vaidmenį čia suvaidino ir JAV pastangos patraukti savęs link naująsias ES nares.

Lietuvai drauge su kitomis Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis teko pasirinkti tarp JAV ir Europos didžiųjų valstybių interesų.Vieningas Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos, o vėliau ir Vilniaus dešimtuko valstybių pritarimas Vašingtono ketinimams ant jūrų pėstininkų pečių atnešti Irakui demokratiją sukėlė Vokietijos bei Prancūzijos įtūžį.Vašingtono „vanagai“ piktdžiugiškai pradėjo dalyti Europą į „senąją“ ir „naująją“, į „apkerpėjusią“ ir „pažangią“. Briuselio eurokratai atsakė kaltinimais Baltiesiems rūmams nesąžiningu Europos skaldymu. Irako krizė palietė NATO. Prancūzija bei Vokietija nepritarė JAV siūlymui suteikti paramą Turkijai ir taip per Aljansą bandė riboti vienašališką Vašingtono politiką. Kaip ir reikėjo tikėtis, JAV politika nepasikeitė. Vienintelis rezultatas – NATO pasirodė kaip organizacija, kuri nesugeba operatyviai reaguoti į įvykius .Karo turizmas
Jungtinės Amerikos Valstijos, vos tik pradėjusios karą Irake, sulaukė tarptautinės paramos. Nemažai valstybių, tarp jų ir Lietuva, pareiškė remiančios Vašingtono politiką. Vienų valstybių parama apsiribojo žodžiais, kitos pasiuntė savo karius. Tiesa, daugumos šių valstybių kariniai kontingentai, palyginti su JAV, buvo daugiau simbolinis indėlis į Irako operaciją. Tik septynių valstybių kariniai kontingentai turėjo per 1000 karių, visi kiti buvo mažesni. Mažiausiai atsiuntė Kazachstanas – 25 karius. Būtų galima pasakyti, kad iš tokio dydžio karinių kontingentų nėra labai daug naudos. Čia norėtųsi prisiminti vokiečių teoretiko Carlo von Clausewitzo XIX a. pradžioje išsakytą mintį, kad karas visą laiką yra ribojamas politikos, kuri įsiskverbia į kiekvieną karo etapą.
Jau nuo pat pradžių visų kitų valstybių kariai buvo dislokuoti ramesniuose rajonuose. Net ir britai, taip aktyviai rėmę amerikiečius, buvo dislokuoti sąlygiškai ramesniame Irako pietų regione, Basroje. Iš tiesų kai kuriais atvejais amerikiečių kariai turėjo saugoti ne tik civilius irakiečius, bet ir sąjunginių valstybių karius, kad jiems neatsitiktų kas nors bloga. Tokiais atvejais viršų imdavo politiniai sumetimai, o ne karinės operacijos veiksmingumas. Jeigu Irake taip masiškai žūtų JAV sąjungininkių kariai, kaip kad žūva amerikiečiai, labai didelė tikimybė, kad nemažai valstybių dėl padidėjusio politinio spaudimo atšauktų savo karius.
Tačiau tai ne vienintelė problema, su kuria susiduria amerikiečiai Irake. Daugelis mano, jog jeigu kariai yra siunčiami į karinių veiksmų zoną, tai jie ten vyksta kariauti. Tačiau labai dažnai viskas yra truputį kitaip. Beveik visos valstybės turi savo kariavimo taisykles (rules of engagment). Šios taisyklės nurodo, ką kariai gali ir ko negali daryti. Labai dažnai šios taisyklės neleidžia kariams atlikti labai svarbių funkcijų: vienų valstybių kariai negali patruliuoti, kiti naudoti šaunamojo ginklo ir t.t. Panaši padėtis susiklostė ir Irake.
Negana to, kad į Iraką JAV remiančios valstybės atsiuntė mažus karinius kontingentus, dar nemažai jų vienaip ar kitaip apriboja savo karius. Štai, pavyzdžiui, japonų kariai negali pažeisti pacifistinėje Japonijos Konstitucijoje nurodytų straipsnių. Jie, dalyvaudami užjūrio misijoje, negali teikti pagalbos kitiems kariniams kontingentams. Kaip pavyzdį ekspertai pateikia hipotetinę situaciją: jeigu japonų kontroliuojamame Samawahos mieste kiltų kariniai susirėmimai, jiems į pagalbą nedelsiant būtų pasiųsti gretimame mieste patruliuojantys Nyderlandų kariai.
Tačiau jeigu būtų užpulti Nyderlandų kariai, japonai negalėtų atvykti jiems į pagalbą, nes tai draudžia jų kariavimo taisyklės. Ir tokių atvejų yra ne vienas. Todėl įsivaizduokite, kaip sunku yra britų ar amerikiečių vadui, kuriam yra pavaldūs kelių tokių valstybių kariai. Vienų valstybių kariai negali daryti to, kiti ano ir t. t. Dėl to labai mažėja efektyvumas ir labai susiaurėja amerikiečių manevro laisvė. O šiuo metu Irake labai svarbu yra kariniai veiksmai ir karinė pergalė prieš sukilėlius.
Įvykiai Irake ir jų sureguliavimas karinio veiksmingumo aspektu atskleidžia, kad siekis į Iraką atsivilioti vokiečių ir prancūzų karius gali ir neduoti taip laukiamos naudos. Ypač tai susiję su vokiečių kariais. Geriausiai su jais susijusias problemas parodo jų dalyvavimas Afganistano operacijoje.

Galima būtų teigti, jog kai kurių valstybių kariai, dėl įvairiausių apribojimų negalėdami daug ką nuveikti, atvažiuoja, pabūna karinėje bazėje arba patruliuoja ramiuose miestuose. Tai tam tikra prasme yra poilsis, palyginti su tuo, kaip sunkiai su kovotojais Irake ir Afganistane kaunasi amerikiečių kariai. Kariniu aspektu labai mažėja operacijų veiksmingumas, o mūšiams Irake intensyvėjant šis klausimas darėsi vis opesnis. Todėl tokį reiškinį ne vienas analitikas vadina karo turizmu .Išvados
Iš kelių paminėtų pamokų dauguma supranta, jog vien tik legitimios valdžios situacijai Irake stabilizuoti neužtenka. Reikalingos struktūros, kurios galėtų užtikrinti naujosios valdžios ir eilinių gyventojų saugumą. JAV vadovaujamos koalicijos pajėgų buvimas Irake turi dvejopą poveikį. Viena vertus, tai padeda užtikrinti bent minimalų saugumą, t.y. užkerta kelią visų karui prieš visus. Jei JAV ir sąjungininkų pajėgos staiga paliktų Iraką, tai netrukus kiltų ginkluoti susirėmimai tarp kurdų ir ne kurdų, sunitų ir šiitų. Be jokios abejonės į tokius konfliktus netrukus įsiveltų ir kaimyninės valstybės, o tada situacija taptų visai nevaldoma. Kita vertus, JAV vadovaujamos koalicijos pajėgų buvimas šalyje yra suprantamas kaip Irako okupacija. Taigi tarp vietinių gyventojų ir koalicinių pajėgų egzistuoja tam tikra įtampa, kuri gali ir dažnai tampa kraujo praliejimo abiejose pusėse priežastimi. Siekiant sumažinti šią įtampą, siūloma didinti irakiečių bei mažinti amerikiečių, užtikrinančių šalyje saugumą, skaičių. 87 mlrd. JAV dolerių, kuriuos skyrė Kongresas, gali mažai padėti, jei bus rūpinamasi vien tik saugumu ar valdžios legitimumu. Labai reikalingos investicijos į Irako ekonomiką, socialinę sferą, švietimą ir infrastruktūrą. Visiems aišku, jog alkanam ir ištroškusiam irakiečiui saugumas ir legitimi valdžia bus menka paguoda.
Planuojant „išėjimo strategiją“ labai svarbu, jog nebūtų pamirštos ir Jungtinės Tautos. Žinoma, sunku įsivaizduoti, jog Irakas iš tiesų galėtų tapti, kaip siūlo kai kurie „išėjimo strategijos“ specialistai, JTO mandatu valdoma teritorija. Vis tik, didesnių galių suteikimas JTO turėtų teigiamą poveikį. Sumažėtų ne tik kritika JAV atžvilgiu, bet ir patys irakiečiai įgautų daugiau pasitikėjimo savimi, kitaip situaciją Irake pradėtų vertinti Europos gyventojai.
Iš esmės, kalbos apie Vašingtono planuojamą „išėjimo strategiją“ liudija, jog šiuo metu Irake tikrai ne viskas yra gerai. Tam, kad atsirastų naujas demokratiškas režimas, nepakanka vien tik nuversti seną nedemokratišką. G.W.Bushui norint, kad situacija Irake pasikeistų į gerąją pusę, teks atsisakyti JAV gynybos sekretoriaus D.Rumsfeldo pamėgtos „šoko ir baimės“ taktikos bei vadovautis nuosaikesnę poziciją atstovaujančių patarėjų nuomonėmis.Literatūros sąrašas
1. www.tspmi.vu.lt/files/tpkomentarai/04%2012.doc
2. http://www.atgimimas.lt/Karas_Irake/
3. www.heritage.org/Research/MiddleEast/bg1664.cfm – 84k
4. http://www.countercurrents.org/iraq-krieger080503.htm
5. http://www.delfi.lt/archive/index.php?id=5400185
6. www.tspmi.vu.lt/files/tpkomentarai/lietuvos%20rytas%20%202003%2012%2027.htm
7. http://www.cato.org/dailys/04-24-03.html

Leave a Comment