Vietos savivaldos sistema ir funkcijos šalies politinėje sistemoje

Turinys

Įvadas 3
1. Vietos savivaldos samprata 4
1.1. Savivaldos teisė 4
1.2. Vietos savivaldos susikūrimo mechanizmai 5
2. Vietos savivaldos sistema 6
3. Vietos savivaldos institucijos Lietuvoje 10
3. 1. Savivaldybės taryba 10
3. 2. Savivaldybės meras 11
3.3. Savivaldybės administracija 12
4. Savivaldybių funkcijos 14
4. 1. Savivaldybių funkcijos ir jų skirstymas Lietuvoje 15
4. 2. Savivaldybių finansiniai ištekliai 16
Išvados 17
Literatūros sąrašas 18Įvadas
Žymus liberalizmo teoretikas ir ideologas Friedrich August fon Hayek teigė : „Demokratija niekur gerai neveikė be plačiai taikomos vietinės savivaldos, teikiančios politinio lavinimo mokyklą visai tautai, o ne vien jos ateities vadovams. Tik ten, kur atsakingumo galima išmokti ir jį išmėginti daugumai žmonių suprantamuose reikaluose, kur veikla remiasi savo kaimyno pažinimu, o ne kokiomis nors teorinėmis žiniomis apie kiitų žmonių poreikius, tik ten paprastas žmogus gali iš tikrųjų dalyvauti valstybiniuose reikaluose, nes jie susiję su jam pažįstamu pasauliu.“ [2. 487psl.]
Demokratijai yra būdinga decentralizacijos tendencija, taigi šiuolaikinės demokratinės valstybės pripažįsta, jog laisvės bei savivaldos siekiai yra labai svarbūs. Todėl vietos savivaldos institucijos, kontroliuodamos ir valdydamos dalį visuomeninių reikalų ir taip ribodamos valstybinės valdžios galią, yra vienas pagrindinių demokratijos elementų.
Vietos savivaldos klausimai domino tokius žinomus visuomenės veikėjus kaip R. Debray, F. A. fon Hayek, E. Kūrį, M. Römerį, B. Szlachtą, P.. Leoną, A. Astrauską ir kitus.
Mano darbo tikslas – atskleisti vietos savivaldos sistemų bei jos funkcijų svarbą valstybės valdymo sistemoje. Šį tikslą padės įgyvendinti išsikelti uždaviniai:
1) Apibūdinti vietos savivaldos sampratą;
2) Panagrinėti šiuolaikines vietos savivaldos sistemas;
3) Trumpai apžvelgti pagrindines Lietuvos vietos savivaldos institucijas;
4) Supažindinti su savivaldybių funkcijomis.

Rašydama re

eferatą naudojau literatūros šaltinių analizės, palyginimo bei aprašomąjį metodus.1. Vietos savivaldos samprata
Vietos savivalda įvairiuose leidiniuose ir dokumentuose apibrėžiama skirtingai. Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatyme vietos savivalda – tai valstybės teritorijos administracinio vieneto – savivaldybės teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus per administracinio vieneto nuolatinį gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų savivaldybės tarybą bei jos sudarytą vykdomąją ir kitas institucijas. [4. 1skirsnis, 3 straipsnis]

Europos vietos savivaldos chartijoje vietos savivaldos sąvoka apibrėžiama dar kitaip – vietos savivalda reiškia, kad vietinės valdžios organai įstatymų numatytose ribose turi teisę ir gebėjimą tvarkyti ir valdyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį, už tai prisiimdamos pilną atsakomybę ir vadovaudamosi vietos gyventojų interesais. [3. 7psl]

O tarptautinės vietos savivaldybių sąjungos Pasaulinėje vietos savivaldybių deklaracijoje vietos savivalda apibrėžiama taip:
„Vietos savivalda reiškia vietos vaaldžios teises ir pareigas savo atsakomybe reguliuoti ir tvarkyti visuomeninius reikalus vietos gyventojų interesų vardan.“ [3. 7psl]

Tačiau nepaisant to, kad vietos savivalda apibrėžiama skirtingai, visi apibrėžimai yra labai panašūs. Jie nurodo, kad savivalda yra tokia sistema, kurioje žmonės savarankiškai, nepasitelkdami aukštesnės valdžios, sprendžia bendras problemas. Vietos savivaldos institucijos netik laisvai veikia daugelyje piliečių kasdienio gyvenimo sričių (pvz., kultūroje, švietime, ekonomikoje, socialinėje apsaugoje ir kt.), bet ir apriboja valstybinės valdžios galią, jos galimybes piknaudžiauti valdžia.1.1. Savivaldos teisė
Vietos savivaldos teisė apibrėžia funkcijų, ku
urias savarankiškai gali tvarkyti savivaldybė, visumą. Šią teisę nustato šalies konstitucija bei kiti įstatymai, o ją realizuoja savivaldybės gyventuojai per tiesiogiai išrinktą savivaldybės tarybą bei jos sudarytas vykdomąsias institucijas.

Savivaldos teisė yra įgyvendinama remiantis tam tikrais principais. Lietuvos vietos savivaldos įstatyme numatyti šie principai:
1) Atsakingumas rinkėjams;
2) Gyventojų dalyvavymas tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus;
3) Savivaldybių ir valstybės interesų derinimas tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus;
4) Savivaldybės institucijų veiklos laisvė ir savarankiškumas;
5) Veiklos skaidrumas;
6) Bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimas;
7) Viešumas ir reagavimas į gyventojų nuomonę;
8) Savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priemonių sprendimų teisėtumas;
9) Žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimas ir gerbimas. [4. 1skirsnis, 4straipsnis]

Tačiau savivaldos teisės yra ribotos. Visų pirma, savivaldos institucijos privalo joms nustatytą teisę vykdyti teisėtai. Pagrindinis teisės apribojimas yra tas, kad vietos savivaldos institucijos negali viršyti nustatytos kompetencijos ribų. Valstybė prižiūri kaip savivaldybės atlieka joms priskirtas funkcijas.1.2. Vietos savivaldos susikūrimo mechanizmai
Vietos savivaldos susikūrimo mechanizmai, taip pat kaip ir vietos savivaldos samprata, yra aiškinami įvairiai. Pagal teorijų esmę sąlygiškai jie gali būti skirstomi į dvi grupes:
1) Pirma grupė teigia, kad savivaldybių susikūrimo mechanizmas siejamas su teisia skelbti peticiją dėl vietinės laisvės, o valstybė turi ją pripažinti įstatymu (būdinga anglų-amerikiečių vietos savivaldos sistemoms);
2) Tvirtina, jog savivaldybių susikūrimo mechanizmas yra susijęs su valstybės įstatymais, kurie nustato savivaldos institucijas,valdymo formas bei kompetenciją (būdinga europietiškom vietos savivaldos sisemoms).[2. 492psl.]

Abiejuose šiuose si

istemose savivaldybių institucijos privalo paklusti valstybės valiai, jos neturi teisės pasirinkti valdymo formos ar jos keisti, nes viską reguliuoja valstybė.

Lietuvos Respublikoje niekuomet nebuvo ir nėra savivaldybių institucijų laisvės ir įvairovės, kadangi Lietuva priklauso kontinentinės Europos arba prancūziškajai vietos savivaldos sistemai.2. Vietos savivaldos sistema
Valstybės politinė sistema labai priklauso nuo to, kaip centrinė institucija dalijasi politinę valdžią su vietos savivaldos, žemių, regionų ar valstijų institucijomis. Kiekvienos valstybės teritorija yra padalinta į administracinę arba politinę reikšmę turinčius darinius. Valstybės politinė-teritorinė organizacija priklauso nuo tam tikrų sąlygų:
1) Istorinių;
2) Geografinių;
3) Politinių.

Nuo šių sąlygų priklauso tai, ar valstybė bus federacinė, ar unitarinė.

Unitarinėje valstybėje veikia vieningos įstatymų, teismų, valstybės administracijos sistemos, yra viena pilietybė. Unitarinės valstybės yra daugiau ar mažiau centralizuotos, todėl norėdamos išvengti centralizacijos keliamų pavojų, jos dalį savo įgaliojimų perduoda vietos valdžiai (vykdo dekoncentravimo ir decentralizavimo politiką). Taip praktiškai visos unitarinės valstybės savo teritoriją dalija į smulkesnius darinius, vadinamus valstybės teritorijos administraciniais vienetais. Jų valdymą organizuoja pasirenkant vienokią ar kitokią teritorinio valdymo formą ar jų derinį. Teritoriją galima dalinti į vieno ar dviejų, ar net trijų lygių administracinius-teritorinius vienetus (Islandija – į municipalitetus, Danija – į municipalitetus ir amptus, Prancūzija – į komunas, departamentus ir regionus). [1. 7psl]

Šiuo metu yra žinomos trys pagrindinės vietos savivaldos sistemos:
1) Anglosaksų, kurioje visiškai nėra jokių centrinės valdžios institucijų atstovų, municipaltetai savarankiškai valdo pa

agal savo įgaliojimus (pažeidus įgaliojimus vyriausybė gali įsikišti);
2) Prancūziškoji, leidžianti centrinei valdžiai įsikišti per specialiai skiriamus atstovus arba kitomis formomis;
3) Vokiškoji, pagal kurią vietos savivaldos institucijos veikia valstybės įgaliojimu, o bendruomenė savarankiškai ir savo atsakomybe sprendžia uždavinius pagal įstatymų reikalavimus.

Šios sistemos pasaulyje susikūrė XIX amžiuje ir veikia iki šiol.

Lietuvos Respublikoje vietos savivaldą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vietos savivaldos bei kiti įstatymai.

Pavadinimas Numeris Priėmimo data Pastabos
Vietos savivaldą ir jos teisinę priežiūrą reglamentuojantys įstatymai
Savivaldybių tarybų rinkimo įstatymas Nr. VIII-57 1996 12 23 Su pakeitimais
Savivaldybės tarybos nario statuso įstatymas Nr. I-790 1995 02 27 Su pakeitimais
Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas Nr. II-558 1994 07 19
Valdininkų įstatymas Nr. I-836 1995 04 04 Su pakeitimais
Apskrities valdymo įstatymas Nr. I-707 1994 12 15 Su pakeitimais ir papildymais
Seimo kontrolierių įstatymas Nr. I-363 1994 01 11 Su pakeitimais
Valstybės kontrolės įstatymas Nr. I-907 1995 05 30 Su pakeitimais
Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos miestų ir rajonų laikinojo tiesioginio valdymo“ Nr. I-830 1995 03 28
Savivaldybių ekonominius klausimus reglamentuojantys įstatymai
Biudžetinės sandaros įstatymas Nr. I-430 1990 07 30 Su pakeitimais ir papildymais
Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas Nr. VIII-385 1997 07 02 Su pakeitimais
Savivaldybių biudžetų pajamų dydį ir išlyginimą lemiančių rodiklių tvirtinimo 1998-2000 metams įstatymas Nr. VIII-539 1997 11 25
Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas Nr. VIII-480 1997 11 04
Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymas Nr. VIII-546 1997 12 02
*„Vietos savivalda Lietuvoje“. Trumpas žinynas savivaldybių darbuotojams. 14-15 psl.

Lietuvoje, įgyvendinus administracinę-teritorinę reformą, Lietuvos Respublikos teritorija buvo suskirstyta į dviejų lygių administracinius vienetus:
1) Apskritis (aukštesnysis arba antrojo lygio administracinis vienetas). Jos sudaromos iš savivaldybių teritorijų, o jų valdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
2) Savivaldybes (žemesnysis arba pirmojo lygio administracinis vienetas). Savivaldybė yra sudaroma iš gyvenamųjų teritorijų (miestų, miestelių, kaimų). Šį administracinį vienetą valdo jo gyventojų bendruomenės išrinktos savivaldos insti.tucijos.

Dabar Lietuvoje yra 10 apskričių, kurios dekoncentruoja valstybės valdžią, ir 60 savivaldybių, kurios valdžią decentralizuoja.
Atsižvelgiant į istorines aplinkybes ir savivaldybių veiklos tradicijas, Lietuvos vietos savivaldos sistemą, galime apibūdinti kaip turinčią vokiškosios ir prancūziškosios sistemos pagrindų. Pagal naujausius vietos savivaldos ir valdymo teisės aktų pakeimus ir administracinės priežiūros mechanizmą šiandien lietuviškoji sistema turi daugiau prancūziškosios savivaldos sistemos bruožų.

1990-1995 m. 1995-2000m. 2000-iki dabar

Iš viso – 581 Iš viso – 66 Iš viso – 70

Valstybė

Valstybė
Valstybė

Antrasis
lygis

Aukštesnieji
administraciniai
vienetai
(II lygis)

Pirmasis
lygis

Žemesnieji
administraciniai
vienetai
(I lygis)

* A. Astrauskas, B. Galinienė „Vietos savivalda Lietuvoje: teoriniai ir istoriniai aspektai“. 34psl.3. Vietos savivaldos institucijos Lietuvoje
Lietuvoje savivaldybė yra pagrindinė institucija, atsakinga už vietos reikalų tvarkymą. Vietos savivaldybei būdingi tokie požymiai:
1) Apibrėžta teritorija;
2) Juridinio asmens statusas;
3) Gyventojų bendrumo pagrindas – jų gyvenimas toje pačioje teritorijoje;
4) Bendras tikslas.

Nuo 1995 metų Lietuvoje veikia vieno lygio vietos savivaldybių sistema. Vietos savivaldos teisė yra įgyvendinama par savivaldybių tarybas ir jų sudaromas vykdomąsias institucijas.3. 1. Savivaldybės taryba
Savivaldybės taryba yra atstovaujamoji institucija, kuri įgyvendina savivaldos teisę ir turi juridinio asmens statusą. Ją sudaro tarybos nariai, kuriuos ketveriems metams renka savivaldybės teritorijoje gyvenantys gyventojai. Savivaldybių tarybos yra renkamos pagal proporcinę rinkimų sistemą.

Savivaldybės taryba savo įgaliojimus įgyvendina kolegialiai savivaldybės tarybos posėdžiuose. Posėdžiams klausimus rengia savivaldybės tarybos komitetai, komisijos, tarybos nariai, savivaldybės kontrolierius bei savivaldybės administracijos direktorius.

Savivaldybės taryba turi įgaliojimus svarstyti ir piimti daugumą svarbių sprendimų, kurie susiję su vietos bendruomenės gyvenimu:

1) tvirtina savivaldybės tarybos veiklos reglamentą.
2) renka bei prieš terminą iš pareigų atleidžia merą;
3) mero teikimu skiria ir prieš terminą atleidžia mero pavaduotoją (pavaduotojus;
4) priima sprendimą sudaryti savivaldybės tarybos kolegiją ir mero teikimu ją sudaro;
5) sudaro savivaldybės tarybos komitetus, komisijas ir kitas struktūras, reikalingas savivaldybės tarybos darbui organizuoti, bei įstatymų numatytas visuomenines komisijas ir tarybas;
6) gali priimti sprendimus dėl seniūnijų steigimo ir jų skaičiaus, suteikia seniūnijoms pavadinimus ir juos keičia, priskiria seniūnijoms savivaldybės teritorijas, nustato jų ribas ir prireikus jas keičia, įvertinusi vietos gyventojų nuomonę;
7) Biudžeto sandaros įstatymo nustatyta tvarka tvirtina savivaldybės biudžetą ir jo įvykdymo apyskaitą, prireikus tikslina savivaldybės biudžetą;
8) skirsto biudžetinėms įstaigoms biudžeto asignavimus;
9) priima sprendimus dėl valstybės socialinių ir ekonominių programų tikslinių lėšų ir kitų valstybės fondų lėšų bei materialiojo turto paskirstymo savivaldybės biudžetinėms įstaigoms;
10) priima sprendimus teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita;
11) tvirtina savivaldybės socialinės ir ekonominės plėtros programas;
12) priima sprendimus dėl bendrų su kitomis savivaldybėmis įmonių steigimo ir kt.[4. 4skirsnis, 17 straipsnis]3. 2. Savivaldybės meras
Meras yra savivaldybės vadovas. Jis yra atskaitingas savivaldybės tarybai ir bendruomenei už savivaldybės veiklą. Taip pat jis atsakingas už valstybinių funkcijų įgyvendinimą. Mero sprendimai įforminami potvarkiais. Kadangi mero legitimacijos šaltinis yra tarybos narių dauguma, tai ji gali kontroliuoti merą. Jei kyla politinių nesutarimų, tarybos dauguma gali atstatydinti merą, todėl tai silpnina jo galias. Pagrindiniai mero įgaliojimai:

1) planuoja savivaldybės tarybos veiklą, nustato ir sudaro savivaldybės tarybos posėdžių darbotvarkes bei teikia sprendimų projektus;
2) atstovauja pats arba įgalioja kitus asmenis atstovauti savivaldybei teisme, bendradarbiaujant su kitomis savivaldybėmis, valstybės ar užsienio šalių institucijomis, kitais juridiniais ir fiziniais asmenimis;
3) atstovauja savivaldybei regiono plėtros taryboje ir turi sprendžiamojo balso teisę sudarant ir įgyvendinant regiono plėtros programą;
4) siūlo savivaldybės tarybai mero pavaduotojo (pavaduotojų), savivaldybės administracijos direktoriaus, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo (savivaldybės administracijos direktoriaus teikimu) ir komisijų pirmininkų kandidatūras, taip pat gali siūlyti atleisti juos iš pareigų bei siūlyti skirti nuobaudas savivaldybės administracijos direktoriui;
5) kontroliuoja ir prižiūri savivaldybės viešojo administravimo institucijų bei įstaigų ir įmonių vadovų veiklą, kaip jie įgyvendina įstatymus, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimus;
6) sudaro savivaldybės bendradarbiavimo su valstybės institucijomis, kitomis savivaldybėmis bei užsienio institucijomis sutartis;[4. 21 staipsnis]

Savivaldybės tarybos nustatytas funkcijas ir mero pavedimus atlieka mero pavaduotojas (pavaduotojai).3.3. Savivaldybės administracija
Savivaldybės administracija yra savivaldybės įstaiga, kurią sudaro struktūriniai, struktūriniai- teritoriniai padaliniai – seniūnijos – ir į juos neįeinantys viešojo administravimo valstybės tarnautojai. Savivaldybės administracijos direktorius yra savivaldybės administracijos vadovas, pavaldus savivaldybės tarybai ir atskaitingas merui.
Savivaldybės administracijasavo teritorijoje organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės institucijų sprendimų vykdymą, įgyvendina įstatymus ir Vyriausybės nutarimus, organizuoja savivaldybės biudžeto pajamų ir išlaidų buhalterinę apskaitą, organizuoja bei kontroliuoja savivaldybės turto valdymą ir naudojimą, administruoja viešųjų paslaugų teikimą.
Seniūnija yra savivaldybės administracijos struktūrinis teritorinis padalinys, veikiantis tam tikroje jos teritorijos dalyje. Seniūnijos teritoriją, pavadinimą, juridinio asmens funkcijas nustato savivaldybės taryba. Seniūnijai vadovauja seniūnas, kurį skiria ir atleidžia savivaldybės administracijos direktorius.[4. 29-30 straipsniai]4. Savivaldybių funkcijos
Vietos savivaldybės institucijų laisvę riboja jų funkcijos. Vietos savivaldybės neturi galių nustatyti savo kompetencijos, kurią nurodo valstybės valdžios institucijos (t.y. atriboja valstybės institucijų ir savivaldybės kompetenciją ir įgaliojimus). Europos vietos savivaldos chartijoje teigiama, jog vietos valdžiai suteikti įgaliojimai paprastai turi būti pakankamos apimties ir išskirtiniai. Jų negali peržiūrėti ar apriboti kita valdžia, išskyrus atvejus, numatytus įstatymo.

Savivaldybių funkcijas pagal joms suteiktą sprendimo teisę ir veikimo laisvę galima padalinti į dvi dideles grupes:
1) Savarankiškas funkcijas. Dar vadinamos „savomis“, „autonominėmis“, „prigimtinėmis“;
2) Nesavarankiškas funkcijas. Kitaip vadinamos „ribotai savarankiškomis“, „valstybinėmis“, „valstybės deleguotomis“ ir pan.

Funkcijų priskyrimas kuriai nors grupei priklauso nuo to :
1) Ar įstatymu nustatytas reikalavimas funkciją vykdyti privalomai ar ne;
2) Didelis ar mažas valstybinio administravimo reglamentavimo laipsnis;
3) Ar vykdoma ir kokiomis formomis vykdoma vietos savivaldos subjektų veiklos kontrolė atliekant funkcijas;
4) Ar funkcijoms atlikti asignavimai skiriami iš valstybės biudžeto, ar savivaldybės biudžeto.

Laisvųjų bendruomeninių ar bendruomeninių prigimtinių teorijų šalininkai savivaldybių funkcijas skirsto į prigimtines ir valstybines. Šios dvi grupės yra griežtai viena nuo kitos atskiriamos.

Savivaldybių funkcijų klasifikavimui įtakos turi ir teritorijos apie savivaldybes. Valstybinės savivaldos teritorijos atstovai pripažįsta valstybės viršenybę ir teigia, kad visos funkcijos, kurias atlieka savivaldybės, yra pavestos valstybės.

Dalis savivaldybei pavestų funkcijų yra vadinamos ribotai savarankiškomis. Prie jų priskiriamos to funkcijos, kurių vykdymas ribojamas valstybės valdymo subjektų nustatytomis taisyklėmis, griežtesne kontrole, tikslinės paskirties lėšų skyrimu. Iš šių funkcijų kartais išskiriama dar viena grupė – tai funkcijos, kurias valstybė savivaldybėms paveda vykdyti valstybės vardu.

Vietos savivaldybių dvejopos kompetencijos idėja buvo suformuluota XVIII amžiaus pabaigoje. Ji pasirodė esanti gyvybinga bei tinkama vykdyti valstybės decentralizacijos reformoms ir XXI amžiaus pradžioje.4. 1. Savivaldybių funkcijos ir jų skirstymas Lietuvoje
Nuo 2000 metų spalio 12 dienos, priėmus Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymą, savivaldybių funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę skirstomos į :
1) Savarankiškąsias. Jas savivaldybės atlieka pagal įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus savo bendruomenei ir jos interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo bei įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už šių funkcijų atlikimą;
2) Priskirtąsias (ribotai savarankiškas). Įgyvendindamos šį ir kitus įstatymus ir jų pagrindu priimtus kitus teisės aktus, savivaldybės šias funkcijas atlieka atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes;
3) Valstybines (perduotas savivaldybėms). Tai yra valstybės funkcijos, perduotos savivaldybėms atsižvelgiant į gyventojų interesus. Šios funkcijos perduodamos įstatymais ir įgyvendinamos vadovaujantis teisės aktais. Savivaldybės, įgyvendindamos šias funkcijas, turi įstatymų nustatytą sprendimų priėmimo laisvę;
4) Sutartines. Šių funkcijų įgyvendinimas grindžiamas sutartimis. [4. 5 straipsnis]

Savivaldybių funkcijos pagal veiklos pobūdį skirstomos į :
1) Vietos valdžios. Jas įstatymų numatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba;
2) Viešojo administravimo. Jas atlieka savivaldybės taryba, savivaldybės administracijos direktorius, kiti savivaldybės įstaigų ir tarnybų vadovai, valstybės tarnautojai;
3) Viešųjų paslaugų teikimo. Teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal su savivaldybe sudarytas sutartis kiti fiziniai bei juridiniai asmenys.4. 2. Savivaldybių finansiniai ištekliai
Vietos savivaldos autonomiją garantuoja finansiniai ištekliai ir laisvė juos naudoti savo veikloje. Europos vietos savivaldos chartijoje užfiksuotas esminis principas, kad vietos savivaldos darinių finansiniai ištekliai turi būti proporcingi jų atsakomybei, numatytai konstitucijos bei kitų įstatymų.
Savivaldybių teisė nustatyti mokesčius yra svarbus požymis, kuris rodo siekimą joms garantuoti didesnį autonomiškumą. Jeigu savivaldybės negalėtų pasiremti savo nuosavomis lėšomis, jos negalėtų savarankiškai spręsti iškilusių problemų.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatyta, jog savivaldybės sudaro ir tvirtina savo biudžetą. Kiekviena savivaldybė turi savarankišką biudžetą, kuris sudaromas ir tvirtinamas vieneriems biudžetiniams metams. Savivaldybių biudžetų lėšos gali būti naudojamostik savivaldybių funkcijoms įgyvendinti. Lėšos valstybinėms funkcijoms atlikti skiriamos iš valstybės biudžeto arba valstybės piniginių fondų.
Nors Konstitucijoje numatyta, kad savivaldybių biudžetai yra savarankiški, tačiau realiai juos lemia atskaitymų normatyvų dydis ir dotacijų sumos, kurias apskaičiuoja Lietuvos Respublikos Finansų ministerija.[2. 509psl]Išvados
Nors ir nėra vieno tikslaus vietos savivaldos apibūdinimo, visuose apibrėžimuose ji suprantama taip pat – kaip sistema, kurioje žmonės savarankiškai sprendžia bendras problemas. Funkcijas, kurias gali tvarkyti vietos savivaldos subjektai, apibrėžia savivaldos teisė.

Pasaulinė praktika rodo, kad jau nuo senų laikų bandoma derinti centrinį krašto valdymą su vietiniu. Toks įstatymų vykdomosios valdžios išskyrimas ne tik palengvina valstybės valdymą, bet yra naudingas žmonėms – jie gali savarankiškai tvarkyti įvairius visuomeniškai svarbius klausimus, spęsti problemas, apie kurias jie patys geriausiai išmano.

Kiekviena šalis turi savus valdymo struktūrų sudarymo principus, tradicijas ir teorijas, kurios apsprendžia ar vietinės valdžios subjektai turės didesnę laisvę nuo centrinės valdžios, daugiau įgaliojimų, ar mažiau. Nuo vietinės savivaldos sistemos priklauso valstybės decentralizacijos laipsnis.

Lietuvoje šiuo metu yra dviejų lygių administraciniai vienetai :
1) Savivaldybės;
2) Apskritys.

Palyginti su kitomis Europos šalimis, Lietuvos savivaldybės yra didelės, o decentralizacijos laipsnis šalyje dėl šitos priežasties – mažas.Literatūros sąrašas
1. A. Astrauskas, B. Galinienė „Vietos savivalda Lietuvoje: teoriniai ir istoriniai aspektai“. Vilniaus universiteto leidykla. 2003
2. A. Krupavičius, A. Lukošaitis „Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida“. Poligrafija ir informatika. 2004
3. „Vietos savivalda Lietuvoje“. Trumpas žinynas savivaldybių darbuotojams. Lietuvos informacijos institutas. Vilnius. 1998
4. Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymas. 1994 m. liepos 7d. Nr. I-533.

Leave a Comment