Vieno is politiniu aktoriu dalyvavimas priimant politi ius sprendimus

ĮVADAS
Grįžę namo pas motiną į provincijos miestelį sėdėdami už stalo susimušė broliai. Ne dėl žemės, ne dėl pinigų, ne dėl ambicijų ar senų nuoskaudų – vienas už Paksą, kitas prieš. Gindami savo teisybę žmonės apsistumdo net bažnyčios šventoriuje.
Politika kurį laiką Lietuvoje jau nekeldavo tokių aistrų ir buvo netgi tapusi ganėtinai nuobodi, tačiau panašius nutikimus, nesutaikomų pusių batalijas dar nesunku prisiminti. Augantis supriešinimas primena sparčiai tolstančius, tačiau dar neužmirštus 1991-ųjų, 1992-ųjų ir vėlesnių metų įvykius.
Įsiklausius į dabartines politines diskusijas pradeda atrodyti, kad svarbiausias neesutarimų šaltinis – Pakso asmenybės vertinimas. Šalininkams Paksas – tai karžygys, metęs iššūkį save įsimylėjusiam elitui, vos ne tautos gelbėtojas, priešininkams – į Prezidento pareigybę įsikibęs lakūnas – nuolat meluojantis ar net užhipnotizuotas niekšelis.
Taigi šiame darbe ir kalbėsiu apie žinomiausią šiandienos Lietuvos žmogų, politiką – Prezidentą R.Paksą. Pasirinkta darbo tema “Vieno iš politinio proceso aktorių dalyvavimas priimant politinius sprendimus”, todėl ir kalbėsiu daugiausia apie tai, kaip R.Paksas reiškėsi ir reiškiasi politikoje. Rašydama pie jo dalyvavimą priimant politinius sprendimus daugiausia remsiuosi jo rinkimine programa – kas joje buvo nuumatoma ir ar realiai tai vykdoma.

KELIAS Į VALDŽIĄ. BIOGRAFIJA
Rolandas Paksas gimė 1956 m. birželio 10 d. Telšiuose. Baigęs Žemaitės vidurinę mokyklą, išvyko į Vilnių. 1979 m. baigė VISI (dabar – VGTU) ir įgijo pramoninės ir civilinės statybos inžinieriaus diplomą. 1984 m. baigė Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Ci

ivilinės aviacijos akademiją, įgydamas inžinieriaus lakūno diplomą. R.Paksas tapo profesionaliu sportininku. Buvusios Sovietų Sąjungos akrobatinio skraidymo komandos narys, Lietuvos aukštojo pilotažo komandos narys. Daugkartinis Lietuvos akrobatinio skraidymo čempionas, tarptautinių lėktuvų sporto varžybų nugalėtojas. Būdamas sportininku, R.Paksas treniravo lakūnus. Vėliau jis tapo Vilniaus S.Dariaus ir S.Girėno aeroklubo direktoriumi, savanoriškos krašto apsaugos tarnybos vadu. 1992-1997 m. vadovavo statybų bendrovei “Restako”. 1997 m. R.Paksas buvo išrinktas į Vilniaus miesto tarybą ir 1999 m. tapo Vilniaus miesto meru. Tais pačiai metais jis tapo Lietuvos Respublikos devintosios vyriausybės ministru pirmininku. Atsistatydinęs jis dirbo Lietuvos Respublikos Prezidento patarėju, įgaliotuoju atstovu specialiems pavedimams. Jis buvo išrinktas Lietuvos liberalų sąjungos pirmininku. 2000 m. R.Paksas tapo Vilniaus miesto meru. Netrukus buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą. Nuo 2000 m. lapkričio iki 2001 m. birželio mėnesio vadovavo vienuoliktajam miinistrų kabinetui. Vėliau tapo opozicijos lyderiu Seime. 2000 m. kovo mėnesį tapo naujai įkurtos Liberalų demokratų partijos pirmininku. Nuo 1999 m. iki 2002 rugsėjo – Vilniaus klubo prezidentas, vienas iš Vilniaus klubo įkūrėjų. Nuo 2002 m. – Vilniaus klubo garbės prezidentas. Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijos narys. 2003 m. sausio 5 d. Rolandas Paksas buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu.
RINKIMAI
2003 metais vykusiuose prezidento rinkimuose R.Paksas Vyriausiosios Rinkimų komisijos duomenimis nugalėjo po antrojo turo, surinkęs 54,91 % balsų, o jo oponentas prezidentas Valdas Adamkus 45,09 %, kai pastarasis pirmajame ture turėjo beveik 20 % persvarą. Kodėl viskas taip pa
akrypo? Pirma, R.Paksas pirmajame ture ryškiai pralaimėjo, tačiau nenuleido rankų ir dar aktyviau, galima sakyti įvairiausiais būdais, siekė laimėti. Kaip pasakė garsus viduramžių mąstytojas N.Makiavelis ,,Tikslas pateisina priemones”. Antra, naudojosi gerai patikrintais rinkimų istorijos metodais, t.y., ieškojo rinkiminio priešininko valdymo silpnybių, pasitelkdamas spaudą ir televiziją. Trečia, labai gerai atskleidė savo politinę veikla, kurioje yra vos ne pagrindinė istorija su ,,Mažeikių nafta”. Ir svarbiausias dalykas – rinkimų programa. Taigi, ką žadėjo R.Paksas arba ką jo rinkimines programos skelbė? Visų pirma, R.Paksas pradėjo nuo to, ko žmonėms labiausiai reikia ir, ką jie akivaizdžiai mato, kas vyksta Lietuvoje negero. Taigi, R.Pakso 2003 metų Prezidento rinkimų programa:
 Stiprinti normas ir žmogiškąsias vertybes, kovoti su kriminalais.
 Skatinti užsienio investuotojus, suteikti jiems tas pačias teises kaip ir Lietuvos gyventojams.
 Žemės ūkio pertvarkymas.
 Mažinti nedarbo lygį, kurti specialius projektus tuo klausimu jaunimui.
 Talentingą jaunimą skatinti grįžti į Lietuvą.
 Gerinti socialinį saugumą.
 Privalomą mokymą pratęsti iki 18 m. ( buvo iki 16m.)
 Įvertinti specialistų darbą, susigrąžinti užsienyje dirbančius specialistus.
 Skirti daugiau dėmesio Lietuvių kultūros populiarinimui.
Gerai išanalizavus šią programą nelieka jokių abejonių, kad ji apima visas gyvenimo sritis, kuriose matomi dideli trūkumai.
ĮVAIZDIS
Bet koks komunikacijos specialistas žino, kad vienas pavojingiausių dalykų – kai įvaizdis tampa nevaldomas ir pradeda gyventi “nuosavą gyvenimą”. Su Rolandu Paksu ka
aip tik tai ir atsitiko
Rolando Pakso rinkiminė kampanija buvo vizuali, išsiskirianti. Jis pas rinkėjus skraidė malūnsparniu, o ne važinėjo kaip kiti kandidatai. Jis atlieka žygdarbius (praskrenda po tiltu), rodydamas, koks šaunus. Tačiau jis pats tapo savo įvaizdžio įkaitu. Pirmiausia todėl, kad jis žmonėms tik ir asocijuosis su skraidymais ir akrobatiniais triukais, žodžiu, cirku. Jo įvaizdis toks ryškus, kad jau niekas nebežino, ką jis siūlo. Visi kalbės, kad jis turi tik įvaizdį, o ne programą, ne idėjas. Kitaip tariant, žmonėms jis taps tuščiaviduriu politiku, kuris turi ką parodyti, bet neturi, ką pasakyti. Norėdamas šią nuomonę paneigti, jis turėtų dalyvauti televizijos diskusijose. Tačiau tai jam sunku bus padaryti, nes visi žino, kad jis nėra geras oratorius Beje, dar vienas dalykas, kuris rodo, kad Paksas „prašovė pro šalį”. Juk jo skraidymai po tiltais, rizikingi poelgiai kuria ne rimto, patikimo, solidaus politiko įvaizdį, bet greičiau primena amžiną paauglį. Tačiau ar “amžinas paauglys” gali kelti pasitikėjimą, ar tokios savybės reikalingos prezidentui?
Prezidento rinkimų metu R.Paksas buvo pristatomas kaip “paprastų žmonių” kandidatas. Tačiau čia jo komanda susidūrė su tam tikru prieštaravimu. R.Pakso nebuvo galima tiesiog parodyti kaip “liaudies” atstovo. Jis nėra išeivis iš “plačiųjų liaudies” sluoksnių. Priešingai – jis du kartus buvo premjeru, turėjo savo firmą, bu
uvo gerai uždirbantis verslininkas. Tačiau šiuo atveju buvo pasinaudota atskyrimo strategija. Iš esmės R.Pakso įvaizdis buvo grįstas neigimu. Jis atsispyrė nuo to, ko žmonės nemėgsta. Jis kritikavo Seimą, partijas, abstrakčią “valdžią”. Buvo stengiamasi parodyti, kad R.Paksas atstovauja žmonių interesams (tam buvo panaudota net ir garsioji “Williams” atėjimo istorija, kurioje R.Paksas buvo pateiktas kaip atstovaująs Lietuvos žmonėms).
Artėjant rinkimams jis vis labiau dramatizavo situaciją (mūsų šalyje klesti korupcija, skurdas, nusikalstamumas ir t.t.), nepamiršdamas pabrėžti, kad tam tikras jėgas tai tenkina, todėl jos nenori nieko keisti. Jis pats ar jo komanda užsimindavo apie valdančiosios daugumos slaptus susitarimus bei norą išlikti valdžioje ir taip išlaikyti esamą situaciją. Pasibaigus pirmajam turui sukeliama isterija, neva kažkas bijo Rolando Pakso. Taip bandoma sukurti nervingą atmosferą, esą iš tikrųjų egzistuoja kažkokia jėga, su kuria kovoja Paksas. Taigi iš esmės visuomet būdavo pabrėžiamas tam tikras “priešas”, su kuriuo reikia kovoti
Žvelgdama į politikoje esantį Rolandą Paksą kaip žmogų, norėčiau panagrinėti kai kurias su juo susijusias problemas per jo ilgesnės veiklos prizmę.
Pradėsiu 1989 metais. Tuomet R.Paksas – SDAALR Lietuvoje vienas iš viršininkų, skraidymo meistras ir t.t. Kokios politinės pažiūros, sunku pasakyti, bet formaliai – TSKP, o vėliau savarankiškoji LKP.
1990-1992 metais jis suartėja su G.Vagnoriumi ir V.Landsbergiu, palieka SDAALR, tampa “Restako” firmos vadovu.
1992-1995 metai – vėl “Restako”,R.Paksas tampa Vilniaus konservatorių ir verslo elitu.
1995-2000 metai – R.Paksas – du kartus Vilniaus miesto meras ir vieną kartą premjeras. Vieną kartą meru tampa kaip konservatorių lyderis Vilniuje. Atyviai remia G.Vagnoriaus, V.Landsbergio ir K.Babiliaus “Wiljamsianą”. Su V.Landsbergio ir V.Adamkaus palaikymu tampa konservatorių Vyriausybės premjeru, konservatorių partijos valdybos pirmininku. Dirbdamas meru, užtraukia milžinišką Vilniaus miesto savivaldybės skolą, nemoka, kaip kitos savivaldybės, mokesčių, padaro daug žalos savivaldybių biudžetų perskirstymui ir t.t. Kaip premjeras su konservatorių pagalba tęsė G.Vagnoriaus pradėtą kursą:
1. Derybose su “Williams” pablogina padėtį, pritardamas tam, kad AB “Lietuvos geležinkeliai”, patirdama milijoninius nuostolius, aptarnautų “Williams”, dar labiau padidina “Williams” teises “Mažeikių naftos” valdyme, Klaipėdos “Naftos” terminalą pajungia “Mažeikių naftai” ir atima iš Lietuvos locmanų teisę aptarnauti Būtingę.
2. Keičia socialinio draudimo tarifus, kartu blogina dirbančiųjų padėtį.
3. Visiškai nebedaro įtakos Valstybės biudžeto situacijai – šalies finansinė padėtis labai pablogėja, auga nedarbas, blogėja pensininkų padėtis.
Dar kelios aplinkybės. Tuo metu valdžioje buvo konservatorių-krikščionių demokratų ir centristų vyriausybė, o Vilniaus miesto savivaldybėje konservatoriai buvo koalicijoje su liberalais ir lenkų sąjunga. Tai leido R.Paksui politiškai laviruoti ir galvoti apie savo perspektyvas nesėkmės atveju. Būtent tai atsispindėjo jo veiksmuose 1999 metų spalio 26 dieną, kai R. Paksas pareiškė, kad jis negali pasirašyti sutarčių su “Williams” ir išeina! Jis atsistatydina kaip kovotojas prieš “Williams”. Bet kodėl premjeras R.Paksas neišslaptino sutarčių, nenutraukė slaptų derybų, nepaviešina dokumentų Seimui bei visuomenei? Juk jei eini iki galo, tai toks žingsnis logiškas. Tai leido daryti ir įstatymai!
2000-2004 metai – R.Paksas vėl meras, vėl premjeras, vėliau – ir šalies Prezidentas. Vėl liberalas, vėliau – liberaldemokratas, dabar lyg ir sustabdęs narystę partijoje. Būtent 2000 m. pavasarį, R. Paksui vėl tapus meru, priimtas garsusis Vilniaus miesto Tarybos sprendimas dėl to, kad už savivaldybei atliktus darbus savivaldybė firmoms galėtų mokėti ne pinigais, bet atsiskaityti nekilnojamuoju turtu – pastatais ir sklypais! Tai prieštaravo visiems įstatymams, bet R.Paksui to reikėjo, nes daug Vilniaus firmų buvo jo komandoje!
2001-ųjų birželis. R.Paksas antrą kartą tampa premjeru. Ir štai vėl konkretūs žingsniai:
1. R.Pakso vyriausybės siūlymu sumažinamos dirbančiųjų pensininkų pensijos.
2. R.Pakso vyriausybės siūlymu liberalizuojami darbo santykius reglamentuojantys įstatymai, pabloginama dirbančiųjų padėtis darbo rinkoje.
Šalyje išauga nedarbas, sustiprėja korupcija, labai prasta biudžeto padėtis. Vyriausybės ministrų skandalai – K.Kristinaičio, S.Janušonio, E.Maldeikio ir t.t.
Tik kelios išvados: žmonės, neturėdami patikimos informacijos, negalėdami susidaryti tikrojo vaizdo, greitai pamiršta tuos, kurie jiems padarė žalos, ir netgi vėl ima tikėti jų nerealiais pažadais, ima įtikėti į paprastas tiesas ir jas skleidžiantį naują, nors ir senokai pažįstamą Mesiją.
R.Paksas – ko gero, pažiūrų keitimo, klaidingų sprendimų ir t.t. čempionas. Be to, jis geriausiai suprato didelių pinigų ir milžiniškos viešųjų ryšių sistemos įtakos nemažai visuomenės daliai reikšmę. Juk būtent viešieji ryšiai užima vietą ten, kur nieko nedaro demokratinė politinio švietimo sistema. R. Paksą nuo pat jo “meravimo” laikų ilgokai lydėjo D.Kutraitė-Giedraitienė, užtikrinusi viešųjų ryšių kompanijos pagalbą savo bendražygiui.
Šie faktai, datos ir argumentai įtikinamai parodo R.Pakso brandos raidą. R.Pakso prezidentinė kampanija patvirtino seną dėsnį: norint pasiekti savo tikslų reikia sukurstyti “minią”, stumti ją į norimą pusę. Turėti savų “rėkiančių lyderių”, nurodyti priešus. Liaudyje žinoma išmintis – “muštas nemuštą neša”. Būtent malūnsparniu apskraidyta ir saldainiais bei nerealiais pažadais pamaitinta dalis mūsų visuomenės įtikėjo į “tvarkos darytoją”. Nors jo tikrasis portretas visai kitoks.
RINKIMINĖ PROGRAMA: PAŽADAI IR REALYBĖ
Kalbėdama apie rinkimų programos pažadus ir realias galimybes kai kuriuos R.Pakso programos punktus norėčiau palyginti su V.Adamkaus programa. Pastaroji, ko gero, geriau už bet kurią kitą suderino bendras ir konkrečias nuostatas, buvo nuosekli ir adekvati prezidento institucijai. Joje nerasime iš esmės vienas kitam prieštaraujančių teiginių, konkrečių priemonių neatitikimo principams, pažadų, kurių prezidentas ištesėti akivaizdžiai negalės arba dėl to, jog tai būtų ekonomiškai neįmanoma, arba dėl to, jog tai – ne prezidento galioms.
R.Pakso programa formos požiūriu taip pat pretenduoja į nuoseklumą, tačiau čia yra daugiau deklaratyvių, nerealių ar net populistinių nuostatų. Pavyzdžiui, “svarbiausi Lietuvos ūkiui sprendimai turi būti pragmatiški, nesvarbu, ar idėjos turėtų dešiniosios ar kairiosios ideologijos atspalvį”; “valstybė privalo uždirbti, o ne taupyti”; “valstybės įstaigų valdymas turi tapti toks, kad būtų verslo vadybos etalonas”.
Nors V.Adamkaus programoje pateikiama nemažai aktyvios valstybės nuostatų – skatinti verslą, konsultuoti, ypač daug dėmesio skirti žinių ekonomikai, akcentuojamas ir palankios verslo aplinkos sudarymas: skaidrios ūkininkavimo taisyklės, biurokratinių suvaržymų mažinimas, judri darbo rinka, subalansuota ir stabili mokesčių sistema, laisvos rinkos principų diegimas. R.Pakso programoje galima aptikti nuosaikaus dešinumo. Pavyzdžiui, teigiama, jog “nedarbo mažinimą lemia pirmiausia verslo liberalizavimas”, “pinigai seka paskui žmogų – pagrindinis privalomojo sveikatos draudimo principas”, pasisakoma už supaprastintą licencijavimą ir bankrotą. R.Pakso programos konkrečios nuostatos dažnai yra protekcionistinio pobūdžio ir nevisiškai adekvačiai atsižvelgia į šiandienos situaciją: pasisakoma už ypatingą dėmesį ar paramą verslui ir atskiroms sritims (vežėjams, informacinėms technologijoms, telekomunikacijoms, biotechnologijoms), energetikos srityje – už Ignalinos AE reaktorių uždarymą tik, gavus ES paramą, pakeičiant juos naujais, nors tai visiškai nerealu. Programoje neretai esama padėtis įvardijama kaip programiniai, siektini dalykai.
Rolandas Paksas savo programoje teigia: “Prezidentas tiesiogiai atsakingas už valstybėje vyraujančią atmosferą ir visuomenės nuotaikas”.
Ką reiškia, jog prezidentas turi būti tiesiogiai atsakingas už visuomenės nuotaikas? Kas gali pasakyti, kokia ta “atmosfera” turi būti? Ar tai reiškia, kad visi turi galvoti taip kaip prezidentas? Tai negi prezidentas kurs galingą viešųjų ryšių tarnybą, kuri taip pat plaus žmonėms smegenis, kaip buvo „plaunamos” prieš rinkimus? Ar tiesiog bus pasirinktas baltarusiškas variantas, kur prezidentas kontroliuoja žiniasklaidą. Bet juk tai totalitarizmas.
“AŠ TIKIU, kad stipri Prezidento valdžia ir tvarka valstybėje sukurs turtingą ir saugią Lietuvą”.
Kas yra prezidento tvarka valstybėje? Ką tai reiškia? Vėl totalitarizmą?
“Įdiegsiu efektyvų ir atvirą žmonių skundų ir pasiūlymų nagrinėjimo ir neatidėliotino sprendimų priėmimo mechanizmą”.
Kaip tai veiks? Ar tai reiškia, kad Prezidentūra bus visų žmonių skundų sprendėja? O ką tuomet veiks kitos institucijos? O gal tai reiškia, kad visos valstybinės institucijos taps viena didele Prezidentūra?
“Pilietinės visuomenės plėtra yra glaudžiai susijusi su politinių partijų augimu ir stiprėjimu”.
Tai yra tiesa. Tačiau ar paties Rolando Pakso elgesys padeda stiprinti partijas? Juk jis tiek pakeitė partijų, kad net sunku suskaičiuoti. Ar tai prisideda prie partijų augimo ir pilietinės visuomenės plėtros?
“Reikalausiu, kad kiekvienas nusikaltimas būtų išaiškintas”.
Ar tai reiškia, kad prezidentas kasdien peržiūrės kriminalines ataskaitas? Ir skambins į kiekvieną mažo miestelio nuovadą reikalaudamas, kad vargšas policininkas išsiaiškintų, kas pirmadienį pavogė Petravičiaus mobilųjį telefoną? Šiaip Petravičius būtų patenkintas tokia sistema, tik su sąlyga, kad ji būtų rezultatyvi – antradienį Prezidentūros priimamajame jis norėtų savo telefoną pasiimti.
“AŠ TIKIU, kad grąžinsime viltį ir tikėjimą šeima, valstybe, ateitimi”.
Ką reiškia, kad bus grąžintas tikėjimas ir viltis šeima? Ar dabar ja netikima? Ką tai rodo? Ar R.Paksas sieks, kad padaugėtų vedybų Lietuvoje? Kaip jis tą padarys?
Na ir pabaigoje dar vienas teiginys:
“Atsakomybės, kaip aukščiausio šalies įstatymo, reikalavimus pirmiausia taikysiu sau ir savo aplinkos žmonėms”.
Jei politikas deklaruoja, kad atsakomybė “taps aukščiausiu šalies įstatymu”, tai ar jau dabar šis politikas gali prisiimti atsakomybę už šiuos nerealius pažadus? Ar prisiimama atsakomybė už padarinius, pabandžius įgyvendinti šiuos pažadus? Pastarasis teiginys ypatingai aktualus šiandieninėmis aplinkybėmis, kai Lietuvoje vyksta tokie sunkiai sveiku protu paai.kinami dalykai.
Toliau panagrinėkime programą. Dar yra daug mitų apie tai, kaip ir kada bus “tvarka”, ką ir kaip bus galima valdyti dekretais ir t.t. Ir kad indėlius, laikomus bankuose, reikėtų drausti 100 %. To realiame gyvenime nebūna ir būti negali. Tada imi konstituciją, ir žiūri: ką iš tikrųju gali prezidentas, o ko ne. 1992 metais priimta Konstitucija, ir niekas jokiais dekretais valdyti šalies negali. Indėlių bankuose 100 % draudimas reikštų bankų egzistavimo pabaigą, finansinės sistemos griūtį ir t.t. Tą premjeras R.Paksas žinojo ir jau tapęs šalies Prezidentu, savaime aišku tęsti “mitologinės” programos nebegalėjo. Teko užmiršti savo pažadą persiderėti stojimo į Europos Sąjungą sutarties sąlygas, teko pamiršti indėlių draudimą ir kt.
R.Paksui tapus Prezidentu, išryškėjo bandymai susieti savo įvaizdį su nacionalizmu. Jau inauguracinėje kalboje iškilmingo Seimo posėdžio metu, brėždamas ateities uždavinius, R.Paksas iš esmės kalbėjo apie siauru etnolingvistiniu kriterijumi apibrėžtą lietuvių tautą:
“Saugokime etninę kultūrą ir kalbą, kad šių tautos vertybių nenuplautų globalizacijos banga, kuri nenumaldomai ritasi per nuolat mažėjantį ir vienodėjantį pasaulį.
Palaikykime užsienio lietuvių bendruomenių pastangas išsaugoti tautinę tapatybę. Remkime Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų kultūrą ir švietimą. Jos – Lietuvos tautos dalis, jos turtas.
Privalome negailėti pastangų, kad į Lietuvą sugrįžtų nepriteklių svetur nublokšti mūsų piliečiai. Kad žemę po kojomis vėl pajustų nuo ydingų reformų skaudžiai nukentėję kaimo žmonės.
Sieksiu, kad vienas svarbiausių švietimo reformos akcentų būtų dorovinis jaunosios kartos auklėjimas, tautinio orumo ugdymas.
Lietuvos ateities viltis siejame su jaunąja karta. Galbūt Tėvynė mūsų augančių vaikų dar negalės priglausti kaip dosni ir rūpestinga motina, tačiau svarbiau – kokie išsimokslinę, kaip išauklėti jie įsilies į visuomenę ir ką atneš Lietuvai.
Čia vėl galima pastebėti tam tikrų neatitikimų ir prieštaravimų: kalbėdamas apie ateities uždavinius, R.Paksas omenyje turi etnolingvistiškai suprastą tautą, bet ne pilietinę visuomenę (jis mini etninę kultūrą, lietuvius išeivius, dorovę ir tautinio orumo ugdymą, tačiau neužsimena apie Lietuvoje gyvenančias tautines bendrijas ir jų įnašą į Lietuvos kultūrą ir istoriją).
KELI PASTEBĖJIMAI IŠ DABARTINĖS SITUACIJOS
Jau pusmetį Lietuvą varginantis prezidentūros skandalas, kurio atomazga bus po keleto dienų, o taip pat sveika logika nepaaiškinami pastarųjų dienų įvykiai verčia norom nenorom pasakyti keletą žodžių ir apie tai.
Apkalta tapo neišvengiama, po rinkimų paaiškėjus, kad Prezidento laikysena tapo neprognozuojama. Išaiškėjus ryšiams su gruzine burtininke, daugiau negu keistam patarėjų pasirinkimui, Borisovo aferai ir kitiems nesuprantamiems, nelogiškiems, o gal ir nesąžiningiems Prezidento poelgiams, iškilo klausimas, ar Prezidentas dar turi tautos pasitikėjimą, ar jis gali toliau vadovauti valstybei ir ją reprezentuoti.
Jis (Prezidentas) teigia esąs nekaltas, nepadaręs niekam bloga, priesaikos nesulaužęs. „Atsakingai pareiškiu, kad nesu saistomas jokių įsipareigojimų, kurie kenktų valstybės interesams. Savo veikla nesu pažeidęs nei valstybės Konstitucijos, nei įstatymų. Savo įsitikinimais ir priesaika esu susaistytas tik su Lietuvos žmonėmis. Vienintelis mano siekis – Tautos gerovė. Todėl kviečiu visus Lietuvos žmones laikytis rimties, o valstybės pareigūnus ir politikus susidariusią situaciją vertinti valstybiškai.“ (iš Lietuvos Respublikos Prezidento Rolando Pakso pareiškimo)

REZIUME
Dabartinė padėtis Lietuvoje yra savotiškas istorijos pasikartojimas, tačiau, žinoma, turi ir esminių skirtumų. Tačiau vis dėlto abiejų situacijų palyginimas yra prasmingas
Galima įvairiai vertinti, kiek padėtį formavo ir formuoja abu lyderiai – .Landsbergis ir R.Paksas, o kas vyksta be jų valios. Tačiau akivaizdu, kad ir vienas, ir kitas neskubėjo ir neskuba atsiriboti nuo karštų savo rėmėjų, nors ir propaguojančių įtartinas idėjas . V.Landsbergis visada jautė ribą ir lemiamais momentais sugebėdavo sustabdyti savo šalininkus. Prezidentas R.Paksas kol kas neturi realios valdžios.
Beje, reikia atkreipti dėmesį, jog dar prieš inauguraciją R.Paksas pareiškė, kad vienas pirmųjų jo darbų bus Nacionalinio pasididžiavimo programa. Tai turėjo būti visa virtinė įvairiausių priemonių (nuo meninių filmų iki knygų), keliančių lietuvių tautinę savigarbą. Su ironija galima pastebėti, kad dalinai tokią programą jis pradėjo įgyvendinti, tik ji turėtų vadintis ne „Nacionalinio pasididžiavimo“ o „Nacionalinės gėdos“ programa.
Dar prieš tampdamas Prezidentu R.Paksas aktyviai reiškėsi politikoje, tačiau jo veikla yra vertinama labai prieštaringai. Jo politinę patirtį ir stabilumą, politinių žingsnių nuspėjamumą turime vertinti, deja, tik neigiamai . Priklausomybės įvairioms partijoms kaita, pasitraukimas nuo iškilusių problemų sprendimo atsistatydinimu, ambicijų proveržiai, kai reikalingas politinis kompromisas, neleidžia jo laikyti stabilumo garantu valstybėje. Stabilumo, saiko stoką liudijo ir triukšminga, itin brangi, kelianti įtarimą, kad kandidatą remia kita, prieštaraujanti Lietuvos stojimui į NATO ir ES, valstybė, rinkimų kampanija. Dukart buvo Vyriausybės galva. Ar būtinas buvo Lietuvai trečias mėginimas?
Kalbant apie rinkiminę programą bei konkretų jos įgyvendinimą galima pažymėti, kad R.Pakso programoje pažadai suformuluoti taip, kad būtų orientuoti į kiekvieną, tačiau išsamesnė analizė rodo jų visišką tuštumą, o kai kuriais atvejais nesuderinamumą ir nerealumą. Svarbu pabrėžti ir tai, jog ir netgi tos abstrakčios nuostatos, kurios programoje yra nuosaikios, virsta nerealiais pažadais. Mūsų tauta pasidavė propagandai, kad Prezidentas gali viską – grąžinti visas tvarkas. Kas bent kartą skaitė Konstituciją, žino, kad prezidentas neužsiima daug kuo iš to, ką žadėjo R.Paksas.
Ilgai galvojau, koks žodis galėtų geriausiai perteikti dabar dažnai vartojamą “paksizmo” terminą, bet, prisipažįstu, taip ir neradau. Dabartiniu metu “paksizmas” sietinas su politine krize: R.Paksas laimi rinkimus prieš politinį ir net kultūrinį tautos žiedą, prieš visas susivienijusias pagrindines tradicines partijas, veikia dažnai nesilaikydamas Konstitucijoje nurodytų valdžių pasidalijimo principo, o galiausiai pradeda atvirą karą su Seimu ir jo pirmininku.
Panašiai būtų galima svarstyti ir apie R.Pakso populizmo “fenomeną” – dėl nerealių rinkimų pažadų rimtai susigriebta tik prieš praėjusius Seimo rinkimus, o jau prezidento R.Pakso bandymus savo nuopelnams priskirti Seimo kontrolierių išaiškintą žemėtvarkos skandalą bei Saugumo departamento atskleistą teisėjų ir diplomatų korupciją bei kontrabandą pasieny būtų galima sulyginti kad ir su premjero Algirdo Brazausko bandymais kylančią Lietuvos ekonomiką pateikti kaip neįkainojamą socialdemokratų ir jo asmeninį įnašą.
Lietuva išgyvena sunkią politinę krizę, kurios baigtis šiuo metu dar neaiški. Nepalankios baigties atveju ši krizė gali turėti ilgalaikių neigiamų, o tam tikromis sąlygomis net pražūtingų padarinių šalies ateičiai.
Daug ką galima priminti ar prisiminti. Bet viena aišku – mes turime matyti plačiau ir giliau ir būti pasiruošę priimti teisingus sprendimus, kad kuo greičiau šita “košė” pasibaigtų.
Mes turime nebijoti permainų ir patys keistis. Po kelerių metų turėsime būti kitokie. Kitokia visuomenė. (Iš Lietuvos Respublikos Prezidento Rolando Pakso inauguracinės kalbos Daukanto aikštėje).

LITERATŪRA
1. “Ateitis kuriama dabar”: R.Pakso rinkimų programa, Vilnius, 2002
2. Lukošaitis A. LR prezidento galios ir jų realizavimo galimybės: pranešimas, skaitytas VU TSPMI seminare “Prezidento rinkimai 2002: kandidatų įvairovė ir programų panašumas” (2002.12.19), Vilnius, 2002
3. Riekašius R. Politinio dalyvavimo tendencijos Lietuvoje // Tiltai 2003, Nr. 3
4. Savukynas V. Visuomenė pagal Rolandą Paksą// Konferencija “Lietuvos demokratijos ateitis: tikrosios ar tariamos grėsmės”, Vilnius, 2004
5. Šimašius R. Rinkimai – mūsų teisė rinktis? // “Lietuvos žinios”, 2002 12 30
6. www.balsas.lt
7. www.DELFI.lt
8. www.omni.lt
9. www.atgimimas.lt

Leave a Comment