POLITINIO PROCESO RAIDA IR SATADIJOS

Politika yra visuomenę organizuojanti, reguliuojanti ir kontroliuojanti sritis, todėl ji yra santykinai savarankiška ir nepriklausanti nuo ekonomikos, ideologijos, kultūros, teisės ir kitų sričių, šia prasme politika yra viršesnė už jas. Kartu politika nėra atskirta nuo kitų visuomenės gyvenimo sričių, o prasiskverbia į jas ir lemia visus visuomenės gyvenimo elementus.
Įdomu pamąstyti, kaip formuojama politika, kaip ji įgyvendinama, kokias stadijas praeina.
Prezidentai ir ministrai pirmininkai, kabinetų sekretoriai ir ministrai, merai ir gubernatoriai, įstatymų leidėjai ir biurokratai yra labiausiai matomi viešosios politikos formavimo dalyviai, jiems pe ernelyg daug dėmesio skiriama spaudoje, politikos kursuose ir visuomenės sąmonėje. Tačiau, kadangi daugybė žmonių ir socialinių jėgų veikia viešosios politikos rezultatus, klaidinga yra valdžios postus užimančius laikyti „pagrindiniais politikos formuotojais”, „lyderiais” arba „sprendimų priėmėjais”.
Šiame darbe aš pamėginsiu atskleisti politikos sampratą, taipogi apibrėžti politinį procesą bei remiantis literatūra, teorinėmis ir praktinėmis žiniomis paanalizuoti kokios gi yra politinio proceso stadijos Lietuvoje.
Rašydamas šį darbą pagrinde remsiuosi Charles E. Lindblom, Edward J. Woodhouse knyga “Politikos formavimo procesas”, Wojnich Lamentowicz knyga “Šių laikų valstybė”, “Valstybės pagrindų “I II dalimi bei Wayne Parson-o knyga “Viešoji politika” ir kt.

1. POLITIKOS SAMPRATA

Politika labai talpus, sudėtingas, įvairus, sunkiai api-brėžiamas reiškinys, dažnai įvardijamas kaip pati sudė-tingiausia politologijos kategorija. Politiką suvokti nėra lengva dėl jos įvairiapusiškumo, o tai akivaizdu vien pri-siminus tokias plačiai vartojamas są

ąvokas: vidaus ir tarp-tautinė politika, ekonominė, agrarinė, socialinė politika, socialdemokratų politika, liberalų politika, Izraelio politika, Reigano politika ir t.t
1. Senovės graikų kalba politike – tai valstybės valdymo menas, t.y. bendro žmonių gyvenimo visuomenėje or- ganizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla. Savo turiniu būdama viešųjų reikalų tvarkymo procesas, mūsų kasdienybėje ji reiškiasi valdymo, valdžios santykių pavidalu.
2. Politikos terminas kilo iš graikų kalbos žodžio politea – visuomeninė organizacija, susijusi su miesto-valstybės (polio) valdymu. Terminas politika paplito po graikų filosofo Aristotelio (384-322 m. pr.Kr.) traktato „Politika”, kuris buvo skirtas valstybei, valstybės valdymui, skir-tingoms to valdymo formoms tirti.
3. Politikos ištakos susijusios su valstybių formavimusi, t.y. civilizuotos žmonijos egzistencija. Politika tapo galima, kai viešoji valdžia- atsiskyrė nuo privačios valdžios – nuosavybės. Bendruomeninė savivalda išsivystė į res-publikos tipo politinę organizaciją. Dalyvavimas valdyme tapo kiekvieno gr raiko teise ir pareiga. Todėl antikinėje Graikijoje ieškome ir politinės visuomenės organizacijos užuomazgų.
Iki XIX a. pabaigos politika tradiciškai buvo aiškinama:
 Kaip mokslas apie valstybę.
 Kaip jos valdovų ir vyriausybės veikla tvarkant valstybe ir visa tai, kas su tuo susiję, nes nuo seniausių laikų valstybė buvo civilizuoto gyvenimo pradžia ir pabaiga.
 Valstybėje galiojo visiems privalomi įstatymai, valstybinė organizacija sudarė sąlygas sėkmingai gintis nuo išorės priešų. Atitinkamai ir politikos mokslas (tada toks terminas nebuvo vartojamas) buvo mokslas apie valstybe, jos institucijas, jos valdymo formas.
Permainos, įvykusios nu
uo seniausių laikų iki naujausių laikų, praplėtė ir pačią politikos sampratą. Remiantis įvairiais požiūriais į politiką, galima pamėginti jos esmę aptarti bendresniu aspektu:
 Politika – tai valstybės reikalų tvarkymo teorija ir praktika.
 Visuomenės socialinių grupių ir atskirų žmonių veikla siekiant išsaugoti ir panaudoti valstybinę valdžią savo interesams.
 Visuomeninė veikla, apibrėžianti valstybės uždavinius ir organizuojanti jų realizavimą.
 Politika – veikla, kurią vykdo formalios socialinės grupės (organizacijos) sprendimų centras, siekiantis įgyvendinti apibrėžtus tikslus tam tikromis priemonėmis. Veiklos tikslas – didelių socialinių grupių poreikių ir interesų tenkini-mas.
 Plačiąja prasme politika – tai socialinių grupių (klasių, sluoksnių, nacijų ir kt.) savitarpio santykių forma, kuri daugiau ar mažiau susijusi su valstybinės veiklos turiniu.
 Šioje politinėje veikloje dalyvauja oficialioji valdžia, valdančiosios ir opozicinės partijos, visuomeninės or-ganizacijos, sąjungos, draugijos.
 Iš pateiktų politikos apibrėžimų matome, jog valstybės ir politikos prigimtis ta pati. Be valstybės nėra politikos, o politika negalima ne valstybėje. Politika atspindi ir išreiškia socialinių grupių interesus, iš kurių svarbiausi yra eko-nominiai.
Politika yra visuomenę organizuojanti, reguliuojanti ir kontroliuojanti sritis, todėl ji yra santykinai savarankiška ir nepriklausanti nuo ekonomikos, ideologijos, kultūros, teisės ir kitų sričių, šia prasme politika yra viršesnė už jas. Kartu politika nėra atskirta nuo kitų visuomenės gyvenimo sričių, o prasiskverbia į jas ir lemia visus visuomenės gyvenimo elementus.
Detalesnę politikos sampratą gali iliustruoti jos elementai:
 Politinė sąmonė – socialinių subjektų, t.y. in
ndividų, grupių, įvairių bendrijų politicos suvokimas, žinojimas ir vertini-mas.
 Politikos dalyviai arba subjektai – didelės ir mažos so-cialinės grupės, valstybė, partijos, visuomeninės organi-zacijos, elitas ir kiti.
 Politiniai santykiai – įvairūs būtini ryšiai tarp politicos subjektų.
 Politikos procesai – socialinių subjektų (individų, grupių, bendrijų) veiklos visuma, kuri vienokiu ar kitokiu būdu užtikrina visuomenės politinės sistemos kaitą, pertvarką
ir funkcionavimą.
 Politikos rūšys – valstybės vidaus ir užsienio politika.
Politikos šakos – atskiros vidaus ir užsienio politikos sferos, pvz., ekonominė, socialinė, nacionalinė, demografinė, kultūrinė, bendradarbiavimo su užsienio šalimis, nusi-
ginklavimo, taikos išsaugojimo ir t.t.
Dauguma politikos analitikų sutaria, kad:
1. politika yra dinamiška veikla, o tiksliau individų, socialinių grupių ir organizacijų, tautų ir valstybių nuolatinės sąveikos procesas;
2. politinė veikla susijusi su “sprendimų priėmimu, vertybių išsidėstymu, tikslų nustatymu, socialiniu kryptingumu, valdžios siekimu, interesų konkurencija, įtakos siekimu” ;
3. politika įmanoma tik kolektyvinėje aplinkoje ir ji atsiranda tik ten, kur bendrą sprendimą turi priimti mažiausiai du viešojo gyvenimo subjektai: individai, organizacijos ar valstybės.

2. LIETUVOS POLITINIS PROCESAS
2.1. Politinio proceso samprata

Politinis procesas – tai veiksmų, kuriuos atlieka įvairūs politiniai subjektai, siekdami tam tikrų politinių tikslų, visuma; politinių reiškinių raida. W.Parsonas knygoje “Viešoji politika” analizuoja politinį procesą. Anot jo esminis Eastono modelio bruožas yra tai, kad politinį procesą jis konceptualizuoja įeigos ir išeigos terminais – aplinkos poveikį transliuoja įeigos kanalai (partijos, žiniasklaida, interesų grupės), jis apadorojamas pagal vidinius pačios politinės si

itemos reikalavimus ir galiausiai konvertuojamas į politinę išeigą arba baigtį.

1 pav. Politinis procesas kaip įeiga ir išeiga

ĮEIGA POLITIKA IŠEIGA
Suvokimas Reguliavimas Taikymas
Organizavimas Paskirstymas Teisinis įtvirtinimas
Paklausa Perskirstymas Interpretacija
Palaikymas Kapitalizavimas Vertinimas
Apatija Etinis reglamentavimas Legitimizavimas

Modifikavimas/prisitaikymas

Atsitraukimas/išsižadėjimas

Politinis/politikos procesas

Šiai analitinei schemai priklauso įvairios koncepcijos apie tai, kaip turi būti aiškinamas politinis/politikos formavimo kontekstas. Išskiriamos šešios tokių koncepcijų grupės:
“Stadijinės” koncepcijos: politikos formavimo procesą suvokia kaip atskirų žings-nių arba stadijų seką: remiamasi Lasswello, Simono ir Eastono, Almondo idėjo-mis. Politika analizuoįama kaip procesas, prasidedantis „darbotvarkės sudarymu” ir baigiantis rezultatų įvertinimu bei baigtimi.
Pliuralistinės-elitistinės koncepcijos: savo dėmesį telkia į valdžią, į jos pasiskirstymą tarp grupių ir elitų (“geležiniai trikampiai”) ir į tai, kaip pastarieji kontroliuoįa politikos formavimą.
Neomarksistinės koncepcijos: mėgina taikyti Marxo arba marksistines idėjas ka-pitalistinės visuomenės politiniam procesui aiškinti.
Posistemių koncepcijos: politinį procesą analizuoja naujų metaforų, tokių kaip “tinklai”, “bendruomenės”, „posistemiai”, terminais.
Politinio diskurso koncepcijos: politinį procesą analizuoja kalbos ir komunikaci-jos požiūriu. Jos remiasi prancūzų ir vokiečių kritiniais teoretikais, tokiais kaip Foucaultas ir Habermasas.
Institucionalizmas: yra mažiau išplėtotas nei kitos koncepcijų grupės, tačiau įgy-jantis vis didesnės reikšmės politinio proceso studijose.
Politikos stadijų apibrėžimai remiantis W.Parson-u:
1. H.A. Simon
 informacija
 sumanymas
 pasirinkimas
2. H.D. Lasswell
 informacija
 įtikinėjimas
 įsakymas
 taikymas
 baigmė
 įvertinimas
3. S.Mack
 apsisprendimas priimti sprendimą: problemos pripažinimas
 alternatyvų ir kriterijų formulavimas
 sprendimas
 realizavimas
 taisymas ir papildymas
3. W.Jenkins
 inicijavimas
 informacija
 svarstymas
 sprendimas
 įgyvendinimas
 įvertinimas
 baigmė

2.2. Politinio proceso stadijos ir ciklai

Išskiriamos keturios pagrindinės politinio proceso stadijos:
1. Kontekstų (kur vyksta politika) nustatymas (aplinka).
2. Sprendimų reikalaujančios problemos identifikavimas (demokratinėse valstybėse tai atlieka politinės partijos).
3. Sprendimų vykdymas.
4. Sprendimo įvykdymo (rezultato) analizė.
Galima Lietuvos politikos stadijas apibrėžti ir pasiremiant W.Parsono aprašytu politikos gyvenimo ciklu:
 Problema;
 Problemos apibrėžimas;
 Alternatyvių atsakymų/sprendimų paieška;
 Alternatyvų įvertinimas;
 Alternatyvos pasirinkimas;
 Įgyvendinimas;
 Įvertinimas.

Visa tai grafiškai būtų galima pavaizduoti taip:

2 pav. Politikos gyvenimo ciklas/stadijos

Politikos įgyvendinimas Lietuvoje tampa svarbiausia problemine politikos proceso grandimi, kurioje kyla daugiausia sunkumų, siekiant iškeltų politinių tikslų. Nemažai politinių programų bei svarbių sprendimų Lietuvoje „užstringa“ įgyvendinimo etape, dėl to politika lieka nepatenkinti rinkėjai, didėja nusivylimas valstybės institucijų gebėjimu spręsti žmonių problemas.

2.3. Užsienio politikos procesas

Užsienio politika yra valstybės aukščiausiosios valdžios strategija, kuri lemia tos valstybės veiksmus tarptautinėje arenoje.
Užsienio politikos formavimo procesas iš esmės yra val-stybės aukščiausiųjų valdžios institucijų veiklos išraiška ir jo negalima sutapatinti su užsienio politikos įgyvendinimo procesu, kuriame paprastai dalyvauja daugelis kitų valdžius ištaigų ir nevyriausybinių organizacijų bei pavienių asmenų. Užsienio politikos vykdymo procesas siejamas su valstybės ilgesio tarptautiniuose santykiuose formomis, pavyzdžiui, diplomatinių ir konsulinių santykių palaikymas, veikla tarptautinėse organizacijose, dalyvavimas taikos palaikymo akcijose ir kt. Antra vertus, užsienio politikos formavimo ir įgyvendinimo procesai dažnai gana stipriai vienas kitą veikia; be to, tuose procesuose paprastai dalyvauja ne tik valdžios, bet ir nevyriausybinės organizacijos.
Užsienio politikos procesą formaliai galima suskirstyti į du etapus:
1. užsienio politikos formavimą ir
2. tos politikos įgyvendinimą.
Įvairiose valstybėse užsienio politikos proceso procedūros ir dalyviai gali skirtis, tačiau visais atvejais jam būdingi ir tam tikri bendri bruožai, tiek pagal pagrindinių tikslų pobūdį, tiek ir pagal daugelį procedūrinių etapų. To proceso pobūdį lemia nacionaliniai interesai, kurie gana apibendrintai gali būti charakterizuojami trimis sudė-tinėmis dalimis:
 valstybės išsaugojimas, kuris susijęs su tuo, kad butų išsaugotas teritorijos vientisumas ir sudarytos saugios piliečių gyvenimo sąlygos;
 sąlygų valstybės ekonominiam vystymuisi i r piliečių gerovei kelti sudarymas;
 valstybės nacionalinio apsisprendimo teisės išsaugojimas valdžios sistemos pasirinkimo ir vidaus reikalų tvarkymo aspektais.
Visoms valstybėms būdinga tai, kad užsienio politikos formavimo procese pagrindinį vaidmenį vaidina valstybės aukščiausiosios valdžios institucijos bei valstybių vadovai, o tos politikos įgyvendinimo procese taikomos tradicinėmis tapusios tarptautinių santykių palaikymo procedūros: diplomatiniai ir konsuliniai santykiai, veikla tarptautinėse organizacijose ir panašiai.
Užsienio politikos procese dalyvauja daug institucijų ir pareigūnų, o kai kada ir nevyriausybinės organizacijos bei autoritetingi privatus asmenys.
Dar daugiau užsienio politikos proceso dalyvių yra dau-giašaliuose tarptautiniuose santykiuose.
Užsienio politikos proceso dalyvių skirstymas į insti-tucinius ir kolektyvinius yra tik formalus: tarptautinių organizacijų veikloje paprastai dalyvauja valstybių atstovai, kurie valstybes viduje priskiriami prie institucinių užsienio politikos proceso dalyvių,
Užsienio politika neatsiejama nuo valstybės viduje vyk-stančių procesų, todėl demokratinėse valstybėse ją papras-tai veikia tiek politinės partijos, tiek ir kai kurios interesų grupės. Galingosiose valstybėse paprastai esti gana stipri kari-nį bei pramoninį kompleksą atstovaujančios interesų gru-pės įtaka; tarptautinės prekybos reikaluose gali reikštis interesų grupės pagal atskiras pramonės bei žemės ūkio produkcijos šakas ir t.t. Neretai gana didelę įtaką turi ir etninės grupės.
Užsienio politikos procesas yra tam tikrų sprendimų seka. Tie sprendimai priimami atsižvelgiant tiek į valstybės viduje susiklosčiusią situaciją, tiek ir į užsienyje vyksiančius procesus bei ankstesnių sprendimų padarinius. Sprendimai gali būti įvairaus lygio: pradedant sprendimais, susijusiais su pag-rindimais ilgalaikiais užsienio politikos tikslais, ir baigiant procedūriniais sprendimais dėl kai kurių užsienio politikos nuostatų praktinio įgyvendinimo, kitaip sakant, pradedant strateginiais , ir baigiant operatyviniais sprendiniais.

IŠVADOS

Išanalizavęs šią rašto darbo temą, priėjau tokių išvadų:
1. Politikos procesai – tai socialinių subjektų (individų, grupių, bendrijų) veiklos visuma, kuri vienokiu ar kitokiu būdu užtikrina visuomenės politinės sistemos kaitą, pertvarką ir funkcionavimą.
2. Pagrindines Lietuvos politikos proceso stadijas būtų galima išskirti tokias: kontekstų (kur vyksta politika) nustatymas (aplinka), sprendimų reikalaujančios problemos identifikavimas (demokratinėse valstybėse tai atlieka politinės partijos), sprendimų vykdymas, sprendimo įvykdymo (rezultato) analizė.
3. Užsienio politikos procesą formaliai galima suskirstyti į du etapus: užsienio politikos formavimą ir tos politikos įgyvendinimą.
4. Įvairiose valstybėse užsienio politikos proceso procedūros ir dalyviai gali skirtis, tačiau visais atvejais jam būdingi ir tam tikri bendri bruožai, tiek pagal pagrindinių tikslų pobūdį, tiek ir pagal daugelį procedūrinių etapų.

LITERATŪRA

1. Žigaras F. Politologija., Vilnius, – 2001
2. Charles E. Lindblom, Edward J. Woodhouse. Politikos formavimo procesas., Algarvė, – 1999
3. Wojnich Lamentowicz. Šių laikų valstybė., Vilnius, – 1998
4. Valstybės pagrindai. II dalis., Kaunas, – 1996
5. Šiuolaikinė valstybė., Kaunas,- 1999
6. Wayne Parsons. Viešoji politika., Vilnius,-2001
7. www.leidykla.vu.lt/inetleid/politol/26/rec2.pdf
8. www.lrs.lt
9. www.lrv.lt

Leave a Comment