Lietuvos Muziejai

Turinys:

1. Lietuvos muzieju istorija
2. Zymiausi lietuvos muziejai ir ju filialai :
– Lietuvos dailes muziejai
– Lietuvos dailes muziejaus nacionaline galerija
– Lietuvos dailes muziejaus Vilniaus paveikslu galerija
– Lietuvos dailes muzejaus Radvilu Rumai
– Taikomosios dailes muziejus
– Klaipedos paveikslu galerija
– Laikrodziu muziejus
– Palangos gintaro muziejus
– Lietuvos nacionalinis muziejus
– Naujasis Arsenalas
– Senasis Arsenalas
– Gedimino pilies okstas
– Signataru Namai
– Vinco Kudirkos muziejus
– Nacionalinis M.K.Ciurlionio dailies muziejus
– Velniu muziejus

Referatas:
Lietuvos Muziejai:
Lietuvos muzieju istorija
Jeigu atsigręžtume į istoriją ir pasižiūrėtume, kaip Lietuvoje formavosi muziejininkystė, pamatytume sudėtingą procesą. Švietimo epochoje Europos didžiosiose valstybėse susiformavo didžiuliai muziejai – Vienoje, Miunchene, Prahoje; jie turi jau 200 metų veiklos istoriją. O daaugelyje kitų Europos šalių – Lenkijoje, Švedijoje, Suomijoje – muziejai susiformavo XIX amžiuje, per Europos pavasario tautinį atgimimą. XIX a. ir Lietuvoje atsirado Senienų muziejus kaip Archeologijos draugijos veiklos rezultatas, inicijuotas šviesiausių Lietuvos žmonių, daugiausia dvarininkų. Šioje veikloje ypač pasižymėjo Eustachijus Tiškevičius. Tačiau po 1863 metų sukilimo muziejus buvo uždarytas, didžioji rinkinių dalis išvežta į Rusiją, į Rumiancevo muziejų, dalis – į Kijevą. Ir tik po 1905 metų revoliucijos, kai Lietuva gavo daugiau laisvių, ėmė steigtis draugijos. Ryškiausios tarp jų – Lietuvių dailės ir Mokslo draugijos. Dailės draugija Vilniuje attliko didžiulį darbą mūsų kultūrai – 1907 m. surengė pirmąją lietuvių dailės parodą. Tai buvo visos Lietuvos šventė, į ją suvažiavo inteligentai ir iš Suvalkijos, ir iš Zarasų, ir iš kitų Lietuvos vietovių. Į parodos atidarymą specialiai atvyko Maironis iš Peterburgo. Dailės draugija ir dr

r. J.Basanavičiaus įkurta Mokslo draugija dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradėjo kaupti mūsų etninės kultūros rinkinius, rinkti tautodailę. Pirmosioms parodoms tautodailės dalykus rinko ir P.Rimša, ir M.K.Čiurlionis, A.Žmuidzinavičius, ypač J.Jaruševičius, kuris mokytojavo Kazanėje, bet atostogų metu apkeliavo pusę Lietuvos, pieštuku ir plunksnele piešdamas lietuviškus kryžius, taip juos ir suregistruodamas. O Dailės draugija išleido tų piešinių albumą. Ir man buvo labai malonu vienoje centrinių Paryžiaus bibliotekų tarp kitų vertingų eksponatų pamatyti J.Jaruševičiaus “Kryžius” – leidinį, kurį labai vertina prancūzai.
Mano minėti dailininkai pirmieji pradėjo kaupti kultūros paveldą, rinkti muziejinę medžiagą. Pirmasis pasaulinis karas sustabdė tą veiklą. Po karo jaunai Lietuvos valstybei reikėjo įsitvirtinti, svarbiausia – nugalėti neraštingumą, nes Lietuvoje tuo metu buvo daug beraščių. Švietimiečių, mokytojų veikla davė rezultatų. Būtent šviesuoliai mokytojai Šakių &##8220;Žiburio” gimnazijoje, minėdami jos dešimtmetį, vienoje klasėje įsteigė muziejų. Jis buvo nedidelis, bet labai svarbus kultūros židinys. Jame pradėta kaupti etnografinė zanavykų kultūra, tautodailė, archeologiniai radiniai. Jaunas, energingas dailininkas Antanas Tamošaitis prikalbino prof. Joną Šileiką padovanoti muziejui nemažą paveikslų kolekciją. 1944 m., karo metu, “Žiburio” gimnazija sudegė iki pamatų. Sudegė ir visas muziejus. Pokario metais Girėnuose buvo įkurtas kraštotyros muziejus, kuris ir šiandien veikia kaip Zanavykų krašto muziejus ir vadovaujamas profesionalaus muziejininko V.Dėdyno yra nemaža nuveikęs. Pagrindinė jo veikla – etninė kultūra ir
r tautodailė.
Kiek kitaip susiklostė Marijampolės muziejaus likimas. Muziejų įkūrė ūkininkai, aktyvūs agronomai Dargis, Bajorinas, suradę jam patalpas pieninėje. Pavadino “Sodžiumi” ir ėmė kaupti savo protėvių kultūrinį paveldą. Mokyklose, miesteliuose, parapijose jie suorganizavo daug parodų, tų parodų pagrindu rinko unikalią etnografinę ir tautodailės medžiagą, kokios šiandien surinkti jau nebūtų įmanoma. Antrojo pasaulinio karo metais muziejus nenukentėjo, pokariu jis tapo valstybiniu kraštotyros muziejumi, praplėtė rinkinių diapazoną. Kaip jo filialas buvo įkurta V.Mykolaičio-Putino memorialinė ekspozicija. Muziejus ypač praturtėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Mokytojos L.Vilutienės dėka jame atsirado medžiaga apie “Tauro” apygardos partizanus ir tremtinius. Dabar ji eksponuojama atskirame muziejaus filiale. Palyginti su kitais kraštotyros muziejais, Marijampolės muziejus yra gana aktyvus.
Vilkaviškio krašto muziejus išaugo kraštotyrininkų, švietimo darbuotojų iniciatyva. Gerą valią anuomet parodė Švietimo skyriaus inspektorė Gabrielė Karalienė, vėliau to muziejaus vadovė. Ji turėjo daug entuziazmo ir tikrą eksponatų rinkėjos, kaupėjos talentą. Vilkaviškio muziejuje sukaupta daug vertingos kraštotyrinės medžiagos, jis turi filialus: dr. V.Kudirkos klėtelę Paežeriuose, dr. J.Basanavičiaus memorialinę sodybą Ožkabaliuose.
Jau minėjau, kad šiemet dešimtmetį švęs vienas gražiausių Suvalkijoje – Dr. V.Kudirkos muziejus, kurio siela buvo ir tebėra mokytoja N.Manikienė. Jau pats jo pastatas yra labai reikšmingas. Visų pirma tai mūsų Tautiškos giesmės (himno) autoriaus, iškiliausio varpininko ir tautos žadintojo V.Kudirkos ir jo bendraminčių įa
amžinimas ir pagerbimas. Antra, tai vienas pirmųjų specialiai muziejaus funkcijai pastatytų statinių. Jį statė ne valstybė, o visuomeninis komitetas, organizavęs ir kaupęs lėšas statybai. Kai imi vertinti tokius muziejininkus kaip N.Manikienė ar G.Karalienė (o tokių entuziastų Lietuvoje tikrai yra), negąsdina ir XXI a. globalizacija, niveliuojanti kultūras. Aktyvieji muziejininkai mūsų kultūrai neleis nuvysti didžiųjų kultūrų šešėlyje. Mūsų muziejuose sukaupta medžiaga, ją talentingai ir estetiškai parodžius, atskleis regioninių kraštų savitumą. Tai būtų atrama, kuri padėtų atsispirti niveliacijai ir parodytų, kuo mes galim būti įdomūs Europai. Neseniai teko bendrauti su Liono menotyrininkų grupe, kuri lankėsi mūsų jubiliejinėje parodoje “Krikščionybė Lietuvos mene”. Rodėm jiems Katedros lobyną, puikius bažnytinius drabužius, bet į visa tai prancūzai žiūrėjo kažkaip atsainiai. Jie atgijo tada, kai viršutinėje salėje pamatė koplytstulpius, liaudies meno raižinius, žemaitiškas bažnytines vėliavas ir žibintus. Jie apstulbo ir tik kartojo: “Jūs patys nežinot, kokius lobius turit. Čia yra didžiausias jūsų turtas”. Taip sakė Fransua Vjo, vienas žymiausių šio meto prancūzų meno istorikų ir tyrinėtojų.
Suvalkijos krašto muziejuose sukaupta daug autentiškos medžiagos: tautodailės, etninės kultūros, iškiliųjų krašto žmonių biografijų dokumentų. Tai didelis turtas. Suvalkija muziejų skaičiumi yra vienas turtingiausių mūsų regionų, joje yra net penki muziejai. Bet palyginkim su Švedija, Geteborgo regionu, kuris apimtimi, gamtovaizdžiu, žemės derlumu yra pa
anašus į Suvalkiją. Šiame regione veikia 140 muziejų.

Zymiausi Lietuvos Muziejai ir ju filialai
Nacionaliniai muziejai
LIETUVOS DAILĖS MUZIEJUS
Lietuvos dailės muziejus – valstybės išlaikoma pelno nesiekianti kultūros įstaiga, turinti nacionalinio muziejaus statusą.
Jo pagrindinė veikla – kaupti, tirti, restauruoti ir propaguoti dvasinės ir materialinės kultūros paminklus.
Dailės muziejus pradėjo kurtis 1907 m. kaip visuomeninė institucija kartu su Lietuvių dailės draugija.
1940 m. iš Vilniaus miesto muziejaus (veikė nuo 1933 m.) įkurtas valstybinis kultūros profilio muziejus, kuris 1941 m. reorganizuotas į Vilniaus valstybinį dailės muziejų, o 1966 metais – į Lietuvos dailės muziejų.
Moksliniai Lietuvos dailės muziejaus muziejininkystės pagrindai ir pirmasis muziejaus statusas suformuluotas ir įtvirtintas 1944-1949 metais. Tuo laiku muziejui vadovavo profesorius Levas Karsavinas.
1944-1949 metais buvo pradėti ir sistemingi muziejaus fondų kaupimo, tyrinėjimo ir restauravimo darbai.
1953-1979 m. muziejui vadovavo profesionalus restauratorius, iškilus muziejininkas Pranas Gudynas. Šiuo laikotarpiu buvo ypač išvystytas edukacinis ir parodinis muziejaus darbas.
1956 m. Vilniuje atidaryta paveikslų galerija (Arkikatedros pastate, kuris Lietuvos Atgimimo metais (1989) atiduotas teisėtiems jos savininkams – Katalikų Bažnyčiai);
Vadovaujant Pranui Gudynui šalia tuo metu buvusio Lietuvos dailės muziejaus centrinio pastato (Vilniaus miesto Rotušė, kurioje dabar veikia Menininkų rūmai) buvo pastatyti Dailės parodų rūmai (dabar – Šiuolaikinio meno centras).
Jie atidaryti 1967 m.
1962 metais suformuota ilgalaikė muziejaus vystymo programa, kurią įgyvendinant buvo decentralizuoti muziejaus rinkiniai, steigiami ir atidaromi nauji specializuoti jo padaliniai:
1. 1963 m. pradėjo veikti Palangos gintaro muziejus;
2. 1964 m. lankytojus Vilniaus senamiestyje pakvietė naujas Lietuvos dailės muziejaus padalinys – Teatro ir muzikos muziejus (šiuo metu jis yra savarankiškas);
3. 1968 m. Vilniuje suformuotas ir įsteigtas Muziejinių vertybių restauravimo-konservavimo centras (muziejinių vertybių restauravimo-konservavimo padalinys muziejuje veikė nuo 1946 m.);
4. 1973 m. atidarytas Juodkrantės miniatiūrų muziejus (šiuo metu vasaromis veikia Juodkrantės paveikslų galerija);
5. 1975 m. Vilniuje duris atvėrė Liaudies meno muziejus, kuris buvo įkurtas Visų Šventų bažnyčioje (šiuo metu pastatas priklauso Katalikų Bažnyčiai);
6. 1978 m. atidaryta Verkių rūmų ekspozicija (dabar Lietuvos dailės muziejus šiuose rūmuose ekspozicijos neturi);
7. 1979 m. įsteigtas, o 1984 m. pradėjo veikti Klaipėdos laikrodžių muziejus;
8. 1987 m. Vilniuje duris atvėrė Taikomosios dailės muziejus;
9. 1990 m. lankytojus pakvietė Renavo dvaro ekspozicija (dabar minėto dvaro rūmai priklauso Mažeikių muziejui);
1995 m. Paežerių rūmuose (Vilkaviškio rajonas) įkurta Suvalkijos dailės galerija (dabar galerija muziejui nepriklauso).
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos dailės muziejaus struktūra buvo pakoreguota.
Vykdant Restitucijos akto nuostatas, muziejaus globoje buvę Katalikų Bažnyčios ir kitų konfesijų kulto pastatai sugrąžinti teisėtiems savininkams.
Pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo taip pat buvo išmontuota ir perkelta į saugyklas Verkių rūmų ekspozicija. Tuo laikotarpiu Dailės muziejus nutarė atsisakyti ir dviejų didžiausių savo padalinių – Dailės parodų rūmų bei Teatro ir muzikos muziejaus. Šie padaliniai, tarpininkaujant Dailės muziejui, tapo savarankiškais muziejais.

1990 m. pradėjo formuotis atnaujinta Lietuvos dailės muziejaus struktūra. Ji buvo juridiškai įteisinta naujame muziejaus statute.
Pagrindinis muziejaus uždavinys XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje buvo išspręsti muziejaus ekspozicijų ir saugyklų poreikiams tinkamų patalpų problemą. Muziejui Vilniuje paskyrus didikų Chodkevičių rūmus, čia iš karto prasidėjo pastato pritaikymo muziejui projektavimo ir remonto darbai.
1994 m. gražiai suremontuotuose Chodkevičių rūmuose įsikūrė Vilniaus paveikslų galerija. Šiuose rūmuose dabar yra įsikūrusi ir muziejaus administracija, kai kurios kitos muziejaus tarnybos.
Buvęs centrinis Lietuvos dailės muziejaus pastatas (Vilniaus miesto Rotušė) perduota Vilniaus miesto savivaldybei. Dabar čia veikia Menininkų rūmai, vyksta įvairūs priėmimai ir kt.
Renavo rūmus perėmė Mažeikių muziejus.
Lietuvos dailės muziejaus eksponatai suskirstyti į tris pagrindinius skyrius: Vaizduojamosios dailės, Taikomosios dailės ir Liaudies meno.
LIETUVOS DAILĖS MUZIEJAUS NACIONALINĖ GALERIJA
Nacionalinė galerija laikinai neveikia (1999 m. galerijoje pradėti pastato rekonstrukcijos darbai, kuriuos numatyta tęsti iki 2007 m.)
LIETUVOS DAILĖS MUZIEJAUS VILNIAUS PAVEIKSLŲ GALERIJA
Istorijos fragmentai
Galerija įkurta 1956 m.
Pirmoji galerijos ekspozicija veikė 1956–1989 m. Vilniaus Katedroje.
1994 m. galerija perkelta į restauruotus XVII a. pirmoje pusėje pastatytus Lietuvos didikų Chodkevičių rūmus.
Anksčiau rūmai ne kartą buvo perstatinėjami ir plečiami. Priešpaskutinį kartą jie rekonstruoti 1834 m. (architektas T. Tišeckis). Po to pastatas įgavo vėlyvojo klasicizmo stiliui būdingų bruožų. Šiuo metu tai vienas įdomiausių klasicizmo stiliaus ansamblių Vilniuje.
Pastato antrojo aukšto salėse yra išlikę šiam stiliui būdingų interjero dekoro elementų (krosnys, sienų lipdiniai).

LIETUVOS DAILĖS MUZIEJAUS RADVILŲ RŪMAI
Svarbiausios žinios apie Radvilų rūmus
XVII a. pradžioje rūmus pagal architekto Jono Ulricho projektą pasistatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas, Vilniaus vaivada Jonušas Radvila (1612-1655).
1654 m. prasidėjęs karas su Rusija bei XVIII a. karai, mieste siautę gaisrai rūmus gerokai nuniokojo.
1807 m.Dominykas Radvila (1786-1813) šiuos, jau gerokai apleistus rūmus, perleido Vilniaus labdaros draugijai. Jos žinioje šie rūmai buvo iki 1940 m.
1967 m. rūmai pradėti restauruoti.
1990 m. čia atidaryta meno galerija – Lietuvos dailės muziejaus padalinys.
1994 m. pradėta kurti užsienio šalių dailės galerija, kurioje iki pasaulio lietuvių meno parodos „Sugrįžusi išeivijos dailė“ (2000 m. gegužė-rugsėjis) buvo eksponuojama XVI-XX a. pradžios italų, prancūzų, flamandų, olandų, ispanų, vokiečių, austrų, lenkų, rusų dailė.

TAIKOMOSIOS DAILĖS MUZIEJUS
Lietuvos dailės muziejaus padalinys
Muziejaus istorijos fragmentai
Muziejus įkurtas 1987 m. atstatytame Vilniaus Žemutinės pilies XVI a. Senajame arsenale.
XVI a. viduryje Vilniaus arsenalas buvo vienas didžiausių Lietuvos ir Lenkijos valstybėje. Jis pastatytas ant XII-XIV a. medinių pastatų, grindinių ir Žemutinės pilies gynybinių sienų liekanų. Išlikusių ankstyvųjų Vilniaus miesto kultūrinių sluoksnių fragmentų galime pamatyti Arsenalo rūsyje įrengtoje ekspozicijoje.
Arsenalas atstatytas ir muziejui pritaikytas pagal architekto Evaldo Purlio projektą. Atstatant Arsenalą ir jį pritaikant muziejaus reikmėms, atkurta XVI a. vėlyvosios gotikos erdvinė struktūra ir planas, XVII a. pradžios renesansiniai fasadai.

KLAIPĖDOS PAVEIKSLŲ GALERIJA
Galerijos istorijos fragmentai
Klaipėdos galerija atidaryta 1973 m.Ji veikia trijuose XIX a. pab.-XX a. pr. pastatuose.
Pirmoji ekspozicija įrengta ir atidaryta 1973 m. birželio 1 d.Pirmoji Klaipėdos paveikslų galerijos ekspozicija buvo įrengta nedideliame dviejų aukštų raudonų plytų name (Liepų g. 35) – šis pastatas muziejui paskirtas 1970 m.
Galeriją projektavo architektas Zigmas Rutkauskas, interjerus kūrė Kazimieras Miežinis, ekspoziciją rengė Romualdas Budrys.
Galerijos kiemelyje buvo įrengta nedidelė mozaikų ir skulptūrų ekspozicija.
1973 m. rugpjūčio mėnesį galerijai buvo atiduoti dar du šalia jos stovintys pastatai (adresas: Liepų g. 31 ir 33).
1978 m. pasirengta Klaipėdos paveikslų galerijos rekonstrukcijai.
1978 m. atidaryta nauja, 1800 m² ploto ekspozicija, kurioje buvo rodoma daugiau negu 700 eksponatų (ekspozicijos autorius – Romualdas Budrys).
Šioje ekspozicijoje buvo pristatyta senoji Lietuvos tapyba ir grafika (Vilniaus meno mokykla, Vilniaus grafika), XX a. pirmos pusės tapyba ir grafika (Kauno meno mokykla). Svarbiausią ekspozicijos dalį užėmė XX a. antros pusės lietuvių tapyba, grafika, skulptūra, keramika, tekstilė, juvelyriniai dirbiniai.
1990 m. galerijos ekspozicija pertvarkyta. Didžioji antrojo aukšto ekspozicinio ploto dalis po pertvarkymo skirta šiuolaikinei dailei.
2001 m. liepos 26 d. pradėjo veikti Prano Domšaičio paveikslų galerija ir kultūros centras.

LAIKRODŽIŲ MUZIEJUS
Muziejaus istorijos fragmentai
Muziejus veikia nuo 1984 m. liepos 27 d. restauruotame XIX a. pastate (architektas V. Guogis).
Pastatas yra netoli Danės upės. XIX a. šioje vietoje formavosi Klaipėdos pirklių užmiesčio rezidencija. Pastatas, kuriame šiuo metu veikia Laikrodžių muziejus, buvo ne kartą perstatytas. XX a. pradžioje čia veikė Žemės bankas, sovietmečiu – Pionierių namai.
Muziejaus įkūrimo pradžia galima laikyti 1977-uosius metus, kai Klaipėdos paveikslų galerijoje buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje senovinių laikrodžių paroda, kurią sudarė klaipėdiškių kolekcininkų Vytauto Jakelaičio, Dionizo Varkalio ir kitų eksponatai.
1979 m. Lietuvos dailės muziejaus tuometinių vadovų Prano Gudyno ir Romualdo Budrio iniciatyva buvo įsteigtas Lietuvos dailės muziejaus Laikrodžių skyrius, jo vedėju paskirtas Romualdas Martinkus.
1980 m. tuometinio Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio iniciatyva Laikrodžių muziejui perduotas pastatas tuometinėje uostamiesčio M. Gorkio g. 12.
Steigiamo Laikrodžių muziejaus dizaino koncepciją parengė dizaineris Romualdas Martinkus, ekspozicinių baldų ir jų išdėstymo projektą – Vilniaus „Dailės” kombinato architektas Arvydas Kybrancas.
Muziejaus vedėjas – Romualdas Martinkus.
PALANGOS GINTARO MUZIEJUS
Muziejus įkurtas grafo Felikso Tiškevičiaus rūmuose, kurie pastatyti 1897 m. pagal architekto Franco Švechteno projektą. Rūmus supa Eduardo Andrė (1840–1911) projektuotas parkas.
Muziejus atidarytas 1963 m.
Muziejaus ekspozicijai eksponatai buvo pradėti kaupti buvusio ilgamečio Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Prano Gudyno iniciatyva.
Pirmąją Gintaro muziejaus ekspoziciją parengė Romualdas Budrys ir architektas Julius Masalskis.
Pirmoji ekspozicija užėmė 96 m² ploto, joje buvo rodomi 478 eksponatai. Reikšmingą mokslinę ir metodinę paramą įrengiant muziejų suteikė archeologas Adolfas Tautavičius.
1965 metais grafo F. Tiškevičiaus rūmuose, kur tuo laiku dar veikė ir Dailininkų kūrybos namai, muziejui buvo išskirtos papildomos patalpos. Muziejaus ekspozicijų plotui padidėjus iki 150 m², buvo parengtas ir įgyvendintas ekspozicijos išplėtimo projektas.
1965 m. muziejaus rinkiniuose jau buvo 940 eksponatų. Jų skaičius nuolat augo. Daugiausia eksponatų buvo surenkama ekspedicijų metu.
Iš grafo F. Tiškevičiaus rūmų išsikėlus Lietuvos dailininkų kūrybos namams, visi rūmai buvo perduoti Gintaro muziejui.
Atlikus kapitalinį pastato remontą, 1968 m. birželio 28 d. antrame rūmų aukšte atidaryta ilgalaikė lietuvių liaudies XIX a. pab. – XX a. pr. meno paroda (ekspozicija įrengta pagal Dailės muziejaus mokslinių bendradarbių Akvilės Mikėnaitės ir Aldonos Stravinskienės teminį planą.). Tuo pat metu Romualdas Budrys rengė teminį planą naujai gintaro ekspozicijai, kurią buvo numatyta įrengti visame pirmajame rūmų aukšte. Rengiant šią ekspoziciją, konsultantais dirbo archeologė Rimutė Rimantienė ir geologas Vladas Katinas.
Nauja, išplėsta, moksliškai pertvarkyta gintaro ekspozicija Palangoje buvo atidaryta 1969 m. liepos 4 d. Tada ji užėmė 750 m² plotą. Ekspozicijoje buvo apie 3 tūkst. eksponatų.
1971 m. vasario 5 d. muziejuje atidaryta pirmoji personalinė paroda – eksponuoti dailininkės Elenos Augaitytės kūriniai.
Nuo 1971 m. muziejus organizuoja kilnojamąsias Lietuvos gintaro parodas užsienyje. 1986 m. vasaros pradžioje atidaryta naujoji Gintaro muziejaus ekspozicija, kurioje buvo pateikta 4,5 tūkst. eksponatų.
1995 m. gegužės mėnesį buvo pakeistas dviejų pirmojo aukšto salių interjeras ir pertvarkyta ekspozicija.
LIETUVOS NACIONALINIS MUZIEJUS
Muziejaus istorijos fragmentai
Lietuvos nacionalinis muziejus – pagrindinė Lietuvos istorinio paveldo saugykla. Specializuotuose skyriuose saugoma per 998 tūkst. eksponatų (2004 m. sausio 1 d.).
Muziejuje yra septyni specializuoti rinkinių skyriai: Archeologijos, Viduramžių archeologijos, Etninės kultūros, Istorijos, Naujausiųjų laikų istorijos, Ikonografijos, Numizmatikos. Yra specializuota biblioteka, archyvas, fotostudija, Restauravimo centras.
Muziejaus pradžia – 1855 m. gegužės 11 d. įkurtas Senienų muziejus Vilniuje. Po 1863 m. sukilimo vykdytos represijos skaudžiai palietė Senienų muziejų. Dalis eksponatų buvo išvežta į N. Rumiancevo muziejų Maskvoje. Senienų muziejus tapo Vilniaus viešosios bibliotekos dalimi.
1919 m. V. Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė įkūrė Istorijos-Etnografijos muziejų, kurio pagrindą turėjo sudaryti Senienų muziejaus ir Lietuvių mokslo draugijos rinkiniai. Muziejaus direktoriumi paskirtas Jonas Basanavičius organizavo muziejaus įsikūrimo darbus Bazilijonų vienuolyno patalpose. 1920 m. Lenkijai okupavus Vilnių darbai nutrūko. 1920-1940 m. Senienų muziejaus rinkiniai buvo saugomi universitete, Lietuvių mokslo draugijos – Basanavičiaus bute, Domaševičių namuose, 1926 m. perkelti į Vileišių namus. 1941 m. visi Vilniuje buvę muziejiniai rinkiniai buvo perduoti Mokslų akademijai, kur Senienų muziejaus ir Lietuvių mokslo draugijos rinkinių pagrindu buvo suformuoti Etnografijos ir Istorijos muziejai. Žymiam muziejininkui, kultūros istorikui Vincui Žilėnui 1952 m. pavyko juos apjungti. 1954-1960 m. buvo užbaigtas 1919 m. Basanavičiaus pradėtas darbas: suformuotas Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejus. 1956 m., 1966 m., 1967 m. buvo atgauta dalis į Rusiją išvežtų Senienų muziejaus eksponatų.
1964 m. muziejui buvo perduotas Vilniaus pilių Naujasis arsenalas, kuriame 1968 m. lapkričio 5 d. atidaryta Lietuvos archeologijos, istorijos ir etninės kultūros ekspozicija.
1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę muziejus reorganizavo Ateizmo (1961-1992) ir Revoliucijos (1948-1992) muziejus, jų eksponatai papildė muziejaus rinkinius. 1992 m. Lietuvos Istorijos ir etnografijos muziejus kaip pagrindinių Lietuvos valstybingumo istoriją ir kultūros raidą atspindinčių kolekcijų saugotojas buvo pavadintas Lietuvos nacionaliniu muziejumi. 1996 m. Vyriausybės nutarimu suteiktas nacionalinės įstaigos statusas.
NAUJASIS ARSENALAS
Ekspozicija
Lietuvos valstybės ir kultūros istorija:
 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija;
 Nacionalinis atgimimas iki lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo 1904 metais;
 Lietuvių etninė kultūra.
SENASIS ARSENALAS
Ekspozicija
Lietuvos proistorė (Ekspozicija apima laikotarpį nuo pirmųjų gyventojų pasirodymo Lietuvos teritorijoje XI tūkstantmetyje pr. Kr. iki Lietuvos valstybės susidarymo XIII a.):
 „Lietuva iki Kristaus“ (eksponuojami akmens amžiaus ir ankstyvųjų metalų laikotarpio archeologiniai radiniai):
 pirmųjų Lietuvos gyventojų darbo įrankiai (paleolitas, mezolitas);
 mezolito laikų žynio kapo rekonstrukcija;
 paleogeografiniai žemėlapiai, rodantys Lietuvos teritorijos
formavimąsi;
 medžioklė, namų ūkis, žvejyba, ankstyvoji žemdirbystė, menas, tikėjimas (neolitas);
 žmonių buitis bei dvasinis gyvenimas (Šventosios neolito gyvenvietės radiniai);
 Pamario kultūros keramika iš Nidos, akmeniniai kirviai (vėlyvasis neolitas);
 baltų kultūros formavimosi istorija (Pamarių kultūros ir baltiškų vietovardžių paplitimo žemėlapiai);
 žalvario ir ankstyvasis geležies amžius.
 „Lietuva iki valstybės susidarymo“ (I-XIII a.):
 žmonių buitis ir gyvensenos raida: mainai ir prekyba, žemdirbystė, metalurgija, ginkluotė, raitelis ir žirgas, verpimas ir audimas, keramika)
 lietuvių tautos etninė istorija (baltų genčių – lietuvių, jotvingių-sudūvių, aukštaičių, sėlių, žiemgalių, žemaičių, skalvių, lamatiečių, kuršių – laidojimo paminklų radiniai, būdingiausi papuošalai);
 aprangos nešiosenos rekonstrukcijos (šešios manekenų „šeimos“ (vyras, moteris ir vaikas), sukurtos pagal konkrečių kapų įkapes; tikslios papuošalų ir ginklų kopijos).

GEDIMINO PILIES BOKŠTAS
Ekspozicija
Ekspozicija supažindina su XIV a. II pusės bei XVII a. pradžios Vilniaus pilių rekonstrukciniais maketais, ginkluote, ikonografine senojo Vilniaus medžiaga.

SIGNATARŲ NAMAI
Ekspozicija
 Naujausių laikų Lietuvos istorijos štrichai ir 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signatarų gyvenimas ir veikla.

DR. VINCO KUDIRKOS MUZIEJUS
Ekspozicija
Kudirkos Naumiesčio istorija
Ekspozicija supažindina su XIII a. pilimi ir piliakalniu bei deginimo krosnimi; miesto administracinės priklausomybės raida; senaisiais Vladislavovo vaizdais; pasienio miesto ypatumais; miesto gyvenimu nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1918-1940); šio krašto šviesuoliais: dr. Jonu Jablonskiu, pedagogu, rašytoju Pranu Mašiotu, Lietuvos nepriklausomybės akto signataru Justinu Staugaičiu, filosofu Pranu Kuraičiu, sociologu Pranu Dielininkaičiu, rašytoja Petronėle Orintaite ir kt.
Spaudos draudimas Lietuvoje 1864-1904 m. ir varpininkai
Supažindinama su Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo nacionalinio engimo politika; žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus kova prieš rusinimą; Lietuvos spaudos platintojų-knygnešių veikla; “Varpo” įkūrimu bei platinimu. Plačiai atskleidžiama dr. Vinco Kudirkos asmenybė. Rodomi jo rankraščiai, faksimilės, originalioji kūryba bei vertimai, kiti dokumentai, pasakojantys apie Lietuvos tautinio atgimimo veikėjo gyvenimą.
NACIONALINIS MIKALOJAUS KONSTANTINO ČIURLIONIO DAILĖS MUZIEJUS
Muziejaus istorijos fragmentai
Muziejus įkurtas 1921 m. gruodžio 14 d.
1925 m. atidaryta laikinoji M. K. Čiurlionio galerija Ąžuolų kalne.
1936 m. galerija pertvarkyta į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų, kuris perkeltas į dabartinius rūmus (archit. V. Dubeneckis, K. Reisonas, K. Kriščiukaitis).
1944 m. dailės muziejus pavadintas M. K. Čiurlionio vardu.
1969 m. naujame muziejaus priestate (archit. F. Vitas) atidaryta M. K. Čiurlionio kūrinių galerija.
1997 m. sausio 1 d. muziejui suteiktas nacionalinio muziejaus statusas.

VELNIŲ MUZIEJUS
Ekspozicija: Pasaulio velniai ir kaukės
Tai vienintelis pasaulyje Velnių muziejus, garsėjantis didžiule kolekcija (apie 3000 eksponatų), pradėta rinkti dailininko A. Žmuidzinavičiaus. Priestatas Velnių muziejui pastatytas 1982 m. (archit. A. Mažeika).

Leave a Comment