Valstybių galia ir mažosios valstybės

Įvadas 31. Valstybių galios resursai 32. Galios resursų požiūrio skurdas 63. Valstybių galia ir mažosios valstybės 8Išvados 10ĮvadasKaip pastebėjo galią savo veikale „Politics among nations“ tyręs H.Morgentau (H. Morgenthau), sąvoka „valstybės galia“ savaime implikuoja tamtikrą santykį. Kad ir kokia būtų galios prigimtis (ekonominė, karinė,kultūrinė), norint apibūdinti galios santykį, būtina įvertinti ne tik galiabesinaudojantį subjektą, bet ir priešingą šio santykio pusę. Tarptautinėspolitikos atveju, galios santykio šalys yra valstybės. Taigi jei galiossantykis susidaro, galima manyti, kad viena valstybė-šio santykio dalyvėturi daugiau galios už kitą.Toliau šiame rašto darbe bus daroma prielaida, kad valstybių galia ištikrųjų yra netolygiai pasiskirsčiusi. Bus bandoma ne tik ieškoti tokiopasiskirstymo priežasčių, bet ir susieti jas su „mažosios valstybės“sąvoka. Šiuo tikslu bus iškelta hipotezė, kad reali galia veikti kitosvalstybės politiką tam tikromis sąlygomis yra turima ne vien didžiųjųvalstybių.Rašto darbe pirmiausia bus aptarti valstybių galios resursai, paskui busapžvelgtas galimas galios santykio pobūdis, o paskutinė rašto darbo dalisbus skirta nagrinėti hipotezei, kad „mažųjų valstybių“ samprata, kokia jibus pateikta, tam tikromis sąlygomis gali būti reliatyvi. Rašto darbe busapsiribota vien valstybių kaip galios naudotojų tyrimu, kreipiant nedaugdėmesio į kontekstą — kai kuriuos su valstybių dariniais ar tarptautinesistema susijusius galios naudojimo aspektus — tokį požiūrį Dž. Frankelis(J. Frankel) pavadintų „mikropolitiniu lygmeniu“. Kitaip sakant, šisvalstybių galios nagrinėjimas nepretenduoja į visos tarptautinės politikosaiškinimą galios požiūriu. Taip pat nebus kreipiama dėmesio į galiosrealizavimo procesą, t. y. į valstybių veiksmus ir į atsakus į šiuosveiksmus. Be to, nebus tiriami galios naudojimo tikslai, t. y. valstybių

interesai, vertybės ir pan.1. Valstybių galios resursaiŽvelgiant iš šių dienų pozicijos, valstybių galią galima tirti daugeliuaspektų. K. J. Holstis nurodo keletą galimų požiūrio į galią alternatyvų:tai priemonė siekti tikslų; ji remiasi resursais; ji yra santykis irprocesas; ji gali būti išmatuota, bent jau apytiksliai. Ilgai galia buvotiriama, neįvertinant trečiojo požiūrio, t. y. tik nustatant įmanomus josšaltinius ir laikant juos esminiais galią lemiančiais faktoriais (Dardaugiau, neretai visi resursai buvo laikomi darantys įtakos galiai tiek,kiek jie daro įtakos kariniam valstybės pasiruošimui. Nenuostabu, kad Dž.Garnetas (J. Garnett) tvirtina, jog apskritai, tie, kurie turi daugiausiakarinės galios, paprastai yra įtakingiausi; jų norai labiausiai gerbiami; įjų diplomatiją kreipiama daugiausia dėmesio). Žemiau bus peržvelgta keletastokio požiūrio į galią pavyzdžių, kuriuos galima pavadinti „galios resursųpožiūriu“. Tačiau tai, kad čia pateikiamos kai kurių autorių pozicijos,nereiškia, kad jie į galią žiūri vien tik kaip į resursų išraišką.Gana išsamiai materialius ir humanitarinius valstybės galios resursusišvardijo H. Morgentau. Nors jis pripažino santykinį galios pobūdį, jąlaikė psichologiniu santykiu, o tai, kaip bus parodyta vėliau, nėrapakankamas santykio paaiškinimas. Tačiau jo pateiktas galios analizės pagalvalstybės resursus modelis buvo vienas žymiausių, todėl bet kuriuo atveju,norint toliau nagrinėti galią, šį modelį pravartu bent trumpai apžvelgti.H. Morgentau, nurodęs tris būtinus atsiminti, tiriant galią, dalykus (galiavisad santykinė; galia kinta; ir (šiuo atveju svarbiausia) negalimapervertinti vieno kurio nors faktoriaus), kartu pastebėjo, kad tradiciškaivis dėlto dominavo tik du veiksniai. Pasak jo, „politinė galia buvo karinėsir, kai kuriais atvejais, ekonominės galios funkcija“. Taip ją, atrodo, kaikuriais atvejais suprato ir pats H. Morgentau, tiesa, rėmęsis istoriniais

faktais. Bent jau jo pateikti kai kurių veiksnių aiškinimai neišvengianuolatinio šių veiksnių svarbos siejimo su valstybės karine galia.Geografinę padėtį kaip (materialų ir stabilų) galios šaltinį Morgentauaiškina būtent kariniu požiūriu — ar teritorija palanki pulti ar gintis, arpuolanti valstybė išlaikys pakankamą ryšį su anksčiau įsteigtomis karinėmisbazėmis. Netgi keičiantis technologijoms, geografinės padėties svarba, anotH. Morgentau, nemažėja. Tik geografiškai didelės valstybės gali taptisupervalstybėmis, atsiradus branduoliniam ginklui, nes tik didelėteritorija leidžia atlaikyti platų branduolinio sprogimo žalos spindulį.Kaip nurodė R. Dž. Lyberis (R. J. Lieber), šalies dydis turi dar ir kitąreikšmę — didelės valstybės paprastai yra autonomiškesnės apsirūpindamosresursais. H. Morgentau laiko, kad maisto ir žaliavų — kito valstybėsgalios šaltinio — reikšmę taip pat lemia karinė nauda. Norėdama visiškaiįvykdyti iškeltus užsienio politikos tikslus, valstybė turi turėtiužtektinai maisto atsargų, be to, ji turi apsirūpinti žaliavomis pramonei.Gamtos išteklių svarba valstybės galiai, teigia Morgentau, priklauso nuokarinės pramonės technologijos. Kaip atskiras itin svarbus resursasišskiriama nafta, kuri suteikia daugiau karinės ir ekonominės galios už betkurį kitą gamtos išteklį.Dar vienas valstybių galios resursas yra jos pramonės išsivystymas irgalimybės. Pramonės pakankamumas valstybės vidaus poreikiams irtechnologinis pirmavimas, kartu su branduoliniu ginklu ir dideleteritorija, yra esminis supervalstybės skiriamasis bruožas.Technologija, pirmiausia branduolinė, tiesiogiai lemia valstybės karinįpasiruošimą. Vis dėlto galia ne visada didėja proporcingai branduolineitechnologijai: po tam tikros ribos didindama branduolinio ginklo arsenalą,valstybė negali tikėtis, kad jos įtakos galimybės didės, nes pasiekiamariba, kai branduolinis ginklas ir taip gali sunaikinti visą pasaulio

bendriją. Išvystytas branduolinis ginklas, atvirkščiai, netgi mažina jopanaudojimo tikimybę, nes, didėjant …jo griaunamajam potencialui,racionaliai panaudoti tokį ginklą tampa vis sunkiau.Karinėms valstybės galimybėms svarbūs yra ir lyderiai bei jų sugebėjimai,ir, žinoma, ginkluotųjų pajėgų dydis bei jų paruošimo kokybė. Tiesa, vėlgisvarbu, kad valstybės karinė galia priklauso nuo valstybės karinės jėgos,tačiau nėra tolygi jai, nes, kaip nurodo Dž. Garnetas, ir kaip buvoužsiminta ankstesnėje pastraipoje, dažnai ne turimos karinės jėgosnaudojimas, o pats jos turėjimas yra galios elementas.Karinio tinkamumo kriterijus H. Morgentau pritaikė ir nematerialiemsveiksniams vertinti. Tarp tokių veiksnių vienas svarbiausių yra gyventojai,jų skaičius, pasiskirstymas ir šio pasiskirstymo kitimo tendencijos. Tikesant dideliam gyventojų skaičiui įmanoma vystyti plačią karinę veiklą irpramonę, reikalingą tokiai veiklai. Kartu didelis gyventojų skaičius galibūti kliūtis, pirmiausia ekonominė, stiprinti valstybę.H. Morgentau pereina prie dar sunkiau įvertinamų veiksnių, kuriuos Dž.Frankelis vadina „psichologiniais ir socialiniais elementais“ —nacionalinio charakterio, nacionalinės moralės ir „geros vyriausybės“. Jisteigia, kad, nors pati nacionalinio charakterio koncepcija yra ginčųobjektas, „tam tikros intelekto ir charakterio ypatybės dažnesnės ir labiauvertinamos vienoje šalyje nei kitoje“. Ir į nacionalinį charakterį jisžiūri, vertindamas jo naudą kariniu aspektu: pasak H. Morgentau, ypačsvarbu, jei nacionalinis charakteris padeda kuo daugiau taikių resursųgreitai pritaikyti karui.Nacionalinio charakterio būklę kiekvienu konkrečiu momentu rodo nacionalinėmoralė, arba visuomenės pritarimo valstybės vykdomai užsienio politikailaipsnis. Nacionalinė moralė visąlaik turi lūžio, arba pasidavimo, tašką,todėl niekad negalima pasikliauti jos stabilumu. Jos kokybė priklauso irnuo valstybės politinio režimo — H. Morgentau nurodo, kad platus visuomenės

prisirišimas prie vyriausybės ginamų vertybių labiau tikėtinas demokratiniopolitinio režimo atveju. (Tuo tarpu R. Dž. Lyberis pastebi, kaddemokratinės valstybės tampa labiau priklausomos nuo išorinio pasaulio,kadangi nesiekia izoliacijos ir kliaujasi prekyba su kitomis valstybėmis.Tiesa, autarkišką politiką vykdančios autoritarinės valstybės, nors irišlaiko tam tikrą autonomiją, tai pasiekia dažnai per dideliais kaštais.)Kartu nacionalinė moralė priklauso ir nuo vyriausybės pastangų beivalstybės vienalytiškumo.Vyriausybės pastangas H. Morgentau išskiria į atskirą galios resursųkategoriją. „Gera vyriausybė“ turi teisingai įvertinti valstybės įtakosgalimybes ir pasirinkti atitinkamus veiklos metodus; nustatyti tinkamąbalansą tarp materialinių ir humanitarinių resursų naudojimo; užsitikrintivisuomenės pritarimą savo politikai. Vykdydama pastarąją funkciją,vyriausybė turi suvokti, kad būtent jai priklauso iniciatyva veikti — ginčųdėl pasirinkto kurso niekad nepavyks išvengti, todėl pravartu ne klausytisvisuomenės nuomonės, o ją veikti, nustatant galimų nuolaidų jai ribas.Prie „geros vyriausybės“ įvaizdžio užtikrinimo funkcijų H. Morgentaupriskiria ir propagandą, kuri turi būti skirta ne vien savo valstybės, betir atitinkamos kitos šalies gyventojams.Šioje vietoje vertėtų kiek nutolti nuo H. Morgentau modelio, kadangipropaganda ir ideologija kaip valstybės galios resursai yra kitų autoriųnagrinėti plačiau. Z. Bzežinskis (Z. Brzezinski) iškelia ideologiją kaipgalios pakaitalą — ideologija, anot jo, „pateisina galią ir paverčia jąvaldžia, sumažindama galios kiekį, kuris turi būti panaudotas pasiektinorimą tikslą“. Dž. Štūzingeris (J. Stoessinger) pastebi, kad vis dėltoideologija, teigdama universalias vertybes, visąlaik atsimuša į realybę, t.y. į kitą galią su kita ideologija, todėl ji iš prigimties turi savęssunaikinimo požymių. Dž. Frankelis savo ruožtu išplečia „geros vyriausybės“

sampratą, pavadindamas vienu iš valstybės galios resursų jos prestižą,kuris priklauso nuo įvairių, dažnai kintančių dalykų, …bet vis dėltopirmiausia nuo karinės ir ekonominės galios bei žmogaus teisių laikymosi.Nors tai kiek peržengia nurodytas šio darbo ribas nekalbėti apie galiostikslus, reikia paminėti, kad Dž. V. Fulbraitas (J. W. Fulbright),atvirkščiai, siūlo „galios arogancijos“ koncepciją, kuri implikuoja, kadvalstybės galia yra priemonė jos ideologijai įgyvendinti. Kitaip sakant,valstybės iš principo stengiasi įrodyti esančios „didesnės, geresnės,stipresnės“ už kitas, ir stipri armija yra ne tiek šalies galios resursas,kiek priemonė įrodyti, kad valstybė turi „geresnius žmones, geresnesinstitucijas, geresnius principus ir, apskritai, geresnę civilizaciją“.Grįžtant prie H. Morgentau išvardytų galios resursų, būtina paminėti, jogsvarbiausiu valstybės galios faktoriumi H. Morgentau laiko jos diplomatijoskokybę. Šis valstybės galios resursas, kad ir koks nestabilus, yra esminisužsienio politikos veiksnys, nuo kurio priklauso, kokią reikšmę konkrečiojesituacijoje įgis visi kiti valstybės turimi galios resursai. (M. Hauardas(M. Howard), tiesa, teigia atvirkščiai: „Valstybių galimybė apginti save irjų akivaizdus polinkis tai daryti, sukuria esminius rėmus (framework),kuriuose ir vyksta visos tarptautinės derybos“.) Bet kuriuo atveju, reikiapripažinti, kad šis veiksnys kiek užeina už įprastinių galios resursų ribų,taigi praplečia tarptautinės situacijos adekvataus aiškinimo pagal šįmodelį galimybes.Tokį H. Morgentau požiūrį į galią kaip į tam tikrų resursų, pirmiausiaikarinių, išraišką, pratęsė R. S. Klainas, pateikęs formulę, nurodančiągalios priklausomybę nuo minėtų faktorių:SG=(KM+EG+KG)×(ST+VT)Čia SG reiškia suvokiamą galią, KM — kritinę masę, EG — ekonomikosgalimybes, KG — karines galimybes, ST — strateginius tikslus, VT — valiąsiekti nacionalinių tikslų.Taigi suvokiama galia (perceived power), pasak R. S. Klaino, yra lygi

šalies kritinės masės (gyventojų skaičiaus ir teritorijos indeksų sumos),ekonominių galimybių ir karinių galimybių (t. y. daugiau ar mažiaumaterialių indikatorių) sumai, padaugintai iš (nematerialių indikatorių)strateginių tikslų siekimo, arba nuoseklaus užsienio politikos formavimo,ir valios siekti nacionalinių tikslų sumos.Apibendrinant galios resursų požiūrį, galima pateikti tokį Dž. Štūzingeriosuformuluotą galios apibrėžimą: „Galia tarptautiniuose santykiuose yravalstybės (nation) sugebėjimas (capacity) panaudoti savo išmatuojamus irneišmatuojamus resursus taip, kad ji paveiktų kitų valstybių elgesį“.2. Galios resursų požiūrio skurdasVis dėlto šis požiūris į galią leidžia tik iš dalies paaiškinti realiusįvykius. Dažniausiai jų kritikai pateikia tokius pavyzdžius, kaip JAV karasVietname bei OPEC šalių inicijuota naftos krizė aštuntajame dešimtmetyje,kai JAV, pagal aukščiau minėtus kriterijus laikytina žymiai „galingesne“valstybe, turėjo nusileisti kur kas mažiau „galingesnėms“ šalims. Be to, K.J. Holstis pateikia du valstybių sąrašus — vieną, suskaičiuotą pagal jųturimus tam tikrus galios resursus ir antrą, pateikiantį realią padėtį.Šiuose 1925—1930 m. sudarytuose sąrašuose tik viena valstybė užima tą pačiąvietą, tuo tarpu Jungtinės Valstijos, hipotetiniame sąraše užėmusiospirmąją vietą, iš tikrųjų užėmė paskutiniąją. Panašu, kad taip atsitikobūtent dėl neįtraukto valstybės diplomatijos veiksnio. Tačiau net iratsižvelgiant į valstybės diplomatines pastangas bei kitus humanitariniusjos resursus, valstybių galia dažnai negali būti įvertinta patenkinamaitiksliai.Atrodo, vienas esminių galios resursų požiūrio trūkumų yra tai, kadneįvertinama viena svarbiausių (jau minėta) galios charakteristika — kadgalia priklauso nuo dviejų šalių santykio. Kaip nurodo Dž. Štūzingeris,tiek, kiek ši sąlyga galioja, nė viena iš dviejų konkuruojančių

supervalstybių, kad ir kiek vienodų resursų jos turėtų, negali teigtiesanti galinga. Net jei jos gali po kelis kartus nušluoti viena kitą nuožemės paviršiaus, nė viena jų nėra galingesnė už kitą, kol jų resursai yraapylygiai. Tačiau net mažas vienos iš supervalstybių galimybių padidėjimaspadaro ją galingą. R. O. Keoheinas (R. O. Keohane) ir Dž. S. Najus (J. S.Nye) pateikia panašų argumentą: valstybių tarpusavio priklausomybėpaprastai negali būti laikoma tolygiai subalansuota, ir kaip tik tarpusaviopriklausomybės asimetrija, labiausiai tikėtina, suteiks veikėjams įtakosšaltinių tarpusavio santykiuose. Taigi nors valstybių resursai nėrasantykinis dalykas, galia yra santykinė.Galia kaip santykio išraiška implikuoja tai, kad kiekvienas galiospanaudojimas yra susijęs su konkrečia situacija. Tai iškelia dar vienągalios resursų požiūrio trūkumą — reali galia priklauso nuo resursųatitikimo situacijai. Bene ryškiausias šio trūkumo pavyzdys yra situacijasu branduoliniais ginklais (tą, beje, pastebėjo ir H. Morgentau): norssavaime tai yra itin grėsmingi ginklai, jų panaudojimas yra labai ribotas.Resursai ne tik turi atitikti situaciją, bet ir kitos vyriausybės turisuvokti, kad jie turi ne vien simbolinę reikšmę (apie suvokimą kaip galioskomponentą bus kalbama žemiau), o branduolinio ginklo atveju taip nėra.K. J. Holstis išskiria dar vieną kintamąjį, susijusį su galios kaipsantykio išraiškos sėkme. Tai tarpusavio poreikiai. Šalis, kuriai ko norsreikia iš kitos šalies, yra pažeidžiama pastarosios įtakos — kuo didesnipirmosios poreikiai, tuo didesnė galimybė, kad antrosios šalies veiksmai,įgyvendinantys galią, pasieks savo tikslą.Dar sunkiau išmatuojamas K. J. Holsčio pateiktas kriterijus yraatliepiamumas, kurį jis trumpai apibrėžia kaip „sutikimą būti įtakosobjektu“. Kitaip sakant, kai kiti dviejų besistengiančių paveikti kuriosnors šalies vyriausybę valstybių galios parametrai yra lygūs, vyriausybė

sutiks būti tos valstybės įtakos objektu, kurią laiko priimtinesne dėl tamtikrų, paprastai savanaudiškų, priežasčių.Pagaliau, galia, išreiškianti valstybių santykį, negali būti patenkinamaipaaiškinta, nekreipiant dėmesio į tai, kaip vienos šio santykio šaliesturimus resursus suvokia kita šalis. Kai kuriais atvejais valstybės galiąlemia būtent kitos valstybės tikėjimas, kad, jei nebus vykdomi pirmosiosinteresai, ši gali imtis turimų poveikio priemonių. Jau minėta, kad ypačsvarbus yra karinių pajėgų kaip galios resurso suvokimo pobūdis, tačiau irbet kurio kito priešingos šalies resurso suvokimas nustato tam tikrą toresurso svarbumo „koeficientą“.Šiuo požiūriu pravartu trumpai apžvelgti R. O. Keoheino ir Dž. S. Najauspateiktą valstybės „jautrum…o“ ir „pažeidžiamumo“ koncepciją, nes būtentresurso kaip galios pagrindo suvokimas ir atsakas į jį išskiria šias dvisąvokas. „Jautrumas“ reiškia greitį, kuriuo galios santykio šaliaiperduodami priešingoje šalyje inicijuoti pokyčiai ir tų pokyčių kaštus, o„pažeidžiamumas“ yra alternatyvų, kuriuos turi pirmoji šalis, prieinamumasbei perėjimo prie šių alternatyvų kaštai. Kitaip sakant, valstybė galiišlikti „jautri“ tam tikram veiksniui nuolat, tačiau, jei vienąkart jiimsis ieškoti alternatyvų ir sumokės tam tikrą perėjimo prie jų kainą, jos„pažeidžiamumas“ sumažės, ir priešingos valstybės galios resursas netekssavo praktinės reikšmės. Pavyzdžiui, tam tikro resurso dalis šaliesužsienio prekyboje rodo tik jos „jautrumą“, tuo tarpu „pažeidžiamumą“galima išmatuoti alternatyvių šaltinių užtikrinimo kaštais. Tiesa, šikoncepcija taikytina ne visiems, o pirmiausia ekonominiams ir socialiniamsresursams.Taigi galios kaip santykio išraiškos apibendrinimas neapsieis be itinsvarbaus galios dvilypumo pastebėjimo. Kaip nurodo K. Knoras (K. Knorr),

galia gali būti laikomos galimybės (capabilities), leidžiantys galiosturėtojui efektyviai grasinti. Tačiau galią taip pat galima apibrėžti kaipiš tikrųjų padarytą įtaką grasinimų objekto elgesiui; tik tokia įtaka,pasiekta tikrovėje, ir yra valstybės galia. Pagal pirmąjį požiūrį, galiayra tai, ką galingos valstybės turi ir gali akumuliuoti; galia yrapriemonė. Pagal antrąjį, galia yra padarinys, t. y. iš tikrųjų patirtaįtaka. K. Knoras pirmąją galios sampratą vadina „spėjamąja“, antrąją —„įgyvendintąja“ galia.Kitas tarptautinių santykių teoretikas Dž. N. Rosenau (J. N. Rosenau)padarė panašią išvadą. Jis teigia apskritai atsisakęs vartoti terminą„galia“, vietoj jo, kai kalbama apie valstybės atributus ar resursus,vartodamas „galimybes“ (capabilities), o kai analizuojamas santykinis„galios“ aspektas — „kontrolę“ ar „įtaką“. Išskiriant šiuos du elementus,galima ne tik įtraukti į galios studijas žymiai daugiau kintamųjų,veikiančių įvykius, bet ir iškelti teigiamąją, kooperacinę, galios pusę, t.y. galią ne „prieš“ ką nors, bet „dėl“ ko nors, kadangi daugiau dėmesioskiriama valstybių sąveikai, o ne vien (kariniams) resursams.3. Valstybių galia ir mažosios valstybėsValstybių galios reiškimosi tikrovėje tyrinėjimas užimtų pernelyg daugvietos, todėl, baigiant šį rašto darbą, bus apsiribota nagrinėtų galiosypatumų modeliavimu ir stebėjimu realybėje tam tikru aspektu — kaippožiūris į galią kaip į santykį, o ne kaip į resursų išraišką veikia„mažosios valstybės“ supratimą. „Mažąja valstybe“, pasitelkus G. Vitkausapibrėžimą, bus laikoma „valstybė, kurios politika (o kartu ir likimas)nėra visiškai savarankiški, bet dažniausiai sąlygoti ir priklauso nuodidesnių valstybių interesų ir vykdomos politikos“. Pateikdamas šįapibrėžimą, G. Vitkus pripažįsta, kad valstybės mažumas yra ganareliatyvus, ir išryškėja konkrečiose valstybių sąveikose. Šiuo atveju kaip

tik ir bus pasistengta peržvelgti, kiek galioja toks reliatyvumas, kaikalbama apie valstybių galią.G. Vitkus teigia, kad „determinuojantis stipresniųjų, galingesniųjųvalstybių poveikis silpnesniųjų valstybių politikai (o dažnai ir likimui)yra ne išimtis, bet taisyklė“. Todėl teiginys, kad tam tikromis sąlygomismažosios valstybės vis dėlto turi pakankamai galimybių atsispirti didžiųjųįtakai, gali būti laikomas išimtimi. Vis dėlto, net jei tai ir yra išimtis,ji gana reikšminga, nes leidžia praktiškai patikrinti kai kurias galiosypatybes.Čia iškart galima padaryti išlygą, jog tolimesnis nagrinėjimas neatsižvelgsį faktą, kad paprastai, susidarant tam tikram santykiui tarp didelės irmažos valstybės, pastarosios pusėje yra kita didžioji valstybė. Iš tikrųjų,galima teigti, kad pasaulis paskirstytas didvalstybių įtakos sferomis,tačiau, kaip vėlgi nurodo G. Vitkus, toks teiginys būtų pernelyg didelissupaprastinimas.Pats pavadinimas „mažoji valstybė“ reiškia, jog visų reikalingų resursųvalstybė neturi pakankamai, kad galėtų įgauti galią, prilygstančią didžiųjųvalstybių ar „supervalstybių“ galiai. Bene ryškiausias pavyzdys yragyventojų skaičius — Dž. Štūzingeris padarė išvadą, kad valstybės sudideliu gyventojų skaičiumi gali būti silpnos, bet valstybės be dideliogyventojų skaičiaus negali būti stiprios. Dž. Frankelis tvirtina, kadvienas galios elementas nieko nereiškia, jei trūksta kitų. Tačiau tamtikrais atvejais mažosios valstybės gali įgauti galią remdamosi vieno kurionors resurso išskirtiniu turėjimu. Dažniausiai tai taikoma ekonomikai irgamtiniams ištekliams, pirmiausia — naftai, ir tai patvirtino 1973 m.naftos krizė. Dažnai laikoma, kad tokia situacija, kai didžioji valstybėyra priklausoma nuo mažosios turimų atsargų, neturi ilgai tęstis, kitaipsakant, kad valstybė dažnai renkasi „jautrumo“ mažinimą, pereidama prie

valstybės viduje ar draugiškose valstybėse išgaunamų išteklių alternatyvų(ir kartu taip leisdama išmatuoti savo „pažeidžiamumą“). Tačiau pastaruojumetu, didėjant ar bent nemažėjant daugelio išteklių vartojimui, rinka,kurioje pirkėjas galėjo pasirinkti pardavėją, virto monopoline rinka — kadir kiek vertingų išteklių būtų išgauta, jie visi suvartojami, taigivalstybei-pirkėjai dažnai nėra iš ko rinktis.Geografija ir gyventojai taip pat svarbūs didžiųjų ir mažųjų valstybiųsąveikai. Mažos valstybės, kaip nurodo R. O. Keoheinas ir Dž. S. Najus,gali būti žymiai vieningesnės politiškai, tuo tarpu didžiųjų šalių galiagali būti valdoma interesų konfliktų ir koordinacijos sunkumų fragmentuotoaparato. Dž. N. Rosenau teigia, kad pastaruoju metu didėja įvairiųnacionalinių valstybių grupių (sub-groups) — etninių, rasinių, kalbiniųsaviidentifikacija, taigi lojalumą nacionalinei valstybei keičia lojalumassubnacionaliniams dariniams. To padarinys yra didesni valstybėsmobilizacijos skubiam tikslui sunkumai: pavyzdžiui, Amerikos bandymas imtikontroliuoti Vietnamą sukėlė subnacionalinių grupių nepasitenkinimą,nekalbant apie pietų vietnamiečių mobilizacijos sunkumus.Minėti resursai nėra vieninteliai mažos valstybės pranašumai. Tokie galiosresursai kaip nacionalinė moralė, ypač Dž. Štūzingerio paminėtas valstybės„noras prisiimti bausmę“ ir R. O. Keoheino… bei Dž. S. Najaus suformuluotas„noras iškęsti“, lyderių asmenybės, tradicijų įtaka tam tikromis sąlygomisgali neutralizuoti didžiųjų valstybių kontrolės siekius. Galima spėti, kadne tik Vietnamo, maršalo Tito Jugoslavijos, Kubos, bet ir šešerių metųsenumo Lietuvos istorijos įvykiams taip pat padarė tam tikrą įtaką lyderiųasmenybės bei tautos „noras iškęsti“.Mažoji valstybė gali būti prisirišusi prie savo vertybių dėl patieskonflikto tarp didžiosios ir mažosios valstybės prigimties. Kaip nurodė H.

Morgentau bei K. J. Holstis, skiriasi ar bent jau turėtų skirtis valstybiųpožiūris į konfliktų objektus. T. y., jei sprendžiami suvereniteto,prestižo ar gyvybinių interesų reikalai, valstybės paprastai nelinkusiosnusileisti, tuo tarpu priešingos valstybės grasinimai lengviau pasieks savotikslą, jei nesutariama dėl ekonominių reikalų. Tačiau tarptautinėjepolitikoje neretai iškyla būtent tokie asimetriški konfliktai, kaididžiosios valstybės ekonominiai interesai reiškia mažosios valstybėssuvereniteto praradimą ar nacionalinių interesų pažeidimą (vienu tokiųpavyzdžių galima laikyti JAV grasinimus įsiveržti į naftą eksportuojančiasarabų šalis aštuntojo dešimtmečio viduryje). Ši asimetrija sukelia dvejopusmažoms valstybėms palankius padarinius. Viena, mažosios valstybės šiuoatveju lieka labiau prisirišusios prie savo vertybių, antra, likdamosprisirišusios prie savo vertybių ir nenusileisdamos didžiųjų valstybiųreikalavimams, jos kartu gali realizuoti aukščiau minėtą gamtinių ištekliųpranašumą.Pagaliau galima išskirti dar vieną parametrą, pritaikomą didžiųjų ir mažųjųvalstybių santykiams — tai jau minėtas priešingos valstybės galiossuvokimas, keičiantis jos galios resursų „naudingumo koeficientą“. PasakDž. N. Rosenau, tai yra vienas iš lemiamų faktorių: šiaurės vietnamiečiamsJAV kariniai resursai nepadarė didelio įspūdžio, tuo tarpu Vakarųpramoninės valstybės buvo itin susirūpinusios dėl naftos, kurią ArtimųjųRytų valstybės galėjo pateikti arba nepateikti.Taigi būtent santykinė galios samprata leidžia spėti, kad „absoliuti“,„spėjamoji“ galia, dar kitaip — valstybės galimybės, neatitinkanti„santykinės“, „įgyvendintosios“ galios, arba valstybės kontrolės laipsnio,sukelia tam tikrus padarinius didžiųjų ir mažųjų valstybių santykiams.Tiksliau, spėjamoji didžiosios valstybės galia, esant tam tikroms sąlygoms,negali būti paversta į mažosios valstybės veiksmų ar neveikimo kontrolę.

Kartu santykinis galios pobūdis reiškia, kad ne visada mažosios valstybėsnegali daryti įtakos didžiųjų valstybių politikai.IšvadosKalbant apie valstybės galią, labai dažnai reikia naudoti žodį „santykinis“arba „potencialus“. Neretai vienam objektui šį apibūdinimą tenka taikytinet kelis kartus, ir tai daro valstybės galios suvokimą kiek neapibrėžtą.Šiame rašto darbe buvo apžvelgti kai kurie svarbiausi resursai, lemiantysvalstybės galimybes veikti kitos valstybės politiką ir netgi likimą. Visdėlto reikia pripažinti, kad dalis šių resursų yra tik potencialūs, o nelemiami. Kitaip sakant, jų panaudojimas įmanomas tik tam tikromis pačiosvalstybės sąlygomis (pvz., didelis gyventojų skaičius teigiamai veikiavalstybės galią tada, kai gyventojus galima įdarbinti išvystytojepramonėje). Dar vienas keblumas yra tai, kad apie galios resursą negalimakalbėti kaip apie vienalytį dalyką (pateikiant tą patį gyventojų skaičiauspavyzdį, valstybės galią gali didinti tik tam tikra jų dalis, kitaipsakant, valstybė galingesnė tampa tik tuo atveju, jei gyventojai jojepasiskirstę tam tikru būdu). Negalima nekreipti dėmesio į tai, kad kaikurių resursų svarba kinta. Be to, kaip buvo minėta, dalis resursų yra itinnetiksliai išmatuojama.Tačiau, kaip buvo parodyta, dar labiau santykiniais šie resursai tampatada, kai jie imami naudoti tarptautinėje politikoje, nes galia ir yra tamtikras santykis, kurį sudaro mažiausiai dvi valstybės (šiame rašto darbe irstengtasi apsiriboti dviejų valstybių santykio nagrinėjimu). Apie bet kurioresurso panaudojimą užsienio politikoje kiekvienu atveju sprendžia užsieniopolitikos kūrėjai ir vykdytojai. Net manant, kad valstybė, nepriklausomainuo tokių sprendimų, gali būti potencialiai galinga ar silpna, negalimaignoruoti esminio dalyko — kad kitas galios santykio dalyvis neretai turitam tikrų galimybių keisti priešingos valstybės įtakos laipsnį.

Visa tai neleidžia visiškai užtikrintai teigti, kad didžiosios valstybės,t. y. valstybės, turinčios daugiausia resursų, visada pasieks savo norimustikslus. Tiksliau, galima spėti, kad didžiosios valstybės turi užtektinairesursų, kad tuos tikslus pasiektų, tačiau dažnai po tam tikros kaštų šiemstikslams siekti ribos alternatyviniai sprendimai tampa labiau priimtini.Svarbu ir tai, kad mažosios šalys neretai tokių alternatyvų neturi, nesgali būti sunaikintas jų suverenitetas ir pažeisti išlikimo interesai,todėl jų pasiryžimas nepriimti didžiosios valstybės reikalavimų gali būtiitin didelis, nepaisant jo kaštų.

Naudotos literatūros sąrašas

1. Frankel J. Tarptautiniai santykiai permainingame pasaulyje.— K., 1993.—VII, 224 p.2. Vitkus G. Mažosios valstybės ir jų nacionaliniai interesai // Lietuvosnacionaliniai interesai ir jos politinė sistema: Konferencijos medžiaga:Vilnius, 1994 gruodžio 16—17 d.— V., 1995.— P. 15—20.3. Dainius Zarkauskas “Pasaulio valstybės“