Valstybių galia ir mažosios valstybės

Įvadas 3
1. Valstybių galios resursai 3
2. Galios resursų požiūrio skurdas 6
3. Valstybių galia ir mažosios valstybės 8
Išvados 10Įvadas
Kaip pastebėjo galią savo veikale „Politics among nations“ tyręs H.
Morgentau (H. Morgenthau), sąvoka „valstybės galia“ savaime implikuoja tam
tikrą santykį. Kad ir kokia būtų galios prigimtis (ekonominė, karinė,
kultūrinė), norint apibūdinti galios santykį, būtina įvertinti ne tik galia
besinaudojantį subjektą, bet ir priešingą šio santykio pusę. Tarptautinės
politikos atveju, galios santykio šalys yra valstybės. Taigi jei galios
santykis susidaro, galima manyti, kad viena valstybė-šio santykio dalyvė
turi daugiau galios už kitą.
Toliau šiame raašto darbe bus daroma prielaida, kad valstybių galia iš
tikrųjų yra netolygiai pasiskirsčiusi. Bus bandoma ne tik ieškoti tokio
pasiskirstymo priežasčių, bet ir susieti jas su „mažosios valstybės“
sąvoka. Šiuo tikslu bus iškelta hipotezė, kad reali galia veikti kitos
valstybės politiką tam tikromis sąlygomis yra turima ne vien didžiųjų
valstybių.
Rašto darbe pirmiausia bus aptarti valstybių galios resursai, paskui bus
apžvelgtas galimas galios santykio pobūdis, o paskutinė rašto darbo dalis
bus skirta nagrinėti hipotezei, kad „mažųjų valstybių“ samprata, kokia ji
bus pateikta, tam tikromis sąlygomis gali būti reliatyvi. Rašto daarbe bus
apsiribota vien valstybių kaip galios naudotojų tyrimu, kreipiant nedaug
dėmesio į kontekstą — kai kuriuos su valstybių dariniais ar tarptautine
sistema susijusius galios naudojimo aspektus — tokį požiūrį Dž. Frankelis
(J. Frankel) pavadintų „mikropolitiniu lygmeniu“. Kitaip sakant, šis
valstybių galios nagrinėjimas nepretenduoja į visos tarptautinės politikos
aiškinimą galios po

ožiūriu. Taip pat nebus kreipiama dėmesio į galios
realizavimo procesą, t. y. į valstybių veiksmus ir į atsakus į šiuos
veiksmus. Be to, nebus tiriami galios naudojimo tikslai, t. y. valstybių
interesai, vertybės ir pan.1. Valstybių galios resursai
Žvelgiant iš šių dienų pozicijos, valstybių galią galima tirti daugeliu
aspektų. K. J. Holstis nurodo keletą galimų požiūrio į galią alternatyvų:
tai priemonė siekti tikslų; ji remiasi resursais; ji yra santykis ir
procesas; ji gali būti išmatuota, bent jau apytiksliai. Ilgai galia buvo
tiriama, neįvertinant trečiojo požiūrio, t. y. tik nustatant įmanomus jos
šaltinius ir laikant juos esminiais galią lemiančiais faktoriais (Dar
daugiau, neretai visi resursai buvo laikomi darantys įtakos galiai tiek,
kiek jie daro įtakos kariniam valstybės pasiruošimui. Nenuostabu, kad Dž.
Garnetas (J. Garnett) tvirtina, jog apskritai, tie, kurie turi daugiausia
karinės galios, paprastai yra įtakingiausi; jų norai labiausiai geerbiami; į
jų diplomatiją kreipiama daugiausia dėmesio). Žemiau bus peržvelgta keletas
tokio požiūrio į galią pavyzdžių, kuriuos galima pavadinti „galios resursų
požiūriu“. Tačiau tai, kad čia pateikiamos kai kurių autorių pozicijos,
nereiškia, kad jie į galią žiūri vien tik kaip į resursų išraišką.
Gana išsamiai materialius ir humanitarinius valstybės galios resursus
išvardijo H. Morgentau. Nors jis pripažino santykinį galios pobūdį, ją
laikė psichologiniu santykiu, o tai, kaip bus parodyta vėliau, nėra
pakankamas santykio paaiškinimas. Tačiau jo pateiktas galios analizės pagal
valstybės resursus modelis buvo vienas žymiausių, todėl bet kuriuo atveju,
norint toliau nagrinėti ga
alią, šį modelį pravartu bent trumpai apžvelgti.
H. Morgentau, nurodęs tris būtinus atsiminti, tiriant galią, dalykus (galia
visad santykinė; galia kinta; ir (šiuo atveju svarbiausia) negalima
pervertinti vieno kurio nors faktoriaus), kartu pastebėjo, kad tradiciškai
vis dėlto dominavo tik du veiksniai. Pasak jo, „politinė galia buvo karinės
ir, kai kuriais atvejais, ekonominės galios funkcija“. Taip ją, atrodo, kai
kuriais atvejais suprato ir pats H. Morgentau, tiesa, rėmęsis istoriniais
faktais. Bent jau jo pateikti kai kurių veiksnių aiškinimai neišvengia
nuolatinio šių veiksnių svarbos siejimo su valstybės karine galia.
Geografinę padėtį kaip (materialų ir stabilų) galios šaltinį Morgentau
aiškina būtent kariniu požiūriu — ar teritorija palanki pulti ar gintis, ar
puolanti valstybė išlaikys pakankamą ryšį su anksčiau įsteigtomis karinėmis
bazėmis. Netgi keičiantis technologijoms, geografinės padėties svarba, anot
H. Morgentau, nemažėja. Tik geografiškai didelės valstybės gali tapti
supervalstybėmis, atsiradus branduoliniam ginklui, nes tik didelė
teritorija leidžia atlaikyti platų branduolinio sprogimo žalos spindulį.
Kaip nurodė R. Dž. Lyberis (R. J. Lieber), šalies dydis turi dar ir kitą
reikšmę — didelės valstybės paprastai yra autonomiškesnės apsirūpindamos
resursais. H. Morgentau laiko, kad maisto ir žaliavų — kito valstybės
galios šaltinio — reikšmę taip pat lemia karinė nauda. Norėdama visiškai
įvykdyti iškeltus užsienio politikos tikslus, valstybė turi turėti
užtektinai maisto atsargų, be to, ji turi apsirūpinti žaliavomis pramonei.
Gamtos išteklių svarba valstybės galiai, teigia Morgentau, priklauso nuo
karinės pramonės technologijos. Kaip atskiras itin svarbus resursas
išskiriama na
afta, kuri suteikia daugiau karinės ir ekonominės galios už bet
kurį kitą gamtos išteklį.
Dar vienas valstybių galios resursas yra jos pramonės išsivystymas ir
galimybės. Pramonės pakankamumas valstybės vidaus poreikiams ir
technologinis pirmavimas, kartu su branduoliniu ginklu ir didele
teritorija, yra esminis supervalstybės skiriamasis bruožas.
Technologija, pirmiausia branduolinė, tiesiogiai lemia valstybės karinį
pasiruošimą. Vis dėlto galia ne visada didėja proporcingai branduolinei
technologijai: po tam tikros ribos didindama branduolinio ginklo arsenalą,
valstybė negali tikėtis, kad jos įtakos galimybės didės, nes pasiekiama
riba, kai branduolinis ginklas ir taip gali sunaikinti visą pasaulio
bendriją. Išvystytas branduolinis ginklas, atvirkščiai, netgi mažina jo
panaudojimo tikimybę, nes, didėjant .jo griaunamajam potencialui,
racionaliai panaudoti tokį ginklą tampa vis sunkiau.
Karinėms valstybės galimybėms svarbūs yra ir lyderiai bei jų sugebėjimai,
ir, žinoma, ginkluotųjų pajėgų dydis bei jų paruošimo kokybė. Tiesa, vėlgi
svarbu, kad valstybės karinė galia priklauso nuo valstybės karinės jėgos,
tačiau nėra tolygi jai, nes, kaip nurodo Dž. Garnetas, ir kaip buvo
užsiminta ankstesnėje pastraipoje, dažnai ne turimos karinės jėgos
naudojimas, o pats jos turėjimas yra galios elementas.
Karinio tinkamumo kriterijus H. Morgentau pritaikė ir nematerialiems
veiksniams vertinti. Tarp tokių veiksnių vienas svarbiausių yra gyventojai,
jų skaičius, pasiskirstymas ir šio pasiskirstymo kitimo tendencijos. Tik
esant dideliam gyventojų skaičiui įmanoma vystyti plačią karinę veiklą ir
pramonę, reikalingą tokiai veiklai. Kartu didelis gyventojų skaičius gali
būti kliūtis, pirmiausia ekonominė, stiprinti valstybę.
H. Morgentau pereina prie da
ar sunkiau įvertinamų veiksnių, kuriuos Dž.
Frankelis vadina „psichologiniais ir socialiniais elementais“ —
nacionalinio charakterio, nacionalinės moralės ir „geros vyriausybės“. Jis
teigia, kad, nors pati nacionalinio charakterio koncepcija yra ginčų
objektas, „tam tikros intelekto ir charakterio ypatybės dažnesnės ir labiau
vertinamos vienoje šalyje nei kitoje“. Ir į nacionalinį charakterį jis
žiūri, vertindamas jo naudą kariniu aspektu: pasak H. Morgentau, ypač
svarbu, jei nacionalinis charakteris padeda kuo daugiau taikių resursų
greitai pritaikyti karui.
Nacionalinio charakterio būklę kiekvienu konkrečiu momentu rodo nacionalinė
moralė, arba visuomenės pritarimo valstybės vykdomai užsienio politikai
laipsnis. Nacionalinė moralė visąlaik turi lūžio, arba pasidavimo, tašką,
todėl niekad negalima pasikliauti jos stabilumu. Jos kokybė priklauso ir
nuo valstybės politinio režimo — H. Morgentau nurodo, kad platus visuomenės
prisirišimas prie vyriausybės ginamų vertybių labiau tikėtinas demokratinio
politinio režimo atveju. (Tuo tarpu R. Dž. Lyberis pastebi, kad
demokratinės valstybės tampa labiau priklausomos nuo išorinio pasaulio,
kadangi nesiekia izoliacijos ir kliaujasi prekyba su kitomis valstybėmis.
Tiesa, autarkišką politiką vykdančios autoritarinės valstybės, nors ir
išlaiko tam tikrą autonomiją, tai pasiekia dažnai per dideliais kaštais.)
Kartu nacionalinė moralė priklauso ir nuo vyriausybės pastangų bei
valstybės vienalytiškumo.
Vyriausybės pastangas H. Morgentau išskiria į atskirą galios resursų
kategoriją. „Gera vyriausybė“ turi teisingai įvertinti valstybės įtakos
galimybes ir pasirinkti atitinkamus veiklos metodus; nustatyti tinkamą
balansą tarp materialinių ir humanitarinių resursų naudojimo; užsitikrinti
visuomenės pritarimą savo politikai. Vykdydama pastarąją funkciją,
vyriausybė turi suvokti, kad būtent jai priklauso iniciatyva veikti — ginčų
dėl pasirinkto kurso niekad nepavyks išvengti, todėl pravartu ne klausytis
visuomenės nuomonės, o ją veikti, nustatant galimų nuolaidų jai ribas.
Prie „geros vyriausybės“ įvaizdžio užtikrinimo funkcijų H. Morgentau
priskiria ir propagandą, kuri turi būti skirta ne vien savo valstybės, bet
ir atitinkamos kitos šalies gyventojams.
Šioje vietoje vertėtų kiek nutolti nuo H. Morgentau modelio, kadangi
propaganda ir ideologija kaip valstybės galios resursai yra kitų autorių
nagrinėti plačiau. Z. Bzežinskis (Z. Brzezinski) iškelia ideologiją kaip
galios pakaitalą — ideologija, anot jo, „pateisina galią ir paverčia ją
valdžia, sumažindama galios kiekį, kuris turi būti panaudotas pasiekti
norimą tikslą“. Dž. Štūzingeris (J. Stoessinger) pastebi, kad vis dėlto
ideologija, teigdama universalias vertybes, visąlaik atsimuša į realybę, t.
y. į kitą galią su kita ideologija, todėl ji iš prigimties turi savęs
sunaikinimo požymių. Dž. Frankelis savo ruožtu išplečia „geros vyriausybės“
sampratą, pavadindamas vienu iš valstybės galios resursų jos prestižą,
kuris priklauso nuo įvairių, dažnai kintančių dalykų, .bet vis dėlto
pirmiausia nuo karinės ir ekonominės galios bei žmogaus teisių laikymosi.
Nors tai kiek peržengia nurodytas šio darbo ribas nekalbėti apie galios
tikslus, reikia paminėti, kad Dž. V. Fulbraitas (J. W. Fulbright),
atvirkščiai, siūlo „galios arogancijos“ koncepciją, kuri implikuoja, kad
valstybės galia yra priemonė jos ideologijai įgyvendinti. Kitaip sakant,
valstybės iš principo stengiasi įrodyti esančios „didesnės, geresnės,
stipresnės“ už kitas, ir stipri armija yra ne tiek šalies galios resursas,
kiek priemonė įrodyti, kad valstybė turi „geresnius žmones, geresnes
institucijas, geresnius principus ir, apskritai, geresnę civilizaciją“.
Grįžtant prie H. Morgentau išvardytų galios resursų, būtina paminėti, jog
svarbiausiu valstybės galios faktoriumi H. Morgentau laiko jos diplomatijos
kokybę. Šis valstybės galios resursas, kad ir koks nestabilus, yra esminis
užsienio politikos veiksnys, nuo kurio priklauso, kokią reikšmę konkrečioje
situacijoje įgis visi kiti valstybės turimi galios resursai. (M. Hauardas
(M. Howard), tiesa, teigia atvirkščiai: „Valstybių galimybė apginti save ir
jų akivaizdus polinkis tai daryti, sukuria esminius rėmus (framework),
kuriuose ir vyksta visos tarptautinės derybos“.) Bet kuriuo atveju, reikia
pripažinti, kad šis veiksnys kiek užeina už įprastinių galios resursų ribų,
taigi praplečia tarptautinės situacijos adekvataus aiškinimo pagal šį
modelį galimybes.
Tokį H. Morgentau požiūrį į galią kaip į tam tikrų resursų, pirmiausiai
karinių, išraišką, pratęsė R. S. Klainas, pateikęs formulę, nurodančią
galios priklausomybę nuo minėtų faktorių:
SG=(KM+EG+KG)×(ST+VT)
Čia SG reiškia suvokiamą galią, KM — kritinę masę, EG — ekonomikos
galimybes, KG — karines galimybes, ST — strateginius tikslus, VT — valią
siekti nacionalinių tikslų.
Taigi suvokiama galia (perceived power), pasak R. S. Klaino, yra lygi
šalies kritinės masės (gyventojų skaičiaus ir teritorijos indeksų sumos),
ekonominių galimybių ir karinių galimybių (t. y. daugiau ar mažiau
materialių indikatorių) sumai, padaugintai iš (nematerialių indikatorių)
strateginių tikslų siekimo, arba nuoseklaus užsienio politikos formavimo,
ir valios siekti nacionalinių tikslų sumos.
Apibendrinant galios resursų požiūrį, galima pateikti tokį Dž. Štūzingerio
suformuluotą galios apibrėžimą: „Galia tarptautiniuose santykiuose yra
valstybės (nation) sugebėjimas (capacity) panaudoti savo išmatuojamus ir
neišmatuojamus resursus taip, kad ji paveiktų kitų valstybių elgesį“.2. Galios resursų požiūrio skurdas
Vis dėlto šis požiūris į galią leidžia tik iš dalies paaiškinti realius
įvykius. Dažniausiai jų kritikai pateikia tokius pavyzdžius, kaip JAV karas
Vietname bei OPEC šalių inicijuota naftos krizė aštuntajame dešimtmetyje,
kai JAV, pagal aukščiau minėtus kriterijus laikytina žymiai „galingesne“
valstybe, turėjo nusileisti kur kas mažiau „galingesnėms“ šalims. Be to, K.
J. Holstis pateikia du valstybių sąrašus — vieną, suskaičiuotą pagal jų
turimus tam tikrus galios resursus ir antrą, pateikiantį realią padėtį.
Šiuose 1925—1930 m. sudarytuose sąrašuose tik viena valstybė užima tą pačią
vietą, tuo tarpu Jungtinės Valstijos, hipotetiniame sąraše užėmusios
pirmąją vietą, iš tikrųjų užėmė paskutiniąją. Panašu, kad taip atsitiko
būtent dėl neįtraukto valstybės diplomatijos veiksnio. Tačiau net ir
atsižvelgiant į valstybės diplomatines pastangas bei kitus humanitarinius
jos resursus, valstybių galia dažnai negali būti įvertinta patenkinamai
tiksliai.
Atrodo, vienas esminių galios resursų požiūrio trūkumų yra tai, kad
neįvertinama viena svarbiausių (jau minėta) galios charakteristika — kad
galia priklauso nuo dviejų šalių santykio. Kaip nurodo Dž. Štūzingeris,
tiek, kiek ši sąlyga galioja, nė viena iš dviejų konkuruojančių
supervalstybių, kad ir kiek vienodų resursų jos turėtų, negali teigti
esanti galinga. Net jei jos gali po kelis kartus nušluoti viena kitą nuo
žemės paviršiaus, nė viena jų nėra galingesnė už kitą, kol jų resursai yra
apylygiai. Tačiau net mažas vienos iš supervalstybių galimybių padidėjimas
padaro ją galingą. R. O. Keoheinas (R. O. Keohane) ir Dž. S. Najus (J. S.
Nye) pateikia panašų argumentą: valstybių tarpusavio priklausomybė
paprastai negali būti laikoma tolygiai subalansuota, ir kaip tik tarpusavio
priklausomybės asimetrija, labiausiai tikėtina, suteiks veikėjams įtakos
šaltinių tarpusavio santykiuose. Taigi nors valstybių resursai nėra
santykinis dalykas, galia yra santykinė.
Galia kaip santykio išraiška implikuoja tai, kad kiekvienas galios
panaudojimas yra susijęs su konkrečia situacija. Tai iškelia dar vieną
galios resursų požiūrio trūkumą — reali galia priklauso nuo resursų
atitikimo situacijai. Bene ryškiausias šio trūkumo pavyzdys yra situacija
su branduoliniais ginklais (tą, beje, pastebėjo ir H. Morgentau): nors
savaime tai yra itin grėsmingi ginklai, jų panaudojimas yra labai ribotas.
Resursai ne tik turi atitikti situaciją, bet ir kitos vyriausybės turi
suvokti, kad jie turi ne vien simbolinę reikšmę (apie suvokimą kaip galios
komponentą bus kalbama žemiau), o branduolinio ginklo atveju taip nėra.
K. J. Holstis išskiria dar vieną kintamąjį, susijusį su galios kaip
santykio išraiškos sėkme. Tai tarpusavio poreikiai. Šalis, kuriai ko nors
reikia iš kitos šalies, yra pažeidžiama pastarosios įtakos — kuo didesni
pirmosios poreikiai, tuo didesnė galimybė, kad antrosios šalies veiksmai,
įgyvendinantys galią, pasieks savo tikslą.
Dar sunkiau išmatuojamas K. J. Holsčio pateiktas kriterijus yra
atliepiamumas, kurį jis trumpai apibrėžia kaip „sutikimą būti įtakos
objektu“. Kitaip sakant, kai kiti dviejų besistengiančių paveikti kurios
nors šalies vyriausybę valstybių galios parametrai yra lygūs, vyriausybė
sutiks būti tos valstybės įtakos objektu, kurią laiko priimtinesne dėl tam
tikrų, paprastai savanaudiškų, priežasčių.
Pagaliau, galia, išreiškianti valstybių santykį, negali būti patenkinamai
paaiškinta, nekreipiant dėmesio į tai, kaip vienos šio santykio šalies
turimus resursus suvokia kita šalis. Kai kuriais atvejais valstybės galią
lemia būtent kitos valstybės tikėjimas, kad, jei nebus vykdomi pirmosios
interesai, ši gali imtis turimų poveikio priemonių. Jau minėta, kad ypač
svarbus yra karinių pajėgų kaip galios resurso suvokimo pobūdis, tačiau ir
bet kurio kito priešingos šalies resurso suvokimas nustato tam tikrą to
resurso svarbumo „koeficientą“.
Šiuo požiūriu pravartu trumpai apžvelgti R. O. Keoheino ir Dž. S. Najaus
pateiktą valstybės „jautrum.o“ ir „pažeidžiamumo“ koncepciją, nes būtent
resurso kaip galios pagrindo suvokimas ir atsakas į jį išskiria šias dvi
sąvokas. „Jautrumas“ reiškia greitį, kuriuo galios santykio šaliai
perduodami priešingoje šalyje inicijuoti pokyčiai ir tų pokyčių kaštus, o
„pažeidžiamumas“ yra alternatyvų, kuriuos turi pirmoji šalis, prieinamumas
bei perėjimo prie šių alternatyvų kaštai. Kitaip sakant, valstybė gali
išlikti „jautri“ tam tikram veiksniui nuolat, tačiau, jei vienąkart ji
imsis ieškoti alternatyvų ir sumokės tam tikrą perėjimo prie jų kainą, jos
„pažeidžiamumas“ sumažės, ir priešingos valstybės galios resursas neteks
savo praktinės reikšmės. Pavyzdžiui, tam tikro resurso dalis šalies
užsienio prekyboje rodo tik jos „jautrumą“, tuo tarpu „pažeidžiamumą“
galima išmatuoti alternatyvių šaltinių užtikrinimo kaštais. Tiesa, ši
koncepcija taikytina ne visiems, o pirmiausia ekonominiams ir socialiniams
resursams.
Taigi galios kaip santykio išraiškos apibendrinimas neapsieis be itin
svarbaus galios dvilypumo pastebėjimo. Kaip nurodo K. Knoras (K. Knorr),
galia gali būti laikomos galimybės (capabilities), leidžiantys galios
turėtojui efektyviai grasinti. Tačiau galią taip pat galima apibrėžti kaip
iš tikrųjų padarytą įtaką grasinimų objekto elgesiui; tik tokia įtaka,
pasiekta tikrovėje, ir yra valstybės galia. Pagal pirmąjį požiūrį, galia
yra tai, ką galingos valstybės turi ir gali akumuliuoti; galia yra
priemonė. Pagal antrąjį, galia yra padarinys, t. y. iš tikrųjų patirta
įtaka. K. Knoras pirmąją galios sampratą vadina „spėjamąja“, antrąją —
„įgyvendintąja“ galia.
Kitas tarptautinių santykių teoretikas Dž. N. Rosenau (J. N. Rosenau)
padarė panašią išvadą. Jis teigia apskritai atsisakęs vartoti terminą
„galia“, vietoj jo, kai kalbama apie valstybės atributus ar resursus,
vartodamas „galimybes“ (capabilities), o kai analizuojamas santykinis
„galios“ aspektas — „kontrolę“ ar „įtaką“. Išskiriant šiuos du elementus,
galima ne tik įtraukti į galios studijas žymiai daugiau kintamųjų,
veikiančių įvykius, bet ir iškelti teigiamąją, kooperacinę, galios pusę, t.
y. galią ne „prieš“ ką nors, bet „dėl“ ko nors, kadangi daugiau dėmesio
skiriama valstybių sąveikai, o ne vien (kariniams) resursams.3. Valstybių galia ir mažosios valstybės
Valstybių galios reiškimosi tikrovėje tyrinėjimas užimtų pernelyg daug
vietos, todėl, baigiant šį rašto darbą, bus apsiribota nagrinėtų galios
ypatumų modeliavimu ir stebėjimu realybėje tam tikru aspektu — kaip
požiūris į galią kaip į santykį, o ne kaip į resursų išraišką veikia
„mažosios valstybės“ supratimą. „Mažąja valstybe“, pasitelkus G. Vitkaus
apibrėžimą, bus laikoma „valstybė, kurios politika (o kartu ir likimas)
nėra visiškai savarankiški, bet dažniausiai sąlygoti ir priklauso nuo
didesnių valstybių interesų ir vykdomos politikos“. Pateikdamas šį
apibrėžimą, G. Vitkus pripažįsta, kad valstybės mažumas yra gana
reliatyvus, ir išryškėja konkrečiose valstybių sąveikose. Šiuo atveju kaip
tik ir bus pasistengta peržvelgti, kiek galioja toks reliatyvumas, kai
kalbama apie valstybių galią.
G. Vitkus teigia, kad „determinuojantis stipresniųjų, galingesniųjų
valstybių poveikis silpnesniųjų valstybių politikai (o dažnai ir likimui)
yra ne išimtis, bet taisyklė“. Todėl teiginys, kad tam tikromis sąlygomis
mažosios valstybės vis dėlto turi pakankamai galimybių atsispirti didžiųjų
įtakai, gali būti laikomas išimtimi. Vis dėlto, net jei tai ir yra išimtis,
ji gana reikšminga, nes leidžia praktiškai patikrinti kai kurias galios
ypatybes.
Čia iškart galima padaryti išlygą, jog tolimesnis nagrinėjimas neatsižvelgs
į faktą, kad paprastai, susidarant tam tikram santykiui tarp didelės ir
mažos valstybės, pastarosios pusėje yra kita didžioji valstybė. Iš tikrųjų,
galima teigti, kad pasaulis paskirstytas didvalstybių įtakos sferomis,
tačiau, kaip vėlgi nurodo G. Vitkus, toks teiginys būtų pernelyg didelis
supaprastinimas.
Pats pavadinimas „mažoji valstybė“ reiškia, jog visų reikalingų resursų
valstybė neturi pakankamai, kad galėtų įgauti galią, prilygstančią didžiųjų
valstybių ar „supervalstybių“ galiai. Bene ryškiausias pavyzdys yra
gyventojų skaičius — Dž. Štūzingeris padarė išvadą, kad valstybės su
dideliu gyventojų skaičiumi gali būti silpnos, bet valstybės be didelio
gyventojų skaičiaus negali būti stiprios. Dž. Frankelis tvirtina, kad
vienas galios elementas nieko nereiškia, jei trūksta kitų. Tačiau tam
tikrais atvejais mažosios valstybės gali įgauti galią remdamosi vieno kurio
nors resurso išskirtiniu turėjimu. Dažniausiai tai taikoma ekonomikai ir
gamtiniams ištekliams, pirmiausia — naftai, ir tai patvirtino 1973 m.
naftos krizė. Dažnai laikoma, kad tokia situacija, kai didžioji valstybė
yra priklausoma nuo mažosios turimų atsargų, neturi ilgai tęstis, kitaip
sakant, kad valstybė dažnai renkasi „jautrumo“ mažinimą, pereidama prie
valstybės viduje ar draugiškose valstybėse išgaunamų išteklių alternatyvų
(ir kartu taip leisdama išmatuoti savo „pažeidžiamumą“). Tačiau pastaruoju
metu, didėjant ar bent nemažėjant daugelio išteklių vartojimui, rinka,
kurioje pirkėjas galėjo pasirinkti pardavėją, virto monopoline rinka — kad
ir kiek vertingų išteklių būtų išgauta, jie visi suvartojami, taigi
valstybei-pirkėjai dažnai nėra iš ko rinktis.
Geografija ir gyventojai taip pat svarbūs didžiųjų ir mažųjų valstybių
sąveikai. Mažos valstybės, kaip nurodo R. O. Keoheinas ir Dž. S. Najus,
gali būti žymiai vieningesnės politiškai, tuo tarpu didžiųjų šalių galia
gali būti valdoma interesų konfliktų ir koordinacijos sunkumų fragmentuoto
aparato. Dž. N. Rosenau teigia, kad pastaruoju metu didėja įvairių
nacionalinių valstybių grupių (sub-groups) — etninių, rasinių, kalbinių
saviidentifikacija, taigi lojalumą nacionalinei valstybei keičia lojalumas
subnacionaliniams dariniams. To padarinys yra didesni valstybės
mobilizacijos skubiam tikslui sunkumai: pavyzdžiui, Amerikos bandymas imti
kontroliuoti Vietnamą sukėlė subnacionalinių grupių nepasitenkinimą,
nekalbant apie pietų vietnamiečių mobilizacijos sunkumus.
Minėti resursai nėra vieninteliai mažos valstybės pranašumai. Tokie galios
resursai kaip nacionalinė moralė, ypač Dž. Štūzingerio paminėtas valstybės
„noras prisiimti bausmę“ ir R. O. Keoheino. bei Dž. S. Najaus suformuluotas
„noras iškęsti“, lyderių asmenybės, tradicijų įtaka tam tikromis sąlygomis
gali neutralizuoti didžiųjų valstybių kontrolės siekius. Galima spėti, kad
ne tik Vietnamo, maršalo Tito Jugoslavijos, Kubos, bet ir šešerių metų
senumo Lietuvos istorijos įvykiams taip pat padarė tam tikrą įtaką lyderių
asmenybės bei tautos „noras iškęsti“.
Mažoji valstybė gali būti prisirišusi prie savo vertybių dėl paties
konflikto tarp didžiosios ir mažosios valstybės prigimties. Kaip nurodė H.
Morgentau bei K. J. Holstis, skiriasi ar bent jau turėtų skirtis valstybių
požiūris į konfliktų objektus. T. y., jei sprendžiami suvereniteto,
prestižo ar gyvybinių interesų reikalai, valstybės paprastai nelinkusios
nusileisti, tuo tarpu priešingos valstybės grasinimai lengviau pasieks savo
tikslą, jei nesutariama dėl ekonominių reikalų. Tačiau tarptautinėje
politikoje neretai iškyla būtent tokie asimetriški konfliktai, kai
didžiosios valstybės ekonominiai interesai reiškia mažosios valstybės
suvereniteto praradimą ar nacionalinių interesų pažeidimą (vienu tokių
pavyzdžių galima laikyti JAV grasinimus įsiveržti į naftą eksportuojančias
arabų šalis aštuntojo dešimtmečio viduryje). Ši asimetrija sukelia dvejopus
mažoms valstybėms palankius padarinius. Viena, mažosios valstybės šiuo
atveju lieka labiau prisirišusios prie savo vertybių, antra, likdamos
prisirišusios prie savo vertybių ir nenusileisdamos didžiųjų valstybių
reikalavimams, jos kartu gali realizuoti aukščiau minėtą gamtinių išteklių
pranašumą.
Pagaliau galima išskirti dar vieną parametrą, pritaikomą didžiųjų ir mažųjų
valstybių santykiams — tai jau minėtas priešingos valstybės galios
suvokimas, keičiantis jos galios resursų „naudingumo koeficientą“. Pasak
Dž. N. Rosenau, tai yra vienas iš lemiamų faktorių: šiaurės vietnamiečiams
JAV kariniai resursai nepadarė didelio įspūdžio, tuo tarpu Vakarų
pramoninės valstybės buvo itin susirūpinusios dėl naftos, kurią Artimųjų
Rytų valstybės galėjo pateikti arba nepateikti.
Taigi būtent santykinė galios samprata leidžia spėti, kad „absoliuti“,
„spėjamoji“ galia, dar kitaip — valstybės galimybės, neatitinkanti
„santykinės“, „įgyvendintosios“ galios, arba valstybės kontrolės laipsnio,
sukelia tam tikrus padarinius didžiųjų ir mažųjų valstybių santykiams.
Tiksliau, spėjamoji didžiosios valstybės galia, esant tam tikroms sąlygoms,
negali būti paversta į mažosios valstybės veiksmų ar neveikimo kontrolę.
Kartu santykinis galios pobūdis reiškia, kad ne visada mažosios valstybės
negali daryti įtakos didžiųjų valstybių politikai.Išvados
Kalbant apie valstybės galią, labai dažnai reikia naudoti žodį „santykinis“
arba „potencialus“. Neretai vienam objektui šį apibūdinimą tenka taikyti
net kelis kartus, ir tai daro valstybės galios suvokimą kiek neapibrėžtą.
Šiame rašto darbe buvo apžvelgti kai kurie svarbiausi resursai, lemiantys
valstybės galimybes veikti kitos valstybės politiką ir netgi likimą. Vis
dėlto reikia pripažinti, kad dalis šių resursų yra tik potencialūs, o ne
lemiami. Kitaip sakant, jų panaudojimas įmanomas tik tam tikromis pačios
valstybės sąlygomis (pvz., didelis gyventojų skaičius teigiamai veikia
valstybės galią tada, kai gyventojus galima įdarbinti išvystytoje
pramonėje). Dar vienas keblumas yra tai, kad apie galios resursą negalima
kalbėti kaip apie vienalytį dalyką (pateikiant tą patį gyventojų skaičiaus
pavyzdį, valstybės galią gali didinti tik tam tikra jų dalis, kitaip
sakant, valstybė galingesnė tampa tik tuo atveju, jei gyventojai joje
pasiskirstę tam tikru būdu). Negalima nekreipti dėmesio į tai, kad kai
kurių resursų svarba kinta. Be to, kaip buvo minėta, dalis resursų yra itin
netiksliai išmatuojama.
Tačiau, kaip buvo parodyta, dar labiau santykiniais šie resursai tampa
tada, kai jie imami naudoti tarptautinėje politikoje, nes galia ir yra tam
tikras santykis, kurį sudaro mažiausiai dvi valstybės (šiame rašto darbe ir
stengtasi apsiriboti dviejų valstybių santykio nagrinėjimu). Apie bet kurio
resurso panaudojimą užsienio politikoje kiekvienu atveju sprendžia užsienio
politikos kūrėjai ir vykdytojai. Net manant, kad valstybė, nepriklausomai
nuo tokių sprendimų, gali būti potencialiai galinga ar silpna, negalima
ignoruoti esminio dalyko — kad kitas galios santykio dalyvis neretai turi
tam tikrų galimybių keisti priešingos valstybės įtakos laipsnį.
Visa tai neleidžia visiškai užtikrintai teigti, kad didžiosios valstybės,
t. y. valstybės, turinčios daugiausia resursų, visada pasieks savo norimus
tikslus. Tiksliau, galima spėti, kad didžiosios valstybės turi užtektinai
resursų, kad tuos tikslus pasiektų, tačiau dažnai po tam tikros kaštų šiems
tikslams siekti ribos alternatyviniai sprendimai tampa labiau priimtini.
Svarbu ir tai, kad mažosios šalys neretai tokių alternatyvų neturi, nes
gali būti sunaikintas jų suverenitetas ir pažeisti išlikimo interesai,
todėl jų pasiryžimas nepriimti didžiosios valstybės reikalavimų gali būti
itin didelis, nepaisant jo kaštų.

Naudotos literatūros sąrašas

1. Frankel J. Tarptautiniai santykiai permainingame pasaulyje.— K., 1993.—
VII, 224 p.
2. Vitkus G. Mažosios valstybės ir jų nacionaliniai interesai // Lietuvos
nacionaliniai interesai ir jos politinė sistema: Konferencijos medžiaga:
Vilnius, 1994 gruodžio 16—17 d.— V., 1995.— P. 15—20.
3. Dainius Zarkauskas “Pasaulio valstybės“

Leave a Comment