NATO pletra i Vidurio Rytu Europa_stiprejimo ar skilimo dilema

1. ĮVADAS

2. NATO STRATEGIJOS po šaltojo karo

3. NATO PLĖTROS ETAPAI Į VRE po šaltojo karo:

a. Trečiasis NATO plėtros etapas 1997m.

i. 1997 metų NATO plėtros argumentai ir kriterijai

ii. Palyginimas su anksčiau įvykusia Aljanso plėtra

iii. NATO valstybių nuomonė plėtros atžvilgiu

b. Ketvirtasis NATO plėtros etapas 2002m.

i. NATO valstybių nuomonė plėtros atžvilgiu

ii. Besikeičiantys NATO ir Rusijos santykiai

iii. NATO plėtros scenarijai

iv. 2002 metais numatomo plėtros etapo kriterijai

4. DVI GALIMOS NATO LŪŽIO LINIJOS:

a. Tarp Rytų ir Vakarų Europos:

1. Rusijos NATO narystės prototipas-NATO ir Rusijos

taryba

2. Irako krizė- Europos valstybių nuomonių skilimas (

Vilniaus dešimtuko pareiškimas)

3. Lenkija-JAV “Trojos arklys” Euuropoje

b. Tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos:

1. Nauji ( kitokie JAV ) tikslai

2. Europietiškas daugiašališkumas- nauja nacionalizmo

forma.
5.IŠVADOS

ĮVADAS

Temos aktualumas

1949 metais balandžio 4 dieną susikūrė Šiaurės Atlanto Sutarties
Organizacija – NATO (North Atlantic Treaty Organization), kurią sudarė 12
steigėjų – narių. Įvairių aplinkybių įtakojamai jau 1952m. NATO teko
plėstis, o po 3 metų – 1955 metais teko plėstis ir antrą kartą. Per visą
savo egzistavimo istoriją NATO plėtėsi keturis kartus, priimdama 7 naujas
nares ir taip savo narių skaičių padidindama nuo 12 iki 19. Visi iki šiol
buvę keturi NATO plėtros atvejai skirstomi į 3 plėtros etapus., 2003 metais
lapkričio mėnesio pabaigoje įvyko Prahos viršūnių susitikimas, kuurio metu į
NATO pakvietimą gavo naujos narės. Taigi, galima kalbėti ir apie naują –
jau ketvirtąjį NATO plėtros etapą.

Pirmieji du NATO plėtros etapai vyko Šaltojo karo metais. Vykstant
konkurencijai tarp NATO šalių ir Varšuvos Sutarties Organizacijos bei tam
tikrais laikotarpiais balansuojant ant galimo t

trečiojo pasaulinio karo
ribos, buvo svarbu užkirsti kelią galimai priešininko agresijai. Todėl
būtent politiniai ir geografiniai aspektai darė didelę įtaką Šaltojo karo
metu vykusiai Aljanso plėtrai.

Pasibaigus Šaltajam karui, narystės NATO siekimą deklaravo daugelis
buvusių Sovietų Sąjungos sateličių valstybių, priklaususių Varšuvos
Sutarties Organizacijai bei Baltijos šalys, kurios iki 1990 metų priklausė
Sovietų Sąjungai [1]..Suirus Varšuvos Sutarties Organizacijai, buvę jos
narės kuo skubiau norėjo užsitikrinti savo saugumą, kurį jos siejo su
integracija į NATO.

1997 metais vykusio Madrido viršūnių susitikimo metu, į NATO buvo
pakviestos Lenkija, Čekija ir Vengrija – buvusios Varšuvos Sutarties
Organizacijos narės. Tai buvo tam tikras lūžis, parodęs, kad Aljansas
pripažįsta pasikeitusią politinę situaciją ir neignoruoja nei vienos
buvusio priešininko valstybės, jeigu ji siekia demokratijos, žmogaus teisių
apsaugos ir kitų, NATO vertybes atitinkančių vertybių įtvirtinimo. Šiame
viršūnių susitikime buvo pažadėta, kad šis plėtros etapas nėra paskutinis.
1999 metais vykusio Vašingtono viršūnių suusitikimo metu į Aljansą nebuvo
pakviesta nė viena kandidatė, tačiau buvo numatyta, kad artimiausias
plėtros klausimo peržiūrėjimas įvyks 2002 metų viršūnių susitikime, kuris,
kaip vėliau buvo nuspręsta, įvyks Prahoje. Lietuvai šis viršūnių
susitikimas yra ypač svarbus todėl, kad būtent šio viršūnių susitikimo metu
ji pagaliau gavo pakvietimą į Aljansą.

Kaip teigia Henry Kissinger’is , Prahos susitikimas buvo ne tik
pirminių Aljanso tikslų triumfas, bet ir proga apsvarstyti šio įvykio
sukeltų ilgalaikių pasikeitimų padarinius.

Prieš pusę amžiaus NATO buvo sukurta tam, kad gintų savo narius nuo
agresijos, o ypač nuo Sovietų invazijos į Vakarų Europą. Šiai g

grėsmei
nunykus, NATO dabar ne tiek plečiasi, kiek keičiasi ir tampa kitokia
organizacija. Šiandien ji jau panašesnė į kolektyvinio saugumo
organizaciją, tokią kaip Jungtinės Tautos. Aljansas brėžia naujas
skiriamąsias linijas ir plėtoja naujus specifinius tikslus. Tai kelia
pavojų pačiai NATO idėjai. Kolektyvinio saugumo organizacijos, kokia pamažu
virsta NATO, grėsmes suvokia kitaip nei paprastas gynybinis Aljansas. Šios
organizacijos grėsmes nagrinėja ne bendrame kontekste, bet kiekvieną
atskirai, dėl to sunku priimti sprendimus dėl kovos su šiomis grėsmėmis
būdų ir tikslingumo. Įvairios krizės per Šaltąjį karą dar buvo sprendžiamos
Aljansui būdingais metodais, ir sąjungininkai kovojo kartu. Antiteroristinė
kampanija, pradėta 2001 metų rugsėjį, jau buvo kolektyvinio saugumo
reikalas. Sąjungininkai prie šios kampanijos prisidėjo tik kiek galėjo (tai
reiškia, kad veikė vien tik amerikiečiai). NATO, kaip organizacija, į kovą
su tarptautiniu terorizmu jau nebuvo įtraukta.

Dabar NATO vykstantis keitimosi procesas sukuria dvi galimas lūžio
linijas Aljanso viduje: tarp Rytų ir Vakarų Europos bei tarp Europos ir
JAV. NATO plėtra būtų vykusi daug sunkiau, jei Europos šalys, kurios yra
NATO narės, vis dar tikėtų Rusijos grėsme ar branduolinio karo galimybe,
t.y. jei Europos šalys būtų jautusios Aljanso reikalingumą. Tačiau viskas
yra kitaip.

Šiame darbe yra siekiama apžvelgti ne tik NATO plėtros etapus į
Vidurio Rytų Europą , palyginti juos su anksčiau įvykusią NATO plėtra,
pateikti NATO narių nuomuonę plėtros atžvilgiu, bet ir išanalizuoti
galimas NATO lūžio linijas. Didelis dėmesys skiriamas priežasčių, kodėl
NATO nusprendė plėstis į
į VRE regioną,kodėl ši plėtra iššaukė tokį
nuomuonių skirtumą , kaip pasikeitė JAV ir Europos santykiai bei kokią
vietą Alijanse užima Vilniaus dešimtuko šalys.

Temos pasirinkimas

Šios temos pasirinkimą nulėmė keletas priežasčių. Pirmiausia tai, kad
būtent šiemet įvykusiame Prahos viršūnių susitikime, Lietuva pagaliau gavo
pakvietimą į NATO. Įdomu panagrinėti, kokios buvo politinės aplinkybės,
kurios privertė NATO plėstis, kokiais kriterijais buvo remiamasi, priimant
sprendimus dėl NATO plėtros ir dėl kandidačių į Aljansą pasirinkimo. Antra,
tai, jog šiandienos įvykių sraute( turiu omeny Irako krizę, kovą prieš
terorizmą ir pan.) yra aiškiai matomas valstybių narių nuomuonių
prieštaravimas esminiais alijanso veiklos klausimais. Reikia pripažinti ir
tai , jog neoficialiai tenka išgirsti, jog Europa pasidalino į dvi
stovyklas, o Aljansas skyla. Iš čia kyla hipotezė: plėtra į VRE :
Alijanso stiprėjimas ar skilimas? Trečia šios temos pasirinkimą lėmusi
priežastis yra ilgametis domėjimasis Atlantizmu bei NATO .

Tyrimo metodika

Šiame darbe bus naudojami aprašomasis, analitinis ir palyginamasis tyrimo
metodai. Rašant šį darbą buvo atsižvelgiama į anksčiau kitų autorių
darbuose padarytas prielaidas.

Nato plėtros etapų klasifikacija

Šiuo metu dar nėra visuotinai priimto NATO plėtros skirstymo į etapus.
Literatūroje galima sutikti keletą NATO plėtros skirstymų į etapus
variantų:

Pirmasis variantas: NATO plėtros etapai pradedami skirstyti nuo
pirmojo naujų NATO narių priėmimo 1952 metais.:

1. Pirmuoju NATO plėtros etapu laikoma 1952m. Turkijos ir Graikijos

priėmimas bei 1955m. Vokietijos priėmimas.

2. Antruoju NATO plėtros etapu laikomas 1982m. Ispanijos priėmimas.

3. Trečiuoju NATO plėtros etapu laikomas 1997m. Lenkijos, Čekijos ir

Vengrijos priėmimas.

4. Ketvirtuoju etapu laikomas numatomas naujų n

narių priėmimas Prahos

viršūnių susitikime 2002 metų lapkričio mėnesį..

Dar vienas, dabar dažniausiai spaudoje sutinkamas, NATO plėtros etapų
skirstymas – nuo 1997m., kada NATO plėtra pirmą kartą buvo vykdoma pagal
pasikeitusias sąlygas po Šaltojo karo.

1. Pirmuoju etapu laikomas 1997m. Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos

priėmimas.

2. Antruoju etapu laikomas būsimasis 2002 metų NATO plėtros etapas.

Šiame magistro darbe bus remiamasi pirmuoju NATO plėtros etapų
skirstymu į 4 plėtros etapus: 1952 – 1955; 1982; 1997; 2002 metais.

Darbo objektas bei tikslas

Darbo objektą nurodo jau pats darbo pavadinimas: NATO plėtros etapai į
Vidurio Rytų Europą, darbo tikslas – išanalizuoti NATO skilimo galimybes,
priežastis bei aplinkybes.

Siekiant pateikti Aljanso lūžio linijas bei jų aspektus, reikia
išnagrinėti priežastis, kodėl NATO nutarė plėstis į VRE, kas įtakojo jos
plėtimąsi šia kryptimi, kokios valstybės ir kodėl buvo pasirinktos tapti
NATO narėmis. Kaip vystosi santykiai dabar tarp NATO narių, ar organizacija
vis dar svarbi tarptautinėje arenoje?

NATO STRATEGIJOS PO ŠALTOJO KARO

1991 metų lapkritį buvo priimta nauja NATO strateginė koncepcija –
pirmoji po Šaltojo karo pabaigos bei pirmoji kada nors viešai paskelbta
NATO strategijos koncepcija. Užduotis parengti naują NATO strategijos
koncepciją buvo Tarybos pavesta NATO karinės strategijos peržiūrėjimui
sukurtai Ad hoc grupei, kuri daugiau žinoma kaip Strategijos peržiūros
grupė. Ši ad hoc grupė nusprendė, kad naujoji karinė strategija turėtų
atspindėti ne tik dabartinę saugumo aplinką, bet ir Aljanso politinį atsaką
į pasikeitusias aplinkybes. Mažai susijusi su ankstesnėmis strategijos
koncepcijomis, ji pabrėžė bendradarbiavimą su buvusiais priešininkais, o ne
konfrontaciją. NATO pagrindiniu tikslu ir toliau liko jos narių saugumas,
bet jau derinamas su specialiu įsipareigojimu dirbti visos Europos saugumo
labui. 1991 metų Aljanso strategijos koncepcija pakeitė Šaltojo karo metais
galiojusias nuostatas. Tai – pirmoji viešai paskelbta NATO strategijos
koncepcija, kas rodo, jog situacija, kuri buvo paskutinius keturiasdešimt
metų yra pasikeitusi, ir kad NATO jau nebemato rimtos grėsmės iš Rytų, kas
leidžia savo strategijos koncepciją skelbti viešai. Šioje koncepcijoje,
aptariant politinius ir karinius NATO saugumo politikos aspektus,
atsižvelgiama į pasikeitusią politinę situaciją, į naujų partnerių Rytų ir
Centrinėje Europoje interesus, kurie jau laikomi Aljanso strategijos
sudėtine dalimi. Numatomas priklausomybės nuo branduolinės ginkluotės
mažinimas, įprastinės ginkluotės pokyčiai, pabrėžiamas NATO vaidmuo krizių
valdyme ir taikos palaikymo operacijų vykdyme, dialogo, bendradarbiavimo ir
kolektyvinės gynybos sampratos ir būtinybė.

Šioje Aljanso strategijos koncepcijoje bandoma sukurti bendrą Šiaurės
Amerikos ir Europos saugumo sistemą, pasitelkiant ne tik NATO, bet ir
tokias viena kitą papildančias organizacijas kaip ESBO[2], Europos Sąjunga,
Vakarų Europos sąjunga, Europos Taryba. Kiekviena iš šių institucijų
prisideda prie bendro Europos saugumo, todėl jų sąveika ir veiklos
koordinavimas lemia jų veiklos saugumui užtikrinti efektyvumą. Tai, kad
strategijos koncepcijoje kalbama apie įvairių bendradarbiavimą saugumui
užtikrinti rodo, jog keičiasi Aljanso požiūris į saugumą: karinis saugumo
aspektas iš svarbiausio saugumo užtikrinimo politikos elemento tampa tik
vienu iš daugelio saugumo užtikrinimo politikos elementų.

1991 metų Aljanso strategijos koncepcijoje akcentuojamos įvairios
galimų grėsmių rūšys: pažymima, kad grėsmių Aljanso teritoriniam saugumui
sumažėjo, bet grėsmės gali iškilti kaip ekonominiai, socialiniai ir
politiniai sunkumai, įskaitant etninius konfliktus, teritorinius ginčus, su
kuriais susiduria daugelis Centrinės ir Rytų Europos šalių.

1997m. Madrido viršūnių susitikime buvo nuspręsta atnaujinti 1991m.
Aljanso strateginę koncepciją. Koncepcijos atnaujinimo būtinybė buvo
grindžiama pokyčiais, įvykusiais Europoje nuo 1991 metų strateginės
koncepcijos priėmimo, patvirtinant Aljanso narių įsipareigojimus dėl
kolektyvinės gynybos ir transatlantinių ryšių bei garantuojant, kad NATO
strategija dera prie XXI amžiaus pokyčių. 1999 metų balandžio 23 – 24
dienomis Vašingtone minint 50-tąsias NATO įkūrimo metines, patvirtinta
naujoji Aljanso strategijos koncepcija (tiksliau – atnaujinta 1991 metų
NATO strategijos koncepcija).

Šios koncepcijos formavimas (tiksliau: 1991 metų Aljanso strateginės
koncepcijos atnaujinimas) buvo baigtas 1999 metų balandžio mėnesį ir
pateiktas tuo metu vykusiam Vašingtono viršūnių susitikimui. Vykę debatai
dėl naujos koncepcijos išryškino ir kai kuriuos JAV ir jos Europos
sąjungininkių nuomonių skirtumus. Amerikiečiai siūlė plačiau apimantį
koncepcijos variantą: apimantį ne tik Europą, bet ir kitus regionus, kurie
gali sukelti grėsmes NATO narių saugumui. Europoje buvo keliama idėja
sukurti savo – be JAV – strategines pajėgas. Svarstant koncepcijos
metmenis, niekam nekilo abejonių, kad NATO turi išlikti svarbiausiu saugumo
garantu euroatlantinėje erdvėje, kas įtakoja atitinkamo karinio potencialo
išlaikymo būtinybę.

1999 metų Aljanso strategijos koncepcijoje pirmą kartą pripažinta
karinių misijų vykdymo regionuose, neįeinančiuose į NATO valstybių
teritoriją, galimybė. Aišku, kad kyla problema dėl tokių misijų
suderinamumu su Jungtinių Tautų jurisdikcija.

Atnaujintos strateginės koncepcijos esmę nusako Vašingtono viršūnių
susitikime 1999m. balandį priimtas komunikatas: “Idant Aljansas įstengtų
priimti naujus iššūkius saugumui, mes atnaujinome Strateginę koncepciją
taip, kad ji būtų adekvati naujajai Aljanso saugumo aplinkai. Atnaujinta
koncepcija patvirtina mūsų kolektyvinės gynybo įsipareigojimą bei
transatlantinį ryšį; įvertina iššūkius, su kuriais Aljansas susiduria
dabar; pristato Aljansą drauge su visų jo pajėgumų spektru, pasirengusį
stiprinti Euroatlantinio regiono saugumą ir stabilumą; patvirtina mūsų
įsipareigojimą sukurti ESGI[3] Aljanso viduje; akcentuoja padidėjusią
partnerystės ir dialogo svarbą; pabrėžia poreikį išvystyti visą gynybos
pajėgumų potencialą, idant būtų pasirengta įvairioms Aljanso misijoms,
įskaitant lengviau perdislokuojamas, geriau aprūpintas, turinčias išlikimo
potencialą ir gebančias efektyviau veikti karines pajėgas; nustato gaires
NATO karinei vadovybei šiems tikslams siekti.” (Vašingtono viršūnių
susitikimo komunikatas, 5 pastraipa. “NATO Vašingtono viršūnių susitikimo
vadovas 1999m. balandžio 23-25d.”, p.14. Aidai, 2000)

Kiekviena anksčiau ar vėliau buvusi Aljanso strateginė koncepcija buvo
NATO pagrindinių tikslų, keliamų grėsmių supratimo ir gynybos principų
išraiška. Todėl strateginės koncepcijos raida yra svarbus rodiklis, pagal
kurį galima daryti išvadas apie Aljansą. Tai, kad 1991 ir 1999 metų
koncepcijos buvo viešai publikuotos, rodo, kad NATO tampa atviresnė,
keičiasi jos tikslai ir priešų suvokimas.

Priėmus 1991 metų strateginę koncepciją, kurioje buvo suformuluoti
kitokie nei iki tol galioję tikslai ir principai, atsirado galimybė po
keleto metų numatyti NATO plėtros galimybes ir atverti Aljanso duris
naujoms narėms.

TREČIASIS NATO PLĖTROS ETAPAS – 1997 metai

Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos priėmimas į NATO

Trečiuoju NATO plėtros etapu laikomas Čekijos, Lenkijos ir Vengrijos
priėmimas į Aljansą 1997 metais[4]. Šis plėtros etapas buvo pirmasis NATO
plėtros atvejis po Šaltojo karo pabaigos.

Po Šaltojo karo pabaigos, norą prisijungti prie NATO pareiškė Lenkija,
Čekija, Vengrija, Lietuva, Latvija, Estija, Slovakija, Slovėnija, Rumunija,
Bulgarija, FYROM (Makedonija), Albanija. Tačiau tik 3 valstybės – Lenkija,
Čekija, Vengrija – buvo pakviestos pradėti derybas su Aljansu.

Apie būsimą NATO plėtrą 1997 metais buvo plačiai svarstoma kelerius
metus. Realiausiomis kandidatėmis buvo laikomos vadinamosios Višegrado
šalys – Lenkija, Čekija, Vengrija. (Kai kurios valstybės palaikė ir
Rumunijos bei Slovėnijos kandidatūras.) Šios šalys ekonomiškai buvo
stipriausios iš galimų kandidačių į Aljansą, bet netgi joms buvo numatomos
didelės finansinės problemos, susijusios su integracija į NATO.

Baltijos šalims – Lietuvai, Latvijai ir Estijai, taip pat siekiančioms
narystės Aljanse – ankstyva narystė nebuvo žadama. Kaip atsaką 1996 metų
pavasarį JAV vyriausybė išvystė Baltijos narystės planą (Baltic action
plan) Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Šis planas siekė išspręsti šių šalių
integracijos į Europą problemas, nežadant joms narystės Aljanse. Šį planą
sudarė trys dalys:

1. Pirmoji dalis liečia daugiašalius santykius su Baltijos šalimis

ir tokiomis organizacijomis kaip NATO, ESBO ar Europos Sąjunga

siekiant geresnio šių santykių koordinavimo.

2. Baltijos valstybių santykių su Rusija gerinimas, pabrėžiant rusų

mažumų teisių gerinimą.

3. Dvišaliai Baltijos valstybių ir JAV santykiai, siūlant padidintą

ekonominę ir karinę JAV pagalbą, bendras karines pratybas tarp

Baltijos bataliono ir JAV kareivių (BALTBAT) ir pasikeitimai

simboliniais, aukšto rango susitikimais tarp Vašingtono ir

Baltijos valstybių.[5]

1997 METŲ NATO PLĖTROS ARGUMENTAI IR KRITERIJAI

Madrido viršūnių susitikime 1997 metų liepos mėnesį, kuriame Aljansas
nusprendė deryboms pakviesti Lenkiją, Čekiją ir Vengriją, Čekijos užsienio
reikalų viceministras Vondra kreipėsi į JAV senatorių grupę su klausimu:
Kodėl jūs mus pasirinkote? Ir jis gavo atsakymą: “Jūs mums patinkate, mes
manome, kad mes jums irgi patinkame, ir be to, jūs tai kalėte į mūsų galvas
taip ilgai, kad mes tiesiog negalėjome kitaip pasielgti.”[6]

Argumentai, kurie nulėmė šių trijų Centrinės Europos valstybių
pakvietimą, skyrėsi nuo ankstesnės NATO plėtros argumentų. Jeigu
ankstesniais plėtros atvejais lemiamą reikšmę turėjo strategiškai gera
geografinė padėtis ar politiniai dalykai, tokie kaip saugumo užtikrinimas
ar galimas indėlis į saugumo užtikrinimą, tai šis plėtros etapas skyrėsi
kitokia argumentacija ir reikalavimais šalims aspirantėms.

Geografiškai visos trys 1997 metais į Aljansą pakviestos valstybės
priklauso Centrinei arba Vidurio Europai. Lenkija turi išėjimą į Baltijos
jūrą, sienomis ribojasi su Lietuva, Baltarusija, Rusija (Kaliningrado
sritimi), Ukraina, Slovakija, Čekija ir Vokietija. Čekija ribojasi su
Lenkija, Vokietija, Austrija ir Slovakija, o Vengrija – su Slovakija,
Ukraina, Rumunija, Jugoslavija, Kroatija ir Slovėnija.

Pagal geografinę padėtį, Lenkijos priėmimas į NATO Aljansą priartina
prie buvusios Sovietų Sąjungos šalių – NATO ribos pasislenka į Rytus.
Vengrija – NATO anklavas – valstybė, neturinti sienos su jokia NATO
valstybe. Strategiškai gera Vengrijos padėtis tuo aspektu, kad jos sienos
ribojasi su Balkanų šalimis, kuriose po Šaltojo karo pabaigos prasidėjo
karas, turėjęs ypatingą NATO dėmesį. Vengrijos priėmimas NATO priartina
prie konfliktų židinių.

NATO šalių nuosprendis, kuriuo buvo nuspręsta, kurias valstybes
kviesti prisijungti prie Aljanso, iš dalies rėmėsi 1995 metų NATO plėtros
studija, kurioje buvo teigiama, kad narystės siekiančios šalys turėtų
pademonstruoti įtvirtintą demokratijos praktiką, ekonomikos reformas,
siekiant laisvos rinkos ekonomikos sistemos, pagarbą žmogaus teisėms,
taikius santykius su kaimyninėmis šalimis, civilinę armijos kontrolę ir
norą bei galimybes prisidėti prie Aljanso saugumo užtikrinimo. Sprendimas
taip pat buvo įtakotas faktorių, kurių NATO plėtros studija nenumatė:
strateginė kandidatės svarba, Rusijos politinis jautrumas, NATO narystės
šiaurės – pietų pusiausvyra, įvairūs NATO valstybių politiniai dalykai bei
svarstymai, susiję su kaina ir ratifikacijos procedūromis.

Dar vienas svarbus aspektas dėl būtent šių šalių pakvietimo narystei
NATO yra tas, kad nei viena iš šių šalių nepriklausė Sovietų Sąjungai – jos
buvo tik įtakos zonoje. Tuo metu Vakarų valstybėms vis dar darė įtaką
įsivaizduojama Rusijos grėsmė.[7]

JAV Kongresas savo 1994 metais priimtame NATO dalyvavimo akte išreiškė
6 kriterijus, kuriais remdamasis jis vertins NATO plėtros galimybę.
Kandidatės šalys turi turėti demokratines institucijas, laisvos rinkos
ekonomiką, civilinę armijos kontrolę, įstatymų viršenybę, piliečių teisių
apsaugą ir pagarbą kaimyninių šalių teritoriniam integralumui.

Pagrindiniai debatai dėl NATO plėtros buvo susiję su kandidačių
kvalifikacija, galimybe dalyvauti misijose bei narystės kaina. Išlaidų,
susijusių su naujų narių priėmimu, klausimas nebuvo labai pabrėžiamas,
kadangi šių trijų valstybių priėmimas nereikalavo didelių JAV išlaidų.

1997 metų birželio 12 dieną JAV Prezidentas B.Clinton’as pranešė, kad
JAV remia Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos kandidatūras priėmimui į Aljansą.
Buvo tikima, kad šios trys šalys yra padarę didžiausią progresą kariuomenės
reformavime, demokratinių institucijų ir laisvos rinkos vystyme, bei
civilinės armijos kontrolės užtikrinime. Taip pat buvo tikima, kad daugiau
galimybių pasiekti konsensusą trims šalims, o ne penkioms ar daugiau šalių.

Dar keletas aplinkybių lėmė tai, kad Senatas nubalsavo už tris, o ne
daugiau šalių: trijų šalių integracija kainuoja mažiau, be to, NATO
priimant sprendimus konsensuso principu, didesnis skaičius turinčių balso
teisę narių kelia tikimybę, kad konsensusas nebus arba sunkiai bus
pasiektas. Mažesnė plėtra reiškia lengvesnę naujų narių integraciją į
Aljanso struktūras. Dažnai išreiškiama nuomonė, kad likusioms šalims yra
duodama galimybė pasiekti pakankamą kvalifikaciją, norint tapti
pilnateisėmis Aljanso narėmis. JAV pareigūnai teigė, kad Baltijos šalims
dar reikia patobulinti savo karines pajėgas, kadangi kol kas jos dar
negalėtų pilnai prisijungti prie V straipsnio kolektyvinės gynybos
principo, atsižvelgiant į jų geografinę padėtį.

Argumentai, kurie galėjo nulemti, kodėl būtent šios trys šalys buvo
pakviestos deryboms į Aljansą, ganėtinai tiksliai buvo išdėstyti JAV
Gynybos departamento parengtame pranešime JAV Senatui, dėl ko Senatas
turėtų balsuoti už Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos priėmimą į NATO.[8] Šiame
pranešime yra įvardinti Aljanso plėtros į Centrinę Europą pranašumai ir
trūkumai, pavojai, slypintys plėtros atidėjime ar stabdyme. Kaip akivaizdus
privalumų įrodymas buvo išvardinti šie faktoriai:

• Demokratinės reformos ir šalių stabilumas. Centrinės ir Rytų

Europos valstybės, siekiančios narystės Aljanse, priėmė

įstatymus, užtikrinančius civilinę ginkluotųjų pajėgų kontrolę.

Taip pat parama narystei NATO vienija daug skirtingų politinių

partijų. Tokiu būdu ekstremistinės jėgos dar labiau nustumiamos

į šalį.

• Sustiprėjusi kolektyvinė gynyba ir gebėjimas spręsti naujas

saugumo problemas. Kolektyvinė gynyba ir JAV karinės pajėgos

Europoje išlieka kertinis Europos bei transatlantinio saugumo

akmuo. Karas Jugoslavijoje, terorizmas, masinio naikinimo ginklų

platinimas sukėlė naujas saugumo problemas. Naujų šalių

priėmimas leis kovoti su šiomis grėsmėmis ir taip padidinti

regiono saugumą.

• Gerėjantys Centrinės ir Rytų Europos valstybių santykiai.

Glaudesnis bendradarbiavimas su NATO ir siekimas įstoti į

Aljansą skatina Centrinės ir Rytų Europos valstybes spręsti

tarpusavio problemas. Tai leido pasirašyti daugelį dvišalių

sutarčių, tuo užbaigiant ilgalaikius nesutarimus dėl sienų,

padėjo gerinti tautinių mažumų gyvenimo sąlygas.

• Naštos dalinimasis NATO misijose. Kandidatės į NATO prisideda

prie NATO vadovaujamos operacijos Bosnijoje ir Kosove ir tokiu

būdu padeda užtikrinti Europos saugumą.

• Išplėstas stabilumas Europoje. Istorijos pamokos rodo, kad

visuomet, kai padėtis Vidurio ir Rytų Europoje

susikomplikuodavo, kildavo nestabilumas, apimantis visą Europą.

Stiprindama stabilumą ir pasitikėjimą, NATO gina ne tik priimamų

į Aljansą valstybių ilgalaikius saugumo interesus, bet ir jų

kaimynių, įskaitant Rusiją ir Ukrainą.

• Ekonominė pažanga. Mažindama nestabilumą, NATO prisideda prie

priimamų į Aljansą šalių ekonomikos vystymo, skatindama

ekonomines refomas, prekybą ir investicijas.

• Europa taps stipresne JAV partnere. Priimdama naujus narius ir

drauge integruodama savo institucijas, Europa taps pajėgesne JAV

partnere ekonomikos ir saugumo stiprinimo srityje. Ji galės

sukurti savus krizių valdymo pajėgumus ir įveikti krizes, kurios

kyla jos sienų prieigose[9].

Tuometinė JAV Sekretorė M.Albright dar 1994 metais susitikimuose su
Lenkijos pareigūnais dažnai minėjo garantuotą Lenkijos vietą artimiausiame
Aljanso plėtros rate. Spaudoje dažnai pasigirsdavo nuomonių, kad Lenkijos
ir Čekijos bei Vengrijos narystę Aljanse labai palaikė itin įtakingas lenkų
išeivių lobby prie JAV Senato. Taip pat negalima atmesti Lenkijos kaip
valstybės dydžio bei Vokietijos kaimynystės: dvi didžiulės ir pajėgios
kaimynės turėjo sudaryti labai stiprios Aljanso rytinės sienos įspūdį.

PALYGINIMAS SU ANKSČIAU ĮVYKUSIA ALJANSO PLĖTRA

Prieš Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos priėmimą į Aljansą, buvo daug
svarstymų apie galima problemas, kurias NATO sukels šių šalių narystė. Buvo
bandoma lyginti praėjusius plėtros etapus ir jų “pamokas” su galimomis šios
NATO plėtros pasėkmėmis.

Steigiant NATO 1949 metais, į šalis – steigėjas buvo pakviesta Italija
– šalis, kuri neturi priėjimo prie Atlanto, II pasaulinio karo metais
buvusi “ašies” valstybė, kurios demokratija ir rinkos ekonomika kėlė
didelių abejonių. Tačiau buvo nuspręsta, kad saugiau Italiją turėti kaip
NATO valstybę. Šiandieninės Rytų Europos šalys, kaip ir Italija, nėra
geografiškai “Atlanto” šalys, yra naujai susikūrusios ar atsikūrusios
demokratijos, pradėjusios kurti rinkos ekonomiką. [10]

Portugalijos pavyzdys rodo, kad kuriant Aljansą, Portugalija visai
nebuvo demokratinė valstybė, tačiau jos priėmimas į NATO sudarė sąlygas
tolesniai demokratijos raidai. Rytų Europos valstybės, ko gero, yra labiau
demokratizuotos, nei Portugalija steigiant NATO, taip pat jos yra labiau
suinteresuotos tolesniam demokratizacijos vykdymui.[11]

Graikija ir Turkija – konkuruojančios šalys, kurios į Aljansą buvo
kartu priimtos 1951 metais. Jas priimant, prisijungimo protokole aiškiai
buvo nurodytas pagrindinis priėmimo kriterijus: <..> Šiaurės Atlanto erdvės
saugumas bus padidintas priimant Graikijos karalystę ir Turkijos
respubliką.[12] Iš šios prisijugimo protokolo citatos galima daryti išvadą,
kad pagrindiniu prisijungimo kriterijumi buvo gera strateginė geografinė
padėtis.

Net ir būdamos Aljanso valstybės, Graikija ir Turkija sugebėjo
konfliktuoti. Bet be jų narystės Aljanse, Kipro konfliktas būtų kur kas
didesnis. Taigi, konfliktuojančių šalių narystė Aljanse gali būti konflikto
sprendimo ar bent jau konflikto dydžio sumažinimo priežastimi.

Graikijos ir Turkijos narystė Aljanse sukelia problemų sprendimų
priėmime NATO viduje. Dažnai sprendimai yra sulaikomi iš kurios nors šių
dviejų šalių pusės. Graikija ir Turkija tai daro, nepalaikydamos konsenso
principo arba grąsindamos veto grėsme. Teoriškai, NATO nėra veto teisės,
bet tokia teisė dažnai iškyla retoriniuose klausimuose. Praktikoje
neformalus veto taikomas Šiaurės Atlanto Tarybos narių vieni kitų
atžvilgiu. Dažniausiai veto grąsinama ne dėl šalies ypatingo intereso vienu
ar kitu klausimu, bet šantažo būdu bandant išplėšti iš NATO kokią nors
nuolaidą, dažniausiai liečiančią konfliktą su kaimynine šalimi[13]. Tai
rodo pavojų, kurį NATO gali sukelti priimtos konfliktuojančios šalys.

Kita problema, kurią galima numatyti remiantis Graikijos ir Turkijos
narystės Aljanse pavyzdžiu, yra galimas veto prieš būsimą kitų valstybių
narystę Aljanse. Tai įmanoma, jeigu narystės siekia šalis, kurioje jau
esama NATO narė turi ypatingų interesų (pavyzdžiui, dideles tautines
mažumas). Tokiu atveju tikėtina, kad bus grąsinama veto, jeigu šalis
aspirantė neįvykdys kokių nors reikalavimų.[14]

Vokietijos narystės Aljanse[15] pavyzdys rodo, kad narystė NATO gali
potencialų priešą paversti pajėgia sąjungininke. Manoma, kad jeigu
Vokietija nebūtų savo laiku priimta į Aljansą, ji tikėtinai galėjo
išvystyti nacionalinį – karinį identitetą, kuris būtų skirtingas nuo Vakarų
ir, tikriausiai, būtų panašus į pavojingą neoromantinę Mitteleuropa
idėją[16].

Dažnai diskusijose Aljanso viduje yra cituojamas Ispanijos pavyzdys.
Ispanijos priėmimas į NATO buvo ne tik saugumo sumetimais: po ilgų
diktatorystės metų Ispanija tapo demokratiška šalimi – tokia, kaip ir visos
Vakarų Europos valstybės. Remiantis šiuo aspektu, galima išvesti paralelę
su Rytų ir Vidurio Europos šalimis: po ilgų totalitarinio režimo metų, jos
tampa demokratinėmis valstybėmis. Tačiau Ispanijos pavyzdys yra kitoks tuo,
kad ji buvo priimta į Aljansą dar Šaltojo karo metais, tačiau ši valstybė
buvo ganėtinai saugioje padėtyje ir jos narystės NATO klausimas galėjo būti
atidėtas be didesnio pavojaus.[17]

NATO VALSTYBIŲ NUOMONĖ PLĖTROS ATŽVILGIU

NATO valstybės turėjo skirtingas nuomones plėtros atžvilgiu. Kai kurių
NATO narių vyriausybės išreiškė mažai entuziazmo dėl plėtros, tačiau rėmė
plėtrą todėl, kad B.Clinton’o administracija tikėjo, jog plėtra yra būtina
Europos stabilumui ir Aljanso gyvybingumui. Kai kurios narės plėtrą rėmė
dėl regioninių išskaičiavimų, tokių kaip Italijos ar Graikijos troškimas
taikos Balkanuose. Kai kurios NATO narės plėtrą traktavo plačiai, į ją
žvelgdamos per Europos Sąjungos evoliucijos prizmę. Dėl Čekijos, Lenkijos
ir Vengrijos integracijos konsensas buvo akivaizdus. Dalis narių siekė į
pakviestųjų sąrašą įtraukti Rumuniją ir Slovėniją. Kitos valstybės –
Baltijos šalys, Bulgarija – buvo minimos kaip potencialios ateities
kandidatės, kurios, ko gero, Madrido viršūnių susitikimo metu palaikymo
neturėtų sulaukti.[18]

1996 metais JAV mokslininkai pateikė NATO narių vertinimų būsimos
plėtros atžvilgiu analizę.[19] Joje, remiantis oficialia tu šalių pareigūnų
nuomone bei spaudos tyrimais, aprašoma kiekvienos Aljanso narės nuomonė.

• Belgija. Belgija keletą mėnesių rėmė Lenkijos, Čekijos ir

Vengrijos narystę. 1997 metų gegužę kai kurie pareigūnai nurodė,

kad Belgija remtų ir Rumunijos bei Slovėnijos kandidatūras.

Belgijos politinis elitas rėmė būsimos plėtros idėją bei

pasisakė už “atvirų durų” politiką būsimiems plėtros etapams.

Kaip plėtros trūkumą nurodė labiau komplikuotą sprendimo

priėmimo procedūrą.

• Didžioji Britanija rėmė mažos plėtros idėją. T.Blair’o

vyriausybė teigė, kad Aljansas neturi priimti narių, kurios jį

silpnintų. Britanija norėjo būti tikra, kad būsimosios narės

tikrai yra demokratinės valstybės, pajėgios reikalingomis

kontribucijomis prisidėti prie NATO. Buvo pasisakyta prieš

Baltijos valstybių pakvietimą pirmame plėtros rate. Stipriai

buvo remiamos Lenkija, Čekija ir Vengrija, kai kurie pareigūnai

teigė, kad nieko prieš neturi prieš Slovėnijos kandidatūrą..

Britų vyriausybė pasisakė teigiamai už galimą NATO plėtrą

ateityje.

• Kanada rėmė Lenkiją, Vengriją, Čekiją, Slovėniją ir Rumuniją.

• Danija rėmė Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos narystę bei,

stipriausiai iš visų Aljanso valstybių, pasisakė už Baltijos

šalių priėmimą.

• Prancūzijoje išsiskyrė prezidento Jacques Chirac ir premjero

Jospin nuomonės Aljanso plėtros klausimu. Prezidentas pritarė

Aljanso plėtrai, gindamas Rumunijos kandidatūrą ir

neprieštaraudamas Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos bei Slovėnijos

narystei. Premjeras neprieštaravo NATO plėtrai, tačiau

pageidavo, kad ji vyktų lėtai. Premjeras Jospin taip pat

stipriai palaikė Rumunijos kandidatūrą. Rumunijos kandidatūra

Prancūzijoje buvo remiama todėl, kad šią šalį prancūzai matė

kaip potencialiai stabilią saugumo požiūriu valstybę Balkanuose,

iš kur, Prancūzijos nuomone, didžiausia tikimybė grėsmės

Europai.

• Vokietija rėmė Lenkiją, Vengriją, Čekiją. Vokietijos siekis buvo

perkelti NATO sieną – stabilumo ir saugumo sieną – tolyn į

Rytus. Tam puikiai turėjo pasitarnauti NATO plėtra. Rumunijos ir

Slovėnijos bei Baltijos šalių kandidatūros buvo numatomos

tolimesniems NATO plėtros etapams..

• Graikija tikėjo, kad ateities grėsmės greičiau ateitų iš pietų

nei iš rytų, kaip dar manė kai kurios Aljanso valstybės.

Pietumis graikai laikė Islamo pasaulį, Kaukazo regioną ir

Balkanus. Atėnai rėmė Lenkiją, Vengriją, Čekiją. Taip pat ragino

priimti Rumuniją ir Bulgariją bei rėmė Slovėnijos kandidatūrą.

Bulgarijos narystę graikai laikė bent jau sekančio plėtros etapo

būtina dalimi.

• Islandija rėmė Lenkiją, Vengriją, Čekiją kaip būsimas NATO

nares. Taip pat pasisakė už būsimą Baltijos šalių narystę.

Islandija vis dar turėjo idėją, kad Rusija vieną dieną taps

grėsme. Todėl, anot Islandijos pareigūnų, NATO turėtų atverti

duris ateities kandidatėms, tame tarpe ir Baltijos šalims.

• Italija pykosi su Clinton’o administracija dėl Slovėnijos ir

Rumunijos kandidatūrų. Prodi vyriausybė rėmė Lenkijos, Vengrijos

ir Čekijos priėmimą, tačiau pasisakė už stiprų Slovėnijos ir

Rumunijos palaikymą. Tokią nuostatą lėmė pabėgėlių iš nestabilių

Balkanų srautai, netvarka Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Rytuose –

tradicinėse Italijos interesų zonose. Italijos manymu,

Slovėnijos ir Rumunijos nepriėmimas rodytų NATO nesirūpinimą

pietryčių Europos regionu, kuriame kyla grėsmės stabilumui.

• Liuksemburgas palaikė Lenkiją, Vengriją, Čekiją, Slovėniją ir

Rumuniją.

• Nyderlandai taip pat palaikė Lenkiją, Vengriją, Čekiją,

Slovėniją ir Rumuniją. Baltijos šalys negali būti priimtos į

Aljansą, kol NATO santykiai su Rusija ženkliai nepagerės.

• Norvegija rėmė Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos narystę. Buvo

manoma, kad nei Slovėnija, nei Rumunija dar negalėjo įnešti

reikalingo dydžio įnašo kolektyvinei gynybai.

• Portugalija manė, kad plėtra sustiprins Aljanso galimybes

spręsti problemas Europos pietuose, todėl palaikė tiek Lenkiją,

Vengriją, Čekiją, tiek Slovėniją ir Rumuniją.

• Ispanija taip pat palaikė Lenkiją, Vengriją, Čekiją, Slovėniją

ir Rumuniją. Diskusijose apie NATO plėtrą Ispanijos pareigūnai

dažnai remiasi savo šalies teigiama patirtimi integruojantis į

Aljansą. Kartu su kitomis Viduržemio jūros valstybėmis Ispanija

norėtų matyti didesnį Aljanso dėmesį Pietų Europos regionui.

• Turkija Buvo daug nuomonių, kad Turkija yra ta valstybė, kuri

užkirs kelią Aljanso plėtrai, siekdama priversti Europos Sąjungą

atverti Turkijai duris. Turkijos parlamente buvo daug nuomonių,

kad reikia blokuoti NATO plėtrą tam, kad Europos Sąjunga rimtai

apsvarstytų Turkijos narystės galimybę. Kiti apžvalgininkai

teigė, kad Ankara neblokuos JAV politikos. Turkijos kariškiai

yra gan konservatyvūs ir rėmė NATO plėtrą Vakarų saugumo

stiprinimui prieš galimą Rusijos agresiją. Turkijos vyriausybė

palaikė Rumuniją, Slovėniją ir Bulgariją ir teigė, kad Turkija

netrukdys Aljanso plėtrai Madrido viršūnių susitikimo metu.[20]

Diskusijų rezultatas buvo, kaip ir planuota, Lenkijos, Čekijos ir
Vengrijos pakvietimas į Aljansą 1997 metais.

———————–
[1] Lietuva narystės NATO siekia nuo pat 1994 metų
[2] Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija
[3] ESGI – Europos saugumo ir gynybos identitetas
[4] Pagal dabar spaudoje vyraujantį NATO plėtros etapų skirstymą, Čekijos,
Lenkijos ir Vengrijos priėmimas į Aljansą laikomas pirmuoju plėtros etapu.
[5] NATO expansion: a time to reconsider. A special report by the British
American Security Information Council (BASIC) and Center for European
Security and Disarmament (CESD) 5 skyrius.
[6] NATO’s Enlargement to the East: An Analysis of Collective Decision-
making EAPC-NATO Individual Fellowship Report 1998-2000
Frank Schimmelfennig
[7] Sprendžiant iš įvairių pasisakymų ir nuomonių, tuo metu Rusija buvo
traktuojama kaip Sovietų Sąjungos tradicijų tęsėja.
[8] JAV Senatas turi pritarti saugumo garantijų suteikimui naujoms narėms
2/3 balsų, t.y. daugiau nei 67 balsų.
[9] R.Šapronas. “Lietuvos integracija į NATO: narystės kainos
problema.”Op.cit.p.201
[10] Learning from past experience of admitting new members into NATO.
http://www.fas.org/man/ceern/lessons.htm
[11] Op.cit. p.2
[12] Protocol To The Treaty On The Accession Of Greece And Turkey,
www.nato.int
[13] Op.cit. p 3
[14] Kaip pavyzdį galima paminėti JAV Senato žydį lobby spaudimą Lietuvai
dėl žydų turto grąžinimo.
[15] Vokietija į NATO buvo priimta 1955m.
[16]Op.cit. p 5.
[17] http://www.fas.org/man/crs/gprime.htm#B1a

[18] http://www.fas.org/man/crs/gprime.htm#B1a

[19] Enlargement and Madrid summit.
http://www.fas.org/man/crs/gprime.htm#B1a

Leave a Comment