1. ĮVADAS 2. NATO STRATEGIJOS po šaltojo karo 3. NATO PLĖTROS ETAPAI Į VRE po šaltojo karo: a. Trečiasis NATO plėtros etapas 1997m. i. 1997 metų NATO plėtros argumentai ir kriterijai ii. Palyginimas su anksčiau įvykusia Aljanso plėtra iii. NATO valstybių nuomonė plėtros atžvilgiu b. Ketvirtasis NATO plėtros etapas 2002m. i. NATO valstybių nuomonė plėtros atžvilgiu ii. Besikeičiantys NATO ir Rusijos santykiai iii. NATO plėtros scenarijai iv. 2002 metais numatomo plėtros etapo kriterijai 4. DVI GALIMOS NATO LŪŽIO LINIJOS: a. Tarp Rytų ir Vakarų Europos: 1. Rusijos NATO narystės prototipas-NATO ir Rusijos taryba 2. Irako krizė- Europos valstybių nuomonių skilimas ( Vilniaus dešimtuko pareiškimas) 3. Lenkija-JAV “Trojos arklys” Europoje b. Tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos: 1. Nauji ( kitokie JAV ) tikslai 2. Europietiškas daugiašališkumas- nauja nacionalizmo forma.5.IŠVADOS
ĮVADAS
Temos aktualumas
1949 metais balandžio 4 dieną susikūrė Šiaurės Atlanto SutartiesOrganizacija – NATO (North Atlantic Treaty Organization), kurią sudarė 12steigėjų – narių. Įvairių aplinkybių įtakojamai jau 1952m. NATO tekoplėstis, o po 3 metų – 1955 metais teko plėstis ir antrą kartą. Per visąsavo egzistavimo istoriją NATO plėtėsi keturis kartus, priimdama 7 naujasnares ir taip savo narių skaičių padidindama nuo 12 iki 19. Visi iki šiolbuvę keturi NATO plėtros atvejai skirstomi į 3 plėtros etapus., 2003 metaislapkričio mėnesio pabaigoje įvyko Prahos viršūnių susitikimas, kurio metu įNATO pakvietimą gavo naujos narės. Taigi, galima kalbėti ir apie naują –jau ketvirtąjį NATO plėtros etapą.
Pirmieji du NATO plėtros etapai vyko Šaltojo karo metais. Vykstantkonkurencijai tarp NATO šalių ir Varšuvos Sutarties Organizacijos bei tamtikrais laikotarpiais balansuojant ant galimo trečiojo pasaulinio karoribos, buvo svarbu užkirsti kelią galimai priešininko agresijai. Todėlbūtent politiniai ir geografiniai aspektai darė didelę įtaką Šaltojo karometu vykusiai Aljanso plėtrai.
Pasibaigus Šaltajam karui, narystės NATO siekimą deklaravo daugelisbuvusių Sovietų Sąjungos sateličių valstybių, priklaususių VaršuvosSutarties Organizacijai bei Baltijos šalys, kurios iki 1990 metų priklausėSovietų Sąjungai [1]..Suirus Varšuvos Sutarties Organizacijai, buvę josnarės kuo skubiau norėjo užsitikrinti savo saugumą, kurį jos siejo suintegracija į NATO.
1997 metais vykusio Madrido viršūnių susitikimo metu, į NATO buvopakviestos Lenkija, Čekija ir Vengrija – buvusios Varšuvos SutartiesOrganizacijos narės. Tai buvo tam tikras lūžis, parodęs, kad Aljansaspripažįsta pasikeitusią politinę situaciją ir neignoruoja nei vienosbuvusio priešininko valstybės, jeigu ji siekia demokratijos, žmogaus teisiųapsaugos ir kitų, NATO vertybes atitinkančių vertybių įtvirtinimo. Šiameviršūnių susitikime buvo pažadėta, kad šis plėtros etapas nėra paskutinis.1999 metais vykusio Vašingtono viršūnių susitikimo metu į Aljansą nebuvopakviesta nė viena kandidatė, tačiau buvo numatyta, kad artimiausiasplėtros klausimo peržiūrėjimas įvyks 2002 metų viršūnių susitikime, kuris,kaip vėliau buvo nuspręsta, įvyks Prahoje. Lietuvai šis viršūniųsusitikimas yra ypač svarbus todėl, kad būtent šio viršūnių susitikimo metuji pagaliau gavo pakvietimą į Aljansą.
Kaip teigia Henry Kissinger’is , Prahos susitikimas buvo ne tikpirminių Aljanso tikslų triumfas, bet ir proga apsvarstyti šio įvykiosukeltų ilgalaikių pasikeitimų padarinius.
Prieš pusę amžiaus NATO buvo sukurta tam, kad gintų savo narius nuoagresijos, o ypač nuo Sovietų invazijos į Vakarų Europą. Šiai grėsmeinunykus, NATO dabar ne tiek plečiasi, kiek keičiasi ir tampa kitokiaorganizacija. Šiandien ji jau panašesnė į kolektyvinio saugumoorganizaciją, tokią kaip Jungtinės Tautos. Aljansas brėžia naujasskiriamąsias linijas ir plėtoja naujus specifinius tikslus. Tai keliapavojų pačiai NATO idėjai. Kolektyvinio saugumo organizacijos, kokia pamažu
virsta NATO, grėsmes suvokia kitaip nei paprastas gynybinis Aljansas. Šiosorganizacijos grėsmes nagrinėja ne bendrame kontekste, bet kiekvienąatskirai, dėl to sunku priimti sprendimus dėl kovos su šiomis grėsmėmisbūdų ir tikslingumo. Įvairios krizės per Šaltąjį karą dar buvo sprendžiamosAljansui būdingais metodais, ir sąjungininkai kovojo kartu. Antiteroristinėkampanija, pradėta 2001 metų rugsėjį, jau buvo kolektyvinio saugumoreikalas. Sąjungininkai prie šios kampanijos prisidėjo tik kiek galėjo (taireiškia, kad veikė vien tik amerikiečiai). NATO, kaip organizacija, į kovąsu tarptautiniu terorizmu jau nebuvo įtraukta. Dabar NATO vykstantis keitimosi procesas sukuria dvi galimas lūžiolinijas Aljanso viduje: tarp Rytų ir Vakarų Europos bei tarp Europos irJAV. NATO plėtra būtų vykusi daug sunkiau, jei Europos šalys, kurios yraNATO narės, vis dar tikėtų Rusijos grėsme ar branduolinio karo galimybe,t.y. jei Europos šalys būtų jautusios Aljanso reikalingumą. Tačiau viskasyra kitaip. Šiame darbe yra siekiama apžvelgti ne tik NATO plėtros etapus įVidurio Rytų Europą , palyginti juos su anksčiau įvykusią NATO plėtra,pateikti NATO narių nuomuonę plėtros atžvilgiu, bet ir išanalizuotigalimas NATO lūžio linijas. Didelis dėmesys skiriamas priežasčių, kodėlNATO nusprendė plėstis į VRE regioną,kodėl ši plėtra iššaukė tokįnuomuonių skirtumą , kaip pasikeitė JAV ir Europos santykiai bei kokiąvietą Alijanse užima Vilniaus dešimtuko šalys.Temos pasirinkimas
Šios temos pasirinkimą nulėmė keletas priežasčių. Pirmiausia tai, kadbūtent šiemet įvykusiame Prahos viršūnių susitikime, Lietuva pagaliau gavopakvietimą į NATO. Įdomu panagrinėti, kokios buvo politinės aplinkybės,kurios privertė NATO plėstis, kokiais kriterijais buvo remiamasi, priimantsprendimus dėl NATO plėtros ir dėl kandidačių į Aljansą pasirinkimo. Antra,tai, jog šiandienos įvykių sraute( turiu omeny Irako krizę, kovą priešterorizmą ir pan.) yra aiškiai matomas valstybių narių nuomuoniųprieštaravimas esminiais alijanso veiklos klausimais. Reikia pripažinti irtai , jog neoficialiai tenka išgirsti, jog Europa pasidalino į dvistovyklas, o Aljansas skyla. Iš čia kyla hipotezė: plėtra į VRE :Alijanso stiprėjimas ar skilimas? Trečia šios temos pasirinkimą lėmusipriežastis yra ilgametis domėjimasis Atlantizmu bei NATO .
Tyrimo metodika
Šiame darbe bus naudojami aprašomasis, analitinis ir palyginamasis tyrimometodai. Rašant šį darbą buvo atsižvelgiama į anksčiau kitų autoriųdarbuose padarytas prielaidas.
Nato plėtros etapų klasifikacija
Šiuo metu dar nėra visuotinai priimto NATO plėtros skirstymo į etapus.Literatūroje galima sutikti keletą NATO plėtros skirstymų į etapusvariantų:
Pirmasis variantas: NATO plėtros etapai pradedami skirstyti nuopirmojo naujų NATO narių priėmimo 1952 metais.:
1. Pirmuoju NATO plėtros etapu laikoma 1952m. Turkijos ir Graikijos priėmimas bei 1955m. Vokietijos priėmimas.
2. Antruoju NATO plėtros etapu laikomas 1982m. Ispanijos priėmimas.
3. Trečiuoju NATO plėtros etapu laikomas 1997m. Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos priėmimas.
4. Ketvirtuoju etapu laikomas numatomas naujų narių priėmimas Prahos viršūnių susitikime 2002 metų lapkričio mėnesį..
Dar vienas, dabar dažniausiai spaudoje sutinkamas, NATO plėtros etapųskirstymas – nuo 1997m., kada NATO plėtra pirmą kartą buvo vykdoma pagalpasikeitusias sąlygas po Šaltojo karo.
1. Pirmuoju etapu laikomas 1997m. Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos priėmimas.
2. Antruoju etapu laikomas būsimasis 2002 metų NATO plėtros etapas.
Šiame magistro darbe bus remiamasi pirmuoju NATO plėtros etapųskirstymu į 4 plėtros etapus: 1952 – 1955; 1982; 1997; 2002 metais.
Darbo objektas bei tikslas
Darbo objektą nurodo jau pats darbo pavadinimas: NATO plėtros etapai įVidurio Rytų Europą, darbo tikslas – išanalizuoti NATO skilimo galimybes,priežastis bei aplinkybes.
Siekiant pateikti Aljanso lūžio linijas bei jų aspektus, reikiaišnagrinėti priežastis, kodėl NATO nutarė plėstis į VRE, kas įtakojo josplėtimąsi šia kryptimi, kokios valstybės ir kodėl buvo pasirinktos taptiNATO narėmis. Kaip vystosi santykiai dabar tarp NATO narių, ar organizacijavis dar svarbi tarptautinėje arenoje?
NATO STRATEGIJOS PO ŠALTOJO KARO
1991 metų lapkritį buvo priimta nauja NATO strateginė koncepcija –pirmoji po Šaltojo karo pabaigos bei pirmoji kada nors viešai paskelbtaNATO strategijos koncepcija. Užduotis parengti naują NATO strategijoskoncepciją buvo Tarybos pavesta NATO karinės strategijos peržiūrėjimuisukurtai Ad hoc grupei, kuri daugiau žinoma kaip Strategijos peržiūrosgrupė. Ši ad hoc grupė nusprendė, kad naujoji karinė strategija turėtųatspindėti ne tik dabartinę saugumo aplinką, bet ir Aljanso politinį atsakąį pasikeitusias aplinkybes. Mažai susijusi su ankstesnėmis strategijoskoncepcijomis, ji pabrėžė bendradarbiavimą su buvusiais priešininkais, o nekonfrontaciją. NATO pagrindiniu tikslu ir toliau liko jos narių saugumas,bet jau derinamas su specialiu įsipareigojimu dirbti visos Europos saugumolabui. 1991 metų Aljanso strategijos koncepcija pakeitė Šaltojo karo metaisgaliojusias nuostatas. Tai – pirmoji viešai paskelbta NATO strategijoskoncepcija, kas rodo, jog situacija, kuri buvo paskutinius keturiasdešimtmetų yra pasikeitusi, ir kad NATO jau nebemato rimtos grėsmės iš Rytų, kasleidžia savo strategijos koncepciją skelbti viešai. Šioje koncepcijoje,aptariant politinius ir karinius NATO saugumo politikos aspektus,atsižvelgiama į pasikeitusią politinę situaciją, į naujų partnerių Rytų irCentrinėje Europoje interesus, kurie jau laikomi Aljanso strategijossudėtine dalimi. Numatomas priklausomybės nuo branduolinės ginkluotėsmažinimas, įprastinės ginkluotės pokyčiai, pabrėžiamas NATO vaidmuo kriziųvaldyme ir taikos palaikymo operacijų vykdyme, dialogo, bendradarbiavimo irkolektyvinės gynybos sampratos ir būtinybė.
Šioje Aljanso strategijos koncepcijoje bandoma sukurti bendrą ŠiaurėsAmerikos ir Europos saugumo sistemą, pasitelkiant ne tik NATO, bet irtokias viena kitą papildančias organizacijas kaip ESBO[2], Europos Sąjunga,Vakarų Europos sąjunga, Europos Taryba. Kiekviena iš šių institucijųprisideda prie bendro Europos saugumo, todėl jų sąveika ir veikloskoordinavimas lemia jų veiklos saugumui užtikrinti efektyvumą. Tai, kadstrategijos koncepcijoje kalbama apie įvairių bendradarbiavimą saugumuiužtikrinti rodo, jog keičiasi Aljanso požiūris į saugumą: karinis saugumoaspektas iš svarbiausio saugumo užtikrinimo politikos elemento tampa tikvienu iš daugelio saugumo užtikrinimo politikos elementų.
1991 metų Aljanso strategijos koncepcijoje akcentuojamos įvairiosgalimų grėsmių rūšys: pažymima, kad grėsmių Aljanso teritoriniam saugumuisumažėjo, bet grėsmės gali iškilti kaip ekonominiai, socialiniai irpolitiniai sunkumai, įskaitant etninius konfliktus, teritorinius ginčus, sukuriais susiduria daugelis Centrinės ir Rytų Europos šalių.
1997m. Madrido viršūnių susitikime buvo nuspręsta atnaujinti 1991m.Aljanso strateginę koncepciją. Koncepcijos atnaujinimo būtinybė buvogrindžiama pokyčiais, įvykusiais Europoje nuo 1991 metų strateginėskoncepcijos priėmimo, patvirtinant Aljanso narių įsipareigojimus dėlkolektyvinės gynybos ir transatlantinių ryšių bei garantuojant, kad NATOstrategija dera prie XXI amžiaus pokyčių. 1999 metų balandžio 23 – 24dienomis Vašingtone minint 50-tąsias NATO įkūrimo metines, patvirtintanaujoji Aljanso strategijos koncepcija (tiksliau – atnaujinta 1991 metųNATO strategijos koncepcija).
Šios koncepcijos formavimas (tiksliau: 1991 metų Aljanso strateginėskoncepcijos atnaujinimas) buvo baigtas 1999 metų balandžio mėnesį irpateiktas tuo metu vykusiam Vašingtono viršūnių susitikimui. Vykę debataidėl naujos koncepcijos išryškino ir kai kuriuos JAV ir jos Europossąjungininkių nuomonių skirtumus. Amerikiečiai siūlė plačiau apimantįkoncepcijos variantą: apimantį ne tik Europą, bet ir kitus regionus, kuriegali sukelti grėsmes NATO narių saugumui. Europoje buvo keliama idėja
sukurti savo – be JAV – strategines pajėgas. Svarstant koncepcijosmetmenis, niekam nekilo abejonių, kad NATO turi išlikti svarbiausiu saugumogarantu euroatlantinėje erdvėje, kas įtakoja atitinkamo karinio potencialoišlaikymo būtinybę.1999 metų Aljanso strategijos koncepcijoje pirmą kartą pripažintakarinių misijų vykdymo regionuose, neįeinančiuose į NATO valstybiųteritoriją, galimybė. Aišku, kad kyla problema dėl tokių misijųsuderinamumu su Jungtinių Tautų jurisdikcija.
Atnaujintos strateginės koncepcijos esmę nusako Vašingtono viršūniųsusitikime 1999m. balandį priimtas komunikatas: “Idant Aljansas įstengtųpriimti naujus iššūkius saugumui, mes atnaujinome Strateginę koncepcijątaip, kad ji būtų adekvati naujajai Aljanso saugumo aplinkai. Atnaujintakoncepcija patvirtina mūsų kolektyvinės gynybo įsipareigojimą beitransatlantinį ryšį; įvertina iššūkius, su kuriais Aljansas susiduriadabar; pristato Aljansą drauge su visų jo pajėgumų spektru, pasirengusįstiprinti Euroatlantinio regiono saugumą ir stabilumą; patvirtina mūsųįsipareigojimą sukurti ESGI[3] Aljanso viduje; akcentuoja padidėjusiąpartnerystės ir dialogo svarbą; pabrėžia poreikį išvystyti visą gynybospajėgumų potencialą, idant būtų pasirengta įvairioms Aljanso misijoms,įskaitant lengviau perdislokuojamas, geriau aprūpintas, turinčias išlikimopotencialą ir gebančias efektyviau veikti karines pajėgas; nustato gairesNATO karinei vadovybei šiems tikslams siekti.” (Vašingtono viršūniųsusitikimo komunikatas, 5 pastraipa. “NATO Vašingtono viršūnių susitikimovadovas 1999m. balandžio 23-25d.”, p.14. Aidai, 2000)
Kiekviena anksčiau ar vėliau buvusi Aljanso strateginė koncepcija buvoNATO pagrindinių tikslų, keliamų grėsmių supratimo ir gynybos principųišraiška. Todėl strateginės koncepcijos raida yra svarbus rodiklis, pagalkurį galima daryti išvadas apie Aljansą. Tai, kad 1991 ir 1999 metųkoncepcijos buvo viešai publikuotos, rodo, kad NATO tampa atviresnė,keičiasi jos tikslai ir priešų suvokimas.
Priėmus 1991 metų strateginę koncepciją, kurioje buvo suformuluotikitokie nei iki tol galioję tikslai ir principai, atsirado galimybė pokeleto metų numatyti NATO plėtros galimybes ir atverti Aljanso durisnaujoms narėms.
TREČIASIS NATO PLĖTROS ETAPAS – 1997 metai
Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos priėmimas į NATO
Trečiuoju NATO plėtros etapu laikomas Čekijos, Lenkijos ir Vengrijospriėmimas į Aljansą 1997 metais[4]. Šis plėtros etapas buvo pirmasis NATOplėtros atvejis po Šaltojo karo pabaigos.
Po Šaltojo karo pabaigos, norą prisijungti prie NATO pareiškė Lenkija,Čekija, Vengrija, Lietuva, Latvija, Estija, Slovakija, Slovėnija, Rumunija,Bulgarija, FYROM (Makedonija), Albanija. Tačiau tik 3 valstybės – Lenkija,Čekija, Vengrija – buvo pakviestos pradėti derybas su Aljansu.
Apie būsimą NATO plėtrą 1997 metais buvo plačiai svarstoma keleriusmetus. Realiausiomis kandidatėmis buvo laikomos vadinamosios Višegradošalys – Lenkija, Čekija, Vengrija. (Kai kurios valstybės palaikė irRumunijos bei Slovėnijos kandidatūras.) Šios šalys ekonomiškai buvostipriausios iš galimų kandidačių į Aljansą, bet netgi joms buvo numatomosdidelės finansinės problemos, susijusios su integracija į NATO.
Baltijos šalims – Lietuvai, Latvijai ir Estijai, taip pat siekiančiomsnarystės Aljanse – ankstyva narystė nebuvo žadama. Kaip atsaką 1996 metųpavasarį JAV vyriausybė išvystė Baltijos narystės planą (Baltic actionplan) Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Šis planas siekė išspręsti šių šaliųintegracijos į Europą problemas, nežadant joms narystės Aljanse. Šį planąsudarė trys dalys:
1. Pirmoji dalis liečia daugiašalius santykius su Baltijos šalimis ir tokiomis organizacijomis kaip NATO, ESBO ar Europos Sąjunga siekiant geresnio šių santykių koordinavimo.
2. Baltijos valstybių santykių su Rusija gerinimas, pabrėžiant rusų mažumų teisių gerinimą.
3. Dvišaliai Baltijos valstybių ir JAV santykiai, siūlant padidintą ekonominę ir karinę JAV pagalbą, bendras karines pratybas tarp Baltijos bataliono ir JAV kareivių (BALTBAT) ir pasikeitimai simboliniais, aukšto rango susitikimais tarp Vašingtono ir Baltijos valstybių.[5]
1997 METŲ NATO PLĖTROS ARGUMENTAI IR KRITERIJAI
Madrido viršūnių susitikime 1997 metų liepos mėnesį, kuriame Aljansas
nusprendė deryboms pakviesti Lenkiją, Čekiją ir Vengriją, Čekijos užsienioreikalų viceministras Vondra kreipėsi į JAV senatorių grupę su klausimu:Kodėl jūs mus pasirinkote? Ir jis gavo atsakymą: “Jūs mums patinkate, mesmanome, kad mes jums irgi patinkame, ir be to, jūs tai kalėte į mūsų galvastaip ilgai, kad mes tiesiog negalėjome kitaip pasielgti.”[6]Argumentai, kurie nulėmė šių trijų Centrinės Europos valstybiųpakvietimą, skyrėsi nuo ankstesnės NATO plėtros argumentų. Jeiguankstesniais plėtros atvejais lemiamą reikšmę turėjo strategiškai gerageografinė padėtis ar politiniai dalykai, tokie kaip saugumo užtikrinimasar galimas indėlis į saugumo užtikrinimą, tai šis plėtros etapas skyrėsikitokia argumentacija ir reikalavimais šalims aspirantėms.
Geografiškai visos trys 1997 metais į Aljansą pakviestos valstybėspriklauso Centrinei arba Vidurio Europai. Lenkija turi išėjimą į Baltijosjūrą, sienomis ribojasi su Lietuva, Baltarusija, Rusija (Kaliningradosritimi), Ukraina, Slovakija, Čekija ir Vokietija. Čekija ribojasi suLenkija, Vokietija, Austrija ir Slovakija, o Vengrija – su Slovakija,Ukraina, Rumunija, Jugoslavija, Kroatija ir Slovėnija.
Pagal geografinę padėtį, Lenkijos priėmimas į NATO Aljansą priartinaprie buvusios Sovietų Sąjungos šalių – NATO ribos pasislenka į Rytus.Vengrija – NATO anklavas – valstybė, neturinti sienos su jokia NATOvalstybe. Strategiškai gera Vengrijos padėtis tuo aspektu, kad jos sienosribojasi su Balkanų šalimis, kuriose po Šaltojo karo pabaigos prasidėjokaras, turėjęs ypatingą NATO dėmesį. Vengrijos priėmimas NATO priartinaprie konfliktų židinių.
NATO šalių nuosprendis, kuriuo buvo nuspręsta, kurias valstybeskviesti prisijungti prie Aljanso, iš dalies rėmėsi 1995 metų NATO plėtrosstudija, kurioje buvo teigiama, kad narystės siekiančios šalys turėtųpademonstruoti įtvirtintą demokratijos praktiką, ekonomikos reformas,siekiant laisvos rinkos ekonomikos sistemos, pagarbą žmogaus teisėms,taikius santykius su kaimyninėmis šalimis, civilinę armijos kontrolę irnorą bei galimybes prisidėti prie Aljanso saugumo užtikrinimo. Sprendimastaip pat buvo įtakotas faktorių, kurių NATO plėtros studija nenumatė:strateginė kandidatės svarba, Rusijos politinis jautrumas, NATO narystėsšiaurės – pietų pusiausvyra, įvairūs NATO valstybių politiniai dalykai beisvarstymai, susiję su kaina ir ratifikacijos procedūromis.
Dar vienas svarbus aspektas dėl būtent šių šalių pakvietimo narysteiNATO yra tas, kad nei viena iš šių šalių nepriklausė Sovietų Sąjungai – josbuvo tik įtakos zonoje. Tuo metu Vakarų valstybėms vis dar darė įtakąįsivaizduojama Rusijos grėsmė.[7]
JAV Kongresas savo 1994 metais priimtame NATO dalyvavimo akte išreiškė6 kriterijus, kuriais remdamasis jis vertins NATO plėtros galimybę.Kandidatės šalys turi turėti demokratines institucijas, laisvos rinkosekonomiką, civilinę armijos kontrolę, įstatymų viršenybę, piliečių teisiųapsaugą ir pagarbą kaimyninių šalių teritoriniam integralumui.
Pagrindiniai debatai dėl NATO plėtros buvo susiję su kandidačiųkvalifikacija, galimybe dalyvauti misijose bei narystės kaina. Išlaidų,susijusių su naujų narių priėmimu, klausimas nebuvo labai pabrėžiamas,kadangi šių trijų valstybių priėmimas nereikalavo didelių JAV išlaidų.
1997 metų birželio 12 dieną JAV Prezidentas B.Clinton’as pranešė, kadJAV remia Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos kandidatūras priėmimui į Aljansą.Buvo tikima, kad šios trys šalys yra padarę didžiausią progresą kariuomenėsreformavime, demokratinių institucijų ir laisvos rinkos vystyme, beicivilinės armijos kontrolės užtikrinime. Taip pat buvo tikima, kad daugiaugalimybių pasiekti konsensusą trims šalims, o ne penkioms ar daugiau šalių.
Dar keletas aplinkybių lėmė tai, kad Senatas nubalsavo už tris, o nedaugiau šalių: trijų šalių integracija kainuoja mažiau, be to, NATOpriimant sprendimus konsensuso principu, didesnis skaičius turinčių balsoteisę narių kelia tikimybę, kad konsensusas nebus arba sunkiai bus
pasiektas. Mažesnė plėtra reiškia lengvesnę naujų narių integraciją įAljanso struktūras. Dažnai išreiškiama nuomonė, kad likusioms šalims yraduodama galimybė pasiekti pakankamą kvalifikaciją, norint taptipilnateisėmis Aljanso narėmis. JAV pareigūnai teigė, kad Baltijos šalimsdar reikia patobulinti savo karines pajėgas, kadangi kol kas jos darnegalėtų pilnai prisijungti prie V straipsnio kolektyvinės gynybosprincipo, atsižvelgiant į jų geografinę padėtį.Argumentai, kurie galėjo nulemti, kodėl būtent šios trys šalys buvopakviestos deryboms į Aljansą, ganėtinai tiksliai buvo išdėstyti JAVGynybos departamento parengtame pranešime JAV Senatui, dėl ko Senatasturėtų balsuoti už Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos priėmimą į NATO.[8] Šiamepranešime yra įvardinti Aljanso plėtros į Centrinę Europą pranašumai irtrūkumai, pavojai, slypintys plėtros atidėjime ar stabdyme. Kaip akivaizdusprivalumų įrodymas buvo išvardinti šie faktoriai:
• Demokratinės reformos ir šalių stabilumas. Centrinės ir Rytų Europos valstybės, siekiančios narystės Aljanse, priėmė įstatymus, užtikrinančius civilinę ginkluotųjų pajėgų kontrolę. Taip pat parama narystei NATO vienija daug skirtingų politinių partijų. Tokiu būdu ekstremistinės jėgos dar labiau nustumiamos į šalį.
• Sustiprėjusi kolektyvinė gynyba ir gebėjimas spręsti naujas saugumo problemas. Kolektyvinė gynyba ir JAV karinės pajėgos Europoje išlieka kertinis Europos bei transatlantinio saugumo akmuo. Karas Jugoslavijoje, terorizmas, masinio naikinimo ginklų platinimas sukėlė naujas saugumo problemas. Naujų šalių priėmimas leis kovoti su šiomis grėsmėmis ir taip padidinti regiono saugumą.
• Gerėjantys Centrinės ir Rytų Europos valstybių santykiai. Glaudesnis bendradarbiavimas su NATO ir siekimas įstoti į Aljansą skatina Centrinės ir Rytų Europos valstybes spręsti tarpusavio problemas. Tai leido pasirašyti daugelį dvišalių sutarčių, tuo užbaigiant ilgalaikius nesutarimus dėl sienų, padėjo gerinti tautinių mažumų gyvenimo sąlygas.
• Naštos dalinimasis NATO misijose. Kandidatės į NATO prisideda prie NATO vadovaujamos operacijos Bosnijoje ir Kosove ir tokiu būdu padeda užtikrinti Europos saugumą.
• Išplėstas stabilumas Europoje. Istorijos pamokos rodo, kad visuomet, kai padėtis Vidurio ir Rytų Europoje susikomplikuodavo, kildavo nestabilumas, apimantis visą Europą. Stiprindama stabilumą ir pasitikėjimą, NATO gina ne tik priimamų į Aljansą valstybių ilgalaikius saugumo interesus, bet ir jų kaimynių, įskaitant Rusiją ir Ukrainą.
• Ekonominė pažanga. Mažindama nestabilumą, NATO prisideda prie priimamų į Aljansą šalių ekonomikos vystymo, skatindama ekonomines refomas, prekybą ir investicijas.
• Europa taps stipresne JAV partnere. Priimdama naujus narius ir drauge integruodama savo institucijas, Europa taps pajėgesne JAV partnere ekonomikos ir saugumo stiprinimo srityje. Ji galės sukurti savus krizių valdymo pajėgumus ir įveikti krizes, kurios kyla jos sienų prieigose[9].
Tuometinė JAV Sekretorė M.Albright dar 1994 metais susitikimuose suLenkijos pareigūnais dažnai minėjo garantuotą Lenkijos vietą artimiausiameAljanso plėtros rate. Spaudoje dažnai pasigirsdavo nuomonių, kad Lenkijosir Čekijos bei Vengrijos narystę Aljanse labai palaikė itin įtakingas lenkųišeivių lobby prie JAV Senato. Taip pat negalima atmesti Lenkijos kaipvalstybės dydžio bei Vokietijos kaimynystės: dvi didžiulės ir pajėgioskaimynės turėjo sudaryti labai stiprios Aljanso rytinės sienos įspūdį.
PALYGINIMAS SU ANKSČIAU ĮVYKUSIA ALJANSO PLĖTRA
Prieš Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos priėmimą į Aljansą, buvo daugsvarstymų apie galima problemas, kurias NATO sukels šių šalių narystė. Buvobandoma lyginti praėjusius plėtros etapus ir jų “pamokas” su galimomis šiosNATO plėtros pasėkmėmis.
Steigiant NATO 1949 metais, į šalis – steigėjas buvo pakviesta Italija– šalis, kuri neturi priėjimo prie Atlanto, II pasaulinio karo metaisbuvusi “ašies” valstybė, kurios demokratija ir rinkos ekonomika kėlė
didelių abejonių. Tačiau buvo nuspręsta, kad saugiau Italiją turėti kaipNATO valstybę. Šiandieninės Rytų Europos šalys, kaip ir Italija, nėrageografiškai “Atlanto” šalys, yra naujai susikūrusios ar atsikūrusiosdemokratijos, pradėjusios kurti rinkos ekonomiką. [10]Portugalijos pavyzdys rodo, kad kuriant Aljansą, Portugalija visainebuvo demokratinė valstybė, tačiau jos priėmimas į NATO sudarė sąlygastolesniai demokratijos raidai. Rytų Europos valstybės, ko gero, yra labiaudemokratizuotos, nei Portugalija steigiant NATO, taip pat jos yra labiausuinteresuotos tolesniam demokratizacijos vykdymui.[11]
Graikija ir Turkija – konkuruojančios šalys, kurios į Aljansą buvokartu priimtos 1951 metais. Jas priimant, prisijungimo protokole aiškiaibuvo nurodytas pagrindinis priėmimo kriterijus: <..> Šiaurės Atlanto erdvėssaugumas bus padidintas priimant Graikijos karalystę ir Turkijosrespubliką.[12] Iš šios prisijugimo protokolo citatos galima daryti išvadą,kad pagrindiniu prisijungimo kriterijumi buvo gera strateginė geografinėpadėtis.
Net ir būdamos Aljanso valstybės, Graikija ir Turkija sugebėjokonfliktuoti. Bet be jų narystės Aljanse, Kipro konfliktas būtų kur kasdidesnis. Taigi, konfliktuojančių šalių narystė Aljanse gali būti konfliktosprendimo ar bent jau konflikto dydžio sumažinimo priežastimi.
Graikijos ir Turkijos narystė Aljanse sukelia problemų sprendimųpriėmime NATO viduje. Dažnai sprendimai yra sulaikomi iš kurios nors šiųdviejų šalių pusės. Graikija ir Turkija tai daro, nepalaikydamos konsensoprincipo arba grąsindamos veto grėsme. Teoriškai, NATO nėra veto teisės,bet tokia teisė dažnai iškyla retoriniuose klausimuose. Praktikojeneformalus veto taikomas Šiaurės Atlanto Tarybos narių vieni kitųatžvilgiu. Dažniausiai veto grąsinama ne dėl šalies ypatingo intereso vienuar kitu klausimu, bet šantažo būdu bandant išplėšti iš NATO kokią norsnuolaidą, dažniausiai liečiančią konfliktą su kaimynine šalimi[13]. Tairodo pavojų, kurį NATO gali sukelti priimtos konfliktuojančios šalys.
Kita problema, kurią galima numatyti remiantis Graikijos ir Turkijosnarystės Aljanse pavyzdžiu, yra galimas veto prieš būsimą kitų valstybiųnarystę Aljanse. Tai įmanoma, jeigu narystės siekia šalis, kurioje jauesama NATO narė turi ypatingų interesų (pavyzdžiui, dideles tautinesmažumas). Tokiu atveju tikėtina, kad bus grąsinama veto, jeigu šalisaspirantė neįvykdys kokių nors reikalavimų.[14]
Vokietijos narystės Aljanse[15] pavyzdys rodo, kad narystė NATO galipotencialų priešą paversti pajėgia sąjungininke. Manoma, kad jeiguVokietija nebūtų savo laiku priimta į Aljansą, ji tikėtinai galėjoišvystyti nacionalinį – karinį identitetą, kuris būtų skirtingas nuo Vakarųir, tikriausiai, būtų panašus į pavojingą neoromantinę Mitteleuropaidėją[16].
Dažnai diskusijose Aljanso viduje yra cituojamas Ispanijos pavyzdys.Ispanijos priėmimas į NATO buvo ne tik saugumo sumetimais: po ilgųdiktatorystės metų Ispanija tapo demokratiška šalimi – tokia, kaip ir visosVakarų Europos valstybės. Remiantis šiuo aspektu, galima išvesti paralelęsu Rytų ir Vidurio Europos šalimis: po ilgų totalitarinio režimo metų, jostampa demokratinėmis valstybėmis. Tačiau Ispanijos pavyzdys yra kitoks tuo,kad ji buvo priimta į Aljansą dar Šaltojo karo metais, tačiau ši valstybėbuvo ganėtinai saugioje padėtyje ir jos narystės NATO klausimas galėjo būtiatidėtas be didesnio pavojaus.[17]
NATO VALSTYBIŲ NUOMONĖ PLĖTROS ATŽVILGIU
NATO valstybės turėjo skirtingas nuomones plėtros atžvilgiu. Kai kuriųNATO narių vyriausybės išreiškė mažai entuziazmo dėl plėtros, tačiau rėmėplėtrą todėl, kad B.Clinton’o administracija tikėjo, jog plėtra yra būtinaEuropos stabilumui ir Aljanso gyvybingumui. Kai kurios narės plėtrą rėmėdėl regioninių išskaičiavimų, tokių kaip Italijos ar Graikijos troškimas
taikos Balkanuose. Kai kurios NATO narės plėtrą traktavo plačiai, į jąžvelgdamos per Europos Sąjungos evoliucijos prizmę. Dėl Čekijos, Lenkijosir Vengrijos integracijos konsensas buvo akivaizdus. Dalis narių siekė įpakviestųjų sąrašą įtraukti Rumuniją ir Slovėniją. Kitos valstybės –Baltijos šalys, Bulgarija – buvo minimos kaip potencialios ateitieskandidatės, kurios, ko gero, Madrido viršūnių susitikimo metu palaikymoneturėtų sulaukti.[18]1996 metais JAV mokslininkai pateikė NATO narių vertinimų būsimosplėtros atžvilgiu analizę.[19] Joje, remiantis oficialia tu šalių pareigūnųnuomone bei spaudos tyrimais, aprašoma kiekvienos Aljanso narės nuomonė.
• Belgija. Belgija keletą mėnesių rėmė Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos narystę. 1997 metų gegužę kai kurie pareigūnai nurodė, kad Belgija remtų ir Rumunijos bei Slovėnijos kandidatūras. Belgijos politinis elitas rėmė būsimos plėtros idėją bei pasisakė už “atvirų durų” politiką būsimiems plėtros etapams. Kaip plėtros trūkumą nurodė labiau komplikuotą sprendimo priėmimo procedūrą.
• Didžioji Britanija rėmė mažos plėtros idėją. T.Blair’o vyriausybė teigė, kad Aljansas neturi priimti narių, kurios jį silpnintų. Britanija norėjo būti tikra, kad būsimosios narės tikrai yra demokratinės valstybės, pajėgios reikalingomis kontribucijomis prisidėti prie NATO. Buvo pasisakyta prieš Baltijos valstybių pakvietimą pirmame plėtros rate. Stipriai buvo remiamos Lenkija, Čekija ir Vengrija, kai kurie pareigūnai teigė, kad nieko prieš neturi prieš Slovėnijos kandidatūrą.. Britų vyriausybė pasisakė teigiamai už galimą NATO plėtrą ateityje.
• Kanada rėmė Lenkiją, Vengriją, Čekiją, Slovėniją ir Rumuniją.
• Danija rėmė Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos narystę bei, stipriausiai iš visų Aljanso valstybių, pasisakė už Baltijos šalių priėmimą.
• Prancūzijoje išsiskyrė prezidento Jacques Chirac ir premjero Jospin nuomonės Aljanso plėtros klausimu. Prezidentas pritarė Aljanso plėtrai, gindamas Rumunijos kandidatūrą ir neprieštaraudamas Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos bei Slovėnijos narystei. Premjeras neprieštaravo NATO plėtrai, tačiau pageidavo, kad ji vyktų lėtai. Premjeras Jospin taip pat stipriai palaikė Rumunijos kandidatūrą. Rumunijos kandidatūra Prancūzijoje buvo remiama todėl, kad šią šalį prancūzai matė kaip potencialiai stabilią saugumo požiūriu valstybę Balkanuose, iš kur, Prancūzijos nuomone, didžiausia tikimybė grėsmės Europai.
• Vokietija rėmė Lenkiją, Vengriją, Čekiją. Vokietijos siekis buvo perkelti NATO sieną – stabilumo ir saugumo sieną – tolyn į Rytus. Tam puikiai turėjo pasitarnauti NATO plėtra. Rumunijos ir Slovėnijos bei Baltijos šalių kandidatūros buvo numatomos tolimesniems NATO plėtros etapams..
• Graikija tikėjo, kad ateities grėsmės greičiau ateitų iš pietų nei iš rytų, kaip dar manė kai kurios Aljanso valstybės. Pietumis graikai laikė Islamo pasaulį, Kaukazo regioną ir Balkanus. Atėnai rėmė Lenkiją, Vengriją, Čekiją. Taip pat ragino priimti Rumuniją ir Bulgariją bei rėmė Slovėnijos kandidatūrą. Bulgarijos narystę graikai laikė bent jau sekančio plėtros etapo būtina dalimi.
• Islandija rėmė Lenkiją, Vengriją, Čekiją kaip būsimas NATO nares. Taip pat pasisakė už būsimą Baltijos šalių narystę. Islandija vis dar turėjo idėją, kad Rusija vieną dieną taps grėsme. Todėl, anot Islandijos pareigūnų, NATO turėtų atverti duris ateities kandidatėms, tame tarpe ir Baltijos šalims.
• Italija pykosi su Clinton’o administracija dėl Slovėnijos ir Rumunijos kandidatūrų. Prodi vyriausybė rėmė Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos priėmimą, tačiau pasisakė už stiprų Slovėnijos ir Rumunijos palaikymą. Tokią nuostatą lėmė pabėgėlių iš nestabilių Balkanų srautai, netvarka Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Rytuose – tradicinėse Italijos interesų zonose. Italijos manymu, Slovėnijos ir Rumunijos nepriėmimas rodytų NATO nesirūpinimą
pietryčių Europos regionu, kuriame kyla grėsmės stabilumui.• Liuksemburgas palaikė Lenkiją, Vengriją, Čekiją, Slovėniją ir Rumuniją.
• Nyderlandai taip pat palaikė Lenkiją, Vengriją, Čekiją, Slovėniją ir Rumuniją. Baltijos šalys negali būti priimtos į Aljansą, kol NATO santykiai su Rusija ženkliai nepagerės.
• Norvegija rėmė Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos narystę. Buvo manoma, kad nei Slovėnija, nei Rumunija dar negalėjo įnešti reikalingo dydžio įnašo kolektyvinei gynybai.
• Portugalija manė, kad plėtra sustiprins Aljanso galimybes spręsti problemas Europos pietuose, todėl palaikė tiek Lenkiją, Vengriją, Čekiją, tiek Slovėniją ir Rumuniją.
• Ispanija taip pat palaikė Lenkiją, Vengriją, Čekiją, Slovėniją ir Rumuniją. Diskusijose apie NATO plėtrą Ispanijos pareigūnai dažnai remiasi savo šalies teigiama patirtimi integruojantis į Aljansą. Kartu su kitomis Viduržemio jūros valstybėmis Ispanija norėtų matyti didesnį Aljanso dėmesį Pietų Europos regionui.
• Turkija Buvo daug nuomonių, kad Turkija yra ta valstybė, kuri užkirs kelią Aljanso plėtrai, siekdama priversti Europos Sąjungą atverti Turkijai duris. Turkijos parlamente buvo daug nuomonių, kad reikia blokuoti NATO plėtrą tam, kad Europos Sąjunga rimtai apsvarstytų Turkijos narystės galimybę. Kiti apžvalgininkai teigė, kad Ankara neblokuos JAV politikos. Turkijos kariškiai yra gan konservatyvūs ir rėmė NATO plėtrą Vakarų saugumo stiprinimui prieš galimą Rusijos agresiją. Turkijos vyriausybė palaikė Rumuniją, Slovėniją ir Bulgariją ir teigė, kad Turkija netrukdys Aljanso plėtrai Madrido viršūnių susitikimo metu.[20]
Diskusijų rezultatas buvo, kaip ir planuota, Lenkijos, Čekijos irVengrijos pakvietimas į Aljansą 1997 metais.
———————–[1] Lietuva narystės NATO siekia nuo pat 1994 metų[2] Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija[3] ESGI – Europos saugumo ir gynybos identitetas[4] Pagal dabar spaudoje vyraujantį NATO plėtros etapų skirstymą, Čekijos,Lenkijos ir Vengrijos priėmimas į Aljansą laikomas pirmuoju plėtros etapu.[5] NATO expansion: a time to reconsider. A special report by the BritishAmerican Security Information Council (BASIC) and Center for EuropeanSecurity and Disarmament (CESD) 5 skyrius.[6] NATO’s Enlargement to the East: An Analysis of Collective Decision-making EAPC-NATO Individual Fellowship Report 1998-2000Frank Schimmelfennig[7] Sprendžiant iš įvairių pasisakymų ir nuomonių, tuo metu Rusija buvotraktuojama kaip Sovietų Sąjungos tradicijų tęsėja.[8] JAV Senatas turi pritarti saugumo garantijų suteikimui naujoms narėms2/3 balsų, t.y. daugiau nei 67 balsų.[9] R.Šapronas. “Lietuvos integracija į NATO: narystės kainosproblema.”Op.cit.p.201[10] Learning from past experience of admitting new members into NATO.http://www.fas.org/man/ceern/lessons.htm[11] Op.cit. p.2[12] Protocol To The Treaty On The Accession Of Greece And Turkey,www.nato.int[13] Op.cit. p 3[14] Kaip pavyzdį galima paminėti JAV Senato žydį lobby spaudimą Lietuvaidėl žydų turto grąžinimo.[15] Vokietija į NATO buvo priimta 1955m.[16]Op.cit. p 5.[17] http://www.fas.org/man/crs/gprime.htm#B1a
[18] http://www.fas.org/man/crs/gprime.htm#B1a
[19] Enlargement and Madrid summit.http://www.fas.org/man/crs/gprime.htm#B1a