1. ĮVADAS
2. NATO STRATEGIJOS po šaltojo karo
3. NATO PLĖTROS ETAPAI Į VRE po šaltojo karo:
a. Trečiasis NATO plėtros etapas 1997m.
i. 1997 metų NATO plėtros argumentai ir kriterijai ii. Palyginimas su anksčiau įvykusia Aljanso plėtra iii. NATO valstybių nuomonė plėtros atžvilgiu b. Ketvirtasis NATO plėtros etapas 2002m.
i. NATO valstybių nuomonė plėtros atžvilgiu ii. Besikeičiantys NATO ir Rusijos santykiai iii. NATO plėtros scenarijai iv. 2002 metais numatomo plėtros etapo kriterijai
4. DVI GALIMOS NATO LŪŽIO LINIJOS:
a. Tarp Rytų ir Vakarų Europos:
1. Rusijos NATO narystės prototipas-NATO ir Rusijos taryba
2. Irako krizė- Europos valstybių nuomonių skilimas (
Vilniaus dešimtuko pareiškimas)
3. Lenkija-JAV “Trojos arklys” Europoje b. Tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos:
1. Nauji ( kitokie JAV ) tikslai
2. Europietiškas daugiašališkumas- nauja nacionalizmo forma.
5.IŠVADOS
ĮVADAS
Temos aktualumas
1949 metais balandžio 4 dieną susikūrė Šiaurės Atlanto Sutarties
Organizacija – NATO (North Atlantic Treaty Organization), kurią sudarė 12
steigėjų – narių. Įvairių aplinkybių įtakojamai jau 1952m. NATO teko plėstis, o po 3 metų – 1955 metais teko plėstis ir antrą kartą. Per visą savo egzistavimo istoriją NATO plėtėsi keturis kartus, priimdama 7 naujas nares ir taip savo narių skaičių padidindama nuo 12 iki 19. Visi iki šiol buvę keturi NATO plėtros atvejai skirstomi į 3 plėtros etapus., 2003 metais lapkričio mėnesio pabaigoje įvyko Prahos viršūnių susitikimas, kurio metu į
NATO pakvietimą gavo naujos narės. Taigi, galima kalbėti ir apie naują –
jau ketvirtąjį NATO plėtros etapą.
Pirmieji du NATO plėtros etapai vyko Šaltojo karo metais. Vykstant konkurencijai tarp NATO šalių ir Varšuvos Sutarties Organizacijos bei tam tikrais laikotarpiais balansuojant ant galimo trečiojo pasaulinio karo ribos, buvo svarbu užkirsti kelią galimai priešininko agresijai. Todėl būtent politiniai ir geografiniai aspektai darė didelę įtaką Šaltojo karo metu vykusiai Aljanso plėtrai.
Pasibaigus Šaltajam karui, narystės NATO siekimą deklaravo daugelis buvusių Sovietų Sąjungos sateličių valstybių, priklaususių Varšuvos
Sutarties Organizacijai bei Baltijos šalys, kurios iki 1990 metų priklausė
Sovietų Sąjungai [1]..Suirus Varšuvos Sutarties Organizacijai, buvę jos narės kuo skubiau norėjo užsitikrinti savo saugumą, kurį jos siejo su integracija į NATO.
1997 metais vykusio Madrido viršūnių susitikimo metu, į NATO buvo pakviestos Lenkija, Čekija ir Vengrija – buvusios Varšuvos Sutarties
Organizacijos narės. Tai buvo tam tikras lūžis, parodęs, kad Aljansas pripažįsta pasikeitusią politinę situaciją ir neignoruoja nei vienos buvusio priešininko valstybės, jeigu ji siekia demokratijos, žmogaus teisių apsaugos ir kitų, NATO vertybes atitinkančių vertybių įtvirtinimo. Šiame viršūnių susitikime buvo pažadėta, kad šis plėtros etapas nėra paskutinis.
1999 metais vykusio Vašingtono viršūnių susitikimo metu į Aljansą nebuvo pakviesta nė viena kandidatė, tačiau buvo numatyta, kad artimiausias plėtros klausimo peržiūrėjimas įvyks 2002 metų viršūnių susitikime, kuris, kaip vėliau buvo nuspręsta, įvyks Prahoje. Lietuvai šis viršūnių susitikimas yra ypač svarbus todėl, kad būtent šio viršūnių susitikimo metu ji pagaliau gavo pakvietimą į Aljansą.
Kaip teigia Henry Kissinger’is , Prahos susitikimas buvo ne tik pirminių Aljanso tikslų triumfas, bet ir proga apsvarstyti šio įvykio sukeltų ilgalaikių pasikeitimų padarinius.
Prieš pusę amžiaus NATO buvo sukurta tam, kad gintų savo narius nuo agresijos, o ypač nuo Sovietų invazijos į Vakarų Europą. Šiai grėsmei nunykus, NATO dabar ne tiek plečiasi, kiek keičiasi ir tampa kitokia organizacija. Šiandien ji jau panašesnė į kolektyvinio saugumo organizaciją, tokią kaip Jungtinės Tautos.
Aljansas brėžia naujas skiriamąsias linijas ir plėtoja naujus specifinius tikslus. Tai kelia pavojų pačiai NATO idėjai. Kolektyvinio saugumo organizacijos, kokia pamažu virsta NATO, grėsmes suvokia kitaip nei paprastas gynybinis Aljansas.
Šios organizacijos grėsmes nagrinėja ne bendrame kontekste, bet kiekvieną atskirai, dėl to sunku priimti sprendimus dėl kovos su šiomis grėsmėmis būdų ir tikslingumo. Įvairios krizės per Šaltąjį karą dar buvo sprendžiamos
Aljansui būdingais metodais, ir sąjungininkai kovojo kartu. Antiteroristinė kampanija, pradėta 2001 metų rugsėjį, jau buvo kolektyvinio saugumo reikalas. Sąjungininkai prie šios kampanijos prisidėjo tik kiek galėjo (tai reiškia, kad veikė vien tik amerikiečiai). NATO, kaip organizacija, į kovą su tarptautiniu terorizmu jau nebuvo įtraukta.
Dabar NATO vykstantis keitimosi procesas sukuria dvi galimas lūžio linijas Aljanso viduje: tarp Rytų ir Vakarų Europos bei tarp Europos ir
JAV. NATO plėtra būtų vykusi daug sunkiau, jei Europos šalys, kurios yra
NATO narės, vis dar tikėtų Rusijos grėsme ar branduolinio karo galimybe, t.y. jei Europos šalys būtų jautusios Aljanso reikalingumą. Tačiau viskas yra kitaip.
Šiame darbe yra siekiama apžvelgti ne tik NATO plėtros etapus į
Vidurio Rytų Europą , palyginti juos su anksčiau įvykusią NATO plėtra, pateikti NATO narių nuomuonę plėtros atžvilgiu, bet ir išanalizuoti galimas NATO lūžio linijas. Didelis dėmesys skiriamas priežasčių, kodėl
NATO nusprendė plėstis į VRE regioną,kodėl ši plėtra iššaukė tokį nuomuonių skirtumą , kaip pasikeitė JAV ir Europos santykiai bei kokią vietą Alijanse užima Vilniaus dešimtuko šalys.
Temos pasirinkimas
Šios temos pasirinkimą nulėmė keletas priežasčių. Pirmiausia tai, kad būtent šiemet įvykusiame Prahos viršūnių susitikime, Lietuva pagaliau gavo pakvietimą į NATO. Įdomu panagrinėti, kokios buvo politinės aplinkybės, kurios privertė NATO plėstis, kokiais kriterijais buvo remiamasi, priimant sprendimus dėl NATO plėtros ir dėl kandidačių į Aljansą pasirinkimo. Antra, tai, jog šiandienos įvykių sraute( turiu omeny Irako krizę, kovą prieš terorizmą ir pan.) yra aiškiai matomas valstybių narių nuomuonių prieštaravimas esminiais alijanso veiklos klausimais. Reikia pripažinti ir tai , jog neoficialiai tenka išgirsti, jog Europa pasidalino į dvi stovyklas, o Aljansas skyla. Iš čia kyla hipotezė: plėtra į VRE :
Alijanso stiprėjimas ar skilimas? Trečia šios temos pasirinkimą lėmusi priežastis yra ilgametis domėjimasis Atlantizmu bei NATO .
Tyrimo metodika
Šiame darbe bus naudojami aprašomasis, analitinis ir palyginamasis tyrimo metodai. Rašant šį darbą buvo atsižvelgiama į anksčiau kitų autorių darbuose padarytas prielaidas.
Nato plėtros etapų klasifikacija
Šiuo metu dar nėra visuotinai priimto NATO plėtros skirstymo į etapus.
Literatūroje galima sutikti keletą NATO plėtros skirstymų į etapus variantų:
Pirmasis variantas: NATO plėtros etapai pradedami skirstyti nuo pirmojo naujų NATO narių priėmimo 1952 metais.:
1. Pirmuoju NATO plėtros etapu laikoma 1952m. Turkijos ir Graikijos priėmimas bei 1955m. Vokietijos priėmimas.
2. Antruoju NATO plėtros etapu laikomas 1982m. Ispanijos priėmimas.
3. Trečiuoju NATO plėtros etapu laikomas 1997m. Lenkijos, Čekijos ir
Vengrijos priėmimas.
4. Ketvirtuoju etapu laikomas numatomas naujų narių priėmimas Prahos viršūnių susitikime 2002 metų lapkričio mėnesį..
Dar vienas, dabar dažniausiai spaudoje sutinkamas, NATO plėtros etapų skirstymas – nuo 1997m., kada NATO plėtra pirmą kartą buvo vykdoma pagal pasikeitusias sąlygas po Šaltojo karo.
1. Pirmuoju etapu laikomas 1997m. Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos priėmimas.
2. Antruoju etapu laikomas būsimasis 2002 metų NATO plėtros etapas.
Šiame magistro darbe bus remiamasi pirmuoju NATO plėtros etapų skirstymu į 4 plėtros etapus: 1952 – 1955; 1982; 1997; 2002 metais.
Darbo objektas bei tikslas
Darbo objektą nurodo jau pats darbo pavadinimas: NATO plėtros etapai į
Vidurio Rytų Europą, darbo tikslas – išanalizuoti NATO skilimo galimybes, priežastis bei aplinkybes.
Siekiant pateikti Aljanso lūžio linijas bei jų aspektus, reikia išnagrinėti priežastis, kodėl NATO nutarė plėstis į VRE, kas įtakojo jos plėtimąsi šia kryptimi, kokios valstybės ir kodėl buvo pasirinktos tapti
NATO narėmis. Kaip vystosi santykiai dabar tarp NATO narių, ar organizacija vis dar svarbi tarptautinėje arenoje?
NATO STRATEGIJOS PO ŠALTOJO KARO
1991 metų lapkritį buvo priimta nauja NATO strateginė koncepcija –
pirmoji po Šaltojo karo pabaigos bei pirmoji kada nors viešai paskelbta
NATO strategijos koncepcija. Užduotis parengti naują NATO strategijos koncepciją buvo Tarybos pavesta NATO karinės strategijos peržiūrėjimui sukurtai Ad hoc grupei, kuri daugiau žinoma kaip Strategijos peržiūros grupė. Ši ad hoc grupė nusprendė, kad naujoji karinė strategija turėtų atspindėti ne tik dabartinę saugumo aplinką, bet ir Aljanso politinį atsaką į pasikeitusias aplinkybes.
Mažai susijusi su ankstesnėmis strategijos koncepcijomis, ji pabrėžė bendradarbiavimą su buvusiais priešininkais, o ne konfrontaciją.
NATO pagrindiniu tikslu ir toliau liko jos narių saugumas, bet jau derinamas su specialiu įsipareigojimu dirbti visos Europos saugumo labui. 1991 metų Aljanso strategijos koncepcija pakeitė Šaltojo karo metais galiojusias nuostatas.
Tai – pirmoji viešai paskelbta NATO strategijos koncepcija, kas rodo, jog situacija, kuri buvo paskutinius keturiasdešimt metų yra pasikeitusi, ir kad NATO jau nebemato rimtos grėsmės iš Rytų, kas leidžia savo strategijos koncepciją skelbti viešai. Šioje koncepcijoje, aptariant politinius ir karinius NATO saugumo politikos aspektus, atsižvelgiama į pasikeitusią politinę situaciją, į naujų partnerių Rytų ir
Centrinėje Europoje interesus, kurie jau laikomi Aljanso strategijos sudėtine dalimi. Numatomas priklausomybės nuo branduolinės ginkluotės mažinimas, įprastinės ginkluotės pokyčiai, pabrėžiamas NATO vaidmuo krizių valdyme ir taikos palaikymo operacijų vykdyme, dialogo, bendradarbiavimo ir kolektyvinės gynybos sampratos ir būtinybė.
Šioje Aljanso strategijos koncepcijoje bandoma sukurti bendrą Šiaurės
Amerikos ir Europos saugumo sistemą, pasitelkiant ne tik NATO, bet ir tokias viena kitą papildančias organizacijas kaip ESBO[2], Europos Sąjunga,
Vakarų Europos sąjunga, Europos Taryba. Kiekviena iš šių institucijų prisideda prie bendro Europos saugumo, todėl jų sąveika ir veiklos koordinavimas lemia jų veiklos saugumui užtikrinti efektyvumą. Tai, kad strategijos koncepcijoje kalbama apie įvairių bendradarbiavimą saugumui užtikrinti rodo, jog keičiasi Aljanso požiūris į saugumą: karinis saugumo aspektas iš svarbiausio saugumo užtikrinimo politikos elemento tampa tik vienu iš daugelio saugumo užtikrinimo politikos elementų.
1991 metų Aljanso strategijos koncepcijoje akcentuojamos įvairios galimų grėsmių rūšys: pažymima, kad grėsmių Aljanso teritoriniam saugumui sumažėjo, bet grėsmės gali iškilti kaip ekonominiai, socialiniai ir politiniai sunkumai, įskaitant etninius konfliktus, teritorinius ginčus, su kuriais susiduria daugelis Centrinės ir Rytų Europos šalių.
1997m. Madrido viršūnių susitikime buvo nuspręsta atnaujinti 1991m.
Aljanso strateginę koncepciją. Koncepcijos atnaujinimo būtinybė buvo grindžiama pokyčiais, įvykusiais Europoje nuo 1991 metų strateginės koncepcijos priėmimo, patvirtinant Aljanso narių įsipareigojimus dėl kolektyvinės gynybos ir transatlantinių ryšių bei garantuojant, kad NATO
strategija dera prie XXI amžiaus pokyčių. 1999 metų balandžio 23 – 24
dienomis Vašingtone minint 50-tąsias NATO įkūrimo metines, patvirtinta naujoji Aljanso strategijos koncepcija (tiksliau – atnaujinta 1991 metų
NATO strategijos koncepcija).
Šios koncepcijos formavimas (tiksliau: 1991 metų Aljanso strateginės koncepcijos atnaujinimas) buvo baigtas 1999 metų balandžio mėnesį ir pateiktas tuo metu vykusiam Vašingtono viršūnių susitikimui. Vykę debatai dėl naujos koncepcijos išryškino ir kai kuriuos JAV ir jos Europos sąjungininkių nuomonių skirtumus. Amerikiečiai siūlė plačiau apimantį koncepcijos variantą: apimantį ne tik Europą, bet ir kitus regionus, kurie gali sukelti grėsmes NATO narių saugumui. Europoje buvo keliama idėja sukurti savo – be JAV – strategines pajėgas. Svarstant koncepcijos metmenis, niekam nekilo abejonių, kad NATO turi išlikti svarbiausiu saugumo garantu euroatlantinėje erdvėje, kas įtakoja atitinkamo karinio potencialo išlaikymo būtinybę.
1999 metų Aljanso strategijos koncepcijoje pirmą kartą pripažinta karinių misijų vykdymo regionuose, neįeinančiuose į NATO valstybių teritoriją, galimybė. Aišku, kad kyla problema dėl tokių misijų suderinamumu su Jungtinių Tautų jurisdikcija.
Atnaujintos strateginės koncepcijos esmę nusako Vašingtono viršūnių susitikime 1999m. balandį priimtas komunikatas: “Idant Aljansas įstengtų priimti naujus iššūkius saugumui, mes atnaujinome Strateginę koncepciją taip, kad ji būtų adekvati naujajai Aljanso saugumo aplinkai. Atnaujinta koncepcija patvirtina mūsų kolektyvinės gynybo įsipareigojimą bei transatlantinį ryšį; įvertina iššūkius, su kuriais Aljansas susiduria dabar; pristato Aljansą drauge su visų jo pajėgumų spektru, pasirengusį stiprinti Euroatlantinio regiono saugumą ir stabilumą; patvirtina mūsų įsipareigojimą sukurti ESGI[3] Aljanso viduje; akcentuoja padidėjusią partnerystės ir dialogo svarbą; pabrėžia poreikį išvystyti visą gynybos pajėgumų potencialą, idant būtų pasirengta įvairioms Aljanso misijoms, įskaitant lengviau perdislokuojamas, geriau aprūpintas, turinčias išlikimo potencialą ir gebančias efektyviau veikti karines pajėgas; nustato gaires
NATO karinei vadovybei šiems tikslams siekti.” (Vašingtono viršūnių susitikimo komunikatas, 5 pastraipa. “NATO Vašingtono viršūnių susitikimo vadovas 1999m. balandžio 23-25d.”, p.14. Aidai, 2000)
Kiekviena anksčiau ar vėliau buvusi Aljanso strateginė koncepcija buvo
NATO pagrindinių tikslų, keliamų grėsmių supratimo ir gynybos principų išraiška. Todėl strateginės koncepcijos raida yra svarbus rodiklis, pagal kurį galima daryti išvadas apie Aljansą. Tai, kad 1991 ir 1999 metų koncepcijos buvo viešai publikuotos, rodo, kad NATO tampa atviresnė, keičiasi jos tikslai ir priešų suvokimas.
Priėmus 1991 metų strateginę koncepciją, kurioje buvo suformuluoti kitokie nei iki tol galioję tikslai ir principai, atsirado galimybė po keleto metų numatyti NATO plėtros galimybes ir atverti Aljanso duris naujoms narėms.
TREČIASIS NATO PLĖTROS ETAPAS – 1997 metai
Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos priėmimas į NATO
Trečiuoju NATO plėtros etapu laikomas Čekijos, Lenkijos ir Vengrijos priėmimas į Aljansą 1997 metais[4]. Šis plėtros etapas buvo pirmasis NATO
plėtros atvejis po Šaltojo karo pabaigos.
Po Šaltojo karo pabaigos, norą prisijungti prie NATO pareiškė Lenkija,
Čekija, Vengrija, Lietuva, Latvija, Estija, Slovakija, Slovėnija, Rumunija,
Bulgarija, FYROM (Makedonija), Albanija. Tačiau tik 3 valstybės – Lenkija,
Čekija, Vengrija – buvo pakviestos pradėti derybas su Aljansu.
Apie būsimą NATO plėtrą 1997 metais buvo plačiai svarstoma kelerius metus. Realiausiomis kandidatėmis buvo laikomos vadinamosios Višegrado šalys – Lenkija, Čekija, Vengrija. (Kai kurios valstybės palaikė ir
Rumunijos bei Slovėnijos kandidatūras.) Šios šalys ekonomiškai buvo stipriausios iš galimų kandidačių į Aljansą, bet netgi joms buvo numatomos didelės finansinės problemos, susijusios su integracija į NATO.
Baltijos šalims – Lietuvai, Latvijai ir Estijai, taip pat siekiančioms narystės Aljanse – ankstyva narystė nebuvo žadama. Kaip atsaką 1996 metų pavasarį JAV vyriausybė išvystė Baltijos narystės planą (Baltic action plan) Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Šis planas siekė išspręsti šių šalių integracijos į Europą problemas, nežadant joms narystės Aljanse. Šį planą sudarė trys dalys:
1. Pirmoji dalis liečia daugiašalius santykius su Baltijos šalimis ir tokiomis organizacijomis kaip NATO, ESBO ar Europos Sąjunga siekiant geresnio šių santykių koordinavimo.
2. Baltijos valstybių santykių su Rusija gerinimas, pabrėžiant rusų mažumų teisių gerinimą.
3. Dvišaliai Baltijos valstybių ir JAV santykiai, siūlant padidintą ekonominę ir karinę JAV pagalbą, bendras karines pratybas tarp
Baltijos bataliono ir JAV kareivių (BALTBAT) ir pasikeitimai simboliniais, aukšto rango susitikimais tarp Vašingtono ir
Baltijos valstybių.[5]
1997 METŲ NATO PLĖTROS ARGUMENTAI IR KRITERIJAI
Madrido viršūnių susitikime 1997 metų liepos mėnesį, kuriame Aljansas nusprendė deryboms pakviesti Lenkiją, Čekiją ir Vengriją, Čekijos užsienio reikalų viceministras Vondra kreipėsi į JAV senatorių grupę su klausimu:
Kodėl jūs mus pasirinkote? Ir jis gavo atsakymą: “Jūs mums patinkate, mes manome, kad mes jums irgi patinkame, ir be to, jūs tai kalėte į mūsų galvas taip ilgai, kad mes tiesiog negalėjome kitaip pasielgti.”[6]
Argumentai, kurie nulėmė šių trijų Centrinės Europos valstybių pakvietimą, skyrėsi nuo ankstesnės NATO plėtros argumentų. Jeigu ankstesniais plėtros atvejais lemiamą reikšmę turėjo strategiškai gera geografinė padėtis ar politiniai dalykai, tokie kaip saugumo užtikrinimas ar galimas indėlis į saugumo užtikrinimą, tai šis plėtros etapas skyrėsi kitokia argumentacija ir reikalavimais šalims aspirantėms.
Geografiškai visos trys 1997 metais į Aljansą pakviestos valstybės priklauso Centrinei arba Vidurio Europai. Lenkija turi išėjimą į Baltijos jūrą, sienomis ribojasi su Lietuva, Baltarusija, Rusija (Kaliningrado sritimi), Ukraina, Slovakija, Čekija ir Vokietija. Čekija ribojasi su
Lenkija, Vokietija, Austrija ir Slovakija, o Vengrija – su Slovakija,
Ukraina, Rumunija, Jugoslavija, Kroatija ir Slovėnija.
Pagal geografinę padėtį, Lenkijos priėmimas į NATO Aljansą priartina prie buvusios Sovietų Sąjungos šalių – NATO ribos pasislenka į Rytus.
Vengrija – NATO anklavas – valstybė, neturinti sienos su jokia NATO
valstybe. Strategiškai gera Vengrijos padėtis tuo aspektu, kad jos sienos ribojasi su Balkanų šalimis, kuriose po Šaltojo karo pabaigos prasidėjo karas, turėjęs ypatingą NATO dėmesį. Vengrijos priėmimas NATO priartina prie konfliktų židinių.
NATO šalių nuosprendis, kuriuo buvo nuspręsta, kurias valstybes kviesti prisijungti prie Aljanso, iš dalies rėmėsi 1995 metų NATO plėtros studija, kurioje buvo teigiama, kad narystės siekiančios šalys turėtų pademonstruoti įtvirtintą demokratijos praktiką, ekonomikos reformas, siekiant laisvos rinkos ekonomikos sistemos, pagarbą žmogaus teisėms, taikius santykius su kaimyninėmis šalimis, civilinę armijos kontrolę ir norą bei galimybes prisidėti prie Aljanso saugumo užtikrinimo. Sprendimas taip pat buvo įtakotas faktorių, kurių NATO plėtros studija nenumatė:
strateginė kandidatės svarba, Rusijos politinis jautrumas, NATO narystės šiaurės – pietų pusiausvyra, įvairūs NATO valstybių politiniai dalykai bei svarstymai, susiję su kaina ir ratifikacijos procedūromis.
Dar vienas svarbus aspektas dėl būtent šių šalių pakvietimo narystei
NATO yra tas, kad nei viena iš šių šalių nepriklausė Sovietų Sąjungai – jos buvo tik įtakos zonoje. Tuo metu Vakarų valstybėms vis dar darė įtaką įsivaizduojama Rusijos grėsmė.[7]
JAV Kongresas savo 1994 metais priimtame NATO dalyvavimo akte išreiškė
6 kriterijus, kuriais remdamasis jis vertins NATO plėtros galimybę.
Kandidatės šalys turi turėti demokratines institucijas, laisvos rinkos ekonomiką, civilinę armijos kontrolę, įstatymų viršenybę, piliečių teisių apsaugą ir pagarbą kaimyninių šalių teritoriniam integralumui.
Pagrindiniai debatai dėl NATO plėtros buvo susiję su kandidačių kvalifikacija, galimybe dalyvauti misijose bei narystės kaina. Išlaidų, susijusių su naujų narių priėmimu, klausimas nebuvo labai pabrėžiamas, kadangi šių trijų valstybių priėmimas nereikalavo didelių JAV išlaidų.
1997 metų birželio 12 dieną JAV Prezidentas B.Clinton’as pranešė, kad
JAV remia Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos kandidatūras priėmimui į Aljansą.
Buvo tikima, kad šios trys šalys yra padarę didžiausią progresą kariuomenės reformavime, demokratinių institucijų ir laisvos rinkos vystyme, bei civilinės armijos kontrolės užtikrinime. Taip pat buvo tikima, kad daugiau galimybių pasiekti konsensusą trims šalims, o ne penkioms ar daugiau šalių.
Dar keletas aplinkybių lėmė tai, kad Senatas nubalsavo už tris, o ne daugiau šalių: trijų šalių integracija kainuoja mažiau, be to, NATO
priimant sprendimus konsensuso principu, didesnis skaičius turinčių balso teisę narių kelia tikimybę, kad konsensusas nebus arba sunkiai bus pasiektas. Mažesnė plėtra reiškia lengvesnę naujų narių integraciją į
Aljanso struktūras. Dažnai išreiškiama nuomonė, kad likusioms šalims yra duodama galimybė pasiekti pakankamą kvalifikaciją, norint tapti pilnateisėmis Aljanso narėmis. JAV pareigūnai teigė, kad Baltijos šalims dar reikia patobulinti savo karines pajėgas, kadangi kol kas jos dar negalėtų pilnai prisijungti prie V straipsnio kolektyvinės gynybos principo, atsižvelgiant į jų geografinę padėtį.
Argumentai, kurie galėjo nulemti, kodėl būtent šios trys šalys buvo pakviestos deryboms į Aljansą, ganėtinai tiksliai buvo išdėstyti JAV
Gynybos departamento parengtame pranešime JAV Senatui, dėl ko Senatas turėtų balsuoti už Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos priėmimą į NATO.[8] Šiame pranešime yra įvardinti Aljanso plėtros į Centrinę Europą pranašumai ir trūkumai, pavojai, slypintys plėtros atidėjime ar stabdyme. Kaip akivaizdus privalumų įrodymas buvo išvardinti šie faktoriai:
• Demokratinės reformos ir šalių stabilumas. Centrinės ir Rytų
Europos valstybės, siekiančios narystės Aljanse, priėmė įstatymus, užtikrinančius civilinę ginkluotųjų pajėgų kontrolę.
Taip pat parama narystei NATO vienija daug skirtingų politinių partijų. Tokiu būdu ekstremistinės jėgos dar labiau nustumiamos į šalį.
• Sustiprėjusi kolektyvinė gynyba ir gebėjimas spręsti naujas saugumo problemas. Kolektyvinė gynyba ir JAV karinės pajėgos
Europoje išlieka kertinis Europos bei transatlantinio saugumo akmuo. Karas Jugoslavijoje, terorizmas, masinio naikinimo ginklų platinimas sukėlė naujas saugumo problemas. Naujų šalių priėmimas leis kovoti su šiomis grėsmėmis ir taip padidinti regiono saugumą.
• Gerėjantys Centrinės ir Rytų Europos valstybių santykiai.
Glaudesnis bendradarbiavimas su NATO ir siekimas įstoti į
Aljansą skatina Centrinės ir Rytų Europos valstybes spręsti tarpusavio problemas. Tai leido pasirašyti daugelį dvišalių sutarčių, tuo užbaigiant ilgalaikius nesutarimus dėl sienų, padėjo gerinti tautinių mažumų gyvenimo sąlygas.
• Naštos dalinimasis NATO misijose. Kandidatės į NATO prisideda prie NATO vadovaujamos operacijos Bosnijoje ir Kosove ir tokiu būdu padeda užtikrinti Europos saugumą.
• Išplėstas stabilumas Europoje. Istorijos pamokos rodo, kad visuomet, kai padėtis Vidurio ir Rytų Europoje susikomplikuodavo, kildavo nestabilumas, apimantis visą Europą.
Stiprindama stabilumą ir pasitikėjimą, NATO gina ne tik priimamų į Aljansą valstybių ilgalaikius saugumo interesus, bet ir jų kaimynių, įskaitant Rusiją ir Ukrainą.
• Ekonominė pažanga. Mažindama nestabilumą, NATO prisideda prie priimamų į Aljansą šalių ekonomikos vystymo, skatindama ekonomines refomas, prekybą ir investicijas.
• Europa taps stipresne JAV partnere. Priimdama naujus narius ir drauge integruodama savo institucijas, Europa taps pajėgesne JAV
partnere ekonomikos ir saugumo stiprinimo srityje. Ji galės sukurti savus krizių valdymo pajėgumus ir įveikti krizes, kurios kyla jos sienų prieigose[9].
Tuometinė JAV Sekretorė M.Albright dar 1994 metais susitikimuose su
Lenkijos pareigūnais dažnai minėjo garantuotą Lenkijos vietą artimiausiame
Aljanso plėtros rate. Spaudoje dažnai pasigirsdavo nuomonių, kad Lenkijos ir Čekijos bei Vengrijos narystę Aljanse labai palaikė itin įtakingas lenkų išeivių lobby prie JAV Senato. Taip pat negalima atmesti Lenkijos kaip valstybės dydžio bei Vokietijos kaimynystės: dvi didžiulės ir pajėgios kaimynės turėjo sudaryti labai stiprios Aljanso rytinės sienos įspūdį.
PALYGINIMAS SU ANKSČIAU ĮVYKUSIA ALJANSO PLĖTRA
Prieš Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos priėmimą į Aljansą, buvo daug svarstymų apie galima problemas, kurias NATO sukels šių šalių narystė. Buvo bandoma lyginti praėjusius plėtros etapus ir jų “pamokas” su galimomis šios
NATO plėtros pasėkmėmis.
Steigiant NATO 1949 metais, į šalis – steigėjas buvo pakviesta Italija
– šalis, kuri neturi priėjimo prie Atlanto, II pasaulinio karo metais buvusi “ašies” valstybė, kurios demokratija ir rinkos ekonomika kėlė didelių abejonių. Tačiau buvo nuspręsta, kad saugiau Italiją turėti kaip
NATO valstybę. Šiandieninės Rytų Europos šalys, kaip ir Italija, nėra geografiškai “Atlanto” šalys, yra naujai susikūrusios ar atsikūrusios demokratijos, pradėjusios kurti rinkos ekonomiką. [10]
Portugalijos pavyzdys rodo, kad kuriant Aljansą, Portugalija visai nebuvo demokratinė valstybė, tačiau jos priėmimas į NATO sudarė sąlygas tolesniai demokratijos raidai. Rytų Europos valstybės, ko gero, yra labiau demokratizuotos, nei Portugalija steigiant NATO, taip pat jos yra labiau suinteresuotos tolesniam demokratizacijos vykdymui.[11]
Graikija ir Turkija – konkuruojančios šalys, kurios į Aljansą buvo kartu priimtos 1951 metais. Jas priimant, prisijungimo protokole aiškiai buvo nurodytas pagrindinis priėmimo kriterijus: <..> Šiaurės Atlanto erdvės saugumas bus padidintas priimant Graikijos karalystę ir Turkijos respubliką.[12] Iš šios prisijugimo protokolo citatos galima daryti išvadą, kad pagrindiniu prisijungimo kriterijumi buvo gera strateginė geografinė padėtis.
Net ir būdamos Aljanso valstybės, Graikija ir Turkija sugebėjo konfliktuoti. Bet be jų narystės Aljanse, Kipro konfliktas būtų kur kas didesnis. Taigi, konfliktuojančių šalių narystė Aljanse gali būti konflikto sprendimo ar bent jau konflikto dydžio sumažinimo priežastimi.
Graikijos ir Turkijos narystė Aljanse sukelia problemų sprendimų priėmime NATO viduje. Dažnai sprendimai yra sulaikomi iš kurios nors šių dviejų šalių pusės. Graikija ir Turkija tai daro, nepalaikydamos konsenso principo arba grąsindamos veto grėsme. Teoriškai, NATO nėra veto teisės, bet tokia teisė dažnai iškyla retoriniuose klausimuose. Praktikoje neformalus veto taikomas Šiaurės Atlanto Tarybos narių vieni kitų atžvilgiu. Dažniausiai veto grąsinama ne dėl šalies ypatingo intereso vienu ar kitu klausimu, bet šantažo būdu bandant išplėšti iš NATO kokią nors nuolaidą, dažniausiai liečiančią konfliktą su kaimynine šalimi[13]. Tai rodo pavojų, kurį NATO gali sukelti priimtos konfliktuojančios šalys.
Kita problema, kurią galima numatyti remiantis Graikijos ir Turkijos narystės Aljanse pavyzdžiu, yra galimas veto prieš būsimą kitų valstybių narystę Aljanse. Tai įmanoma, jeigu narystės siekia šalis, kurioje jau esama NATO narė turi ypatingų interesų (pavyzdžiui, dideles tautines mažumas). Tokiu atveju tikėtina, kad bus grąsinama veto, jeigu šalis aspirantė neįvykdys kokių nors reikalavimų.[14]
Vokietijos narystės Aljanse[15] pavyzdys rodo, kad narystė NATO gali potencialų priešą paversti pajėgia sąjungininke. Manoma, kad jeigu
Vokietija nebūtų savo laiku priimta į Aljansą, ji tikėtinai galėjo išvystyti nacionalinį – karinį identitetą, kuris būtų skirtingas nuo Vakarų ir, tikriausiai, būtų panašus į pavojingą neoromantinę Mitteleuropa idėją[16].
Dažnai diskusijose Aljanso viduje yra cituojamas Ispanijos pavyzdys.
Ispanijos priėmimas į NATO buvo ne tik saugumo sumetimais: po ilgų diktatorystės metų Ispanija tapo demokratiška šalimi – tokia, kaip ir visos
Vakarų Europos valstybės. Remiantis šiuo aspektu, galima išvesti paralelę su Rytų ir Vidurio Europos šalimis: po ilgų totalitarinio režimo metų, jos tampa demokratinėmis valstybėmis. Tačiau Ispanijos pavyzdys yra kitoks tuo, kad ji buvo priimta į Aljansą dar Šaltojo karo metais, tačiau ši valstybė buvo ganėtinai saugioje padėtyje ir jos narystės NATO klausimas galėjo būti atidėtas be didesnio pavojaus.[17]
NATO VALSTYBIŲ NUOMONĖ PLĖTROS ATŽVILGIU
NATO valstybės turėjo skirtingas nuomones plėtros atžvilgiu. Kai kurių
NATO narių vyriausybės išreiškė mažai entuziazmo dėl plėtros, tačiau rėmė plėtrą todėl, kad B.Clinton’o administracija tikėjo, jog plėtra yra būtina
Europos stabilumui ir Aljanso gyvybingumui. Kai kurios narės plėtrą rėmė dėl regioninių išskaičiavimų, tokių kaip Italijos ar Graikijos troškimas taikos Balkanuose. Kai kurios NATO narės plėtrą traktavo plačiai, į ją žvelgdamos per Europos Sąjungos evoliucijos prizmę. Dėl Čekijos, Lenkijos ir Vengrijos integracijos konsensas buvo akivaizdus. Dalis narių siekė į pakviestųjų sąrašą įtraukti Rumuniją ir Slovėniją. Kitos valstybės –
Baltijos šalys, Bulgarija – buvo minimos kaip potencialios ateities kandidatės, kurios, ko gero, Madrido viršūnių susitikimo metu palaikymo neturėtų sulaukti.[18]
1996 metais JAV mokslininkai pateikė NATO narių vertinimų būsimos plėtros atžvilgiu analizę.[19] Joje, remiantis oficialia tu šalių pareigūnų nuomone bei spaudos tyrimais, aprašoma kiekvienos Aljanso narės nuomonė.
• Belgija. Belgija keletą mėnesių rėmė Lenkijos, Čekijos ir
Vengrijos narystę. 1997 metų gegužę kai kurie pareigūnai nurodė, kad Belgija remtų ir Rumunijos bei Slovėnijos kandidatūras.
Belgijos politinis elitas rėmė būsimos plėtros idėją bei pasisakė už “atvirų durų” politiką būsimiems plėtros etapams.
Kaip plėtros trūkumą nurodė labiau komplikuotą sprendimo priėmimo procedūrą.
• Didžioji Britanija rėmė mažos plėtros idėją. T.Blair’o vyriausybė teigė, kad Aljansas neturi priimti narių, kurios jį silpnintų. Britanija norėjo būti tikra, kad būsimosios narės tikrai yra demokratinės valstybės, pajėgios reikalingomis kontribucijomis prisidėti prie NATO. Buvo pasisakyta prieš
Baltijos valstybių pakvietimą pirmame plėtros rate. Stipriai buvo remiamos Lenkija, Čekija ir Vengrija, kai kurie pareigūnai teigė, kad nieko prieš neturi prieš Slovėnijos kandidatūrą..
Britų vyriausybė pasisakė teigiamai už galimą NATO plėtrą ateityje.
• Kanada rėmė Lenkiją, Vengriją, Čekiją, Slovėniją ir Rumuniją.
• Danija rėmė Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos narystę bei, stipriausiai iš visų Aljanso valstybių, pasisakė už Baltijos šalių priėmimą.
• Prancūzijoje išsiskyrė prezidento Jacques Chirac ir premjero
Jospin nuomonės Aljanso plėtros klausimu. Prezidentas pritarė
Aljanso plėtrai, gindamas Rumunijos kandidatūrą ir neprieštaraudamas Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos bei Slovėnijos narystei. Premjeras neprieštaravo NATO plėtrai, tačiau pageidavo, kad ji vyktų lėtai. Premjeras Jospin taip pat stipriai palaikė Rumunijos kandidatūrą. Rumunijos kandidatūra
Prancūzijoje buvo remiama todėl, kad šią šalį prancūzai matė kaip potencialiai stabilią saugumo požiūriu valstybę Balkanuose, iš kur, Prancūzijos nuomone, didžiausia tikimybė grėsmės
Europai.
• Vokietija rėmė Lenkiją, Vengriją, Čekiją. Vokietijos siekis buvo perkelti NATO sieną – stabilumo ir saugumo sieną – tolyn į
Rytus. Tam puikiai turėjo pasitarnauti NATO plėtra. Rumunijos ir
Slovėnijos bei Baltijos šalių kandidatūros buvo numatomos tolimesniems NATO plėtros etapams..
• Graikija tikėjo, kad ateities grėsmės greičiau ateitų iš pietų nei iš rytų, kaip dar manė kai kurios Aljanso valstybės.
Pietumis graikai laikė Islamo pasaulį, Kaukazo regioną ir
Balkanus. Atėnai rėmė Lenkiją, Vengriją, Čekiją. Taip pat ragino priimti Rumuniją ir Bulgariją bei rėmė Slovėnijos kandidatūrą.
Bulgarijos narystę graikai laikė bent jau sekančio plėtros etapo būtina dalimi.
• Islandija rėmė Lenkiją, Vengriją, Čekiją kaip būsimas NATO
nares. Taip pat pasisakė už būsimą Baltijos šalių narystę.
Islandija vis dar turėjo idėją, kad Rusija vieną dieną taps grėsme. Todėl, anot Islandijos pareigūnų, NATO turėtų atverti duris ateities kandidatėms, tame tarpe ir Baltijos šalims.
• Italija pykosi su Clinton’o administracija dėl Slovėnijos ir
Rumunijos kandidatūrų. Prodi vyriausybė rėmė Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos priėmimą, tačiau pasisakė už stiprų Slovėnijos ir
Rumunijos palaikymą. Tokią nuostatą lėmė pabėgėlių iš nestabilių
Balkanų srautai, netvarka Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Rytuose –
tradicinėse Italijos interesų zonose. Italijos manymu,
Slovėnijos ir Rumunijos nepriėmimas rodytų NATO nesirūpinimą pietryčių Europos regionu, kuriame kyla grėsmės stabilumui.
• Liuksemburgas palaikė Lenkiją, Vengriją, Čekiją, Slovėniją ir
Rumuniją.
• Nyderlandai taip pat palaikė Lenkiją, Vengriją, Čekiją,
Slovėniją ir Rumuniją. Baltijos šalys negali būti priimtos į
Aljansą, kol NATO santykiai su Rusija ženkliai nepagerės.
• Norvegija rėmė Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos narystę. Buvo manoma, kad nei Slovėnija, nei Rumunija dar negalėjo įnešti reikalingo dydžio įnašo kolektyvinei gynybai.
• Portugalija manė, kad plėtra sustiprins Aljanso galimybes spręsti problemas Europos pietuose, todėl palaikė tiek Lenkiją,
Vengriją, Čekiją, tiek Slovėniją ir Rumuniją.
• Ispanija taip pat palaikė Lenkiją, Vengriją, Čekiją, Slovėniją ir Rumuniją. Diskusijose apie NATO plėtrą Ispanijos pareigūnai dažnai remiasi savo šalies teigiama patirtimi integruojantis į
Aljansą. Kartu su kitomis Viduržemio jūros valstybėmis Ispanija norėtų matyti didesnį Aljanso dėmesį Pietų Europos regionui.
• Turkija Buvo daug nuomonių, kad Turkija yra ta valstybė, kuri užkirs kelią Aljanso plėtrai, siekdama priversti Europos Sąjungą atverti Turkijai duris. Turkijos parlamente buvo daug nuomonių, kad reikia blokuoti NATO plėtrą tam, kad Europos Sąjunga rimtai apsvarstytų Turkijos narystės galimybę. Kiti apžvalgininkai teigė, kad Ankara neblokuos JAV politikos. Turkijos kariškiai yra gan konservatyvūs ir rėmė NATO plėtrą Vakarų saugumo stiprinimui prieš galimą Rusijos agresiją. Turkijos vyriausybė palaikė Rumuniją, Slovėniją ir Bulgariją ir teigė, kad Turkija netrukdys Aljanso plėtrai Madrido viršūnių susitikimo metu.[20]
Diskusijų rezultatas buvo, kaip ir planuota, Lenkijos, Čekijos ir
Vengrijos pakvietimas į Aljansą 1997 metais.
[1] Lietuva narystės NATO siekia nuo pat 1994 metų
[2] Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija
[3] ESGI – Europos saugumo ir gynybos identitetas
[4] Pagal dabar spaudoje vyraujantį NATO plėtros etapų skirstymą, Čekijos,
Lenkijos ir Vengrijos priėmimas į Aljansą laikomas pirmuoju plėtros etapu.
[5] NATO expansion: a time to reconsider. A special report by the British
American Security Information Council (BASIC) and Center for European
Security and Disarmament (CESD) 5 skyrius.
[6] NATO’s Enlargement to the East: An Analysis of Collective Decision-
making EAPC-NATO Individual Fellowship Report 1998-2000
Frank Schimmelfennig
[7] Sprendžiant iš įvairių pasisakymų ir nuomonių, tuo metu Rusija buvo traktuojama kaip Sovietų Sąjungos tradicijų tęsėja.
[8] JAV Senatas turi pritarti saugumo garantijų suteikimui naujoms narėms
2/3 balsų, t.y. daugiau nei 67 balsų.
[9] R.Šapronas. “Lietuvos integracija į NATO: narystės kainos problema.”Op.cit.p.201
[10] Learning from past experience of admitting new members into NATO.
http://www.fas.org/man/ceern/lessons.htm
[11] Op.cit. p.2
[12] Protocol To The Treaty On The Accession Of Greece And Turkey, www.nato.int
[13] Op.cit. p 3
[14] Kaip pavyzdį galima paminėti JAV Senato žydį lobby spaudimą Lietuvai dėl žydų turto grąžinimo.
[15] Vokietija į NATO buvo priimta 1955m.
[16]Op.cit. p 5.
[17] http://www.fas.org/man/crs/gprime.htm#B1a
[18] http://www.fas.org/man/crs/gprime.htm#B1a
[19] Enlargement and Madrid summit.
http://www.fas.org/man/crs/gprime.htm#B1a