Interesai ir bažnyčia: religinės sektos

Įvadas 3
1. Naujieji religiniai judėjimai 4
1.1. Beieškant apibrėžimo 4
1.2. Politinė naujųjų religinių judėjimų veikla pasaulyje 5
2. Interesų grupės 5
3. Naujųjų religinių judėjimų teisinis reglamentavimas 6
4. Naujųjų religinių judėjimų veikla: interesų grupės? 7
4.1. Naujieji religiniai judėjimai ir valstybės institucijos 7
4.2. Naujieji religiniai judėjimai ir partijos 9
4.3. Naujųjų religinių judėjimų poveikis visuomenės nuomonei 10
Išvados 11
Išnašos 12Įvadas
Visuomenės ir politinės sistemos perėjimas iš totalitarizmo Lietuvoje
išryškino naujas, kitoniškas arba neįprastas religingumo formas. Lietuva
pasirinko gana liberalų religijų pripažinimo ir veiklos reglamentavimo
modelį, ir, be kelių tradicinių religijų, tai įgalino organizuotis ir
veikti kelias dešimtis įvairių kitų bažnyčių bbei religinių judėjimų.
Naujieji religiniai judėjimai dažnai yra visiškai skirtingi savo pobūdžiu
ir veiklos tikslais, tačiau aptariant jų poveikį visuomenei, pagrįstas
klausimas yra apie šių judėjimų veiklą politinėje arenoje arba stengiantis
daryti įtaką politiniams sprendimams.
Kitaip sakant, vienas iš požiūrių į religinių grupių veiklą Lietuvoje būtų
jų kaip interesų grupių nagrinėjimas. Šiuo darbu ir bus siekiama
išsiaiškinti, ar (ir jei taip, tai kiek) pagrįsta laikyti naujuosius
religinius judėjimus interesų grupėmis ir kokie tuomet yra šių interesų
grupių įtakos būdai. Tai leistų suformuluoti hipotezę, jog bent kai kurios
netradicinės religinės grupės Lietuvoje veeikia ar siekia veikti politikos
formavimą (ir įgyvendinimą) kaip interesų grupės. Prieš imantis šios
analizės, šiame darbe bus pateiktas bendras religinių judėjimų apibrėžimas,
jų veiklos apibūdinimas, taip pat interesų grupių apibrėžimas ir išskirti
jų įtakos modeliai.
Vis dėlto aptariama tema yra itin specifinė. Visų pirma, k

kyla informacijos
ir jos patikimumo problema. Sistemizuotos ir neutralios kokybinės
informacijos apie religinių grupių veiklą yra gana nedaug. Žinant autorių
religinę priklausomybę arba bendras nuostatas religinių mažumų atžvilgiu,
galima abejoti ir esamos informacijos patikimumu. Iki šiol, kaip bus
aptarta žemiau, dar nėra vienos valstybinės institucijos, kuri kauptų
duomenis ir koordinuotų su religinėmis grupėmis ir judėjimais susijusią
kitų valstybės institucijų veiklą. Tam tikrą informaciją renka atitinkamos
valstybės institucijos, pirmiausia Valstybės saugumo departamentas, tačiau
tik tais atvejais, kai įtariama, jog ši veikla gali būti pavojinga
valstybei. Tokia informacija, dažniausiai turinti operatyvinį pobūdį, yra
neprieinama. Kiekybiniai rodikliai, kita vertus, yra prieinami, tačiau
savaime nedaug pasako apie religinių grupių ir judėjimų įtaką.
Antra, pats tyrimo objekto pobūdis kelia abejonių, ar visos netradicinės
religinės grupės gali turėti politinių interesų ir juolab siekti jų
įgyvendinimo tais pačiais kanalais kaip ir tradicinės iinteresų grupės.
Tolesnis nagrinėjimas turėtų patvirtinti šias abejones. Pagrindinis su
valstybe susijęs religinių grupių interesas paprastai yra jų vienokia ar
kitokia registracija valstybės institucijose. Kaip bus nurodyta šiame
darbe, dėl liberalios registravimo tvarkos pasiekti šį tikslą Lietuvoje
nėra labai sudėtinga ir be ypatingesnių poveikio priemonių iš religinių
grupių pusės. Užtat įsiregistravusios, bent dalis aptariamų judėjimų,
bažnyčių bei religinių grupių nebeturi interesų palaikyti bet kokių ryšių
su valstybės įstaigomis, taigi nagrinėti jas kaip tradicines interesų
grupes gana problemiška. Žinoma, esti atvejų, kai religinės grupės renkasi
ir politinio poveikio priemones. Kita vertus, su ši
iomis grupėmis susijusių
sprendimų priėmimui valstybės institucijose įtaką gali daryti viešoji
nuomonė, tačiau šis netiesioginis poveikio kanalas Lietuvoje yra labiau
prieinamas kaip tik ne netradicinėms religinėms grupės, bet į jas neigiamai
reguojantiems veikėjams.
Pagaliau, prieš imantis apibrėžimų ir analizės, derėtų aptarti termino
„sektos“ vartojimą. Iki šiol įvade šio žodžio nebuvo minima, jį pakeitė
terminai „netradicinės“, „naujosios“ religinės grupės“, „judėjimai“ ir
„bažnyčios“. Taip yra dėl termino „sektos“ konotacijų. Lotyniškas terminas
secta, reiškiantis „kryptį“, „doktriną“ ar „.mokyklą“ laikui bėgant ėmė
įgauti neigiamą prasmę. Tarptautinių žodžių žodyne taip apibūdinamos
religinės bendruomenės, grupės, kurios yra atskilusios nuo viešpataujančios
bažnyčios, tikybos arba žmonių grupės, kurios yra atsiskyrusios nuo kitų ir
turi savo įsitikinimus bei interesus. Tačiau kasdieninėje kalboje sekta
asocijuojama su „blogiu, šėtoniškumu, finansiniu reketu, išnaudoja ir
prievartauja savo narius kontroliuodama jų protą, įsivėlusi į prievartos
veiksmus ir politines intrigas, o jos nariai yra linkę į savižudybes“1.
Anaiptol ne visi netradiciniai religiniai judėjimai pasižymi šiomis
savybėmis, todėl korektiškiau (nors ir su tam tikromis išlygomis2) yra
vartoti terminą „naujieji religiniai, dvasiniai arba ezoteriniai
judėjimai“. 1986 m. Vatikano pranešimas „Apie sektas, kultus ir naujus
religinius judėjimus“ prašoma kuo rečiau vartoti sektos sąvoką, ypač
kalbant apie krikščioniškus judėjimus. Toliau šiame darbe bus linkstama
vartoti terminą „naujieji religiniai judėjimai“ (NRJ).1. Naujieji religiniai judėjimai
1.1. Beieškant apibrėžimo
Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos 1999 m. birželio 22 d. priimta
rekomendacija nurodo, kad nėra būtina apibrėžti, kas sudaro sektą ar
nuspręsti, kas yra religija3. Bet koks apibrėžimas,
akivaizdu, yra
savavališkas, o sektų atveju apibrėžimai svyruoja nuo vertybiškai
neutralių, bet pernelyg abstrakčių iki konkrečių, tačiau religiškai
tendencingų. Vienas iš sektų apibrėžimų yra „žmonių grupė, neseniai
išnirusi dvasiniuose vandenyse“, kurią galima apibūdinti arba pagal lyderį,
arba pagal religines koncepcijas, arba pagal ypatingą elgesio formą, arba
pagal šių aspektų kombinaciją“4. Dar vienas apibrėžimo variantas yra
„religinį ar mistinį pagrindą turinti grupė, kurios nariai gyvena
bendruomenėje ir patiria vieno ar daugiau asmenų psichologinę įtaką5.
Dažniausiai siūloma vietoj sektos ar naujojo religinio judėjimo apibrėžimo
išskirti pagrindines jų ypatybes: izoliaciją nuo išorinio pasaulio,
nepriklausomybę nuo visuomeninių organizacijų bei institucijų ir
nonkomformizmą, atskirą pasaulėžiūrą, ideologiją, akseologiją, griežtą
hierarchinę struktūrą, centralizaciją, autoritetingo vadovo buvimą, narių
atsidavimą, lojalumą, fanatizmą ir didelį religingumą. Atskirai paimti, šie
bruožai nėra pakankami, tačiau tam tikras jų kompleksas leidžia atskirti
sektas. Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos 1992 m. pranešime skiriami
sektos ir kitų religinių grupių bruožai: „Religija paprastai pasirenkama
laisvu apsisprendimu, turint visą informaciją, laisvai priimant žinomas
tikėjimo normas, o žmonės, stojantys į kai kurias sektas įstojimo momentu
gali būti laisvi, bet neinformuoti, o kai gauna visą informaciją,
dažniausiai būna praradę laisvę“6. Pagal kitų autorių pateikiamus
kriterijus sektą apibūdina trys bruožai: ji turi gyvą lyderį, pasižymintį
ypatingu dvasiniu autoritetu, galintį keisti grupės doktriną, jai būdingas
dualistinis požiūris į pasaulį ir atsiribojimas nuo išorinio pasaulio
(informacijos filtravimas)7.
Sektos gali būti apibūdinamos kaip naujieji religiniai judėjimai, tačiau ne
kiekvienas NRJ yra sekta. Imant bendriau, g
galima išskirti kai kurias
daugeliui naujųjų religinių judėjimų būdingas ypatybes. Jie prasideda nuo
nedidelių, asmeninėmis pažintimis pagrįstų grupių. Ypatingą vaidmenį juose
vaidina „pirmosios kartos atsivertėliai“ — entuziastingi ir „žinantys
tiesą“. Narystė šiuose judėjimuose paprastai sunkiai prognozuojama — iš
anksto negalima spėti, kurie visuomenės sluoksniai ar darbo rinkos
sektoriai bus labiau linkę prie jų prisijungti. Bene svarbiausias bruožas
yra charizmatiniai lyderiai, kurių nevaržo taisyklės ar tradicija. Taip pat
— dualistinis pasaulėvaizdis, suponuojantis gero ir blogo „mūsų“ ir „jų“
priešpriešą. Naujieji religiniai judėjimai paprastai patiria atvirkščią
dualistinį visuomenės požiūrį, kai su jais elgiamasi įtariai,
antagonistiškai ir su baime8.
Kai kurie autoriai daro išvadą, kad šitaip apibūdinamos, sektos iš principo
negali būti krikščioniškos. Kuo daugiau krikščioniškų bruožų jos turi,
teigiama, tuo sektantiški bruožai labiau atmiršta, ir priešingai, noras
stiprinti sektos ypatybes veda link doktrinos koregavimo ir asmens laisvės
apribojimo9. Dinaminis aspektas apskritai svarbus nagrinėjant naujuosius
religinius judėjimus jau vien dėl besikeičiančios jų demografinės sudėties.
„Naujieji“ religiniai judėjimai, virstantys paprastais, ima nebepritraukti
naujų narių, o dauguma naujų narių yra nebe atėję iš kitur, o judėjimui
priklausančių asmenų vaikai. Naujųjų komunikacijų prieinamumas keičia ir
judėjimų pobūdį — vertikali organizacija paprastai turi tendencijų virsti
horizontalia. Dichotominį pasaulėvaizdį keičia priklausomybė įvairesniems
socialiniams tinklams (net jei uždarumas .ir išlieka, laikui bėgant
religinio judėjimo nariai bent jau yra priversti skirti dėmesio savo
vaikams). Religinis judėjimas „apsipranta“ visuomeninėje ir teologinėje
aplinkoje. Todėl bendros naujųjų religinių judėjimų raidos tendencijos yra
nuo religingumo (religiosity) link dvasingumo (spirituality)10.1.2. Politinė naujųjų religinių judėjimų veikla pasaulyje
Į mėginimus dalyvauti politikoje ar veikti politinių sprendimų priėmimą yra
įsitraukusios tik nedaugelis religinių grupių. Pasak profesorės Ailyn
Barker (Eileen Barker), likusios siekia pakeisti pasaulį kitais, labiau su
jų prigimtimi susijusiais būdais. Politiškai aktyviausia pripažįstama
scientologų bažnyčia. Įvairiose pasaulio valstybėse, nors neregistruojamas
ir dažnai išvis draudžiamas dėl destruktyvaus pobūdžio (1984 m. Europos
Taryba pripažino jį destruktyviu kultu), šis judėjimas siekia turėti savo
narių įvairių valstybės institucijų bei strateginių objektų vadovybėje.
Tačiau aktyviausiai scientologai reiškiasi teismuose ir ypač siuntinėdami
savo literatūrą. Tokios kvazipolitinės veiklos tikslas yra ne tiek
konkrečių interesų įgyvendinimas, kiek mėginimas daryti poveikį visuomenės
nuomonei.
Kai kurie naujieji religiniai judėjimai yra susiję su Jungtinių Tautų
institucijomis, ypač per labdaros programas. Be to, Japonijoje labai
įtakinga yra trečioji pagal dydį pasaulyje pranašo Muno (Moon)
Susivienijimo bažnyčios atšaka, turinti savo atstovų „Comeito“ bloke. Šios
bažnyčios politinė veikla pastebėta taip pat tėvynėje — Pietų Korėjoje,
Jungtinėse Valstijose, Prancūzijoje bei Didžiojoje Britanijoje.
Transcendentinės meditacijos judėjimas Didžiojoje Britanijoje įkūrė
Prigimtinių teisių partiją, tačiau būdama visiškai nepopuliari, ji neturi
jokios politinės įtakos. Pagaliau, specifinę politinę įtaką savo nariams
daro tokie judėjimai kaip amišai (amish) ir Jehovos liudytojai, skatinantys
izoliaciją ir nedalyvavimą politiniuose procesuose.2. Interesų grupės
Vienas iš daugelio interesų grupių apibrėžimų yra „organizacijos, turinčios
tam tikros autonomijos nuo vyriausybės ar politinių partijų ir mėginančios
daryti įtaką viešajai politikai“11. Esminis teorinis interesų grupių
apibrėžimo elementas yra sąlyga, kad interesų grupės pačios nesiekia
dalyvauti rinkimuose12. Viena iš daugelio interesų grupių klasifikacijų yra
pagal jų organizacijos ir narystės pobūdį bendruomeninių—asociacinių grupių
skalėje, kur arčiausiai bendruomeninio poliaus yra tradicinės (genčių,
kastų, tautinės) grupės, toliau — institucinės (kariuomenė, biurokratija,
bažnyčia), protekcinės (profsąjungos, darbdavių organizacijos) ir
galiausiai propagavimo (promotional), arba tikslinės grupės (ekologinės,
antipornografinės).
Interesų grupių poveikio priemonės priklauso nuo grupės pobūdžio, jos
išteklių, narių bei tikslų, tad gali būti įvairios. Bendra yra tai, kad
dažniau siekiama daryti įtaką politikos formavimui, o ne jos įgyvendinimui.
Net ir religinės interesų grupės tam tikrais atvejais gali kelti iš esmės
politinius reikalavimus13 arba teikti ieškinius teismams14. Vienas iš
interesų grupių poveikio modelių yra trijų metodų skyrimas: (1) tiesioginis
bendravimas su vyriausybe, (2) netiesioginė įtaka per partijas ir (3)
netiesioginė įtaka per viešąją nuomonę15. Interesų grupėms taip pat
prieinamos ir kitos politinės išraiškos priemonės — protestai, tiesioginės
akcijos ir prievartos naudojimas, tačiau šių priemonių gausa nurodo tam
tikrą interesų grupių ir politinės sistemos nebrandumą arba, Semiuelio
Hantingtono (Samuel Huntington) terminais, „pretoriškumą“.
Įvairios interesų grupės teikia pirmenybę skirtingoms poveikio priemonėms:
protekcinėms grupėms svarbiausias yra bendravimas su vyriausybe ir ypač
biurokratija, o propagavimo — visuomenės nuomonės formavimas. Tiesioginį
interesų grupių bendravimą su vyriausybe analitiškai galima skirti į
asmeninių peticijų teikimą, interesų grupių atstovavimą politiniame elite,
pažintis su elito atstovais, tiesioginį bendradarbiavimą su biurokratija,
poveikį sprendimų priėmimui parlamente ir teismuose. Netiesioginis poveikis
per partijas yra sunkiau pamatuojamas, nes interesų grupių ir partijų
ryšiai paprastai labai glaudūs, ypač kai pirmosios finansuoja pastarąsias.
Netiesioginė įtaka sprendimų priėmimui per visuomenės nuomonę yra veikiau
papildomas poveikio būdas, (išskyrus minėtąsias propagavimo grupes), nes
net įtikinusios žurnalistus, jog verta platinti jų nuomonę, interesų grupės
neužsitikrina joms palankių politinių sprendimų priėmimo.
Interesų grupių įtakos mastą lemia keli veiksniai16: (1) politinės sistemos
pobūdis, (2) grupės legitimumas, (3) interesų grupės „naudingumas“
vyriausybei ir galimos sankcijos, kurias grupė gali panaudoti, (4) grupės
turimi ištekliai veikti vyriausybės politiką, jos organizuotumas ir
narystės pobūdis17. Šis interesų grupių sąveikos su valstybės
institucijomis modelis ir bus toliau naudojamas, analizuojant naujųjų
religinių judėjimų veiklą Lietuvoje.3. Naujųjų religinių judėjimų teisinis reglamentavimas
Ir kritikų, ir proponentų nuomone, Lietuva pasižymi gana liberaliu naujųjų
religinių judėjimų reglamentavimu. Visą religinių organizacijų veiklą, be
Konstitucijos, kur garantuojama teisė į tikėjimo laisvę, apibrėžia du
įstatymai: 1995 m. spalio 4 d. priimtas Lietuvos Respublikos religinių
bendruomenių ir bendrijų įstatymas ir tų pačių metų spalio 12 d. priimtas
įstatymas dėl pastarojo įstatymo įgyvendinimo tvarkos.
Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas nurodo, kad „tikintieji turi
teisę laisvai jungtis į religines bendruomenes, bendrijas bei kurti
religines organizacijas“ (2 str.). Bendrijas sudaro dvi ir daugiau
religinės bendruomenės. Valstybė pripažįsta devynias tradicines religines
bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų
liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikų), sentikių, judėjų,
musulmonų sunitų ir karaimų (5 str.). Šių bendrijų tikyba gali būti dėstoma
valstybinėse švietimo įstaigose ir, atitinkamai įregistravus, konfesinėse
mokymo įstaigose (9 str.). Kitos, netradicinės bendrijos, valstybės
pripažįstamos kaip istorinio, dvasinio ir soclialinio palikimo dalis,
„jeigu jos palaikomos visuomenės ir jų mokymas bei apeigos neprištarauja
įstatymams bei dorai“. Kreiptis dėl pripažinimo į Seimą gali tos religinės
bendrijos, kurios įregistruotos veikia (ar veikė tarpukariu) ne mažiau kaip
25-erius metus (6 str.).
Įstatymas detaliai reglamentuoja religinių bendruomenių registraciją: jos
turi vienyti ne mažiau kaip 15 pilnamečių Lietuvos piliečių ir pateikti
Teisingumo ministerijai įstatus, kur nurodoma buveinė, religinio mokymo
pagrindai, veiklos kryptys ir tikslai, organizacinė struktūra ir vadovybė,
turto valdymo ir jo paskirstymo likvidavus bendruomenę tvarka. Teisingumo
ministerija turi registruoti bendruomenę per 6 mėnesius, nebent nebūtų
pateikti visi reikalingi dokumentai (11 str.), tokiu pavadinimu bendruomenė
jau yra registruota arba „religinės bendruomenės ar bendrijos veikla
pažeidžia žmogaus teises ir laisves arba viešąją tvarką“ (12 str.). Jei
bendruomenė pažeidžia Konstituciją arba įstatymus, Teisingumo ministerija
suteikia terminą ištaisyti šiuos pažeidimus, o jų neištaisius, gali
kreiptis į teismą dėl religinės bendruomenės veiklos sustabdymo. Jei per 6
mėnesių maksimalų sustabdymo terminą pažeidimas neištaisomas, teismo
sprendimu jos veikla gali būti nutraukta (20 str.).
Pagal antrąjį įstatymą visos valstybės ir savivaldybių institucijos,
anksčiau įregistravusios religines bendruomenes, turi pateikti Teisingumo
ministerijai žinias apie tokias bendruomenes ir jų registracijos
dokumentus, tačiau perregistruoti jų iš naujo nebūtina (2 str.).
Vyriausybei buvo „pasiūlyta“ per tris mėnesius įsteigti „padalinį, kuris
analizuotų religinių bendruomenių ir bendrijų veiklą, rengtų medžiagą,
susijusią su jų veiklos įteisinimu, sustabdymu ar nutraukimu, laiku apie
tai informuotų visuomenę“ (1 str.).4. Naujųjų religinių judėjimų veikla: interesų grupės?
4.1. Naujieji religiniai judėjimai ir valstybės institucijos
Lietuvoje iki 2000 m. rugpjūčio 1 d. buvo įregistruotos 165 netradicinės
religinės organizacijos. Pagal tikėjimo doktrinas jas galima suskirstyti į
maždaug 22 religines kryptis, o pagal organizacijas — į 42 formalias ir
neformalias bendrijas18. Kai kuriais — neoficialiais — duomenimis,
Lietuvoje gali veikti apie 300 religinių judėjimų19, tačiau kitų šaltinių
vertinimu, šis skaičius perdėtas ir yra informacijos tik apie 6020.
Naujieji religiniai judėjimai gali vienyti apie vieną procentą Lietuvos
gyventojų, t. y. nuo 30 iki 50 tūkst. žmonių, didžiausi iš jų — Naujųjų
apaštalų bažnyčią ir Jehovos liudytojus — turi maždaug po 5 tūkst. narių21.

Naujųjų religinių judėjimų politinės veiklos Lietuvoje nagrinėjimas pagal
aptartus interesų grupių įtakos modelius, remiantis prieinamais šaltiniais
ir antrine literatūra, kaip minėta šio darbo įvade, atskleidžia, kad
sistemiško jų kaip interesų grupių poveikio nėra, galima pastebėti tik tam
tikras atskirų judėjimų pastangas veikti visuomenės nuomonę ar atskirus
politinius sprendimus, arba atvirkščiai: kai kurie NRJ siekia įgauti tam
tikros politinės įtakos be konkrečiai apibrėžtų tikslų. Pagrindinis NRJ
poveikis (kaip aiškėja ir iš trumpo pasaulio patirties aptarimo) nukreiptas
ne į politinę sistemą, bet į visuomenę ar pačių judėjimų narius.
Pagrindinis su valstybės institucijomis susijęs naujųjų religinių judėjimų
interesas yra jų registravimas (ir, ateityje,— galimybė būti pripažintam
tradiciniu). Tačiau interesų konfliktų šioje srityje beveik nekyla:
dabartiniai įstatymai leidžia įsiregistruoti iš esmės bet kuriam naujajam
religiniam judėjimui. Remiantis įstatymo nuostata, kad religinis judėjimas
neturi pažeisti žmogaus teisių bei laisvių ar visuomenės tvarkos, nebuvo
įregistruotas tik Ošo meditacijos centras „Odžas“. Teisingumo ministerija
taip pat neįregistravo Lietuvių pagonių tikėjimų draugijos „Senasis žynys“
bei Lietuvos Dzogčeno bendruomenės „Dorželing“, tačiau tai padaryta dėl
formalių priežasčių. Vis dėlto net ir neįregistruotos bendruomenės veikia,
nes registravimas nėra privalomas. Kai kurios religinės grupės yra
įregistruotos ne kaip religinės bendruomenės, bet kaip visuomeninės
organizacijos. Be to, Teisingumo ministerijoje neregistruojamos religinės
bendruomenės mėgina išnaudoti galimybes kaip visuomeninės organizacijos
įsiregistruoti savivaldybėse.
Šiuo požiūriu svarbi antrojo įstatymo nuostata, kad Teisingumo
ministerijoje nebūtina perregistruoti iki 1996 m. vyriausybėje ir
savivaldybėse įregistruotų religinių grupių ir judėjimų. 1995 m. Vilniaus
savivaldybėje kaip visuomeninė švietėjiška organizacija įregistruotas viena
iš destruktyviausių laikomos Scientologijos bažnyčios padalinys „Dianetikos
centras“. Tuometinį valstybės institucijų požiūrį į neaiškių religinių
judėjimų registravimą galėtų apibūdinti savivaldybės pareigūnų
paaiškinimas, kad „atėję registruoti centro žmonės buvo labai malonūs,
teigė turį itin kilnius tikslus“22. Susivienijimo bažnyčia (munitai) ir
įvairūs jos padaliniai į Teisingumo ministeriją nesikreipė, nes 1992 m.
buvo registruota vyriausybėje. Jehovos liudytojų bendruomenė 1993 m. taip
pat registruota Vyriausybėje. Apskritai, iš 165 netradicinių religinių
organizacijų daugiau negu pusė (85) buvo įregistruotos dar iki Religinių
bendruomenių ir bendrijų įstatymo įsigaliojimo23. Nors galima daryti
prielaidą, kad pavojingomis laikomos religinės bendruomenės buvo
įregistruotos dėl to, kad išnaudojo besikuriančių valstybės institucijų
informacijos stoką, vis dėlto jų registravimą valstybės ir savivaldybių
institucijose 1990—1995 m. būtų nekorektiška laikyti šių judėjimų kaip
interesų grupių įtakos valstybės biurokratijai išraiška.
Religiniai judėjimai. galėjo išnaudoti informacijos apie juos stoką
valstybės institucijose. Religinių judėjimų priežiūra Lietuvoje iki 2000 m.
balandžio neužsiėmė jokia institucija. Teisingumo ministerijos Registro
skyrius buvo įpareigotas tik registruoti naująsias religines bendruomenes.
Vyriausybės patarėjas religijų klausimais (pareigybė 2000 m. buvo
panaikinta) pagal savo kompetenciją galėjo tik rinkti gyventojų skundus
apie naujųjų religinių judėjimų poveikį. Valstybės saugumo departamentas
rinko informaciją tik apie dalį religinių judėjimų, laikomų destruktyviais.
Institucijos, kuri „nuolat rinktų ir kauptų medžiagą apie naujųjų religinių
judėjimų veiklą mūsų šalyje ir užsienyje, analizuotų Lietuvoje įsikūrusių
religinių bendruomenių veiklą, rengtų medžiagą, susijusią su tos veiklos
įteisinimu, sustabdymu ar nutraukimu, stebėtų visuomeninių ar privačių
institucijų statusu prisidengusias religines organizacijas“ poreikį ne
kartą pabrėžė Teisingumo ministerijos ir Vyriausybės pareigūnai24, o 1997
m. metiniame pranešime paminėjo ir Prezidentas Algirdas Brazauskas. Tačiau
nepakanka duomenų tvirtinti, kad tokios institucijos, numatytos dar 1995 m.
spalio 12 dienos įstatymu, įkūrimas buvo atidėliojamas dėl religinių
judėjimų įtakos.
Dar daugiau, galima spėti, kad šis klausimas tiesiog nebuvo tarp
Vyriausybės prioritetų, tad neskirta atitinkamo finansavimo. 2000 m.
balandžio 14 d. Vyriausybės nutarimu įkūrus komisiją koordinuoti valstybės
institucijų, sprendžiančių su religinių, ezoterinių ir dvasinių grupių
veikla susijusius klausimus, darbą, ji nepakankamai finansuojama, kad
atliktų savo uždavinius (koordinuoti valstybės institucijų veiklą, tiriant
grupių veiklos atitikimą įstatymams, keistis informacija tarp suinteresuotų
valstybės institucijų ir teikti siūlymus dėl neatidėliotinų veiksmų)25.
Įstatymu numatytas padalinys rinkti ir analizuoti medžiagą apie NRJ veiklą
kol kas išvis neįkurtas, o Valstybės saugumo departamentas atsisako steigti
religines bendrijas prižiūrinčią įstaigą, nors vienas jo pareigūnas
specialiai domisi NRJ veikla26. Seimas — Nacionalinio saugumo ir Žmogaus
teisių komitetai net du kartus mėgino kurti priežiūros grupę, bet projektai
buvo nepatvirtinti dėl finansavimo stygiaus. Taigi nepakanka duomenų sieti
tai, kad iki šiol nebuvo nė vieno kreipimosi į teismą sustabdyti ar
uždrausti religinio judėjimo veiklą, su šių judėjimų poveikiu valstybės
institucijoms.
Reikia pripažinti, kad visuose savo posėdžiuose komisija svarstė ne tik
veiksmus, nukreiptus prieš destruktyvių religinių judėjimų veiklą, bet ir
šių judėjimų apsaugą. Viename iš posėdžių paties Dianetikos centro
iniciatyva komisijos nariai susitiko su jo atstovais ir išklausė
informacijos apie jo veiklą. Taigi nors galima būtų daryti prielaidą apie
tai, kad veikdamos kaip interesų grupės, religinės organizacijos „perėmė“
komisijos koordinavimą (angl. capture), jos darbas kol kas yra tik
epizodiškas (pagal reglamentą ji gali rinktis tik kartą per du mėnesius,
yra informacijos tik apie keturis jos posėdžius). Todėl dar nekorektiška
daryti patikimas išvadas apie komisijos ryšių su naujaisiais religiniais
judėjimais pobūdį.
Religinių grupių atstovavimas valstybės biurokratijoje yra sunkiai
nustatomas. Tiesa, abu naujuosius religinius judėjimus registruojančio
Teisingumo ministerijos padalinio ekspertai buvo arba yra susiję su NRJ.
Arūnas Peškaitis, dabar atudijuojantis kunigų seminarijoje, yra priklausęs
religiniam judėjimui „Emanuelis“, o Donatas Glodenis, dar vadovaujantis ir
kuriamam Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centrui, yra bažnyčios
„Tikėjimo žodis“ narys. Jis buvo apkaltintas dėl teismui pateiktos
Teisingumo ministro pasirašytos pažymos, kurioje Jehovos .liudytojų
organizacijai pasakyta pagyrimų27. Tačiau būtina pabrėžti, kad daryti
galutines išvadas apie valstybės pareigūnų šališkumą vien pagal jų religinę
priklausomybę yra nekorektiška.
Buvę Seimo pareigūnai paskelbė, kad, Valstybės saugumo departamento
duomenimis, kai kurios sektos siekia skverbtis į valstybės institucijas ir
turi savo atstovų viduriniojoje valdininkijos grandyje, tačiau konkrečių
tai patvirtinančių faktų nepateikta28. Valstybės saugumo departamentas
paskelbė, kad 1999 m. buvo „užkardyti bandymai kai kurioms destruktyvioms
sektoms skverbtis į strateginės reikšmės objektus, pavyzdžiui, Ignalinos
atominę jėgainę“. Neoficialiais duomenimis, vienuolika Scientologijos
bažnyčios narių bent jau iki 1999 m. joje užėmė gana aukštas pareigas —
bažnyčia skelbia tikslą „valdyti pasaulį“29 ir turi saugumo tarnybų
funkcijas atliekančių padalinių bei plačius žvalgybos archyvus. Dar 8
jėgainės darbuotojai priklausė Visagino Jėzaus Kristaus cerkvei. Į
valstybės institucijas — pirmiausia „jėgos struktūras“: Krašto apsaugos
ministeriją, policiją, privačias saugos tarnybas — Valstybės saugumo
departamento vertinimu, skverbiasi ir Susivienijimo bažnyčia (munitai).
Aukštas pareigas „Lietuvos telekome“ ilgai užėmė labai uždaro religinio
judėjimo — „Laisvųjų ir ištikimųjų 7 dienos adventistų“ narys30. Nors
galima spėti, kad kai kurie religiniai judėjimai sąmoningai mėgina įtraukti
į savo veiklą aukštus postus užimančius valstybės pareigūnus, abejotina, ar
visais minėtais atvejais atstovavimas sektoms aiškintinas jų mėginimais
įgyvendinti savo interesus (įmanomi ir alternatyvūs aiškinimai, ypač turint
galvoje socialinę padėtį Ignalinos atominės jėgainės mieste Visagine).4.2. Naujieji religiniai judėjimai ir partijos
Be skandalingos istorijos, kai kelios „sektos“ „Lietuvos aido“ laikraštyje
tariamai pasveikino susikūrusią Moderniųjų krikščionių demokratų partiją,
nepakanka duomenų kalbėti apie naujųjų religinių judėjimų ryšį su Lietuvos
partijomis. Patvirtintas yra tik faktas, kad „Tikėjimo žodžio“ bažnyčia
1988—1989 m. skelbėsi Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio dalimi, tačiau
pastarasis nuo jos atsiribojo. Vis dėlto palankų naujiesiems religiniams
judėjimams Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą bei įvairių, net ir
destruktyvių kultų registravimą Vyriausybėje ir savivaldos institucijoje
galima aiškinti dešimtmečio pradžios politinės sistemos kontekstu, kai
visuomenė ir įstatymų leidėjai bei pareigūnai buvo gana palankiai nusiteikę
religijų laisvės atžvilgiu bei neturėjo pakankamos informacijos ir
suformuotos nuomonės apie naujųjų religinių judėjimų įtaką31.
Vis dėlto yra užregistruoti bent keli atvejai, kuriuos galima laikyti
naujųjų religinių judėjimų siekimu užsitikrinti palankią nuomonę leidžiant
bei įgyvendinant įstatymus. Aktyviausiai, ypač naujųjų Seimo kadencijų
pradžioje, reiškiasi įvairūs Susivienijimo bažnyčios (munitų) padaliniai.
2000 m. gruodžio pradžioje Seime buvo platinami kvietimai į „Tarpreliginės
ir tarptautinės federacijos už taiką pasaulyje“ konferenciją, o 1996 m.
„Moterų federacija už taiką pasaulyje“ padovanojo labdaros siuntą Vytauto
Landsbergio fondui. Susivienijimo bažnyčios vadovu Vilniuje paskirtas
Gunardas Johansonas buvo gavęs Prezidentūros sutikimą dėl audiencijos pas
Prezidentą Algirdą Brazauską, tačiau įsikišus Valstybės Saugumo
departamentui, ji buvo atšaukta32. Pagaliau, buvęs Seimo narys Vytautas
Bubnys Seime rengė Satja Sai Babos (Sathya Sai Baba) judėjimo pristatymą.4.3. Naujųjų religinių judėjimų poveikis visuomenės nuomonei
Naujųjų religinių judėjimų siekimas daryti įtaką visuomenės nuomonei
labiausiai atitinka jų prigimtį, tačiau šiuo atveju sunku daryti išvadas,
ar šia įtaka siekiama politinių tikslų. Vis dėlto pagrindinės religinių
judėjimų pastangos nukreiptos ne tiek į periodinės spaudos platinimą ar RTV
transliacijų užtikrinimą, bet į švietimo institucijas ir Kultūros bei
Švietimo ministeriją. Vienai iš munitų organizacijų — Šeimų federacijai už
taiką — pavyko gauti Kultūros ministerijos paramą „Tyros meilės per
Lietuvą“ projektui. Remdamasis šiuo leidimu, Panevėžio vicemeras Petras
Luomanas leido miesto mokyklose šio judėjimo nariams skaityti paskaitas
apie dorovę. Valstybės paramą kuriant labdaringus fondus mėgino
užsitikrinti ir iš JAV kilęs mormonų judėjimas.
Šis judėjimas taip pat mėgino gauti teisę dėstyti anglų kalbą vidurinėse
mokyklose. Dešimtmečio pradžioje Švietimo ministerija susidūrė su munitų
spaudimu patvirtinti jų parengtą etikos vadovėlį. Panevėžio vyskupijos
vadovybės spaudimu miesto valdžia atšaukė leidimą steigti menonitų judėjimo
koledžą, tačiau vėliau jo steigimui pritarė Klaipėdos savivaldybė.
Scientologijos bažnyčia taip pat rengė plačią švietimo programą ir net
sugebėjo gauti Ignalinos atominės jėgainės direktoriaus pritarimą skaityti
paskaitas pagal ginčytinai vertinamą jos narkotikų prevencijos programą
„Narconon“. Nors čia pateikti tik keli mėginimai veikti visuomenės nuomonę,
galima daryti išvadą, kad naujųjų religinių judėjimų pastangos šioje
srityje yra sistemiškiausios.Išvados
Pagal aptartą interesų grupių klasifikaciją naujuosius religinius judėjimus
galima priskirti propagavimo, arba tikslinėms grupėms, su nedideliu narių
skaičiumi ir griežta organizacija. jų ištekliai nėra pakankami tiesiogiai
veikti vyriausybę, todėl arba imamasi ieškoti ryšių su politinio elito
nariais bei valdininkais (taip pat įtraukti į savo veiklą svarbias pareigas
užimančius pareigūnus), arba stengiamasi veikti visuomenės nuomonę. Tačiau
naujųjų religinių judėjimų visuomenė nelaiko legitimiomis interesų
grupėmis.
Pagrindinis su valstybės institucijomis susijęs religinių judėjimų
interesas yra jų registravimas ir pripažinimas. Tačiau dėl gana liberalios
registravimo tvarkos šis interesas yra įgyvendinamas įstatymo numatyta
tvarka. Negalima pagrįstai tvirtinti, kad palankus religiniams judėjimams
įstatymas buvo priimtas jų pastangų dėka, tačiau verta pastebėti, kad prie
to galėjo prisidėti palanki dešimtmečio pradžios politinė atmosfera. Taip
pat negalima daryti tvirtos išvados, jog įstatyme numatytos religinių
grupių priežiūros institucijos nekuriamos dėl šių grupių įtakos nei kad
naujieji religiniai judėjimai perima jau įkurtų institucijų dienotvarkės
sudarymą. Dėl religinių grupių pobūdžio sunku įvertinti informaciją apie jų
įtaką ir valdininkų reagavimą į šią įtaką. Todėl nors naujųjų religinių
judėjimų aktyvumas politinėje arenoje nekelia abejonių, turimų duomenų
nepakanka patvirtinti, kad jie sistemiškai veikia kaip interesų grupės.Išnašos
1 Pagal Londono ekonomikos mokyklos sociologijos profesorės Ailyn Barker
(Eileen Barker) pranešimą „Naujųjų religinių judėjimo ir atsako į juos
apžvalga“ konferencijoje „Religija ir teisė pilietinėje visuomenėje“,
surengtoje LR Teisingumo ministerijos 2000 m. gruodžio 7—8 d.
2 Ne visada apibūdinimas „naujieji“ nusako jų atsiradimo laiką. Kai kuriais
atvejais „naujuoju“ gali būti vadinamas religinis judėjimas, pasaulyje
turintis gana senas tradicijas, tačiau į tam tikrą šalį atėjęs neseniai.
3 Recomendation 1412 (1999): Illegal activities of sects // Gazette of the
Council of Europe.— Strasbourg, 1999.— No. 6.
4 Peškaitis A., Glodenis D. Šiuolaikinis religingumas: Naujieji judėjimai
ir išraiškos formos amžių sandūroje.— V., 2000.— P. 14.
5 Ten pat.
6 Ten pat.
7 Ten pat.
8 Žr. 1 išnašą.
9 Peškaitis A., Glodenis D. Op. cit.— P. 15.
10 Žr. 1 išnašą.
11 Wilson G. Interest groups.— Oxford, 1990. Pacituota kn. Hague R., Harrop
W., Breslin S. Comparative government and politics.— P. 209—210.
12 Heineman R. Political science: An introduction.— New York, 1996.— P.
102.
13 Žr. ten pat.
14 Žr.: Adrian C. R. The American political process.— New York, 1969.— P.
211.
15 Hague R., Harrop W., Breslin S. Comparative government and politics.— P.
215.
16 Ten pat.— P. 220—221.
17 Žr.: Adrian C. R. Op. cit.— P. 210—221.
18 Netradicinės religinės organizacijos: [Teisingumo ministerijos registro
skyriaus informacija] //
http://www.min.tm.lt/ministerija/regskyrius/RS_STATISTIKA.htm.
19 Peleckis M. Ignalinos atominėje elektrinėje atsakingas pareigas užima
pavojingos visuomenei sektos nariai // Respublika.— 1999.— Rugpjūčio 21.
20 Žiniasklaida kaltinama skatinanti sektofobiją: [A. Peškaičio interviu]
// Lietuvos aidas.— 2000.— Sausio 13.
21 Gubista L. Sektos (2): Religinių sektų lyderiai pamaldoms vadovauti
samdo parapsichologus // Lietuvos žinios.— 1999.— Lapkričio 10.
22 Zinkevičienė V. Laimės fabrikėlis ar gudrios sektos prieangis? //
Ekstra.— 2000.— Gruodžio 4.
23 Žiniasklaida kaltinama skatinanti sektofobiją: [A. Peškaičio interviu]
// Lietuvos aidas.— 2000.— Sausio 13.
24 Žr., pvz., Butkienė D. Įstatymas neapsaugo nuo destruktyvios sektų
veiklos // Lietuvos aidas.— 1999.— Gegužės 23.
25 Pagal komisijos pirmininko Antano Barono pranešimą „Lietuvos patirtis“
konferencijoje „Religija ir teisė pilietinėje visuomenėje“, surengtoje LR
Teisingumo ministerijos 2000 m. gruodžio 7—8 d. Taip pat žr.: Komisijos
valstybės institucijų, pagal savo kompetenciją sprendžiančių su religinių,
ezoterinių ar dvasinių grupių veikla susijusius klausimus, veiklai
koordinuoti naujienos // http://www.min.tm.lt/naujienos.htm.
26 Vėgelytė I. Valstybė nepajėgi sutramdyti klestinčių sektų // Lietuvos
aidas.— 2000.— Sausio 6.
27 Peleckis M. Pagiriamieji Teisingumo ministerijos žodžiai Jehovos
liudytojams: Lietuvoje sektoms klestėti padeda ir valdžios institucijos //
Respublika.— 2000.— Sausio 6.
28 Ten pat.
29 Peleckis M. Ignalinos atominėje elektrinėje atsakingas pareigas užima
pavojingos visuomenei sektos nariai // Respublika.— 1999.— Rugpjūčio 21.
30 Gubista L. Sektos (4): Pavojinga visuomenei S. M. Moono sekta aukojo
lėšas V. Landsbergio fondui // Lietuvos žinios.— 1999.— Lapkričio 24.
31 Plačiau žr.: Peškaitis A. Glodenis D. Op. cit.
32 Gubista L. Sektos (4): Pavojinga visuomenei S. M. Moono sekta aukojo
lėšas V. Landsbergio fondui // Lietuvos žinios.— 1999.— Lapkričio 24.

Naudotos literatūros sąrašas

Butkienė D. Įstatymas neapsaugo nuo destruktyvios sektų veiklos // Lietuvos
aidas.— 1999.— Gegužės 23.
Gubista L. Sektos (2): Religinių sektų lyderiai pamaldoms vadovauti samdo
parapsichologus // Lietuvos žinios.— 1999.— Lapkričio 10.
Gubista L. Sektos (4): Pavojinga visuomenei S. M. Moono sekta aukojo lėšas
V.. Landsbergio fondui // Lietuvos žinios.— 1999.— Lapkričio 24.
Komisijos valstybės institucijų, pagal savo kompetenciją sprendžiančių su
religinių, ezoterinių ar dvasinių grupių veikla susijusius klausimus,
veiklai koordinuoti naujienos // http://www.min.tm.lt/naujienos.htm.
Netradicinės religinės organizacijos: [Teisingumo ministerijos registro
skyriaus informacija] //
http://www.min.tm.lt/ministerija/regskyrius/RS_STATISTIKA.htm.
Peleckis M. Ignalinos atominėje elektrinėje atsakingas pareigas užima
pavojingos visuomenei sektos nariai // Respublika.— 1999.— Rugpjūčio 21.
Peleckis M. Pagiriamieji Teisingumo ministerijos žodžiai Jehovos
liudytojams: Lietuvoje sektoms klestėti padeda ir valdžios institucijos //
Respublika.— 2000.— Sausio 6.
Peškaitis A., Glodenis D. Šiuolaikinis religingumas: Naujieji judėjimai ir
išraiškos formos amžių sandūroje.— V., 2000.
Vėgelytė I. Valstybė nepajėgi sutramdyti klestinčių sektų // Lietuvos
aidas.— 2000.— Sausio 6.
Zinkevičienė V. Laimės fabrikėlis ar gudrios sektos prieangis? // Ekstra.—
2000.— Gruodžio 4.
Žiniasklaida kaltinama skatinanti sektofobiją: [A. Peškaičio interviu] //
Lietuvos aidas.— 2000.— Sausio 13

Leave a Comment