valstybinė valdžia ir suverenitetas

Valstybinė valdžia

Vienas iš pagrindinių valstybės požymių yra valstybinė valdžia,pagrįsta prievarta ir vykdoma specialios valstybinių organų sistemos,specialausvaldininkų sluoksnio.Vals-
tybinių organų visumą sudaro valstybinės valdžios mechanizmą.Atskiros šio mechanizmo dalys (valstybiniai organai) gali būti skirstomos (klasifikuojamos) priklausomai nuo jų veiklos pobūdžio,funkcijų vykdymo formų,įgaliojimų apimties,sudarymo būdo.Kad valstybinės valdžios mechanizmas efektyviai funkcionuotų,demokratinėse valstybėse egzistuoja valdžių pasidalijimo principas,pagal kurį valstybinės valdžios struktūrą sudaro – įstatymų leidimo organai,vykdomoji ir teisminė valdžia.

ĮSTATYMŲ LEIDŽIAMOJI VALDŽIA

Tautos suverenitetą demokratiniuose režimuose,esant sudėtingai valstybinės valdžios institucijųsistemai,atstovauja įstatymų leidimo organai,tai rinkti parlamentai,nacionaliniai susirinkimai,aukščiausiosios tarybos,seimai,steigiamieji susirinkimai,kongresai ir t..t.

Lietuvoje seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys,kurie renkami ketveriem metams remiantis visuotine,lygia,tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu.Seimas laikomas išrinktas,kai yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių.Seimo narių rinkimo tvarką nustato įstatymas.

Pagal 64 konstitucijos straipsnį Seimas:
1) svarsto ir priima Konstitucijos pataisas;
2) leidžia įstatymus;
3) priima nutarimus dėl referendumų;
4) skiria Lietuvos respublikos prezidento rinkimus;
5) steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus;
6) pritaria ar nepritaria prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai;
7) svarsto M.P.pateiktą vyriausybės programą ir sprendžia ar jai pritarti;
8) vyriausybės siūlimu steigia ir panaikina Lietuvos Respublikos ministerijas;
9) prižiūri vyriausybės veiklą,gali reeikšti nepasitikėjimą M.P.ar ministru;
10) skiria Konstitucinio Teismo teisėjus,Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus;
11) skiria ir atleidžia valstybės kontrolierių;Lietuvos banko valdybos pirmininką;
12) skiria savivaldybių tarybų rinkimus;
13) sudaro Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keičia jos sudėtį;
14) tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri,kaip jis vykdomas;
15) nustato valstybinius mokesčius ir kitus pr

rivalomus mokesčius;
16) ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis,svarsto kitus užsienio politikos klausimus;
17) nustato Respublikos administrcinį suskirstymą;
18) steigia Lietuvos Respublikos valstybinius apdovanojimus;
19) leidžia amnestijos aktus;
20) įveda tiesioginį valdymą,karo ir nepaprastąją padėtį,skelbia mobilizaciją ir priima sprendimą panaudoti ginkluotasias pajėgas.

Valstybės vadovas ir vyriausybė remdamiesi konstitucija taip pat gali tureti įstaymų leidimo teisę.

Diktatoriškų režimų sąlygomis įstatymų leidimo organai visiškai likviduojami (arba paliekamas tik fiktyvus jų egzistavimas),o įstatymų leidimą uzurpuoja valstybės arba vyriausybės vadovas (kaip ir absoliutinės monarchijos sąlygomis).

Pagrindinis diktatūrų bruožas-piliečių bendruomenės suverenumo drastiškas apribojimas ar net visiškas panaikinimas.Diktatoriškoje valstybėje piliečio teisinis statusas yra netvirtas,savavališkai pažeidžiamas valdžios aparato,o idėjos,politinių partijų ar visuomeninės veiklos pasirinkimo laisvę riboja ir įstatymai,ir neteisėti valdžios aparato veiksmai.Diktatūros pagrindas-įstatymais neapribotos valdžios koncentracija bei centralizacija,be to,svarbiausias valdžios subjektas dažniausiai yra maža grupė žmonių,lojalių diktatoriui.

Diktatūros gali būti deerinamos su autokratiniu ar populistiniu valdymo stiliumi.Jos-priešingybė demokratiniam ir liberaliam stiliui.

Demokratinio tipo šalyse įstatymų leidimo procesas yra sudėtingas ir gana ilgas.Jau poto,kai įstatymas parlamente priimtas,jį paprastai sankcionuoja valstybės vadovas,kuris gali turėti netgi veto teisę.

Taigi demokratinėje visuomenėje vyriausybės valdžią aiškiai apibrėžia bei griežtai apriboja įstatymas.Todėl privačios organizacijos nuo valstybės kontrolės nepriklauso.Atvirkščiai dauguma jų spaudžia vyriausybę,kad ši atsiskaitytų už savo veiklą-nekaip diktatoriškose.Tad demokratinis režimas sudaro salygas aktyviam visuomeniniam,politiniam,ekonominiam ir kultūriniam gyvenimui vystitis.

Jis gali būti derinamas su įvairiomis valdymo formomis:parlamentine ir prezidentine respublika,konstitucine mo
onarchija:

Parlamentinio tipo valstybėse parlamentas,kaip aukščiausioji valdžia,kontroliuoja vyriausybę,kuri tvirtinama parlamento ir yra jam atskaitinga.

Prezidentinio tipo respublikose greta parlamento anksčiau minėtas funkcijas vykdo ir prezidentas.

Piliečių išrinkti įstatymų leidimo organai turi labai sudėtingą ir plačią vidaus struktūrą:komisijos,komitetai,kolegialūs ar asmeninio pobūdžio valdymo organai.Tai būdinga ir Lietuvos Respublikos Seimui,kuris susideda iš įvairių komisijų,deputatų grupių ir t.t.

Svarbiausias įstatymų leidimo tikslas šiuolaikinėje demokratinėje valstybėje – pasiekti visuomenėje egzistuojančių socialinių grupiu interesų kompromisą,užtikrinantį individo ir visuomenės išsaugojimo bei tobulinimo teisinius pagrindus,užtikrinti visų visuomenės narių pilnavertiškos egzistensijos bei visuomeninės veiklos garantijas visose gyvenimo sferose.
VYKDOMOJI VALDŽIA

Vykdomąją valdžią sudaro valstybės valdymo organų sistema.Aukščiausi vykdomosios valdžios organai yra valstybės vadovas ir vyriausybė,kurie kartu su biurokratine administracija sudaro plačiai išsišakojusią valdymo institucijų sistemą.

Pradžioje vykdomosios valdžios subjektu buvo monarchas ir jam pavaldus valdininkų apratas.Šiuolaikinėse valstybėse valdymo organų sistema (aparatas) susideda iš dviejų struktūrinių elementų:valdymo aparato ir prievartos aparato.Valdymo aparatas pagal įgaliojimus dar skirstomas į centrinį ir vietinį.Be to,federacinėse valstybėse yra dviejų rūšių centriniai organai:federacijos (sąjungos) ir federacijos narių (subjektų).

Centrinius valdymo organus parlamentinėse respublikose formuoja parlamentas,o prezidentinėse-prezidentas.Centriniai organai yra vadinami įvairiai.Dažniausiai tai Vyriausybė arba Ministrų Taryba,kuri yra aukščiausias valstybės vykdomasis ir tvarkomasis organas.Organizacinę vyriausybės struktūrą sudaro ministerijuos,departa-
mentai,komitetai,komisijos,komisarijatai ir t.t.Visos šios sistemos formavimą nulemia ūkio ir socialinio gyvenimo sferos poreikiai.Vyriausybės nariai paprastai yra ministras pirmininkas,ministro pirmininko pavaduotojai ir mi
inistrai.Vyriausybės veiklos pricipus nulemia įstatymai.Vyriausybė užtikrina įstatymų bei biudžeto vykdymą,tiesiogiai įgyvendina valstybės valdymą visoje jos teritorijoje,organizuoja krašto apsauga ir viešąją tvarką,rūpinasi piliečių teisių ir laisvių apsauga,užtikrina pilietiniu pareigų vykdima,užmezga ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis.

Vietiniai valdymo organai (savivaldybės,merijos ir kt.) vienija tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos pradus.

Savivaldybė-tai gyventojų ir jiems atskaitingų vietos savivaldybės organų savarankiška veikla sprendžiant savo reikalus ir įgyvendinant priimtus sprendimus remiantis įstatymais.Svarbiausios tokių sprendimų įgyvendinimo formos yra pilietinė iniciatyva,referendumai,atstovaujamųjų savivaldos organų rinkimai,galimybė kontroliuoti jų veiklą.

Lietuvos Respublikos atstovaujamosios demokratijos pagrindą sudaro savivaldybių tarybos,renkamos vietinių tarybų deputatų rinkimų įstatymo numatyta tvarka.

Išrinkta taryba formuoja atitinkamus valdymo organus: Apylinkėje,gyvenvietėje (valsčiuje) –tai viršaitis,o rajono (apskrities) mieste-meras.Rajono valdymo organai yra rajono valdytojas ir jo vadovaujama valdyba.Respublikinio pavaldumo miestuose šias funkcijas atlieka miesto meras ir jo vadovaujama valdyba.

Valstybės vadovas – aukščiausias vykdomosios valdžios reiškėjas,yra asmuo ar kolegialus organas,turintis teisę oficialiai atstovauti šaliai tarptautiniuose santykiuose bei spręsti svarbiausius vidaus politikos klausimus.

Beveik visose valstybėse,išskyrus Šveicariją,valstybės vadovas yra vienasmenis.Konstitucinėse monarchijose sostą paveldi monarchas,respublikose-konstitucijos nustatytam laikotarpiui renkamas prezidentas.JAV,Lotynų Amerikoje valstybės vadovas kartu yra ir vyriausybės vadovas.Šveicarija valstybės vadovo neturi.Šios institucijos pareigas vykdo kolegiali vyriausybė-Direktorija susidedanti iš 7 narių,parlamento renkamų 3 metams.Direktorijos pirmininkas keičiamas kasmet.

Valstybės vadovas yra laikomas tautos vienybės simboliu.,išreiškia ne atskirų politinių partijų,o visų visuomenės sluoksnių interesus.Tiesa,šį postą da

ažniausiai užima žmonės,kurie iki išrinkimo buvo aktyvūs kurios nors politinės partijos nariai.Tik tapę valstybės vadovais,jie pasidaro “politiškai neutralūs“ ir laikinai nedalyvauja savo partijos organų veikloje.
Valstybės vadovo konpetencja:

1.Prezidentas kaip ir monarchas reprezentuoja savo valstybę užsienyje ir namuose,akredituoja diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų,apdovanoja piliečius valstybės garbės ženklais.

2.Jam suteikta įstatymų leidybos iniciatyvos teisė.Dažniausiai jam pavedama skelbti priimtus įstatymus,paleisti parlamentą arba sušaukti jo sesiją.Daugelio šalių prezidentai turi veto teisę (netgi parlamento priimtų įstatymų atžvilgiu).JAV prezidentas teisės paleisti Kongresą neturi,bet esant nesutarimams tarp Atstovų rūmų ir Senato,gali atidėti jų posėdžius savo nuožiūra nustatytam laikui.

3.Ypač plačias teises prezidentas įgyja šalyje paskelbus ypatingąją padėtį,tada parlamentas deleguoja jam įstatymų leidimo teisę.O pastarasis savo įsakais gali apriboti net piliečių demokratines teises ir laisves,padidinti administracinių organų (policijos,kariuomenės) kompetenciją.Išimtinais atvejais jis gali net paleisti tautos išrinktas institucijas ir įvesti šalyje prezidento valdymą,t.y.visą valdymą paimti į savo rankas.
Lietuvos Respublikos prezidentas,remdamasis 84 Konstitucijos straipsniu,sprendžia šiuos klausimus:
· pasirašo tarptautines sutartis
· sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus
· Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Ministrą Pirmininką
· teikia Seimui kandidatūras į Aukščiausiąjį Teismą
· Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariumenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą
· skelbią nepaprastąją padėtį
· pasirašo ir skelbia Seimo priimtus įstatymus.
Vyriausybė ir jos struktūra:

Vyriausybę,oficialiai vadinama kabinetu arba ministrų taryba (Švedijoje,Norvegijoje,
Suomijoje-Vakstybės taryba;Šveicarijoje-Federalinė taryba),sudaro atskiroms minister-
ijoms vadovaujantys asmenys.Dažnai tarp jų būna ir ministrų “be portfelio“ (asmenų,vadovaujančių žinyboms,kurios nepriskiriamos prie ministerijų,arba vykdančios atskirus vyriausybės vadovo įpaireigojimus).Prezidentinėse respublikose vyriausybės vadovo funkcijas atlieka pats prezidentas.Tuo tarpu parlamentinėse respublikose šios funkcijos suteiktos ne valstybės vadovui,o ministrui pirmininkui.

Beveik visose demokratinėse šalyse vykdomoji valdžia nuolat stiprėja ir įgyja faktišką pirmenybę prieš parlamentą.Vykdomosios valdžios galios ypač išriškėja užsienio santykių srityje.Valstybės užsienio politikai vadovauja kabinetas.Parlamentas nebeprieštarauja vyriausybės (prezidento) užsienio politikos priemonėms.

Vykdomosios valdžios galia akivaizdi ir šalies gynybos srityje.Dažniausiai ginkluotojų pajėgų vadais yra valstybės arba vyriausybės vadovai.Jie skiria ir atleidžia visus kitus pareigūnus.
Lietuvos Respublikos vyriausybė,vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsniu,atlieka šias funkcijas:
· vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus;Prezidento dekretus
· koordinuoja Vyriausybės įstaigų (ministerijų) veiklą
· rengia Valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui
· vykdo valstybės biudžetą
· rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus
· palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis.

Visai nėra būtina nei labai patogu,kad įstatymų leidimo valdžia veiktų nuolat,tačiau absoliučiai būtina,kad nuolat veiktų vykdomoji valdžia,nes poreikis kurti naujus įstatymus ne visada yra,bet visada yra poreikis vykdyti sukurtus įstatymus.

DŽONAS LOKAS

TEISMINĖ VALDŽIA

Trečią valstybinės valdžios elementų grupę sudaro teismų bei konstitucinės priežiūros sistema.Teismų sistema-tai valstybės teismo organų,kuriuos jungia bendri organizacijos ir veiklos principai,visuma.Teismų sistema paprastai yra reglamentuojama valstybės konstitucijos.Teisminę sistemą sudaro vietiniai ir aukščiausieji teismai.Jie valstybės vardu gina visuomenės ir piliečių konstitucijos numatytus teisėtus interesus,laisves ir teises,asmens ir nuosavybės neliečiamumą.

Lietuvos respublikoje yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir rajonų (miestų) teismai.Aukščiausiasis Teismas įstatymų numatyta tvarka vykdo teisingumą ir prižiūri žemesnių teismų veiklą.Lietuvos teismai sudaromi iš renkamų teisėjų ir teismo tarėjų.Teisingumui užtikrinti teisėjai ir teismo tarėjai yra nepriklausomi.Valstybės valdžios ir valdymo organų,politinių partijų,visuomeninių organizacijų,pareigūnų bei piliečių kišimasis į teisėjų ir teismo tarėjų veikla yra draudžiamas.Aukščiausiasis Teismas turi teisę nagrinėti protestus ir skundus dėl žemesnių teismų sprendimų ir nuosprendžių,gali panaikinti jų aktus.

Demokratinėje valdžios pasidalijimo sistemoje konstitucinės priežiūros organai yra nepriklausomi ir savarankiški.Jie tikrina įstatymus ir kitus normatyvinius aktus,kontroliuoja teismus,konstitucijos pakeitimus,deputato bei prezidento išrinkimo teisėtumą,referendumus.Antai JAV,Japonijoje,Meksikoje konstitucinę priežiūrą vykdo visų lygių teismai;Indijoje-tik Aukščiausiasis Teismas,Austrijoje,Jugoslavijoje,Vokieti-
joje,Lietuvoje yra sukurti specialūs konstituciniai teismai,o Prancuzijoje-konstitucinė taryba.
VALSTYBĖS ADMINISTRACIJA

Valstybinės valdžios mechanizmas,kurį sudaro įstatymų leidimo organai,vykdomoji ir teisminė valdžia,taikydamas įvairaus poveikio priemones,skatina piliečius vykdyti valstybės valią,derina įvairių visuomenės grupių interesus.Valstybės sprendimus įgyvendina valstybės administracija.Į jos sudėtį įeina įvairiausias funkcijas atliekantys tarnautokai,įvairių ministerijų valdininkai,mokytojai,daugybė įvairiausių sričių specialistų.Dėl savo reikšmingumo valstybės gyvenimui ši žmonių grupė daro didelę įtaka valstybės politikai.Nuo jų sugebėjimo atlikti savo funkcijas daug priklauso profesonalių politikų-parlamento narių,ministrų,prezidentų-priimtų sprendimų veiksmingumas.Valstybės administracija arba tiesiog valdininkija,yra sudėtingas valstybės valdymo aparatas,atliekantis pačias įvairiausias funkcijas ir užduotis:karines,diplomatines,ūkines,informacines ir kt.Pagal atliekamų darbų pobūdį visą valstybės administraciją galima suskirstyti į tris svarbiausias dalis:

1.Civilinė administracija,susidedanti iš vidaus ir užsienio reikalų,finansų,švietimo ir kitų ministerijų ir žinybų,turinčių žemžsniuosius valdymo organus,valdininkus ir tarnautojus.

2.Policija-tai ypatinga valstybės administracijos dalis,turinyi specialų statusą ir vidinę herarchiją,jos uždavinys užtikrinti viešąją tvarką ir valstybės piliečių saugumą.

3.Armija,arba valstybės ginkluotosios pajėgos,-tai tokia valstybės administracijos dalis,kuriai tenka uždavinys užtikrinti valstybės saugumą,būti pasirengus atremti galimą agresiją iš kitų valstybių.

Demokratinėse valstybėse armija paprastai yra griežtai apribota nuo politikos ir vykdo tik civilinės vyriausybės nurodymus.Tuo tarpu diktatūrinėse valstybėse armija neapsiriboja savo tiesioginių funkcijų vykdymu ir,būdama gerai organizuota bei ginkluota jėga,aktyviai kišasi į politiką ar net imasi valstybės valdymo,jėga pašalinusi civilines vyriausybes.

Valdymo reformų evoliucinis vyksmas šiandien ryškus ir labiausiai išsivysčiusiose pasaulio valstybėse.Ekonomikos tempų sulėtėjimas svarbiausiose rinkos ekonomikos valstybėse devintame dešimtmetyje,stipri jų ekonominės ir politinės integracijos tendensija Europoje ir visame pasaulyje,gamybos,bankų,mokslo ir apskritai visų visuomenės gyvenimo sričių internacionalizavimas,naujas požiūris į valstybę (pirmiausiai į jos socialinę ir ekonominę funkciją) bei kiti veiksniai privertė valstybes kardinaliai pertvarkyti savo administracinius valdymo aparatus.Tokiomis sąlygomis dar labiau padidėjo biurokratų vaidmuo visoje valstybės valdymo sistemoje.Kaip tik dėl šiuolaikinės valstybės valdymo reformų tikslų skalėje aukščiausią rangą užima valdininkų veiklos rezultatyvumo ir atsokomybės didinimas,jų veiklos viešumo ir puikios valdymo kultūros siekimas.

Dabartinis Lietuvos Respublikos valstybės administracijos aparatas,be abejo,negali nieko patenkinti.Dažnas jų organizacinių struktūrų keitimas,valstybės tarnautojo prestižo smukimas,darbo apmokėjimo mažėjimas ir niekeno nekontroliuojama biurokratinė savivalė privedė prie to,kad visų lygių valstybinėse klesti korupcija,o kvalifikuoti valdininkai išeina į įvairias komercines struktūras.Toks aparatas nepajėgus spręsti iškilusių socialinių-ekonominių uždavinių ir iš pagrindų reformuoti seną visuomenę.

Reorganizuojant valstybinį aparatą,pirmiausiai būtina atsižvelkti į šioje srityje sukauptą didelį pasaulinės bendrijos patyrimą.JAV,Prancuzijoje,Vokietijoje,Anglijoje pertvarkytos valdžios ir valdymo institucijos bei sukurtas efektyvus biurokratijos sluoksnis skatino greitą ekonomikos augimą.Pagrindiniai valstybės valdymo ir biurokratinio aparato funkcionavimo dėsniai yra universalūs.Jie nepriklauso nuo nacionalinės specifikos.

Šiuo metu Lietuvoje nėra įstatymų ir Vyriausybės sprendimų dėl tarnautojų rengimo ir perkvalifikavimo.Daugelis institucijų vadovaujasi savo veiklos nuostatomis,žinybinėmis kadrų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo instrukcijomis.Nėra ir specialios mokyklos,kuri formuotų profesonalių valdininkų korpusą.Pastaruoju metu šią problemą bando spręsti Lietuvos Respublikos vyriausybė.

Suverenitetas

Valstybės ir kitų politinės visuomenės anstato dalių santykiai išryškina dar vieną valstybės požimį-jos suverenitetą.,praktiškai reiškianti valstybinės valdžios viršenybę vidaus ir jos visišką nepriklausomybę užsienio politikoje.Nepriklausomybė reiškia ne tik atsiribojimą nuo kitų valstybių,bet galimybę nustatyti arba nutraukti ryšius su kitomis valstybėmis,atsižvelgiant į savo interesus.

Realus valstybės egzistavimas politiniu aspektu yra neatskiriamas nuo suvereniteto.Šis terminsa atsirado iš prancūzų kalbos žodžio souverainete-aukščiausioji valdžia.Suverenitetas turi keletą tarpusavyje susijusių prasmių:

1.Visišką valstybės politinė nepriklausomybė ir galimybė be užsienio kišimosi tvarkyti savo vidaus ir užsienio politiką.

2.Kiekvienos tautos faktinė teisė savarankiškai spręsti politines,kultūrines ir ekonomines problemas.

3.Kiekvienos valstybės piliečių teisė savo valia nustatyti socialinę,ekonominę bei politinę valdymo formą.

4.Mažų socialinių grupių ir piliečių konstituciškai apibrėštos teisės.

Viduramžiais Prancuzijoje žodis “suverenas“ reiškė stambų žemvaldį,vietinį didiką,kuris buvo visiškai nepriklausomas ir niekam nepavaldus savo valdų šeimininkas.14-15 amžiuje,kai dabartinės Prancuzijos teritorijoje pradėjo kurtis stipri centralizuota valstybė,didžiausiu ir stipriausiu suverenu tapo karalius,kuris pajungė savo valdžiai buvusius nepriklausomus vietinius didikus,o pastarieji tokiu būdu iš suverenų tapo karaliaus pavaldiniais.Tad karaliaus aukščiausioji valdžia buvo pradėta vadinti-suverenitetu.Anglijoje karaliaus valdžios šalininkai teigė,kad monarchai gavo valdžią iš dievo,todėl ji amžina ir neribojama.Taip atsirado monarchinio suvereniteto principas.Popiežiaus šalininkai,siekdami sumenkinti karaliaus valdžią,iškėlė hipotezę,jog valstybinė valdžia kilo iš sutarties,pasirašytos tarp karaliaus irtautos.Taip atsirado tautos suvereniteto idėja,atlikusį be galo reikšmingą politinį vaidmenį tautų kovoje prieš monarchinę valdžią ir aristokratijos privilegijas.Kai 17a.Anglijoje,o 18a.pabaigoje Prancūzijoje įvyko demokratinės revoliucijos ir absoliuti monarchų valdžia sužlugo,suvereniteto savininko klausimas pasidarė gerokai sudėtingesnis.

Kova prieš monarchija buvo grindžiama idėja,kad aukščiausioji valdžia turi priklausyti tautai,visiems valstybės piliečiams.Tautos suvereniteto idėja išreiškia politinius tautos reikalavimus,todėl jokia šiuolaikinė konstitucija be jos neapseina.Šiuolaikinėje valstybėje suvereniteto savininkas-tauta,juo naudojasi tada,kai vyksta vyriausybės rinkimai arba visuotiniai balsavimai (referendumai).Kitais atvejais vyriausybė praktiškai įgauna teisę spręsti daugumą valstybės politikos klausimų sąvarankiškai.Šiuolaikinėje valstybėje suverenitetas nebėra sutelktas nedidelės žmonių grupės-vyriausybės-ar net vieno asmens rankose,o greičiau yra “išdalintas“.

Dabartinėje politinėje teorijoje vartojamas terminas valstybės suverenitetas-tai valstybės teisė vikdyti sąvarankišką vidaus ir užsienio politiką.Valstybinis suverenitetas nedalomas (dviejų valdžių valstybėje negali būti).Tačiau absoliutaus suvereniteto šiandien nerasime praktiškai jokios valstybės gyvenime.Ekonominio,politinio ir kultūrinio gyvenimo internacoinalizacija reikalauja intensyvaus tarpvalstybinio bendravimo.Susidaręs platus tarptautinių,tarp jų ir politinių tarpvalstybinių organizacijų tinklas reikalauja atsisakyti dalies suvereniteto.Įeidama į federaciją (sąjungą),valstybė dalį savo suvereniteto gali perleisti centriniams organams.

Nacionalinis suverenitetas-tai teisė apsispręsti dėl nepriklausomos valstybės įkūrimo.Be to,jis apima teisę į papročių,kultūros,kalbos ir kitų nacionalinių ypatumų gerbimą,visišką lygybę su kitomis tautomis,tarptautinę apsaugą nuo genocido.Tautai sukūrus savo nacionalinę valstybę,nacionalinis suverenitetas sutampa su valstybiniu.

Liaudies suverenitetas-tai liaudies teisė referendumo būdu spręsti valstybės reikalus.
Valstybės,tautos,asmenybės suverenitetas turi vidinį ir išorinį aspektus.

1.Antai vidinis valstybės suverenitetas- tai aukščiausia valdžia,veikianti valstybės viduje,tai jos valdžios nepriklausymas nuo bet kurios valdžios šalies viduje,tai galimybė valdyti teritoriją,galimybė sąvarankiškai leisti įstatymus,įstatymų vykdymo užtikrinimas.

2.Išorinis suverenitetas pasireiškia tada,kai valstybė niekieno nevaržoma,gali sąvarankiškai tvarkyti užsienio politikos reikalus,sudarinėti tarptautines sutartis ir pan.

Tarptautiniuose santykiuose suverenitetas yra įgavęs visuotinai pripažinto tarptautinės teisės principo reikšmę:suverenios valstybės yra lygios,privalo gerbti kitas valstybes,kaip teisės subjektus;valstybės teritorinis vientisumas ir politinė nepriklausomybė yra neliečiami;kiekviena valstybė turi teisę laisvai pasirinkti ir plėtoti politinę,socialinę,ekonominę ir kultūrinę sistemą;privalo sąžiningai vykdyti tarptautinius įsipareigojimus ir taikiai gyventi su kitomis valstybėmis.

Dabartinės tarptautinės teisės požiūriu,negali būti pusiau suverenių valstybių,neleistini suvereniteto apribojimai,išskyrus valstybės tarptautinės atsokomybės agresijos atvejus,taip pat tik valstybei geranoriškai sutikus,dažniausiai jungiantis į teritorines organizacijas ir valstybių sąjungas.

Suverenia galima vadinti tokią valstybę,kuri:
– turi aukščiausiąją valdžią tai teritorijai ir jos gyventojams,
– gali savo noru užmegsti kygiateisiškus santykius su kitomis valstybėmis ir būti pačios pasirinktų tarptautinių organizacijų narė,
– nevaržoma kurti visuomeninę ekonominę santvarką ir valstybės formą.

Šiuo atveju svarbiausia tai,kad net aiški valstybės priklausomybė ar pusiau priklausomybė nuo išorinės aplinkos nepanaikina jos suverenumo,jei santykius su ta aplinka ji gali formuoti savanoriškumo ir abipusės lygybės pagrindu.

Išvados

Valstybė tai ne tik,o gal ne tiek jos aparatas ir herarchijos viršūnėje esantis valdžios elitas,tačiau be to aparato ir pareigūnų nebūtų valstybės.Taigi valstybinės valdžios nebuvimas valstybėje reiškia jos egzistencijos nebuvimą.

Šių laikų valstybės aparatas-tai didelė aukštesnioji valdininkų administracija,apiman-
ti kelias valstybės valdžios rūšis:
· Įstatymų leidžiamoji valdžia
· Vykdamoji valdžia
· Teisingumo (teisminė) valdžia
Valstybės sprendimus įgyvendina – valstybės administracija.

Valstybė ir valstybinė valdžia yra glaudžiai susijusi su suverenitetu.
Suvereniteto samprata siekia dar Romos laikus.Esminės suvereniteto charakteristikos nekinta.Pirmoji jų-tai vieta teisinėje politinėje herarchijoje:suverenitetas yra aukščiausia galia šioje herarchijoje.Antroji charakteristika yra seka herarchijoje:suverenitetas yra galutiniai ir ultimatyvūs sprendimai,kurių niekas nebegali atšaukti.Trečioji charakteristika yra suvereniteto efektyvumas,o ketvirtoji-autonomiškumas.Suverenus yra nepriklausomas santykliuose su kitais.

Naudota literatūra

1. A.Junevičius,J.Matakas
“Valstybės pagrindai 1d.“ Kaunas 1996m.

2. KTU
“Šiuolaikinė valstybė“ Kaunas 1999m.

3. Barry Buzan
“Žmonės,valstybės ir baimės“ Vilnius 1997m.

4. Feliksas Žigaras
“Politologija“ Vilnius 2001m.

5.Wojciech Lamentowicz
“Šių laikų valstybė“ Vilnius 1998m.

6. Mykolas Riomeris
“Mokslas apie valstybė“ Vilnius 1997m.

Leave a Comment