KOLPINGO KOLEGIJA
TEISĖS SPECIALYBĖ
KAIP APIPLĖŠIA ŽMONIJĄ KLAIDINGOS NUOMONĖS UŽGNIAUŽIMAS?
Filosofijos referatas
Kaunas, 2002
II
DĖSTYMAS
Įvadas
Iš istorijos šaltinių mes žinome, kad vykdavo religijų karai. Dabar, dar daugiau prisikūrė įvairiausių tikėjimų ir tuo pačiu neigiamų tikėjimų žmonės traukenčius į blogį pvz. „Šetono biblija“. Suklaidindami žmodaus nuomonę taip įtraukia į savo tikėjimą. Remdamasi J. S. Millio knyga, savo referate noriu pasakyti, tai kad, reikia artimiau susipažinti su priešininko argumentais. Kad mūsų klaidingos nuomonės nesuklaidintu. Turime žinoti ir kuo skirasi inteliaktualinė kultūra ir inteliaktualinė laisvė.
Kam teiktina pirmenybė ugdant protą?
Medicinos mokslo įrodyta, kad vaiko smegenų ląstelės yra elastingesnės ir vaikas greičiau įsisavina žodžius, reiškinius, garsus, greičiau išmoksta groti muzikiniais instrumentais ir t.t. Bet suaugusių žmonių gyvenime yra kur kas sudėtingiau. Remiantis filosofijos ir mokslo pasiekimo teiginiais.
Proto ugdymui pirmenybė skiriama tiksliesiams mokslams kaip matematikai, fizikai tuo pačiu ir filosofijai. Mokydamiesi kokią fizikos formulę ar eilėraštį mes ją išmokstame, kaip liaudiškai sakoma „atmintinai“, o ją išmokus mums neduoda ramybės ją išsiaiškinti, taip yra ugdomas protas. J.
S.Millis sako, kad: „besimokantys geometrijos žmonės ne tiesiog įsimena teoremas, bet jas supranta ir išmoksta kaip ir jų įrodymus; būtų absurdas sakyti, kad jie lieka neišmaną geometrijos tiesų pagrindų, jei niekada nėra girdėję jas neigiant ar mėginant įrodyti jų klaidingumą“. Tokiu būdu yra gilesnis mąstymas ir tuo pačiu ugdomas protas. Žmogus ugdydamas protą pirmenybę skiria savo pažiurų išsiaiškinimui, įvykių, situacijų analizei.
III
Kodėl būtina žinoti priešininko argumentus?
Priešininko argumentus būtina žinoti tam, kad rastume tiesą, galėtume surasti ir pašalinti kliūtis. Kad geriau suprastume priešininką reikia gerai žinoti jo argumentus. Nepakanka išgirsti priešininko argumentus iš jo mokytojų, atstovų, bet norint geriau žinoti priešininko argumentus reikia išgirsti iš kitų asmenų. Reikia išgirsti iš tų asmenų, kurie priešininku pasitiki, jį palaiko ir gerai pažįsta. Aš, manau, kad priešininko argumentus reikia žinoti, tam, kad geriau suprastume ir artimiau pažintume priešininką, kad įsijaustume jo vaidmenyje, ir tuo, kad galėtume įvertinti priešininką teisingai. J. S. Millis teigia „Tas kuris žino tik savuosius argumentus, žino mažai“.
Tai šventi žodžiai kuriems aš pritariu ir noriu pridurti sena liaudies patarle „Protingas mokosi iš svetimų klaidų, o kvailas išsavų“. Kuo daugiau išanalizuosime, atidžiai išklausysime priešininką, tuo geriau jį suprasime, ir sugebėsime įvertinti save.
Kodėl su priešininko argumentais J. S. Millis pataria susipažinti iš pirmųjų šaltinių?. Ar galime patikėti priešininko argumentų paneigimą specialistams?. Kaip šią problemą sprendžia katalikų bažnyčia?.
Kaip ir J. S. Millis pataria susipažinti iš pirmųjų šaltinių su priešininko argumentais, kad geriau suprastume abiejų pusių argumentus ir įvertintume teisingai. Priešininkų argumentų paneigimą galime patikėti specialistams, nes specialistai į iškeltus klausymus gali atsakyti arba jau yra atsakę.
Katalikų Bažnyčia šią problemą sprendžia savitai. Ji aiškiai atskiria tuos, kuriems galima leisti priimti jos doktrinos remiantis įsitikinimu, nuo tų kurie privalo jas pripažinti patikėdami. Autorius teigia, kad dvasininkais galima pasitikėti ir jie visapusiškai susipažįsta su priešininko argumentais. Bet yra skirtumas tarp dvasininkų ir likusių žmonių, kad dvasininkas pasilieka teisę priešininko argumentus nutylėti likusiems žmonėms.
IV
Kuo skiriasi inteliaktualinė laisvė ir inteliaktualinė kultūra? Kas atsitinka etinėms arba religinėms pažiūroms, kai jos tampa neginčijama doktrina?
Šitokiu būdu daugiau įgyjama inteliaktualinės kultūros. Įgyjant inteliaktualinę kultūrą, žmogus įgyja inteliaktualinį pranašumą. Asmenybė neturėdama inteliaktualinės kultūros niekada nesukurs liberalaus ir plataus proto. Inteliaktualinę kūrybą (pvz. Katalikų tikėjime ŠV. Raštas) skaito mokyti ir nemokyti žmonės. Taigi, didelio skirtumo nematome tarp inteliaktualinės kūrybos ir inteliaktualinės laisvės. Šie inteliaktualai parodo religinių tikėjimų ir etinių doktrinų patirtis. Tarp etinių ir religinių pažiūrų, įsivyrauja neginčijama doktrina. Doktrina, išlaiko savo pozicijas ir toliau ji neplinta. Ji įsitvirtina pripažįstamų pažiūros atskalų ir segmentų. Tokios doktrinos laikosi tie, kurie yra paveldėję.
Kokiu pavyzdžiu J. S. Millis iliustruoja šią transformaciją?
Stipresnis ir silpnesnis tikėjimas kovoja už savo egzistenciją. Taip kovodami jie supranta ir žino kuo skiriasi jų tikėjimas nuo kitų doktrinų.
Tikėjimo periode, nemažai žmonių permąsto pamatinius tikėjimo principus.
Taip žmonių charakteris patiria visą poveikį. Kai jis tampa paveldėtu tikėjimu, jį reikia pripažinti pasyviai, tuomet žmogus neeikvoja energijos klausimams, kuriuos jam iškelia tikėjimas. Tada žmogus užmiršta šį tikėjimą arba apatiškai jam pritaria. Taip apibūdina J. S. Millis doktrinos egzistavimą.
V
Kodėl puolamų religinių sektų doktrinos yra gyvybingesnės?
Dauguma tikinčiųjų laikosi krikščionybės doktrinos, bet kitų sektų doktrinos yra gyvybingesnės. Krikščioniškame tikėjime kaip ir dauguma kitos sektos vadovaujasi Naujojo Testamento įsakymais. Paimkime pavyzdį krikščionišką tikėjimą. Krikščionys gerbia savo tikėjimą, bet ištikrųjų jie remiasi juo. Pavyzdžiui ŠV.
Raštas krikščionis moko, kad vargdieniai yra palaiminti (kenčiančiam dangus). Jame yra aiškinama, kad turi mylėti kiekvieną artimą, taip kaip save. Tai yra, kad krikščionio pareiga padėti vargstančiam, priglausti elgetą, lankyti ligonį, ištroškusį pagirdyti ir t.t. Besivadovaujantį tokiomis nuolankiomis ir geranoriškomis nuostatomis priešininkui lengviau užsipulti.
Tuo tarpu priešininkai pradeda paneigti žmonių elgesį, kad žmogus turi elgtis kitomis nuostatomis (priešininkų įstatymais). Priešininkai mano kad tai kvaila padėti vargšui, jų aiškinimu reikia daugiau rūpintis savimi.
Krikščionių, tikėjimas remiasi jausmais, o priešininkų sklinda bejausmis tikėjimas ir daugiau remiasi dalykais , ir taip priverčia suvokti protu tuos dalykus. Todėl, noriu išreikšti savo nuomonę, tai, kad krikščionių tikėjimas yra kilniausias.
Ar tobulėjant žmonijai nuomonių įvairovė mažės?
Tobulėjant žmonijai nuomonių įvairovė didės. Mano manymu visų pirma mes turime išmokti aiškinti tiesą ir ginti nuo priešininkų. Paprastas tikintis žmogus turi ne tik žinoti išorinius tikėjimo dalykus, bet išsiaiškinti jos vidų ir susidaryti savo nuomone, kad nenuklystų į priešininko pusę. Neturi abejoti savo tikėjimu.
O šiuo metu yra žmonių, kurių tikėjimas yra paveldimas ir jie nesistengia įsigilinti jo esmę. Mano supratimu yra mūsų mokytojų kaltė. Lietuva „Marijos žemė“ yra dešimt metų nepriklausoma ir mokytojai mažai skelbia „Dievo žodį“, ko nebuvo galima tai daryti TSRS laikais. Gal mokytojai bijo taip elgtis. Aš, manau, todėl tiek daug prisikūrė priešininkų (neigiamų), kurie patraukia į blogąją pusę ir
Lietuvoje savižudžių skaičius didėja. Ir žmonių nuomonių įvairovė didėja.
VI
Kaip veikia protą būtinybė aiškinti tiesą ir ginti ją nuo priešininkų? Kaip ir kur šis poveikis būdavo panaudojamas pedagogiškai?
Viduramžiais mokykliniais disputais buvo siekiama, kad mokinys suprastų savo paties požiūrį, kad mokinys galėtų sutvirtinti vieno ir paneigti kito požiūrio pagrindą. Panašiai aiškino ir Sokrato dialektika.
Sokrato dialektika buvo negatyvi filosofijos ir gyvenimo klausymų svarstymui. Šie disputai turėjo trūkumų, tai kad šaltinis buvo autoritetas, o ne protas. Besilavindamas asmuo, kuris žinias gauna iš knygų ar savo mokytojų, nevisada išklauso abiejų pusių. Taigi, mąstytojai ir tie nevisada žino abi puses. J. S. Millis: „Ir kol žmonės nebus vėl sistemingai mokomi, visose mąstymo srityse, išskyrus matematinį ir fizikinį mąstymą, bus mažai didelių mąstytojų ir žemas bendras intelekto lygis“. Aš prisimenu
TSRS mokytojų mokymo lygį, kad mus vertė mokytis apie komunizmą (kaip geometrijos teoremą), nors to visai nenorėjome, tokiu lygiu mąstytojais negalėjome būti. Dabar yra kitas, aukštesnis lygis, kada mes galime mokytis ir mąstyti.. Visa posovietinė visuomenė yra apiplėšta dvasiškai ir inteliaktualiai, kada visos kitos nuomonės buvo paskelbtos klaidingomis ir užgniaužiamos. To rezultatai. Žlugus TSRS ir joje galiojusiai mokslinio komunizmo, dialektinio istorinio materializmo primityviąjai ideologijai žlugo buldozerinis ateizmas, ir atsirado dvasinis vakumas. Noriu pabrėžti keletą pastebėjimų ir laisvės proveržių:
1. Apmaudu pirmuose bažnyčių suoluose matyti buvusias komunizmo sistemos aktyvistes, buvusias mokytojas, kurios praeityje gaudė į bažnyčią einančius vaikus. Mano mama ir tetos visą laiką buvo praktikuojančios katalikės. Jos tvirtina, kad joms geriausiu atveju tenka atsisėsti per pamaldas trečioje, ketvirtoje eilėje, nes pimosios būna užimtos buvusių aktyvisčių, kurioms bažnyčia ir tikintieji buvo pajuokos objektu.
2. Daug buvusių aršių ateistų nuėjo į sektas ar kitas bažnyčias,
Tikėjimo žodžio, Dievo Jahovos ar Rytų. Jiems kažkaip drovu prisipažinti klydusiems, tai, būdami „netradiciniai“ jie ir toliau gali kritikuoti ar net niekinti vyraujančią katalikų bažnyčią.
3. Po vienpartinės sistemos jungo žmonės, besidžiaugdami saviraiškos galimybe, pristeigė aibę partijų. Čia galima pastebėti lyderių norą būti mažais leninais.
4. Blogiausia, kad ir katalikų bažnyčia nėra stipri. TSRS laikais buvo ribojamas teologijos studentų skaičius. O ir norėdami įstoti į kunigų seminariją turėdavo praeiti KGB tiltus, o juos praeidavo ne patys geriausi.
VII
IŠVADOS
Stebint posocialistinį pasaulį ir įvykius Lietuvoje galima konstatuoti, kad J. S. Millis šimtą kartų teisus tvirtindamas, kad žmoniją apiplėšia klaidingos nuomonės užgniaužimas, kada įsivyrauja viena tiesa, kuri vėliau išsigimsta. Žmonės ją tikėję ir jos netekę atsiduria dvasiniame vakume, kuris skatina dvasinės atramos, tiesos paieškas. To nerasdami žmonės girtauja, klesti nusikalstamumas savižudybės, kurią skaičiumi
Lietubvoje pirmauja Europoje. Lietuvai būtinas naujas dvasinio atgimimo sąjūdis. Jį galėtų paskatinti JAV Prezidento Dž. Bušo vizitas Lietuvoje. Ir štai kodėl, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kaip niekur pasaulyje labiausiai klesti nuomonių, religijų įvairovė. Nepaisant to ši šalis galingiausia pasaulyje. Ir didžiausios pasaulio galimybės prezidentas, turintis ir techninį ir ekonominį išsilavinimą atvažiavęs į Vilnių demonstruoja nuoširdų, beapeliacinį tikėjimą į Dievą. To turėtų pasimokyti mūsų Valstybės Vadovai, tada gyvenimas taps geresnis, šiltesnis, šviesesnis.