kaip apiplėšia žmoniją klaidingos nuomonės

KOLPINGO KOLEGIJA

TEISĖS SPECIALYBĖ

KAIP APIPLĖŠIA ŽMONIJĄ KLAIDINGOS NUOMONĖS UŽGNIAUŽIMAS?

Filosofijos referatas

Kaunas, 2002

II

DĖSTYMAS

Įvadas

Iš istorijos šaltinių mes žinome, kad vykdavo religijų karai. Dabar,
dar daugiau prisikūrė įvairiausių tikėjimų ir tuo pačiu neigiamų tikėjimų
žmonės traukenčius į blogį pvz. „Šetono biblija“. Suklaidindami žmodaus
nuomonę taip įtraukia į savo tikėjimą. Remdamasi J. S. Millio knyga, savo
referate noriu pasakyti, tai kad, reikia artimiau susipažinti su
priešininko argumentais. Kad mūsų klaidingos nuomonės nesuklaidintu. Turime
žinoti ir kuo skirasi inteliaktualinė kultūra ir inteliaktualinė laisvė.

Kam teiktina pirmenybė ugdant protą?

Medicinos mokslo įrodyta, kad vaiko smegenų ląstelės yra elastingesnės
ir vaaikas greičiau įsisavina žodžius, reiškinius, garsus, greičiau išmoksta
groti muzikiniais instrumentais ir t.t. Bet suaugusių žmonių gyvenime yra
kur kas sudėtingiau. Remiantis filosofijos ir mokslo pasiekimo teiginiais.
Proto ugdymui pirmenybė skiriama tiksliesiams mokslams kaip matematikai,
fizikai tuo pačiu ir filosofijai. Mokydamiesi kokią fizikos formulę ar
eilėraštį mes ją išmokstame, kaip liaudiškai sakoma „atmintinai“, o ją
išmokus mums neduoda ramybės ją išsiaiškinti, taip yra ugdomas protas. J.
S.Millis sako, kad: „besimokantys geometrijos žmonės ne tiesiog įsimena
teoremas, bet jas supranta ir išmoksta kaip ir jų įrodymus; būtų absurdas
sakyti, kad jiie lieka neišmaną geometrijos tiesų pagrindų, jei niekada
nėra girdėję jas neigiant ar mėginant įrodyti jų klaidingumą“. Tokiu būdu
yra gilesnis mąstymas ir tuo pačiu ugdomas protas. Žmogus ugdydamas protą
pirmenybę skiria savo pažiurų išsiaiškinimui, įvykių, situacijų analizei.

III

Kodėl būtina žinoti priešininko argumentus?

Priešininko argumentus bū

ūtina žinoti tam, kad rastume tiesą, galėtume
surasti ir pašalinti kliūtis. Kad geriau suprastume priešininką reikia
gerai žinoti jo argumentus. Nepakanka išgirsti priešininko argumentus iš jo
mokytojų, atstovų, bet norint geriau žinoti priešininko argumentus reikia
išgirsti iš kitų asmenų. Reikia išgirsti iš tų asmenų, kurie priešininku
pasitiki, jį palaiko ir gerai pažįsta. Aš, manau, kad priešininko
argumentus reikia žinoti, tam, kad geriau suprastume ir artimiau pažintume
priešininką, kad įsijaustume jo vaidmenyje, ir tuo, kad galėtume įvertinti
priešininką teisingai. J. S. Millis teigia „Tas kuris žino tik savuosius
argumentus, žino mažai“.

Tai šventi žodžiai kuriems aš pritariu ir noriu pridurti sena liaudies
patarle „Protingas mokosi iš svetimų klaidų, o kvailas išsavų“. Kuo daugiau
išanalizuosime, atidžiai išklausysime priešininką, tuo geriau jį suprasime,
ir sugebėsime įvertinti save.

Kodėl su priešininko argumentais J. S. Millis pataria susipažinti iš
pirmųjų šaaltinių?. Ar galime patikėti priešininko argumentų paneigimą
specialistams?. Kaip šią problemą sprendžia katalikų bažnyčia?.

Kaip ir J. S. Millis pataria susipažinti iš pirmųjų šaltinių su priešininko
argumentais, kad geriau suprastume abiejų pusių argumentus ir įvertintume
teisingai. Priešininkų argumentų paneigimą galime patikėti specialistams,
nes specialistai į iškeltus klausymus gali atsakyti arba jau yra atsakę.
Katalikų Bažnyčia šią problemą sprendžia savitai. Ji aiškiai atskiria tuos,
kuriems galima leisti priimti jos doktrinos remiantis įsitikinimu, nuo tų
kurie privalo jas pripažinti patikėdami. Autorius teigia, kad dvasininkais
galima pasitikėti ir jie visapusiškai susipažįsta su priešininko
argumentais. Be

et yra skirtumas tarp dvasininkų ir likusių žmonių, kad
dvasininkas pasilieka teisę priešininko argumentus nutylėti likusiems
žmonėms.

IV

Kuo skiriasi inteliaktualinė laisvė ir inteliaktualinė kultūra? Kas
atsitinka etinėms arba religinėms pažiūroms, kai jos tampa neginčijama
doktrina?

Šitokiu būdu daugiau įgyjama inteliaktualinės kultūros. Įgyjant
inteliaktualinę kultūrą, žmogus įgyja inteliaktualinį pranašumą. Asmenybė
neturėdama inteliaktualinės kultūros niekada nesukurs liberalaus ir plataus
proto. Inteliaktualinę kūrybą (pvz. Katalikų tikėjime ŠV. Raštas) skaito
mokyti ir nemokyti žmonės. Taigi, didelio skirtumo nematome tarp
inteliaktualinės kūrybos ir inteliaktualinės laisvės. Šie inteliaktualai
parodo religinių tikėjimų ir etinių doktrinų patirtis. Tarp etinių ir
religinių pažiūrų, įsivyrauja neginčijama doktrina. Doktrina, išlaiko savo
pozicijas ir toliau ji neplinta. Ji įsitvirtina pripažįstamų pažiūros
atskalų ir segmentų. Tokios doktrinos laikosi tie, kurie yra paveldėję.

Kokiu pavyzdžiu J. S. Millis iliustruoja šią transformaciją?

Stipresnis ir silpnesnis tikėjimas kovoja už savo egzistenciją. Taip
kovodami jie supranta ir žino kuo skiriasi jų tikėjimas nuo kitų doktrinų.
Tikėjimo periode, nemažai žmonių permąsto pamatinius tikėjimo principus.
Taip žmonių charakteris patiria visą poveikį. Kai jis tampa paveldėtu
tikėjimu, jį reikia pripažinti pasyviai, tuomet žmogus neeikvoja energijos
klausimams, kuriuos jam iškelia tikėjimas. Tada žmogus užmiršta šį tikėjimą
arba apatiškai jam pritaria. Taip apibūdina J. S. Millis doktrinos
egzistavimą.

V

Kodėl puolamų religinių sektų doktrinos yra gyvybingesnės?

Dauguma tikinčiųjų laikosi krikščionybės doktrinos, bet kitų sektų
doktrinos yra gyvybingesnės. Krikščioniškame tikėjime kaip ir dauguma kitos
sektos vadovaujasi Naujojo Testamento įsakymais. Paimkime pavyzdį
krikščionišką tikėjimą. Krikščionys ge

erbia savo tikėjimą, bet ištikrųjų jie
remiasi juo. Pavyzdžiui ŠV. Raštas krikščionis moko, kad vargdieniai yra
palaiminti (kenčiančiam dangus). Jame yra aiškinama, kad turi mylėti
kiekvieną artimą, taip kaip save. Tai yra, kad krikščionio pareiga padėti
vargstančiam, priglausti elgetą, lankyti ligonį, ištroškusį pagirdyti ir
t.t. Besivadovaujantį tokiomis nuolankiomis ir geranoriškomis nuostatomis
priešininkui lengviau užsipulti. Tuo tarpu priešininkai pradeda paneigti
žmonių elgesį, kad žmogus turi elgtis kitomis nuostatomis (priešininkų
įstatymais). Priešininkai mano kad tai kvaila padėti vargšui, jų aiškinimu
reikia daugiau rūpintis savimi. Krikščionių, tikėjimas remiasi jausmais, o
priešininkų sklinda bejausmis tikėjimas ir daugiau remiasi dalykais , ir
taip priverčia suvokti protu tuos dalykus. Todėl, noriu išreikšti savo
nuomonę, tai, kad krikščionių tikėjimas yra kilniausias.

Ar tobulėjant žmonijai nuomonių įvairovė mažės?

Tobulėjant žmonijai nuomonių įvairovė didės. Mano manymu visų pirma
mes turime išmokti aiškinti tiesą ir ginti nuo priešininkų. Paprastas
tikintis žmogus turi ne tik žinoti išorinius tikėjimo dalykus, bet
išsiaiškinti jos vidų ir susidaryti savo nuomone, kad nenuklystų į
priešininko pusę. Neturi abejoti savo tikėjimu. O šiuo metu yra žmonių,
kurių tikėjimas yra paveldimas ir jie nesistengia įsigilinti jo esmę. Mano
supratimu yra mūsų mokytojų kaltė. Lietuva „Marijos žemė“ yra dešimt metų
nepriklausoma ir mokytojai mažai skelbia „Dievo žodį“, ko nebuvo galima tai
daryti TSRS laikais. Gal mokytojai bijo taip elgtis. Aš, manau, todėl tiek
daug prisikūrė priešininkų (neigiamų), kurie patraukia į blogąją pusę ir
Lietuvoje sa

avižudžių skaičius didėja. Ir žmonių nuomonių įvairovė didėja.

VI

Kaip veikia protą būtinybė aiškinti tiesą ir ginti ją nuo
priešininkų? Kaip ir kur šis poveikis būdavo panaudojamas pedagogiškai?

Viduramžiais mokykliniais disputais buvo siekiama, kad mokinys
suprastų savo paties požiūrį, kad mokinys galėtų sutvirtinti vieno ir
paneigti kito požiūrio pagrindą. Panašiai aiškino ir Sokrato dialektika.
Sokrato dialektika buvo negatyvi filosofijos ir gyvenimo klausymų
svarstymui. Šie disputai turėjo trūkumų, tai kad šaltinis buvo autoritetas,
o ne protas. Besilavindamas asmuo, kuris žinias gauna iš knygų ar savo
mokytojų, nevisada išklauso abiejų pusių. Taigi, mąstytojai ir tie
nevisada žino abi puses. J. S. Millis: „Ir kol žmonės nebus vėl sistemingai
mokomi, visose mąstymo srityse, išskyrus matematinį ir fizikinį mąstymą,
bus mažai didelių mąstytojų ir žemas bendras intelekto lygis“. Aš prisimenu
TSRS mokytojų mokymo lygį, kad mus vertė mokytis apie komunizmą (kaip
geometrijos teoremą), nors to visai nenorėjome, tokiu lygiu mąstytojais
negalėjome būti. Dabar yra kitas, aukštesnis lygis, kada mes galime mokytis
ir mąstyti.. Visa posovietinė visuomenė yra apiplėšta dvasiškai ir
inteliaktualiai, kada visos kitos nuomonės buvo paskelbtos klaidingomis ir
užgniaužiamos. To rezultatai. Žlugus TSRS ir joje galiojusiai mokslinio
komunizmo, dialektinio istorinio materializmo primityviąjai ideologijai
žlugo buldozerinis ateizmas, ir atsirado dvasinis vakumas. Noriu pabrėžti
keletą pastebėjimų ir laisvės proveržių:

1. Apmaudu pirmuose bažnyčių suoluose matyti buvusias komunizmo
sistemos aktyvistes, buvusias mokytojas, kurios praeityje gaudė į bažnyčią
einančius vaikus. Mano mama ir tetos visą laiką buvo praktikuojančios
katalikės. Jos tvirtina, kad joms geriausiu atveju tenka atsisėsti per
pamaldas trečioje, ketvirtoje eilėje, nes pimosios būna užimtos buvusių
aktyvisčių, kurioms bažnyčia ir tikintieji buvo pajuokos objektu.

2. Daug buvusių aršių ateistų nuėjo į sektas ar kitas bažnyčias,
Tikėjimo žodžio, Dievo Jahovos ar Rytų. Jiems kažkaip drovu prisipažinti
klydusiems, tai, būdami „netradiciniai“ jie ir toliau gali kritikuoti ar
net niekinti vyraujančią katalikų bažnyčią.

3. Po vienpartinės sistemos jungo žmonės, besidžiaugdami saviraiškos
galimybe, pristeigė aibę partijų. Čia galima pastebėti lyderių norą būti
mažais leninais.

4. Blogiausia, kad ir katalikų bažnyčia nėra stipri. TSRS laikais
buvo ribojamas teologijos studentų skaičius. O ir norėdami įstoti į kunigų
seminariją turėdavo praeiti KGB tiltus, o juos praeidavo ne patys geriausi.

VII

IŠVADOS

Stebint posocialistinį pasaulį ir įvykius Lietuvoje galima
konstatuoti, kad J. S. Millis šimtą kartų teisus tvirtindamas, kad žmoniją
apiplėšia klaidingos nuomonės užgniaužimas, kada įsivyrauja viena tiesa,
kuri vėliau išsigimsta. Žmonės ją tikėję ir jos netekę atsiduria dvasiniame
vakume, kuris skatina dvasinės atramos, tiesos paieškas. To nerasdami
žmonės girtauja, klesti nusikalstamumas savižudybės, kurią skaičiumi
Lietubvoje pirmauja Europoje. Lietuvai būtinas naujas dvasinio atgimimo
sąjūdis. Jį galėtų paskatinti JAV Prezidento Dž. Bušo vizitas Lietuvoje. Ir
štai kodėl, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kaip niekur pasaulyje
labiausiai klesti nuomonių, religijų įvairovė. Nepaisant to ši šalis
galingiausia pasaulyje. Ir didžiausios pasaulio galimybės prezidentas,
turintis ir techninį ir ekonominį išsilavinimą atvažiavęs į Vilnių
demonstruoja nuoširdų, beapeliacinį tikėjimą į Dievą. To turėtų pasimokyti
mūsų Valstybės Vadovai, tada gyvenimas taps geresnis, šiltesnis,
šviesesnis.

Leave a Comment