TOTALITARIZMO IŠTAKOS: H. ARENDT INTERPRETACIJA

TURINYS

Įvadas 3
1. Totalitarizmo samprata ir pagrindiniai bruožai 4
2. Totalitarizmo ištakos 6
3. Totalitarizmo ištakos: H. Arendt interpretacija 8
3.1 Totalitariniai sąjūdžiai 8
3.2 Masinis teroras 10
33 Izoliacija ir vienišumas 10
Išvados 11
Literatūra 12

ĮVADAS

Skirtingais istorijos etapais susiformavo įvairūs politiniai režimai: vergovinės santvarkos laikotarpiui būdingas despotinis, teokratinis – monarchinis, aristokratinis, oligarhinis politiniai režimai; feodalizmo laikais – absoliutizmas, militarizmas, „apšviestasis militarizmas“. Dabartiniame pasaulyje egzistuoja liberalusis, liberalusis – demokratinis, karinis – policinis, fašistinis arba pusiau fašistinis, rasistinis – diktatorinis režimai.
Priklausomai nuo valstybės valdymo metodų ir priemonių išskiriami du politinio režimo tipai: demokratinis ir nedemokratinis. Nedemokratinis režimas paprastai skirstomas į autoritarinį ir totalitarinį.
Vakarų šalių mokslininkai visapusiškai tyrinėjo totalitarizmo fenomeną irr po Antrojo pasaulinio karo iki 6 dešimtmečio vidurio pateikė analitinę jo koncepciją. Buvo išleisti vertingi darbai: F.A.von Hayek (fon Hajekas) “Kelias į vergovę” (1944), T.Adorno vadovaujamo autorių kolektyvo tyrimas “Autoritariška asmenybė”(1950), “Totalitarizmo ištakos” (1951).
Praėjus dešimčiai metų po H. Arendt knygos „Totalitarizmo ištakos“ pasirodymo, laikraštis Times Literary Supplement pavadino šią knygą klasikine, ir nuo to laiko ja remiamasi visur, kur nagrinėjami dvidešimtojo amžiaus bruožai ir problemos.
„Tai tikriausiai pagrindinė knyga totalitarizmo tema. Susiedama nacizmo ir stalinizmo fenomenus kaip iš esmės tapačius ir pranokstančius viisas tradicines „kairės“ ir „dešinės“ sąvokas, Hannah Arendt suabejojo „sveiku protu“ pagrįstais požiūriais į politinės patologijos ydingumą ir padėjo pamatus ištisai totalitarizmo studijų serijai“.
Taigi, šio darbo tikslas – išanalizuoti H. Arendt pateiktas mintis apie totalitarizmo ištakas ir remiantis šia autore išryškinti pa

agrindinius totalitarizmo ištakų aspektus.
Siekiant kuo geriau išanalizuoti temą ir pasiekti užsibrėžtą tikslą, reikia iškelti keletą uždavinių:
1. Pateikti totalitarizmo sampratą ir pagrindinius šio režimo bruožus;
2. Aptarti totalitarinio režimo ištakas, atsiradimo prielaidas bei šaltinius;
3. Atskleisti H. Arendt pateikiamas totalitarizmo ištakas;
Šiame darbe naudojamas aprašomasis – analitinis metodas.

1. TOTALITARIZMO SAMPRATA IR PAGRINDINIAI BRUOŽAI

Daugelis autorių, totalitarinio režimo tyrinėtojų pateikė nemažai totalitarinio režimo sampratų.
Totalitarizmo (lot. totalis – visiškas, pilnutinis; pranc. totaliter -visa apimantis) terminas, atsiradęs 1940 m., vartojamas politikos moksle apibrežti despotiniam režimui, koncentruojančiam visą valdžią, viešpataujančios grupuotės rankose, primetant visuomenei savo valią.
Totalitarinis režimas – tai tokie nedemokratinio, diktatūrinio valdymo metodai, kai valstybės vyriausybė galutinai pajungia savo kontrolei tiek politinį tiek ūkinį bei kultūrinį žmonių gyvenimą ir visiškai panaikina ribą tarp privačių ir valstybinių reikalų.
H. Arendt darbe ,,Totalitarizmo ištakos” (1951) totalitarizmą apibūdina kaip inndivido nenutrūkstamą pajungimo sistemą režimui, būdingą Stalino ir Hitlerio valdymams. Šios sistemos tikslas – sukurti naujos rūšies individą, panaikinant jo žmogiškąją esmę, paverčiant žmogų paklusnia mašina. Tam tikslui naudojama piliečių dresūra per bendrą ir visuotinę švietimo sistemą kontroliuojamą informaciją, saugumo ir cenzūros institutus.
Totalitarizmas – tai prievartinio politinio viešpatavimo sistema su visišku visuomenės ekonominio, socialinio, kultūrinio, ideologinio ir net buitinio gyvenimo pajungimu centro valdžiai, organizuotai į bendrą, partinį ir karinį biurokratinį aparatą, vadovaujamą lyderio diktatoriaus, turinčio neribotus įgaliojimus.
Remiantis šiais apibrėžimai galima išskirti t

totalitarizmo požymius:
1. visiškas ekonominės, valstybinės, partinės valdžios susiliejimas į vientisą mechanizmą;
2. platus slaptų politinio persekiojimo ir teroro įstaigų tinklas;
3. galingas oficiozinės valstybinės propagandos aparatas;
4. populistinės ideologijos diegimas į visuomenės sąmonę per švietimą ir kultūrą;
5. savos nacijos (valstybės) išskirtinumo deklaravimas;
6. slaptasis arba atviras rasizmas ir nacionalizmas;
7. hegemonistinės pretenzijos;
8. militarizmo kultas;
9. avantiūristinė tarptautinė politika.
Totalitarinės sistemos atveju vyriausybė ne tik yra neatsakinga savo tautai, bet ir imasi griežtai kontroliuoti ir reglamentuoti visas be išimties žmonių gyvenimo sritis – ar tai būtų politinių partijų veikla, ar ūkininkavimas, ar pagaliau privatus šeimos gyvenimas. Nors totalitarinis režimas formaliai leidžia ir net reikalauja iš piliečių aktyviai dalyvauti politiniame procese, tačiau iš tikrųjų žmonės yra nuo politikos visiškai atriboti, nes visur ir visada reikalaujama visiško vienbalsiškumo ir vienmintiškumo, o už kitokias nuomones baudžiama ir persekiojama.
J. Liuzas nurodo šiuos bendrus totalitarizmo bruožus:
1. centralizuota monistinė valdžios struktūra. Valdančioji grupė nėra atsakinga jokiam renkamam organui ir negali netekti valdžios institutų pakeitimo būdu;
2. monopolinė, detalizuota ideologija, legitimuojant režimą ir persunkianti istorinės misijos didingumu;
3. aktyvi gyventojų mobilizacija socialiniams ir praktiniams uždaviniams vykdyti, monopolistiniam institutų pagrindimui masinės politineės partijos pagalba, kuri uzžgniauzžia bet kurios autonomijos visuomenėje pasireiškimą. Visa visuomenė tampa politizuota, o ribos tarp valstybės ir visuomenės nėra.
Taigi, tolitariniam režimui būdinga: atmetami demokratijos principai ir likviduojamos tautos išrinktos demokratinės institucijos; įvedama neribota politinė valdžia, kontroliuojanti ir
r reglamentuojanti visas žmonių gyvenimo sritis; išnyksta politinio ir nepolitinio gyvenimo sričių riba; masinė partija tampa svarbiausia valstybinio aparato dalimi, kuriai priklauso visa valdžia, tuo pačiu išnyksta daugumos ir mažumos problema; uždraudžiamos visos kitos politinės partijos; visuomenę kontroliuoja policinis kontrolės aparatas; įvedama karinių teismų sistema su plačiai taikoma mirties bausme. Šiam režimui nereikia klasinės socialinės bazės. Jam reikia deklasuotos visuomenės.
Tolalitarinio režimo politinės santvarkos tipas skiriasi ir nuo ankstesnių istorijoje buvusių autokratinių diktatūrų ir nuo visų kitų tradicinių politinių sistemų savo ekspansijos į privatų gyvenimą platumu ir jo pajungimo centralizuotam valdžios aparatui laipsniu.
Totalitarizmas skiriasi ir nuo diktatūros, despotizmo ir tironijos dėl to, kad jis pakeičia visas politines institucijas naujomis ir nepaiso socialinių ir politinių tradicijų.
Pasaulyje yra žinomos dvi totalitarizmo atmainos – fašizmas ir komunizmas.

2. TOTALITARIZMO IŠTAKOS

Totalitarizmo fenomenas pasirodė XX a. antrajame ir trečiajame dešimtmečiuose Europoje. Italijos fašistai pirmieji pavadino totalitariniais (visa apimančiais) savo tikslus ir kuriamą valstybės santvarką. Mussolini savo garsiojoje kalboje 1925 m. sausio 3 d, Italijos parlamente suformulavo “totalitarinės valstybės” tezę. Ji buvo pagrįsta vieno iš pagrindinių itališkojo fašizmo ideologų Gentile (Dž. Džentilė, 1875-1944) filosofinėmis idėjomis, raginančiomis individą visiškai paklusti valstybei. Taigi pirminė sąvokų “totalitarizmas”, “totalitarinė valstybė” prasmė buvo vienmintystė ir konformizmas, kitamanių ir politinių priešininkų slopinimas.
Trečiojo dešimtmečio pabaigoje JAV ir Anglijos spaudoje žodžiu &#

#8220;totalitarizmas” imta žymėti valdymo būdą priešingą Vakarų liberaliosioms demokratijoms. 1929 m. Londono “Times” pirmą kartą žodį “totalitarizmas” pavartojo kaip politinį terminą ir juo apibūdino vokiškąjį nacizmą bei Sovietų Sąjungos režimą.
C.J.Friedrich ir Z.Brzezinski pirmą kartą pateikė totalitarizmo, kaip naujos valstybinio valdymo formos, bendrąjį modelį, tinkantį tiek fašistinėms, tiek komunistinėms valstybėms.
Totalitarinio valdymo bendrojo modelio sukūrimas palengvino totalitarizmo genezės aiškinimą. Tuo labiau, kad čia išsiskyrė du požiūriai. Totalitarizmą traktuojant labai plačiai, kaip nuolatinę valstybinę visuomenės gyvenimo kontrolę, buvo prieita prie išvadų, kad jis turi gilias šaknis ir ne kartą pasireiškė įvairių tautų ir epochų istorijoje. Šio požiūrio šalininkai totalitarizmo požymių ieškojo ir surado Egipte, Spartoje, senovės Romoje ir kt. Antrojo požiūrio šalininkai totalitarizmą traktavo kaip specifinį reiškinį, būdingą kai kurioms XX a. valstybėms, pasukusioms iš normalaus istorinio kelio, kuriuo visada ėjo Anglija, Prancūzija, JAV. Šiam požiūriui pritarė C.J.Friedrich ir Z.Brzezinski. Jie teigė, kad totalitarizmas yra naujas ir unikalus reiškinys, galėjęs atsirasti tiktai masinės demokratijos ir šiuolaikinės technologijos sąlygomis.
Yra gana sudėtinga atskleisti jo ištakas, atsiradimo prielaidas bei šaltinius. Plačiąja prasme, totalitarizmas dažnai siejamas su XX a. būdingo žmogaus tipo – masės žmogaus politinės veiklos plėtimu.
Sistemingi šiuolaikinės industrinės visuomenės tyrinėjimai pokario metais parodė, kad totalitarizmas turi ideologines, psichologines, politines bei ekonomines prielaidas bei šaltinius. F.A. von Hayek totalilarizmo genezę siejo su XX a. antrosios pusės antiliberalinėmis ir socialistinėmis politinėmis srovėmis, kurios neigė žmogaus neprilygstamą vertę ir pajungė jį kolektyviniams tikslams. Jis pažymėjo, kad “fašizmo ir nacizmo iškilimas buvo ne reakcija į socialistines ankstesniojo periodo tendencijas, bet būtinas šių tendencijų padarinys“ ir kad būtų klaida manyti, jog “specifiškai vokiškas, o ne socialistinis gaivalas sąlygojo totalitarizmą”.
Tyrinėtojų nuomone, totalitarizmo prielaidą galima aptikti atskiro žmogaus psichikos ir tam tikrų socialinių sąlygų tarpusavio sąveikoje (E.Fromm socialinio charakterio koncepcija). Tam tikrą reikšmę totalitarizmo atsiradimui, be abejo, galėjo turėti ir technikos vaidmenės visuomenės bei individo gyvenime didėjimas. Jis keitė žmogaus pavaldumą, jo vietą valdymo institutų sistemoje.
Totalitariniam režimui atsirasti palankios sąlygos klostėsi ten, kur radikaliai sukrėsta ir pažeista socialinė visuomenės struktūra atsidurė gilioje ir ilgalaikėje ekonominėje, politinėje bei dvasinėje krizėje. Šioje situacijoje formuojasi ypatingas sąmonės tipas, nebesugebantis identifikuotis su tam tikra nacija, klase ar socialine grape, todėl abejingas principiniams, gyvybiniams visuomenės idealams ir vertybėms. Ryškiausi pavyzdžiai – nacistinis režimas Hitlerio valdomoje Vokietijoje ir Stalino-Brežnevo laikų.

3. TOTALITARIZMO IŠTAKOS: H. ARENDT INTERPRETACIJA

Visa tai, kas atsitiko po Pirmojo pasaulinio karo Europoje buvo tragedija ir individui, praradusiam savo paskutinę viltį dėl neatimamų, bendražmogiškų teisių, ir visuomenei, kuri, Arendt manymu, pasikeitė, iš klasinės persiformavo į masės, o keliose valstybėse tapo totalitarinių sąjūdžių branduoliu.
H.Arendt savo knygoje „Totalitarizmo ištakos“ pateikia keletą veiksnių, turinčių įtakos totalitarinio režimo įsitvirtinimui. Šio autorės nuomone, totalitarizmo ištakos visų pirma yra susijusios su antisemitizmu, kurio banga kilo Vakarų Europoje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Antisemitizmas nuolat skatino požiūrį į tam tikrą gyventojų grupę, kaip į “svetimuosius”, teisiškai nesaugius, kurių atžvilgiu daug kas leidžiama. Toks požiūris skatino formuoti visuomenės nuomonę, jog žmonės neatitinkantys tam tikrų kriterijų ar mąstantys ne taip kaip dauguma yra nepageidaujami. Šio požiūrio suformavimas skatino masių formavimąsi. O iš to kilo totalitariniai sąjūdžiai, kuriuos H. Arednt įvardija kaip totalitarizmo ištakas.
3.1 TOTALITARINIAI SĄJŪDŽIAI
H.Arendt (1906-1975) totalitarinius režimus kildino iš totalitarinių judėjimų. Globalinio viešpatavimo siekis, pasak autorės, yra kildinamas „iš imperializmo apskritai, iš jo labai radikalios kontinentinės atmainos, ypač iš vadinamųjų totalinių sąjūdžių.“ Šie sąjūdžiai, H. Aredt nuomone, galėjo atsirasti esant dviems sąlygoms: visuomenės amorfinei socialinei struktūrai (artimai neklasinei) ir totalitariniam lyderiui.
Kalbant apie atsiradimo sąlygas, reikia paminėti, kad H. Arendt totalitariniams priskyrė ne klasių, o masių, atitrūkusių nuo istorinių šaknų, savo socialinės aplinkos bei tradicinių ryšių, judėjimus. Būtent klasių panaikinimas ir totalitariniam režimui paklūstančios masės sukūrimas yra pradžia siekiant įgyvendinti totalitarinį režimą. Totalitariniai režimai, kol turi valdžią, ir totalitariniai vadai, kol dar gyvi, valdo remdamiesi masėmis iki pat pabaigos.
Iki pat XX amžiaus visuomenės politinė organizacija rėmėsi klasine struktūra. Individo socialinis statusas lėmė jo dalyvavimą politikoje, ir todėl visuomeniniai reikalai buvo tam tikro individų skaičiaus prerogatyva. Dvidešimtame amžiuje visuomenėje kartu su nesaugumo jausmu ir individo teisių neapibrėžtumu atsirado susvetimėjimas, nusivylimas. Vienišų ir politiškai indiferentiškų individų visuma virsta mase, kurioje nutraukiami visi anksčiau buvę ryšiai: profesiniai, socialiniai, šeimyniniai, klasiniai. Terminas „masės“, rašo Arendt, tinka visur, kur turime reikalą su žmonėmis, kurie dėl paprasčiausio gausumo, arba dėl abejingumo, arba dėl abiejų šių veiksnių kartu negali būti suvienyti į kokią nors organizaciją, pavyzdžiui, į politinę partiją. Potencialiai jie egzistuoja kiekvienoje šalyje ir sudaro daugumą tų gausių neutralių, politiškai abejingų žmonių, kurie vargu ar kada eina balsuoti.
Amžiaus pradžioje paplitę masiniai judėjimai išmoksta organizuoti mases (ideologiniai ir psichologiniai propagandos metodai), bet ir pačios masės įgauna vis aiškesnes formas. Masių nariai – individai, „tarpusavyje neturėję nieko bendro, išskyrus miglotą nuojautą, kad visos valdžios yra ne tiek blogos, kiek vienodai kvailos ir apgavikiškos.“.
Masės visuomenė atsirado daugelyje Europos valstybių, tačiau tik Sovietų Sąjungoje ir Vokietijoje ji tapo totalitarinio viešpatavimo pagrindu. Arendt savo knygoje siūlo atsargiai vartoti terminą „totalitarizmas“, ir teigia, kad net Mussolinis, kuriam taip patiko terminas „totalitarinė valstybė“, nedėjo pastangų sukurti visavertį totalitarinį režimą. Vokietijos masė atsirado istorinių aplinkybių dėka, kaip viena iš katastrofiškų Pirmojo pasaulinio karo pasekmių. Tačiau Sovietų Sąjungoje masės buvo kuriamos dirbtinai, t.y. tikslingais valdžios veiksmais, naikinant, pavyzdžiui, valstiečių klasę (kolektyvizacija, streikų draudimas, pasų sistema) ir šeimą (įskundimai). Sovietų Sąjungoje Stalinas drastinėmis priemonėmis ruošė šalį totalitariniam režimui. Kad sufabrikuotų atomizuotą ir bestruktūrę masę, pirmiausia jis turėjo likviduoti valdžios likučius tarybose, kurios, kaip svarbiausia nacionalinio atstovavimo institucija, vis dar turėjo tam tikrą vaidmenį ir trukdė absoliučiai partinei hierarchijos valdžiai. Apie 1930 metus galutinai išnyko ankstesnių komunistinių institucijų pėdsakai ir jas pakeitė labai centralizuota partinė biurokratija. Vėliau bolševikų vyriausybė ėmėsi likviduoti klases. Dėl ideologinių ir propagandinių priežasčių pradėjo nuo klasių, turinčių nuosavybę, naujos viduriniosios klasės miestuose ir valstiečių kaimuose. Viduriniosios ir valstiečių klasės likvidavimas buvo užbaigtas ketvirtojo dešimtmečio pradžioje.
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje buvo imtasi Stachanovo sistemos, kuri sunaikino bet kokį darbininkų solidarumą ir klasinę sąmonę. Priemonių, kuriomis buvo siekiama įtvirtinti totalitarizmą Sovietų Sąjungoje viršūnė buvo likvidavimas tos biurokratijos, kuri padėjo įgyvendinti ankstesnes likvidacijas.
Klasių likvidavimas, neturėjęs politinės prasmė, tarybinei ekonomikai buvo pražūtingas. Dirbtinio 1933 metų bado padariniai buvo jaučiami daugelį metų visoje šalyje; Stachanovo sistemos įvedimas 1935 metais baigėsi jaunos pramonės „chaotišku nesubalansavimu“. Biurokratijos likvidavimas galutinai atėmė iš pramonės įmonių tą nedidelį patyrimą ir technologinius įgūdžius, kuriuos buvo spėjusi sukaupti naujoji Rusijos techninė inteligentija.
Taigi, norint įtvirtinti totalitarinį režimą šalyse buvo siekiama suformuoti beklases mases, kurios yra totalitarinių sąjūdžių pagrindas, nes jie „priklauso nuo grynojo skaičiaus jėgos taip labai, kad atrodo, jog totalitariniai režimai neįmanomi – net jei kitos aplinkybės palankios- šalyse, neturinčiose daug gyventojų.“
3.2 MASINIS TERORAS
H.Arendt pažymėjo, kad totalitarinis valdymas neturi analogų žmonijos istorijoje, kadangi panaikina pačią alternatyvą tarp teisėtos ir neteisėtos valdžios, o ja buvo pagrįsti visi politinėje filosofijoje žinomi valdžios apibūdinimai. H.Arendt parodė, kad tolalitarizmas skiriasi nuo kitų valstybinės prievartos formų — despotijos, tironijos, diktatūros — tuo, jog vadovaujasi “objekltyviais dėsniais”, arba Gamtos (nacizmas), arba Istorijos (komunizmas). Tie dėsniai gali nulemti, kad savavališkai parinkta žmonijos dalis, rasė arba klasė turi būti sunaikinta, nes to reikalauja objektyvi klasinės arba tarprasinės kovos logika. Tokiu atveju totalitariniai režimai naudoja universalią priemonę-masinį terorą.
H. Arendt vieną iš svarbiausių totalitarizmo savybių išskiria masinio teroro sistemą. Ši sistema kaip visa apimanti, visuotinė kontrolė ir priespauda, kurios negali išvengti nė vienas gyventojas. Teroras tampa ne totalitarinės politikos priemone, bet pasidaro jos esme, prigimtimi.
Totalinis valdymas iš dalies yra sąlygotas masinės visuomenės atsiradimo, o kita vertus, totalinio teroro politikos pasekmė yra masės visapusiškas paklusnumas.
Iš to seka pavyzdžiai. Kuriuos galima laikyti totalitarinio valdymo priežastimis ir pasekmėmis – tai yra izoliacija ir vienišumas.
33 IZOLIACIJA IR VIENIŠUMAS

Pirmiausia, totalitarinis valdymas, kaip ir despotizmas ar tironija siekia individų izoliacijos, kuri nėra tapati vienišumui. Izoliacija yra žmogaus pasitraukimas iš viešosios gyvenimo sferos, jo politinis bejėgiškumas. Žmogui lieka vien jo darbas ir privataus gyvenimo sfera. Tačiau totalitarizmas tuo ir išsiskiria, kad siekia visiško žmogaus paklusnumo, jo vienišumo, be teisės į privatų gyvenimą. Jam paliekama grynai darbo pastanga. Kaip žinome, žmogaus patyrimas neįsivaizduojamas be sąveikos su kitais žmonėmis, be bendro jutimo, kuris yra tokių gyvenimo aspektų, kaip moralė, teisingumas ir laisvės jausmas pagrindas. Tačiau totalitarizmo sąlygomis, žmogus dirbtinai atskiriamas nuo kitų, izoliuojamas ir pavergiamas. Jis pradeda save suvokti tik kaip priemonę, užtikrinančią amžiną gamtos ir istorijos mechanizmo veikimą. Netotalitariniame pasaulyje totalitariniam viešpatavimui žmones parengia tas faktas, kad vienišumas, kadaise buvęs ribiniu patyrimu, paprastai kankinančiu tik tam tikromis ribinėmis sąlygomis, pavyzdžiui senatvėje, tapo kasdieniu mūsų šimtmetyje vis didėjančių masių patyrimu.
IŠVADOS

XX a. antrajame ir trečiajame dešimtmečiuose Europoje pasirodė totalitarizmo fenomenas – nedemokratinio, diktatūrinio valdymo metodas, kuriam įsitvirtinus valstybės vyriausybė galutinai pajungia savo kontrolei tiek politinį tiek ūkinį bei kultūrinį žmonių gyvenimą ir visiškai panaikina ribą tarp privačių ir valstybinių reikalų.

Totalitarizmo įsitvirtinimas paskatino vokiečių ir amerikiečių politologę Hannah Arendt analizuoti totalitarizmo ištakas.H. Arendt totalitarinius režimus kildino iš totalitarinių judėjimų, kurie, jos nuomone, galėjo atsirasti esant dviems sąlygoms: visuotinės amorfinei socialinei struktūrai (artimai neklasinei) ir totalitariniam lyderiui.
Ši autorė totalitariniams priskyrė ne klasių, o masių, atitrūkusių nuo istorinių šaknų, savo socialinės aplinkos bei tradicinių ryšių, judėjimus. H.Arendt nuomone, totalitarizmo ištakos susijusios ir su antisemitizmu, kurio banga kilo Vakarų Europoje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Savo knygoje „Totalitarizmo ištakos“ autorė taip pat analizuoja izoliacijos ir vienišumo, kaip išankstinių totalitarinio valdymo sąlygų, prigimtį.
Taigi, aptarus H. Aredt požiūrį į totalitarizmą ir jo prigimtį, galima išskirti pagrindines sąlygas totalitarizmo įsitvirtinimui:
1. antisemitizmo banga, kilusi Vakarų Europoje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje;
2. totalitariniai judėjimai ir totalitarinių sąjūdžių įsitvirtinimas valstybėje;
3. visuomenės persiformavimas iš klasinės į masinę, atitrūkusią nuo istorinių šaknų, savo socialinės aplinkos bei tradicinių ryšių;
4. žmonių izoliacija ir vienišumas.

LITERATŪRA

Knygos:

Aredt H. Totalitarizmo ištakos. Vilnius, 2001
Januškevičiūtė J. ir Vilpišauskas A. Politiniai režimai // J. Matakas. Šiuolaikinė valstybė. Kaunas, 1999
Keciorytė V. Politologijos įvadas. Vilnius, 2005
Rakucevičius R. Politologija. Vilnius, 2003

Leave a Comment