POLITINIŲ PARTIJŲ INDĖLIS RUOŠIANT 1922 METŲ KONSTITUCIJĄ

TURINYS

Įvadas 3
1. Konstitucijos reikšmė valstybėje 4
2. 1922 Metų Konstitucijos rengimas 5
3. Politinių partijų interesų atitikmenys 1922 metų Kosntitucijoje 7
Išvados 10
Literatūra 11

ĮVADAS

Konstitucija – pagrindinis įstatymas, įtvirtinantis piliečių laisves ir teises bei nustatantis valdžios šakų tarpusavio santykius bei ryšius. Konstitucija kaip teisinis valstybės dokumentas nustato teisinės tvarkos pagrindus. Tai pagrindinis dokumentas reguliuojantis valdžių santykius valstybėje ir nustatantis valdžios organizaciją bei formą.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Lietuva turėjo galimybę įsitvirtinti kaip nauja valstybė. Steigiamasis Seimas buvo ta institucija, kurios pagrindinis uždavinys ir buvo parengti ir konstituciškai įtvirtinti naujos valstybės pagrindus. Atsižvelgiant į tai ir buvo parengta ir prriimta 1922 metų Lietuvos valstybės Konstitucija.

Šio darbo tiklas ir yra išanalizuoti, koks buvo politinių partijų indėlis ruošiant 1922 metų Lietvos valstybės konstituciją.
Norėdama kuo išsamiau išnagrinėti savo darbo temą, bei pasiekti užsibrėžtą tikslą iškėliau keletą uždavinių:
1. Aptarti konstitucijos įtaką valstybėje;
2. Išanalizuoti 1922 metų konstitucijos rengimo procesą;
3. Palyginti priimtos Konstitucijos nuostatas su politinių partijų interesais.
Siekiant kuo išsamiau atskleisti darbo temą bei įgyvendinti iškeltą tikslą darbe naudojamas aprašomasis – analitinis metodas.

1. KONSTITUCIJOS REIKŠMĖ VALSTYBĖJE

Pagal siaurąjį apibrėžimą konstitucija suvokiama kaip viešosios valdžios institucijų, jų galių ir individų bei grupių teisių sąąranga, o interpretuojant pagal platesnę Aristotelio koncepciją – ji suprantama, kaip politinio gyvenimo būdas, kurį šiuolaikiniai teoretikai vadina „konstitucine tvarka“.
Konstitucija aprašo esminius valstybės politinius principus, institucinę sąrangą, valstybės pareigūnų parinkimo būdus, piliečių teises bei pareigas. Siekiant, kad valstybė būtų pripažįstama de

emokratine yra būtina konstitucija, nes be demokratijos negali būti žmonių valios išraiškos, o be Konstitucijos nėra demokratijos, nes tik ji gali garantuoti tautos ir kiekvieno žmogaus laisvių gynimą. Taigi, Konstitucija yra labai svarbi norint įtvirtinti valstybę kaip demokratinę respubliką.
Atsižvelgiant į išvardintus juridinius konstitucijos požymius galima teigti, kad konstitucija yra:
1. rašytinės teisės aktas, turintis aukščiausią teisinę galią valstybės teisinėje sistemoje;
2. aktas, nustatantis pagrindinius valstybės santvarkos principus, reguliuojantis aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų sistemą, jų kompetencijos apimtį ir tarpusavio santykius, bei įtvirtinantis individo pagrindines teises, laisves ir pareigas
3. aktas, priimamas ir keičiamas pagal specialias procedūras, „sunkesnes“ nei įprastų įstatymų priėmimo ir keitimo procedūras.
Taigi, Konstituciją pripažįstant kaip pagrindinį šalies įstatymą, jai suteikiama aukščiausioji teisinė galia valstybėje.
Atsižvelgiant į didelę kostitucijos reikšmę valstybėje Steigiamasis seimas siekė priimti nuolatinę Liietuvos Konstituciją (1922 metų Konstituciją), kuri įtvirtintų valstybės valdymo modelį, nustatytų aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų sistemą, apibrėžtų piliečių teises, laisves bei pareigas ir būtų pagrindiniu valstybės įstatymu. Parengus ir įtvirtinus 1922 metų Konstituciją Lietuva įsitvirtintų kaip nauja demokratinė valstybė.

2. 1922 METŲ KONSTITUCIJOS RENGIMAS

Nepriklausomybės metais Lietuvoje buvo demokratinės respublikos ekonominių ir socialinių santykių, savo pažanga nesiskiriančių nuo ano meto Vakarų valstybių, dominavimas. Tai Lietuvoje buvo sukurta teisės aktų, kuriuos per šį savo raidos etapą priėmė Lietuvos Respublikos teisėkūros institucijos, pagrindu .
Steigiamasis Seimas palaipsniui siekė valstybės ko

onstitucinio įtvirtinimo. Šis Seimas posėdžiavo dvejus metus, išskyrus Lenkkijos agresijos prieš Lietuvą laikotarpį, kai 1920 m. spalio – 1921 m. sausio mėnesiais laikinai buvo nutarukęs savo darbą.
Politinės to meto sąlygos Lietuvoje ir aplink ją pasižymėjo demokratinių jėgų pakilimu . Lietuvių tautai demokratija buvo tarsi laisvės garantas po ilgus amžius trukusios rusų carinės priespaudos ir keletos metų kaizerinės okupacijos žiaurumų. Demokratijos siekius taip pat sustiprino visoje Europoje įsivyravusios tam palankios politinės ir socialinės sąlygos. Būtent visi šie veiksniai ir turėjo įtakos rengiamai Lietuvos konstitucijai.
Siekiant nustatyti valstybės valdymo formą steigiamajame seime viešpatavo parlamentinės respublikos šalininkai . Šiuo požiūriu nesutapo tik jame visiškai neatstovaujamos Lietuvių tautos pažangos partijos, mažiaus pasidavusios radikalizmui, nusistatymas. Ši partija taip pat propagavo demokratiją, tačiau pasisakė už tokią jos konstrukciją, kuri suteiktų platesnių teisių prezidentui, t. y. Pasisakė už prezidentinę respubliką. Tačiau dauguma stegiamojo seimo narių teigė, kad Lietuvoje turėtų būti įvestas parlamentinis valdymas. Kalbant apie parlamentinį valstybės valdymo modelį, pabrėžiamas parlamento kaip atstovaujamosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios insitucijos vaidmuo įgyvendinant valstybės valdžią ir formuojant kitas valstybės valdžios institucijas .
Parlamentinėje respublikoje vyriausybė formuojama įstatymų nustatyta tvarka. Reali valdžia priklauso parlamentui, tautos išrinktų atstovų susirinkimui, kuris turi įstatymų leidimo galią. Parlamentui suteikti ne tik įstatymų leidimo įgaliojimai, bet ir teisė atstatydinti vyriausybę, pareiškiant nepasitikėjimą ja
a. Parlamentinės respublikos prezidentą dažniausiai renka parlamentas arba specialikolegija, kurioje parlamento nariai sudaro svarbią dalį. Egzistuojant šiam valdymo modeliui daugelis prezidento veiksmų yra įgyvendinami tik sutikus vyriausybei.
Apibenrinant išsakytas mintis galima teigti, kad steigiamasis seimas siekė įtvirtinti tokį valstybės valdymo modelį, kuris suteiktų seimui galimybę formuoti ir kontroliuoti visas valdžios sritis.

Rengiant konstitucijos projektą, pręndžiant konkrečius konstitucinius klausimus, vienybės tarp įvairių partijų būta mažiau: kairysis sparnas – socialdemokratai bei liaudininkai – reikalavo atskirti Bažnyčią nuo valstybės, atsisakyti prezidento institucijos, įvesti teisėjų renkamumą, užtikrinti streikų laisvę ir panačiai, o dešnieji, atstovaujami kirkščionių demokratų bloko, pasisakė už konservatyvesnę konstituciją, Bažnyčiai reikalavo privilegijuotos padėties, pasisakė prieš teisėjų renkamumą ir kitas liberalesnes priemones.
Rengiant 1922 metų konstituciją susikirto kairiojo ir dešniojo bloko pažiūros dėl kai kurių konstitucinių klausimų. Kairieji buvo labiau liberalūs ir siekė visiško seimo dominavimo valstybėje – Lietuvos konstitucijoje įtvirtinant parlamentinį valstybės valdymo modelį. Dešnieji laikėsi konservatyvesnių pozicijų ir akcentavo Bažnyčios svarbą valstybėje.
Nors vyravo skirtingos partijų nuomonės dėl 1922 metų konstitucijos rengimo, tačiau krikščionių demokratų blokas, turėdamas Steigiamajame seime absoliučią balsų daugumą ir apseidamas be kitų frakcijų paramos beveik nekreipė dėmesio į partnerių nuomonę ir 1922 meų rugpjūčio 1 dieną priėmė Lietuvos valstybės Konstituciją vien tik kriščionių demokratų bloko balsais . Už Konstitucijos priėmimą balsavo 59 nariai, prieš – 1.
Taigi 1922 metų Lietuvos Konstitucija bu
uvo priimta remiantis daugumos Steigiamojo seimo narių balsais. Ši konstitucija vienintelė iš visų Lietuvos konstitucijų priimta parlamento sprendimu.

3. POLITINIŲ PARTIJŲ INTERESŲ ATITIKMENYS 1922 METŲ KOSNTITUCIJOJE

Steigiamajam seimui priėmus Lietuvos valstybės Konstiuciją remiantis Krikščionių demokratų bloko balsais tikslinga išsiaiškinti, kiek įtakos turėjo šios partijos interesai konstitucijos nuostatoms ir, ar buvo atsižvelgta į kai kurias kitų partijų nuostatas įtvirtinant 1922 metų konstituciją.
Pirmojoje Lietuvos valstybės Konstitucija susidėjo iš preambulės ir 15 skyrių, suskirstytų į 108 straipsnius. Savo pagrindiniais bruožais ji atitiko bendrus demokratinių konstitucijų reikalavimus. Tai atspindi konstitucijos preambulėje žymima nuostata, kad kosntituciją per savo įgaliotus atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį seimą, priėmė Lietuvos tauta .
Pirmasis konstitucijos straipsnis nurodo, kad „Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika“ Šis straipsnis atitinka tiek dešniojo, tiek kairiojo politinių partijų blokų požiūrį, kad Lietuvos valstybės turi būti nepriklausoma respublika. Šioje konstitucijoje deklaruojama viena iš svarbiausių nuostatų, būdingų demokartinėms konstitucijoms, „suvereni valstybės valdžia priklauso tautai“ . Tauta kosntitucijoje apižrėžiama kaip turinti rinkimų teisę piliečių visuma. Taigi svarbiausią vietą valstybės valdyme ir jos įgyvendinime užima tauta, o jos atstovai yra Steigiamojo seimo nariai, kurie ir vykdo tautos valią.
Konstitucijos trečiuoju įstatymu buvo užfiksuotas formalus teisinis Konstitucijos prioritetas visų kitų teisės šaltinių sistemoje: „Lietuvos Valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas Konstitucijai“ Atsižvelgiant į tai Steigiamasis seimas, išreiškiąs tautos steigiamąją galią, nepageidavo, kad eilinis seimas lengvai kaitaliotų jos priimtos Konstitucijos nuostatas. Buvo numatyta, kad keisti ar papildyti Konstituciją tegali Seimas 4/5 visų atstovų balsų dauguma. Taigi socialdemokratų, liaudininkų partijų ir krikščionių demokratų bloko nuomonė dėl Konstitucijos keitimo sutapo ir buvo įtvirtinta 1922 metų konstitucijoje.
Siekiant nustatyti ir konstitucijoje įtvirtinti Lietuvos valstybės valdymo medelį dauguma politinių partijų narių Steigiamajame seime pasisakė už parlamentinį Lietuvos valdymo modelį. Tai atsispindi ir 1922 metais priimtoje Konstitucijoje.
Pripažinus suverenią valstybės valdžią tautai, jos vykdymą Konstitucija pavedė Seimui bei Vyriausybei, susidedančiai iš Respublikos Prezidento ir Ministrų kobineto, taip pat teismui: „Valstybės Valdžią vykdo Seimas, Vyriausybė ir teismas“ . Tokiu būdu Konstitucija formaliai neatmetė valdžių padalijimo principo, tačiau į pirmą vietą vis dėlto iškėlė parlamentą.
1922 m. Konstitucijos trečiasis skyrius skirtas įstatymų leidžiamąjai valžiai, kurią vykdo Seimas. Tai vienerių rūmų nuotinė atstovaujamoji institucija, renkama trejiems metams. Konstitucijos 27 – 32 straipsniuose yra išvardytos Seimo prerogatyvos: leisti įstatymus, tvirtinti valstybės biudžetą ir jo vykdymą, ratifikuoti svarbiausias tarptautines sutartis, spręsti karo ir taikos klausimus, tvirtinti nepaprastosios padėties įvedimą, prižiūrėti Vyriausybės darbus.
Svarbiausia Seimo funkcija, apibūdininti jo vietą valstybės institucijų sistemoje, buvo įstatymų leidimas – Seimui priklausė išimtinė įstatymų leidybos teisė. Kita labai svarbi Seimo prerogatyva buvo valstybės veiklos priežiūra. Konstitucija nustatė, kad Seimas rpižiūri Vyriausybės darbus, duodamas jai paklausimų bei interpeliacijų ir skirdamas revizijas. Ministrų kabinetas Seimui solidariai atsakė už bendrą Vyriausybės politiką, o kiekvienas ministras – už savo darbą. Tačiau tai dar nebsiškai atskleižia visą realų Seimo vaidmenį valstybėje. Reikia paminėti, kad Respublikos prezidentą rinko Seimas trejiems metams. Pagal 41 Konstitucijos straipsnį Respublikos prezidentas renkamas slaptu balsavimu absoliutine balsų dauguma.
Šis straipsnis parodo, kad rengiant Konstituciją nebuvo atsižvelgta į socialdemokratų bei liaudininkų reikalavimą, atsisakyti prezidento institucijos. Galima teigti, kad formaliai Respublikos prezidentui pagal Konstituciją buvo suteiktos reikšmingos teisės: jis buvo pagrindinis valstybės reprezentantas tarptautiniuose santykiuose, galėjo dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose ir juose pirmininkauti, skyrė aukštuosius pareigūnus, vadovavo respublikos ginkluotosioms pajėgoms, naudojosi bausmės dovanojimo teise ir daugelis kitų teisių. Tačiau esminią reikšmę, kalbant pie Respublokos prezidento instituciją, turėjo tai, kad visiškai sutapo Respublikos prezidento ir jį rinkusios Seimo kadencijos. Tai lėmė prezidento priklsusomybę nu Seimo bei ribojo jo savarankiškumą. Be to, 2/3 atstovų balsų dauguma Seimas galėjo Respublikos prezidentą nušalinti nuo pareigų arba iškelti baudžiamąją bylą. Taigi, kaip paprastai esti parlamentinėse respublikose, prezidentas nebuvo įtakinga politinė figūra.
Penktasis Konstitucijos skyrius, skirtas aptarti teismus bei jų veiklos galimybes, taip pat pateikia įrodymą, kad rengiant 1922 metų Konstituciją nebuvo atsižvelgta į kairįjį teigiamojseimo sparną. Kosntitucija neskelbia, kad teismai yra renkami, tai įrodo, kad buvo nepaisoma socialdemokratų ir liaudininkų partijų nuomonės dėl teismų renkamumo. Kosntitucija numatė, kad teismų organizaciją, kompetenciją ir jurisdikciją nustato įstatymas. Taigi, tam tikru įstatymu yra nustatoma, kaip turi būti sutvarkyti Lietuvos teismai.

Kalbant apie tikybos ir kulto dalykus įtvirtintus Konstitucijoje reikia paminėti daugumą Seigiamajame seime turėjusios politinės partijos nuostatas šiuo klausimu. Būtent krikščionių demokratų partijos programoje buvo skirtas paragrafas aptarti bažnyčios padėtį valstybėje. „Bažnyčia – tai laisva, valstybei nepriklausoma organizacija“. Ji gali įsigyti turtą, steigti vienuolynus, kongregacijas, brolijas. Valstybė pripažįsta bažnyčioje sudarytus gimimo, jungtuvių mirimoaktus. Šios krikščionių demokratų programinės nuostatos atsispindi ir 1922 metų Konstitucijoje. Jos 83 straipsnis skelbia, kad visoms esamoms Lietuvoje tikybinėms organizacijoms Valstybė lygiai pripažįsta teisės tvarkytis taip, kaip jų kanonai arba statutai reikalauja, laisvai skelbti savo tikėjimo mokslą ir atlikti savo kulto apeigas, steigti ir tvarkyti savo kulto namus, mokyklas, vienuolynus, tikybines kongregacijas, brolijas, uždėti savo nariams mokestį tikybinių organizacijų reikalams, įgyti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir jį valdyti.
Apžvelgus pagrindinius politinių partijų interesus rengiant 1922 m. Konstituciją ir palyginus juos su priimtos konstitucijos normomis, galima teigti, kad daugelis Steigiamajame sieme daugumą sudariusios krikščionių demokratų partijos interesų ir atsispindi priimtoje pirmojoje nuolatinėje Konstitucijoje. Taigi, politinių partijų, o ypač valdančiosios daugumos įtaka rengiant 1922 metų Konstituciją ir nustatant valstybės valdymo modelį buvo labai didelė ir lemiama.

IŠVADOS

Siekiant įtvirtinti Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką buvo būtina priimti nuolatinę Lietuvos Konstituciją. Šį darbą įsipareigojo atlikti Steigiamasis seimas ir 1922 metais priėmė pirmąją nuolatinę Lietuvos respublikos Konstituciją, kuri įtviritino valstybės valdymo modelį, nustatė aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų sistemą bei apibrėžė piliečių teises, laisves ir pareigas.
1922 metų Konstitucijos rengimas buvo patikėtas Steigiamajam seimui. Atsižvelgiant į tai, kad šį seimą, kaip ir kitus seimus sudaro politinių partijų atstovai, šios konstitucijos rengimiu ir įtvirtinimui didelės įtakos turėjo politinės partijos, jų nuostatos ir interesai.
Nors vyravo skirtingos partijų nuomonės dėl 1922 metų konstitucijos rengimo, tačiau krikščionių demokratų blokas, turėdamas Steigiamajame seime absoliučią balsų daugumą ir apseidamas be kitų frakcijų paramos beveik nekreipė dėmesio į partnerių nuomonę ir 1922 metų rugpjūčio 1 dieną priėmė Lietuvos valstybės Konstituciją vien tik kriščionių demokratų bloko balsais.
Taigi 1922 metų Lietuvos Konstitucija buvo priimta remiantis daugumos Steigiamojo seimo narių balsais. Ši konstitucija vienintelė iš visų Lietuvos konstitucijų priimta parlamento sprendimu.
Didžiausią indėlį rengiant ir įtvirtinant nuolatinę Lietuvos Konstituciją padarė krikščionių demokratų partija, kuri turėjo absoliučią daugumą Steigiamajame seime. Būtent tai ir lėmė krikščionių demokratų partijos nuostatų ir interesų įtvirtinimą 1922 metų Konstitucijoje. Šiame teisiniame akte buvo paskelbta demokratinė Lietuvos Respublika, nustatytas parlamentinis valstybės valdymo modelis, įtvirtintos pagrindinės piliečių teises, laisves bei pareigos.

LITERATŪRA

Knygos ir straipsniai:

Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V., Pečkaitis J. S., Šenavičius A. (2002). Lietuvos teisės istorija. Vilnius
Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E., Maksimaitis M., Mesonis G., Normantas A., Pumputis A., Vaitiekienė E., Vidrinskaitė S., Žilys J. (2002). Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius
Jankūnaitė V. Lietuvos Valstybės Konstitucija su paaiškinimais // Valančius K. (1989). Lietuvos valstybės konstitucijos. Vilnius
Lietuvos teisininkų draugija. (1994). Lietuvos Respublikos Konstitucija: tiesioginis taikymas ir nuosavybės teisių apsauga. Panevėžys
Lietuvos TSR mokslų akademijos istorijos institutas. (1978). Klasės ir politinės partijos Lietuvoje 1919 – 1926 metais. Vilnius
Maksimaitis M., Vansevičius S. (1997). Lietuvos valstybės ir teisės istorija. Vilnius
Zeigler H. (1993). Politinė bendruomenė. Kaunas.
Žilys J. Konstituciniai politinės sistemos pagrindai // Krupavičius A., Lukošaitis A. (2004). Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. Kaunas

Leave a Comment