Tomas Hobsas

Tomas Hobsas gyveno nuo 1588 iki 1679. Jis buvo anglų filosofas, materialistas. Jo svarbiausi veikalai buvo šie: trilogija „Filosofijos pagrindai“ ir „Leviataną“.
Jis teigė, jog valstybė esanti laisvo žmonių susitarimo rezultatas, palaikantis visuotinę taiką ir saugumą. Bažnyčia turinti būti pavaldi valstybei. Valstybės tikslas – individo saugumas. Kadangi prigimtiniai įstatymai – teisingumas, nešališkumas, kuklumas, atlaidumas – ir apskritai darymas kitiems to, ko norėtume, kad ir mums būtų daroma – patys savaime, be kokios nors jėgos, priverčiančios jų laikytis, baimės, prieštarauja mūsų įgimtiems jausmams, kurie lenkia mus į šališkumą, išdidumą, keerštingumą ir panašius dalykus. O susitarimai be kalavijo yra vien žodžiai, neturintys jokios galios garantuoti žmogui saugumo. Taip pat ir nedaugelio skaičiaus žmonių susivienijimas nesuteikia jiems saugumo, nes mažiausias prisidėjimas prie vienos ar kitos pusės nedidelio būrio žmonių suteikia jiems tokį jėgos pranašumą, kad jo užtenka laimėti pergalę, todėl skatina užkariavimus. Nors ir labai daug būtų žmonių, jeigu jie savo veikloje vadovaujasi individualiais sprendimais, negali tikėtis apsiginti nuo bendro priešo. O kai nėra bendro priešo jie kariauja tarpusavyje. Todėl:
1. Pirma, žmonės nuuolatos varžosi tarpusavyje dėl garbės ir titulų, todėl tarp žmonių šiuo pagrindu kyla pavydas ir neapykanta ir galiausiai karai.
2. Antra, žmogus jaučia pasitenkinimą lygindamas save su kitais žmonėmis, gali mėgautis vien tik tuo, kas jį iškelia virš kitų.
3. Trečia, yra daugybę žm

monių, kurie mano, kad jie yra už kitus išmintingesni ir tinkamesni viešiems reikalams tvarkyti, todėl siekia reformuoti ir atnaujinti, vienas – vienaip, kitas – kitaip, sukeldami sąmyšį ir pilietinį karą.
4. Ketvirta, žmonės gali pavaizduoti kitiems tai, kas gera, kaip blogį, o blogį – kaip gėrį, ir padidinti ar sumažinti matomą gėrio ir blogio dydį, sukeldami žmonių nepasitenkinimą ir savo malonumui drumsdami jų ramybę.
5. Penkta, žmogus kaip tik labiausiai nerimsta tada, kai jis yra kuo laisviausias ir kuo mažiausiai turi rūpesčių, nes kaip tik tada jis mėgsta rodyti savo išmintį ir kontroliuoti veiksmus tų, kurie valdo valstybę.
Vienintelis būdas sukurti tokią bendrą valdžią, kuri galėtų apginti žmones nuo svetimšalių įsiveržimo ir vienas kitam daromų skriaudų – tai perduoti visą jų valdžią ir galią vienam žmogui ar žmonių suusirinkimui, kuris galėtų balsų dauguma visų jų valias paversti viena valia. Šitaip padarius, viename asmenyje susivienytų žmonių daugybė vadinama VALSTYBE. Tai ir yra valstybės esmė, kuri yra vienas asmuo, kurio veiksmus didžiulė daugybė žmonių abipusiais sutarimais patys padarė kiekvienam žmogui savais ir kiekvieno jų įgaliotais tam, kad jis galėtų panaudoti visų jų jėgą ir priemones, kaip jis manys būtina jų taikai ir bendrai gamybai.
Tas, kuris įkūnija šį asmenį, vadinamas SUVERENU, sakant kad jis turi aukščiausiąją valdžią, o visi kiti yra jo PA
AVALDINIAI.

Įgyti aukščiausią valdžią galima 2 būdais:
1. Vienas – tai įgimta jėga, kai žmogus priverčia savo vaikus ir jų vaikus paklusti jo valdžiai, nes gali juos sužlugdyti arba karu.
2. Kitas – kai žmonės laisva valia susitaria tarpusavyje paklusti žmogui ar žmonių susirinkimui, tikėdamiesi, kad jie bus apginti nuo visų. Ši antruoju būdu atsiradusi valstybė gali būti pavadinta politine arba įsteigtąja valstybe, o pirmuoju būdu – įgytąja valstybe.

Valstybė yra įsteigta tada, kai daugybė žmonių sutaria, jog kuriam nors žmogui suteikė teisę jiems atstovauti. Tokio įsteigimo padariniai yra šie:
1. Pavaldiniai negali pakeisti valdymo formos.
2. Aukščiausioji valdžia negali būti prarasta.
3. Niekas, nepažeisdamas teisingumo, negali protestuoti prieš daugumos paskelbtą suvereno įsteigimą.
4. Suvereno veiksmų pavaldiniai negali teisėtai smerkti.
5. Kad ir ką suverenas darytų, jo negali nubausti pavaldinys.
6. Suverenas – teisėjas, sprendžiantis, kas yra būtina jo pavaldinių taikai ir saugumui ir kokių doktrinų jų mokyti.
7. Teisė kurti taisykles, kad kiekvienas pavaldinys žinotų, kas yra jo nuosavybė, ir joks kitas pavaldinys negalėtų, nenusižengdamas teisingumui, jo atimti iš jo.
8. Jam taip pat priklauso visa teisingumo vykdymo ir ginčų sprendimo teisė.
9. Ir teisė skelbti karą ar sudaryti taiką, ką jis manys esant geriausia.
10. Ir teisė pasirinkti visus patarėjus ir ministrus tiek taikos, tiek ir karo metu.
11. Ir teisė apdovanoti ir bausti taip, kaip jam atrodo esant protinga, bei suteikti titulus ir rangus.
Šios te

eisės yra aukščiausios valdžios esmė ir požymiai, todėl jos yra neperduodamos ir nedalomos.

Yra trys skirtingos valstybės formos:
1. Jeigu atstovas yra vienas žmogus, tada valstybė bus MONARCHIJA.
2. Jeigu visų norinčiųjų dalyvauti susirinkimas, tada bus DEMOKRATIJA.
3. Jei tik dalies žmonių susirinkimas, tada ji vadinama ARISTOKRATIJA.
Tiek kurie yra nepatenkinti monarchija, vadina ją tironija, o tie kurie nepatenkinti aristokratija, vadina ją oligarchija, o kurie nepatenkinti demokratija, vadina ją anarchija.
Skirtumas tarp šių trijų valstybės formų sudaro ne valdžios skirtumas, o skirtingas šių valstybės formų tinkamumas ar sugebėjimas tautai suteikti taiką ir saugumą. Lyginant monarchijos formą su kitomis daromos šios prielaidos:
1. Pirma, kad ir kas atsovautų tautai ar būtų narys to susirinkimo, kuris jai atstovaujajis taip pat natūraliai atstovauja ir sau pačiam.
2. Antra, monarchas gali gauti patarimąiš to, kurio nori, kada nori ir ten, kur to nori, taigi gali išklausyti nuomonę tokių žmonių, kurie išmano tą reikalą, kuris jam rūpi, nesvarbu, koks jų rangas ar visuomenės padėtis.
3. Trečia, monarcho sprendimų negali paveikti joks kitas nepastovumas, išskyrus žmogaus prigimties nepastovumą, o susirinkimuose, be prigimties nepastovumo, atsiranda nepastovumas ir dėl jo narių skaičiaus.
4. Ketvirta, monarchas negali prieštarauti sau pačiamiš pavydo ar sanaudiškumo.
5. Penkta, monarchijos nepastovumas tas, kad vieno žmogaus valia, norint praturtini favoritą ar meilikautoją, iš bet kurio pavaldinio gali būti atimta vi
iskas, ką jis turi.
6. Šešta, kitas monarchijos nepastovumas, kad aukščiausioji valdžia paveldėjimo keliu gali atitekti nepilnamečiui ar žmogui, kuris neskiria gėrio nuo blogio.

Įgytoji valstybė yra ta, kurioje aukščiausioji valdžia įgyta jėga. Ši valdymo forma skiriasi nuo įsteigtosios aukščiausiosios valdžios tik tuo, kad žmonės, kurie pasirenka suvereną, daro tai bijodami vienas kito, o ne bijodami to, kuriems jie patiki aukščiausiąją valdžią. Šioje formoje suvereno valdžia be jo sutikimo negali būti perduota kitam; ji negali būti iš jo atimta; nė vienas pavaldinys negali jo apkaltinti neteisingumu; jis negali būti savo pavaldinių nubaustas; jis yra teisėjas, sprendžiantis, ko reikia taikai palaikyti; jis sprendžia dėl doktrinų; yra vienintelis įstatymų leidėjas ir visų ginčų teisėjas; jis taip pat nusprendžia, kada ir kokia dingstimi pradėti karą ar sudaryti taiką; jam tai pat priklauso teisė parinkti teisėjus.
Valdžia įgyjama dviem būdais: gimimu ir užkariavimu. Teisė į valdžią, paremta gimimu, yra ta, kurią tėvas turi savo vaikams, ir yra vadinama TĖVIŠKĄJA.
Valdžia, įgyta užkariavimu ar laimėjus karą, vadinama DESPOTIŠKĄJA. Tuo atveju ši valdžia yra įgyjama nugalėtojo, o pralaimėjusysis tampa TARNU.
Aukščiausioji valdžia visose valstybėse turi būti absoliuti.

LAISVĖ arba LAISVUMAS, tiksliai sakant, yra pasipriešinimo nebūvimas. Laisvas žmogus yra tas, kuriam niekas netrukdo daryti tai, ką nori, nes jis savo jėga ir protu gali tai padaryti. Baimė ir laisvė yra suderinamos tada, kai, pavyzdžiui, žmogus išmeta savo prekes į jūrą iš baimės, kad nenuskęstų laivas. Laisvė ir būtinybė yra suderinamos, kaip pavyzdžiui, upės vanduo, kuris turi ne tik laisvę, bet ir būtinybę tekėti sava vaga.

SISTEMOS – tai tam tikras žmonių skaičius, kuris vienija bendrus interesus arba reikalus. Kai kurios sistemos yra tvarkingos, kitos – netvarkingos. Tvarkingos yra tos, kur vienas žmogus ar žmonių susirinkimas atstovauja visai sistemai. Visos kitos sistemos yra netvarkingos. Kai kurios tvarkingos sistemos yra absoliučios ir nepriklausomos, nepavaldžios niekam, išskyrus jų pačių atstovą. Kai kurios pavaldžios sistemos yra politinės, o kai kurios privačios. Kai kurios privačios sistemos yra teisėtos, kitos neteisėtos. Teisėtos yra tos, kurios leistos valstybės, o visos kitos neteisėtos.

VALSTYBĖS TARNAUTOJAS yra tas, kuriam suverenas paveda kokius nors reikalus, įgaliodamas šioje tarnyboje atstovauti valstybei.

ĮSAKYMAS yra tada, kai žmogus sako daryk tai arba nedaryk to, nenurodydamas jokios kitos priežasties, išskyrus tai, kad tokia jo valia. PATARIMAS yra tada, kai žmogus sako daryk tai ar nedaryk to ir savo priežastis aiškina naudą, kurią turės tai padaręs ar to nepadaręs tas, kuriam jis tai sako.

PILIETINIAIS ĮSTATYMAIS – tai įstatymai, kurių žmonės privalo laikytis dėl to, kad jie yra ne vienos ar kitos konkrečios valstybės, o apskritai valstybės nariai. Suverenas yra įstatymų leidėjas ir jis nepavaldus pilietiniams įstatymams. Įprotis tampa įstatymu ne dėl to, kad jo laikomasi ilgą laiką, o tik sutikus suverenui. Priimtas įstatymas, jeigu jis nesuprantamas, nėra įstatymas.

Įstatymai skirstomi į prigimtinius ir teigiamuosius. Prigimtiniai yra tie, kurie egzistavo amžinai ir yra vadinami ne tik prigimtiniais, bet ir dvasiniais įstatymais, jų pagrindas yra moralinės vertybės. Teigiamieji įstatymai neegzistavo amžinai, jie tapo įstatymais valia tų, kurie turėjo aukščiausiąją valdžią kitiems žmonėms. Kai kurie teigiamieji įstatymai yra žmogiškieji, kai kurie – dieviškieji. Iš žmogiškųjų įstatymų vieni yra skirstomieji, kiti – baudžiamieji. Skirstomieji apibrėžia pavaldinių teises. Baudžiamieji skelbia, kokia bausmė turi būti paskirta įstatymų pažeidėjams. Dieviškieji įstatymai, būdami amžini ir visuotiniai, yra Dievo įsakymai. Įstatymai dar skirstomi į pagrindinius ir šalutinius.

NUODĖMĖ yra ne tik nusižengimas įstatymui, bet ir visiška nepagarba įstatymų leidėjui.

NUSIKALTIMAS – tai nuodėmė, nes padaryta tai, ką draudžia įstatymas, ar nepadaryta to, ką jis liepia.
BAUSMĖ – yra blogis, valstybės valdžios skiriamas tam, kuris padarė ar nepadarė ko nors, ką ta pati valdžia laiko įstatymo pažeidimu, ir tai daroma dėl to, kad žmonių valia būtų labiau nusiteikusi paklusti. Bausmės skirstomos į dieviškąsias ir žmogiškąsias. Žmogiškosios yra tos bausmės kurios taikomos žmogaus įstatymu ir yra arba fizinės, arba piniginės, arba nešlovė, arba įkalinimas, arba ištrėmimas. Fizinės bausmės skirstomos į aukščiausią bausmę ir mažesnes bausmes. Aukščiausia bausmė yra mirties bausmė. Mažesnė yra plakimas su rykštėmis, sužeidimai. Piniginė bausmė – tai ne tik tam tikros pinigų sumos, bet ir žemių nusavinimas. Nešlovė yra toks valstybės daromas blogis, kuris yra gėdingas. Įkalinimas yra tada, kai valstybės valdžia atima laisvę iš žmogaus.

Kai valstybės žlunga ne dėl išorinės prievartos, o dėl vidaus netvarkos, kalti yra žmonės ne kaip valstybių medžiaga, o kaip valstybių kūrėjai ir vadovai. Valstybės žlunga dėl: absoliučios valdžios trūkumo, asmeninis sprendimas apie gėrį ir blogį, klystanti sąžinė, suverenios valdžios pavaldumas pilietiniams įstatymams, absoliučios nuosavybės priskyrimas pavaldiniams.

Leave a Comment