Renesansas ( pran. Renaissance- atgimimas) po viduramžių prasidėjęs dvasinis judėjimas. Įkvėptas antikos kultūros ir noro būti arčiau gamtos. Jis gimė vakarų Europoje (Italijoje). Jo kilimo laikotarpis XIV-XVI a. Renesansas neatsiejamas su humanizmu- humanistais (lot. humanus- žmogiškas). Humanistais laikomi ne tik Renesanso laikų eruditai mokslininkai kurie ypač gilinosi į antikos istorija ir daugiausia rašė lotyniškai, tyrinėjo kurią nors siaurą sritį, bet ir rašytojai, atviri gyvenimo visumai tai Šekspyras, Erazmas, Petrarka. Greitą literatūros vystymasi nulėmė vokiečio Johanseno Gutenbergo 1440m. išrasta spauda. Nebereikėjo ranka perrašinėti knygų. Ir knygos tapo nebe išrinktųjų privilegija- žymiai padaugėjo skaitytojų vidurinėje klasėje.Buvo pradėti leisti laikraščiai kaip informacijos šaltinis informuojantis gyventojus apie politinę padėtį, karo veiksmus, bei naujienomis dominančios skaitytoją. Renesanso laikotarpio pradžioje dominavo istorinė, nuotykinė literatūra. Laikas kūriniuose buvo kintantis kaip ir žemiškas procesas.Ypač buvo įvertinamas gamtinis, ciklinis laikas, žmogus- gamtos laike. Kūriniuose buvo pradėta naudoti pasakojimo, grįžimo į praeitį idėja. Pagal žmonių samprata gyvenimas kūriniuose buvo tvarkomas ne dievo, bet pačio individualaus asmens. Jo prigimtis ir jo elgesys tvarko jo gyvenimą. Žmogaus elgesį kūriniuose modifikuoja ne aukščiausiosios galios, o aplinkybės, jo charakteris visiškai nepriklausė nuo aplinkos ar kitų priežasčių. Tikrovė kūriniuose buvo visiškai neryški ji akivaizdžiai susiliedavo su hiperboliška fantazija. Juose žmogus buvo vaizduojamas pasaulio centre. Jis dažniausiai buvo vaizduojamas aplinkoje, kuri yra peržengusi tikrovės slenkstį. Buvo pabrėžiami žmogaus interesai, sveiki natūralių instinktų pasireiškimas džiaugsmas, optimizmas, pasitikėjimas. Kai rašytojai kūriniuose perteikdavo fantaziją jei nusižengdavo Renesanso kūrybos principui, kuris teigė atgimimo rašytojams kūriniuose vaizduoti aplinką tikrovišką ir vaizduoti tai kas yra vaizduojama, o ne išgalvojama. Poetai poetizuodami ypač garbino laisvę. Vaizduodami fantastiško, laisvo žmogaus sumanumą, jo galimybes, šmaikštumą, išradingumą. Idealus žmogus buvo vaizduojamas kaip nuolatinis žinių troškimas. Žmogus buvo neatskiriama gamtos dalis.
Kūrinių stilius Renesanso laikotarpiu buvo labai sudėtingas. Nebuvo aiškios ribos tarp komiškumo ir tragiškumo. Kaip stiliaus bruožai labai buvo vertinami filosofiniai psichologiniai elementai. Šio laikotarpio literatūra laikoma įvairių stilių samplaika humoras, satyra, jausmingumas beveik viską buvo galima rasti viename kūrinyje. Žanrinė įvairovė buvo taip pat įvairi novelė, romanas, sonetas ir dar daugelis žanrų. Renesanso laikotarpiu literatūra klestėjo ne tik vakarų Europos šalyse, bet pradėjo klestėti ir visoje Europoje. Lietuvos visuomeniniame, kultūriniame gyvenime Renesanso, humanizmo pasaulėžiūra buvo labai reikšminga. Renesansui būdingas mokslo, švietimo pakilimas nulėmė lietuviškos knygos atsiradimą Lietuvoje. P.Skorina įkūręs Vilniuje spaustuvę išspausdino pirmąją knygą 1522m. XVIa. Lietuvoje pradėjo plisti reformacija, A. Kulvietis, S. Rapolionis skleidė M. Liuterio, P. Melanchtono, E. Roterdamiečio idėjas. Už šias idėjas, reformacijas veikėjai buvo persekiojami katalikų bažnyčios, todėl buvo priversti išvykti į Prūsiją. Čia Karaliaučiuje 1547m. buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga- Martyno Mažvydo katekizmas. Po M. Mažvydo knygos ypač buvo reikšmingos M. Daukšos knygos, kuriose pabrėžiama gimtosios kalbos ir jos kuriamos raštijos reikšmė. XVIa. Lietuvoje išpopuliarėjo Renesansui budingi publicistiniai traktatai. Publicistikoje buvo skelbiama lietuvių tautinę savigarbą žadinanti ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinį savarankiškumą ginanti lietuvių kilmės iš Romos didikų teorija XIXa. Europoje laikomas literatūros suklestėjimo amžius. (Diuma, Zola, Hugo, Balzakas, Dostojevskis) Žymiausi Lietuvos ir Europos Renesanso laikotarpio rašytojai: F. Petrarka, Dž.Bokačas, F.Rablė, V.Šekspyrs, E.Spenseris, M.Mažvydas, M.Daukša