Tarptautinė finansų rinka, pokyčiai ir tendencijos

TURINYS

ĮVADAS 2
FINANSŲ RINKA 3
TARPTAUTINĖ FINANSŲ SISTEMA 5
TARPTAUTINĖ FINANSŲ RINKA 5
TARPTAUTINĖS RINKOS DALYVIAI 7
TARPTAUTINĖS FINANSŲ RINKOS STRUKTŪRA 8
Tarptautinės vertybinių popierių rinkos. 9
Tarptautinės korporacijos ir vertybinių popierių rinkos. 10
Euroobligacijos. 11
Tarptautinė valiutų rinka. 13
FINANSŲ RINKŲ GLOBALIZAVIMAS 14
TARPTAUTINĖS FINANSŲ RINKOS POKYČIAI 16
TARPTAUTINĖS FINANSŲ RINKOS TENDENCIJOS 16
IŠVADOS 18
LITERATŪRA 19ĮVADAS
Visame pasaulyje yra pripažįstama, jog finansų rinka vaidina labai svarbų vaidmenį ekonominėje erdvėje. Netgi ekonomika kaip mokslas remiasi finansų sistemos veiksnumu bei finansinės informacijos tinkamumu ekonominių procesų matavimui. Tarptautinių finansų sistemos pagrindas – šalių būtinumas ilgalaikėje perspektyvoje išlaikyti išorinį balansą.
Finansų sistema, atliekanti įvairias skirtingas funkcijas, savo paskirtį įgyvendina finansų rinkose, kur yra prekiaujama fiinansų priemonėmis ir paslaugomis. Savo ruožtu finansų rinkos yra labai specializuotos dėl prekių ir prekiavimo būdų įvairovės.

Pagrindiniai tarptautiniai finansų rinkos dalyviai yra komerciniai bankai, bankų konsorciumai, prekybos bankai, instituciniai investuotojai, tarptautinės finansinės institucijos, korporacijos, šalių iždai ir centriniai bankai.
Pasaulio ekonomika dabar yra didžiulėje triados, kuri yra susiformavusi iš Europos Sąjungos, JAV ir Japonijos, įtakoje. Dėl globalinės rinkos plėtros ekonominis atskirų valstybių nacionalizavimas yra beprasmis.
Nagrinėjama tema yra labai plati, todėl ją analizuoti galima įvairiais aspektais. Savo darbe mes stengėmis ją apžvelgti daaugiau teotiškai, nei praktiškai.

Darbo tikslas – išanalizavus literatūrinius šaltinius pateikti bendrą tarptautinės finansų rinkos apžvalgą, jos pokyčius bei tendencijas.

Darbo uždaviniai:
1. Nagrinėjant literatūrinius šaltinius susipažinti su tarptautine finansų rinka.
2. Išskirti tarptautinės finansų rinkos struktūrą bei dalyvius.
3. Nustatyti globalizacijos proceso reikšmę finansų rinkoms.
4. Apžvelgti tarptautinės finansų ri

inkos pokyčius bei tendencijas.
5. Padaryti išvadas.

Darbo objektas yra tarptautinė finansų rinka ir jos dalyviai.FINANSŲ RINKA
Finansų sistema, atliekanti įvairias skirtingas funkcijas, savo paskirtį įgyvendina finansų rinkose, kur yra prekiaujama finansų priemonėmis ir paslaugomis. Į šias rinkas reikia žiūrėti kaip į kanalus, kuriais dideli lėšų srautai keliauja iš skolintojų paskolų gavėjams (t.y.iš kreditorių skolų vartotojams). Savo ruožtu finansų rinkos yra labai specializuotos dėl prekių ir prekiavimo būdų įvairovės.
Lėšų srautai, cirkuliuojantys finansų rinkose, gali būti grupuojami pagal įvairius požymius. Vienas svarbiausių tokių požymių yra skirtumas tarp pinigų rinkos ir kapitalo rinkos (t.y.tarp trumpalaikių paskolų įsigijimo rinkos ir vyriausybių, verslo įmonių ir vartotojų ilgalaikių investicijų finansavimo rinkos). Vertas dėmesio ir skirtumas tarp atvirosios ir sutartinės rinkų – pirmojoje įmonių obligacijos yra parduodamos už didžiausią pasiūlytą kainą irr po to perkamos – parduodamos daug kartų iki bus išpirktos, tuo tarpu sutartinėje rinkoje korporacijų obligacijos dažniausiai parduodamos vienam ar keliems pirkėjams sudarant individualias sutartis, be to, pirkėjas neturi teisės parduoti obligacijų. Rinką galima suskirstyti ir į turimų prekių, išankstinių sandorių ir pasirinkimo (pasirinktinių) sandorių pogrupius bei į pirminę – antrinę rinkas.
Į kiekvieną finansų rinkos segmentą galima žiūrėti kaip į savarankišką ir tam tikru lygiu nepriklausomą rinką. Tai lemia taisyklės ir nuostatos, tam tikros privilegijos investuotojams. Tačiau bent viename segmente pasikeitus palūkanų normai ar vertybinių po
opierių kainai, į tai greitai sureaguoja visos finansų rinkos. Susiskaidžiusią į įvairias rinkas finansų sistemą jungia tam tikri veiksniai:
Kreditas,kaip bendras visų finansų rinkų produktas.galimybė besiskolinantiems ieškoti palankių kredito sąlygų bet kurioje rinkoje leidžia išlaikyti atskiras rinkas vieningoje sistemoje ir nustatyti subalansuotąpaskolos kainą skirtingose rinkose;
Spekuliacija ir arbitražas. Finansų rinkas vienija jų dalyvių siekimas kuo didesnio pelno, ar, blogiausiu atveju, kuo mažesnių nuostolių. Spekuliacija yra pirkimas ir paradvimas siekiant gauti pelno ateityje dėl prikimo kainos pasikeitimo. Spekulaintai vykdo vertybinių popierių kainų subalansavimo funkciją, pirkdami tuos, kurių kaina, jų nuomone, yra per žema, ir parduodami tuos, kurių kaina yra per aukšta. Arbitražas savo ruožtu yra prekės pirkimas ar pardavimas tarp dviejų ar daugiau rinkų siekiant pasinaudoti jų kainų skirtumais. Taip pirkdamas ar parduodamas tarpininkas padidina paklausą žemų kainų rinkoje ir sumažina pasiūlą aukštų kainų rinkoje ir taip sulygina skirtumus tarp šių rinkų.
Tobulos ir veiksmingosios rinkos. Tobulose rinkoje visa galima informacija, veikianti finansų instrumentų vertę, yra prieinama kiekvienam, todėl visi šios rinkos dalyviai dalyvauja nustatydami kainą arba priima ją tokią, kokia ji susidaro rinkoje. Tai mažiausiai iš šalies reguliuojama rinka.jos svarbi savybė – finansų priemonių kainas tiksliai atitinka jų vertė, šioms kainoms nustattyti panaudijama visa galima informacija, o bet kokia nauja informacija iškart panaudojama naujai kainai nustatyti. Ri
inkos, kuriuose kainos atspindi visą paskutinę prieinamą informaciją, yra vadinamos veiksmingomis.
Finansų rinkos dinamiškumas – svarbiausia šiandieninės finansų sistemos raidos tendencija. Tai reiškia:
– auga finansinių paslaugų tiekėjų konkurencija dėl šių paslaugų vartotojų;
– sparčiai diegiamos naujos technologijos, skirtos finansinių paslaugų gamybai ir realizavumui bei finansinės infirmacijos kaupimui, saugojimui ir perdavimui;
– vietinės rinkos įsilieja į pasaulinę finansų rinką, vis daugiau užsienio institucijų skverbiasi į vietines rinkas;
– valstybė mažiau reguliuoja finansinių paslaugų tiekėjus, didėja rizika, su kuria susiduria finansinių paslaugų tiekėjai;
– daugiau pasitaiko nesėkmių, valstybei dažniau tenka laiduoti, skolininkų pajamos auga daug lėčiau negu skolos;
– daugėja skolos negrąžinimo atvejų, dažniau taikomi veiksmingi rizikos valdymo metodai ir .priemonės;
– stiprėja finansų sistemos orientacija tiesioginiams ekonomikos poreikiams tenkinti – racionaliai paskirstyti finansų išteklius ir pan.;
– stiprėja bankų ir kitų finansų institucijų konsolidacija, kuria siekiama mažinti riziką, plėsti rinką, padengti didėjančias sąnaudas;
– auga skolos vartotojų ir kreditorių informuotumas;
– didėja kreditorių jautrumas rizikai;
– auga kreditai, sugebėjimas kiekybiškai išmatuoti riziką;
– daugiau dėmesio skiriama finansų naujovėms, jų kūrimui ir diegimui.TARPTAUTINĖ FINANSŲ SISTEMA
Tarptautiniai finansai yra susiję su šalių realių pajamų formavimu ir jų vartojimo išdėstymu per tam tikrą laikotarpį ekonomikose, susijusiose su pasaulio rinkomis. Jų sistemą galėtume apibrėžti kaip tarptautinę bei šalių institucijų ir instrumentų visumą, tarpusavyje susietą rinkomis. Tarptautinių finansų sistemos pagrindas – šalių būtinumas ilgalaikėje perspektyvoje išlaikyti išorinį balansą. Šalies einamosios sąskaitos saldo sudaro prekių ir pa
aslaugų eksporto/importo bei grynųjų mokėjimų ir pervedimų saldo. Einamosios sąskaitos perviršis skatina šalies užsienio aktyvų augimą, o deficitas – išorinės skolos didėjimą. Svarbu užtikrinti, kad šis didėjimas nesukeltųgrėsmės įvykdant tarptautinius įsipareigojimus ir nepažeistų stabilumo, kuris yra ekonomikos augimo bei prekybos plėtojimo pagrindas. Šalies mokėjimų balanso einamosios sąskaitos saldo nulemia jos prekių ir paslaugų ir importo santykius.

Šalys naudoja įvairius būdus bendram mokėjimų balanso deficitui padengti. Tai oficialios atsargos, užsienio paskolos, valiutiniai apribojimai, fiskalinė (iždo) ir monetarinė (pinigų) politika, valiutų devalvavimas.TARPTAUTINĖ FINANSŲ RINKA
Finansų rinka (financial market) – rinka, kurioje perkami ir parduodami finansiniai dokumentai ir pirmiausia vertybiniai popieriai.
Atsižvelgiant į sandorių sudarymo sąlygas, tarptautinę finansų rinką galima suskirstyti į du segmentus:
– nacionalinės rinkos, turinčios tarptautinę reikšmę, t.y. tokios, kurios teikia paslaugas skolininkams ir užsienio kreditoriams. Sandoriai vykdomi tos šalies, kur tokia rinka veikia, valiuta;
– eurorinkos arba eksteritorinės rinkos. Jose atliekamos eurovaliutinės operacijos, t.y. sandoriai vykdomi ne toje šalyje, iš kur kilusi valiuta, pavyzdžiui, JAV doleriais už šios šalies ribų .

Tarptautinės finansų rinkos apyvartos subjektai yra tarptautiniai depozitai ir paskolos, bankų emituoti vertybiniai popieriai, obligacijos ir akcijos, emituoti vyriausybių, tartautinių organizacijų, įmonių ir kitų institucijų. Atskirų šalių finansų rinkoje reguliuojamąjį vaidmenį atlieka centrinis bankas.

Tarptautinės reikšmės finansų rinkos yra JAV, Japonijoje, Vokietijoje ir kitose Vakarų šalyse. Tarptautinės finansų rinkos sudėtinė dalis yra eurovaliutos ir euroobligacijų rinkos.
Septintojo dešimtmečio pradžioje Vakarų Europos bankuose sukaupta daug dolerių (eurodolerių). Tai – JAV mokėjimų balanso deficito išdava. Antra priežastis ta, kad depozitų procentinė norma Londone buvo gerokai aukštesnė nei JAV.
Į Vakarų Europos bankus savo pinigus perveda naftą eksportuojancios šalys OPEC narės (Organization of Petroleum Exporting Countries/ Naftą eksportuojančių šalių organizacija). Tai Alžyras, Venesuela, Gabonas, Indonezija, Irakas, Iranas, Ktaras, Libija, Nigerija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Saudo Arabija ir Ekvadoras. Tokie pinigai vadinami naftos doleriais.
Euroobligacijų emitentai yra stambios korporacijos, visuomeninės institucijos, tarptautinės organizacijos, vyriausybės, tuo rodydamos savo kapitalo paklausą. Pajamos, gautos iš euroobligacijų, dažniausiai neapmokestinamos. Pagrindinės nacionalinės rinkos, turinčios tarptautinę reikšmę ir vykdančios užsienio obligacijų emisiją, yra Jungtinės Amerikos Valstijos, Japonija, Vokietija ir Šveicarija.
Pasaulio finansų rinka vis labiau įgauna dviejų pakopų sistemos kontūrus. Viena – viršutinė yra viršnacionalinė arba globalinė pakopa, kurioje vyksta stambiausių tarptautinių korporacijų vertibinių popierių apyvarta. Šią pakopą atitinka finansų rinkos institutai, kurių veikla turi globalinį charakterį, mechanizmus ir technologijas. Antroji pakopa yra nacionalinė, kurioje vyksta atitinkamos valstybė kompanijų vertybinių popierių apyvarta. Šiuos procesus užtikrina nacionalinė finansų rinkos infrastruktūra ir nacionaliniai institutai. Globalizacijos sąlygomis dviejų finansinės rinkos pakopų ribos nyksta.
Prie besiformuojančios būsimos globalinės finansų rinkos modelio galima priskirti pakitimus, kurie vyksta Europos Sąjungos finansų rinkoje dėl bendros valiutos (euro) įvedimo. Nacionalinių šių šalių fondų rinkų konsolidacija ir integracija sudaro bendros Vakarų Europos finansinės erdvės formavimosi sąlygas. Jos ribose bus prekiaujama daugiau kaip 300 stambiausių Europos Sąjungos įmonių vertybiniais popieriais. Kartu su besiformuojančia Europos finansine erdve nepraranda savo reikšmės ir nacionalinės rinkos.
Tarptautinės kapitalų rinkos analizė rodo, kad joje vyksta gana aktyvūs procesai: keičiasi rinkos dalyviai, skolų rūšys, skolinimosi mechanizmai. Ši pertvarka prasidėjo ir įgavo didelį mastą Xxa. Antroje devintojo dešimtmečio pusėje.TARPTAUTINĖS RINKOS DALYVIAI
Tarptautinėje rinkoje yra įvairių agentų. Jų tikslai, operacinė strategija, laiko perspektyvos, specializacija ir kiti bruožai gali labai skirtis. Pagrindiniai tarptautiniai finansų rinkos dalyviai yra šie: komerciniai bankai, bankų konsorciumai (laikini susitarimai), prekybos bankai, instituciniai investuotojai, tarptautinės finansinės institucijos, korporacijos, šalių iždai ir centriniai bankai.

Komerciniai bankai. Jų veiklos perspektyva yra trumpalaikė arba vidutinė. Jie akumuliuoja (kaupia) fondus priimdami depozitus ir skolindami pinigus iš kitų bankų bei finansinių institucijų. Bankai, skolindami pinigus, juos daugina.

Bankų konsorciumai. Bankai gali susijungti atliekant operacijas tarptautinėje finansų rinkoje, jeigu jie vieni neturi pakankamai patirties ar nepajėgūs vykdyti tam tikras operacijas specifinėse rinkose.

Prekybos bankai. Jie neteikia paskolų iš savo fondų, o specializuojasi teikiant finansines paslaugas klientams už tam tikrą mokestį. Jie priima prekybinius vekselius, padeda leidžiant naujas obligacijas ar akcijas, teikia klientams portfelio valdymo, susijungimų ir kitas paslaugas. Šie bankai vaidina svarbų vaidmenį remiant besivystančių šalių ekonominę ir finansinę plėtrą.
Instituciniai investuotojai. Tai pensijų fondai, draudimo kompanijos, investiciniai fondai. Jų veiklos perspektyvos paprastai yra ilgalaikės.
Tarptautinės finansinės institucijos. Tokios kaip TVF, Tarptautinis rekonstrukcijos ir vystymo bankas, Tarptautinė finansų korporacija, Europos rekonstrukcijos ir vystymo bankas ir kitos, verčiasi fondų akumuliavimu (kaupimu) iš šalių, turinčių jų perteklių, ir plėtros projektų bei makroekonominių stabilizavimo priemonių finansavimu šalyse, kur yra šių fondų stygius. Šių institucijų veikla yra ypač svarbi šalims, pradedančioms ekonomikos reformas ir siekiančioms stabilumo, kadangi privatus kapitalas ir kiti tarptautinės finansų rinkos dalyviai dažniausiai veiklą pradeda tik po to, kai tarptautinės finansinės institucijos įgyvendina savo programas.
Korporacija. Jos dalyvauja tarptautinėje finansų rinkoje, stengdamosi sutaupyti fondus didelių projektų finansavimui.
Šalių iždai. Vyriausybės, ieškodamos pigesnių finansavimo šaltinių ir norėdamos finansuoti didelius projektus, dalį nacionalinės skolos gali atiduoti užsienio investuotojams. Vyriausybės dalyvauja tarptautinėje finansų rinkoje kaip nepriklausomas skolininkas.
Centriniai bankai. Priklausomai nuo pinigų politikos tikslų, atlieka investicijas užsienio valiutų rinkoje pirkdami bei parduodami valiutą, taip pat valdo šalies užsienio valiutos atsargas.TARPTAUTINĖS FINANSŲ RINKOS STRUKTŪRA
Tarptautinėje finansų rinkoje susitinka įvairių šalių fondų skolintojai ir jų naudotojai. Kiekvienoje nacionalinėje rinkoje finansiniai aktyvai ir pasyvai yra išreikšti vietine valiuta. Tačiau nacionalinės rinkos gali būti tarpusavyje susietos, priklausomai nuo vietinio jų reguliavimo, skirtingai. Didžiulis stimulas siekti glaudesnių nacionalinių rinkų ryšių yra jų skirtingas išplėtimo lygis, pagal dydį ir gylį,bei skirtingos finansavimo sąlygos. Tarptautinė finansų rinka susideda iš:1) vietinio (nacionalinio) kapitalo rinkų, 2) užsienio akpitalo rinkų, 3) eurorinkos, 4) valiutos keitimo rinkos.

1. Nacionalinio kapitalo rinkų tarptautinė reikšmė labai priklauso nuo jų reguliavimo, kuris nulemia rinkos patrauklumą kitiems (informacijos pateikimo tvarka, pervedimo kaštai, kapitalo sąskaitų judėjimo kontrolė ir kt.).

2. Užsienio kapitalo rinkos. Dauguma vietinių rinkų turi glaudžius ryšius užsienyje. Vietiniai investuotojai perka užsienio vertybinius popierius bei investuoja į užsienio finansinių institucijų fondus, ir atvirkščiai, užsienio rezidentai gali išleisti vertybinius popierius nacionalinėse rinkose arba laikyti depozitus vietiniuose bankuose. Tačiau visos šios operacijos vykdomos pagal nacionalinėse rinkose galiojančias taisykles ir praktiką, o ji kartais gali būti diskriminacinė ir ribojanti. Tarptautinės vertybinių popierių rinkos.
Tarptautinės vertybinių popierių rinkos – tai daugelio regioninių ir nacionalinių vertybinių popierių rinkų bei tarp jų egzistuojančių ryšių visuma. Prie jų priskirtini ir tarptautiniai dariniai, paskutiniais metais besiformuojantys pasaulio kapitalų rinkų terpėje.

Tarptautinių vertybinių popierių rinkų egzistavimas sudaro sąlygas sparčiam, efektyviam ir standartizuotam laisvo kapitalo persiliejimui tarp šalių ir žemynų, suteikiant galimybes kompanijoms, individualiems bei instituciniams investuotojams panaudoti laisvus kapitalo išteklius jiems patogiausiu ir pelningiausiu būdu.

Tarptautinės vertybinių popierių rinkos ne tik yra subalansavimo instrumentas, bet ir suteikia jų dalyviams galimybes diversifikuoti valdomus vertybinių popierių portfelius geografiniu pagrindu, tuo būdu efektyviai mažinant atskirų šalių ir regionų riziką.

Egzistuoja keletas nacionalinės vertybinių popierių rinkos klasifikacijų. Bendrovė „Morgan Stanley“ klasifikuoja rinkas į besivystančias ir išsivysčiusias pagal šešis kriterijus: vienam gyventojui tenkančią bendrojo nacionalinio produkto dalį, finansų rinkų valstybinį reguliavimą, šalies vertybinių popierių rinkos efektyvumą, kapitalo repatrijavimo apribojimus, šalies investicinę riziką ir bendrą investuotojų bendruomenės požiūrį į konkrečią šalį.

Išsivysčiusioms rinkoms „Morgan Stanley“ priskiria, be kitų, Australiją, Austriją, Belgiją, Kanadą, Skandinavijos šalis, Prancūziją, Vokietiją, Airiją, Italiją, Liuksemburgą, Malaiziją, Olandiją, Naująją Zelandiją, Singapūrą, Ispaniją, Šveicariją, Jungtinę Karalystę, Japoniją ir Jungtines valstijas.

Besivystančioms rinkoms priskiriamos Argentina, Brazilija, Kinija, Čekija, Graikija, Vengrija, Indija, Izraelis, Indonezija, Meksika, Lenkija, Lietuva, Rusija, Pietų Korėja, Ukraina, Turkija ir daugelis kitų valstybių.

Įdomūs rezultatai gaunami, pabandžius įvertinti įvairias koreliacijas tarp įvairių išsivysčiusių ir besivystančių vertybinių popierių rinkų veiklos.

Patyrinėjus galima pastebėti, kad gana aukštą vertybinių popierių kursų koreliacija būdinga daugelio Vakarų Europos šalių vertybinių popierių rinkoms. Pavyzdžiui, koreliacija tarp Olandijos ir Vokietijos vertybinių popierių rinkų siekia 0,7, Šveicarijos ir Vokietijos 0,6. Tai byloja apie glaudžią šių vertybinių popierių rinkų integraciją ir egzistuojantį natūralų pagrindą bendrai Vakarų Europos vertybinių popierių rinkai formuotis

Tačiau taip pat matyti, kad menkiau išsivysčiusių šalių bei senojo žemyno pakraščius atstovaujančių Europos Sąjungos narių vertybinių popierių rinkos nėra taip glaudžiai tarp savęs susijusios. Pavyzdžiui, koreliacija tarp Italijos ir Belgijos, Italijos ir Prancūzijos vertybinių popierių rinkų lygi tik atitinkamai 0,4, ir 0,2.

Nustatytų koreliacijų apžvalga rodo nevienodą įvairiose pasaulio dalyse susiformavusių bei besiformuojančių vertybinių popierių rinkų integraciją. Greta stipriai integruotų Jungtinių Valstijų – Kanados bei kontinentinės Vakarų Europos rinkų, sparčiai žengiančių vieningos pasaulinės vertybinių popierių rinkos link, egzistuoja silpnai, vidutiniškai bei menkai integruotos besivystančių šalių vertybinių popierių rinkos. Tarptautinės korporacijos ir vertybinių popierių rinkos.
Tarptautinės korporacijos ir vietinės įmonės ilgalaikio finansavimo paprastai siekia išleisdamos vertybinius popierius šalyje, kurioje yra registruotos. Tačiau tarptautinės korporacijos gali taip pat pritraukti užsienio investuotojų kapitalą platindamos savo vertybinius popierius tarptautinėse rinkose. Naujos vertybinių popierių emisijos augančiu srautu plūsta į tarptautines rinkas dėl keleto priežasčių.

Kai nedidelės šalies įmonė išleidžia vertybinius popierius platinti savo šalyje, jos akcininkų bazė yra gana ribota. Išleisdama akcijas Jungtinėse Valstijose tokia įmonė diversifikuoja savo akcininkų bazę. Taip mažinamas vertybinių popierių kursų nepastovumas, neretai atsirandantis stambiems investuotojams parduodant savo valdomas akcijas.

Tarptautinės vertybinių popierių emisijos paprastai sėkmingiau platinamos užsienio rinkose tais atvejais, kai tarptautinė korporacija – emitentė yra gerai žinoma pasaulyje. Mechanizmas veikia ir iš kitos pusės – kai kurios menkiau žinomos korporacijos išleidžia emisijas užsienyje vien tam, kad sustiprintų savo, kaip tarptautinės kompanijos veidą. Be to, vertybinių popierių emisijų platinimas keliose rinkose iš karto leidžia išvengti žemyn nukreipto spaudimo į kainas, galinčio atsirasti tais atvejais, kai bandoma visą emisiją parduoti vienoje rinkoje.

Tarptautinių korporacijų vykdomos veiklos vietos gali turėti įtakos sprendimams , kur platinti naujas vertybinių popierių emisijas. Korporacija gali pasirinkti šalį, kur ji tikisi ateityje gauti pakankamai pajamų, kad galėtų padengti dividendų išmokas. Pavyzdžiui, kompanijos „Coca Cola“ akcijomis prekiaujama Jungtinių Valstijų, Frankfurto ir Šveicarijos biržose. Listinguodamos savo akcijas užsienio biržose, tarptautinės korporacijos suteikia progą įsigyti savo vertybinių popierių tose biržose veikiantiems užsienio investuotojams.

Paskutiniais metais vertybinių popierių rinkos sparčiai plečiasi ir palaipsniui virsta didžiule ištisą parą veikiančia prekybos sistema. 1986m. Londone buvo atidarytas kompiuterizuotas vertybinių popierių prekybos tinklas SEAQ panašus į visiems žinomą Jungtinių Valstijų NASDAQ sistemą. Dabar Londono vertybinių popierių birža leidžia joje prekiauti ir stambioms Jungtinių Valstijų bei Japonijos investicijų kompanijoms.

3. Eurorinka. Nors ji atsirado Europoje, šiandien ji išeina už jos ribų ir apima visas valiutas, kuriomis prekiaujama už šalies jurisdikcijos ribų. Eurorinka susideda iš eurovaliutos rinkos ir tiesioginio kredito – obligacijų, kurias leidžia bankai euroobligacijų rinkoje ir kurios reiškia skolintojo pasyvą. Euroobligacijos.
Euroobligacijos yra parduodamos kitose šalyse nei šalis, kurios valiuta jos yra išleistos. Euroobligacijos yra skolos instrumentai, kuriuos tarptautinėje rinkoje leidžia korporaciniai arba nepriklausomi vienetai. Tarp jų – garsiausios įmonės, daugybė pagrindinių nacionalinių ir tarptautinių kompanijų iš beveik kiekvienos pasaulio valstybės. Dauguma nacionalinių vyriausybių leidžia euroobligacijas taip pat kaip ir dauguma pasaulinio lygio bankų. Finansų institucijos euroobligacijas naudoja jau daugelį metų. Jos vis populiaresnės tarp individualių investuotojų. Investuotojams, ieškantiems aukštų palūkanų normų su apibrėžiamu saugumo laipsniu, euroobligacijos atveria dideles galimybes.

Euroobligacijas leidžia tarptautiniai investicijų bankų sindikatai. Jas vienu metu pateikiant daugelyje šalių, gaunama didelė kapitalo šaltinių įvairovė. Tarptautinis vadovaujantysis sindikatas parduoda šias obligacijas didelei pirkėjų masei. Daugeliu atvejų specialaus pardavimo apimtis regioniniams pirkėjams paskirstoma prieš obligacijoms pasiekiant pirkėjus. Šis metodas turi vieną trūkumą – antros ir trečios pakopos pirkėjai ne visuomet gali įvykdyti savo pažadus. Vadovaujantysis sindikatas tada yra priverstas perskirstyti neparduotas obligacijas ar parduoti jas tiesiogiai, o tai padidina išlaidas.

Euroobligacijos turi antrinę rinką. Rinkos vadovai ( market makers ) daugeliu atvejų yra tie patys, kurie parduoda obligacijas pirminėje rinkoje. Tarpininkai antrinėje rinkoje yra susitelkę dešimtyje skirtingų šalių, čia vyrauja Jungtinė Karalystė. Jie veikia ne tik kaip brokeriai, bet ir kaip dileriai, laikantys euroobligacijų atsargas.

Euroobligacijų rinka atsirado iš dalies dėl palūkanų sulyginimo mokesčių, kurį 1963 m. pritaikė JAV vyriausybė, siekdama sumažinti JAV investuotojų investicijas į užsienio vertybinius popierius .

Kalbant apie obligacijas, kuriomis prekiaujama tarptautiniu mastu, leidėjo valiuta dažniausiai skiriasi nuo pirkėjo valiutos. Taigi viena iš sandėrio pusių gali patirti valiutų kurso kitimo riziką. Todėl 1984 m. investuotojai tiesiogiai nusipirkę JAV parduodamas obligacijas, turėjo sumokėti 30% palūkanų mokestį. Šių obligacijų leidėjai, vykdydami mokesčių įstatymus, išlaikė 30% palūkanų dydį. Taigi euroobligacijos yra labai įvairios kokybės ir skirtingo saugumo laipsnio.

4. Valiutų keitimo rinkoje viena valiuta keičiama į kitą. Šioje rinkoje paprastai nesusidaro kreditiniai santykiai, o keičiamasi mokėjimo priemonėmis. Dėl sandorių keičiasi pinigų nuosavybės forma pervedant juos iš vieno depozito į kitą, naudojantis šalies tarpbankine mokėjimų sistema.

Taip tarptautinė finansų rinka atlieka dvigubą vaidmenį: ji integruoja atskiras vietines rinkas bei veikia kaip atskira rinka su savo taisyklėmis, ir leidžia atlikti tarptautinio pobūdžio finansines operacijas. Tarptautinė valiutų rinka.
Pasaulinės valiutų rinkos objektas – įvairių užsienio valiutų pirkimo- pardavimo operacijų visuma. Plėtojantis tarptautiniams ekonominiams santykiams, reikalaujantiems užsienio valiutos panaudojimo, išaugo ir pasaulinės valiutų rinkos FOREX vaidmuo.

1971m. nustojus galioti Bretono Vudso valiutos kurso reguliavimo sistemai bei perėjus prie kintamų svyruojančių kursų, FOREX tampa pačia dinamiškiausia ir likvidžiausia pasaulio rinka- vienintele rinka, dirbančia ištisą parą. Greita investuotų lėšų apyvarta, žema sandėrių savikaina bei aukštas likvidumo lygis išskiria FOREX iš kitų, tradicinių finansų rinkų.

Valiutų rinka FOREX skirstoma į biržos ir nebiržos prekybos rinkas. Nebiržos rinka faktiškai yra tarpbankinė. Kaip tik jai tenka pagrindinė FOREX‘e vykdomų operacijų apimtis. Vienas du iš dešimties FOREX sandėrių yra prekybinės arba investicinės, o visi kiti – spekuliacinės kilmės.

Pagal operacijų apimtis valiutinės rinkos lenkia visas kitas finansų rinkas. Tarpbankinėje rinkoje pagal valiutinių operacijų įvykdymo laiką išskiriami trys pagrindiniai segmentai:
1. Spot rinka. Tai greito valiutos pristatymo rinka. Pagrindiniai šios rinkos dalyviai yra komerciniai bankai, kurie vykdo valiutines spot rinkos operacijas su skirtingais partneriais. Ši rinka aptarnauja tiek privačius užsakymus, tiek spekuliacines bankų ar kompanijų operacijas. Spot rinka vykdo mokėjimus per dvi darbo dienas, neskaičiuojant palūkanų nuo pateiktos sumos. Prekyba valiuta vyksta nustatytu valiutos kursu. Ši rinka užima 65% visos valiutos apyvartos.
2. Forvardo rinka( arba terminuota rinka). Valiutinėje rinkoje terminuotais sandoriais vadinamos operacijos surištos su valiutos pateikimu vėliau kaip per tris darbo dienas nuo sandorio sudarymo dienos. Standartiniai terminuoti kontraktai yra: 1, 3, 6, 9, ir 12 mėnesių. Šios rinkos dalyviai – komerciniai bankai, eksporto importo įmonės, valiutinės ir fondų biržos. Vykdomos operacijos: Ateities sandoriai (forvardo ir fjučerio), pasirinkimo sandoriai (opcionai, varantai), apsikeitimo sandoriai (svop sandoriai). Forvardo ir svopo operacijas atlieka komerciniai bankai, o opcionų ir fjučerių prekyba plačiausiai realizuojama biržose. Ši rinka užima 10% visų valiutinių operacijų.
3. Svop rinka. Tai rinka atitinkanti valiutos pirkimo ir pardavimo sąlygas spot ir forvardo rinkoje. Joje realizuojama iki 25% visų valiutinių operacijų.FINANSŲ RINKŲ GLOBALIZAVIMAS
Nacionalinių rinkų liberalizavimas bei spartus telekomunikacijų ir informacinių technologijų plėtojimas sukūrė nepalyginamai efektyvesnes prekybos tarp šalių bei pelno gavimo sąlygas. Technologijos progresas turėjo tiesioginį poveikį finansų rinkos funkcionavimui. Jam padedant buvo spartinama prekyba, atsirado naujos skaičiavimo galimybės automatiniam portfelių valdymui. Tai padidina rinkos efektyvumą pelčiant teikiamų paslaugų ir produktų ratą.
Integruotose kapitalo rinkose jų dalyviai gali vykdyti operacijas minimizuodami ir išlygindami kaštus tap šalių, kuriose teikiami kreditai ar kurių skolkos instrumentais bei valiutomis prekiaujama. Globalizavimas daug labiau išplečia investavimo galimybes, pelningiausių investavimo būdų paieškas.
Makroekonominiu aspektu finansų rinkos globalizavimas ir integracija padeda finansuoti šalių mokėjimo balansų deficitus, kadangi laisvai jdėdamas kapitalas palauko pusiausvyrą. Todėl efektyvi ir stabili pasaulio finansų rinka užtikrina tarp šalių laisvą prekybą. Šalys, turinčios mokėjimo balansų deficitą, gali naudotis užsienio finansine parama sušvelninant ir atstatant jos išorinį balansą.
Pasaulio ekonomika dabar yra didžiulėje triados, kuri yra susiformavusi iš Europos Sąjungos, JAV ir Japonijos, įtakoje. Dėl globalinės rinkos plėtros ekonominis atskirų valstybių nacionalizavimas yra beprasmis.
Šių dienų ekonomikos globalizacija yra kelių krypčių:
1. Globalinių tarpnacionalinių korporacijų atsiradimas;
2. Ekonomikos regionalizavimas;
3. Pasaulinės prekybos plėtra;
4. Konvergencijos tendencijos;
5. Finansinė globalizacija.

Taigi globalizacija yra suprantama kaip vis didėjanti nacionalinių ūkių integracija ir bendros be sienų rinkos kūrimas.

Globalizacijos varomoji jėga yra tarpnacionalinės korporacijos. Finansinė globalizacija – tarpnacionalinių korporacijų tarptautinių investicijų padarinys.

Finansinių išteklių globalizacija turi ir pozityvių, ir negatyvių pasekmių ekonomikos plėtotei. Prie pozityvių reikia priskirti finansinių išteklių stygiaus problemos supaprastėjimą, kadangi, stokojant nacionalinio finansinio kapitalo, jis gali būti perkamas pasaulinėje finansų rinkoje, įvežamas į šalis tiesioginių užsienio investicijų forma, suteikiamas lengvatinėmis sąlygomis iš ES ir tarptautinių finansinių organizacijų. Globalizacija padidina konkurenciją šalių nacionalinėse finansų rinkose ir kartu mažina finansinio-kreditinio tarpininkavimo (finansinių paslaugų) ūkio subjektams kainą.
Prie neigiamų padarinių pirmiausia reikėtų priskirti nacionalinės finansų rinkos nestabilumo didėjimą dėl finansinių krizių atskiruose regionuose ir nacionalinės finansų rinkos liberalizavimo, atveriančio kelius „karštiems pinigams“. Kitas neigiamas padarinys – vis didesnė šalių ekonomikos priklausomybė nuo finansinio kapitalo, o ne nuo fizinio kapitalo (realaus ekonomikos sektoriaus). Piniginio ir realaus kapitalo tarpusavio sąryšyje pirmasis darosi mažiau priklausomas nuo antrojo, net pradeda vyrauti. Todėl šalies ekonomikos būklė tampa labiau priklausoma nuo jos finansų būklės. Ši savo ruožtu labai priklauso nuo nerezidentų, kurie vis aktyviau dalyvauja nacionalinėse finansų rinkose, elgsenos, taip pat nuo finansų rinkų kitose šalyse ir pasaulio regionuose būklės, ypač nuo situacijos tarptautiniuose finansų centruose. Dėl globalizacijos valstybių įtakos jėga nacionaliniams finansams silpsta. Kartu didėja transnacionalinių kompanijų, taip pat institucinių investuotojų ir tarptautinių spekuliantų įtaka šalių finansams. ES narių finansams vis didesnę įtaką daro ES priimti sprendimai ir bendra politika. Lieka svarbus tarptautinių ekonominių organizacijų, visų pirma Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko, kapitalas.TARPTAUTINĖS FINANSŲ RINKOS POKYČIAI
Vienas iš pačių svarbiausių jau kelerių metų tarptautinės finansų rinkos pokyčių yra euro atsiradimas. Euras tapo viena iš stipriausių pasaulinių valiutų ir tai smarkiai sumažino dolerio įtaką visuose finansų rinkos sektoriuose. Dvylika Europos Sąjungos šalių pakeitė savo nacionalinę valiutą įsivesdamos eurą ir sukurdamos eurozoną, kitos šalys atsiejo savo valiutą nuo dolerio ir susiejo su euru. Tai dar labiau sustiprino euro pozicijas pasaulinėje rinkoje. Taip pat daugelyje valiutinių sandorių dolerio poziciją užėmė euras. Lietuvos Banko duomenimis 2003 m. euro kursas JAV dolerio atžvilgiu kilo ir gruodžio 31 d. pasieke istorini maksimumą – 1,263 JAV dolerių už eurą. Kaip ir praėjusiais metais, euro kursas daugiausia kilo ne dėl euro zonos ūkio stiprėjimo, bet dėl JAV ekonomikos problemų (didėjusių einamosios sąskaitos ir fiskalinio deficito, defliacijos rizikos ir žemų palūkanų sąlygomis), kurios rinkose sukūrė JAV dolerio silpnėjimo lūkesčius.TARPTAUTINĖS FINANSŲ RINKOS TENDENCIJOS
Šiandieninėje finansų rinkoje vis labiau auga paslaugų tiekėjų konkurencija dėl šių paslaugų vartotojų. Vyksta lokalinių rinkų jungimasis į globalines, vis daugiau užsienio institucijų ateina į vietines rinkas.

Vis dažniau susiduriama su finansinių paslaugų tiekėjų didėjančia rizika, auga valstybės laidavimo funkcija. Bet tuo pačiu vyksta intensyvus rizikos valdymo metodų ir priemonių gausėjimas ir tobulėjimas, leidžiantis efektyviau valdyti riziką.

Kalbant apie tarptautinę vertybinių popierių rinkų plėtros tendencijas, reikėtų paminėti du svarbius reiškinius.

Pirma, tai spartėjanti tarptautinių vertybinių popierių rinkų integracija ir globalizacija. Vis geriau suvokiama, kad mažos regioninės ar nacionalinės vertybinių popierių biržos nesugeba konkuruoti su greitai augančiomis Jungtinių valstijų ir Japonijos biržomis. Konkurencija su šiomis biržomis priverčia galvoti apie jungimąsi net išsivysčiusias Vakarų Europos valstybių biržas, o besivystančių šalių vertybinių popierių rinkoms tai dar aktualiau.

Antras reiškinys- tai sparčiai tobulėjančios prekybos technologijos ir nykstantys įėjimo į įvairias tarptautinių vertybinių popierių rinkų dalis barjerai. Automatizuojant ir kompiuterizuojant visas operacijas, dramatiškai mažėja sandorių įforminimo ir vykdymo kaštai; šiuolaikinės komunikacijos daugelį vertybinių popierių rinkos padaro preinamas vis didesniam skaičiui dalyvių.

Greta tiesioginių prekybos priemonių ir mechanizmų evoliucijos, didžiulį vaidmenį vaidina ir besitęsianti informacinė revoliucija. Šiandien vartotojas iš bet kurio pasaulio kampelio gali stebėti pasaulio kapitalo rinkas realiuoju laiku, naudodamasis 24 valandas per parą veikiančiais finansų rinkų naujienas transliuojančiais televizijos kanalais ir internetu. Suprantama, ne visos rinkos aprūpinamos informacija vienodai. Čia ir vėl pirmauja lyderiai – JAV, Vakarų Europa ir Japonija. Tai dar viena priežastis, kodėl į šių valstybių vertybinių popierių rinkas augančiu srautu plūsta kapitalai. Taigi tarptautinės vertybinių popierių rinkos sparčiai žengia link vieningos, integruotos pasaulinės vertybinių popierių rinkos, nors ir įvairios nacionalinės ir regioninės biržos įsilies į šią sistemą ne vienu metu.

Taip pat manoma, kad ir Lietuvos finansų rinka sėkmingai vystysis ir integruosis i pasaulinę finansų rinką. Žinoma, daug kelių Lietuvai atvėrė narystė Europos Sąjungoje, tačiau to negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi susiliejus finansų rinkoms pačios šalys praras savarankiškumą, tai yra jos nebegalės savarankiškai ir individualiai priimti kai kurių sprendimų.

Ir Vilniaus banko finansų ekspertai, apibendrinę antrojo 2003 m. pusmečio finansų rinkos duomenis, šiek tiek padidino ankstesnes indėlių plėtros ir palūkanų normų prognozes, tačiau mano, kad bankų paskolų portfelis artimiausiais metais augs lėčiau nei pernai. Įspūdingi Lietuvos komercinių bankų rodikliai šaliai tapus Europos Sąjungos (ES) nare turės prieštaringos įtakos kai kurioms finansų institucijų veiklos sritimsIŠVADOS
1. Tarptautinių finansų sistemos pagrindas – šalių būtinumas ilgalaikėje perspektyvoje išlaikyti išorinį balansą.
2. Tarptautinę finansų rinką galima suskirstyti į nacionalinę ir eurorinką (eksteritorinę).
3. Tarptautinėje rinkoje yra įvairių agentų. Jų tikslai, operacinė strategija, laiko perspektyvos, specializacija ir kiti bruožai gali labai skirtis. Pagrindiniai dalyviai yra komerciniai bankai, bankų konsorciumai (laikini susitarimai), prekybos bankai, instituciniai investuotojai, tarptautinės finansinės institucijos, korporacijos, šalių iždai ir centriniai bankai.
4. Tarptautinė finansų rinka susideda iš vietinio (nacionalinio) kapitalo rinkų, užsienio akpitalo rinkų, eurorinkos ir valiutos keitimo rinkos.
5. Finansų rinkos globalizacija turi ir pozityvių, ir negatyvių pasekmių ekonomikos plėtotei. Prie pozityvių reikia priskirti finansinių išteklių stygiaus problemos supaprastėjimą. Globalizacija padidina konkurenciją šalių nacionalinėse finansų rinkose ir kartu mažina finansinio-kreditinio tarpininkavimo (finansinių paslaugų) ūkio subjektams kainą. Prie neigiamų padarinių reikėtų priskirti nacionalinės finansų rinkos nestabilumo didėjimą dėl finansinių krizių atskiruose regionuose.
6. Tarptautinės finansų rinkos plėtra vyksta dėl kelių reiškinių: pirma, dėl spartėjančios tarptautinių vertybinių popierių rinkų integracijos ir globalizacijos, antra, dėl sparčiai tobulėjančios prekybos technologijos ir nykstančių įėjimo į įvairias tarptautinių vertybinių popierių rinkų dalis barjerų.LITERATŪRA
1. G.Dubauskas „Tarptautiniai finansai“ Vilnius, 2001m
2. S.Kropas, V.Katkus „Banko tarptautinės operacijos“ Vilnius, 1998m
3. R.A.Grižas „Tarptautiniai valiutiniai ir finansiniai santykiai“ Vilnius, 2003m
4. R.A.Grižas „Tarptautiniai valiutiniai ir finansiniai santykiai“ Vilnius, 1997m
5. V.Rutkauskas „Finansų rinkos ir institucijos“ Vilnius, 1998m
6. Paul T.Motgrath „Tarptautinės ekonomikos pagrindai“ Vilnius, 1999m
7. http://www.ukmin.lt/files/
8. http://www.euroverslas.lt/
9. http://www.euro.lt/showitems.php
10. http://www.finansai.lt/Portals/ (Gintaras Kancerevičius „Finansai ir investicijos“)

Leave a Comment