Interesai ir mokymasis

TURINYS

1. Įvadas .............................. 3
2. Interesai ir mokymasis .............................. 5
2.1. Perer Jarvis apie interesus ir mokymąsi ................. 5
2.2. Profesiniai interesai kaip atskira interesų rūšys ............. 9
2.3. Kaip tirti ir vertinti interesus? ....................... 11
3. Išvados .............................. 14
Literatūros sąrašas .............................. 151. ĮVADAS
Pradėdama rašyti referatą tema „Interesai ir mokymasis“, pirmiausia, norėjau išsiaiškinti, kas yra interesai ir, kas yra mokymasis. Manau, kad tai yra svarbu padaryti, nes atrodo, kad mes visi suprantam šias sąvokas, bet iš tikrųjų, kiekvienas iš mūsų supranta juos truputį kitaip, ir jeigu tektų juos kam nors paaiškinti, daugumai iš mūsų reikėtų gerai pagalvoti.
Psichologijos žodine (1993) radau tookius apibrėžimus:
Interesai – tai yra susidomėjimas kuo nors, noras tai pažinti. Interesai suteikia žmogaus veiklos tikslams krypti, padeda orientuotis, pažinti naujus faktus, geriau suvokti tikrovę. Patenkinus vieną interesą, kyla naujų, atitinkančių aukštesnį pažinimo lygmenį. Plėtodamasis interesas gali virsti polinkiu atlikti tokią vaiklą, kuri sukeltų naują interesą. Psichologijos žodine yra rašoma, kad interesas gali būti tiesioginis (jį sikelia objekto patrauklumas) ir tarpinis (objektas yra priemonė veiklos tikslui įgyvendinti). Interesai taip pat gali būti klasifikuojami pagal turinį, platumą, svarbumą žmogui, pastovumą (kiek žmogus sttengiasi įveikti kliūtis, trukdančias atlikti veiklą, kuri pati nekelia interesų, bet gali lemti interesus keliančią veiklą), jėgą ir trukmę.
Mokymasis – tai yra aktyvi, tikslinga žmogaus veikla, kuria siekiama gauti žinių, jas suprasti ir įsiminti, įgyti įgūdžių. Mokymasis keičia žmogaus psichiką ir el

lgiasį, turtina jo dvasinį pasaulį. Mokymasis yra savita veikla, kuria įgyjamas socialinis patyrimas, kurios metu sukuriami vaizdiniai, sąvokos, susiklosto pažiūros. Psichologijos žodine taip pat yra rašoma, kad asmenybės kitimą mokamtis tyrė čekų psichologas J. Linkartas. Pasak jo, mokantis kinta mokinio psichika ir elgesys. Nauja informacija padeda jam rasti teisingus atsakimus į kylančius klausimus, adekvatų elgesio būdą, mažina nepasitikėjimą savimi. Humanistinės psichologijos požiūriu, mokymasis yra asmenybės saviaktualizacijos ir saviraiškos dalis. K. Rogersas (JAV) skiria du mokymosi tipus: beprasmį ir prasmingą. Beprasmis mokymasis – yra priverstinis mokymasis, nesiremiantis vidinėmis mokinio paskatomis, vykstantis tarsi už mokinio asmenybės. Prasmingu mokimusi Rogersas laiko sąmoningą mokinių aktyvumą, troškimą suvokti įvairių dalykų prasmę, mokantis įgyti asmenymės patirties. Mano manymu, būtent šis mokymosi tipas yra glaudžiai susijęs su interesais.
Manau, po šiio aiškinimo jau geriau suprantame, kas yra interesai ir mokymasis. Dabar aš norėčiau pasiimti psichologijos atlasą ir pažiūrėti, kaip šios sąvokos yra paaiškintos ten.
Psichologijos atlase (2001) intereso sąvoka yra pavadinta kasdienė sąvika. Ten yra rašomo, kad šios sąvokos istorija yra nepaprasta. Iš pradžių ji reiškė tik konkretų kišimąsi, vėliau – ką nors svarbaus. Tik XIII a. Virto daiktavardžiu, reiškiančiu moralinę žalą (teisine prasme), kuri turi būti atliginta. Nuo to jau buvo netoli iki žodžio, kuris turėjo pakeisti žodį „činšas“. Maždaug XVII a. Iš
š šio žodžio išėjo tokie žodžiai kaip „pelnas“ ir „ nauda“. Iš kasdieninės psichologijos literatūros matyti, kad intereso sąvoką papildė ir psichofiziologinė reikšmė. Pavlovo terminas „orientacinis refleksas“ rodo, jog intereso pagrindas įgimtas. Daugiareikšmė termino istorija paaiškina, kodėl ši sąvoka nors ir būdama tikrai svarbi, vartojama labai įvairiai. Psichologijos atlase yra rašoma, kad H. B. Ir A. C. Englishai (1958) intereso sąvoką vartoja kalbėdami apie prasmingumą: „malonų jausmą, kurį sukelia veikla, kai netrukdomai yra siekiama tikslo“. Labai svarbu paminėti, kad šiandien išskiriami trys šios sąvokos interpretavimo aspektai:
1. Impulsas – polinkis sutelkti dėmesį, patrauklumo įžvelgimas, smalsumas, žinių troškimas.
2. Aiškinimas – prisitaikymas prie tam tikros realybės srities (pvz. kultūrinių resursų), objektų vertingumas, pomėgiai, hobis.
3. Valia – isitraukimas, tikslo siekimas, stropumas, atsidavimas, pergalės troškimas.
Psichologijos atlase yra pabrėžta, kad dabar svarbiausia šios sąvokos reikšmė siejama su asmenybės raida.
Psichologijos atlase n.amažai vietos yra skirta ir mokymosi sąvokai. Ten pabrėžiama, kad labai svarbu atsižvelgti į psichologinius mokymosi trukdžius. Maždaug nuo 10 metų vaikas pradeda tirėti savo specialių interesų. Jei jis gyvena aplinkoje, kurioje mažai tuos interesus skatinančių veiksnių arba jo niekas nesupranta, tėvai ar auklėtojai diktuoja vien savo valią, sunku tikėtis, kad išliks vaiko pastangos reikšti savo interesus. Kam nėra pramušta galva kokiems nors dalykams, nepadės ir geriausios pasiūlos. Domisi, geidžia, žavisi (kaskart vis labiau) tik tas, ku
uris nusiteikęs stengtis. Yra ir kitos mokymosi trukdžių grupės, kurios susijusios su kitais, neigiamais asmens polinkiais. Agresyvumo, siekio dominuoti, psichikos sutrikimų atvejais interesus valdyti galima tik atsižvelgiant į vaiko elgesio specifiką. Visa tai trukdo surasti tinkamą mokymosi atmasferą.
Susipažinę su mokymosi ir intereso sąvokomis, galime teigti, kad interesai ir mokymasis yra susiję. Apie tai aš kalbėsiu šiame referate. Šio referato tikslas:
1. Apžvelgti Peterio Jarvis pažiūrį į interesus ir mokymąsi.
2. Paanalizuoti profesinį interesą kaip atskirą interesi rūšį.
3. Supažindinti su interesų tyrimais ir vertinimais.2. INTERESAI IR MOKYMASIS
2.1. PETER JARVIS APIE INTERESUS IR MOKYMĄSI

Peter Jarvis (2001) savo knygoje „Mokymosi paradoksai“ nagrinėja, kaip, mokydamasis visuomenėje, žmogus tampa žmogumi. Nemažai vietos P. Jarvis skiria interesams. Skyriuje interesai ir mokymasis jis nagrinėja savimomės ir klaidingos savimonės idėjas, kurias vėliau susieja su interesais. Jis taip pat aptaria Freire sąmonėjimo supratimą.
P. Jarvis rašo, kad egzistuoja ne tik individuali, bet ir tam tikros grupinės savimonės formos (klasinė arba lities savimonė), nes panašią patirtį turintys žmonės gali panašiai žvelgti į pasaulį. Pavyzdžiui, tai pačiai klasei priklausantys individai gali panašiai suvokti socialinius įvykius.
Tapsmo proceso negalima pavadinti neutraliu arba bešališku, nes jis nevyksta izoliuotai. Kai kurios grupės, sąmoningai ar ne, siekia kontroliuoti kultūrą, kurioje žmonės socializuojasi. Kiekvienoje visuomenėje ir organizacijoje, pagal P. Jarvis, vyksta kontrolės ir įtakos pr

rocesai, veikiantys sąvimonę. Kiekvienoje visuomenėje yra kitoks šių procesų mastas, bet šių procesų ryšys su mokymusi, kuris vyksta visuomenėje yra aiškus, ir todėl į tai būtina atsižvelgti.
Marksistai tvirtina, kad žemesniųjų klasių atstovams yra būdinga klaidinga klasinė savimonė, nes jų sicializacija vyko sutinkant su tikrovės interpretacijomis ir kultūros vertybėmis, kurios atspindėjo ideologinį aukštesniųjų klasių dominavimą. Taip pat galima būtų tvirtinti, kad daugelis moterų irgi turi klaidingą savimonę, nes dominojančios vyrų kultūros įtaką. P. Jarvis remiasi Habermasu (1987) ir rašo, kad Habermas klaidingos klasinės savimonės idėją vartoja ne visuose savo kontekstuose, kad jo manymu, klaidinga savimonė yra arba „kolektyvinė arba tarpasmeninė, įgaunanti ideologinį arba saviapgaulių formas“, kurias, jo manymu, lydi žmonių patiriami represyvūs apribojimai.
„Klaidingumo“ samprata yra klaidinanti, nes implikuoja „teisingos“ ar „patikimos“ savimonės egzistavimą, kurios neįmanoma įgyti, nes negali egzistuoti objektyvi sociokultūrinė aplinka. Todėl, kad šia prasme negali būti teisingos savimonės, kiekviena interpretacija gali būti pavadinta ideologizuota, grindžiama žmogaus interesais. Žodžių „klaidingas“ ir „teisingas“ naudojimas yra lingvistinė gudrybė, kuri perteikia pritarimą ar nepritarimą kokiai nors ideologiniai pasaulio interpretacijai.
P. Jarvis taip par mini Satre, kuris tyrinėja „klaidingų įsitikinimų“ sampratą. Pagal ji „klaidingų įsitikinimų struktūra iš pažiūros panaši į melą. Skiriasi nuo jo tuo, kad tiesą individas slepia nuo paties savęs. Taigi čia neegzistuoja apgaviko ar apgautoja dualumas. Priešingai, klaidingi įsitikinimai iš esmės reiškia vienos savimonės vienovę, tai reiškia, kad savimonė negali būti keičiama, kaip ir bet kas žmoguje, klaidingi įsitikinimai yra žmogaus dalis“ (P. Jarvis, 2001, p.67). Mano manymu, Satre labai gerai paligina klaidingų įsitikinimų struktūrą su melu, ir išskiria skirtumą, kad tiesą individas slepia nuo paties savęs. Sarte požiūriu, pasąmonės jėgos verčia žmones apgaudinėti pačius save.
P. Jarvis taip pat rašo, kad kiekvieni asmens savimonė yra teisinga ir tiksli, nes susiformavo remiantis to žmogaus tikrąja patirtimi.
P. Jarvis išskiria dar vieną požiūrį, leidžiantį daugeliui visuomenių įtariai vertinti klaidingos savimonės idėją. Šį požiūrį lemia pačios visuomenės struktūros. Visuomenė gali būti pliuralistinė. Tada žmonės gauna socialinių reiškinių interpretacijų įvairovę. Tokiu arveju žmonės turi galimybę rinktis. Žmonės gali išsirinkti vieną tikrovės interpretaciją, o gali ir visas jas atmesti. Iš to galima padaryti išvadą, kad žmogus turi pasirinkimo galimybę, kad jis susiformuoja ne tik kitų kontroliuojamuose socialinėse procesuose. Bet sunku nesutikti ir su tuo, kad ne kiekviena visuomenė yra pliuralistinė, todėl savaime aišku, kad kai kuriose totalitarinėse visuomenėse, arba tokiose visuomenėse, kur socialinės sąlygos yra ribotos, žmonėms dažnai trūksta įvairios informacijos. Tokie žmonės turi labai suvaržytą socialinę.
patirtį ir socialinį tapatumą. Ši išvada leidžia manyti, kad ne visada įmanoma apibendrinti specifinių situacinių socialinės analizės atvejus.
Mano manymu, labai svarbu yra suprasti savimonės formavimosi ypatumus, nes tai yra susiję su mokymusi.
Daugelis autorių mano, kad mokymosi teorijoje intereso sąvokos vaidmuo yra ne toks svarbus kaip poreikio, tačiau nei vienas iš jų negali paneigti, kad šios sąvokos yra glaudžiai susijusios.
Dažnai žmonės mano, kad yra sąmomingi interesų atžvilgių, nes jie suvokia save ir pasaulį. Taip, dėja, dažnai galvojame ir mes. Jie mano, kad žino, kas geriausiai atitinka jų interesus, net jei jų savimonės formavimosi procesą, kažkiek veikė šios visuomenės valdantieji asmenys. Mes ir patys dažnai galime pamatyti tokius pavyzdžius, kai politikai tvirtina, kad tam tikras sprendimas ar įstatymas atitinka nacionalinius interesus, nors šis gali akivaizdžiai pažeisti kai kurių grupių interesus, jos pritaria įstatymų naudingumui, net jei jos pačios dėl to nukentės. Verta pagalvoti, ar taip kartais nesielgiame ir mes, mūsų laikai? Kitaip sakant, žmonės dažnai klaidingai suvokia savo interesus, nes jie nuo vaikystės yra besąlygiškai išmokti pritarti tam, ką valdantieji pateikia kaip geriausiai atitinkančius jų interesus. Dažnai tai gali liesti ir nacionalinius interesus. P. Jarvis, remdamasis Geussas, teigia, kad vienintelis būdas žmonėms sužiniti savo tikruosius interesus yra įgyti tobulą žinojimą ir tobulą laisvę, bet tai yra neįmanoma.
Žmogus sprendžia, kas geriausiai atitinka jo interesus ir be tobulo žinojimo. Dažnai tie sprendimai nebūna gerai informuoto žmogaus sprendimai. P. Jarvis svarsto, kas tai galėtų būti klaidinga savimonė, o gal papraščiausias nežinojimas. Totalitarinėje santvarkoje tai gelima būtų vadinti klaidinga savimonė, o pliuralinėje – nežinojimu.
1972 metais Hebermas taip pat vartoja intereso terminą. Jis pritaria idėjai apie atotrūkį tarp gamtos pasaulio ir kultūros, o taip pat apie žmonių raidą objektyvuotoje sociokultūrinėje aplinkoje. Žmogui būdingi ir kognityviniai interesai. Tai tokie interesai, kurie lemia jo požiūrį į tikrovę. Šie interesai betarpiškai veikia žmogaus patirtį.
Habermas, kaip rašo P. Jarvis išskiria tris interesų formas:
1.Techninis kognityvinis interesas – grindžiamas empirinių – analitinių mokslų;
2.Praktinis interesas – grindžiamas istorinių mokslų;
3.Emancipacinis interesas – grindžiamas psichoanalize ir kritinėmis teorijomis.
Jis nuodugniai tyrinėja Z.Froido darbus apie sapnus ir padaro išvadą, kad dienos metu žmogaus kalbą ir veiksmus kontroliuoja vidinės jėgos, o miegant ši kontrolė mažesnė, nes nėra motorinės veiklos. Psichoanalizė įveikia sąmonės užblokavimą ir prasiskverbia prie klaidingų objektyvacijų. Jis rašo, kad analitinis žinojimas yra savirefleksija. Visi mes žinome, kad mūsų protėviai tikėjo, kad sapnai atskleidžia tiesą. Habermas mano, kad Z. Froidas sukūrė pamatus klaidingai savimonei suvokti ir analizės būdą, kurio pagalba žmogus gali išsilaisvinti iš klaidingos savimonės.
P. Jarvis rašo, kad Habermas mėgina plačiai apžvelgti klaidingos savimonės, o taip pat žmonių negalėjimą žinoti savo asmeninius interesus idėjas. Jis bando mums paradyti, kaip naturalūs procesai, kuriuos žmonės pasitelkia asmeninių patirčių supratimui nuslopinti ir savo biografijoms iškraipyti, gali būti atskleisti naudojant psichoanalizę ir savirefleksiją. Taip jis pateikia refleksyviojo mokymosi pamatą. Galima pastebėti, kad jis atskleidė kai kuriuos svarbius psichoanalizės aspektus, bet jo teiginiai yra gana bendri.
Ugdymo teorijoje poreikis yra svarbesnis už interesą. Tai galime pamatyti iš Maslow ir Bradshaw, o tai pat kitų autorių darbų. Kalbėdami apie interesą mes dažnai užsimename apie žmogaus saviraišką, o poreikis reiškia, kad asmens saviraiška yra būtina.
Ir poreikį, ir interesą labai sunku nagrinėti. Poreikis, kaip ir interesas neturi empirinio pagrindo, todėl apie jį galima spręsti tik lyginant su norma. Norma, kaip rašo P. Jarvis, gali būti to.bulas žinijimas arba neišmanymas. Normos irgi nėra empirinės, jos ideologizuotos, nes jas formuoja valdžios santykiai.

Mokymosi poreikių samprata yra problemiška, nes poreikių samprata yra ne mažiau ideologizuota negu intereso. P. Jarvis pateikia mums pavyzdį, su kuriuo, manau, ne vienas iš mūsų buvo susiduręs. Kiekvienas vadovas gali vertinti savo organizaciją kaip turinčią trūkumų, kuriuos galima ištaisyti, jei kai kurie darbuotojai galėtų geriau atlikti savo pareigas. Vadovas siekia organizacijos efektyvumo ir nusprendžia, kad darbuotojams reikia mokytis. Vadovo požiūriu, jiems reikia mokutis tam tikrų dalykų, nes tai geriausiai atitinka jo interesus. Iš to išaiškėja, kad poreikio samprata gali būti pagrista vadovo interesu. Reikai pripažinti, kad kai mes būtųme vadova vietoja, gal ir mes taip pat pasiekgtųme. Bet tiesa yra ir tai, kad kai mes esame darbuotojų vietuose su mumis irgi dažnai taip elgiamasi.
Autorius rašo, kad interesų ir poreikių įsisąmoninimas yra svarbus apibendrinant žmonių įgyjamą patirtį. Interesų ir poreikių suvokimas yra sudėtinė žmonių biografijos dalis, panašiai kaip prasmės, tiesos suvokomas.
Peter Jarvis savo knygoje, šiame skyriuje, nemažai vietos skiria Freire darbams. Jo darbai skirti makymuisi, pasirodė kai jis dirbo Brazilijoje tarp žmonių, kurių kultūrą niekino galingas europietiškas elitas, todėl Freire savimonės virsmo teorijos negalima atskirti nuo šito konteksto. P. Jarvis daug cituoja Freire. Jis savimonės virsmą supranta kaip procesą, kurio metu žmonės ne kaip gavėjai, bet kaip išmanantys subjektai, pagilina savo sociookultūrinės tikrovės, kuri formuoja jų gyvenimus, suvokimą, o taip pat gebėjimą keisti šią tikrovę. Freire daug rašo ir apie „tylėjimo kultūrą“. Pasak jo, tokia kultūra dominuoja Brazilijos varguomenėje. Jis rašo, kad priklausoma visuomenė visada tyli, niekas nrgirdi jos balso. Dažniausiai mes girdim tik didmesčio balsą, o priklausoma visuomenė tik klauso.
Šis balsas, kaip mano Freire, neatstovauja žmonių interesų. Dažniausiai kalba valdantieji asmenys, o visi kiti tik kartoja, ką išgirdo. Labai svarbu, kad žmonės įsisąmonintų, kas jie yra žmonės ie turi teisę išreikšti savo nuomonę ir tapti sąmoningais savo interesų ir tapatumo reiškėjais. Mano nuomone galima tik patvirtinti šias mintis.
Kai žmonės pradeda sąmoningai suvokti savo žmogiškąją prigimtį, jie supranta, kad turi savo kultūrą, kuri yra labai vertinga. Jie pradeda suvokti savo darbo vertę ie tai, kad jų darbas gali keisti pasaulį. Jų savimonė buvo iškreipta jų interesų atžvilgiu. Kai jie tanpa sąmoningais jie išvysta pasaulį naujai.
Savimonės virsmo procese, kaip rašo Freire, žmonės mokosi pereiti nuo papraščiausio gyvenimo pasaulyje prie egzistencijos. Žmonės pradeda suprasti, kad buvo išnaudojami. Išnaudojamų žmonių yra ir mūsų visuomenėjė, ir mūsų laikais.
Savimonės virsmo atveju žmonės pradeda kritiškai vertinti pasaulį. Tada jie jau gali keisti pasaulį. Žmonės turi teisę keisti pasauli tik humaniškai. Kuo labiau žmonės pradeda suvokti humaniškumą ir savo interesus, tuo labiau jie nori keisti pasaulį.
„Samoningumo virsmas yra reflektyvaus mokymosi procesas, kurio metu galimas staigus atradimas, arba kitu atveju tai laipsniškas pirminės arba anrinės patirties apmąstymo procesas.“ (P.Jarvis, 2001, p.72). Toks mokymosi požiūris buvo taikomas ir kitoms priespaudą patyriančioms grupėms: moterų, etninių mažumu grupėms. Daugeliui moterų tai padėjo kitaip pažvelgti į savo gyvenimą ir visuomenę. O kiek išnaudojamų moterų mūsų šalyje?
P. Jarvis savo darbe minėjo ir dar vieną tyrėją. Jis rašo, kad Mezirow 1990 metais apibrėžia požiūrio keitimą kaip procesą, kuris leidžia kritiškai vertintikaip ir kodėl mūsų prielaidos apriboja mūsų santykį su pasauliu, jo supratimą ir suvokimą. Mezirow kaip ir Habermas tiki, kad transformatyviam mokymuisi pakanka savirefleksijos, kuri pagal jį yra požiūrių ie reikšmių kaitos procesas. P. Jarvis rašo, kad Mezirow kaip ir Habermas daug dėmesio skiria komunikacinei veiklai, arb.a kitaip sakant antrinei patirčiai. Jam rūpi prasmė, o ne pirminė patirtis, o taip par praktinės žinios apie veiklą.

Iš viso to kas buvo pasakyta, galima padaryti išvadą, kad transformuojantis mokymas yra svarbus savimonės tapsmo procesui. Transformuojančią patirtį gali išgyventi visi žmonės. Tai nepriklauso nei nuo amžiaus, nei nuo ankstesnio gyvenimo skirtumų. Gali pasikeisti žmogaus pasaulio supratimas, savęs supratimas, o taip pat asmens tapatumas. Tokia patirtis yra dažna pliuralistinėje visuomenėje, nes ten žmonės dažnai keičiasi nuomonėmis. Labai svarbus yra kritiškumas. Žmonėms, kurie mokosi, visada verta būti kritiškais savo požiūrio atžvilgiu. Mes turime pripažinti, kad visi požiūriai yra šiek tiek ideologizuoti.

2.2. PROFESINIAI INTERESAI KAIP

ATSKIRA INTERESŲ RŪSIS

Profesinis interesas yra tik atskira interesų rūšis, todėl, norint geriau suprasti, kas tai yra, reikia dar kartą įsigilinti į intereso supratimą apskritai.
Kaip jau pastebėjome psichologinėje literatūroje ši sąvoka traktuojama labai įvairiai. Dabar aš nekartosiu atskirų autorių ir įvairių psichologinių mokyklų intereso apibrėžimų, nebandysiu ieškuoti juose skirtumų. Bendra juose yra tai, kad interesas sukelia aktyvumą atitinkamu objektų ir reiškinių atžvilgiu.
Dabar, remdamasi S. Kregžde (1975, 1988), aš pabandysiu išskirti keletą pozicijų, vedančių autorius prie skirtingų intereso supratimų.
Pirmas klausimas iškilo dėl intereso prigimties. W. Mc. Daugall, Z. Freid, E. Claparedas ir kiti autoriai interesų ištakų ieško įgintose sąvybėse, instinktuose ir panašiai. Biheviorizmo atstovai (E. Thorndike, R. Woodworth ir kiti) interesų išsivystymo mechanizmą sutapatina su įpričio susidarymo mechanizmu ir interesus supranta kaip tendenciją pakartoti veiksmus, kurie jau buvo daug kartų kartojami. Daugelis autorių yra kritikuojami už neteisingą interesų esmės supratimą. Teorijuose, kurios suveda interesus tik į įgimtas savybes, yra tiesos ta prasme, kad prielaidų vystytis atskiriems intereso komponentams reikia ieškoti genetiškai užprogramuotose individo savybėse. Taip pat tiesos galima rasti ir vienpusiškose bihevioristinėse traktavimuose. Juk būtų sunku suabejoti, kad intereso išsivystymo aukštesnis laipsnis galimas tik atitinkamos veiklos, situacijų pasikartojimo pagrindu.
Gali iškilti dar vienas klausimas tai yra intereso kaip psichinio reiškinio struktūra. Dar S. Ananjinas, vienas iš išsamiausių XX amžiaus pradžios interesų tyrimo autorių, atkreipė dėmesį, kad intereso negalima traktuoti, kaip atskiro, savarankiško psichinio reiškinio. Jis laikė, kad interesas jungia pažintinius, emocinius ir kitus komponentus. Didelis išsamių Ananjino studjų nuopelnas, kad jis atskleidė atskirų autorių intereso supratimo ir aiškinimo ryšį su savo bendromis psichinių reiškinių aiškinimo tendencijomis. Paprastai įvairūs autoriai su interesų sieja ne vieną, o keletą procesų. Beveik visi mano, kad į interesą įeina ir dėmėsys, ir, jausmai, ir siekimai.
S. Kregždė (1988) rašo, kad ypatingą reikšmę kartu su interesų prigimties ir struktūros klausimais turi jų vieta asmenybės struktūroje, ryšys su kitomis asmenybės savybėmis. Psichologinėje literatūroje dažnai pastebima pozicija, kad interesas aktyvina kitus psichinius procesus, palengvina atitinkamą veiklą. Tai taip pat rodo interesi ryšį su mokymusi. Interesai dažnai gali palengvinti mokymąsi, tapti mokymosi motyvu. Neretai pabrėžiama teigiama jo įtaka atitinkamų spacialiųjų sugebėjimu formavimuisi. Rečiau nurodamas atvirkštinis ryšys – atitinkamų sugebėjimų prielaidos ir sėkmingas sugebėjimo formavimasis pažadina interesą ir padeda jam plėtotis. Taip pat pastebimas ryšys tarp interesų ir žmogaus poreikių, polinkių, įsitikinimų, pasaulėžiūros ir veiklos motyvų (pvz. mokymosi).
Dabar aš trumpai apžvelgsiu profesinio intereso tyrimo istoriją. S. Kregždė rašo, kad intereso sąvoka kaip viena iš pagrindinių asmenybės kryptingumo ir. profesinio kryptingumo sąvokų filosofinėje, pedagoginėje ir psichologinėje literatūroja pradėta vartoti palyginti neseniai. Ananjinas, išsamiai tirdamas literatūrinius šaltinius, detalų intereso kaip atitinkamo psichinio reiškinio aprašymą ir interpretaciją randa Kondiljako, Helvecijaus, Kanto darbuose (XVIII a.). Dauguma XVIII ir XIX a. autorių interesus nagrinėjo siedami su pedagoginiu procesu. Buvo tirdami vadinamieji mokymo, pažintiniai interesai. XX amžiaus pradžioje
plėtojama taikomoji psichologija, pradedama plačiau tirti žmogaus veiklos motyvaciją, intensyvieja ir profesinių interesų tyrimai.
S. Kregždė (1988) suskirsto profesinius interesus į tris lygius – vartotojo, veikėjo ir specialiai profesinį. Šie lygiai apima interesų formavimąsi nuo atsiradimo iki brandumo.

Pirmam vartotojo intereso lygiui, kuriuo prasideda profesinio intereso formavimasis, būdingas nedidelis veiklos aktyvumas, kuris atsiranda kaip išorinių poveikių pasekmė. Vartotojo lygiui būdingos tokios psichologinės charakteristikos: nevalingas dėmesys veiklai, kuri dažniausiai organizuojama kitų; trūksta valingų savarankiškų pastangų tęsti šią veiklą; neapibendrintas, nesiejamas su vertybinėmis orientacijomis situacinis interesas. Vartotojo interesą nesunku sukelti ryškiais, stipriais, išsiskiriančiais iš alinkos dirgikliais. Tolesnis vartotojo intereso plėtojimas priklauso nuo aplinkybių. Iš savo patirties galima pateikti daug vartotojo intereso pavyzdžių. Kai mokykloje pradedamas dėstyti naujas kursas tai patraukia daugelio mokinių nevalingą dėmesį ir sukelia teigiamas emocijas. Paskatinti mokytoja arba sava iniciatyva mokiniai patys bando atlikti panašias užduotis. Tam reikia susipažinti su papildoma literatūra. Kiti mokiniai gali nepereiti į tokią aktyvią būseną. Perėjimą į aktyvią būseną mes laikome sąlygine riba tarp vartotojo ir veikėjo interesų lygių.

Aukštesniam veikėjo intereso lygiui būdinga: aktyvios pastangos užsiimti atitinkama veikla; teigiamos emocijos ir sąmoningas siekimas jas pakartoti; interesas jau gana pastovus, kažkiek apibendrintas, bet dar nesiejamas su vertybinėmis orientacijomis. Pagrindinis tolesnio veikėjo intereso formavimosi stimulas – veiklos sėkmės įsisąmoninimas. Labai reikšmingas teigiamas pastiprinimas iš šalies. Turint ryškų veikėjo interesą, dažnai atsiranda ketinimas pasirinkti atitinkamą profesiją, kurios pagrindu taptų su interesu susijusi veikla.
Aukščiausiam intereso lygiui – specialiai profesiniam interesui yra būdinga: tos pačios kaip ir veikėjo interesui dėmesio, valios pastangų bei emocijų charakteristikos; jau atsiskleidusios sugebėjimų prielaidos; interesas jau yra pastovus, apibendrintas, įsisąmonintas jo derinimasis su kitomis apibendrintų interesų grupėmis bei vertybinėmis orientacijomis. Tai ir yra tikrasis profesinis interesas. Šių profesinio intereso lygių analizė padeda mums geriau suprasti, kas yra profesinis interesas ir kaip jis formuojasi.

S. Kregždė mano, kad profesinių interesų ištakos pastebimos jau ikimokykliniame amžiuje. Tuo metu pagrindinė vaiko veikla yra žaidimas, taigi ir savo interesus jis išreiškia žaidimu. Nesunku pastebėti, kad žaisdamas, vaikas dažnai pasirenka atitinkamos profesijos atstovo vaidmenį. Aš dirbu vaikų darželyje ir man dažnai tenka stebėti, kaip mergaitė pasirenka pardavėjos, gydytojos vaidmenis. Berniukai dažnai vaidina vairuotojus, statybininkus. Psichologinėje ir pedagoginėje literatūroje tokios interesų išraiškos neskiriami prie profesinių interesų užuomazgu. Tai laikoma vaiko pažintinių, žaidimų interesų išraiška. Tačiau mokslininkų, muzikantų ir kitų žinimų žmonių biografijos dažnai rodo, kad interesas atitinkamai profesiniai veiklai dažnai pasireiškia gana anksti, net ikimokykliniame amžiuje. Jau pirmoje klasėje profesinių intersų ratas prasiplečia, nes vaikai susipažista su didesnių profesijų skaičiumi. Tik tose srityse, kur sugebėjimus būtina pradėti formuoti labai anksti (choreografiniai, muzikiniai), neišvengiamai būtina anksti fo.rmuoti profesinį kryptingumą. Kalbant apie paauglių profesinius interesus reikia pabrėžti paauglių interesų nepastovumą. Specialiai ugdant arba palankiai susiklosčius sąlygoms, paaugliai įgyja gana gilius ir pastovius profesinius interesus. Vyresniuose klasėse mokiniai dažnaiusiai jau turi būti apsisprendę dėl profesinių interesų, nes tada jie renkasi atitinkamus profilius.
Remdamasi moksleivių atsakymų į tiesioginį ir netiesioginį klausimą apie jų profesinio apsisprendimo motyvaciją analize, galima daryti išvadą, kad interesai ir polinkiai užimą pirmą vietą tarp visų kitų motyvų. Po interesų ir polinkių nurodomi sugebėjimai, savarankiškumo, atlyginimo, svaikatos ir kiti motyvai.
Kadangi ir pati esu dar studentė, tai man buvo įdomu apžvelgti ir studentų profesinius interesus. Apie studentų profesinius interesus yra nemažai publikacijų. Daug autorių pabrėžia didelę profesinių interesų reikšmę specialisto tapsmui. S. Kreždė rašė, kad lyginant studentų pažangumo rezultatus su jų intelektų, galima sutikti tokių, kurių žinios didesnės už intelekto prielaidas, ir tokių, kurių žinios nepasiekia tokio lygio. Šiuos skirtumus lemia interesai. Įvairių darbų analizė rodo, kad daugiau kaip pusė aukštųjų mokyklų studentų nepriklausomai nuo jų studijų profilio ir vietos pagrindinis profesijos pasirinkimo motyvas buvo interesas. Galima pateikti pavyzdį, kad pagrindinis studentų, kurie renkasi Vilniaus pedagoginį universitetą, norėdami tapti mokytojais, motyvas yra noras dirbti su vaikais, juos mokyti ir auklėti. Dažnai studentai renkasi vieną ar kitą specialybę todėl, kad jiems tas dalykas sekėsi mokykloje. Tai dar kartą parodo, kad interesai ir mokymasis dažnai yra susiję.2.3. KAIP TIRTI IR VERTINTI INTERESUS?
Jau nuo 10 metų vaikas pradeda turėti savo specifinių interesų, nuo kurių gali priklausyti ir mokymosi sėkmė. Tokio amžiaus vaikas jau pradeda kažkuo domėtis. Vaikų interesai gali būti labai įvairūs.
Kad interesai ir mokymasis yra susiję tarpusavyje, gali patvirtinti ir mokymosi rezultatai. Vieni vaikai turi geriasnius įvertinimus iš tiksliųjų mokymosi dalykų, o kiti iš humanitarinių dalykų. Jeigu vaikas domisi vienu ar kitu dalyku, pavyzdžiui matematika, tai savaime aišku, kad ir to dalyko įvertinimas bus aukštesnis už kitus dalykus.
Tai man teko pastebėti, kai turėjau praktiką mokykloje. Aš mokiau vaikus rusų kalbos. Tarp mano mokinių buvo vaikų, kuriems tas dalykas patiko. Tokiems vaikams geriau sekėsi jo mokytis. Aš sužinojau, kad jie ketina stoti į aukštąsias mokyklas ar universitetus ir mokytis toliau. Man teko padiskutuoti su mokiniais šituo klausimu. Aš sakiau, kad tai nėra prestižinė profesija mūsų laikais, bet jie atsakinėjo, kad tas dalykas jiems patinka, kad jie domisi rusų kalba ir literatūra ir labai norėtų ją studijuoti. Tarp mano mokinių buvo ir tokių, kurie manė, kad tas dalykas jiems visiškai nereikalingas. Jie sėdėjo pamokoje tik todėl, kad jiems reikėjo gauti kažkokį įvertinimą. Savaime aišku, kad jų įvertinimas negalėjo būti aukštas.
Moksleivių interesai mokykloje pasireiškia ir tuo, kad jie papildomai lanko būrelius. Moksleivių interesais mokykloje turėtų domėtis klasės auklėtojas.
Tirdamas mokinių interesus, klasės auklėtojas turėtų glaudžiai bendradarbiauti su būrelių, klubų, sekcijų vadovais, kad galėtų nustatyti ugdytinių polinkius ir jų lygius, siekiant pakankamo išsiauklėjimo asmenybės tapsmui.
Knygoje „Mokinių pažinimo metodai ir metodikos“ (1995) yra rašoma, kad dauguma moksleivių pasirenka veiklą pagal savo interesus, bet domėjimasis ta veikla su amžiumi gali sumažėti.
Interesai gali būti pastovūs ir nepastovūs, kurie dažnai keičiasi. Paaugliai, lankantys tą patį būrelį vienerius metus, turi pastovų interesą. Bet yra vaikų, kurie dažnai kaitalioja būrelius, blaškosi, tokių vaikų interesai yra nepastovūs.
Pastovių interesų grupėje galima išskirti:
1. paauglius, nuolat lankančius būrelius;
2. paauglius, plečiančius savo sugebėjimus dalyvaujant konkursuose, varžybuose, parodose, koncertuose;
3. paauglius, užsiimančius plačia veikla;
4. paauglius, perteikiančius draugams žinias, įgytas būrelyje, klasėje ar mokykloje.
Nustatyta, kad polinkis užsiiminėti pagal interesą skatinamas noru intensyviai ieškoti, sužinoti, pažinti. Pastovių interesų ugdymas – tai jų išplėtimas ir gilinimas. O tam būtina sudaryti galimybę mokiniui pajusti savo veiklos rezultatą. Juk pastovus interesas – tai pereinamoji stadija į stabilų polinkį, kuris skatina mokinį kryptingai veiklai, tai yra gebėjimą savarankiškai ir samoningai taikyti žinias praktinėje veikloje.
Tyrimo metu aprobuoti mokyklos ir saviraiškos įstaigų veiklos kriterijai perimamumo aspektu. Šie kriterijai išreiškiami taip:
– ugdytinio motyvai, taikant būrelyje įgytas žinias ir mokėjimus;
– sąmoningas, apgalvotas ir savarankiškas visuomeninio darbo vykdymas;
– ugdytinio veiklos pobūdis;
– ugdytinio emocinis požiūris į veiklą.
Pagal šiuos kriterijus, išskiriami tokie lygiai ( V. Mikoliūnienė, 1992):
Optimakus lygis. Jo vertinami tie ugdytiniai, kurių žinių ir mokėjimų, įgytų būrelyje, turi visuomeninį kryptingumą klasės, mokyklos, kolektyvo gyvenime. Visuomeninį darbą jie atlieka savarankiškai, apgalvotai ir sąmoningai, patys organizuoja jiems patinkančią veiklą.
Pakankamas lygis. Taip vertinami tie ugdytiniai, kurie žinias ir mokėjimus, įgytus būrelyje, visos klasės, mokyklos, kolektyvo labui. Visuomeninius darbus jie atlieka savarankiškai. Šiame darbe jie aktyvūs. Jiems patinka ši veikla.
Svyruojantis lygis. Priskiriami tie ugdytiniai, kurių motyvai pritaikant žinias, mokėjimus, įgytus būrelyje, nepastovūs (asmeniniai ar visuomeniniai). Visuomeninius darbus jie atlieka pirmo įspūdžio pažadinti, į veiklą įsijungia po daugkartinio priminim.o, yra pasyvūs, viską vikdo be noro.
Žemas lygis. Jis dominuoja tarp ugdytinių, kurių žinių, mokėjimų, įgytų būrelyje pritaikymo motyvai – tik sau. Jie abejingi bet kokiai veiklai, taip pat ir savo pasirinktam darbui. Jie pasyvus, net vengia tos veiklos.
Man irgi teko atlikti mokykloje dviejų mėnesių klasės vadovo praktiką. Aš suprantu, kad tai labai trumpas laiko tarpas, bet tarp savo ugdytinių aš iš tikrųjų galėčiau išskirti šios lygius. Manau, kad labai svarbu, kad klasės vadovas mokėtų juos pastebėti ir atitinkamai nukreiptų vaiką.
Klasės auklėtojas taip pat turėtų tirti ugdytinių profesinius interesus bei ketinimus. Tam tikslui jis gali panaudoti įvairius metodus. Glaudžiai bendradarbiaujant su tėvais galimas pokalbio metodas, vidutinio ir vyresniojo amžiaus mokiniams galima pasiūlyti anketą.
Labai svarbu, kad ir tėvai domėtųsi savo vaikų interesais, taip pat ir profesiniais. Labai svarbu žinoti, kuo domisi tavo vaikas, skatinti jo domėjimąsi vienu ar kitu dalyku.
Interesus turi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Beveik viskas, kas buvo pasakyta apie vaikų interesus, tinka ir suaugusiųjų interesams. M Teresevičienė (1998) pabrėžia, kad labai svarbu yra išsiaiškinti, kodėl suaugusieji mokosi. Mano manymu, suaugusiųjų mokymosi motyvai gali būti labai įvairūs. Kai kurie žmonės mokosi visą gyvenimą. Jie kelia kvalifikaciją, tobulina savo jau turimas žinias. Man atrodo, kad žmogus turi mokytis visą gyvenimą. Kiti suaugusieji kokiu nors gyvenimo laikotarpiu supranta, kad jiems reikia mokytis ir pradeda tai daryti. Tai irgi gerai. Gerai ta prasme, kad žmogus nenuleidžia rankų. Pavyzdžiui, žmogus negali rasti darbo, turėdamas vieną profesiją. Tada jis pagalvoja, kad jeigu jis turėtų kitą profesiją, tai jis galbūt surastų darbą. Jis pradeda galvoti, ko jam reikėtų pasimokyti. Žmogus nusprendžia, kad jis norėtų įgyti vieną ar kitą profesiją ir pradeda momytis. Čia aš pateikiau vieną iš daugelio motyvų pavyzdį. Mokymosi motyvų gali būti labai daug.
Suaugusiųjų interesai irgi gali būti pastovūs arba nepastovūs. Suaugusiųjų interesai yra pastovūs tada kai ilgesnį laiką žmogaus interesas nesikeičia. Pavyzdžiui, dar mokykloje žmogus gali susidomėti viena ar kita profesija. Jis domisi viskuo, kas yra susiję su šia profesija. Paskui jis įstoja į universitetą ir gauna diplomą. Po to jis randa darbą ir dirba pagal tą profesiją. Jam labai patinka jo darbas ir jis visą gyvenimą domisi viskuo, kas yra susiję su jo profesiją. Tai yra pastovūs profesiniai interesai. Gali būti viskas atvirkščiai. Žmogus susidomo tai vienu tai kitu, jo interesai keičiasi, yra nepastovūs.
M. Teresevičienė (1998) išvardija tokius suaugusiųjų poreikių ir interesų nustatymo metodus: interviu, klausimynai, testai, grupinė problemų analizė. Taip pat labai svarbu yra įvertinti gautus duomenis.

Labai svarbus skatinant besimokančiųjų (ir vaikų ir suaugusiųjų) motyvaciją ir interesus yra mokytojo vaidmuo.
M. Teresevičienė pateikia suaugusiųjų mokytojams tokį klausimyną „Ar skatinate savo mokinių motyvaciją“. Klausimyne yra pateikti tokie klausimai į kuriuos reikia individualiai atsakyti „taip“ arba „ne“, o paskui aptarti grupėje:
1. Ar žinote priežastis, kodėl besimokantieji pasirinko jūsų dėstomą kursą?
2. Ar domėjotės jų asmeniniais tikslais ir ko jie tikisi iš šio kurso?
3. Ar esate numatęs, kaip skatinsite domėjimąsi dėstoma medžiaga?
4. Ar apgalvojote, kaip kurso pabaigoje aptarsite pasiektus tikslus, gautus rezultatus?
5. Ar esate numatęs, kaip skatinsite tuos, kurie nelabai pritampa prie grupės?
6. Ar stebėsite ir kontroliuosite:
• vėluojančius;
• praleidžiančius užsiėmimus;
• nedėmesingus;
• nesistengiančius?
Mano manymu, šis suaugusiųjų mokytojui skirtas klausimynas yra labai naudingas. Atsakydamas į klausimyno klausimus ir po to apgalvodamas rezultatus, mokytojas galės apmąstyti kaip jis galėtų skatinti mokinių motyvaciją ir interesus.
Beveik nėra tokio psichologinio metodo, kuris nebūtų naudojamas interesams tirti. Tai stabėjimas ir savi.staba, naturalus ir laboratorinis eksperimentas, interviu, pokalbis, anketos ir kiti metodai.
S. Kregždė (1975) rašo, kad D. Superis išskiria 4 interesų grupes. Pirmą grupę sudaro išreiškiami interesai, kuriuos galima nustatyti žodinės ar raštinės apklausos metų. Antrą grupę sudaro aiškai atsiskleidę interesai, kuriuos nustatome kasdien stebint asmenybės aktyvumą. Apie šiuos interesus liudija žmogaus dalyvavimas atitinkamoje veikloje, laisvalaikio praleidimas, pasirenkamos knygos. Trečią grupę sudaro interesai, nustatomi testais. Ketvirtą interesų grupę sudaro atsakymo sudarymo interesai – inventariniai interesai. Tiriamajam pateikiami klausimai, ir šis iš keleto atsakymų pasirenka, jo požiūriu, tinkamiausią. Apie tiriamojo interesus sprendžiama statistiškai apdorojus medžiagą.
Iš visos aptartos medžiagos galima padaryti išvadą, kad labai svarbu tinkamai ištirti ir įvertinti kaip vaikų taip ir suaugusiųjų interesus. Mokytojas gali skatinti besimokančiųjų motyvaciją, jų poreikius ir interesus tik juos gerai įvertunęs ir nustatęs.

3. IŠVADOS

Intereso ir mokymosi sąvokos mokslinėje literatūroje turi senas tradicijas. Jos yra susijusios. Šias sąvokas vartoja daugelis pedagoginių ir psichologinių mokyklų.
Jau beveik tapo tradicija, kad interesų ir mokymosi tyrėjai, pradėdami savo knygas, disertacijas, straipsnius kalba apie šios problemos painumą ir prieštaringumą. Tyrėjai pateikai po kelioliką vienos ir kitos sąvokos apibrėžimų, juos lygindami sukritikuoja, po to suformuluoja savo naują kiekvienos sąvokos apibrėžimą, nurodydami jo privalumus ir trūkumus, lygindami su visais ankstesniaisiais.
Šio referato pradžioje aš irgi bandžiau pateikti šių sąvokų apibrėžimus, bet paskui supratau, kad šią problemą reikėtų spręsti kitaip. Tikriausiai nebūtina pateikti daugiau kaip 50 esančių intereso apibrėžimų ir daug daugiau mokymosi apibrėžimų ir analizuoti kiekvieną iš jų atskirai bei ieškoti priežasčių, kodėl šios sąvokos traktuojamos taip įvairiai. Kadangi daugeliui iš mūsų yra artimesnė ir geriau pažistama „mokymosi“ sąvoka, aš daugiau dėmesio skiriau „intereso“ sąvokai paaiškinti.
Peter Jarvis (2001) savo knygoje „Mokymosi paradoksai“ nagrinėja, kaip, mokydamasis visuomenėje, žmogus tampa žmogumi. Skyriuje apie mokymąsi ir interesus jis aprašo, kaip mąstymą ir savimonę veikia socialinė aplinka, kurioje jie atsiranda. Tai taip pat turi įtakos suvokimui apie interesus ir poreikius. Mąstymas gali pasikeisti itk tada, kai žmogus pradės suvokti, kad jo patirtis skiriasi nuo lūkesčių. Peter jarvis rašo, kad tada žmonės gali patirti požiūrių kaitą arba net sąvimonės virsmą ir pamatyti pasaulį kitaip. Tada žmonės naujai apmąsto visuomenę, kurioje gyvena. Tada žmonės taip pat įveikia savo socialinės aplinkos ribas ir gali demonstruoti savo individualumą. Tokie žmonės yra modernaus pasaulio žmonės.
Remdamasi S. Kregžde, pabandžiau išanalizuoti interesų apibrėžimus, kuriuos pateikia atskiri autoriai ir psichologinės mokyklos, ir pastebėti visiems bendrą teiginį, kad interesas yra stimulas, kuria sukelia atrenkamąjį aktyvumą atitinkamų objektyvios tikrovės sryčių (tam tikrų objektų, veilos) atžvilgiu. Taip pat taip gali būti ir mokymosi atžvilgiu. Tačiau kokiais procesais šis aktyvumas pasireiškia, su kokiomis asmenybės savybėmis jis susijęs – autorių nuomonės skyriasi. Aš pabandžiau išskrti keletą pozicijų, kurios veda atskirus autorius prie skirtingų intereso supratimų. Tai intereso priginties ir struktūros klausimas, o taip pat ryšys su kitomis asmenybės savybėmis. Psichologinėje literatūroje dažnai pastebima pozicija, kad interesas aktyvina kitus psichinius procesus, palengvina atitinkamą veiklą. Tai taip pat rodo interesi ryšį su mokymusi. Interesai dažnai gali palengvinti mokymąsi, tapti suaugusiųjų mokymosi motyvu.
Čia buvo analizuojami ir profesiniai interesai. Įvairūs autoriai prieina prie vieningos nuomonės, kad profesiniai interesai labai reikšmingi būsimojo specia.listo formavimuisi.
Šiame referate taip pat buvo kalbama apie profesinį interesą kaip vieną iš intereso rūšių. Remdamasi S. Kregžde, buvo trumpai apžvelgta profesinių interesų tyrimo istoriją ir profesinių interesų formavimosi lygius ir struktūrą. O taip pat buvo aptarti profesinių interesų atsiradimo ir vystymosi dėsningumai. Mane taip pat damino studentų profesiniai interesai.
Šiame referate buvo apžvelgta ir tai, kaip tirti ir vertinti interesus prodedant nuo mokyklos. Tai yra labai svarbu, nes tik žinodamas savo mokinių (vaikų ir suaugusiųjų) interesus, mokytojas gali juos tinkamai skatinti. O nuo to gali priklausyti mokymosi sėkmė.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Adomienė M., Barysienė. Mokinių pažinimo metodai bei metodikos. Vilnius: Lietuvos pedagogų kvalifikacijos institutas, 1995.

2. Jarvis P. Mokymosi paradoksai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo studijų centras, 2001.

3. Kregždė S. Profesinių interesų psichologija. Kaunas: Raidė, 1975.

4. Kregždė S. Profesinio kryptingumo formavimosi psichologiniai pagrindai. Kaunas: Šviesa, 1988.

5. Mikoliūnienė V. Veiklos perimamumas – svarbus veiksnys ugdytinio asmenybės tapsmui. Pedagogika, Nr. 28. Vilnius, 1992.

6. Psichologijos atlasas. I tomas. Vilnius: Alma littera, 2001.

7. Psichologijos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.

8. Teresevičienė M. Andragoginė didaktika. Vilnius: Gimtasis žodis, 1998.

Leave a Comment