Tartautinės vyriausybinės organizacijos

TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS SĄVOKA

Paprastai tarptautinėmis organizacijomis vadinami nuolatiniai tarpvyriausybinio ir nevyriausybinio pobūdžio junginiai, įsteigti tarptautiniu susitarimu tam, kad padėtų spręsti tarptautines problemas, nurodytas jų steigiamuosiuose dokumentuose, taip pat visapusiškai plėtotų tarptautinį bendradarbiavimą.
Tarptautiai organizacija būdingi šie bruožai: 1) steigiamasis dokumentas, kuriame nurodomi pagrindiniai organizacijos tikslai, veiklos kryptys ir būdai, organizacijos vidaus struktūra; 2) nuolatinis veiklos pobūdis ir esamos nuolatinės organizacijos institucijos; 3) lygiateisių subjektų savanoriška narystė; 4) pagrindinis veiklos metodas – daugiašalės derybos ir problemų aptarimas, sprendimų priėmimas balsuojant ar sutarimu; 5) sprendimai paprastai yra rekomendaciniai.
Taigi galima suuformuluoti tokią tarptautinės organizacijos sąvoką, kuri nepretenduoja būti vienintelė teisinga: tarptautinė (tarpvyriausybinė) organizacija – tai valstybių susivienijimas, įsteigtas tarptautine sutartimi tam tikriems tikslams siekti, turintis nuolatinių institucijų sistemą, tarptautinės teisės subjekto statusą, sukurtas ir veikiantis pagal tarptautinę teisę.

Tarptautinių organizacijų vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje
Nagrinėjant Šiuolaikinius tarptautinius santykius, neįmanoma nepastebėti, kad vis aktyvesnėmis jų dalyvėmis tampa tarptautinės organizacijos. Didėjanti valstybių tarpusavio priklausomybė verčia jas plėtoti daugiašalį bendradarbiavimą, kurio viena iš formų yra tarptautinių organizacijų kūrimas ir funkcionavimas. Šio amžiaus pradžioje tebuvo apie 200 tarptautinių organizacijų, išš kurių tik apie 20 – tarpvyriausybinių, o dabar, kai pasaulyje yra beveik 200 valstybių, veikia daugiau kaip 5000 tarptautinių organizacijų, iš kurių apie 400-500 organizacijų yra tarpvyriausybinės.
Tarptautinių organizacijų teorijoje galima išskirti dvi kraštutines nuomones apie tarptautinių organizacijų vaidmenį. Ciniškoji, arba pesimistinė, kryptis pabrėžia tarptautinių or

rganizacijų, ypač Jungtinių Tautų, nesugebėjimą sprąsti gyvybiškai svarbių pasaulinių problemų. Laikantis šio požiūrio, tarptautinės organizacijos traktuojamos kaip nereikšmingi tarptautinių santykių subjektai. Kita, idealistinė, arba optimistinė, kryptis pabrėžia, kad tik pasaulinio masto sprendimais galima įveikti didžiausias iškylančias problemas. Todėl tarptautinės organizacijos laikomos institucijomis, kurios gali priimti tokius sprendimus; į j aš žiūrima kaip į pasaulinės vyriausybės užuomazgas.
Norint teisingai suprasti tarptautinių organizacijų vaidmenį, negalima visiškai priimti ar atmesti nė vienos pateiktos nuomonės. Reikia ieškoti subalansuoto ir realistinio požiūrio į tarptautines organizacijas. Jos nėra nei nereikšmingi, nei visagaliai tarptautinių santykių subjektai. Tarptautinių organizacijų vaidmuo Šiuolaikiniame pasaulyje yra svarbus, tačiau jų įtaka priklauso nuo sprendžiamo klausimo pobūdžio ir konkrečios politinės situacijos. Pagrindinėmis tarptautinių santykių dalyvėmis išlieka valstybės. Kaip ir anksčiau, jos nenoriai perduoda dalį savo suvereniteto viršnacionalinėms innstitucijoms.

Tačiau įžengus į XXI amžių vis daugiau visuomenės raidos problemų, kurios anksčiau buvo lokalios, tampa globaliomis. Globaliomis laikomos aplinkos, mokslo ir technikos, socialinės ir politinės problemos, kurios aktualios visai žmonijai, turi pasaulinį pobūdį. Šių problemų egzistavimas ir delsimas jas sprąsti kelia pavojų žmonijos ateičiai.
Sąlygiškai globalias problemas galima išskirti į tris grupes. Pirmai grupei priklauso problemos, susijusios su istorinėmis ir politinėmis žmonijos raidos prielaidomis: taikos ir saugumo užtikrinimas, trečiojo pasaulio Šalių socialinio ir ekonominio atsilikimo įveikimas (plėtros problema). Į antrą grupę įeina demografinės, ekologinės, en
nergetinės, žaliavų, maisto (gyvybės palaikymo ir aprūpinimo) problemos. Trečią grupę sudaro problemos, susijusios su naujų globalių gamtos objektų naudoj imu: pasaulinio vandenyno ir kosmoso išteklių eksploatavimu. Be abejo, svarbiausia yra taikos ir saugumo užtikrinimo sritis, kuri susijusi su kitomis globaliomis problemomis.
Valstybės siekia spręsti tokias problemas bendradarbiaudamos ir tarptautinėse organizacijose. Tai yra viena iš sėkmingiausių bendradarbiavimo formų, nes leidžia optimaliai suderinti nacionalinius interesus su visos žmonijos interesais, pasiekti kompromisą, valstybių interesų balansą. Tarptautinės organizacijos nėra vien daugiašalės diplomatijos forumas, kuriame plėtojamas visoms ar daugumai valstybių naudingas bendradarbiavimas. Dažnai jų sukuriamas ir mechanizmas, skirtas priimtiems sprendimams įgyvendinti. Tarptautinės organizacijos taip pat suteikia galimybę lengviau bendrauti įvairių valstybių vyriausybių atstovams, susidarius kritinei situacijai. Trečiosios valstybės gali daryti įtaką konfliktuojančioms šalims, jeigu konfliktas kelia grėsmę ne tik jo dalyvių, bet ir daugelio valstybių interesams.
Spręsti globalias problemas nemažai padeda ir nevyriausybinės tarptautinės organizacijos, tačiau didžiausią reikšmę turi tarpvyriausybinės organizacijos, nes tik valstybių vyriausybės ir jų atstovai tarptautinėse organizacijose priima sprendimus visais aktualiais žmonijai klausimais
Spręsdamos globalias problemas, valstybės ne kartą sėkmingai naudojo tarptautines organizacijas.
Galima prisiminti Jungtinių Tautų pastangas apriboti valstybių ginklavimąsi šaltojo karo metais, kai buvo šaukiamos specialios Generalinės Asamblėjos sesijos nusiginklavimo klausimams, priimami tarptautiniai šios srities dokumentai, taip pat Saugumo Tarybos sankcionuotą Kuveito išlaisvinimo nu
uo Irako okupacijos operaciją. Sukurta daug universalių ir regioninių organizacijų, skatinančių ekonominę trečiojo pasaulio šalių plėtrą.
Kita vertus, galima prisiminti ir atvejų, kai tarptautinės organizacijos pasirodė esančios bejėgės. Įvairūs karai gana dažnai kyla skirtinguose pasaulio kampeliuose. Jungtinės Tautos nesugeba jiems užkirsti kelio arba bent jau laiku pradėti kontroliuoti padėtį. O jeigu karas tiesiogiai susijęs su kurios nors didžiosios pasaulio valstybės interesais, tai Jungtinių Tautų principai, įtvirtinti Organizacijos Įstatuose, gali būti tuščia deklaracija. Tai iliustruoja Tibeto okupacijos, agresijos prieš Čekoslovakiją, karų Vietname, Čečėnijoje pavyzdžiai.
Dar vienas pesimistinio tarptautinių organizacijų vaidmens vertinimo šaltinis yra tai, kad jos nesugeba gana gerai atlikti vieno iš pagrindinių savo uždavinių – šalinti kliūtis pasaulio tautoms ir valstybėms bendradarbiauti. Nacionaliniai ekonominiai interesai tebėra pagrindinė priežastis, dėl kurios pasaulis lieka susiskaldęs. Paprastai žmonės savo asmeninę ekonominę gerovę susieja su nacionaline ekonomikos sistema, o ekonominį bendradarbiavimą su užsienio valstybėmis suvokia kaip grėsmę asmeniniam ir valstybės ekonominiam klestėjimui, ypač užimtumui, nacionalinei rinkai ir pajamoms. Net Europos Sąjungoje, kuri pateikiama kaip ekonominės integracijos pavyzdys, nuolat iškyla valstybių bendradarbiavimo kliūčių, kurios ne iš karto įveikiamos.
Paprastai TO veikla grindžiama valstybių narių suvereniteto gerbimo principu, todėl valstybės bendradarbiauja ir dalyvauja priimant sprendimus tarptautinėse organizacijose tik tada, kai tai padeda nacionaliniams interesams, o ne kelia jiems grėsmę. Ta
arptautinių organizacijų sprendimai dažniausiai yra rekomendaciniai. Valstybės narės lieka laisvos spręsti, ar vykdyti šiuos sprendimus. Taip tarptautinės organizacijos tampa patogia priemone tam tikrų valstybių užsienio politikai įgyvendinti. Tai pirmiausia ir pabrėžiama tarptautinių organizacijų teorijoje, skiriant trejopą tarptautinių organizacijų vaidmenį. Jos nagrinėjamos kaip: 1) valstybių nacionalinės politikos įrankiai; 2) nuolatiniai valstybių elgesio modiflkatoriai; 3) autonomiški tarptautinių santykių dalyviai.

TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS KAIP VALSTYBIŲ NACIONALINĖS POLITIKOS ĮRANKIAI
Šiuo požiūriu tarptautinės organizacijos dar vadinamos antriniais nesavarankiškais tarptautinių santykių subjektais. Valstybės narės pirmiausia įvertina tarptautines organizacijas naudingumo požiūriu: kaip konkreti organizacija galėtų padėti įgyvendinti nacionalinius interesus. Valstybė atsižvelgia į dalyvavimo tarptautinėje organizacijoje sąnaudas ir galimus rezultatus. Tokius skaičiavimus atlieka ir mažosios valstybės, kurios siekia savo tikslų, dalyvaudamos įvairiose koalicijose, ir didžiosios valstybės, kurios vienos gali turėti pakankamą įtaką organizacijos sprendimams.
Akivaizdu, kad valstybių galimybės panaudoti tarptautines organizacijas savo užsienio politikos tikslams skiriasi. Didžiosioms valstybėms tai lengviau. Ypač organizacijose dominuojančiai valstybei užtenka palyginti nedidelės kitą valstybių paramos, todėl ji stengiasi ne tiek sukurti savo vadovaujamą koaliciją (kuri ir taip preziumuojama), o tinkamai panaudoti teigiamas daugiašalių ir vienašalių santykių savybes. Mažosioms valstybėms kyla kur kas didesnių ir sudėtingesnių problemų, nes jos dažnai nepajėgios imtis efektyvių vienašalių veiksmų ir kurti veiksmingų koalicijų. Tačiau akivaizdaus vienos valstybės dominavimo tarptautinėje organizacijoje atvejai yra gana reti.
Valstybių bendradarbiavimo tarptautinėse organizacijose svarbą: siekdamos nacionalinės politikos tikslų ir naudingų sprendimų, valstybės yra priverstos daryti kompromisus, kurti koalicijas. Vis stiprėjant tarptautinės bendrijos narių tarpusavio ryšiams, tampa neįmanoma kuriai nors valstybei primesti kitoms vienašalių savo sprendimų.

TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS KAIP NUOLATINIAI VALSTYBIŲ ELGESIO MODIFIKATORIAI
Tarptautinės organizacijos nėra vien valstybių politikos įrankiai. Jos taip pat riboja valstybių elgesio laisvę. Šiuo požiūriu tarptautinės organizacijos nėra savarankiški subjektai, lygiaverčiai valstybėms. Jas sukūrė valstybės kaip institucinę bendradarbiavimo formą. Tarptautinės organizacijos tapo tarptautinės sistemos nulemtų ribojimų valstybėms institucine išraiška. Šiuo požiūriu svarbūs keturi tarptautinės sistemos struktūrinio modelio elementai: 1) poliarizacijos lygis; 2) tarptautinės sistemos subjektų galios ir statuso hierarchija; 3) pagrindinės sistemos ir regioninių posistemių ryšys; 4) transnacionalinės priklausomybės lygis.
Tarptautinių organizacijų įtaka yra tuo didesnė, kuo vienodesnė yra valstybių galia ir statusas. Jeigu viena valstybė yra akivaizdžiai galingesnė už kitas, tarptautinės organizacijos yra hegemoninės kontrolės instrumentai, ribojantys visų valstybių elgesio laisvę, išskyrus didžiąją valstybę. Jeigu yra kelios galingos valstybės, sutariančios tarpusavyje, tarptautinė organizacija tampa oligarchinės kontrolės instrumentu. Tik palyginti lygios galios valstybių sistema leidžia sukurti tikrą kolektyvinę jų elgesio laisvę ribojančią organizaciją, nes potencialių pažeidėjų galimybės yra mažesnės nei likusių valstybių bendrijos.
Transnacionalinės priklausomybės plėtra sukuria palankią terpę tarptautinėms organizacijoms. Didėjančiam tarptautiniam prekių, paslaugų, kapitalo, žmonių judėjimui iškiltų didžiulė grėsmė, jeigu valstybių kolektyvinė kontrolės sistema žlugtų. Kuo didesnė valstybių tarpusavio priklausomybė, tuo stipresnės jų kuriamos tarptautinės organizacijos. Valstybių paklusimas organizacijos sprendimams čia lemiamas ne tiek galimų pažeidimo atveju teisinių ar prievartos priemonių, kiek politinės ir ekonominės jų integracijos.
TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS KAIP AUTONOMINIAI TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ DALYVIAI
Kaip valstybių elgesį ribojančios institucijos, tarptautinės organizacijos tampa autonomiškais tarptautinių santykių subjektais. Jos nėra visai savarankiškos, nes kuriamos valstybių, todėl maža tikimybė, kad gali prilygti savo kūrėjoms. Tačiau dabar pasaulyje jau yra kelios tarptautinės organizacijos, kurios pretenduoja būti viršesnės už valstybes.
Būti tarptautinių santykių dalyviu reiškia turėti tam tikrą autonomiją ir galimybę daryti įtaką kitiems tarptautinių santykių dalyviams. Tarptautinių organizacijų autonomija vadinamas jų galėjimas veikti iš dalies nepriklausomai nuo valstybių. Galimybę daryti įtaką kitiems tarptautinių santykių dalyviams (ar atsispirti jų įtakai) lemia organizacijos turima veiklos bazė – informacija, finansai, sprendimų priėmimo galia, prievartos mechanizmas, diplomatinės ir kitos priemonės, kurias organizacija gali naudoti savarankiškai.
Dabar pasaulyje vykstanti integracija lemia tendenciją, kad tarptautinių organizacijų, kaip autonomiškų tarptautinių santykių dalyvių, vaidmuo didės. Vis daugiau gyvenimo sričių, anksčiau laikytų valstybių vidaus reikalu (pavyzdžiui, žmogaus teisės, gamtos apsauga), tampa tarptautinio reguliavimo dalyku. Todėl neišvengiamai daugėja tarptautinių organizacijų ir jų turima galia. Europos Sąjunga galėtų būti pavyzdys, kaip tarptautinės organizacijos įgyja viršnacionalinį pobūdį. Taip tarptautinės organizacijos ne tik palengvina tam tikrų problemų sprendimą, bet ir iš esmės keičia tradicinę valstybių dominuojamą tarptautinę sistemą.

TARPTAUTINIŲ ORGANIZACIJŲ KŪRIMASIS
Pirmosios tarptautinės tarpvyriausybinės organizacijos, kaip viena iš stabilių tarptautinių santykių formų, atsirado palyginti neseniai – daugiau nei prieš šimtą metų. Tačiau prieš tai, plėtojantis tarptautinei bendrijai, formavosi objektyvūs poreikiai kurti specialias tarptautines institucijas, skirtas reguliuoti vis sudėtingėjančius daugiašalius valstybių santykius.

Pirmųjų tarptautinių organizacijų sukūrimo istorija
Sąlygiškai nuolatiniai tarptautiniai junginiai, kuriuos galima laikyti tolimais tarptautinių organizacijų pirmtakais, egzistavo dar antikoje. Pirmiausia – tai karinės-politinės valstybių-miestų sąjungos. Senovės Graikijoje tokios sąjungos vadintos simachijomis. Labiausiai žinomos dvi simachijos – Lakedemono (Peloponeso) ir Atėnų (Deloso), gyvavusios VI-IV a. pr. m. e. Nors formaliai kiekvienas simachijos narys turėjo po vieną balsą aukščiausioje sąjungos institucijoje – bendrajame susirinkime, iš tikrųjų vyravo sąjungos narių tarpusavio santykių jėgos principas, leidęs galingesniam miestui-valstybei naudoti sąjungą savo interesams.
Senovės Graikijoje buvo ir dar vieno tipo tarptautiniai junginiai – amfiktionijos -genčių ir miestų, turinčių bendrą šventyklą, iždą, kariavimo taisykles, religinės-politinės sąjungos. Sukurtos religiniams tikslams, laikui bėgant, jos įgijo ir nemažą politinę jėgą. Labiausiai žinoma senovės Delfų amfiktionija, jungusi 12 bendruomenių.

Žynių paskelbtuose šventuosiuose karuose privalėjo dalyvauti visi amfiktionijos nariai, susiję priesaika. Delfų amfiktionija atliko ir arbitražo funkcijas, nes į ją kreipdavosi šalys dėl ginčų visais klausimais. Amfiktionija taip pat turėjo nemažą materialią bazę, sudarytą iš narių įnašų ir veiklos pajamų. Kiekvienas amfiktionijos narys turėjo du balsus. Einamuosius reikalus tvarkė ieromnemonai, skiriami valstybių pagal bendrą balsų skaičių.
Feodalinis susiskaldymas viduramžiais neleido kurti tvirtų ir ilgalaikių tarptautinių junginių. Feodalai kariavo privačius karus, o taikos mtu vyravo privati diplomatija, kai pavieniai feodalai tarpusavyje derėjosi ir sprendė ginčus. Nuolat besivaidijančių valdovų sąjungos susidarydavo tik tais atvejais, kai iš šalies kildavo bendro ir galingesnio priešo pavojus.
Aktyvi vienijant Europą ir kuriant tarpvalstybinius junginius buvo Katalikų Bažnyčia. Palyginti su valstybėmis, kuriose centrinė valdžia buvo silpna, Bažnyčia buvo griežtai centralizuota organizacija. Ji aktyviai darė įtaką valstybių santykiams, stengdamasi įgyti ir politinio vadovavimo funkcijas.
Intensyvėjant valstybių prekybai, ėmė rastis ir tarptautinės prekybos sąjungos. Jose ėmė formuotis veiklos principai, vėliau naudoti tarptautinėse organizacijose. Geriausias prekybos sąjungos pavyzdys – Hanza. Į ją įėjo Šiaurės Vokietijos miestai Liubekas, Štralzundas, Rostokas, Vismaras, Hamburgas ir kt. Miestai – šios sąjungos nariai siekė būti pagrindiniais prekybos tarp Vakarų, Šiaurės ir Rytų Europos tarpininkais.
XVI-XVII amžiais vyko didžiulės permainos, sudariusios palankias sąlygas tarpvalstybiniams junginiams kurti: Europos valstybėse sustiprėjo centrinė valdžia, susiformavo absoliutinės monarchijos, intensyvėjo ekonominiai ir politiniai valstybių ryšiai. Imami pripažinti valstybių suvereniteto ir lygiateisiškumo principai, kurie vėliau tapo tarptautinių organizacijų veiklos principais.
Atsirado tarptautinės konferencijos kaip daugiašalės diplomatijos forumas, kuriame vienu metu galėjo dalyvauti visų suinteresuotų sprendžiamu klausimu valstybių atstovai. Pirmoji tokia konferencija yra 1648 metų Vestfalijos taikos konferencija, užbaigusi Trisdešimties metų karą.
Naujoji daugiašalio bendradarbiavimo forma ypač sparčiai plėtojosi XIX amžiaus viduryje ir antrojoje pusėje. 1648-1840 metais įvyko tik kelios dešimtys tarptautinių konferencijų, o 1840-1890 metais surengtos 549 konferencijos, 1890-1900 metais -649 konferencijos.
Turbūt reikšmingiausias tarptautinių organizacijų istorijai yra 1815 metais įvykęs Vienos kongresas, sušauktas po Napoleono imperijos sutriuškinimo ir skirtas naujai tarptautinei padėčiai įtvirtinti. Kai kurie autoriai linkę šios tarptautinės konferencijos sukurtą Europos Koncerto (Šventosios sąjungos) sistemą laikyti pirmąja tarptautine organizacija. Į šį Europos Koncerto sistemą įsiliejo Rusija, Austrija, Prūsija Prancūzija ir kitos Europos valstybės. Sąjunga baigė gyvuoti 1833 metais.
Ilgainiui tarptautinės konferencijos nebepatenkino didėjančių tarptautinės bendrijos poreikių, nes ėmė ryškėti jų trūkumai: 1) kiekvienai naujai problemai aptarti reikėjo šaukti naują konferenciją. Tai sukeldavo papildomų sunkumų ir užtrukdavo problemos sprendimas; 2) konferencijos buvo ne tiek debatų forumas, kiek valstybių pozicijų išdėstymo arena. Tai sunkindavo kompromisų paiešką; 3) konferencijas šaukdavo suinteresuotos ar jas rengiančios valstybės, kurios paprastai galėjo rinktis, kurias valstybes kviesti. Nebuvo narystės konferencijose ar besąlyginės teisės jose dalyvauti; 4) priimant sprendimus, konferencijose griežtai laikytasi valstybių lygybės ir vienbalsiškumo principo. Tai sunkino daugelio klausimų sprendimą; 5) konferencijos menkai tiko spręsti teisinius klausimus. Tokių klausimų sprendimų projektams rengti reikėjo nuolatinių institucijų.
Vėliau XIX amžiuje atsirado administracinės sąjungos. Jos buvo nuolatinės institucijos, skirtos įgyvendinti valstybių bendradarbiavimą nepolitiniais siaurais klausimais (techninės srities).
Pirmosios iš administracinių sąjungų atsirado 1815m tarptautinių upių komisijos.
Plėtojantis valstybių ryšiams, imtos kurti administracinės sąjungos ryšių, transporto, matų ir vienetų, finansų, sanitarijos srityse. 1864 metais įkurta Pasaulinė sąjunga žemei matuoti. Plėtojant elektros telegrafo ryšių linijas, 1865 metais Paryžiaus telegrafo konvencija įkurta Pasaulinė telegrafo sąjunga, 1932 metais pervadinta į Pasaulinę elektros ryšių sąjungą. 1874 metais įkurta Pasaulinė pašto sąjunga, 1875 metais – Pasaulinis matų ir vienetų biuras, 1883 metais – Pasaulinė pramoninės nuosavybės apsaugos sąjunga, 1890 metais – Centrinė geležinkelių transporto valdyba ir 1907 metais Tarptautinis visuomenės higienos biuras, rinkęs ir platinęs informaciją apie epidemijas. Po Antrojo pasaulinio karo dalis administracinių sąjungų buvo paverstos Jungtinių Tautų specializuotosiomis įstaigomis.
Pirmosios universalios tarptautinės organizacijos idėja buvo įgyvendinta 1919 metais Paryžiaus taikos konferencijoje. Sudedamąja Versalio taikos sutarties dalimi tapo Tautų Sąjungos statutas, priimtas 1919 m. balandžio 28 dieną. Jį pasirašė 44 pirminiai organizacijos nariai. 1934 metais TS priklausė 58 valstybės. Pasirašė TS statutą ir vienos iš organizacijos iniciatorių JAV, tačiau jos taip ir netapo TS nare, nes Senatas, laikydamasis izoliacionistinės politikos, neratifikavo Versalio taikos sutarties.
Pagrindiniai Tautų Sąjungos, kaip universalios tarptautinės organizacijos, tikslai buvo skatinti tarptautinį bendradarbiavimą ir užtikrinti tarptautinę taiką ir saugumą. Organizacijos statuto 10 straipsnis įpareigojo valstybes nares gerbti ir saugoti nuo užsienio agresijos viena kitos teritorinį vientisumą ir politinę nepriklausomybę.
Remiantis Tautų Sąjungos statutu nebuvo visiškai draudžiama naudoti jėgą, tik apribota valstybių teisė kariauti, pirmenybė teikiama taikioms ginčų sprendimo priemonėms. Valstybės narės negalėjo pradėti karo, nepamėginusios ginčo spręsti taikiai ir nepraėjus trims mėnesiams nuo arbitražinio ar teisminio ginčo išsprendimo arba TS Tarybos pranešimo. Jėga negalėjo būti naudojama ir prieš valstybes, sąžiningai vykdančias ginčo sprendimo sąlygas. Pažeidusioms šiuos reikalavimus valstybėms galėjo būti taikomos ekonominės ir ryšių blokados priemonės, taip pat karinė jėga. Tačiau realiai šios nuostatos taip ir liko tuščia deklaracija.
Be taikos ir saugumo klausimų, TS taip pat skatino valstybių bendradarbiavimą ekonominėje ir socialinėje srityse. Ji siekė būti visų tarptautinių organizacijų, įkurtų bendradarbiauti specialiose srityse (administracinių sąjungų), veiklos koordinatore.
Deja, pagrindinio savo tikslo – užtikrinti taiką ir saugumą- TS nepavyko pasiekti. Faktiškai nebuvo išspręstas nė vienas didesnis konfliktas. Ji nesugebėjo užkirsti kelio 1931 metų Japonijos agresijai Mandžiūrijoje, 1936 metų Italijos įvygkdyto Etiopijos aneksijai, 1938-1940 metų Vokietijos ir SSRS agresijom, sukėlusioms Antrą Pasaulinį karą. Karo metu TS praktiškai jau nebefunkciona, o formaliai palesita buvo 1946 m. balandžio 18 dieną. Trumpai būtų galima išvardinti tokias nesekmingos TS veiklos priežastis:
1. Jau iš pat pradžių TS darbe dalyvavo ne visos didžiosios pasaulio valstybės. JAV apskritai nebuvo organizacijos nare. Vokietija ir japonija pasitraukė iš TS 1933 metais, taip dar labiau atrišdamos sau rankas. SSRS buvo priimta į TS tik 1934 metais, o 1939 metais pašalinta už agresija prieš Suomiją.
2. Nebuvo atribota Asamblėjos ir Tarybos kompetencija.Jos abi galėjo sprėsti, bet kuriuos klausimus.
3. Bijota naudoti veiksmingas priemones agresoriams sutramdyti. Karinės priemonės apskritai nebuvo panaudotos, o ekonominių sankcijų laikydavosi visos valstybės. Tarptautinė bendrija buvo draskoma tarpusavio prieštaravimų ir negalėjo bei nebuvo pasirengusi susivienyti ir kolektyviai taikyti prievartos priemonių gresyvioms valstybėms.
4. Daug TS priimtų dokumentų taip ir neįsigaliojo, be to, dauguma priimamų dokumentų buvo rekomendaciniai. Neprivalomi buvo net vienbalsiai priimti sprendimai.
5. Tiek Taryboje, tiek Asamblėjoje sprendimai politiniais klausimais turėjo būti priimami visų narių vienbalsiai. Kiekvienas TS narys, išskyrus dalyvaujančią ginče valstybę, galėjo pasinaudoti veto.
6. Sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo procedūra buvo labai ilga ir sudėtinga. Kiekvienam klausimui buvo kuriama speciali komisija ar komitetas. Pavyzdžiui, 1931 metų Japonijos agresija Mandžiūrijoje svarstyta pusantrų metų. Tik 1933 metais specialus komitetas parengė rezoliuciją, rekomenduojančią Japonijai išvesti kariuomenę iš užimtos teritorijos, tačiau Japonija atsisakė pripažinti rezoliuciją ir pasitraukė iš TS.
Visus minėtus trūkumus mėginta pašalinti kuriant po Antrojo pasaulinio karo naują universalią tarptautinę organizaciją – Jungtines Tautas.

Šiuolaikinės tarptautinės organizacijos
Idėja sukurti naują veiksmingesnę universalią tarptautinę organizaciją tarptautinei taikai užtikrinti ir plėtoti valstybių bendradarbiavimą antihitlerinės koalicijos didžiųjų valstybių buvo brandinama Antrojo pasaulinio karo metais. Jungtinių Tautų įkūrimas žymi šiuolaikinio tarptautinių organizacijų istorijos periodo pradžią.
Kartu su JTO, kuri yra bendrosios kompetencijos tarptautinė institucija, įkurtos ir specialiais susitarimais su ja susijusios JT specializuotosios įstaigos, skirtos koordinuoti valstybių veiklą konkrečiose tarptautinių santykių srityse (ekonominėje, socialinėje, kultūros ir kt). Kai kurios iš jų reorganizuotos iš administracinių sąjungų. Taip atsirado Jungtinių Tautų sistema.
Toliau veikė ir sparčiai kūrėsi naujos regioninės tarptautinės organizacijos, skirtos Jungtinių Tautų tikslams ir principams tam tikruose regionuose įgyvendinti. 1945 metais įkurta Arabų Valstybių Lyga, 1948 metais – Amerikos Valstybių Organizacija, 1963 metais – Afrikos Vienybės Organizacija.
Europoje, siekiant integruoti valstybes ekonomiškai ir taip išvengti galimos konfrontacijos, 1951 metais įkurta Europos anglies ir plieno bendrija, 1957 metais – Europos Ekonominė Bendrija ir Europos atominės energijos bendrija. Šios bendrijos evoliucionavo į viršnacionalines institucijas, nuo 1992 metų vadinamas Europos Sąjunga.
Šaltojo karo metais atsirado priešiškų valstybių blokų tarptautinės organizacijos: 1949 metais įkurta Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO), 1955 metais -Varšuvos Sutarties Organizacija. Sovietinių šalių bloke veikė ir ekonominės organizacijos, reikšmingiausia iš kurių buvo Ekonominės Savitarpio Pagalbos Taryba (ESPT). Po šaltojo karo beveik visos sovietų bloko organizacijos buvo paleistos. Naujomis sąlygomis kilo NATO, kitų transatlantinių ir europinių saugumo institucijų adaptacijos problema, susijusi su pakitusiu grėsmių tarptautiniam saugumui pobūdžiu ir naujų narių iš Vidurio ir Rytų Europos priėmimo būtinybe.
Po Antrojo pasaulinio karo tarptautinių organizacijų savarankiškas tarptautinis teisinis subjektiškumas tapo neginčijamas. Toks statusas buvo įtvirtintas tiek tarptautinės teisės aktuose, tiek praktikos. O pačių tarptautinių organizacijų ėmė sparčiai daugėti: 1949 metais buvo apie 100 tarpvyriausybinių organizacijų, 1973 metais – apie 280, dabar – daugiau kaip 400 organizacijų.

JUNGTINĖS TAUTOS (JT)
Jungtinės Tautos (JT) yra pagrindinis veiksnys, formuojantis šiuolaikinę tarptautinę teisėtvarką. Jos tapo globalios tarptautinių organizacijų sistemos branduoliu. Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) Įstatai buvo pirmasis tarptautinis teisės aktas, įtvirtinęs pagrindinius tarptautinės teisėtvarkos tikslus ir principus bei suteikęs jiems imperatyvią galią. Neatsitiktinai Organizacijos Įstatai neretai vadinami tarptautinės bendrijos konstitucija.
Didžiulė JTO reikšmė lemia ir išskirtinį tarptautinių organizacijų tyrinėtojų dėmesį Organizacijai. Tarptautinių organizacijų teorija formuojasi pirmiausia remiantis JT patirtimi. Todėl tarptautinių organizacijų mokymo disciplinos vadovėliuose tarptautinių organizacijų teorijos teiginiai dažniausiai grindžiami praktinės JTO ir JT sistemos tarptautinių organizacijų veiklos pavyzdžiais, taip pat paprastai JTO veiklos klausimai aptariami ir atskirai.
Žvelgiant į pastarųjų metų tarptautinio gyvenimo dinamika. Dabar visiškai aišku, kad JTO, norėdama išsaugoti savo didžiulį vaidmenį tarptautiniuose santykiuose, turi reformuotis ir reformuojasi. JT reformos planai yra parengti arba beveik parengti ir dalis jų įgyvendinta, todėl XXI amžiuje JTO turėtų atsinaujinti, prisitaikyti prie šiuolaikinio pasaulio pokyčių, sugebėti sėkmingai spręsti naujas globalias problemas ir priimti naujus iššūkius.
Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) įsteigimas
Antrasis pasaulinis karas privertė žmoniją galvoti apie priemones, kurios neleistų ateityje kilti panašioms globalioms katastrofoms. Jau po keturių mėnesių nuo karo pradžios (1939 m. rugsėjo l d.) daugelio valstybių sostinėse pokario pasaulio ir tarptautinės taikos bei saugumo sistemos ateities vizija tapo analizės objektu, nors dar ilgai pagrindinis rūpestis buvo pergalės prieš Ašies valstybes (Vokietiją, Italiją, Japoniją ir jų sąjungininkes) pasiekimo būdai. JTO užuomazga kaip tik ir tapo kovojančių prieš Ašies sąjungą valstybių koalicija. 1941 m. birželio 12 d. buvo pasirašyta Sąjungininkų deklaracija, kurioje koalicijos valstybės įsipareigojo kartu su kitomis laisvomis valstybėmis bendradarbiauti kare ir taikos metu.
Kadangi pirmoji universali tarptautinė organizacija – Tautų Sąjunga – buvo nepajėgi užkirsti kelio Antrajam pasauliniam karui ir tarptautiniams nusikaltimams jo metu, pamažu iškilo būtinybė kurti naują universalią tarptautinę organizaciją, kuri efektyviai užtikrintų tarptautinę taiką ir saugumą. Pirma netiesioginė užuomina apie tokią būtinybę aukščiausiu lygiu buvo užfiksuota 1941 m. rugpjūčio 14 d. JAV prezidento ir Didžiosios Britanijos ministro pirmininko pasirašytoje Atlanto chartijoje. Joje buvo išdėstyti bendri pokarinės tarptautinės sistemos organizavimo pagrindai, tarp jų esmine laikyta būtinybė sukurti platesnę nuolatinę visuotinio saugumo sistemą ir nuginkluoti valstybes, keliančias agresijos grėsmę.
Iki šiol Vakarų ir Rusijos istorikai bei tarptautinės teisės specialistai nesutaria, kas iš sąjungininkų ir kokiame dokumente pirmą kartą pasiūlė įsteigti naują universalią tarptautinę organizaciją. Vakarų doktrinos atstovai tokiu dokumentu laiko būtent Atlanto chartiją, tuo tarpu rusų autoriai mano, kad pirmuoju dokumentu, kuriame keliama idėja organizaciniu požiūriu institucionalizuoti sąjunginių valstybių kolektyvines pastangas užtikrinti tvirtą ir ilgalaikę taiką, yra 1941 m. gruodžio 4 d. SSRS ir Lenkijos deklaracija dėl draugystės ir savitarpio pagalbos.
Patį Jungtinių Tautų terminą pasiūlė JAV prezidentas F. Rooseveltas. Šis terminas pirmą kartą fiksuotas 1942 m. sausio l d. Jungtinių Tautų deklaracijoje. Šią deklaraciją pasirašė 26 valstybės, įskaitant JAV, SSRS, Didžiąją Britaniją ir Kiniją, joje įsipareigojusios sudaryti koaliciją ir bendradarbiauti kovojant su Ašies valstybėmis. Iki 1945 m. kovo l d. prie Deklaracijos prisijungė ir į sąjungininkų koaliciją įsiliejo dar 21 valstybė. Šios valstybės vėliau ir sudarė būsimos naujos universalios tarptautinės organizacijos (JTO) pagrindą.
Tuo tarpu pirmą kartą tiesiogiai nuspręsta įsteigti naują universalią tarptautinę organizaciją 1943 m. spalio 30d. Maskvoje įvykusioje SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrų konferencijoje. Joje dalyvavo dar ir Kinijos ambasadorius Sovietų Sąjungoje. Konferencija priėmė keturių valstybių Deklaraciją dėl visuotinio saugumo, kurioje pripažinta būtinybė kuo greičiau įsteigti universalią tarptautinę organizaciją, pagrįstą visų taikingų valstybių suverenios lygybės principu, atvirą visoms tokioms valstybėms ir skirtą tarptautinei taikai bei saugumui palaikyti. Būtent šios keturios valstybės (JAV, SSRS, Didžioji Britanija, Kinija) ir vėliau prie jų prisijungusi Prancūzija (jos teritorija buvo okupuota, tačiau šalies ginkluotosios pajėgos tęsė kovą) sudarė pagrindinę sąjungininkų jėgą, todėl vėliau tapo nuolatinėmis JTO Saugumo Tarybos narėmis. Tačiau tik trys iš šių valstybių (JAV, SSRS ir Didžioji Britanija) daugiausia sprendė naujos tarptautinės organizacijos metmenų klausimus, kadangi būtent jų ginkluotųjų pajėgų vaidmuo sutriuškinant priešą buvo lemiamas. Maskvos deklaracijos nuostatą dėl naujos tarptautinės organizacijos steigimo patvirtino 1943 m. gruodžio l d. JAV, SSRS ir Didžiosios Britanijos vadovų Teherano konferencija. Ši konferencija inicijavo tolesnį JTO steigimo procesą.
Pirmieji konkretūs žingsniai steigiant JTO buvo žengti 1944 metų vasaros pabaigoje sušaukus ekspertų konferenciją Dumbarton Okso rūmuose Vašingtone. Ši konferencija buvo sušaukta JAV prezidento iniciatyva, kuris buvo įsitikinęs, kad didžiosios valstybės gali lengviau susitarti dėl naujos globalios organizacijos steigimo karo metu nei po jo. JAV ir parengė JTO steigimo projektą, kuris buvo pateiktas svarstyti Dumbarton Okso konferencijai. Rengiant šį projektą dalyvavo apie 200 tarptautinės teisės specialistų.
Baigiamasis Dumbarton Okso konferencijos dokumentas paskelbtas 1944 m. spalio 9 d. ir pavadintas Pasiūlymais dėl universalios tarptautinės organizacijos {steigimo (dar vadinamas Dumbarton Okso pasiūlymais}. Tai iš esmės buvo JTO Įstatų projektas, nors formaliai Pasiūlymai tebuvo bendros konferencijoje dalyvavusių delegacijų rekomendacijos savo vyriausybėms.
Pagrindinis ginčytinas klausimas, kurį pavyko išspręsti Dumbarton Okse, buvo būsimos tarptautinės organizacijos kompetencija. SSRS iš pradžių norėjo steigti dvi atskiras tarptautines institucijas: organizaciją tarptautinei taikai užtikrinti ir instituciją bendradarbiauti ekonomikos ir socialinėje srityse.
Kitas svarbus JTO steigimo etapas buvo JA V, SSRS ir Didžiosios Britanijos vadovų Krymo (Jaltos) konferencija, įvykusi 1945 metų vasarį. Joje buvo pritarta Dumbarton Okso pasiūlymams, suderintos būsimos JTO Įstatų balsavimo ST taisyklės ir nuostatos dėl globos sistemos, taip pat konsultuojantis su Kinija ir Prancūzija nutarta San Franciske sušaukti steigiamąją JTO konferenciją. Į konferenciją pakviestos visos valstybės, paskelbusios karą Vokietijai ar Japonijai iki 1945 m. kovo l dienos.
Steigiamoji JTO konferencija (vadinta Jungtinių Tautų konferencija dėl tarptautinės organizacijos} vyko San Franciske nuo 1945 m. balandžio 25 d. Iš viso konferencijoje dalyvavo 50 valstybių.
JTO įstatus 1945 m. birželio 26 d. pasirašė visos 50 valstybių – San Francisko konferencijos dalyvių. Visos jos ir vėliau Įstatus pasirašiusi Lenkija tapo pirminėmis JTO narėmis. JTO Įstatai įsigaliojo 1945 m. spalio 24 d., juos ratifikavus penkioms didžiosioms valstybėms (JAV, SSRS, Didžiajai Britanijai, Prancūzijai ir Kinijai) ir daugumai kitų Įstatus pasirašiusių valstybių. Ši diena laikoma JTO įsteigimo diena, o spalio 24 diena kasmet pasaulyje minima kaip Jungtinių Tautų diena.

Jungtinių Tautų (JT) tikslai ir principai
JTO Įstatų l straipsnyje nurodomi šie Organizacijos tikslai:.
1. Palaikyti tarptautinę taiką bei saugumą ir šiam tikslui naudoti veiksmingas kolektyvines priemones užkertant kelią grėsmei taikai ir ją šalinant, slopinant agresijos aktus ar kitus taikos pažeidimus, taip pat taikiomis priemonėmis, laikantis teisingumo ir tarptautinės teisės principų, reguliuoti ir spręsti tarptautinius ginčus ar situacijas, kurios gali sukelti taikos pažeidimą. Pagrindinė atsakomybė siekiant šio tikslo tenka JT Saugumo Tarybai. Saugumo Taryba tiria tarptautinius ginčus ir situacijas, keliančias grėsmę taikai, sprendžia, kokių kolektyvinių priemonių imtis prieš agresorių ar kitą keliančią grėsmę taikai valstybę. Kolektyvinės priemonės gali būti dvejopos: nesusijusios su ginkluotųjų pajėgų panaudojimu priemonės (ekonominių, transporto, ryšių ir diplomatinių santykių nutraukimas) ir ginkluotųjų pajėgų panaudojimas (jų demonstravimas,blokada ir kitos operacijos).
2. Plėtoti draugiškus valstybių santykius, pagrįstus pagarba tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principui, taip pat imtis kitų reikiamų priemonių visuotinei taikai stiprinti. Taip suformuluotas JT tikslas leido teigti, kad laisvo tautų apsisprendimo principas tapo vienu iš pagrindinių tarptautinės teisės principų. Siekdama šio tikslo, JTO skatino dekolonizacijos procesą, kurio metu daug tautų sukūrė savo valstybes. Tačiau svarbiausias yra tautų lygiateisiškumo bei apsisprendimo principo ir visuotinės taikos pasaulyje ryšys: tik įgyvendinus šį principą, įmanoma plėtoti draugiškus tautų santykius ir stiprinti visuotinę taiką. Tokio teiginio teisingumą ne kartą įrodė tarptautinė praktika, jis lieka aktualus ir dabar (prisimintini SSRS, Jugoslavijos tautų bei Čečėnų tautos apsisprendimo atvejai ir pastangos sukurti savo valstybę).
3. Įgyvendinti tarptautinį bendradarbiavimą sprendžiant ekonomines, socialines, kultūrines ir humanitarines problemas bei skatinant ir plėtojant pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, priklausančioms visiems, nedarant skirtumo dėl rasės, lyties, kalbos ir religijos. Tokia šio tikslo formuluotė nėra atsitiktinė. Joje atsiskleidžia glaudi ekonominių, socialinių, kultūrinių ir humanitarinių problemų sąsaja su pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms, kurią galima užtikrinti tik sprendžiant minėtas problemas. Ši Įstatų formuluotė taip pat leido susiformuoti naujam pagrindiniam tarptautinės teisės principui – žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gerbimo principui. Įgyvendindama šį principą ir siekdama aptariamo JT tikslo, JTO daug nuveikė įtvirtindama tarptautinės teisės aktuose žmogaus teises ir pagrindines laisves, jas gindama bei skatindama likviduoti rasinę ir kitokio pobūdžio diskriminaciją.
4. Būti centru derinant valstybių veiksmus, siekiant minėtų bendrų tikslų. JTO yra bendros kompetencijos tarptautinė organizacija. Ji koordinuoja valstybių bendradarbiavimą visose tarptautinių santykių srityse, taip pat yra JT sistemos centras, koordinuojantis visų šiai sistemai priklausančių tarptautinių organizacijų ir institucijų veiklą. Nepriklausančių JT sistemai tarptautinių organizacijų veikla turi atitikti JT tikslus ir principus.
Siekdamos tikslų, JTO ir jos valstybės narės savo veiklą grindžia šiais principais (JT principai įtvirtinti Organizacijos Įstatų 2 straipsnyje):
1. Organizacija pagrįsta suverenios jos narių lygybės principu. Pagal šį principą visos valstybės – Organizacijos narės yra teisiškai lygios, naudojasi visomis teisėmis, būdingomis visiškam suverenitetui, kiekvienos valstybės subjektiškumas, teritorinis vientisumas ir politinė nepriklausomybė turi būti gerbiami.
2. Visi JTO nariai turi sąžiningai vykdyti savo įsipareigojimus pagal įstatus, kad būtų galima užtikrinti teises ir privilegijas, išplaukiančias iš narystės JTO. Šis principas vėliau išsiplėtojo į sąžiningo įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę vykdymo principą, įskaitant įsipareigojimus ir pagal paprotinę tarptautinę teisę, ir pagal dvišales bei daugiašales tarptautines sutartis.
3. JTO nariai privalo spręsti savo tarptautinius ginčus taikiomis priemonėmis tokiu būdu, kad nebūtų keliama grėsmė tarptautinei taikai ir saugumuibei teisingumui. Organizacijos Įstatų 33 straipsnyje nurodyti taikių ginčo sprendimo priemonių pavyzdžiai: derybos, tyrimas, tarpininkavimas, arbitražas, teisminis ginčo sprendimas, ginčo sprendimas regioninėse institucijose ar pagal regioninius susitarimus, kitos šalių pasirinktos taikios ginčų sprendimo priemonės.
4. Visi JTO nariai turi susilaikyti tarpusavio santykiuose nuo grasinimo jėga ar jos panaudojimo prieš bet kurios valstybės teritorijos neliečiamumą ar politinę nepriklausomybę arba bet kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su JT tikslais.

Pagrindinės jungtinių tautų (JT) VEIKLOS KRYPTYS
Skiriamos šios penkios pagrindin4s veiklos kryptis: 1) tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas; 2) dekolonizacija; 3) žmogaus teisių apsauga; 4) ekonominės ir socialinės plėtros skatinimas; 5) tarptautinės teisės kodifikavimas ir jos pažangios plėtros skatinimas.
Nepaisant buvusios ilgalaikės Vakarų ir Rytų valstybių priešpriešos JTO, jai pavyko tikrai nemažai pasiekti visomis nurodytomis pagrindinėmis veiklos kryptimis. Šaltoj o karo pabaiga atvėrė Organizacijai dar platesnių perspektyvų įgyvendinti savo tikslus ir principus. Šios galimybės gali būti išnaudotos visų pasaulio tautų labui, jeigu valstybių politikoje vis labiau įsivyraus bendrosios žmogiškos vertybės ir interesai.

Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) institucijos
JTO institucinė struktūra yra specifinė, palyginti su kitomis klasikinėmis tarptautinėmis organizacijomis, nes jos institucijos nėra skirstomos į aukščiausiąją, vykdomąją, administracinę ir pagalbines. Pagal JTO Įstatų 7 straipsnį skiriamos dvi Organizacijos institucijų rūšys:
1. Pagrindinės institucijos (jų yra šešios): Generalinė Asamblėja (GA), Saugumo Taryba (ST), Ekonominė ir Socialinė Taryba (ECOSOC), Globos Taryba, Tarptautinis Teismas ir Sekretoriatas. JTO yra tarpvyriausybinio bendradarbiavimo organizacija. Todėl, kai kurių autorių nuomone, tai trukdo Organizacijai priimti esminius sprendimus ir tikslinga JTO struktūrą papildyti dar viena pagrindine institucija – Parlamentine Asamblėja, tapsiančia tarpparlamentinio bendradarbiavimo centru.
3. Pagalbinės institucijos. Jos steigiamos prireikus pagal JTO Įstatus. Iš viso yra apie 300 pagalbinių institucijų. Pagalbinės institucijos yra steigiamos pagrindinių institucijų arba pagal specialius susitarimus dėl tarptautinio valstybių bendradarbiavimo specializuotose srityse šiam bendradarbiavimui koordinuoti (pavyzdžiui, Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetas)
Svarbiausios iš šių institucijų yra GA ir ST, kurios nepriklausomos ir viena kitos, ir kitų pagrindinių institucijų atžvilgiu.
Tarptautinis Teismas yra nepriklausoma institucija, kuri tiesiogiai dalyvauja JTO veikloje tik teikdama JTO institucijoms konsultacines išvadas. Teismas taip pat sprendžia valstybių teisinius ginčus.

Generalinė Asamblėja (GA)
GA yra plenarinė ir turinti plačiausią kompetenciją JTO institucija. Tai – vienintelė iš pagrindinių JTO institucijų, kurioje atstovaujamos visos valstybės – Organizacijos narės. Kiekviena valstybė GA turi po vieną balsą, tačiau jai gali atstovauti delegacija, susidedanti iš ne daugiau kaip penkių atstovų.
GA yra JTO universalumo indikatorius. Ji suteikia didelių galimybių valstybėms keistis nuomonėmis, parengti suderintus sprendimus, sudaro unikalių galimybių diplomatinėms deryboms ir konsultacijoms tarp valstybių atstovų. GA laikoma savitu universaliu politinės ir diplomatinės veiklos veiksmingumo centru, nes jos sesijų metu dažnai susitinka daugelio valstybių ir vyriausybių vadovai, užsienio reikalų ministrai ir svarsto juos dominančias pasaulinės politikos problemas.
GA KOMPETENCIJA
Ji bendrai apibūdinta GA turi teisę nagrinėti visus klausimus, priklausančius Organizacijos kompetencijai pagal Įstatus ir priskirtus kiekvienos JTO institucijos funkcijoms, išskyrus ST pagal jos kompetenciją svarstomą ginčą ar situaciją, taip pat duoti rekomendacijas šiais klausimais JTO nariams ar ST arba ir JTO nariams, ir ST.
GA galias būtų galima konkretinti taip:
l. GA galios tarptautinės taikos ir saugumo užtikrinimo srityje:
1) GA svarsto bendruosius valstybių bendradarbiavimo tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo srityje principus, įskaitant nusiginklavimo ir ginkluotės reguliavimo principus, ir dėl šių klausimų teikia rekomendacijas JTO nariams ir ST;
2) GA turi teisę svarstyti visus klausimus, susijusius su tarptautinės taikos ir saugumo palaikymu, kuriuos teikia G A nagrinėti JTO narys ar ST, arba valstybė, nesanti Organizacijos nare, jeigu ji yra tarptautinio ginčo šalis
3) GA gali atkreipti ST dėmesį į situacijas, kurios galėtų kelti grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui;
4) GA turi teisę rekomenduoti įvairios kilmės situacijų, kurios, GA nuomone, gali pažeisti bendrą valstybių gerovę ar jų draugiškus santykius,
2. GA galios kitose tarptautinio bendradarbiavimo srityse:
1) GA organizuoja tyrimus ir teikia rekomendacijas, skatindama tarptautini bendradarbiavimą politinėje srityje ir pažangią tarptautinės teisės plėtrą bei
jos kodifikaciją;
2) GA organizuoja tyrimus ir teikia rekomendacijas, skatindama tarptautinį bendradarbiavimą ekonomikos, socialinėje, kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių visiems, nedarant skirtumo dėl rasės, lyties, kalbos ir religijos, įgyvendinimo srityse.
3) GA koordinuoja globos sistemos veiklą, vadovaudama Globos Tarybai.
GA galios JTO ir JT sistemos veiklos organizavimo srityje:
1) GA gauna ir svarsto kasmetines ir specialias ST ataskaitas.
2) GA gauna ir svarsto ECOSOC, Globos Tarybos, Generalinio Sekretoriaus, kitų JTO institucijų ataskaitas;
3) GA svarsto ir tvirtina JTO biudžetą, nustato JTO narių įnašų dydį;
4) GA svarsto ir tvirtina finansinius ir biudžetinius susitarimus su JT specializuotosiomis įstaigomis, tikrina šių įstaigų administracinius iudžetus, kad galėtų teikti joms rekomendacijas;
5) GA renka nenuolatinius ST narius, ECOSOC narius, renkamus Globos Tarybos narius, kartu su ST renka Tarptautinio Teismo teisėjus, skiria JTO Generalinį Sekretorių pagal ST rekomendaciją;
6) ST rekomendavimu GA priima naujus narius į JTO, šalina narius iš JTO, sustabdo JTO nario teisių ir privilegijų įgyvendinimą (narystę).

Saugumo Taryba (ST)
ST yra pagrindinė JTO vykdomoji institucija. Jeigu GA nagrinėjant kokį nors klausimą, susijusį su taikos palaikymu, padaroma išvada, kad būtina imtis konkrečių veiksmų, šis klausimas turėtų būti perduotas ST.
Tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo srityje ST galias ir funkcijas galima skirti pagal dvi pagrindines ST veiklos kryptis: 1)ST galios taikiai sprendžiant tarptautinius ginčus; 2) ST galios imtis veiksmų grėsmės taikai, taikos pažeidimo ar agresijos atveju.

Ekonominė ir Socialinė Taryba (ECOSOC)
ECOSOC yra pagrindinė JTO institucija, veikianti vadovaujama GA ir atsakinga už JT funkcijų tarptautinio ekonominio ir socialinio bendradarbiavimo srityje įgyvendinimą. Pagrindiniai ECOSOC tikslai yra skatinti: a) gyvenimo lygio kilimą, visišką gyventojų užimtumą ir ekonominę bei socialinę pažangą ir plėtrą; b) tarptautinių problemų ekonomikos, socialinėje, sveikatos apsaugos ir panašiose srityse sprendimą; c) bendradarbiavimą kultūros ir švietimo srityse; d) visuotinę pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, nedarant skirtumo dėl rasės, lyties, kalbos ir religijos, bei jų laikymąsi.
ECOSOC turi šias galias ir funkcijas:
1) ECOSOC yra pagrindinis forumas, kuriame svarstomi tarptautiniai globalūs ar įvairūs ekonominiai ir socialiniai klausimai
2) ECOSOC turi teisę vykdyti tyrimus ir rengti pranešimus tarptautiniais, ekonominiais, socialiniais, kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos ir panašiais klausimais arba inicijuoti, kad tai darytų kiti.
3) ECOSOC teikia rekomendacijas, skatinančias pagarbą žmogaus teisėms irpagrindinėms laisvėms, kurias būtina užtikrinti visiems, bei jų laikymąsi;
4) rengia ir pateikia GA konvencijų dėl klausimų, priklausančių jos kompetencijai.
5) šaukia pagal JTO taisykles tarptautines konferencijas klausimams, priklausantiems jos kompetencijai;
6) įgaliota derėtis su JT specializuotosiomis įstaigomis ir sudaryti su jomis susitarimus dėl bendradarbiavimo ir ryšių su Organizacija, kuriuostvirtina GA;
7) koordinuoja ir derina JT specializuotųjų įstaigų veiklą,
10) vykdo funkcijas, priklausančias jos kompetencijai, įgyvendindama GA rekomendacijas;

GLOBOS TARYBOS KOMPETENCIJA
Globos Taryba turi šias funkcijas ir teises:
1) nagrinėja ataskaitas, teikiamas globojamą teritoriją administruojančios valdžios;
2) gali nagrinėti iš globojamų teritorijų gaunamas peticijas, konsultuodamas su atitinkamą teritoriją administruojančia valdžia;
3) suderinusi su administruojančia globojamą teritoriją valdžia, gali siųsti į šią teritoriją reguliaras misijas;
4) įgaliota imtis kitų veiksmų pagal susitarimų dėl globos sąlygas;
5) rengia globojamų teritorijų gyventojų politinės, ekonominės ir socialinės pažangos, taip pat pažangos švietimo srityje anketas, kurių pagrindu globojamą teritoriją administruojanti valdžia teikia kasmetines ataskaitas;
6) įgaliota gauti ECOSOC ir JT specializuotųjų įstaigų pagalbą jų kompetencijos klausimais;
7) priima savo procedūros taisykles, įskaitant jos pirmininko rinkimų tvarkosnustatymą.

Sekretoriatas
Sekretoriatas yra JTO administracinė institucija, atliekanti įvairų kasdienį Organizacijos darbą, skirta aptarnauti kitas JTO institucijas ir vykdyti jų nustatytas programas bei politiką. Sekretoriatui vadovauja JTO Generalinis Sekretorius.
SEKRETORIATO FUNKCIJOS
JTO Sekretoriato funkcijų spektras yra įvairus, pradedant nuo vadovavimo JT taikos palaikymo operacijoms iki tarpininkavimo sprendžiant tarptautinius ginčus. JTO Sekretoriatas taip pat atlieka ir šias kitas funkcijas:
1) nagrinėja ekonominės ir socialinės plėtros tendencijas ir problemas;
2) organizuoja tyrimus žmogaus teisių ir ilgalaikės plėtros klausimais;
3) rengia tarptautines konferencijas globaliems klausimams svarstyti;
4) kontroliuoja, kaip įgyvendinami JTO institucijų sprendimai;
5) vykdo informacijos programas, kuriomis siekiama supažindinti pasaulį su JT veikla;
6) užtikrina JT sistemos institucijų aptarnavimą;
7) vykdo JT sistemos institucijų patvirtintas programas ir jų nustatytą politiką;
8) informuoja ir konsultuoja JTO Generalinį Sekretorių įvairiais klausimais,sprendžiamais Organizacijoje;
9) registruoja, verčia į JTO oficialias kalbas, spausdina ir platina GA, jos komitetų ir kitų JT institucijų pranešimus ir rezoliucijas;
10) užtikrina žodinį JT institucijose sakomų kalbų vertimą į kitas oficialias Organizacijos kalbas;
11) sudaro, spausdina ir platina ataskaitas apie JT institucijų sesijų posėdžius;
12) saugo JT dokumentus archyvuose, siunčia valstybėms – Organizacijos narėms visus GA dokumentus, taip pat joms aktualius kitų JT institucijų dokumentus;
13) registruoja, tiria ir skelbia tarptautines sutartis, sudarytas valstybių – JTO narių;
14) atlieka kitą darbą, kurį paveda GA ar ST.

Tarptautinis Teismas
Tarptautinis Teismas yra pagrindinė JTO teisminė institucija. Jo veikla grindžiama Tarptautinio Teismo Statutu, esančiu sudedamąja JTO Įstatų dalimi.
Tarptautinis Teismas pradėjo funkcionuoti 1946 metais, pakeitęs anksčiau buvusią teisminę instituciją -Nuolatini Tarptautinio Teisingumo Teismą, veikusį nuo 1922 metų ir likviduotą kartu su TS.
Visos valstybės JTO narės yra Tarptautinio Teismo Statuto dalyvės. Valstybė, kuri nėra JTO narė, gali tapti Tarptautinio Teismo Statuto dalyve kiekvienu konkrečiu atveju GA nustatytomis pagal ST rekomendaciją sąlygomis. Dabar yra dvi valstybės (Šveicarija ir Nauru), kurios, nebūdamos JTO narės, yra Tarptautinio Teismo Statuto dalyvės.
Teismo kompetenciją sudaro dvi jo funkcijos:
l. Ginčų tarp valstybių nagrinėjimas ir sprendimas
2. Konsultacinių išvadų teisės klausimais teikimas.
JT sistema
Nuo pat JTO veiklos pradžios jai labai daug padeda JT sistemą sudarančios JT specilizuotosios įstaigos, kitos universalios tarptautinės organizacijos ir tarpvyriausybinės institucijos, kurios atskirose specializuotose veiklos srityse siekia vieno iš JT tikslų – gerinti socialines ir ekonomines žmonijos gyvenimo sąlygas, skatinti ekonominę ir socialinę plėtrą bei pažangą.
JT sistemoje veikia nemažai vadinamųjų specializuotų įstaigų; tai, pavyzdžiui, Tarptautinė darbo organizacija (ILO), Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija (1CAO), JT Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO), Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija (VVHO), Pasaulinė pašto sąjunga (ŪPU), Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga (ITU), Tarptautinė jūrų organizacija (IMO), Pasaulinė intelektualinės nuosavybės organizacija (WIPO), Tarptautinė atominės energetikos agentūra (IAEA), Pasaulinė meteorologijos organizacija (WMO) bei kitos organizacijos.
Kitose pasaulio dalyse pagrindinės politinės regioninės organizacijos formos apima Amerikos Valstybių Organizaciją (OAS), Centrinės Amerikos Valstybių Organizaciją(ODECA), Afrikos Vienybės Organizaciją (OAU), Pietryčių Azijos Valstybių Asociaciją (ASEAN) ir Arabų Lygą. Britanijos Sandrauga, įvardijanti tai, kas anksčiau buvo vadinama Britanijos imperija.

Leave a Comment