Tarptautinių aplinkosaugos problemų ištakos

Turinys

I. Aplinkos ir aplinkosaugos sąvoka ………………………………. 3 psl.

II.Aplinkosaugos problemų atsiradimo priežastys

1. Aplinkos apsaugos problemų iškilimas tarptautinėj darbotvarkėj 4 psl. 2. Liberalų ir neoliberalų požiūris į jų sprendimą…………..…………5 psl. 3. Aplinkosaugos problemų sprendimas……………………………… 6 psl. 4. Projektai ir programos sukurtos spręsti šioms problemoms…….. 7 psl.

III. Išvados ………………………………………………………… 9 psl.

IV. Naudotos literatūros sąrašas …………………………………..10 psl.

Įvadas Ką mums reiškia aplinkosaugos problemos? Kaip dabartinis pasaulis bando jas išspręsti? Kodėl jos iškilo ir kodėl tik pastaruoju laikotarpiu jas pradėta spręsti? Šie klausimai aktualūs šiuolaikiniai visuomenei, todėl aš ir pasirinkau tokią temą, kuri padėtų atsakyti į šiuos klausimus. Toks ir yra mano darbo tikslas–išsiaiškinti aplinkosaugos sąvoką, aplinkosaugos problemų ištakas bei būdus, kaip jas išspręsti, pateikti savo požiūrį kodėl šios problemos iškilo ir kodėl žmonės nesugeba jų išspręsti. Kadangi aplinkosauga yra viena svarbiausių sričių, kurioje turėtų pasireikšti žmonių ir net valstybių bendradarbiavimas, ji labai tampriai siejasi su globalizacijos procesu. Globalizacija naujas žmonijos raidos posūkis istorijoje, prasidėjęs XX a. antroje pusėje turi ypač didelę reikšmę sprendžiant aplinkosaugos problemas visame pasaulyje. Tačiau čia tik pradžia to didelio darbo, kurį žmonija turės atlikti, kad išspręstų visas aplinkosaugos problemas. Savo darbo dėstymą aš suskirsčiau į kelias dalis. Pirmoje dalyje apžvelgsiu aplinkos ir aplinkosaugos sąvokas, antroje–šių problemų atsiradimo priežastis ir būdus kaip tas problemas spręsti. Norėdamas išsiaiškinti šiuos klausimus informacijos ieškojau internete, taip pat susipažinau su aplinkosauga ne tik tarptautiniu mastu siejant šias problemas su tarptautine aplinka, bet ir siejant jas su ekologų požiūriu, kuris dažnai nesutampa su tarptautinių santykių veikėjų mintimis.

Todėl savo darbe aš apžvelgsiu ir ekologų, ir politinių veikėjų (pvz.:liberalų ir neoliberalų) požiūrius, kad galėčiau geriau išsiaiškinti ir suprasti, kodėl šios aplinkosaugos problemos iš valstybių aplinkos iškyla į pasaulinę erdvę ir tampa globaliom problemom ir norint jas išspręsti jau reikia įdėti žymiai daugiau pastangų ir laiko.

Pastaruosius tris dešimtmečius aplinkosaugos klausimas iškyla vis dažniau ir dažniau tarptautinėje darbotvarkėje. Vis didėjantis žmonių skaičius, bent jau Vakarų šalyse, veda prie to, kad žmogaus socialinės ir ekonominės veiklos grėsmė gali pakenkti aplinkai . Per paskutinius penkis šimtmečius gimė daugiau žmonių nei per ankstesnį tūkstantmetį. Smarkiai didėjanti žmonių populiacija siekdama aukštesnio pragyvenimo lygio yra potenciali grėsmė aplinkai. Maisto gamyba yra vienas iš pavyzdžių: pasaulinis maisto suvartojimas per paskutinius 40 metų išaugo greičiau nei pasaulinė populiacija. Bet suvartojimas yra sutrikdytas: išsivysčiusiose Vakarų šalyse yra didžiulis maisto perteklius, o trūkumas yra neturtingose šalyse. Kur yra maisto trūkumas, žmonės stengiasi išgauti iš žemės viską ką gali ir tai gali privesti prie visiško miškų iškirtimo ir dykviečių didėjimo. Tačiau net ir ten kur maisto yra gausu, gali taip pat iškilti aplinkos problemų susijusių su pesticidų naudojimu. Industrinė masinė gamyba yra grėsmė, kad gali būti išeikvoti ir taip nepakankami energijos ir žemės šaltiniai, kadangi vietinės aplinkos degredavimo problemos vis labiau yra įtraukiamos į tarptautinį akiratį. Pvz. oro tarša nesustoja tarp sienų; rūgštūs lietūs ( pvz .: iš Prancūzijos ) kenkia žmonėms, požeminiam vandeniui, žuvims vandenyje, miškams ne tik Prancūzijoje bet ir kaimyninėms Europos šalims, t.y. visai mus supančiai aplinkai.

Taigi kas yra aplinka. Ją galima apibrėžti dviem reikšmėm. Siaurąją prasme aplinką galima suprasti kaip erdvę, kurioje nuolat gyvena, dirba ir ilsisi žmonės, plačiąja-kaip žmogaus egzistavimo sferą, susidedančią iš gamtos, antropogeninų, (žmogaus sukurtų) objektų ir visuomenės. Šią aplinkos sampratą dažniausiai vartoja socialogai, filosofai ir politikos mokslų veikėjai . Pagal UNESCO priimtą apibrėžimą aplinka-tai pasaulio dalis, kurią žmogus naudoja, veikia ir prie kurios prisitaiko. Ją sudaro įvairūs sąveikaujantys gyvosios ir negyvosios gamtos elementai, jų įvairovė. Taigi nustatėme kas yra aplinka dabar apžvelgsime aplinkosaugos prasmę. Aplinkosauga dažnai siejama su gamtosauga, bet šios reikšmės skiriasi. Gamtos apsauga palaiko sąveiką tarp žmogaus veiklos ir gamtinės aplinkos. Ji padeda racionaliai naudoti ir atkurti gamtinius išteklius, saugoti gamtą ir žmonių sveikatą nuo kenksmingų tiesioginių ir netiesioginių ūkinės veiklos poveikio padarinių. Aplinkosaugos prasmė yra platesnė. Aplinkosaugos tikslas–ne tik tausoti gamtą, racionaliai naudoti jos išteklius, bet ir sudaryti prielaidas tolygiam visuomenės gerovės kilimui bei dvasinės kultūros plėtotei (pasauliniu, teritoriniu ir vietiniu mastu). Nors aplinkosaugos kokybė priklauso nuo atskirų valstybių (teritorijų) ekonominės raidos, bet pagal tai jos apsaugą diferencijuoti galima tik iš dalies, nes biosfera yra nedaloma. Pvz.: sumažėjus atogrąžų miško plotams, deguonies reprodukcija įgavo globalinę reikšmę: į atmosferą patekusios pramonės gigantų išmestos dulkės, dūmai, aerozoliai nusėda ne vien arti sklaidos židinio, bet ir pasklinda po gana didelę teritoriją, pasiekia net Antarktiką, veikia viso pasaulio klimatą. Taigi aplinkosauga visur vienodai svarbi, skiriasi tik sprendžiamų problemų pobūdis ir priemonės. Didžiulė mokslo ir technikos pažanga, vis spartėjanti urbanizacija, didelis industrinės gamybos tempas pertvarko planetos veidą. Tačiau ši pažanga teikdama materialines gėrybes bei komfortą kelia ir naujas problemas: didėja aplinkos užterštumas, skursta ir nyksta įvairios ekosistemos, stokojama gamtos išteklių, kyla pavojus ilgame evoliucijos kelyje nusistovėjusiai gamtinei pusiausvyrai.
Kadangi aplinkosaugos problemų pavieniai kraštai ar valstybės nebegali išspręsti tenka jungti jų pajėgas bei remtis naujausiais mokslo laimėjimais. Kur slypi aplinkosaugos problemų ištakos? Pagrindinės yra dvi priežastys: viena susijusi su ekologine etika, t.y. priklauso nuo žmogaus požiūrio į jį supančią aplinką, kita susjusi su globalizacija ir tuo, kad aplinkosaugos problemos tampa vis labiau globalizuotos. I. Pirma priežastis ta, kad žmonės pradeda suvokti, jog vyraujančios politinės organizacijos fomos neišsprendžia žmogaus santykio su natūraliąja aplinka problemos. Tarptautines aplinkosaugos problemos išryškėjo per pastaruosius du dešimtmečius, nes ypač išaugo aplinkos taršos tempai ir žmonės vis aiškiau pradeda suprasti iškylančias aplinkosaugos problemas bei, kad šios problemos rimtos. Nors bendras problemos vaizdas dar nėra visiškai aiškus ir nors dažnai ginčijama tai, jog jau ,,peržengėme ribą” vis daugiau faktų rodo, kad žmogaus socialinė bei ekonominė veikla daro vis didesnį spaudimą mus supančiai aplinkai ir kad žmonija visai realiai baigia užpildyti jai skirtą ekologinę nišą. II.Antroji priežastis kaip minėjau yra ta, kad šiuolaikinės ekologinės problemos tampa vis labiau globalizuotos (nepripažįstančios valstybių sienų) trim atžvilgiais: 1. Žmonija dabar susiduria su daugybe ekologinių problemų, kurios yra globalinės tiesiogine šio žodžio prasme, nes susijusios su kiekvienu ir gali būti efektyviai sprendžiamos tik visų ar bent didžiosios daugumos valstybių bendradarbiavimo būdu: klimato kaitą bei šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo kontrolė; ozono sluoksnio apsauga; biologinės įvairovės palaikymas; specifinių regionų tokių kap Antarktika arba Amazonė išsaugojimas; jūrų šelfo tvarkymas bei okeanų apsauga yra aiškiausi šių problemų pavyzdžiai. 2. Daugelis kadaise buvusių regioninių arba vietinių ekologinių problemų – miestų tarša, miškų nykimas, dykumų plėtimasis , rūgštūs lietūs, vandens ar kuro išteklių išnykimas dabar kelia tarptautinę grėsmę, nes griauna silpnesnių ir neturtingesnių valstybių ekonomiką bei socialinę jų struktūrą, keldamos arba aitrindamos valstybių vidaus ir tarpvalstybinius nesutarimus bei konfliktus, taip pat skatinančios didėjančius migracijos srautus. Be to nors daugelis šių problemų yra lokalizuotos tuo atžvilgiu, kad jų padariniai jaučiasi lokaliai, jų priežastys dažnai peržengia valstybių sienas, nes vietinės ekosistemos yra įtrauktos į tarptautinės gamybos ir mainų struktūras.
3. Antras atžvilgis padedą suvokti trečią, daugeliu požiūrių svarbiausią, globalizavimo aspektą-tą, kurį lemia sudėtingas, tačiau glaudus ryšys tarp ekologonių problemų atsiradimo ir dabartinės, faktiškai jau globalinės ekonominės sistemos funkcionavimo. Viena vertus, daugybę ekologinių problemų kelia tai, kiek industrializuotų šalių turtingumas buvo pasiektas alinant energetinius bei gamtinius išteklius nustumiant į ,,ekonominį šešėlį” kitas ekonominės sistemos dalis. Kita vertus, plačiai pripažįstamas skurdo, gyventojų skaičiaus augimo ir aplinkos taršos ryšys, į kurį atkreipė dėmesį Brundtlando komisija 1987 m. ir kuris tapo pagrindine ,,Žemės viršūnių” tema susitikime Brazilijoje 1992m. birž. Tvarus vystymasis – tai iš esmės globalinė problema, tiek dėl to, kad šalis sieja ekonominė tarpusavio priklausomybė ,tiek ir dėl to, kad toks vystymasis kelia esmines turto, išteklių ir galios pasiskirstymo tarp Šiaurės ir Pietų problemas. Tačiau sprendžiant šias aplinkosaugos problemas išryškėjo du požiūriai, pagrinde tai buvo neorealistų ir neoliberalų. Taigi devintajam dešimtmety, sustiprėjus ginčams tarp neorealistų ir neoliberalų buvo padaryta daug nagrinėjant tarpvalstybinį bendradarbiavimą ekologijos srityje, režimų formavimo politiką, taip pat ieškant teorijos, geriausiai paaiškinančios kaip ir kodel toks bendradarbiavimas galimas. Liberalai teigia, kad ekologinė šalių tarpusavio priklausomybė kels problemas, kurios gali būti sprendžiamos tik kuriant naują ir vis platesnį šalių bendradarbiavimo mechanizmą. Radikali ekologinė planetos degradacija reikš nuostolius visiems ir tai labiau nei ekonominės priklausomybės atveju valstybes įstums į padėtį, iš kurios jos negali ištrūkti vien savo jėgomis ir todėl bus priverstos bendradarbiauti. Priešingai neoliberalai (realistai ir ekogolistai) nurodo daugybę išliekančių kliūčių bendradarbiauti: dėl daugelio tarptautinių institucijų silpnumo ir sankcijų taikymo galios stokos, į neregėtai išaugusį bendradarbiavimo ir politikos koordinavimo poreikį, sprendžiant daugumą ekologinių problemų; į spaudimą, kurį patiria valstybės bei jų atstovai dėl reikalavimų paisyti pirmiausia tiesioginių trumpalaikių šalių vidaus interesų bei išlaikyti politinę autonomiją.
Kiekvienu atveju aplinkosaugos problemas teks spręsti atsižvelgiant į globalinę politinę situaciją, kai valstybės vis dar vaidina svarbų vaidmenį. Tačiau svarstant globalines aplinkosaugos problemas ,,atskiros šalies politinė teorija“ intelektiniu požiūriu jau nėra patenkinama alternatyva. Taigi kyla klausimas kada pradėta rūpintis aplinkosaugos problemomis, kur randasi šių problemų sprendimo ištakos. Rimčiau aplinkosauga imta rūpintis tik po II pasaulinio karo, nes iki tol gamtos turtai–naudingos iškasenos, žemė, vanduo, oras, miškai – buvo naudojami tiek kiek įstengta juos perdirbti. Į pasekmes neatsižvelgta tol, kol nekontroliuojamos antropogeninės veiklos neigiamybės tapo jau per daug aiškios ir neapdairūs veiksmai pradėjo trukdyti civilizacijos progresui bei grėsti žmogaus egzistencijai. 1948m. UNESCO iniciatyva buvo sukurta tarptautinė gamtos ir jos išteklių aosaugos sąjunga IUCN, kurios tikslas skatinti gamtos išteklių racionalų naudojimą ir išsaugojimą ekonominei bei socialinei plėtrai , mokslui ir kultūrai. Prie UNESCO sekretoriato įkurta mokslininkų grupė nuo 1974 m vykdo labai šiuo metu svarbią programą, pavadintą ,,Žmogus ir biosfera”. Pagrindinis jos tikslas-skatinti racionaliai naudoti gamtos išteklius, saugoti augmeniją ir gyvūniją, mažinti neigiamą užterštos aplinkos poveikį žmogui. Aplinkos saugojimu nuo užterštumo taip pat rūpinasi ir Jungtinės Tautos. Šioje organizacijoje aplinkos apsaugos klausimai buvo svarstyti jau 1967 m. analizuojami daugelyje asamblėjų ir konferencijų. 1972 m. Stokholmo konferencijoje buvo nagrinėjamas aplinkos poveikis žmonijos sveikatingumui, sukurta aplinkos valdymo taryba, kurią sudarė 58 valstybių atstovai. Baltijos šalis vienija 1974 m. Helsinkyje įkurta Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisija (HELCOM), kurios veikloje Lietuva dalyvauja nuo 1992 m. Apie aplinkos išsaugojimo problemų rimtumą galima spręsti ir iš to, kad 1972 m. jau minėtoje Stokholmo konferencijoje Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja birželio 5 dieną paskelbė pasauline aplikosaugos diena. Ši konferencija buvo skirta globalioms aplinkosaugos problemoms spręsti. 1/5 šalių ir tarptautinių organizacijų atstovai pareiškė, kad Žemės gelmių ištekliai, oras, vanduo, ekosistemos turi būti išsaugotos ateitiems kartoms. Ši diena minima siekiant atkreipti dėmesį į gamtos pažeidžiamumą.
2002 m. Pasaulinės aplinkos apsaugos dienos devizas-,,Suteikime Žemei galimybę gyvuoti”. Tarptautinėms aplinkos apsaugos problemoms spręsti yra surengta daug konferencijų, seminarų, įkurta tarptautinių organizacijų (pvz. GREENPEACE ), kuriamos įvairios programos. Prie to prisideda ir valstybių vyriausybės, ir nevyriausybinės organizacijos, ir pavieniai asmenys. Aš išsamiau apžvelgsiu vieną programų, kurią rengia Jungtinių Tautų Organizacija. Pasaulio aplinkos fondo Mažųjų projektų programa (PAF MPP) pradėta po 1992 m. Rio de Žaneiro konferencijos, siekiant paremti bendruomeninių organizacijų ir nevyriausybinių organizacijų siekius prisidėti prie pasaulio išsaugojimo. Ši programa finansuoja nedidelius projektus trijose srityse: 1. Biologinė įvairovė–pajūrio, paviršinių vandenų, miško ir agro-kraštovaizdžio ekosistemų apsauga ir neigiamo poveikio joms mažinimas, subalansuotasis biologinių išteklių naudojimas, vietinių žemės ūkio veislių skatinimas. 2. Klimato kaita–energijos taupymas ir efektyvesnis naudojimas, atsinaujinančios energijos įsisavinimas, transporto taršos mažinimas. 3. Tarptautiniai vandenys–vandens telkinių užterštumo prevencija, netaršiųjų verslų ir veiklos skatinimas, patvarių organinių teršalų mažinimas, atliekų perdirbimas. Mažųjų projektų programos misija remiasi tikėjimu, jog tik bendruomenių pastangomis galima išlaikyti trapų balansą tarp žmogaus poreikių patenkinimo ir gamtos įstatymų. Pripažįstant nevyriausybinių organizacijų ir bendruomenių organizacijų vaidmenį ir gebėjimus saugoti aplinką vietiniame lygmenyje, prisidėti prie pasaulinių aplinkos apsaugos problemų sprendimo, finansinė parama teikiama joms tiesiogiai. Nors pasaulio aplinkos fondo mažųjų projektų programos projektai yra smulkūs, jų indėlis yra didelis: daugiau nei 2300 projektų jau įgyvendinta 60 šalių, kurie pagerino aplinkos kokybę ir vietinių žmonių gyvenimo sąlygas. Tačiau siekiant geresnių rezultatų sprendžiant aplinkos apsaugos problemas to nepakanka, reikia vienyti organizacijų ir valstybių jėgas kovoje su aplinkos tarša ir jos nykimu. Tuo tikslu ir buvo sukurtas EMERALD ekologinis tinklas kai dar nebuvo dabartinės Europos Sąjungos.Europos taryba apie 1970 m. išskyrė teritorijas, svarbias
floros ir faunos išsaugojimui. Vėliau EMERALD tinklo pagrindu buvo sukurtas naujas ekologinis tinklas NATURE 2000. Pastarasis tinklas taikomas tik Europos Sąjungos šalyse, o EMERALD tinklo nuostatomis gali vadovautis ir ne Europos Sąjungos narės. Šalys įstodamos į Europos Sąjungą, pasirašant sutartį įsipareigoja kurti ir tvarkyti tinklą NATURE 2000. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą svarbiausias tikslas sukurti Europos Sąjungos ekologinį tinklą NATURE 2000. Turint galvoje, kad lietuvių ekologinė etika yra labai žema ir daugelis net neįsivaizduoja, kokią žalą žmogaus veikla daro aplinkai, galima teigti, kad tai bus viena iš rimčiausių problemų, kurias teks spręsti Lietuvos gamtosaugininkams. Galbūt bendras vaizdas dar nėra toks katastrofiškas kaip atskiri jo elementai–turbūt ne vienam teko matyti Nemuną prie Kauno ir pačiam Kauno mieste, jis atrodo lyg visos Lietuvos kanalizacijos nuotekų vamzdžiai būtų sukišti į jį, ir ne tik Nemunas. Daugelis Lietuvos upių kenčia dėl panašių problemų, kurios skatina upėse augalijos populiacijos grėsmingą augimą tuo pačiu tai veda į pražūtį pačią upę–joje nyksta gyvūnija ir pati upė seklėja. Kodėl dažnas lietuvis be jokio gailesčio naikina supančią aplinką–kerta medžius, šiukšlėmis užverčia laukus, miškus, teršia vidaus vandenis? Ar tai lemia nepakankamas šalies vyriausybės dėmesys šiam klausimui ar pasyvi aplinkos apsaugos organizacijų veikla. Tačiau viskas prasideda nuo kiekvieno iš mūsų individualaus požiūrio į mus supančią aplinką. Deja šis požiūris galbūt ir sovietizacijos paveiktas yra neigiamas ir ne vienas net nesusimąstome išmesdami kokią šiukšlę ar nukirsdami kad ir tą pačią eglutę ar kitą medį. Jokia organizacija ar vyriausybė negali išspręsti šių problemų, jei nesistengs jas spręsti kiekvienas iš mūsų ir nelauks, kol tos atrodo mažytės problemėlės pavirs nebeišsprendžiamomis tarptautinėmis aplinkos apsaugos problemomis.

Išvados:

Tačiau nors ir negatyvių procesų biosferoje gausėja, organinis pasaulis būdamas labai plastiškas ir ištvermingas, visko nepraranda: daugelis jo rūšių geba prisitaikyti prie pakitusių sąlygų ir toliau egzistuoja. Tačiau kyla klausimas ar sugebės išlikti žmogus? Šiandien daugelis mokslininkų ne juokais sunerimę, ir kai kurie iš jų kelia hipotezę; o gal žmonija yra iš tikrųjų ta evoliucijos šaka, kuri neturi ateities ir grimzta į nebūtį? Gal žmonija su visa gamybos įranga–tai ,,technologinis dinozauras”, kuriam lemta išnykti nuo Žemės paviršiaus dėl neprisitaikymo prie gamtos? Žinoma, tai gali atrodyti per daug dramatiškai, tačiau negalime neigti to, kas labai akivaizdžiai dabar vyksta tarptautinėj sistemoj: aplinkosaugos problemos vis labiau iškyla į viešumą pačiais nemaloniausiais savo būdais: galbūt iš tiesų vertėtų susimąstyti ar neperžengėme tos ribos, kuri yra užbrėžta tarp žmogaus ir gamtos. Žiūrint kitu atžvilgiu ar įmanoma dabar įvertinti tą žalą, kurią žmogus daro aplinkai; kaip įvertinti pvz.: naftos išsiliejimą iš sugedusio tanklaivio ar platformos, o pastaruoju metu šita problema labai dažnai nuskamba tarptautinėj dienotvarkėj. Tokiu atveju žalos jokiais pinigais neatlyginsi, tad vėl tenka viską užmiršti ir gyventi iš naujo. Tačiau kiek tai gali tęstis? Tuo galima ir paaiškinti žmonijos palyginimą su ,,dinozauru”. Tad reiktų padaryti išvadas kiekvienam individualiai ir nežiūrėti, kad galbūt kitur aplinka yra labiau teršiama, kitur mažiau, nemanyti, kad tai neliečia kiekvieno iš mūsų .Juk būtent nuo žmogaus veiklos prasideda visos aplinkos apsaugos problemos–tai ir yra tarptautinių aplinkos apsaugos problemų ištakos. Visų pirma jos prasideda mumyse ir tik po to išauga vėlgi dėl pačio žmogaus neveiklumo į tarptautines problemas, su kuriomis dabar ir tenka susidurti ir kurias pradėti iš esmės spręsti turi jau mūsų karta, kad būtų palikti ateinančiom kartom tie patys gamtos turtai, kokius mes radome atėję į šį pasaulį, ir, kad žmonija neišnyktų, kaip ,,dinozauras”.

Naudota literatūra:

1. J. Baylis, S. Smith. The Globalization of World Politics. Oxford Univesity, 2001 m. 2. G. Vitkus. Europos Sąjunga enciklopedinis žynynas. Vilnius, 2002 m. 3. Paieškos puslapiai internete 4. P.Baltrėnas, D.Lygis, P.Mierauskas, V.Oškinis, R.Šimaitis. Aplinkos apsauga.Vilnius enciklopedija ,1996m.5. K.Booth, S.Smith. Tarptautinių santykių teorija šiandien.Algarve, 2000m.