Turinys
Įvadas…………………………………………………………………………………………………………………31.Tarptautiniai konfliktai: prigimtis ir priežastys…………………………………………………41.1 Konflikto prigimtis ir priežastys………………………………………………………………………..52.Didžiųjų valstybių politika: „Rytai“ ir „Vakarai“……………………………………………..72.1 Didžiųjų valstybių interesų susidūrimai kitose valstybėse…………………………………….83.Konfliktų sureguliavimas…………………………………………………………………………………10Išvados……………………………………………………………………………………………………………….12Šaltiniai ir literatūra…………………………………………………………………………………………..13ĮvadasKiekviena valstybė ir jos vykdoma politka yra siejama su viešpatavimu, valdžia, siekiu valdyti bei naudoti valdžią. Valstybės yra pagrindinės tarptautinių santykių veikėjos. Taigi užsienio politika kiekviena valstybė bando įgyvendinti savo nacionalinius interesus su kitomis valstybėmis. Kova dėl gėrybių, valdžios, statuso suprantama kaip konfliktas. Konfliktas glūdi Vakarų civilizacijos esmėje – kas geriausias yra šiandien. Pats konfliktas tampa stimulu tolimesniam vystymuisi. Valstybės koordinuoja ir vertina savo politiką su bendru sistemos efektyvumu. Siekiama, kad santykiai tarp valstybių, siekiant stabilumo, būtų skaidrūs ir nuspėjami. Stabilumo išlaikymas yra visų trokštamas tikslas, o pats konfliktas – sąveikos tarp valstybių patikrinimas. Pasibaigus šaltajam karui Jungtinės Tautos, NATO, Jungtinės Amerikos Valstijos, o pastaruoju metu ir Europos Sąjunga – visos dalyvauja misijose, kai pokonfliktinėje aplinkoje, padedant ginkluotosioms pajėgoms, būtų diegiama demokratizacija. Taikos įtvirtinimo arba stabilizacijos operacijos tapo vyraujančia ginkluotųjų pajėgų panaudojimo pasaulyje po šaltojo karo priežastimi. Ginkluota jėga tapo vieninteliu, galinčiu dažniausiai garantuoti sėkmę įrankiu, kuriuo, iškilus konfliktui, peraugančiam į karo grėsmę, gali naudotis tarptautinė bendruomenė. Šiandien pasaulis vertinamas per savų politinių ir ekonominių interesų prizmę, ir šiandien dėl šių interesų vyksta ne tik politinė konkurencija, bet ir karai, ir šiandien pasaulis – nors ir neformaliai – skirstomas įtakos zonomis. Diktatoriški režimai ir teroristinės organizacijos vadinamojo III-ojo pasaulio šalyse dažnai panaudojami didžiųjų valstybių kaip pretekstas įvesti tose šalyse savo tvarką. Didžiųjų valstybių manipuliacija taipogi išlieka svarbiu veiksniu Artimųjų ir Vidurio Rytų islamo šalių tarpusavio santykiuose. Kova dėl interesų, demokratinių laisvių primetimas prievarta, užsienio šalių karinė intervencija tose šalyse sukelia naujus vietinius konfliktus, vidinę anarchiją.
Šiame darbe pamėginsiu plačiau išdėstyti: konfliktų prigimtį; dėl ko konfliktuojama; kaip konfliktai panaudojami savo tikslų siekimui; geopolitinius valstybių žaidimus; bus paliesti aspektai tokie kaip – šiandieninė situacija pasaulyje, o būtent Artimųjų ir Vidurio Rytų valstybės.1.Tarptautiniai konfliktai: prigimtis ir priežastysPirmiausia reikėtų paaiškinti, kas yra tarptautinis konfliktas. Tai „prieštaravimų tarp kelių ar keletos valstybių vystymosi fazė. Tarptautinis konfliktas skiriasi nuo prieštaravimų kylančių tarptautinėje arenoje. Prieštaravimai gali tapti konflikto objektyvia priežastimi. Prieštaravimai ir konfliktai yra skirtingo lygio fenomenai. Skirtingi dalykai yra ir tarptautiniai konfliktai bei tarptautinės krizės, kurios yra besivystančio konflikto fazė. Krizė yra kritinė konflikto išsivystymo riba. Šioje vietoje konfliktas gali peraugti į ginkluotą susirėmimą.“ Konfliktai valstybių arba buvusių sudėtinių valstybių viduje, kylantys dėl etninių, religinių skirtumų gali peraugti į tarptautinius regioninius konfliktus ir plėstis. Šaltojo karo laikotarpiu tarptautinis konfliktas buvo Rytų ir Vakarų įtampa, o dabar pagrindinis konfliktas yra Šiaurės ir Pietų įtampa. Trečiojo pasaulio šalyse yra dažnesni vidaus konfliktai, kurie skatina tarpvalstybinius konfliktus. „ Tarpvalstybiniam elgesiui yra būdingi visi konflikto tipai, pradedant jėgos politika bei grasinimais panaudoti jėgą ir baigiant tikru karu, kuris mūsų šimtmetyje tapo neįsivaizduojamai destruktyvus. Kova, kai konfliktas toks aštrus, jog susitarimas nėra įmanomas, tad vienintelis siekiamas tikslas yra varžovo pašalinimas. Naujos institucijos ir metodai ne tik išreiškė nuostatą, jog kova iki pergalės, sunaikinant priešininką, yra nepageidaujama, bet ir įtvirtino ją tarptautinėje teisėje.“ Dabar terorizmas yra laikomas šiuolaikinių konfliktų priežastimi ir tam tikra prasme yra jų išraiška, nes net ir maži teroro aktai turi didelį poveikį tarptautiniams santykiams. Terorizmas aiškiai parodė, kad jis gali žvėriškai smogti bet kurioje pasaulio vietoje. Dabartinis tarptautinis konfliktas, kilęs po teroro aktų Niujorke ir Vašingtone, vadinamas „religijų susidūrimu”, bet ar tai neiškraipo religijos esmės. Rugsėjo 11-osios įvykiai paskatino pažvelgti į smurto ir terorizmo priežastis ir pripažinti, kad skurdas ir didžiulis turtingų ir skurstančių šalių atotrūkis didina smurto galimybę. Tai prieštaravimas tarp išsivysčiusių valstybių ir Trečiojo pasaulio šalių, kurį skatina didelis tų šalių ekonominis atsilikimas ir socialinės raidos skirtumai. Šiuo metu didžiulę grėsmę kelia nelegali prekyba masinio naikinimo cheminiais, bakteriologiniais bei branduoliniais ginklais, ypač tuomet, kai tai glaudžiai siejasi su terorizmu. „Tarptautinis konfliktas yra ypatingas politinis santykis tarp valstybių, kai daugybė konkrečių prieštaravimų išsprendžiama konflikto forma, kurio padariniai sunkiai prognozuojami. Taip atsitinka todėl, kad, būdamas poitiniu santykiu, konfliktas išryškina ne tik objektyvius prieštaravimus, bet ir antrinius, tretinius subjektyvius prieštaravimus, kurie savo ruožtu stimuliuoja ir plečia konfliktą, pakreipia jį į vieną ar kitą pusę. Tokioje situacijoje tarptautinis konfliktas dėl tam tikro savarankiškumo, savo vystymosi logikos įgyja ir grįžtamojo ryšio savybių, t.y. gali ir pats daryti įtaką kitiems santykiams ir netgi prieštaravimams, dėl kurių išsivystė ir pats konfliktas, taip pat paveikti jo sprendimo būdus.“ Aiškinantis bet kokio pobūdžio konfliktą, reikia išsiaiškinti jo prigimtį.1.2 Konflikto prigimtis ir priežastys
„Atskirų valstybių egzistavimas nuo seno yra mįslė tarptautinių santykių sistemos analitikams: remdamiesi labai skirtingais argumentais jie paprastai pabrėžia šios sistemos pirmenybę atskirų valstybių atžvilgiu. Ginčai, kylantis išsivysčiusiame pasaulyje dėl tokių dalykų, kaip socialinė rūpyba, švietimas ar liudija esamą ateityje išliksiančią valstybės galią. Šiuolaikinės valstybių sistemos klostymasis daugeliu požiūriu priklausė nuo transnacionalinių ekonominių procesų bei nuo transnacionalinių kultūrinių, religinių bei politinių bendruomenių egzistavimo. Tarptautiniai santykiai – tai pirmiausia santykiai tarp valstybių.“ Visa politika sukasi apie galios siekimą ir jos demonstravimą. „Tarptautinę politiką lemia ne tik įvairių valstybių… turima galia, bet ir jų pripažįstamos vertybės; „valstybės interesų“ sąvoka, sąlygojanti valstybės elgesį, grindžiama ne vien elgesio motyvais“. Santykiuose tarp išsivysčiusių šalių karinė galia visada buvo ir išlieka labai reikšminga.Žvelgiant į priešistorę, europiečių vykdoma kolonijinė politika, jų įsitikinimas išskirtine savo misija “šviesti” pasaulį pajungiant jį savo valiai, yra didžiavalstybiškumo pasekmė, ar priežastis. Tokios nuostatos padeda valstybėms tapti “didžiosiomis”. Vakarų Europos valstybės plėtėsi užjūrio kolonijų dėka, tuo tarpu Rusija visas kolonijas turėjo tiesiogiai geografiškai susietas su metropolija. XX a. I-oje pusėje ir ypač viduryje prasidėjus pasauliniam dekolonizacijos procesui, Rusija – skirtingai nuo V.Europos šalių – didžiumą kolonijų išlaikė. Vokietija, pavėluotai tapusi vieninga nacionaline valstybe, taipogi vykdė kolonijinę politiką. Tai sukėlė I ir II pasaulinius karus. Po II-ojo pasaulinio karo JAV atėjo į Vidurio Rytų regioną kaip supervalstybė, siekianti išlaikyti pusiausvyrą su TSRS. Lojalios šalys vienai ar kitai pusei– net ir su tironiškiausiais režimais – liko toleruojamos, nelojalios – susilaukdavo griežtų sankcijų. „JAV ir Sovietų Sąjunga turėjo savo įtakos sferas įvairiuose pasulio regionuose, ir jų konfliktas pasirekšdavo regionine forma neįgaudamas totalinių padarinių (Korėjos, Vietnamo krai, Angola)“ Tarp kitų valstybių taip pat kildavo konfliktai. Pagrindinis buvo ir dabar lieka pats svarbiausias Viduriniuose Rytuose – tai arabų šalių ir Izraelio konfliktas, dėl kurio buvo kilę keturi dideli karai. O į dabar vykstantį konfliktą šiame regione įsitraukė ir kitos šalys. Kas išprovokavo teroristų išpuolius JAV ir Vakarų Europoje.
„Tarptautinis konfliktas gimsta šiuolaikinių tarptautinių santykių sūkuryje kaip viena iš tarptautinio politinio proceso prieštaravimų vystymosi fazių. Tai ypatinga dviejų ar kelių šalių politinių santykių tiesioginė ar netiesioginė forma, koncentruotai išreiškianti tų šalių interesų, tikslų ar praktinių veiksmų susidūrimą“ . „Tarptautinių konfliktų priežastys: kada elitas bando įtvirtinti savo valdžią valstybės viduje tarptautinio konflikto pagalba; kada vyskta politinio ir karinio elito kova dėl įtakos sferų; ekonominio elito kova dėl įtakos tarptautinei politikai; agresyvi valdančiojo sluoksnio ideologija; psichologiniai vadovų motyvai, regauojant į ekstremalias situacijas ir pan. „ Rytų Europa ir visa buvusios Sovietų sąjungos teritorija nuolat buvo kylančių etninių konfliktų vieta, nes tautinės mažumos reiškė nepasitenkinimą savo padėtimi, reikalavo teritorinio sacarankiškumo. Prasidėjo etniniai kruvini konfliktai: Bosnijos – Hercogovinos karas; Jugoslavijos suirimas; Kaukazas ir Užkaukazė – Armėnijos ir Azerbaidžano karas; pats didžiausias šiame regione konfliktas prasidėjo, kai Čečėnija paskelbė nepriklausomybę nuo Rusijos. Šiuo metu Artimuosiuose Rytuose susiklosčiusi situacija – unikali. Izraelis bombarduoja Libaną, tačiau nekariauja su šia šalimi, nes Libano kariuomenė laikosi neutraliteto.Vilniaus universiteto dėstytojas, Artimųjų Rytų ir iranistikos specialistas Algimantas Litvinas, kalbėdamas apie Izraelio ir Libano konfliktą, įžvelgė Irano bei kitų islamo valstybių šešėlį: „Irano požiūriu konfliktas tarp Izraelio ir islamo valstybių yra tarsi užprogramuotas. Irano islamo respublika mano, kad islamas turi du didelius priešus: JAV ir Izraelį. Konfliktą sukėlė „Hezbollah“, kurią remia Iranas, veiksmai. Ši teroristinė organizacija Libano pietuose nori sukurti islamo valstybę. Jei „Hezbollah“ pavyktų šis planas, atsirastų tokia pat valstybė kaip Iranas. „Hezbollah“ yra ne tik idėjiškai, bet ir kariškai Irano palaikoma organizacija. Iranas neslepia savo siekių, kad Izraelis turi būti nušluotas nuo žemės paviršiaus, bet tiesioginis karinis konfliktas būtų pernelyg pavojingas. Iranas įsitrauktų į karinį konfliktą tik tuo atveju, jei Izraelis pradėtų karą su Sirija, nes Sirijos ir Irano tarpusavio pagalbos sutartyje numatoma pagalba kar…o atveju. „Beveik po dviejų tūkstantmečių grįžę į savo etninę istorinę Tėvynę, žydų tautos atstovai laikė savo prigimtine teise čia kurti savo (ir tik sau priklausančią) nacionalinę valstybę, o Vakarų valstybės tą teisę pripažino kaip kompensaciją už Holokaustą. Tuo metu šiame krašte gyvenantys arabai tokios teisės – nepripažino ir Izraelio valstybę laikė vakarietiškojo kolonializmo naujadaru“ Visi ginčai, konfliktai ir nesutarimai kyla dėl teritorijų, vienos šalies kišimosi į kitos politiką, ekonomiką. Įtampa kyla dėl religinių ir etninių interesų, kuri gali peraugti į vidinę suirutę ir į tokį konfliktą įsikiša išorinės jėgos. Bet ar tos jėgos tikrai nuslopina konfliktą ar jį dar labiau eskaluoja.2.Didžiųjų valstybių politika: „Rytai“ ir „Vakarai“Rusijoje, atsigavus po 1998 metų finansinės ir ekonominės krizės ir po 1991 metų, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, ginklų eksportas tapo antruoju (po naftos) valstybės pajamų šaltiniu. Paskutiniaisiais dešimtmečiais nė vienas tarptautinis konfliktas ar lokalinis karas nevyko plačiai nenaudojant rusiškų ginklų. Tarptautinė organizacija „Amnesty International“ ir oficialūs kai kurių Vakarų šalių pareigūnai labai griežtai kritikavo Rusiją už tai, kad pastaroji pardavė Sudanui karinius lėktuvus, nes Sudanas laikomas viena pagrindinių tarptautinių terorizmą remiančių valstybių ir tai gali sukelti rimtų pasekmių. Rusijos ginklų srautas į komunistinę Kiniją gali būti panaudotas prieš Taivaną, kurį JAV įsipareigojo ginti, jeigu jį užpuls Kinija. JAV smerkia Rusijos ginklų eksportą į Iraną ir Siriją, kurie beveik atvirai palaiko tarptautinį terorizmą. „Rusijos gamyklo už ginklų tiekimą Iranui jau susilaukė JAV sankcijų: už ginklus visi piniginiai atsiskaitymai vyksta per JAV bankus, konkrečiai, per „Bank of New York“. Šio banko atstovai jau pareiškė, kad pervedimai rusų ginklų pramonės įmonėms bus užšaldyti.“ Pati JAV visame pasaulyje ne tik toleravo bei rėmė, bet ir pati kūrė sau palankius autoritarinius režimus – ypatingai Lotynų Amerikos šalyse; ji padėjo iškilti S.Huseino režimui kaip atsvarai prieš revoliucinį Iraną, o dabar demokratijos vardan kovoja su Irako autoritariniu režimu. Imperialistinę politiką Vidurio Rytuose ištisus šimtmečius vykdė Prancūzija ir D.Britanija, Rusija, savų interesų čia turi bei juos kartkartėmis pareiškia ir Kinija. Tačiau ir musulmoniškasis pasaulis nėra vieningas. „Be paties pagrindinio ir seniausio konflikto tarp islamo religinių srovių (sunitų, šiitų, charidžitų) pokolonijinėje epochoje prasideda kova tarp skirtingų politinių vizijų ir doktrinų (islamistų, nacionalistų, marksistų, tradicionalistų ir kt.), neišnyko ir nacionaliniai konfliktai (tarp turkų ir kurdų, kurdų ir arabų, arabų ir persų), be to – gan dirbtinai regioniniu (o ne nacionaliniu) pagrindu sudarytos pokolonijinės arabų valstybės netruko susipriešinti dėl įtakos regione (Egiptas prieš Libiją 1983-84 m, Egiptas prieš Siriją ir Iraką 1952-58 m., Sirija prieš Iraką 1958 m. ir ypač 1991 m. – nors ir ne visais šiais atvejais šalių tarpusavio įtampa prasiverždavo kariniais konfliktais).“ „Sunku nepripažinti kai kurių Trečiojo pasaulio, tame tarpe – ir Vidurio Rytų – šalių tironiškų režimų ir agresyvių grupuočių įtakų jose. Abu Nidalio stovyklos Sirijoje, al Quaieda išpuoliai pačiose įvairiausiose pasaulio šalyse, Filipinų islamiškųjų separatistų barbariški žygiai, S.Huseino sankcijos prieš savo krašto disidentus ir senbuvių tautas (pvz., kurdus) sudaro prielaidą, jog laikyti stereotipinę kovą tarp “Rytų” ir “Vakarų” vien tiktai rezistencija prieš vakarietiškąjį imperializmą taipogi būtų pernelyg supaprastinta.“ Žydų vienybė taip pat tėra menama: tautoje vyksta konfrontacija tarp sionistinės grupuotės, kuri siekia tautinės valstybės ir globalistinės, kurie siekia integracijos į svetimų šalių visuomenes, jų politines, kultūrines ir ekonomines struktūras, tokiu būdu darant įtaką šioms šalims. Arabų šalys Izraelį laiko pagrindiniu Vakarų imperialistų ir pirmiausia – JAV – placdarmu Rytuose.Vidurio Rytų valstybių konfliktai sudaro galimybes kištis Didžiosioms Vakarų valstybės į jų šalių reikalus, bei turėti ten savų interesų. Artimuosiuose Rytų subregiono vyksta nuolatiniai karai: tiek arabų valstybių tarpusavyje, tiek su Izraeliu bei JAV, ir šiuose konfliktuose akivaizdžios didžiųjų valstybių – ypač JAV ir Rusijos – manipuliacijos.2.1 Didžiųjų valstybių interesų susidūrimai kitose valstybėse.„Šiaurės – Pietų konfliktas, pagimdęs neokolonializmą, nukrypo į ekonominio vystymosi problemas; pasikeitė pats problemų ratas – grėsmingiausi tarptautiniai konfliktai iš saugumo srities persikėlė į ekonomiką, išteklių rinką ir ekopolitiką; didžiausio pavojaus židiniai iš Europos pamažu nuslinko į Viduriniuosius Rytus ir Afriką; pasikeitė valstybių galia ir statusas.“ Didžioji iškastinio kuro dalis sukoncentruota nedidelėje Pasaulio dalyje. Varžybos dėl įtakos sferų tokiuose regionuose provokuoja nuolatinius tarptautinius konfliktus, kurių kaina siekia dešimtis ir šimtus milijardų dolerių. Kuo didesnę savo energetinių poreikių dalį šalis tenkina iš vietinių atsinaujinančių šaltinių, tuo mažiau ji yra priklausoma nuo energijos importo, šalies ekonomiką mažiau veikia vis dažnėjančios pasaulinės energetinės krizės. Taigi konfliktų priežastis reikėtų analizuoti per Trečiojo pasaulio vaidmenį visoje tarptautinėje sistemoje.Rusų įtaka Afganistane stiprėjo jau nuo 1953 m., kuomet ši šalis – pirmoji iš nekomunistinių (tuo metu) valstybių gavo sovietinę paramą, sovietai mėgino stiprinti savo įtaką, bet priimti Afganistaną į TSRS buvo pavojinga. Sovietų kariuomenės įvedimas į šalį virto žiauriu, niekur nevedančiu karu. Kariaudami Afganistane sovietai kėlė rimtą pavojų Vakarams, nes priartėjo prie Persijos įlankos ir Indijos vandenyno. Kaimyniniame Pakistane buvo steigiamos mudžahidų stovyklos, kurias finansavo JAV. Iš jų gimė Talibanas. 1989 m. sovietų kariuomenė pasitraukia iš Afganistano. Šalyje vėl įsiplieskia naujas karas – visų prieš visus. Talibanui pavyko dalinai stabilizuoti padėtį. Pasaulinė bendruomenė ir didžiosios valstybės kurį laiką neramiai stebėjo naująjį režimą. Kuomet Talibanas priima teroristinės grupuotės al Quaieda vadovą Usamą bin Ladeną, prasideda naujas tarptautinės reikšmės karas Afganistane- šįsyk supervalstybė, okupavusi šalį, buvo JAV. Sunaikinus Talibano sistemą, šalies valdžia palaikoma tiktai okupacinės kariuomenės jėga.„Kiekviena iš konfrontuojančių pusių – tiek JAV su savo sąjungininkais, tiek sovietinis blokas – visą Trečiąjį pasaulį matė kaip tarpusavio kovos lauką ir bet kuri šalis jų požiūriu turėjo pasirinkti vieną arba kitą pusę. Kai kurios šalys – Indija, Indonezija, Egiptas ir kt. – mėgino laikytis neutraliteto, tačiau kovojančiųjų blokų spaudimas vis didėjo.“ „JAV pro pirštus žvelgia į Rusijos veiksmus Čečėnijoje, o Rusija ribojasi santūria kritika JAV veiksmams Irake. Pirmajame kare išlaisvinant naftos ištekliais turtingą Kuveitą, JAV kare prieš Iraką JAV pusėje dalyvavo ir Sirija.“ Saudo Arabija nesikišo į JAV kovą su džihadininkais ir nerengė bendrų su JAV žvalgybinių operacijų. Po JAV invazijos į Iraką Saudo Arabija suvokė, kad bendradarbiavimo su supervalstybe išvengti nepavyks. JAV atribojo Saudo Arabijos valdžią nuo džihadininkų įtakos. Naujai atsikūręs Izraelis suartėjo su JAV – žydai laikyti labiau Vakarų kultūros paveikta ir todėl artimesne jiems tauta už arabus. JAV vis labiau remiant Izraelį, natūraliai stiprėjo sovietų ryšiai su arabų šalimis. Simpatijas pastarosioms dar labiau stiprino kairuoliškų nuotaikų bei judėjimų sustiprėjimas jose 6-ajame ir 7-ajame XX a. dešimtmetyje. Stiprėjant Izraelio konfliktui su arabų šalimis, TSRS aiškiai stojo arabų pusėn, bet apsiribota ginklų tiekimu bei ekonomine pagalba arabų šalims, nesiunčiant savo kariuomenės kaip kad į Korėją, Vietnamą ar Afganistaną. „Europos kairiosios ir liberaliosios jėgos kuo labiau smerkia antisemitizmą, tuo griežčiau kritikuoja Izraelį už jo nacionalinę politiką, tuo iššaukdamos kai kurių žydų reakciją dėl “antisemitizmo kurstymo“ Didžioji Britanija musulmoniškųjų šalių atžvilgiu yra JAV pusėje, o Vakarų Europos valstybių pozicijas Izraelio ir musulmoniškųjų šalių atžvilgiu, be abejonės, įtakojo ir gausių, sunkiai nuspėjamų musulmoniškų bendruomenių buvimas Europoje. Dabartinėje situacijoje Libanas tapo geopolitinės padėties ir politinių ambicijų įkaitu, svetimos valstybės karą žaidžia jo žemėje. Izr…aelis neketina nutraukti Libano bombardavimo. Daugelis tiek tarptautinių stebėtojų, tiek užsienio, ypač Europos, valstybių lyderių užsiminė, kad tokia Izraelio politika šaliai garbės nedaro. Tačiau kiekviena Izraelio ar „Hezbollah“ raketa tik įpila alyvos į karo ugnį. Izraelio ir Libano konfliktas – tai tarsi netiesioginis Irano ir Izraelio susidūrimas. „2003 m. Irako karo metu visas pasaulis pasidalino: Ž.Širakas su V.Putinu ir Ziang-Zeminiu į vieną pusę, Dž.Bušas su T.Bleiru ir S.Berluskoniu – į kitą. Įdomu, kad JAV kovose Artimųjų Rytų regione linkusi naudoti ne tiktai sąjunginių arabų valstybių, bet ir Europos sąjungininkų (tame tarpe – lietuvių) karius, taip tarsi “pasidalindama” atsakomybę ir kaltę arabų akyse.“ Kova vyksta dėl naftos ir Amerikos noro isitvirtinti artimuosiuose rytuose. Neva pretekstas buvo dėl masinio ginklo kūrimo Irake, ginklų tokių kaip branduolinė bomba, cheminis ginklas, bet ne vieną kartą buvo siūsti nepriklausomi ir priklausomi ekspertai is JAV,ES, bet nieko nerado tokio dėl ko galima buvo pradėti tokią žiaurią invaziją„Kaukazo regione vyksta didelės permainos. Rusijos valdomų musulmoniškųjų tautų priklausomybė, atrodo, nekvestionuojama iš vakarų pusės, tačiau iš Rusijos įtakos slysta krikščioniškoji Gruzija. Užtat musulmoniškasis Azerbaidžanas, atrodo, Vid.Azijos respublikų pavyzdžiu, sieja save politiniais ryšiais su Rusija, o ekonominiais – su JAV. Toks kelias kolei kas tenkina visas tris puses.“3.Konfliktų sureguliavimas„Žiaurus dviejų pasaulinių karų pobūdis vertė imtis mėginimų uždrausti smurto naudojimą: čia paminėti Tautų Sąjungos statutas, Kelloggo ir Briando paktas, daugybė sutarčių dėl deklaracijų. Jungtinių Tautų Organizacijos statusas. Valstybės susitaikė su faktu, kad nuolatinis karų pavojus daro joms tokią žalą, jog jų pačių interesai reikalauja „užkirsti kelią agresijai“. Taikos įvedimo poreikis yra didelis ir kiekvienais metais jis vis didėja. „Konfliktinės situacijos šiuo metu tampa derybų situacijomis, nes skirtingi interesai derinami su galingu bendru interesu, kaip išvengti destruktyvaus abiems pusėms rezultato; sėkmė lydi ir vienus, ir kitus, jei išvengta karo.“ Įsiplieskus konfliktui, galima kitų valstybių intervencija – taikos pajėgų išdėstymas tarp konfliktuojančių pusių, karinė parama tam konflikto dalyviui, kuris pripažįstamas nukentėjusiu. Tarptautinės bendruomenės reakcija į įvykius Artimuosiuose Rytuose gana vangi. Arabų žiniasklaida skelbia, kad ypač nuvylė pasaulio galingiausių valstybių lyderių – Didžiojo aštuoneto reakcijos nebuvimas. Siekiant išspręsti kruviną konfliktą dedamos tarptautinės pastangos, kad „Hezbollah“ grupuotė Libano vadovybei perduotų du pagrobtus Izraelio kareivius, tada Izraelis nutrauktų atakas. Jeigu Izraelis pasitrauktų į visuotinai pripažįstamas savo teritorines ribas, sunku būtų turėti jam kokių nors priekaištų. Ir jeigu dabartinė gynybinė siena būtų statoma palei pasaulio pripažįstamą ribą, o ne užgriebiant svetimas žemes. Izraelis turėtų užleisti visą Vakarų Kranto teritoriją, taip pat ir Rytų Jeruzalę. Bet to daryti jis nė neketina, iš dalies dėl to, kad aišku: tą padarius, ekstremistų teroras prieš Izraelį nesiliautų. Vadinasi, konfliktas nebus išspręstas, tvirtos taikos nebus.Konfliktų sprendimo procese dalyvauja įvairūs tarptautinių santykių subjektai: „be NATO, į vakarietišką koaliciją vykdyti stabilizacijos operacijų taip pat siūlosi ir kitos dvi organizacijos – Jungtinės Tautos ir Europos Sąjunga. Iš šių trijų Jungtinės Tautos yra labiausiai visur esančios. Jos vadovauja didžiausiam tautos kūrimo misijų skaičiui visame pasaulyje. Yra daugybė JT vadovaujamų operacijų, kuriose nedalyvavo ES, NATO ar JAV, tačiau nėra nė vienos ES, NATO ar JAV operacijos, kuriose nors kiek, o dažnai ir labai svariai, nedalyvautų JT. Kalbant apie vadovavimą tautos kūrimo misijoms, ir Europos Sąjunga, ir NATO, ir Jungtinės Tautos turi savo stipriųjų pusių ir savų trūkumų. Jungtinės Tautos – vienintelė iš visų organizacijų – gali teisėtai reikalauti paklusnumo ir iš savo narių, ir iš joms nepriklausančių valstybių. Ji vienintelė iš visų šių organizacijų turi teisinį pagrindą priversti savo narių vyriausybes finansuoti operacijas, nepaisant to, ar šios pritaria tokioms operacijoms ir ar mano jas esant reikalingas. Nors JT Saugumo Taryba ir kompaktiškesnė nei atitinkamos NATO ir ES institucijos, jai būdinga didesnė regioninė ir ideologinė įvairovė, todėl, iškilus dideliems prieštaravimams tarp Rytų ir Vakarų arba tarp Šiaurės ir Pietų, jos veikla gali būti blokuojama. JT pajėgoms visada reikia gauti leidimą įeiti į šalį, o tai reiškia, kad jos gali eiti tiktai ten, kur jas kviečia.“ Tarpininkavimas tapo labai reikšmingu konfliktų reguliavimo metodu. Tarpininkaujant padidėjo mažų valstybių autoritetas sprendžiant konfliktus – silpnesnis konflikto dalyvis visada pasitiki mažesne valstybe. Dar vienas paplitęs konfliktų sprendimo būdas – derybos. „Derybas lydintys procesai, formuojantys jos atmosferą, taip pat sudaro sudėtingą politinių, ekonominių, kultūrinių ir psichologinių akcijų kompleksą su jam būdinga specifika ir autonomiškumu. Jų koordinavimas ir harmonizavimas stimuliuoja ir vysto politinį derybų procesą savitarpiškai priimtinų sprendimų linkme, kadangi ši operacija yra vienintelis realus ir produktyvus nūdienos tarptautinių santykių reguliavimo būdas.“ „Universalaus konfliktų sprendimo mechanizmo nėra. Istorinė konfliktų sprendimų patirtis rodo, kad būdai juos sure…guliuoti tinka tik tam tikram laikui ar atvejui. Juos nuolat reikia tobulinti, keisti, ieškoti naujų“IšvadosVisą laiką valstybės sąveikauja tarpusavyje. Vienos jų bando išlaikyti stabilumą, kitos valstybės bando keisti esamą tvarką, jei joms atrodo, kad ji prieštarauja šių valstybių interesams. Valstybių santykiai gali būti draugiški, jos gali turėti bendrų interesų, bet gali ir konfliktuoti. Konfliktai ypač svarbūs, jie kyla dėl gyvybinių interesų ir pagrindinių vertybių, taip vadinamų todėl, jog prisirišę prie jų žmonės pasiryžę brangiai už jas mokėti, netgi pasiaukoti, ir nėra pasiruošę kompromisams. Tarpvalstybiniai konfliktai ir karinė galia, apibrėžiamai pagal didžiųjų valstybių interesų bei saugumo kriterijus. Vidurio Rytų ir Artimųjų Rytų regionai išsiskiria iš viso pasaulio konteksto savo vidiniu konfliktiškumu ir to konfliktiškumo pobūdžiu. Šis regionas jau beveik šimtmetį drąskomas politinių bei religinių konfliktų, prie kurių prisideda ir didžiųjų valstybių manipuliacija. Šiuo metu jis yra vienas konfliktiškiausių rajonų pasaulyje. Šiame regione kaip retai kur susikerta daugelio didžiųjų valstybių interesai – Rusijos, JAV, Vakarų Europos šalių ir Kinijos – ir tas taipogi prisideda prie regiono konfliktiškumo. Tačiau negalima visų konfliktų šiose šalyse priskirti didžiųjų valstybių įtakai. Kiekviena didesnė šio regiono arabiška valstybė vos tik įsikūrusi, mėgino tapti viso regiono lydere. Kitos tam priešinosi. Didžiųjų valstybių kišimasis į Vidurio Rytų regionų valstybių reikalus tapatinamas su demokratijos nešimu ir santykių stabilizavimu. Čia kaltinamos nebe pačios Trečiojo pasaulio visuomenės, o jų diktatoriški režimai, iš kurių nekaltai nuo jų kenčiančias visuomenes būtina išvaduoti. Pasipriešinimas tokiam “vadavimui” dažniausiai traktuojamas kaip sąmoningumo stoka. Vidurio Rytų šalių požiūris į didžiąsias valstybes – tiesiogiai sąlygojamas jų nacionalinės patirties: natūraliai čečėnų rezistentai labiau pasitiki JAV, nei Rusija, o daugelis arabų šalių – atvirkščiai. Tarptautinė kontrolė kartais padeda spręsti vidines konfliktinių šalių bei regionų problemas. Ji gali pristabdyti kruvinus konfliktus bei genocidą. Tačiau kai kuriose šalyse tik pablogino padėtį.Šaltiniai ir literatūraK. Šerpetis „Tarptautinių santykių studijų įvadas“, Klaipėda, 1996J. Frankel „Tarptautiniai santykiai permainingame pasaulyje“, Kaunas, 1993F. Žigara „Politologija“, Vilnius ,2001K.Booth ir S. Smith „Tarptautinių santykių teorija šiandien“, 2000http://www.nns.ru/chronicle/archive/chchr9096.htmlhttp://www.nato.int/docu/review/2005/issue2/lithuanian/main_pr.htmlhttp://www.mariuskundrotas.puslapiai.lt/muslims.htmhttp://www.prizme.lt/straipsniai/search.php?action=view&id=34&go=1&typ=2http://www.reuters.com/printerFriendlyPopup.jhtml?type=topNews&storyID=4067047http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/horizontai/20040908/7-1.htmlhttp://lt.wikipedia.org/wiki/Tarptautinis_konfliktasJ. Važgauskaitė http://www.sekunde.lt/content.php?p=read&tid=34436