Tarptautiniai santykiai ir užsienio politikos procesas. Pokomunistinė reformacija ir ES integracija

Tarptautiniai santykiai ir užsienio politikos procesas. Pokomunistinė reformacija ir ES integracija

Klaipėda, 2004
Turinys:

Tarptautinia santykiai ir užsienio politika: 3
Šiuolaikinė tarptautinių santykių samprata 3
Lietuva tarptautinių santykių sistemoje 4
Narystė NATO –geriausia Lietuvos saugumo užtikrinimo alternatyva. 5
Pokomunistinė reformacija, transformacija 6
Pilietinė visuomenė tarpukario Lietuvos Respublikoje 7
Postkomunistinio bendrabūvio kismas ir pilietinės visuomenės raida 7
Laiko masteliai, Lietuvos reformų fazės. 8
Pagrindinės reformų hipotezės 9
Europos sąjunga: 10
Transformacija ir integracija 10
Integracijos poveikis Lietuvos ūkiui 11
Integracija ir ekonominė politika Lietuvoje 12
Narystės ES sąlygos 12
Europos Sąjungos plėtra 13
Baigiamosios pastabos 14
Literatūra: 16Tarptautinia santykiai ir užsienio politika:
Šiuolaikinė tarptautinių santykių samprata
Šiuolaikiniai tarptautiniai santykiai apima kompleksine politinių, ekonominių, kultūrinių bei kitų tarptautinių rišių sritį irr vaidiną svarbų vaidmenį visų valstybių ir visos žmonijos gyvenime. Jie siejasi su istoriškai lemtingais įvykiais ir kasdieninio gyvenimo problemomis: karo ir taikos, tarpvalstybinių konfliktų ir bendradarbiavimo, dalyvavimo tarptautinėse organizacijose, pasaulio ekonomikos koordinavimo, gamtos resursų naudojimo, tarpvalstybinių projektų įgyvendinimo, valstybių sąjungų formavimo ir jų egzistavimo, globalinių ryšio ir transporto sistemų fukncionavimo, tarptautinių gamybinių ir finansinių korporacijų veiklos ir kitos problemos.
Tarptautiniams santykiams būdingas nuolatinis vystymasis. Įvairiais istorijos laikotarpiais jei turėjo skirtingą pobūdį, tačiau visada išlikdavo ir tam tikras perimamumas. Dabartiniame pasaulyje, kuuriame jau apie 5 milijardus gyventojų ir yra apie 190 valstybių, tarptautinai ryšiai darosi vis kompleksiškesni ir sudetingesni, o įvykių vienoje valstybėje pasekmės dažnai jaučiamos ir kitose valstybėse ar net visame pasaulyje.
Pastaraisiais dešimtmečiais, didėjant tarptautinių organizacijų bei viršnacionalinių sąjungų ir organizacijų įtakai, ta

aip pat vystantis daugianacionaliniams verslo tinklams, tarptautinių santykių ribos darosi vis neapibrėžtesnės, ir kartais net kyla diskusijos dėl pačios tarpautinių santykių sąvokos. Tarptautiniu mastu pripažintuose žodynose sąvoka tarptautiniai santykiai apibrėžiama kaip ,, politikos mokslo šaka, nagrinėjanti ryšius tarp nacionalinio rango politinių vienetų, ir pirmiausia susijusių su užsienio politika“. Šis apibrėžimas taikytinas šiuolaikiniams tarptautiniams santykiams, vartojant terminą užsienio politika plačiąją prasme ir laikant, kad jis apima ne tik valstybių politinių santykių, bet ir ekonominių bei kitokių tarpvalstybinių ryšių politiką, taip pat turint galvoje, kad daugeliu atvejų užsienio politika lemia ir valstybių vidaus politika.
Šiuolaikiniuose tarptautiniuose santykiuose galimos įvairių lygių institucijų sąveikos: tarp valstybes atstovaujančių valdžios institucijų, tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų,tarp vienos valstybės vyriausybės ir kitos valstybės neviriausybinių institucijų arba tarpnacionalinių korporacijų bei taarp neviriausybinių, įskaitant privataus kapitalo, institucijų. Siaurąja prasme tarptautiniai santykiai dažniausiai traktuojami, kaip santykiai tarp valstybių vyriausybių, o sąvokos tarptautiniai santykiai ir tarptautinė politika laikomas sinonimas, nagrinėjant ekonominius ir kitus santykius politiniame jų kontekste.
Kai kuriais atvėjais net ir moksliniuose valstybės sąvoka sutapatinama su tautos ir šalies sąvokomis, laikant jas sinonimais. Tiksliai formuojant, tarptautinių santykių analizėje tos sąvokos negali būti tapatinamos. Valstybė yra teisinis ir politinis vienetas su suverenioms valstybėms būdingais požymiais – teritorija, gyventojais ir vyriausybe, sugebančia palaikyti tarptautinius santykius, o ta
auta yra kultūrinis ir socialinis vienetas, kurį sudaro bendrą istorine praeitimi, bendru kultūriniu palikimu ir dažniausiai viena kalba kalbančių žmonių grupė. Daugeliui šiuolaikinių valstybių būdinga tai, kad jose dominuoja viena tauta ir kartu gyvena kitų tautų atstovai. Kai kurios tautos gali būti lokalizuotos tik vienoje valstybėje ir sudaryti tik dalį tos valstybės. Šalies sąvoka vartojama geografine prasme.
Vygdant užsienio politiką, galima bendradarbiavimo ir konflikto keliai. Tai praktiškai įgyvendinama diplomatijos priemonėmis ir net karais, rengiant tarpvalstybines sutartis ir jas vykdant, prekiaujant, vykdant kultūrinius mainus, dalyvaujant tarptautinėse organizacijose, viso to teisinis pagrindas yra tarptautinė teisė. Dabar, smarkiai plečiantis ekonominiams, socialiniams ir kitokiems tarptautiniams ryšiams, nacionalinės vyriausybės rūpinasi, kad tie ryšiai nepakenktų jų valstybių ekonomiko vystymo, gamtos ir intelektualinių resursų išsaugojimo bei kitiems strateginiams planams.
Politikai ir mok.slininkai, optimistiškai vertynantys tarptautinių santykių perspektyvą, teigia,kad prasidėjęs ekonominės, socialinės bei kultūrinės integracijos procesas padės sukurti seniai svajotą harmoningą pasaulio bendruomenę, tačiau yra ir perspėjančių, kad visa tai gali sukelti dar didesnius negu iki šiol konfliktus tarp valstybių ir tautų.Lietuva tarptautinių santykių sistemoje
Seniausiais Lietuvos tarptautinių santykių rašytiniais dokumentais laikomi Gedimino laiškai Popiežiui ir Vakarų Europos miestams.
Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikais buvo pasirašomos taikos ir prakybos sutartys, sudaromos sąjungos bendrai kovai prieš kryžiuočius ir panašiai.
Naujųjų amžių tarptautinių santykių pereinamumo laikotarpio pr
radžia sutapo su Lietuvos valstybingumo praradimu 1795m. ją įjungė į Rusijos imperiją. 1918m. vasario 16d.Paskelbta Lietuvos nepriklausomybė išsilaikė iki 1940 metų. Lietuvos valstybė vėl atkurta tik 1990m. kovo 11d.
Į Tautų Sąjungą Lietuva buvo priimta 1921m. rugsėjo 12d. ir nuo to laiko ji tapo pilnaverte pasaulio valstybių bendrijos nare. Iki to laiko Lietuva de jure tebuvo pripažinusios tik Vokietija, Rusija, Latvija (1921m.vasario 12d.), Estija 91921m kovo 10d.) ir Šveicarija (1921m liepos 19d.). JAV Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1922m.liepos 28d., o Anglija, Prancūzija ir Italija – tų pačių metų gruodžio 20d. iki 1924m pabaigos Lietuvą jau buvo pripažinusi jau41 valstybė.
Tarpukario laikotarpiu nepriklausoma Lietuva sudarė per du šimtus tarptautinių sutarčių. Apie pusė iš jų – ekonominės sutartys.
Tuo laikotarpiu buvo sudaryta per dvidešimt politinių sutarčių. Kai kurios iš jų daug prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo, tačiau pasirašyta buvo ir tokių, kurios Lietuvai buvo primestos jėga ir turėjo skaudžias pasekmes. Gan pozityvi buvo 1920m. liepos 12d.Taikos sutartis su Rusija. Tačiau visai kitokio pobūdžio yra 1939m spalio 10d. pagalbos sutartis, pagal kurią Lietuvos teritorijoje buvo įkurdintos Raudonosios armijos dalys.
Panašiai buvo pasirašomos sutartys ir dėl Klaipėdos krašto. Pagal 1924m. gegužės 8d. Konvenciją su britų Imperija, Prancūzija, Italija ir Japonija dėl Klaipėdos teritorijos, įsigaliojusią 1925m rugpjūčio 25d., suverenitetas Klaipėdos krašte buvo pripažintas Lietuvai , o 19
939m kovo 22d. Vokietija, grasindama jėga, privertė Lietuvą pasirašyti sutartį dėl Klaipėdos krašto perleidimo.
Daugiausiai ekonominių, techniškųjų, ekstradikcijos bei kitų sutarčių tarpukario laikotarpiu Lietuva buvo sudariusi su Latvija, Vokietija, Anglija, tarybų sąjunga ir Estija.
Nors dauguma valstybių Baltijos šalių įjungimą į Tarybų Sąjungą laikė neteisėtu, tačiau jos aneksijos nepripažinimo nesiejo su okupuotųjų valstybių valstybingumo tęstinumu. Todėl nuo 1940m iki 1990m Lietuva faktiškai vėl buvo netekusi tarptautinės teisės subjekto statuso. Nuo Lietuvos nepriklausomybės Atkūrimo akto paskelbimo 1990m. kovo 11d. iki tarptautinio Lietuvos valstybės pripažinimo vėl reikėjo nueiti gana sudėtingą kelią.
Pirmoji Lietuvos nepriklausomybę pripažino Islandija( 1991m vasario 11d.), tačiau šios mažos šalies drąsus žingsnis politinio rezonanso nesulaukė. Tuo laiku Tarybų sąjunga ir toliau demonstravo savo realaus suvereno galią, o kitos valstybės akivaizdžiai delsė pripažinti Lietuvą. Situacija iš esmės pasikeitė po 1991m. rugpjūčio 19-21 dienų Maskvos pučo. Po jo žlugimo valdžia Tarybų sąjungoje iš esmės atiteko B.Jelcino vadovaujamai Rusijos vyriausybei, kuri dar prieš pučą pasirašytose sutartyse buvo įsipareigojusi gerbti visų trijų Baltijos valstybių suverenitetą. Tokiu būdu Tarybų Sąjunga prarado suvereno galią šioms šalims ir, palankiai susiklosčius vidaus ir tarptautinėms aplinkybėms, visos trys Baltijos šalys tapo realiai suvereniomis valstybėmis. Per vieną mėnesį po Maskvos pučo žlugimo Lietuvos Respublikos nepriklausomybę pripažino per 80 valstybių.
1991m. rugsėjo 17d. Lietuva kartu su Latvija ir Estija nonsenso pagrindu buvo priimta į JTO, ir tuo vėl galutinai buvo įtvirtintas nepriklausomos Lietuvos valstybės statusas. Lietuvos Respublikos pasirengimas vadovautis tarptautinės teisės normomis ir principais įtvirtintas 1992m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.
Sulaukus Lietuvos respublikos teisinio pripažinimo, buvo sparčiai atkuriami bei užmezgami nauji diplomatiniai santykiai.
Kartu vyko į tarptautines organizacijas. Jau 1991m. pabaigoje Lietuva tapo penkių Jungtin.ių Tautų specializuotųjų agentūrų nare: Tarptautinės darbo organizacijos, Švietinmo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO), Maisto ir žemės ūkio organizacijos, Pasaulinės sveikatos organizacijos bei pramonės vystymo organizacijos. 1992m. įsijungta dar į penkias JT agentūra: pasaulinės nuosavybės organizacija, Pasaulinę meteorologų organizaciją, Pasaulinę pašto sąjungą, Pasaulinę elektros ryšių sąjungą ir Tarptautinę civilinės aviacijos organizaciją. 1993m. įstota į tarptautinę atominės energetikos agentūrą (TATENA), 1995m. pabaigoje – į Tarptautinę jūreivystės organizaciją.
Atkūrus nepriklausomybę, vienu iš strateginių Lietuvos tikslų buvo ir lieka integracija į Europos politines, ekonomines bei gynybines organizacijas. Jau 1991m. lietuva buvo priimta pilnateise, ekonomines bei gynybines organizacijas. Jau 1991m. Lietuva buvo priimta pilnateise nare į Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferenciją, 1993m. tapo Europos Tarybos nare. 1994m. sausio 27d. Lietuvos respublikos Prezidentas A.Brazauskas briuselyje pasirašė NATO programos Partnerystė taikos labui Kvietimą ir pagrindinį dokumentą, tuo patvirtindamas Lietuvos siekį integruotis į ES ir transatlantines kolektyvinės gynybos sistemas.
Lietuvos ir europos Bendrijos santykių formavimosi pirmieji dokumentai buvo 1992m.gegužės 11d. pasirašyta Lietuvos respublikos ir Europos Ekonominės Bendrijos sutartis dėl prekybos bei komercinio ir ekonominio bendradarbiavimo (įsigaliojo 1993m. vasario 1d). bei Bendroji deklaracijadėl politinio dialogo. 1994m buvo pradėtos derybos dėl laisvosios prekybos sutarties. Ši sutartis pasirašyta 1994m. liepos 18d., įsigaliojo 1995m. sausio 1d.
Lietuva įsijungė ir į daugelį kitų regioninių bei specializuotų tarptautinių organizacijų. 1992m. kovo mėnesį ji tapo Baltijos Šalių Tarybos nare. Trys Baltijos valstybių parlamentai bendroms problemoms spręsti yra įkūrę Baltijos Asamblėją. 1995m. Lietuva prisijungė prie Bendrosios sutarties dėl muitų ir prekybos ir šiuo metu siekia narystės Pasaulinėje prekybos organizacijoje.
Labai daug (apie 70) dvišalių tarptautinių sutarčių sudaryta 1992 metais. naujais sutarčių partneriais tapo Baltarusija, Danija, Didžioji Britanija, italija, Kinija, Lenkija, Norvegija, prancūzija, suomija, Šveicarija, Turkija, Venesuela ir Voketija. Dauguma tais metais sudarytų sutarčių taip pat priklauso ekonominių ir finansinių bei prekybinių sutarčių grupei.
Įvertinant Lietuvos strateginį tikslą ateitija tapti ES nare, pastarųjų metų svarbiausiomis daugešalėmis politinėmis sutartimisgalima laikyti jau minėtą Europos susitarimą, įkuriant asociaciją tarp Europos bendrijos ir jos narių – valstybių, iš vienos pusės, ir Lietuvos Respublikos ir NATO (pasirašyta 1995m. birželio 12d.) Lietuva Į nato prijimta 2004m.balandžio mėnesį. Asociacijos sutartis su Europos Sajunga įsigaliojo 1998m vasario 1d, kai ją ratifikavo visų Sąjungos valstybių parlamenta. 1995m. gruodžio 8d. Lietuva pateikė oficialų prašymą įstoti į Europos Sąjunga, o jau 2004m gegužės 1d. Lietuva oficialiai tapo Europos Sąjungos nare.
Šiuo metu Lietuva yra visų svarbiausiųjų tarptautinių tarpvyriausybinių organizacijų nare. Dėja, ekonominiai ryšiai su kai kuriomis užsienio valstybėmis dar turi ryškiai asimetrinį pobūdį. Apie tai byloja neigaimas užsienio prekybos balansas bai daugianacionalinių korporacijų įsigalėjimas strategini požiūriu svarbiausios(telekomonikacijų ir energetikos ) ekonomikos šakose.Narystė NATO –geriausia Lietuvos saugumo užtikrinimo alternatyva.
Lioetuvai būdingi visi nurodomi politologų mažos valstybės požymiai, jos teritorija ir galia yra nedidelė, interesai taip pat riboti. Kaip matome iš Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo, Lietuva savo saugumą, kaip ir dauguma mažųjų valstybių, suvokia plačiąja prasme, tačiau daugiausia dėmesio skiria karikiam saugumui. Ji suinteresuota saugumu visoje Europoje, siekia išlaikyti savo suverenitetą ir nepriklausomybę, turėti tvirtas saugumo garantijas, efektyviai panaudoti daugešales politinrs, saugumo ir ekonomines institucijas bei jos vykstančius konsulinius procesus.
1990 metais atkūrusi nepriklausomybę, Lietuvos Reapublika pateko įtokią saugumo aplinką, kokioje niekada nebuvo. Todėl nacionalinio saugumo politikos strategiją Lietuvai teko kurti iš naujo. Todėl atsižvelgdama į istorinę praeitį ir tradicijas Lietuva nemato alternatyvos būti Europoje, todėl savo saugumą suvokia kaip visos Europos ir transatlantinės bendrijos saugumo dalį. Dėl šios priežasties svarbiausios LR nacionalinio saugumo bei užsienio politikos tikslas – narystė Europos Sąjungoje ir NATO.
Kaip įtvirtinant Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme, Lietuva nė vienos valstybės nelaiko savo prieše, niekam negrasina ir su visomis valstybėmis stengiasi paliakyti gerus santykius. Tačiau tai nereiškia, kad nėra išorinių grėsmių Lietuvos saugumui. Tiesa, šiuo metu Lietuvos saugumo padėtis yra geresnė nei kada nors buvo. Be to, Lietuvo nepasitikėjimas Rusija tradiciškai yra sąlygotas ir santykiu su šia valstybe karčios istorinės patirties.
1990 metais atkūrusi nepriklausomybę LR turėjo šias alternatyvas savo kariniam saugumui užtikrinti:
 Neutraliteto politiką,
 Jungimąsi į kelių mažų valstybių (Trijų Baltijos šalių) alijansą,
 Dvišalį alijansą su viena didžiųjų valstybių,
 Narystę daugešaliame kolektyviniame alijanse.
Iš pat pradžių Lietuvoje buvo labai paplitusi neutraliteto idėja, turinti nemažai šalininkų iki šiol. Tačiau gana greitai buvo suvoktos menkos Lietuvos neutraliteto galimybės. Pagrindinis rgumentas prieš neutralitetą yra aiškiai perdidelis tokios politikos išlaidos, kurios tektų Lietuvai. Neutraliteto pagrindas yra valstybės didelis politinis aktyvumas ir patikima ginyba, leidžainti valstybei, kilus grėsmei, būti pasiruošusiai savo pačios pajėgomis duoti atkirtį potencialiam agresoriui. Todėl niautraliteto politika yra perspektyvi tik pakankamai ekonominiu, politiniu ir kariniu požiūriu stipriai valstybei.
Kitas galimas pasirinkimas karinio Lietuvos saugumo užtikrinimo variantas buvo Lietuvos, Latvijos ir Estijos gynybos alijansas. Tačiau vargu ar jos būtų pajėgios pakankamai ilgai priešintis gerai suplanuotam rimtai išorės agresijai. Todėl Baltijos šalių gynybos alijansa nėra pakankamai Lietuvos saugumo užtikrinimo garantija; Baltijos šalių karinis bendradarbiavimas yra perspektyvus didesniame daugešaliame gynybos alijanse ir ypač didelę reikšmę turi visoms trims valstybėms siekiant vieno tikslo – narystės NATO.

Dar vienas galimas karinio saugumo užtikrinims variantas – dvišalis alijansas su viena didžiųjų valstybių – Lietuvai yra neįmanomas ir nepriimtinas.

Tad lieka vienintelis patikimas lietuvos karinio saugumo užtikrinimo būdas – šalies narystė daugiašaliame kolektyvine gynyba grindžamame alijanse. Aišku, kad toks alijansas, saugantis bendras Europos ir transatlantinės valstybių bendrijos, kurios dalimi save suvokia Leituva, vertybes ir suteikiantis patikimas karinio saugumo garantijas, yra tiktai NATO.

Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) kolektyvinė gynybos sistema Lietuvai yra nepriimtina dėl tų pačių priežaščių, kaip ir sąjunga su Rusija: jungimasi į NVS draudžia LR konstitucija, NVS yra postsovietinė buvusios SSSR pagrindu sukurta ir Rusijos palaikoma bei jos dominuojama sąjunga, vienijanti eurazijinės erdvės valstybes.

Galima išplėtoti narystės NATO naudos terminą ir paminėti šiuos privalumus, kuriuos Lietuva įgijo tapusi visateise aljenso nare:
 NATO padės užtikrinti Lietuvos saugumą ne tik nuo tiesioginės karinės grės.mės, bet ir nuo kitų išorės grėsmių, kylančių Lietuvai dėl nestabilios situacijos Rusijoje ir Baltarusijoje;
 Dalyvauti kolektyvinėje gynybos sistemoje Lietuvai bus kur kas pigiau nei kurti visiškai atskirą nacionalinės gynybos sistemą;
 NATO geriausiai garantuoja Lietuvos saugumą ir suteiks patikimas karinio saugumo garantiją, nes tai yra kolektyvinės gynybos organizacija, kuri jau praktiškai įrodė savo efektivumą;
 NATO teikiamos saugumo garantijos sudaro sąlygas palankaim klimatui užsienio investicijoms ir ekonominiai veiklai Lietuvoje.

Vadinasi NATO yra vienintelė tarptautinė organizacija, galinti laiduoti sąlygas Lietuvai įgyvendinti savo kaip Tautos ir Valstybės strategines idėjas, grįsti savo raidą europinės civilizacijos vertybėmis.Pokomunistinė reformacija, transformacija
Lietuva ir visas postkomunistinis pasaulis praėjo ilgą kelią iki šiandienos, t.y. per dešimtmetį. Tą kelią galima vertinti įvairiai. Galima vertinti taip, kaip daug kas vertina; būtent laukia, kad Lietuva greitai taptų Amerika, kad čia viskas tuoj pat nesiskirtų nuo Vakarų išsivysčiusių šalių. O aš manau, kad daug prasmingiau vertinti Lietuvos nueitą kelią lyginant jį su kitomis šalimis, kurios buvo pavergtos ar sovietinio komunizmo ar apskritai komunizmo. Tiktai palyginus su kitų šalių pažanga ar jos trūkumais galima pasakyti, ar Lietuva atsilieka, ar Lietuvoje dar labai daug ką reikia padaryti, ar jau viskas pasiekta, kodėl nėra stebuklų ir taip toliau.

Laisvos ir teisingos visuomenės siekis buvo labai svarbi varomoji jėga, vaduojantis iš sovietinės imperijos pelkės. Iš esmės teko kurti ant visai kitų pamatų stovinčią politinę bei ekonominę sistemą, naikinančią sovietmečio privilegijas ir kartu bandančią kompensuoti okupacijos metu patirtas skriaudas. Per trumpą laiką buvo įvykdytos didžiulės reformos, nacionalizuoto turto privatizacija turėjo teisingiau perskirstyti ekonominį ir politinį kapitalą. Tačiau visuomenės daugumos požiūriu, naujoji tvarka nebuvo teisinga. Paradoksalu, bet 1992 metais buvę komunistinės nomenklatūros atstovai sugrįžo į valdžią kaip socialinio teisingumo gynėjai. Jie grįžo, skelbdami šūkį „per daug reformų“, tačiau svarbiausiu jų siekiu tebuvo noras apsaugoti pirmuoju reformos etapu įgytas gėrybes.

Vienas iš pokomunistinės transformacijos paradoksų – tai, kad nors reformomis siekta panaikinti sovietines privilegijas, naujai atsivėrusiomis galimybėmis geriausiai pasinaudojo būtent sovietinė nomenklatūra, virtusi naujaisiais Lietuvos kapitalistais.
Svarbus pokomunistinių reformų bruožas – Atgimimo metu atsiradę naivūs lūkesčiai, kad radikali ekonominė reforma automatiškai sąlygos visuomenės gerovę, jog pakanka išlaisvinti ekonomiką nuo totalios valstybės kontrolės – ir tapsime klestinčia visuomene. Šie lūkesčiai skausmingai žlugo. Pokomunistiniuose kraštuose ekonomikos permainas lydėjo ūkio krizė, politinis nestabilumas bei sparti turtinė nelygybė. Kartu su lūkesčiais žlugo ir pasitikėjimas naujaisiais politiniais institutais: politinėmis partijomis, Seimu, Vyriausybe.Pilietinė visuomenė tarpukario Lietuvos Respublikoje
Tiriant poskomunistinės Lietuvos pilietinės visuomenės struktūrą ir raidą, būtina atsižvelgti į tarpukario Lietuvos Respubliką, kuri turėjo didelę reikšmę kaip restitucinės socialinio kismo orietacijos modelis revoliucinio socialinio kismo periodu. Šio darbo tyrimo objektas – postkomunistinis bendrabūvis, todėl tarpukario pilietinės visuomenės institutai bei teorinis diskursas nėra plačiai analizuojami, o tik padeda suvokti pilietinės visuomenės organizacijų svarbą bei pilietiškumo sampratą tuometinėje valstybėje.Postkomunistinio bendrabūvio kismas ir pilietinės visuomenės raida
Endogeninio Lietuvos postkomunistinio socialinio kismo periodizacija
Etapas/Kriterijai PRADINIS
(1985 – 1988) REVOLIUCINIS
(1988 – 1992) EVOLIUCINIS
(1992 – )
Socialinio kismo pobūdis Artikuliacinis Artikuliacinis Institucinis ir
Artikuliacinis
Socialinio kismo orientacija Kontinuacinė-imitacinė-inovacinė Restitucinė-imitacinė-kontinuacinė Kontinuacinė -imitacinė-inovacinė
Socialinio kismo tūris Dalinis:
ideologinis Dalinis:
Ideologinis-kultūrinis Maksimalus:
Socialinis-struktūrinis
Socialinio kismo subjektas Nomenklatūra
(politinė visuomenė) Pilietinė visuomenė Politiniai elitai
(politinė visuomenė)
Socialinio kismo kryptis “Iš viršaus” “Iš apačios” “Iš viršaus” ir
“iš apačios”
Socialinio konflikto agentai Nomenklatūra
(politinė visuomenė) Pilietinė visuomenė Politinė ir pilietinė visuomenė

Postkomunistinės visuomenės analizės perspektyva – endogeninio socialinio kismo Lietuvos postkomunistiniu periodu tūris, pobūdis ir orientacija. Endogeninis kriterijus reiškia, kad pagrindinis dėmesys skiriamas pokyčiams, kurių “prielaidos ir logika padiktuoti tos pačios socialinės erdvės, kurią jie vėliau esmingai transformavo.” (Šaulauskas: 1998). Nuo pasirinktos perspektyvos priklauso socialinio kismo orientacija, kuri apibūdinama kaip restitucinė, imitacinė, inovacinė ar kontinuacinė.
Pirmasis, revoliucinis etapas apėmė ideologinių nuostatų artikuliaciją ir truko nuo 1988 iki 1992 metų. Visuomenės struktūra keitėsi palyginti nedaug, socialinis kismas buvo dalinis – ideologinis-kultūrinis ir apėmė viešojo diskurso erdves – aikštes, gatves, žiniasklaidą bei politinio elito kabinetus. Šiuo laikotarpiu labai padidėjo pilietinės visuomenės institucijų – profesinių kolektyvų, politinių susivienijimų bei bažnyčios aktyvumas. Taip pat pradėjo kurtis nauji nuo valdžios nepriklausomi pilietinės visuomenė institutai – politinės sąjungos bei partijos, universitetai, žiniasklaida. Revoliuciniame etape vyko ideologinių (konstitucinių, teisinių, ekonominių, kultūrinių, moralinių ir t.t. ) principų bei vertybių, sudarančių etinį socialinių veiksmų pamatą, artikuliacija – paieška bei formulavimas.
Antruoju, evoliuciniu periodu, kuris prasidėjo 1992 metais, prasidėjo radikalios visuomeninių struktūrų transformacijos: pradėjo sparčiai formuotis naujos socialinės grupės, kurios anksčiau neegzistavo arba buvo marginalinės – verslininkai, intelektualai, specialistai. Evoliuciniu periodu visiškai pasikeitė teisiniai ir ekonominiai valstybės pagrindai – socialinio kismo tūris tapo maksimalus – pradėjo keistis klasinė, profesinė, kultūrinė visuomenės struktūra bei moralinės normos. Ideologinių principų artikuliacija tęsėsi, tačiau antrąjam etapui būdinga socialinė artikuliacijų institucionalizacija, kuri suprantama kaip “formaliai sankcionuotų ir neformaliai palaikomų organizacijų bei procedūrų, atitinkančių naujai artikuliuotas vertybes ir principus, sukūrimas ir įtvirtinimas”.(Cirtautas &Mokrzycki: 1995, p.p.108-116). Institucionalizacijos metu kuriasi visuotinai priimtų elgesio formų sistema, kuri užtikrina ilgalaikį radikalių permainų įtvirtinimą.
Pereinamojo laikotarpio artikuliacijas lėmė restitucinės, imitacinės ir kontinuacinės socialinio kismo tendencijos – ideologinės vertybės bei principai rėmėsi tarpukario Lietuvos Respublikos bei Vakarų liberaliųjų demokratijų modeliais. 1990 metų kovo 11 dieną Lietuvos Respublikos valstybingumas buvo įtvirtintas kaip paskutiniosios tarpukario Lietuvos konstitucijos galiojimo atstatymas. Buvo atkurta ne tik privačios nuosavybės teisė, bet ir dauguma anuomet veikusių politinių partijų, pilietinių organizacijų, spaudos leidinių bei kultūros tradicijų. Imitacinę socialinio kismo orientaciją žymėjo žmogaus teisė, laisvos rinkos principai, komercinė teisė, valstybės valdymo struktūros, socialinės apsaugos sistema ir kultūrinio gyvenimo pavidalai, kurie rėmėsi liberaliųjų kapitalizmo demokratijų pavyzdžiais. Tiek revoliuciniu, tiek evoliuciniu periodu socialiniam kismui būdinga ir kontinuacinė .orientacija, kuri pabrėžė egzistuojančią socialinę realybę bei pratęsė jos tendencijas. Tai ypatingai liečia teisinę sistemą (ir toliau vadovaujamasi komunistiniu laikotarpiu priimtais įstatymais) bei politinę sistemą – “ryškiausia postkomunistinio laikotarpio kontinuacinės orientacijos apraiška – eks-komunistinės partijos pergalė 1992 metų rinkimuose (Šaulauskas: 1998). Konstitucinės, imitacinės ir restitucinės orientacijos buvo pagrindinis politinių partijų ideologinės poliarizacijos kriterijus. Pagrindinė kova vyko tarp restitucinės (atstovaujamos konservatorių bei krikdemų) ir kontinuacinės (atstovaujamos eks-komunistų) orientacijos. Tačiau vis labiau didėja imitacinių tendencijų (liberalų, centristų bei socialdemokratų) įtaka.
Pereinamuoju laikotarpiu, kai vyko globaliniai visuomenės pokyčiai, buvo įgyvendinamos pagrindinės ekonominės, politinės bei Žmogaus teisės, socialinė atskirtis buvo labai sumažėjusi. Postkomunistiniu laikotarpiu socialinė atskirtis vystosi palyginti stabiliai, jos raida priklauso nuo prieštarinų sociokultūrinių bei ekonominių faktorių visumos, o ne nuo socialinio kismo tendencijų ir pakopų, todėl yra sunkiai nuspėjama. Laiko masteliai, Lietuvos reformų fazės.
Lietuvos atvejui “inventorizuoti” mes išskirsime keletą ekonominio elito vertybinių orientacijų sluoksnių ir fazių, jas sugrupuosime apie keletą ašių. Sistemiškumo sumetimais dešimtmetį Lietuvoje vykstančių reformų padalinsime į trejetą periodų, o vertybines orientacijas sutelksime į trejetą grupių: vertybinės orientacijos, susijusios su valstybe, su laisvąja rinka ir su liberaliąja demokratija. Mes derinsime politinius ciklus su keletu ekonominių reformų, kurias laikome svarbiausiomis Lietuvoje.
Taigi Periodas 1 – Nepriklausomybės paskelbimas 1990 kovo 11-ąją, Maskvos ekonominė blokada, pirmosios pastangos liberalizuoti kainas, karinė sovietinė invazija į Vilnių (1991 sausį), laikinųjų pinigų (Talono) įvedimas, žemės reformos pradžia (restitucija buvusiesiems savininkams).
Periodas 2 – naujosios Lietuvos konstitucijos patvirtinimas (1992), laisvi Seimo rinkimai (laimėti buvusiųjų komunistų, Lietuvos Demokratinės Darbo Partijos), nacionalinės valiutos (Litas) įvedimas, teismo procesas prieš garsų mafijos bosą (Dekanidzę) 1993- 1994, valiutų valdybos įvedimas (fiksuotas kursas: 4 Litai-1 US $), bankroto skandalai keliuose didžiuosiuose Lietuvos bankuose 1996 pavasarį.
Periodas 3 – laisvi Seimo rinkimai (laimėti Konservatorių ir Krikščionių demokratų), JAV gyvenančio Valdo Adamkaus pergalė Prezidento rinkimuose 1997, Lietuvos Telekomo pardavimas Skandinavijos investuotojams (1997 pavasarį) ir Naftos komplekso Mažeikiuose pardavimas amerikiečių kompanijai (1999 rudenį), oficialių Lietuvos derybų dėl įstojimo į ES pradžia (1999 gruodį).
Pirmasis periodas (iki 1992) apima šešėlinę ekonomiką, kooperatyvų judėjimą, greito pelno vaikymąsi, nežabotą liberalų eksperimentavimą. Tai mąstymo pagal įsigalėjusius standartus, pseudo-nuomonių ir momentinių vertinimų laikas. Jam būdinga aštri dichotomija tarp deklaruojamų vertybių ir konkrečiai atskirais klausimais išreikštų nuomonių. Elitas deklaravo liberalias idėjas, bet taip pat lygia greta reiškė ir ne tokias liberalias mintis, kai buvo klausiama konkrečių dalykų. Elitas vienareikšmiškai pasisakė už rinkos laisves, bet griežtai kritikavo valstybę už trūkumus, o demokratiją laikė neproblematiška duotybe.
Antrasis periodas (1993-1996) apima politinės normalizacijos ir ekonominės stabilizacijos laikotarpį, kurį sukrėtė keleto stambių investicinių bendrovių ir bankų bankrotai. Vertybių deklaracijos tampa nuosaikesnėmis ir pradeda labiau atitikti konkrečius pasirinkimus ir nuomones. Valstybės vaidmuo ekonomikoje pradedamas suvokti kaip instrumentinis ir reikalingas, rinka netenka absoliutaus pozityvumo auros, o demokratija pradedama vertinti kaip kompleksiškas, tik iš dalies nepriklausomas reiškinys.
Trečiajame periode, prasidėjusiame 1997, akcentuojamas nuosavybės atstatymas, prarastų indėlių kompensavimas ir užsienio investicijos. Rusijos krizė (1998 rugpjūtį) ir integracijos į ES politika tampa dviem papildomom svarbiom Lietuvos politinio ir ekonominio gyvenimo ašimis. Tai nusivylimo valstybės veikla laikas, paskatinęs orientacijas į laisvąją rinką. Tačiau dabar rinka suvokiama kaip neišvengiamai susieta/priklausoma nuo demokratijos. Palankumas rinkai demokratijos sąskaita reiškiamas nuosaikiai. Valstybė pradedama suvokti kaip rinkos ir demokratijos sąveikos produktas.
Lenkų politologas Źiolkowski išskyrė ketvertą normatyvinės tvarkos sistemų, suformuotų transformacijų periodo interesų ir vertybių. Šios keturios sistemos yra chronologiškai nuseklios, taigi jos sudaro hipotetines transformacijos fazes. Pirmoji sistema truko labai specifišką ir dažnai labai trumpą laiko tarpą, tai socialinė revoliucija, kilusi iš visuomenės gelmių, tai “transformacijos medaus mėnuo”, kuriame dominavo politinės, etinės ir simbolinės vertės, bendros visuomenės daugumai (senojo režimo nuvertimas, valstybinės nepriklausomybės atgavimas, pilietinių laisvių ir demokratijos kūrimas). Elitai ir masės nesiskyrė savo susijaudinimu, entuziazmu, viltimi ir revoliuciniu optimizmu. Tačiau ilgainiui ši vertyb.ių vienovė ima nykti. Vyksta vertybių diferenciacija. Antrajai sistemai būdingas atsiradimas svarbiausių temų iškilimas, kuriame akcentuojamas naujos pageidaujamos politinės santvarkos bruožai ir naujų politinių ir teisinių institucijų kūrimas. Tai
Pirmosios dvi vertybių sistemos yra tiesiogiai susijusios su pereinamaisiais ir gana paviršutiniškais pokomunistinės transformacijos procesais, tuo tarpu antrosios dvi sistemos apima ilgalaikius, gilius ir universalius sluoksnius. Trečiajai sistemai būdinga materialistinės vertybės ir interesai, o ketvirtajai – post-materialistinės tendencijos.
Mūsų išskirtos trys Lietuvos reformų fazės apytiksliai apima keturias sistemas. Akivaizdu, kad neįmanoma išbrėžti griežtos linijos tarp atskirų šių fazių ar sistemų, jos persidengia.Pagrindinės reformų hipotezės
1. Elito ir masių supratimas apie laisvąją rinką, demokratiją ir valstybės vaidmenų skiriasi. Viena vertus, remiantis klasikine elitologų teze, šiuos skirtumus lemia objektyvioji klasių struktūra, socialinės pozicijos. Kita vertus, pagal interakcionistus, šie skirtumai kyla dėl subjektyvių individualių sprendimų ir asmeninių lūkesčių, susietų su vykstančiomis reformomis.
2. Plačiai apibrėžto ekonominio elito frakcijos skirsis tarpusavyje pagal tai, kaip kinta jų socio-ekonominės vertybės ir politinės preferencijos. Šiuos skirtumus taip pat galima interpretuoti ir pagal objektyvius, ir pagal subjektyvius veiksnius. Trečiasis tarpinis kintamasis galėtų būti asmeniniai ideologiniai ir aksiologiniai įsitikinimai ir pastarojo laiko patirtis užimamoje pozicijoje (priklausymas tam tikrai socio- profesinei grupei).

3. Posovietinės ekonomikos lyderiams būdingi tam tikri “pereinamieji” rūpesčiai ir vertybės. Pavyzdžiui, Lietuvoje dėmesys Laisvosios Prekybos Zonoms tapo tiesiog “apmąstymams netinkama tema”, kai šalis oficialiai įteikė prašymą į ES. Arba rūpestis dėl infliacijos (hiperinfliacija) “išnyko” iš svarstomų klausimų sąrašo, kai buvo įvesta nacionalinė valiuta, pakeitusi sovietinius rublius.

4. Net jeigu kuriamos sistemos “ant popieriaus” ir aiškiai vystosi pliuralistine ir demokratine linkme, tačiau elito vertybinės orientacijos ir preferencijos gali būti ypatingai reikšmingos, formuojant viešąją nuomonę ir gali pasitarnauti konkrečiai nurodydamos svarbias socio-ekonomines tendencijas.
5. Ekonomikos lyderiai taip pat gali skirtis savo pažiūromis į socio- ekonomines realijas ir savo politinėmis preferencijomis, priklausomai nuo to, ar jie tapatinasi, ar ne su “elitu”. Elitologai teigia, jog esama daugybinio elito, o elitas turi tam tikrus atskiros socialinės grupės bruožus. Elito paradigma akcentuoja, kad elitai yra daugiau negu statistiniai aukščiausias pozicijas užimančių asmenų agregatai: tai socialinės grupės ir patsai grupiškumas yra elito valdžios sudedamoji dalis.
Tapatinimasis su elitu stimuliuoja atsakomybę prieš visuomenę už tas sritis, kuriose lyderiai jaučiasi turį priimti sprendimus, turinčius svarbias socialines pasekmes. Tie, kurie priklauso elitui, turi daugiau teisių veikti viešojoje sferoje, jie taip pat turi daugiau pareigų, Elitui būdinga tam tikra socialinės misijos jausena. Taigi, mes tikimės, jog lyderiai, save tapatinantys su elitu, intensyviau reikš savo dėmesį ir domėjimąsi socio-ekonominėmis problemomis negu tie, kurių elito tapatybė yra silpnesnė.Europos sąjunga:
Lietuvos integracija į Europos Sąjungą (ES) turi tiesioginį poveikį Lietuvos ūkio funkcionavimui, restruktūrizacijai ir įmonių veiklai. ES pagrindą sudaro vieningoji rinka (laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas), kurią šiais metais papildė pinigų sąjunga. Vidurio ir Rytų Europos šalių, tame tarpe ir Lietuvos, integracija į ES išsiskiria bendrame EB raidos kontekste dviem aspektais. Pirma, minėtos šalys vienu metu įgyvendina transformacijos reformas (t.y. diegia demokratijos bei rinkos ekonomikos institucijas) ir pasirengimo narystei ES priemones. Antra, šiame ES plėtros etape šalys kandidatės turi prisiimti daugiau narystės įsipareigojimų, nei stojančios šalys ankstesniuose plėtros etapuose (t.y. šiuo metu ES teisės aktai, kuriuos turi įgyvendinti stojančios šalys sudaro apie 370,000 psl., tuo tarpu Portugalija ir Ispanija turėjo įdiegti apie 80,000 psl. su naryste susijusių teisės normų). Šie integracijos į ES aspektai yra tiesiogiai susiję su jos poveikiu ūkio restruktūrizacijai Lietuvoje, todėl verta juos aptarti detaliau. Tačiau pirmiausia aptariama restruktūrizacijos sąvoka.

Įmonių restruktūrizavimą makroekonominiu lygiu galima apibūdinti kaip ūkinių pajėgumų atstatymą, veiklos reorganizavimą ir sąveiką su ekonomine aplinka. Jų rezultatas – gebančių konkuruoti ir lanksčiai reaguojančių į paklausos ir veiklos kaštų pokyčius rinkos dalyvių susikūrimas. Makroekonomine prasme lengviau yra kalbėti apie tinkamiausių restruktūrizavimui sąlygų sudarymą, nei apie restruktūrizavimo raidą, kadangi pastarąją įvertinti yra gana sunku. Daugelis transformacijos reformų analitikų išskiria keletą esminių sėkmingai ūkio restruktūrizacijai būtinų elementų – ekonominės aplinkos stabilizavimą, liberalizavimą ir privatizaciją. Šios priemonės sudaro sąlygas ūkio restruktūrizacijai – ekonomikos struktūros, atspindinčios šalies santykinius pranašumus ir efektyviausiai paskirstančios išteklius, susiformavimui.

Lietuvos integracija į ES keičia tiek ekonominę aplinką, į kurią atsižvelgdami rinkos dalyviai priima sprendimus, tiek ekonominę vyriausybės politiką, kuriai suteikiami konkretūs orientyrai. Iš vienos pusės, šalinamos kliūtys verslui tarp Lietuvos ir ES, iš kitos pusės, perimama ES taikoma reguliavimo sistema. Kaip bus aptarta vėliau, iki šiol tai tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjo prie liberalizavimo ir privatizacijos, nors ateityje kai kurios integracijos priemonės iš principo arba dėl Lietuvos institucijų netinkamos įgyvendinimo politikos gali trikdyti ūkio restruktūrizaciją. Toliau analizuojami trys esminiai klausimai – Lietuvoje vykdomų transformacijos reformų sąsajos su integracija į ES, integracijos priemonių poveikis Lietuvos ūkio funkcionavimui, ir galiausiai, integracijos priemonių poveikis Lietuvos vyriausybės ekonominei politikai.Transformacija ir integracija
Lietuvoje nuo šio dešimtmečio pradžios paraleliai vykdomos ekonominės reformos ir diegiamos su integracija į ES susijusios priemonės. Jų išskyrimas padeda geriau suvokti integracijos priemonių atitikimą Lietuvos ūkio interesams bei pasirinkti tinkamiausią integracijos strategiją, suteikiančią didžiausią naudą Lietuvos ūkiui. Kitaip sakant, kiek Lietuvos narystė ES atitinka mūsų ekonominius interesus ir kaip šis atitikimas gali būti maksimizuotas, paskirstant integracijos priemonių poveikį laike bei tarp ekonominių grupių?

Transformacijos reformų tikslai iš esmės atitinka pagrindinius narystės ES kriterijus, suformuluotus Europos viršūnių susitikimuose. Tai pasakytina tiek apie politinį kriterijų (demokratijos ir įstatymo viršenybės bei pagarba žmogaus ir nacionalinių mažumų teisėms), tiek apie ekonominį (funkcionuojanti rinkos ekonomika bei gebėjimas konkuruoti), tiek apie administracinį (valstybės institucijų gebėjimas vykdyti prisiimtus įsipareigojimus). Tačiau tuo pačiu Lietuva privalo prisiimti visus su naryste ES susijusius įsipareigojimus. Nors “klubo žaidimo taisyklių” laikymasis stojant į jį yra suprantamas ES reikalavimas, Lietuvai kai kuriais atvejais tai gali reikšti sub-optimalią politiką. Lietuva turi perkelti ir įgyvendinti ES acquis communautaire – konkrečias teisės normas, kurios buvo sukurtos derybose tarp valstybių narių, ir kuriose numatytus bendrus tikslus Lietuva galbūt įgyvendintų kita seka bei forma, jei nestotų į ES (pavyzdžiu galėtų būti Ignalinos AE eksploatavimo planai arba žemės ūkio politikos instrumentai). Tuo labiau, jog kai kurios ES teisės nuostatos išsivystė reaguojant į konkrečias ES šalių ekonomines ar politines problemas, kurios yra neadekvačios Lietuvos ekonominei situacijai (pavyzdžiui, kai kurie finansinių institucijų veiklos normatyvai), arba apsikeičiant nuolaidomis derybose tarp skirtingus interesus ir tradicijas atstovaujančių valstybių narių (pavyzdžiui, struktūriniai fondai, atsiradę reaguojant į Pietų Europos šalių poziciją). Tačiau svarstant šiuos klausimus reikia nepamiršti ir alternatyvaus scenarijaus – Lietuvos ūkio raida nestojant į ES. Tokia alternatyva pasižymi dideliu neapibrėžtumo laipsniu ir didele klaidų tikimybe restruktūrizuojant ūkį.Integracijos poveikis Lietuvos ūkiui
Integracijos poveikį Lietuvos ūkio funkcionavimui ir restruktūrizavimui galima vertinti, remiantis Lietuvos įsipareigojimais, įtvirtintais prekybos ir bendradarbiavimo sutartyje, laisvosios prekybos sutartyje, asociacijos sutartyje, stojimo partnerystėje ir Nacionalinėje acquis perėmimo programoje bei ES vienašališkai pasiūlyta Baltąja knyga, skirta asocijuotų šalių kandidačių pasiruošimui integruotis į Sąjungos vidaus rinką. Trumpai Lietuvos integracijos į ES poveikį rinkos dalyviams galima apibūdinti kaip balansą tarp naudos, kylančios iš didesnių galimybių, ir kaštus, atsirandančių dėl prisitaikymo prie aukštesnių standartų.

Integracija yra laipsniškas procesas, kuris prasidėjo asimetrišku prekybos liberalizavimu, persiliejo į kliūčių paslaugų ir kapitalo judėjimui šalinimą bei Vieningą rinką reguliuojančių normų perėmimu. Beje, Lietuvos ūkio restruktūrizaciją įtakoja ne tik dvišalėse sutartyse prisiimti įsipareigojimai, bet ir ES institucijų nuomonė Lietuvos pažangos atžvilgiu. Tai savo ruožtu įtakoja patrauklumą investicijoms ir makroekonominį stabilumą. Dar daugiau, Komisija tiesiogiai įtakoja Lietuvos ekonominę politiką formuodama stojimo partnerystės prioritetus ar numatydama pasirinktoms sritims finansinę paramą. Šiuo metu baigtame ruošti Lietuvos stojimo partnerystės variante numatytos artimiausio laikotarpio priemonės – stambių įmonių bei bankų privatizacijos užbaigimas, bankroto procedūros tobulinimas, valstybės pagalbos kontrolė, likusių kliūčių laisvam kapitalo judėjimui šalinimas – skatina šalies ūkio restruktūrizaciją. Vidutiniu laikotarpiu tiesiogiai numatoma tęsti rinka grindžiamą įmonių, finansų ir bankų restruktūrizaciją. Tačiau kai kurios, ES požiūriu “jautrios sritys” paliekamos nuošalyje. Tai ypač pasakytina apie laisvą darbo jėgos judėjimą, kuris bus ypač svarbus sklandžiai Lietuvos ūkio integracijai tapus Ekonominės ir pinigų sąjungos nare, tačiau kelia migracijos baimę ES šalyse. Nors dėl Lietuvos ekonominės priklausomybės ir politinės galios ES atžvilgiu asimetrijos Komisijai tenka pagrindinio “teisėjo ir žaidėjo vaidmenys” derybose dėl stojimo, Lietuvos vyriausybės iniciatyvi ir pagrįsta politika gali sustiprinti jos pozicijas.

Kaip minėta, iki šiol Lietuvos integracija į ES intensyviausiai vyko liberalizuojant prekių judėjimą tarp šalių. Pramoninių prekių importui iš ES likusios tarifinės kliūtys bus baigtos naikinti 2001 m. pradžioje, o šiuo metu daugumai jų taikomi 5% muitai (išskyrus degtukus, šaldiklius bei baldus, kuriems taikomi 12,5% importo muitai). Kol kas prekybą stabdo netarifiniai barjerai – prekių standartai bei antidempingo bylos, kurios iki šiol buvo iškeltos Achamos, Grigiškių ir Ekrano įmonėms. Prekybos liberalizavimas su ES turėjo tiesioginę teigiamą įtaką Lietuvos ūkio restruktūrizacijai – ES dalis Lietuvos eksportuojamų produktų apyvartoje išaugo nuo poros procentų dešimtmečio pradžioje išaugo iki 50% 1999 m. pirmoje pusėje. Tiesioginės užsienio investicijos (TUI) iš ES sudarė apie 60% visų TUI Lietuvoje. TUI susijusios ir su Lietuvos įmonių integravimu į Europos gamybos grandis, pavyzdžiui, išorinio apdirbimo operacijų atlikimu tekstilės pramonės atveju. Lietuvos ir ES prekyba vienos šakos gaminiais (angl. – intra-industry trade) 1996 m. sudarė 17% visos prekybos ir buvo mažiausias iš trijų Baltijos šalių.

Prekybos liberalizavimas su ES (ir kitomis šalimis kandidatėmis – prekybos sutartys su CEFTA šalimis ir ypač Baltijos valstybėmis yra susijusios su integracijos į ES raida) sudarė bendro užsienio prekybos liberalizavimo pagrindą. Tuo tarpu, kaip teigia tarptautinių finansinių organizacijų ekspertai, “Lietuvos liberali prekybos politika suvaidino esminį vaidmenį atstatant ekonominį augimą.”. Ne mažiau svarbu yra tai, jog įsipareigojimai ES šiuo metu sulaiko Lietuvos vyriausybę nuo interesų grupių reikalavimų įvesti tiesioginius apribojimus užsienio prekių įvežimui (nors tuo pačiu pastebimas vis dažniau deklaruojamas siekis imituoti netarifines ap.saugos priemones trečiųjų šalių atžvilgiu, taikomas ES). Iki šiol Lietuvoje didžiausią įtaką ekonominei, ypač užsienio prekybos politikai, darė gerai organizuotos vietinių gamintojų ar žemdirbių grupės, tuo tarpu perdirbėjų ir vartotojų interesai paprastai yra ignoruojami. Tokia situacija susidariusi tiek dėl nusistovėjusių ryšių tarp dėl konkurencijos patiriančių nuostolių gamintojų ir savo egzistenciją rinkos ekonomikoje bandančių pateisinti vyriausybės institucijų, tiek dėl kolektyvinio veiksmo problemos, dėl kurios daugiausia naudos iš atviros politikos turintys vartotojai nesugeba įtakoti ekonominės politikos, tiek dėl santykinai svarbesnių su bendra ekonomine politika susijusių problemų (pavyzdžiui, darbo santykių reguliavimu) egzistavimu, tiek dėl paplitusios nuostatos, jog pramonei turi būti teikiamas prioritetas prieš kitas sritis.Integracija ir ekonominė politika Lietuvoje
Šiuo metu svarbiausiu Lietuvos vyriausybės tikslu, sudarant sąlygas tolesniam ūkio restruktūrizavimui, turėtų būti netarifinių barjerų prekyboje su ES šalinimas. Integracijos naudaLietuvos ūkiui priklausys nuo ekonominių santykių su ES intensyvumo, o šiems pastaruoju metu didžiausia kliūtimi yra netarifiniai barjerai.

Tokios politikos pavyzdžiais yra (1) valstybės pagalbos kontrolė bei kitų ES taikomų konkurencijos taisyklių laikymasis, kuris ne tik savaime skatintų restruktūrizaciją, bet ir suteiktų pagrindą reikalauti ES nebetaikyti prekybos apsaugos priemonių; (2) abipusio pripažinimo principo įgyvendinimas, t.y. kitais metais planuojamo pasirašyti Europos atitikties įvertinimo protokolo tarp Lietuvos ir ES pasirašymas. Šis protokolas turėtų apimti devynias “naujojo požiūrio” ir dvi “senojo požiūrio” direktyvas.

Kita labai svarbi tolesnių veiksmų sritis – valstybės administracinių institucijų reforma, nes verslo plėtra šiuo metu ypač priklauso nuo valstybės institucijų gebėjimo atskirti joms priklausančias funkcijas ir jas efektyviai vykdyti. Šiuo metu būtent nuo institucinės reformos priklauso racionalios, aiškios ir autonomiškos ekonominės politikos vykdymas ir tai, kaip integracijos priemonės įtakos tolesnę Lietuvos ūkio raidą. Valstybės funkcijų ir institucijų reforma yra būtina nepriklausomai nuo narystės ES, tačiau jos neįvykdžius, gilesnė integracija į ES gali sutrikdyti ūkio restruktūrizaciją ir raidą. (1) Taigi, dalis valstybės funkcijų turi būti perduota rinkos dalyviams, dalis perkelta į žemesnį valdymo lygį. (2) Taip pat turi būti sustiprintas politikos proceso baigiamųjų grandžių – įgyvendinimo ir vertinimo – vykdymas. Daugumos Lietuvos vyriausybių politikos trūkumas – pernelyg didelis dėmesys politinio atsako (dažnai neteisingo) į ekonomines problemas formai jo įgyvendinimo ir jo poveikio įvertinimo sąskaita. Būtent dėl to yra sukurta apie trisdešimt ekonominių programų ir strategijų (Įmonių veiklos gaivinimo, Eksporto plėtojimo, SVV, Nacionalinės kokybės, Darbo vietų kūrimo ir pan.), kurių įgyvendinimas ir jo įvertinimas dažniausiai nevyksta, o paini paramos sistema kuria kliūtis perėjimui iš vienos srities į kitą ir stabdo konkurenciją bei restruktūrizaciją. Politikos sprendimų įgyvendinimo svarba ženkliai padidės Lietuvai įsijungus į ES, kurioje bendrų politikos sričių funkcionavimas priklauso nuo to, kaip priimtus sprendimus įgyvendina valstybių narių institucijos. (3) Bent pagrindinėse srityse turi būti pradėta taikyti ekonominio reguliavimo kaštų ir naudos analizė, galinti pasiūlyti optimalų rinkos atžvilgiu direktyvų įgyvendinimo būdą. (4) Ekonominės politikos priemonių susiejimas su integracija į ES, ilgam periode paskirstant ekonominio reguliavimo kaštus tokiose srityse kaip socialinė ar aplinkosaugos politika, ir aiškaus jų įgyvendinimo orientyrų viešas pristatymas. Tai apsaugotų nuo neefektyvaus ES finansinių išteklių panaudojimo ir interesų grupių pasinaudojimo jais šalies ūkio augimo sąskaita, sumažintų įmonių reguliacinio prisitaikymo trumpalaikius kaštus, sukurtų didesnį pasitikėjimą rinkose, stabilumą bei suteiktų įmonėms kol kas trūkstančios informacijos apie tai, ką joms konkrečiai reiškia Lietuvos narystė ES.Narystės ES sąlygos
Prieš pradėdama svarstyti apie galimybę tapti Europos Sąjungos valstybe nare, šalis privalo įrodyti, jog ji tenkina tris pagrindinius narystės ES kriterijus, apibrėžtus 1993 m. birželio mėnesį Kopenhagoje vykusiame viršūnių susitikime. Minėtieji kriterijai skamba taip:
valstybėje kandidatėje turi būti stabilios institucijos, garantuojančios demokratiją, įstatymų viršenybę, žmogaus teises ir pagarbą mažumų apsaugai;
valstybėje kandidatėje turi veikti funkcionali rinkos ekonomika, taip pat turi būti akivaizdžiai matoma, kad ji įstengia atlaikyti konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgų veikimą ES;
valstybė kandidatė turi parodyti, kad geba prisiimti narystės įsipareigojimus, taip pat tvirtai įsipareigoti siekti politinės, ekonominės ir piniginės sąjungos.
Derybos su šešiomis narystės ES siekiančiomis šalimis – Lenkija, Vengrija, Čekijos Respublika, Slovėnija, Estija ir Kipru – prasidėjo 1998 metų kovą. 1999 metų gruodį Helsinkyje vykusio Europos viršūnių tarybos susitikimo metu ES valstybių ir vyriausybių vadovai davė sutikimą pradėti oficialias derybas dėl narystės ES. Šios derybos su dar šešiomis šalimis kandidatėmis, t.y. Bulgarija, Latvija, Lietuva, Malta, Rumunija ir Slovakija, pradėtos 2000 metų vasario viduryje.
Nors derybos dėl narystės Europos Sąjungoje pradėtos su šalių grupėmis, kiekvienos narystės siekiančios šalies pasiekimai vertinamai atskirai. Europos Sąjunga pasirūpino, jog stojimo procesas būtų visapusiškai lankstus ir kiek įmanoma greitesnis ir kad šalys kandidatės būtų vertinamos atsižvelgiant į kiekvienos iš jų pasiekimus ir taptų ES narėmis, kai tik atitiks visus narystės reikalavimus.
Pirmasis šio sudėtingo proceso etapas apima visuotinį patikrinimą, kurio metu rengiami daugiašaliai ir dvišaliai susitikimai su šalimis kandidatėmis. Tokie susitikimai įgalina Europos Komisiją pristatyti visą ES teisyną, t.y. visas ES sutartis, teisės aktus ir teisinę praktiką, išdėstytą beveik 100 000 puslapių, ir nustatyti, ar narystės siekiančios šalys yra pasirengusios taikyti minėtojo teisyno nuostatas. Po to vyksta derybos dėl 31 derybų skyriaus, apimančio įvairias politikos sritis, pradedant žvejyba ir baigiant išorės ryšiais.
Komisija toliau stebi narystės ES siekiančių šalių pažangą realiai įgyvendinant ir taikant ES teisyno nuostatas, vis labiau pabrėždama tinkamo šio teisyno nuostatų perkėlimo į konkrečios šalies teisinę bazę svarbą. Iš principo kiekviena nauja valstybė narė turi būti pasirengusi nuo pat pirmosios narystės ES dienos laikytis visų Europos Sąjungos įsipareigojimų ir prisiimti visą ES prisiimtą atsakomybę, o pereinamojo laikotarpio priemonių ir laikinųjų išimčių skaičius turi būti kuo mažesnis.
Europos Sąjunga turi parengusi keletą specialių programų, skirtų padėti šalims kandidatėms pasirengti tapti Europos Sąjungos narėmis. Žinomiausia ir ilgiausiai gyvuojanti priemonė, skirta suteikti šalims kandidatėms finansinę ir techninę pagalbą, yra PHARE programa.
Pagal šią programą negrąžinamosios, o ne grąžintinos paskolos skiriamos dviem prioritetinėms sritims. 30 proc. programos biudžeto yra skiriama institucijų gebėjimams stiprinti, taip siekiant padėti šalių nacionalinei ir vietos valdžiai bei kontrolės ir priežiūros institucijoms susipažinti su ES uždaviniais ir taikomomis procedūromis.
Likusieji 70 proc. programos biudžeto skirti, sutelkus reikiamas investicijas, padėti šalims kandidatėms pasiekti, kad jų pramonė ir infrastruktūra atitiktų Europos Sąjungos reikalavimus. Parama dažniausiai skiriama toms sritims, kuriose taikomos vis griežtesnės ES normos ir standartai: aplinkos apsaugai, transporto sektoriui, pramonės įmonėms bei produktų ir darbo sąlygų kokybės standartams.
Kitos paramos programos yra skirtos konkrečiai žemės ūkiui ir kaimo plėtrai bei transportui ir aplinkos apsaugai. Taip pat yra programų, skirtų kovai su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu, taip pat pabėgėlių ir prieglobsčio prašančių asmenų problemoms spręsti. Be to, šalių kandidačių pareigūnams rengiama daugybė se.minarų ir darbinių susitikimų, skirtų tokiems įvairialypiams klausimams, kaip finansinių srautų stebėjimas ir jų įforminimas muitinėje.
Nors Europos Sąjunga ir yra pagrindinė šalių kandidačių pagalbininkė rengiantis tapti ES valstybėmis narėmis, ji nėra vienintelė teikianti tokią pagalbą. Yra ir kitų tarptautinių institucijų, padedančių šalims kandidatėms integruotis į ES, t.y. Pasaulio bankas, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Europos Taryba ir Šiaurės šalių taryba.Europos Sąjungos plėtra
Europos Sąjungos kaip pačios Sąjungos susikūrimo pradžia galima laikyti 1950m. gegužės 9 dieną, kai Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas (Robert Shuman) paskelbė deklaraciją apie anglies ir plieno Bendriją, kuri paskatino vieningos Europos kūrimąsi, o 1985m. viršūnių susitikime Milane buvo nutarta paskelbti ją Europos diena.
Kopenhagos Viršūnių taryba nustatė, jog asocijuota šalis galės tapti ES nare kai tik atitiks narystės įsipareigojimus, bei išdėstė narystės ES kriterijus:
 valstybėje kandidatėje turi būti stabilios institucijos, garantuojančios demokratiją, įstatymų viršenybę, žmogaus teises ir pagarbą mažumų apsaugai;
 valstybėje kandidatėje turi veikti funkcionali rinkos ekonomika, taip pat turi būti akivaizdžiai matoma, kad ji įstengia atlaikyti konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgų veikimą ES;
 valstybė kandidatė turi parodyti, kad geba prisiimti narystės įsipareigojimus, taip pat tvirtai įsipareigoti siekti politinės, ekonominės ir pinigų sąjungos.
Tai chronologine tvarka išdėstytos valstybės kurios jungėsi į Europos Sąjungą:
1952m. “mažasis šešetas ” – Prancūzija, Vokietija, Italija, Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas.
1973m. prisijungė Didžioji Britanija, Airija ir Danija.
1981m. prisijungė Graikija.
1986m. prisijungė Ispanija ir Portugalija.
1995m. prisijungė Austrija, Suomija, Švedija.
Plėtimo procesas suteikia unikalią galimybę visiškai panaikinti dirbtinį visus šešiasdešimt metų egzistavusį Europos žemyno padalijimą į dvi dalis. Rinkos ekonomikai įsišaknijus Vidurio ir Rytų Europoje, žmonės galės laisvai judėti, studijuoti ir dirbti, nepaisydami šalis skiriančių sienų, o verslas ir ekonomika suklestės. 500 milijonų žmonių vienijančios vidaus rinkos sukūrimas tiek ekonomine, tiek ir politine prasme bus naudingas visai Europai.
Europos Sąjunga jau pergyveno keturis plėtimosi etapus (1973, 1981 1986 ir 1995 metais), o jos valstybių narių skaičius per tą laiką padidėjo nuo šešių iki penkiolikos. Tačiau būsimasis 13 pakraščiuose esančių šalių kandidačių, pradedant Estija šiaurėje ir baigiant Turkija pietuose, apimsiantis plėtimosi etapas atspindi plačiausius iš visų iki šiol egzistavusių plėtimosi užmojų. Tiek dabartinių, tiek ir potencialių valstybių narių laukia didžiulis parengiamasis darbas, įgalinsiantis šį etapą sėkmingai įveikti. Kad būtų lengviau įsivaizduoti laukiamą darbą, kaip pavyzdį galima pateikti ekonominius skirtumus ir paminėti, kad, vadovaujantis galiojančiais perkamosios galios standartais, vienam gyventojui tenkanti BVP dalis Kipre tesiekia 79 proc., Slovėnijoje 68 proc., Bulgarijoje 23 proc., o Latvijoje 27 proc. ES lygio.
Be to, kad pasirengtų dvidešimties ir daugiau valstybių narių vienijančiai sąjungai, ES turės atitinkamai keisti savo politiką, finansavimą ir galiojančias procedūras. Pirmosios dvi minėtosios problemos buvo išspręstos 1999 m. kovo mėnesį Berlyne vykusiame viršūnių susitikime, kur visoms ES biudžeto išlaidoms buvo nustatyta didžiausia leistina riba, galiosianti iki 2006 metų. Be to, įgyvendintos plataus masto reformos išlaidų žemės ūkio, regioniniams ir socialiniams klausimams srityse. Derinamos ir keičiamos sprendimų priėmimo procedūros, o Komisija koordinuoja įvairias informavimo kampanijas, kuriomis siekiama supažindinti visuomenę su plėtimosi pasekmėmis.
1999 m. kovo mėnesį Berlyne vykusio viršūnių susitikimo metu 2000-2006 metams pasirengti narystei ES numatytai paramai buvo skirti 22 milijardai eurų, t.y. dvigubai daugiau nei dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Be to, jau nuo 2002 metų Europos Sąjungos biudžetas bus parengtas taip, kad įgalintų priimti pirmąsias naujas nares. Tai reiškia, jog naujosioms valstybėms narėms bus skirti apie 57 milijardai eurų biudžeto lėšų 2002-2006 metams.
Tiksli būsimojo plėtimosi etapo data dar nenustatyta, tačiau Europos Sąjunga įsipareigojo jau 2003 metų pradžioje būti tiek institucine, tiek ir politine prasme pasirengusi priimti naujas nares, žinoma, su sąlyga, kad jos iki to laiko bus patenkinusi.os visus stojimo reikalavimus.Baigiamosios pastabos
1990 – 2000 m. tarptautinė Lietuvos aplinka sparčiai kito. Šiandien ji yra daug geresnė nei dešimtmečio pradžioje.
Po Masvos rugpjūčio pučo Lietuvą pripažino visos svarbesnės pasulio šalys, taip pat ir SSRS, o gruodžio mėnesį ši valstybė, neteisėtai kelesdešimt metų išlaikiusi Lietuvą okupuotą, nustojo egzistavusi. Santykių su Rusija gerėjimą rodė jos kariuomėnės išvedimas 1993 m., ir sienos sutarties su ja pasirašymas 1997m. Rusija bent formaliai deklaruoja suinteresuotumą išlaikyti abipusiškai naudingus santykius su lietuva, nors tai ir nereiškia, kad Lietyuva nepatirs politinio ir ekonominio spaudimo iš Rusijos. Lietuva, dešimtmečio pradžioje nepalaikiusi net formalių santykių su Baltarusija, jauos užmezgė ir palyginti sėkmingai plėtojo. Į gerąją pusę pakrypo santykiai su Ukraina.
Bendradarbiavimas su Baltijos šalimis galėtų būti intensivesnis. Dešimtmečio pradžioje atsiradusios viltys dėl glaudžios jų integracijos pasiteisino tik iš dalies. Tačiau ir realiai egzistuojantis bendradarbiavimo lygis įgalino Lietuvą plėtoti ryšius netik su jomis, bet ir su skandinavijos šalimis.
Bene labiausiai tarptautinę Lietuvos aplinką paveikė pastarąjį dešimtmetį įntencyviai vyke euroatlantinės integracijos procesai. Jie pagerino bendrą tarptautinę padėtį, leido įveikti kelesdešimt metų egzistavusį Europos padalijimą ir svariai prisidėjo prie vadinamojo Lietuvos ,,Grįžimo“ į natūralią civilizacinę jos aplinką – Europą. Dešimtmečio pradžioje Lietuvos narystė NATO ir ES (EB) atrodė labai tolima ar net utopinė perspektyva. Šiandien situacija yra visiškai kitoke. Lietuva jau NATO narė, o 2004m gegužės 1d. tapo ir ES narė.
Tarptautinės Lietuvos aplinkos gerėjimui didelę įtaką darė dėl įvairių priežaščių Lietuvai itin palanki JAV- svarbiausios tarptautinės arenos veikėjas – politka. JAV iš esmės palaiko visus svarbiausius Lietuvos siekius. Tačiau pagrindinių Vakarų Europos šalių – Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Italijos – santykiai su Lietuva buvo kiek šaltesni. Norėdama pasiekti pagrindinius užsienio politikos tikslus Lirtuva dėjo daug pastangų gerindama savo santykius su jomis ir įveigdama tam tikrą disbalansą savo užsienio politikoje, kurioje šendien JAV skiriama daugiau dėmėsio nei Vakarų Euaropai. Nors dešimtmečio pradžioje Lietuvos likimas daug kuo priklausė nuo JAV ir Rusijos (SSRS) santykių, kuo toliau tuo labiau jos ateitį lems Lietuvos gebėjimas sėkmingai funkcionuoti besiintegruojančioje Europoje, o konkrečiai – Europos Sąjungoje. Globalizacijos ir tarpusavio priklausomybės didėjimo epohoje Lietuva turi sugebėti taip pat sparčiau prisitaikyti prie šių procesų metamų iššūkių, vis daugiau dėmėsio skirdama ne grynai politiniams, bet ekonominėms problamoms spręsti. Būtent pasdtarųjų kalusimų sprendimas iš esmės lems Lietuvos vietą Europoje ir pasulyje.Literatūra:
1. Joseph Frankel 1993m. ,,Tarptautiniai santykiai permainingame pasaulyje“.
2. Raimundas Lopata, Gediminas Vitkus 1999m. ,,NATO vakar, šiandien, rytoj“
3. KTU ,,Šiuolaikinė valstybė“
4. Raimundas Lopata 2001m ,,Tarptautiniai santykiai“
5. Internetas: a) www.Lietuva.lt

b) www.lijot.lt

c) www.pilieciai.lt

d) www.infovi.vu.lt

e) www.artium.lt

Leave a Comment