1. Įvadas……………………………………………………………………………………………………………..42. Pagrindiniai požiūriai į tarptautinių santykių formavimąsi……………………………….53. Tarptautinių santykių paradigmos……………………………………………………………………54. Naujųjų amžių tarptautinių santykių laikotarpiai ir požymiai……………………………65. Lietuvos tarptautinių santykių raida…………………………………………………………………86. Trys tarptautinių santykių paradigmos……………………………………………………………87. George‘ o Modelski‘o tipologija……………………………………………………………………….108. Šaltojo karo pabaiga ir tarptautiniai santykiai………………………………………………….119. Valstybių sąveikos priemonės ir metodai………………………………………………………….1410. Išvados……………………………………………………………………………………………………………1511. Naudota literatūra……………………………………………………………………………………………16 ĮVADAS
Dalykas, kuris tarptautinių santykių teorijoje retai pripažįstamas, nors jos istorijoje būta svarbių ir visada marginalizuotų išimčių (pavyzdžiui, taikos studijose arba tarpukario darbuose tarpvalstybinių santykių gerinimo klausimais), yra tai, kad tarptautinių santykių konceptualizavimo būdai konstatuoja pačią jų praktiką. Tas pats „protas“, kuris valdo mūsų mąstymą,taip pat padeda kurti tarptautinę praktiką. Tarptautinių santykių teorija yra implikuota tarptautinėje praktikoje jau dėl to, kad joje paprastai atskiriama etika nuo politikos ir siekiama „protu“ besiremiančio supratimo, nepriklausomo nuo etinių arba moralinių dalykų. Yra šios bendros tendencijos išimčių, ypač kai kuriuose darbuose, parašytuose dar prieš atsirandant tarptautinių santykių disciplinai. Toms išimtims taip pat priklauso daugelis tradicinių realistų, tokių kaip Niebuhras, Wolfersas ir Carras. Tačiau vyraujančioje disciplinos sampratoje šių normatyvinių ir etinių elementų paprastai mažai paisoma arba jie yra laikomi specifiškai realistinės interpretacijos bruožu. Vyrauja tokia tarptautinių santykių teorijos samprata, kuri etiką traktuoja kaip taikytiną tokiai visuomenei, kuri negali būti tarptautinė visuomenė. Todėl, tarptautinė teorija turi tendenciją virsti diskursu, kuris pats dalyvauja produkuojant ir reprodukuojant tokią tarptautinę praktiką, kuri kelia grėsmę, kuri disciplinuoja ir prievartauja kitus…
Pagrindiniai požiūriai į tarptautinių santykių formavimąsi
Įvardijami 3 pagrindiniai požiūriai: 1) Konservatyvusis2) Liberalusis3) Revoliucinis
Konservatyvusis- į pasaulį kaip pagrindinę vertybę, akcentuoja status quo pasaulyje ir neskatina tarptautinių santykių pokyčių. Jis remiasi galios politikos dėsniais ir geriausiai atitinka tarptautinio saugumo sampratą, grindžiamą karine galia.Liberalusis-į pasaulį skatina evoliucinį tarptautinių santykių keitimą.Šį požiūrį palaikančios teorijos dažniausiai kaip pagrindinę vertybę akcentuoja tarpusavio naudą, kuri gali būti gaunama dėl įvairiapusių tarptautinių santykių, o ne karinės galios didinimą . Karas vertinamas ne kaip neišvengiama realybė, o kaip tragiška klaida, kurios reikia siekti išvengti tarptautiniais susitarimais.
Revoliucinis-į pasaulį remiasi greitų, revoliucingų pasikeitimų siekimu akcentuojant, kad tie pasikeitimai reikalingi teisingumui įgyvendinti. Sakoma, kad būtent ekonominio išnaudojimo aspektai yra daugelio karų priežastys ir tik nedelsiant juos panaikinus galima pašalinti prielaidas tiems karams kilti.Tarptautinių santykių paradigmos
1) Idealistinė2) Realistinė3) Globalistinė4) MarksistinėIdealistinės paradigmos šalininkai propaguoja konfliktų mažinimo ir tautų bendradarbiavimo didinimo idėja, paremta tarptautine teise bei morale ir tarptautinių organizacijų veikloje. Idealistai labiau akcentuoja koks turėtų būti pasaulis, o ne koks jis dabar yra t.y. mažiau domisi ar dabartinis pasaulis sudaro prielaidas tam būsimam pasauliui sukurti.Realistinė ėmė dominuoti po II pasaulinio karo, ji įrodinėja kad šiuolaikinis pasaulis dar sunkiai paklūsta geros valios žmonių siekiams. Pasisako už tai, kad reikia ieškoti būdų tarptautiniems konfliktams spręsti. Pirmiausia akcentuoja valstybių karinės galios balanso bei nacionalinių interesų svarbą. Pasak jų, tik išlaikant galingiausių valstybių karinį balansą, įmanoma sutramdyti galimus agresorius ir taip išvengti naujų karų.Globalistinės esmė yra ta, kad nagrinėjant tarptautinius santykius, stengiamasi įvertinti kuo platesnį spektrą faktorių ir veikėjų, įtakojančių tarptautinius santykius šiuolaikiniame įvairiapusių sąryšių pasaulyje. Jie akcentuoja ekonominius ir socialinius klausimus, įrodydami, kad šiuolaikiniame pasaulyje tarptautinius santykius lemia ne tik valstybių tarpvyriausybiniai santykiai, bet ir daugianacionalinių koorporacijų, bei kitų nevyriausybinių institucijų veikla.Marksistinės paradigmos teigė,, kad tarptautiniai santykiai turi būti vertinami, kaip turtingųjų ir beturčių klasių kovos išraiška, mažiau akcentuojant tarpvyriausybinių ir tarpvalstybinių santykių kontekstą. Kitas marksistinės paradigmos akmuo – centriniu planavimu ir valdymu pagrįsti ekonominiai santykiai. Šalininkai teigė, kad tik į liaudį orientuota centrinio planavimo ir valdymo ekonomika gali sudaryti prielaidas harmoningiems socialiniams santykiams valstybės viduje ir tarptautiniu mastu.
Naujųjų amžių tarptautinių santykių laikotarpiai ir požymiai
Pirminis laikotarpis – nuo Vestfalijos taikos sutarties iki Prancūzijos revoliucijos 9 1648 – 1789 ). Dinastinis nacionalizmas pradėjo užleisti vietą demokratiniam nacionalizmui t.y. tiek vidaus, tiek užsienio reikaluose imta labiau įsiklausyti į kitų visuomenės grupių balsą. Pirmoje šio laikotarpio pusėje karinė ir ekonominė galia Europoje dominavo Anglija, Prancūzija, Ispanija, Austrija, Švedija, Olandija ir Turkija, o antroje prie jų priartėjo ir Prūsija bei Rusija. Esminis bruožas buvo tas, kad ano meto tarptautinė politika iš esmės buvo Europos politika.
Pereinamasis – nuo Prancūzijos revoliucijos iki II – ojo pasaulinio karo pabaigos ( 1789 – 1945 ). Šiuo laikotarpiu stipriau ėmė reikštis valstybinis nacionalizmas, paremtas didesniu gyventojų emociniu ryšiu su centrine valdžia ir atitinkamai didesniu piliečių įtraukimu į politinį gyvenimą ( nepriklausomų valstybių skaičius patrigubėjo ). Prasidėjo industrinė revoliucija, kuri lėmė ne tik žymų turto perskirstymą tarp valstybių, bet ir karinės galios diferenciaciją, kadangi turtingesnės valstybės naujas technologijas sėkmingai taikė ir karinės galios didinimui. Europos dominavimo mažėjimas ir naujų įtakingų tarptautinių santykių dalyvių atsiradimas yra vienas iš ryškiausių pereinamojo laikotarpio bruožų. Ima vešėti tarptautinių santykių idealegizavimo daigai. Vyko dekolonizavimo ir kolonizavimo procesai. Sustiprėjo tarpvalstybinių ryšių, pirmiausia ekonominių, tendencija. Pradėjo veikti tarptautinės tarpvyriausybinės bei nevyriausybinės organizacijos. Įkurta Tautų Sąjunga. Labai išryškėjo valstybių sąjungų ir jų blokų svarba ir lemiamas vaidmuo tarptautinių santykių formavimuisi. Pokarinis arba Šaltojo karo – nuo II – ojo pasaulinio pabaigos iki Šaltojo karo pabaigos ( 1945 – 1989 ). Būdingas labai stiprus tarptautinių santykių ideologizavimas ir naujaisiais mokslo pasiekimais, bei naujausiomis technologijomis paremtos ginklavimosi varžybos. Tarptautinių santykių formavimuisi vis didesnę įtaką ėmė daryti tarptautinės organizacijos. Susikūrė JTO ( 1945 – 04 – 25 ). Pradėjo formuotis dvipolinė sistema, kurioje tarptautinių santykių raidą iš esmės lėmė tik dvi karinė galia stipriausios pasaulio valstybės JAV ir TS. Susikūrė EEBO ir NATO. Tarybų sąjungos iniciatyva buvo įkurta ESPT ir VSO ( Varšuvos sutarties organizacija ). Formuojantis priešiškiems blokams, lygiagrečiai vyko ir intensyvus dekolonizacijos procesas. Dabartinis – nuo Šaltojo karo pabaigos. Bruožai :1. Intensyvėjantis galios tarp valstybių pasiskirstymas ir didėjantis tos galios įtakos zonų neapibrėžtumas.2. Didėjantis valstybių grupuočių bei sąjungų nepastovumas.3. Sudėtingėjantys tarpusavio sąryšiai, susieti su vis gausėjančiais tarptautiniais bendravimo klausimais ir nauja nacionalinio saugumo koncepcija, apimančia ne vien tik karinius, bet ir ekonomikos, telekomunikacijų, ekologijos reikalus.4. Didėjantis nevyriausybinių institucijų, bei organizacijų iš jų ir daugianacionalinių korporacijų vaidmuo, stiprėjant jų įtakai tiek vidiniuose valstybių reikaluose, tiek ir tarptautiniuose santykiuose.Naujųjų amžių tarptautinių santykių požymiai :• Dauguma to meto valstybių teturėjo nedideles, paprastais ano meto aprūpintus armijos, kuriose neretai tarnavo ir samdyti užsieniečiai.• Tai buvo naujų tarptautinio bandradarbiavimo formų bei metodų kūrimo įtvirtinimo laikotarpis. Nauja tarptautinių santykių aplinka klostėsi veikiama tiek politinių, tiek ir ekonominių faktorių, susijusių su naujų valstybių kūrimųsi bei naujų dominuojančių valstybių atsiradimu su industrinės revoliucijos pasekmėmis su dekolonizavimu, tarptautinių organizacijų formavimusi.• Ginklavimosi varžybos.• Galios pasiskirstymas, turto persiskirstymas, tarpusavio sąryšiai.
Lietuvos tarpautinių santykių raida
Seniausiais Lietuvos tarptautinių santykių rašytiniais dokumentais laikomi Gedimino laiškai Popiežiui ir Vakarų Europos miestams. Ji prasidėjo nuo XIII amžiaus. 1918 03 22 dieną pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo aktas Vokietijos kaizerio Vilhelmo II. 1920 liepos 12 dieną Lietuvos valstybę pripažino Rusija. 1918 – 1920 pripažino daugelis valstybių. 1921 rugsėjo 12 dieną Lietuva priimta į tautų sajungą. 1922 liepos 28 dieną pripažino JAV. Iki 1924 metų pabaigos buvo pripažinusios 41 valstybė. Iki II – ojo pasaulinio karo Lietuva buvo užmezgusi diplomatinius santykius su 33 valstybėmis. Tarpukario nepriklausomybės Lietuva sudarė per 200 tarptautinių sutarčių. Lietuvą pirmoji pripažino Islandija 1991 metais vasario 11 dieną. 1991 metais rugsėjo 17 dieną Lietuva priimta į JTO. Po Maskvos pučo per mėnesį Lietuvą pripažino per 80 valstybių. Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 iki 1998 metų pasirašyta per 250 dvišalių tarptautinių sutarčių ir įsijungta į daugiau kaip 140 daugiašalių tarptautinių konvencijų. Lietuva įsijungė į: švietimo, mokslo, organizacijų, maisto ir žemės ūkio organizacijas pasaulinės sveikatos, pramonės vystymo, pasaulinę pašto sąjungą, pasaulinę elektros ryšių ir t.t.
Trys tarptautinių santykių paradigmos
Rodikliai Sąveika ir tarptautiniai santykiai Vyravimas ir priklausomybė Galia ir saugumas
Veikėjai Valstybės ir nevalstybinės organizacijos Ekonominės klasės ir jų atstovai ValstybėsProcesai Globalių problemų valdymas Eksploatacija ir priklausomumas Nacionalinių interesų konkurencijaRezultatai (padariniai) Įstatymo (taisyklių) determinuota elgsena poliarchinėje visuomenėje Kova centru ir periferija apibūdinamoje visuomenėje Ribota tvarka anarchiškoje visuomenėjeParadigmos Transankcionizmas, arba liberalioji perspektyva Globalizmas, arba radikalioji perspektyva Realizmas, arba konservatyvioji perspektyvaNepaisant minėtų paradigmų mikrolygio skirtumų, pagrindinėms tarptautinių santykių teorijoms yra būdinga tendencija makrolygiu apeliuoti į tarptautinę sistemą. Ką reiškia šis terminas ? Plačiąja prasme politinė sistema reiškia savarankiškų politinių esybių, sąveikaujančių tarpusavyje atitinkamu dažnumu ir tvarka, derinį. Tarptautiniuose santykiuose sistema paprastai apibūdina nepriklausomus politinius darinius ar jų grupes, ne tik sudarančius sistemą ta prasme, jog kiekvieno iš jų elgsena tampa būtinu veiksniu kitų elgsenai, bet ir ta prasme, kad minėti subjektai tarpusavyje veda dialogą, sukuria bendras žaidimo taisykles, institucijas santykiams palaikyti ir pripažįsta bendru reikalą laikytis susitarimų. Tarptautinės sistemos terminas, o drauge ir makrolygio analizė, ypač išpopuliarėjo 6 – ojo dešimtmečio pabaigoje – 7 – ojo dešimtmečio pradžioje po Kenneth‘o Waltzo, Mortono Kaplano ir Davido Singerio darbų. Minėti mokslininkai įrodinėjo, kad nepakanka vien studijuoti atskirų valstybių elgesį arba valstybių tarpusavio sąveikas, nes esama sistemų, nors ir decentralizuotų, tačiau turinčių struktūras bei normas ir reguliuojančių savo narių elgesį. Tos sistemos ne tik apima savo veikėjų veiksmus, bet besirutuliodamos ir pačios įgauna tokių savybių bei varomųjų jėgų, kad gali sukelti neplanuotų ir dažnai nepageidaujamų tarptautinių įvykių ( pasak K. Waltzo, „karai kyla, nes nėra nieko , kas jiems užkirstų kelią“ ). Būtent K. Waltzas, M. Kaplanas, D. Singeris išryškino du svarbius tarptautinės sistemos aspektus: anarchiją ir poliariškumą. Anarchijos aspektas pabrėžia tai, kad tarptautinėms sistemoms trūksta hierarchija paremtos valdžios, kuri nulemtų visų socialinių grupių pavaldumą ir rastų būdų įtvirtinti savo teisines normas. Poliariškumo aspektas, išryškindamas tradicinį požiūrį, jog tarptautinė sistema grindžiama pirmiausia galios santykiais tarp valstybių ( neatsitiktinai poliariškumas dar vadinamas galios koncentracija ), ženklina tam tikrą skaičių didžiųjų valstybių, bendraujančių tarptautinėje sistemoje.Pažymėtina, kad su poliariškumu, arba galios koncentracija, yra siejamas tarptautinės sistemos stabilumu. Jis gali būti apibrėžiamas kaip tikimybė, jog sistema išsaugos pagrindinius bruožus, t.y. išliks visi arba beveik visi jos nariai, nė viena valstybė nepradės vyrauti ir pan. Visi sutaria, jog vienos valstybės vyravimas yra nepageidautinas, bet ginčijasi dėl to, kokio tipo sistema naudingesnė stabilumui : dvipolė ar daugiapolė. Beje, šie tipai ne vieninteliai. Pavyzdžiui, M. Kaplanas nurodė šešis tarptautinių sistemų tipus ( modelius ) : jėgos balanso, laisva bipolinė, kieta bipolinė, universali, hierarchinė, darinio veto. Vašingtono universiteto profesiorius Georg‘as Modelski‘s pasiūlė savo tipologiją ( beje, ja remiantis buvo gana korektiškai kvestionuotos bipolinės sistemos egzistavimas po Antrojo pasaulinio karo ), kurioje svarbiausias karo kriterijus.George‘o Modelski‘o tipologija
Tipas Apibūdinimas Rinkos ekvivalentasVienpolė Viena didžioji valstybė, sukaupusi 50 % su viršum karinės jėgos monopolijaBipolinė Dviejų didžiųjų valstybių, sukaupusių ne mažiau kaip po 25 % karinės jėgos ( drauge daugiau kaip 50 % ), sistema Dvipolija
Multipolinė Sistema, kurią sudaro nuo trijų iki septynių didžiųjų valstybių; kiekviena sukaupusi nuo 5 % iki 25 % , o visos kartu mažiausiai 50% karinės jėgos OligopolijaDispersinė ( išsklaidyta ), arba difuzinė Pliuralistinė ( be didžiųjų valstybių ) sistema, kurioje pagrindinės valstybės sukaupusios 5 % ar daugiau karinės jėgos, bet visos kartu – mažiau nei 50 % Laisvoji rinka
Nagrinėjant tarptautinių sistemų stabilumo, vadinasi, ir jų kaitos problemą, vertingas gali būti Stanley Hoffmanno pasiūlytas konflikto židinių konceptas.Konflikto židinį sudaro trys tarpusavyje susiję elementai: vienetų identitetas (imperijos, nacionalinės valstybės ir pan.), technologijos sklaida (parakas, branduolinė energija ir t. t.), požiūris į egzistuojančią pasaulėtvarka (destruktyvus, konstruktyvus ir kitoks). Saikinga šių elementų kaita laiduoja tarptautinių sistemų stabilumą; audringos jų permainos daro sistemas revoliucines.
Minėti tarptautinės sistemos analizės aspektai nėra vieninteliai. Taip pat būtina atsižvelgti į : 1) sistemos geografinį (apimtis) ir funkcinį (sfera) ekstensyvumą bei sąveikų (galios panaudojimo) intensyvumą; 2) sistemos struktūros (svarbiausi sąveikų tipai) ir proceso (sąveikos formos ir būdai) elementus. Jei pritarsime sistemų analitikams, kad sąveika tarptautinėje sistemoje priklauso nuo kiekvienos sistemos pobūdžio, tuomet bus aišku, jog sistemos istorijos analizė yra būtina, norint suprasti joje susiklosčiusiu tarptautinius santykius. Nesiveldami į diskusijas, galime tiesiog sutarti, jog istorija – tai chronologinė žmonijos formų ir patyrimų seka. Ją analizavo dar graikai ir romėnai. Jų požiūrių, laikui bėgant, politinės formos, kaip ir metų laikai, neišvengiamai sugrįžta į savo pradinį tašką, kad prasidėtų naujas ciklas. Tai ciklinė istorijos samprata. Senieji izraelitai, jų egzodas padėjo pamatus linijinei istorijos sampratai. Išėjimo istorijoje, žinoma, visą laiką einama pirmyn prie apibrėžtos pabaigos arba tikslo. Krikščioniškoji linijinės istorijos sampratos versija teigia, kad istorija rutuliojasi Mesijo sugrįžimo ir apokalipsės bei Kristaus įsiviešpatavimo link. Beje, jau minėtas tarptautinių santykių termino kalvis, anglų reformatorius J. Benthamas lygino save su Moze dėl savo pastangų praktiniais ir teoriniais darbais.Šaltojo karo pabaiga ir tarptautiniai santykiai
Šaltojo karo pabaiga meta ypatingą trejopą iššūkį tarptautinių santykių teorijai: pirmieji du jo komponentai akivaizdūs, mažiau akivaizdus trečiasis. Viena vertus, šaltojo karo pabaiga kelia ištisą aibę empirinių ir analitinių klausimų dėl to, kas įvyko, kodėl tai įvyko ir kokias ilgalaikes implikacijas tai gali turėti tarptautinių santykių raidai. Kita vertus, ji kelia teminį iššūkį – būtinybę įvertinti, kokiu mastu pastarųjų kelerių metų raida bei platesnė XX amžiaus istorinių tendencijų sampratos revizija, kurią padaryti ji skatina, verčia ieškoti silpnų vietų, arba, Kuhno terminais, anomalijų egzistuojančiose tarptautinių santykių teorijose, taip pat rodo, kuriomis kryptimis turėtų vykti tolesnis teorinis darbas. Tarptautinių santykių mokslinių tyrimų garbei reikia pripažinti, jog pastaraisiais metais joje nustojo dominuoti vienintelė paradigma, atsirado sveiko pliuralizmo, net jeigu kartais jis skatino madų vaikymąsi, o ne dalykines teorines diskusijas; ir vis dėl to šaltojo karo pabaiga gali tapti iššūkiu daugybei įsitvirtinusių teorijų.
Vienas iš slėpiningiausių tarptautinių santykių teorijos paradoksų yra tas, kad nors būtent ji legitimizavo viešpataujančią pokarinę tarptautinės politikos praktiką – šaltojo karo ir valstybinių bei kitokių išteklių mobilizavimo praktiką – pats šaltasis karas liko teoriškai beveik neišanalizuotas, nes buvo vadovaujamasi nuostata, kad jis nėra kažkas itin nauja. Tarptautinių santykių teorija nėra vieniša savo teoriniu aklumu: ekonomikos nesugebėjimas sukurti teorijos, kuri paaiškintų interesų grupių veiklą arba iracionalią elgseną, politikos nepajėgumas atrasti socioekonimines, o ne vien konstitucines ir procedūrines demokratijos sąlygas, arba sociologijos nepajėgumas iki pat aštuntojo dešimtmečio kaip nors paaiškinti nacionalizmą yra analogiški atvejai.Teritorinės valstybės krizė
Naujais laikais sutvirtėjusios didžiosios Europos valstybės atrodė pastovūs, nuolatiniai junginiai. Venecijos respublikos likvidavimas per Napoleono karus pribloškė to meto žmones; Lenkijos išnykimas po trijų padalinimų aštuoniolikto amžiaus pabaigoje paliko grėsmingą jos atkūrimo problemą, nuolat trikdžiusią tarptautinis santykius; kiti panašūs atvejai buvo panašūs ir ne tokie svarbūs. Pirmasis pasaulinis karas sukrėtė šį valstybių stabilumą. Jis sugriovė dvi dideles imperijas-Austriją-Vengriją ir Osmanų sultonatą, pakeisdamas jas keliomis valstybėmis, sukurtomis „nacionalinio apsisprendimo“ principu, kuris negalėjo būti visiškai įgyvendintas dėl didelio Europos tautų susimaišymo. Antrasis pasaulinis karas, ko gero, dar labiau susilpnino stabilumą. Dvi naujos supervalstybės- Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga- prisiėmusios didžiausią atsakomybę už tarptautinės tvarkos išsaugojimą, neturėjo pakankamo diplomatinio patyrimo; visos kitos nacionalinės valstybės po karo liko gerokai apardytos. Be to, netrukus, žlugus kolonijinėms imperijoms, atsirado daugybė naujų valstybių ne tik nesusipažinusių su europinėmis tarptautinės visuomenės tradicijomis, bet ir tas tradicijas atmetančių.Valstybių uždarumo erozijai pagraužus išorinės jų nepriklausomybės šaknis, didelę grėsmę joms ėmė kelti ir jų pačių vidaus ardomosios jėgos. Pokario metais iš valstybių nuolat buvo reikalaujama patenkinti augančias socialines reikmes ir išspręsti problemas, tuo pat metu sumažėjus galimybėms tą įvykdyti. Nepriklausomai nuo politinės ar socialinės-ekonominės valstybių santvarkos, visos jos susidūrė su viena fundamentalia problema, nes, tapusios ypač sudėtingomis, daugiafunkcinėmis socialinėmis struktūromis, vis menkiau pajėgė vykdyti tas savo funkcijas; užtikrinti saugumui ir pasiekti svarbesnių ekonominių rezultatų jos buvo per mažos, o tuo pačiu metu daugelio vidaus reikalų sutvarkymui per didelės, nes piliečiai, ypač kai kurios mažumos, įnirtingai priešinosi tam, kad paprasti žmonės neįtakoja valstybės politikos. Taigi tradicinės valstybės susidūrė su ardančiomis jėgomis iš dviejų pusių: gynyba ir svarbios ekonominės reikmės vertė jungtis į didesnius vienetus, antra vertus, nepasitenkinimas šalies viduje reikalavo didesnio pliuralizmo, grupinių interesų pripažinimo, nepriklausomos nuo centro valdžios suteikimo apačioms, o kartais, reikalaujant tautinėms mažumoms, net visiško valdžios joms perdavimo.Abi šias kryptis dažniausiai buvo neįmanoma suderinti: abi kėlė grėsmę pačiam valstybių tęstinumui.
Ir vis tik valstybės nelauktai pasirodė itin gajos. Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos, kada pabirusios kolonijinių imperijų liekanos siekė valstybingumo, gimdydamos valstybių šeimai naujus, tariamai net mažiau „gyvybingus“ narius, nebuvo pastebėta nė vieno įteisintos valstybės išnykimo arba iširimo atvejo. Tik ilgesnė istorinė perspektyva padėtų atrasti valstybių stabilumo priežastis; žemiau išvardinti kai kurie svarbesni veiksniai netinka visiems atvejams, tad ir jie tėra tik gana subjektyviai sudarytas sąrašas:1. Valstybės parastai išsaugo savo tarptautinį legitimumą net ir esant netobulam jų pačių vidaus legitimumui.2. Jos išlieka stambiausiomis reikšmingomis bendruomenėmis ir disponuoja didžiosios gyventojų dalies lojalumu iš dalies dėl to, jog yra politinės tautų atstovės ir nacionalinių kultūrų saugotojos.3. Jos išlaiko suverenaus teritorijos valdymo monopolį ir panašų įteisintos visuotinės galios monopolį.4. Jos išlieka vienintelėmis veiksmingomis visuotinėmis daugiafunkcinėmis struktūromis, turinčiomis didžiulę inercijos jėgą, galinčią patenkinti tiek įvairius socialinius poreikius, tiek atsiradusius naujus biurokratinius bei kitus dalinius interesus, priklausančius nuo jų išlikimo.5. Jos išlieka ir dėl to, kad dar nebuvo susidūrusios su rimtomis varžovėmis.6. Ko gero, svarbiausia: bet kurios valstybės tęstinumo nutrūkimas gali išgerinti visos tarptautinės sistemos stabilumą ir grėsti visuotinio karo galimybe; tai yra svarbiausia priežastis, kodėl visos valstybės stengiasi išlaikyti status quo.Tačiau tuo pat metu tarptautinė sistema gerokai išsiplėtojo, apimdama vis daugiau veikėjų, nors valstybės išlaikė dominuojančią padėtį. Pasitikdamos naujus iššūkius, jos išvystė naujas institucijas – koalicijas, blokus, tarptautines organizacijas. Iš vienos pusės, visos šios institucijos skatina savo narių nepriklausomybę, kita vertus- ilgainiui ima ją silpninti, kadangi, kaip tarptautinės visuomenės veikėjos, gina ne tik savo pačių, bet ir visos tarptautinės visuomenės interesus, kurie gali gerokai skirtis nuo atskirų jos narių interesų.
Valstybių sąveikos priemonės ir metodai
Kiekviena valstybė pasirenka priemones ir metodus pagal savo užsienio politikos kryptį, tačiau tokiam pasirinkimui ypač reikšmingos kai kurios besikeičiančios aplinkybės. Pavyzdžiui, tarptautiniams santykiams itin svarbus jų intensyvumas, kuris įvairiais laikotarpiais ir įvairiose vietose labai skiriasi. Mesopotamija tapo plačių tarptautinių santykių arena jau keli tūkstantmečiai prieš Kristų, o tolimos Tibeto ir Nepalo karalystės Himalajuose iki mūsų laikų išliko izoliuotos. Valstybės užsienio negalima vertinti, neatsižvelgiant į jos santykių su kitomis valstybės intensyvumą – šiandien Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga yra akivaizdžiai aktyviausios šalys, daugelis neutralių valstybių daugiau ar mažiau sėkmingai stengiasi nedalyvauti pagrindinėje galios politikos tėkmėje. Svarbiausios užsienio politikos problemos susijusios būtent su dalyvavimu – pavyzdžiui, kokiu mastu Didžioji Britanija arba Prancūzija vykdo narės, savo politiką kaip branduolinės valstybės, kaip aktyvios NATO narės, kaip vyresnės savo buvusių kolonijų partnerės. Savo laiku valstybės, nenorėdamos per daug įsipainioti į tarptautinius santykius, nusišalindavo, besilaikydamos izoliacionizmo ir neutraliteto politikos. Izoliacionizmą, reiškiantį sąmoningą nedalyvavimą tarptautiniuose santykiuose, dabar nebeįmanoma pagrįsti geografine izoliacija, kurioje Kinija ir Japonija buvo iki palyginti neseniai jas pasiekusios Europos įtakos. Didžiosios Britanijos „puikioji izoliacija“ devynioliktame šimtmetyje jokiu būdu nereiškė nusišalinimo – priešingai, Didžioji Britanija aktyviai dalyvavo visuose svarbiausiuose Europos konfliktuose, išskyrus Prancūzijos – Prūsijos karą. Šis terminas tik apibūdina galios pusiausvyros sistemos veikimą, nereikalavusį iš Didžiosios Britanijos nuolatinio dalyvavimo, pasitenkinant sporadiniais įsikišimais. Jungtinių Valstijų „puikioji izoliacija“ taip pat buvo daugiau pramanyta. Amerikiečiai itin aktyviai veikė Vakarų pusrutulyje ir stebėjo Europos politiką, tačiau britų laivyno dėka galėjo sulaikyti nuo tiesioginio dalyvavimo Europos reikaluose. Iki I pasaulinio karo tarptautiniai santykiai buvo palaikomi tik su kitų šalių vyriausybėmis, tačiau po jo vis reikšmingesni darėsi santykiai su kitų valstybių žmonėmis ir jų grupėmis.
Pamažu priemonės ir metodai, tinkantys tarpvyriausybiniams santykiams, buvo papildyti, o kartais ir pakeisti kitais, tinkančiais suartėjimui su kitų valstybių žmonėmis. Čia esama ir prieštaravimų.Pavyzdžiui, nustatydami santykius su nedraugiškomis komunistinėmis Rytų Europos vyriausybėmis po 1945 m., amerikiečiai kartais padėdavo jos susidoroti su ekonominiais sunkumais, tikėdamiesi užsitikrinti jų palankumą ir susilpninti jų ištikimybę Sovietiniam blokui.Užsienio politika ne tik siejama su kitų šalių vyriausybėmis, bet gali naudotis jomis kaip priemone. Pokario laikotarpiui buvo būdinga „agresija pagal įgaliojimą“ .Savo kariuomenę rusai naudojo tik kaimyninėse šalyse. Daugumą tuoj po karo komunistų inspiruotų perversmų ir neramumų išprovokavo užsienio komunistai, kuriuos Sovietų užsienio politika panaudojo kaip priemone; nacionalinėmis buvo tik Jugoslavijos ir Kinijos revoliucijos. Karinė intervencija pagal įgaliojimą vyko ir aštuntojo dešimtmečio pabaigoje,Kubos kariuomenei įsiveržus į Angolą ir Afrikos kyšulį, o rusams tiekiant tik ginklus ir transportą.Išvados
Tarptautinių santykių disciplinai turi rūpėti ne tik teorija, bet ir politinis veiksmas, tačiau prigimtinė intelektualų nuostata juos verčia baiminantis filosofinių klaidų susilaikyti nuo teisingų veiksmų. Postpozityvistinis ginčas tarptautinių santykių specialistus padarė šiek tiek jautresnius šiai problemai, nei jie buvo anksčiau.
Naudota literatūra
1. „Tarptautiniai santykiai“ , Joseph Frankel.2. „Tarptautinių santykių istorija“ , Raimundas Lopata.3. „Tarptautinių santykių teorija šiandien“ , Ken Booth ir Steve Smith.4. „Šiuolaikinė valstybė“